Kultūros, kalbos, istorijos politika

Mindaugas Sėjūnas. Artėja 1940-tieji?

Tiesos.lt siūlo   2019 m. rugsėjo 19 d. 17:47

25     

    

Mindaugas Sėjūnas. Artėja 1940-tieji?

Akas.lt

„Škirpos ir Vėtros“ precedentas, istorinių faktų revizija, šįsyk sukėlė didžiausią pastarojo meto politinę audrą, pasėjo nesantaiką ir kaip niekad suskaldė pilietinę visuomenę. Vieniems atrodo, kad Vėtros „nukarūnavimas“ – istorinio teisingumo misija, kitiems – kad tai valstybės, jos didvyrių, kertinių simbolių pažeminimas, smūgis valstybingumo pamatams. Deja, diskusija net ir aukščiausiame politiniame lygmenyje virto emocijų jūra, o ne faktų ir argumentų analize. Vieni išvadinti promaskvietiškais išdavikais, kiti – fašistais, nacių kolaborantais ir šunimis.

Siūlau, atmetus emocijas, pažiūrėti į šį labai svarbų valstybei įvykį nesivadovaujant jausmais, o per informacinio karo prizmę. Ne paslaptis, kad Maskva prieš mus šį karą kariauja ne pirmąsyk ir ne pirmą šimtmetį. Informacinio karo suaktyvėjimas buvo dažniausiai sąlygotas (deja) pasiruošimui konvenciniam karui. Panašūs arba visiškai identiški Rusijos veiksmai buvo stebimi jau nuo 1933–1938 metų. Tačiau apie tai kiek vėliau.

Man asmeniškai teko garbė informaciniuose karuose dalyvauti jau 1995-taisiais. Tuo metu, išvedus Rusijos armiją iš Lietuvos, pradėjome spėriai žengti į NATO ir ES. Rusija, kuri niekuomet neatsisakė teritorinių pretenzijų į Lietuvą ir ėmėsi griaunamųjų veiksmų. Lietuvą reikėjo stabdyti ir į valdžią sodinti „svoich“. Buvo menkinama kariuomenė, naujos jėgos struktūros, vykdomi informaciniai išpuoliai prieš valstybės vadovus. Kaip vieną ryškiausių pamenu išpuolį prieš Atkuriamojo Seimo pirmininką Vytautą Landsbergį. Prieš 1997-tųjų Lietuvos prezidento rinkimus, vienoje televizijos laidoje, kaip grybai išdygo kadriniai KGB darbuotojai, kurie ėmė pasakot, kaip profesorius su jais neva susitikinėjo, ir kad teikė informaciją. Be abejo pagrindinis tikslas buvo pakirsti tautos pasitikėjimą Sąjūdžio lyderiu, vedusiu ir suvienijusiu mus išlikimui lemtingomis sausio dienomis bei eliminuoti Landsbergį, kaip pagrindinį Maskvos priešą iš politinės arenos. Prasidėjo batalijų lavina, apie kurią pratrūko rašyti spauda. Tuomet, beje, tokios aprėpties interneto dar nebuvo, pagrindines naujienas žmonės „valgė“ laikraščiuose, stovėdami eilutėse prie spaudos kioskų. Buvo sudaryta komisija šiai informacijos apie tariamą profesoriaus Vytauto Landsbergio bendradarbiavimą su KGB tirti. Kaip spaudos žurnalistas nepatingėjau nukulniuoti iki Ypatingojo archyvo. Ten į rankas gavau Vytauto Landsbergio (berods) Ypatingojo sekimo bylą. Perskaičiau. Nieko tokio apie jokius susitikimus su KGB darbuotojais ir jokias ataskaitas neradau. Radau tik gausybę KGB darbuotojų bei informatorių pavardžių ant agentūrinių pranešimų. Kitą dieną „Lietuvos aide“ pasirodė straipsnis apie profesoriaus bylą, su jos aprašymu ir keleto KGB darbuotojų pavardžių paviešinimu. Kas įdomiausia, purvo lavina kaip mat liovėsi. Kadriniai KGB darbuotojai ir informatoriai greičiausiai išsigando viešumo, nes daugelis tuo metu vis dar užėmė atsakingas pareigas tiek valstybės tarnyboje, tiek privačiame sektoriuje. Puolimas prieš profesorių kuriam laikui liovėsi.

Generalinis prokuroras 1997 m. spalio 22 d., kalbėdamas Seime, pranešė, kad tiriant aukščiau minėtą bylą buvo nustatyta, jog Seimo pirmininką Vytautą Landsbergį KGB sekė, kaip antitarybine ir nacionalistine veikla įtariamą asmenį, nuo 1981 m., ir tai įrodo Generalinės prokuratūros turimi dokumentai.

Grubiai šuoliuojant per metus toliau, aktyvus Kremliaus dėmesys Lietuvai kiek prislopo, 1999-taisiais prasidėjus antrajam Čečėnijos karui. Rusijai reikėjo sunaikinti čečėnų kovotojus, palaužti tautos valią priešintis, o pasauliui tai pateikti, kaip teroristų bastiono sunaikinimą. Kremlius tai darė visomis priemonėmis, tačiau pasaulis tylėjo, mūsų politikai čečėnų tautos kovą rėmė su išlygomis. Gaila, kad anuomet į Rusiją buvo žiūrima, kaip į demokratinę valstybę. Tuo metu pavyko sutikti buvusį Džocharo Dudajevo vyriausybės ministrą, buvusį Gruzijos ministrą Besarioną Gugušvili, kuris interviu perspėjo Lietuvą, kad Rusijos imperiniai siekiai atgyja ir kad Lietuva ir Vakarai turi ruoštis karui su Rusija. (Rusijos Gynybos štabas rotuodavo karinius dalinius, mokydamas jaunus karius patirties, pratinant prie kraujo tikro mūšio sąlygomis, buvo išbandomi nauji ir nurašomi seni ginklai bei technika).

Beje, jau anuomet, beveik prieš dvidešimt metų pasirodė pirmieji tarptautiniai „fake news“ šūviai, kuomet Rusijos žiniasklaida paskelbė, kad čečėnų pusėje kariauja snaiperės iš Lietuvos, kurios buvo pramintos „baltosiomis pėdkelnėmis“.

Žengiant laiku toliau, buvo pastebimas išorinis Rusijos agresyvėjimas. Masinių informacinių atakų nebuvo, tačiau karas su Gruzija visiems parodė, kaip svarbu laimėti informacinį karą, nes kai kuriems Vakarų politikams atrodė, kad tai Gruzijos agresija. Vėliau, buvę Putino patarėjai atskleidė, jog Gruzijos karui Maskva ruošėsi beveik dešimt metų.

Lietuva tuo tarpu gyveno energetinio karo sąlygomis. Rusija aktyviai veikė per savo energetinį sektorių, siekdama Lietuvą supančioti energetiškai. Buvo aktyviai veikiama ir per dešiniąsias partijas bei organizacijas. Gazprom, Rosatom ir jų antrinės įmonės darė viską, kad nepaleistų mūsų nuo bendro energetinio žiedo su Rusija. Nuo BRELL mes, deja vis dar neatsikabinę, neturime jungčių su Lenkija ir kai kurie energetikai perspėja dėl gręsiančio „Blackout’o“.

Žengiam pirmyn. Į Kremlių įrėplioja Putinas, viskas intensyvėja. Atgaivinamos senos, patikrintos propagandinio karo priemonės. Viskas kas nauja, tapo gerai patikrinta sena.

Kremlius intensyviai „tvarkė“ savo tautiečių smegenis, rengdamas juos imperijos sienų išplėtimui.

Po Krymo okupacijos buvo paleista informacinio karo mašina. Ukraina, ukrainiečių tauta buvo piešiami kaip fašistai, nacionalistai, valgantys rusų vaikus, žudantys rusakalbius, nekenčiantys rusų ir Rusijos, ksenofobai ir nacių kolaborantai. Tuo tarpu Rusijos gynybos štabo ir Švietimo ministerijos sukarintos formuotės „Rusič“ E.N.O.T., pasidabinusios nacių simbolika siautėjo Rytų Ukrainoje, karo nusikaltėliai gyviems ukrainiečiams pjaustė ausis, plėšė skalpus, tyčiojosi iš nužudytųjų. Šiurpą keliančius video iki šiol galima nesunkiai rasti internete. Beje, šie karo nusikaltimai ir jų autoriai nėra labai tolima ir virtuali realybė. Aleksejus Milčiakovas ir Janas Petrovskis, organizavo sukartintas jaunimo stovyklas Baltarusijoje prieš pratybas „Zapad“, kuriose moksleiviai bei kiti jaunuoliai buvo mokomi išgyventi ekstremaliomis sąlygomis bei žudyti. Beje, Milčiakovas sekė ir įvykius Lietuvoje. Jis labai audringai reagavo į garsaus Lietuvos sportininko, pasaulio bušido čempiono Remigijaus Morkevičiaus žmogžudystę. Milčiakovas tai įvertino, kaip Lietuvos specialiųjų tarnybų susidorojimą su politiškai neparankiu sportininku. Socialiniuose tinkluose buvo gausu Milčiakovo pamąstymų ir apie Lietuvą. Pasak Milčiakovo, jis laukia tos dienos, kada galės įžengti į Lietuvą. Tiesa, šį kartą su „labusais“ nebus terliojamasi taip, kaip pokariu ir į Sibirą niekas nebus vežamas. Visi bus tiesiog žudomi… žudomi tam, kad Rusijos nacionalistų močiutės ir mamos galėtų ramiai ilsėtis kurortuose prie Baltijos jūros. Dar viena detalė: Aleksejui Milčiakovui, pritaikius sankcijas, buvo uždrausta atvykti į ES šalis, tačiau jo nusikaltimų bendras Janas Petrovskis pastebėtas Varšuvoje, koncerte, susitikime su vietos nacionalistinėmis organizacijomis. Vadinasi,  karo nusikaltėlis, žudikas gali ramiai važinėti ES, NATO bei Lietuvos teritorijose?

Netrukus prasidėjo informacinis puolimas prieš Lietuvą. Labai panašus į hibridinį karą prieš Ukrainą.

Kremliaus tikslai ir priemonės tos pačios:
– silpninti Lietuvą, vaizduojant šalį, kaip nesėkmingą, ekonomiškai neišsivysčiusią Europos valstybę;
– menkinti istoriją, teigiant, kad Lietuvos valstybės nebuvo, o ji visuomet istoriškai buvo Rusijos sudėty;
– menkinti Lietuvos valdžią ir valstybės vadovus užsienio šalyse;
– skleisti žinią apie Lietuvą Rusijos žmonėms ir pasauliui, kaip apie už nacių nusikaltimus atsakingą tautą, valstybę, vaizduoti lietuvius, kaip fašistus, masiškai dalyvavusius karo nusikaltimuose;
– pakirsti Lietuvos ir valstybės vadovų prestižą Vakaruose;
– kiršinti Lietuvos tautines grupes, skaldant lietuvių, rusų, žydų, lenkų bendruomenes;
– demoralizuoti visuomenę, pakirsti pasitikėjimą kariuomene, pasėti nepasitikėjimą valstybės viduje;
– skatinti rusų neapykantą Lietuvai, kad atėjus dienai X ryžtas kariauti, žudyti ir nugalėti būtų užtikrintas;
– pakirsti Lietuvos piliečių pasitikėjimą savimi, savo šalimi, kariuomene, kad ryžtas priešintis būtų sugniuždytas.

Tai, kad mes šiandien Lietuvoje esam susipriešinę yra didelis Maskvos „nuopelnas“, didele dalimi Rusijos informacinio karo instrumentų rezultatas, kuomet suskirsčius visuomenę į socialines grupes, kiekvieną atskirai veikiant per socialinius tinklus, kitą mediją, jos buvo paveiktos, supriešintos ir sukiršintos.

Apie Maskvos įgyvendintas informacines atakas liudija šie faktai (pateikiu akivaizdžiausius):
– Žalgirio mūšis, kurį Kremlius pateikia, kaip rusų pergalę;
– Lietuvos valstybių vadovai, pradedant prof. Landsbergiu ir baigiant Grybauskaite, ne kartą pateikti, kaip buvę KGB bendradarbiai, komunistinės nomenklatūros atstovai.

Kad Kremlius po Krymo ėmėsi Lietuvos, rodo 2015-tasiais paskelbta Rusijos URM ataskaita, kurioje teigiama, jog Lietuvoje kaista fašistinės antisemitinės nuotaikos, auga fašizmas, tuo pačiu neigiama Lietuvos okupacija, genocidas, tremtys, masinės žudynės, Lietuvos piliečių genocidas įvardinamas, kaip istorijos falsifikavimas.

Per Rusijos nacionalines televizijas prasideda „melagingos naujienos“ (fake news) apie lietuvių karinius dalinius, vykdžiusius masines sovietų karių žudynes, politikus, kurie kartu su snaiperiais iš Lietuvos dalyvavo Maidano įvykiuose ir kt.

Tačiau atkakliausiai veikta ir veikiama Lietuvos ir jos piliečių menkinime, demonstruojant mus, kaip žydšaudžių tautą, kolaboravusią su naciais.

Suformuojamas pagrindinis Kremliaus naratyvas Lietuvos atžvilgiu: lietuviai – fašistai / nacių kolaborantai / žydšaudžiai, Lietuvos vadovai – buvę komunistai ir KGB bendradarbiai, Lietuva – niekada nebuvo nepriklausoma, todėl laisvės nenusipelno.

Netrukus nusitaikyta į istorines asmenybes, tokius, kaip Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Informacija apie tariamą Vėtros dalyvavimą žydų tautos genocide skleista ilgai, kantriai ir sistemingai. Informacija pirmiausia buvo paskelbta, pasinaudojant įtakingais žurnalistais, visuomenės veikėjais, per trečiuosius asmenis; informaciniai išpuoliai buvo vykdomi prieš svarbius tarptautinius įvykius (prezidentės Dalios Grybauskaitės dalyvavimas pasaulio teisuolių suvažiavime). Vėliau tą pačią informaciją ėmė skleisti VSD akiratyje esantys Kremliaus įtakos zonoje esantys Lietuvos piliečiai. Vėliau, šiems susikompromitavus, estafetę perėmė Maskva. Visų įvykių, tiek minint Nepriklausomybės deklaraciją, tiek Adolfo Ramanausko-Vanago laidotuvių metu, Rusijos URM skelbdavo viešus pareiškimus, jog Lietuvos valstybės vadovai garbina nacių kolaborantus, kaltus dėl tūkstančių nekaltų civilių žmonių žudynių.

Vėliau, supratus, kad Maskvos kirčiai neveikia Lietuvos pilietinės visuomenės, nesuskaldo tautinių grupių; atvirkščiai – nuteikia jas prieš Putino Rusiją, imta ieškoti naujų metodų.

Šiais metais minint 1941 metų sukilimą, Maskva, prorusiškos organizacijos tylėjo, tačiau prasidėjo įvykiai Vilniuje, kurių Maskva akivaizdžiai neįtakojo. Tačiau „informacinio karo“ (Info wars) terminais, priešo tikslas buvo pasiektas: visuomenė demoralizuota, supriešinta, suskaldyta, valia kautis prieš bendrą priešą paversta tarpusavio kova bei neapykanta.

Maskvos informaciniai šaltiniai iki šiol viešai džiūgauja, kad pagaliau suduotas smūgis ir pažeminti lietuviškieji naciai ir karo nusikaltėliai.

„Škirpos ir Vėtros“ precedentą galima vertinti įvairiai. Palaikantys Vilniaus miesto vadovo Remigijaus Šimašiaus sprendimą nukabinti atminimo lentas Kaziui Škirpai ir Generolui Vėtrai tai vadina teisingumo atstatymu. Tačiau pagal nekonvencinio karo taisykles šie žingsniai gali būti laikomi, kaip ataka prieš valstybę, padarant jai milžinišką žalą: supriešinant visuomenę, sukiršinant kariuomenę, pasėjant nepasitikėjimą politikais, paskleidžiant žinią apie Lietuvos laisvės kovų vadus, kaip apie fašistų kolaborantus; kas visiškai atitinka šiandieninio Kremliaus informacinio karo tikslus.

Šis įvykis pademonstravo, kokie mes, visgi, esame pažeidžiami ir jautrūs, ir kad nedidelė kibirkštėlė mus gali paversti mirtinais tarpusavio priešais. Pradėję Kremliaus primestą karo ir pokario metų istorijos reviziją, mes tapome savo senelių veiklos įkaitais: vieni – komunistai, kagėbistai, enkavėdistai, istrebiteliai, kiti – laisvės kovotojai, tremtiniai, pabėgėliai. Jei pamiršę praeitį susivienijome Baltijos keliui, tai sugrįžę praeitin vėl tapome mirtinais ideologiniais priešais. Vienas tapo partizano, o kitas – Cvirkos anūku. Ir kiekvienas kausis už savo senelį. Būtent TAI Kremlius šiandien kuo puikiausiai išnaudoja, mus pjudo, neleisdamas susivienyti ir matyti visai kito priešo, kuris yra ne valstybės viduje.

Nors sakoma, kad istorija kartojasi, tačiau informacinio karo metodai išlieka praktiškai tie patys, skiriasi tik priemonės. Neseniai perskaičius istoriko Vytauto Jokubausko knygą „Netiesioginis poveikis ir Lietuvos karinis saugumas 1919–1940 m.“ nukrėtė šiurpas ir jausmas, kad šiandien mes kartojam savo istoriją. Kartojasi 1938-tieji?

Skaitant itin kruopščiai sudėliotą, gausybe šaltinių ir faktų paremtą knygą akivaizdžiai matosi, kaip Rusija identiškais būdais stengėsi paveikti Lietuvos piliečius, palaužiant jų valią priešintis. Okupacijai buvo rengiamasi ne vienerius metus. Kremlius aktyvino savo įtaką, išnaudodamas komunistų kuopeles, inteligentiją, agentūrinį tinklą:

„1933 m. LKP CK pripažino buvus apleistą darbą̨ Lietuvos kariuomenėje ir pabrėžė̇, kad būtina turėti ryšį̨ su visomis karinėmis dalimis ir visose kurti „partijos kuopeles ir revoliucinių kareivių ratelius“, o jų̨ nariai, net ir neturėdami ryšio su LKP bei literatūros, privalėjo „vest platų darbą̨ kareivių tarpe“, kuris turėjo būti „tampriai surištas su kareivių padėties pablogėjimu, su fašistų̨ valdžios ruošimusi į karą̨ ir su kitais panašiais klausimais, kad kareiviuose plėsti ir gilint nepasitenkinimą̨ savo padėčia ir fašistų̨ valdžia

<…>

plėsti kareiviuos komunistų įtaką̨“ ir t. t..Tokiai veiklai „specialistai“ buvo rengiami SSRS.“

Jau anuomet ruoštasi ir galvota apie žydų ir lietuvių supriešinimą:

„Šis pogrindinis judėjimas buvo SSRS netiesioginių veiksmų strategija paremtų priemonių̨ prieš̌ Lietuvą įgyvendintojas. Viena iš̌ pagrindinių LKP užduočių̨ buvo formuoti ir palaikyti penktąją koloną. Tačiau kartu komunistinio pogrindžio veikla buvo susijusi ir su stereotipo apie „žydus komunistus“ funkcionavimu, o jis svarbus diskutuojant apie vėlesnius, jau Antrojo pasaulinio karo metų, įvykius.“

Tarpukario Lietuvos specialiosios tarnybos, kariuomenės analitikai pastebėjo augančias informacines Kremliaus atakas, žvalgybos suaktyvėjimą.

„1937 m. Lietuvos kariuomenės štabas daliniams nurodė, jog „ne kartą pastebėta, kad komunistai viso mis išgalėmis stengiasi skverbtis kariuomenėn. Komunistai, pašauktieji atlikti karinės prievolės, viršininkų akyse rodosi pavyzdingais kareiviais, kad tuo patektų į mokomąsias kuopas ir tapę puskarininkiais vėliau turėtų daugiau galimybių ir progų laisviau veikti komunistų partijos naudai“. Todėl buvo nurodyta komunistuojantiems kareiviams užkirsti kelią tapti puskarininkiais. 1937 m. Kariuomenės štabas konstatavo, jog „iš didelio skaičiaus sugaunamų šnipų reikia spręsti, kad pas mus šnipinėjimas labai išplitęs. Dauguma šnipų – kareiviai, puskarininkiai, karinių dirbtuvių darbininkai arba atsarginiai“. Ir nurodė, kad kovojant su šnipinėjimu svarbu pilietinis auklėjimas ir visų pavaldinių veiklos priežiūra bei kontrolė, aiškinti kariams šnipinėjimo keliamą pavojų valstybei. 1937 m. kariuomenės vado įsakyme pažymėta, kad jau „ne kartą patirta“, jog komunistai „visokiais būdais stengiasi patekti į kariuomenę“. Pašaukti komunistai stengėsi atrodyti pavyzdingai ir maskuoti savo politines pažiūras bei tikslą – įsiskverbti į kariuomenę, t. y. po tarnybos likti lygtiniais puskarininkiais ir taip turėti plačias galimybes dirbti su kareiviais. Todėl dalinių vadams buvo įsakyta atidžiai stebėti ir atsakingai atrinkti asmenis būti lygtiniais puskarininkiais. … 1939 m. prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Lietuvos karinė vadovybė vėl atkreipė visų karininkų dėmesį, kad priešiškos išorės jėgos dar intensyviau stengiasi įsiskverbti į kariuomenę ir rinkti informaciją, nustatyti nuotaikas kariuomenėje.“

Pradėjus analizuoti priešo ketinimus, paaiškėjo pagrindiniai tikslai. Jie tokie patys, kaip ir šiandien.

„Tada paleidžiami į darbą visi ginklai, kuriais siekiama paveikti priešingos pusės dvasią, palaužti jos kovotojų valią – pakirsti visos tautos nervus. Tokiu dvasiniu ginklu kartais pasiseka net tiek pasiekti, kad kariuomenei belieka tik išnaudoti dvasinio ginklo pasisekimą; dvasiškai parblokštą ir nerviškai pakrikusį priešą belieka tik paimti į nelaisvę ir okupuoti jo kraštą.“

Šis nekonvencinis karas buvo vadintas dvasiniu arba nervų karu. Imta ieškoti priemonių, kaip kovoti su galingo priešo informaciniais šūviais.

Ir dabar, ir anuomet priešas išnaudojo mūsų silpnąsias puses, Todėl prieškario kariuomenė ėmėsi veiksmų, vienybei ir kovinei dvasiai stiprinti:

„Kariuomenės leidinyje buvo rašoma, kad ginantis nuo priešo propagandos būtina: „1) ugdyti ir stiprinti kario tautinį ir pilietinį susipratimą; 2) apginti valdžios, kariuomenės vadų ir kareivio autoritetą nuo priešo puolimų; 3) rimtais faktais atremti priešo skleidžiamus gandus ir melą, parodant, kad tai buvo tik priešo darbas; 4) sušvelninti savo kariuomenės pralaimėjimų įspūdį.“

Keista ir skaudu, jog akivaizdžiai suvokiant artėjančias grėsmes, sugebėjus mobilizuoti milžinišką, gerai ginkluotą kariuomenę, (mobilizuotųjų gretose buvo daugiau nei 100 000 karių), ji buvo demobilizuota ir mes nesugebėjome iššauti nei šūvio.

Vadinasi priešui anuomet pavyko mus palaužti, palenkti, užverbuoti, nupirkti, suskaldyti ir įbauginti. Istorija kartojasi ir mes verčiami vėl tapti savo vidinių rietenų įkaitais, nekreipiant dėmesio, kas vyksta už valstybės sienų. Situacija panaši į šeimyninių rietenų fazę, kuomet plėšikai laukia momento, kuomet sutuoktiniai susipeš, pamirš budrumą, o tada bus galima įsiveržti į namus.

Kad vienoje Baltijos valstybių planuojama diversija, siekiant išbandyti NATO penkto punkto veikimą, kalbama vis garsiau ir dažniau. Mes manome, kad Kremlius neišdrįs. O ką jei išdrįs pamėginti? Maskva juk improvizuoja. Prasidės neramumai Paryžiuje, Londone, prasidės riaušės Berlyne, Vašingtonas įsivels į konfliktą su Iraku ir… ar ne gera proga organizuoti kruviną sukilimą kuriame nors kitakalbių regione? NATO be abejo sureaguos. Tačiau kaip mes tam būsim pasirengę patys?

Todėl šiandien, kai situacija primena 1938-tuosius, labai netoliaregiška ir kenksminga visiems mums atsukti muškietas ar net žodinius kirčius vienas prieš kitą. Mes kariaujam tarpusavy. Priešas džiūgauja ir laukia progos už durų. Mes eikvojam savo laiką, jėgas, ieškodami priešų tarpusavy kai tikrasis priešas už nugaros, pasirengęs mums smeigti durklą į nugarą.

Pažiūrėkime į save į šalies. Kuo mes pavertėm savo šalį? Svetimos valstybės futbolo arena, kurioje žaidžiam pagal priešo sukurtas žaidimo taisykles ir mušam įvarčius į savo vartus?

Mes nuolat kalbam apie klaidas, kurių pažadėjome nekartoti. Tai kodėl mes tas klaidas kartojame? Kodėl šiandien kartojame 1938-tųjų, 1940-tųjų klaidas?

Šiandien, kai vieni kitus šimtą ir tūkstantį kartų jau įvardinome Maskvos pakalikais, komunistais, fašistais, naciais, nusikaltėliais, išgamomis ir šunimis, turime suprasti vieną dalyką: būdami tokie, nei mūšio, nei juo labiau karo nelaimėsime. Ypač šiandien. Gyvenant nekonvencinio karo ir konvencinio karo preliudijos sąlygomis.

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Rašliava lanzbergisto       2019-09-22 21:03

Burauskaitės archyvuose artimi dinastijai beretiniai veikėjai arba “randa” apie K. Prunskienę visokių raštų, arba “neranda” apie draugus lanzbergį ir Grybauskaitę nei šapelio!

graudu       2019-09-21 18:58

Apgailėtinos eilinio beretinio zombio sapalionės,neturinčios nieko bendro su realiu pasauliu…

-------       2019-09-21 17:06

—->Dzeikui 16.22
Sualės mūšyje kartu su Almino ir Vykinto vadovaujama žemaičių kariuomene Novgorodo bajorus bei kryžiuočius tvojo ir du Mindaugo pulkai.

Dzeikas       2019-09-21 16:22

———ui:
Batijus vaike lenkus ir vengrus(pastaruosius iki Adrijos net vijosi), Budapesta sturmavo , bet persigande is pelkiu a le undine islipusio Mindes nese kudasiu i Saraj Batu.
Batijus nusilauze dantis i akmenines europos miestu sienas.Sturmu paimdavo, bet kaina, zmoniu ir laiko sanaudos buvo pernelyg aukstos. Budapesta paeme tik klasta , greiciau karine gudrybe. Tiesioginis sturmas nepavyko.
Saules musis , na ten zemaiciai is pasalu keliolika riteriu basliais uzdauze i misko tankme ivilioje. Aisku, rimta priezastis Batijui susimastyt ar verta list i Lietuvos pelkes:-)))

-------       2019-09-21 14:46

—-> Dzeikui 14.32
Ne ,,Bulgarija’‘, o BOLGARIJA - tai ne slavų, o tiurkų grupės etninis vienetas bolgarai, su slavais bulgarais neturi nieko bendro.

-------       2019-09-21 14:42

—->Dzeikui 14.32
Ausis užsimauk.
Atrodo, ir mano apsirikta dėl Jaroslavo Išmintingojo, bet faktas, kad Moskovija buvo pavaldi Batyjui - o jis valdė iki 1255, todėl iki to laiko Mindaugas galėjo laisvai paryškinti ir Batyjui.
Apie Mindaugo karūbnavimą Batyjus buvo girdėjęs neabejotinai.
Apie Saulės mūšį Batyjus taip pat negalėjo nežinoti.
Batyjus galėjo turėti ketinimų kariauti su Mindaugu, bet Saulės mūšio pasekmės kaip reikiant atšaldė karštą mongolišką-totorišką vaizduotę.
Tuomet klausimas, kokiu vardu moskovijos rusėnams buvo žinomas Batyjus.

Dzeikas       2019-09-21 14:32

———ui:
Akis nusiauk. Bulgarijos rysiai su Vatikanu buvo neblogi.Plovdivo “caras” net dvejojo is ko krikscionybe priimt, Konstantinopolio ar Romos.
O pavolgio Bulgarija biski is kitos operos daina.

Dzeikas       2019-09-21 14:29

Gerai, del Mindes karunavimo datos pripazistu klydes. Bet ir tuo metu pries mongolus , pacius mongolus Minde nieko padaryt negalejo. Batijus apmokestines rusus apsiramines sedejo Sarai Batu ir jau su proteviais kalbejosi - lietuviai jo niekaip pasiekt negalejo, o pasieke butu jataganais uzkapoti.
Daugiausia ka galejo Mindaugas padaryt tai is pasalu kokius baskakus(mongolu garnizona) Polocke uzpult is pasalu ir atsokes pasislept pelkese Lietuvoj.

Dzeikas       2019-09-21 14:22

———ui:
Jaroslavas Ismintingasis “sedejo” ne Moskovijoje, ten tuo metu buvo kazinkokia pelke ir putpeles ten rypavo, o Kijeve ir ne 1255m, o 200 metu anksteliau.Kai paties Cingizhano dar projekte nebuvo.
Negi tautine mokykla jau ir viduramziu istorijos nebemokina? Ar tu rukei po suolu pasislepes?

-------       2019-09-21 14:13

—-> Dzeikui 13.02
Klausi, ką tuomet veikė Auksor Ordos įkūrėjas ir pirmasis chanas Batyjus? - ogi kaip ir nieko: sėdėjo sau Moskovijos didžiojo kunigaikščio soste iki 1255 m. ir vadinosi Jaroslavu Išmintinguoju.

-------       2019-09-21 14:10

—-> Dzeikui 13.02
Dzeikai, Mindaugas buvo karūnuotas 1253 m. liepo 6 d. - jei net nežinai Mindaugo karūnavimo datos, tai su tavim išvis nėra ką šnekėti.
1236 - Saulės mūšio metai, beje, kaip jau sakiau, iš 200 Novgorodo bajorų, kartu su kryžiuočiais dayvavusių žygyje prieš Lietuvą, namo grįžo kas dešimtas. Jau šis tas, tiesa? - juolab kad apie tai tiesiai šviesiai rašo Novgorodo metraščiai.
Netiki? Pasitikslink Novgorodo metraščiuose.
Cituoju patį: ,,...pavolgio Bulgarija apie kurios egzistavima Popiezius dristu manyt net nezinojo…’’ - prieš rašydamas tokias nesąmones, pažiūrėk į žemėlapį ir nejuokink.
Tuometiniai Bulgrijos ryšiai su Šv. Sostu buvo visai ne tokie ir blogi - detalių važiuok į Vatikano archyvus.
Bandydamas rašyti lietuviškai, pirma išmok linksnių derinimą.
Nenustebinai, panašios reakcijos ir tikėjausi.

Dzeikas       2019-09-21 13:02

———- ui:
Del Mindes Zagintojo “nuopelnu” kovoje su Aukso Orda: Kada ivyko “viercho” karunavimas? 1236m taip tycia liepos 6d. Ka tuo metu veike Aukso Ordos ikurejas ir pirmasis valdovas Batijus? Pradejo invazija i vakarus ir puole, laikykites uz kedziu, pavolgio Bulgarija apie kurios egzistavima Popiezius dristu manyt net nezinojo. O jau 1237m Batijus auka tapo pirmoji Rusios kunigaikstyste (Vladimiro). Iki aktualaus popieziui vidurio europos nusiaubimo dar buvo like keli metai.
Tad tamsta sergi tipiska patrioto liga, savo slapias tautiskas fantazijas perkeli i realybe.
Lietuviu dalyvavimas kovoj pries mongolu (pats Batijus nesiteike apsilankyti Lietuvoje) antpludi apsiribojo issilakstymu ir pasislepimu pelkese i kurias mongolai su savo plonakojais kovos zirgais list nepanoro. Be to miskuose nebuvo pakankamai pasaro mongolu zirgams. Sudegine kelias trobeles siaudiniais stogais mongolai issinesdino.

-------       2019-09-21 11:45

...ir dar: Moskovijos propagandininkai negali tvirtinti, kad šiandienė Gudija ir dalis Ukrainos buvo Moskovijos kunigaikščių valdos, nes tokiu atveju tai reiškia, kad Moskovijos kunigaikštystėje ir kitose Moskovijos žemėse kelis šimtus metų vyko pilietinis karas.
Tuomet logiška klausti: kas su kuo kariavo ir dėl ko? Kas buvo abejų pusių valdovai, karo vadai, kokia jų kilmė, kokie abejų pusių kariai ir iš kur?
Ant tų laikų Moskovijos karių šalmų ir ginklų yra išlikę arabiški užrašai. Būtų įdomu gauti tų įrašų kopijas ir jas išversti į lietuvių kalbą - labai įdomu, kas ten parašyta, kada, kieno ir kodėl.
Moskovijos propagandininkai persistengė, ir persistengė mūsų naudai: visos jų versijos apie Lietuvos slaviškumą’’ ne tik kad neišlaiko jokios kritikos, bet ir negali atsakyti į istorinės analizės požiūriu logiškus klausimus.
Kuo daugiau šia tem Kiseliovas ir Co triūbysm, tuo geriau - bus ką pateikti viso pasaulio istorikams, o jie jau mokės suformuluoti klausimus.
Ne klaida sakyti, kad Lietuva išgelbėjo Europą nuo Aukso Oros antplūdžio ir nukariavimų. Greičiausiai tai prasidėjo gerokai anksčiau, nei manoma dabar, nes Mindaugui karaliaus karūna turėjo būti suteikta ne tik už pažadą krikštytis, bet ir už jau esamus nuopelnus, belieka paklausti: už  kokius? Reikia atminti tuometinę Romos Katalikų Bažnyčios svarbą ir vaidmenį to meto Europoje.
p.s. Moskovija nustojo mokėti duoklę Krymo chanatui tik 1700 metais.

-------       2019-09-20 20:46

...vos nepamiršau: Ivano Venjaminovo žygį preš Tochtamyšą - Donietį finansavo genujiečiai, kurie irgi dalyvavo Kuleškų mūšyje.
Yra išlikę tų laikų monteos, ant kurių vienoje pusėje įrašyta ,,Dmitrijus Donietis’‘, o kitoje - ,,Tochtamyšas’‘.
Rusų istorikai rimtai dskutuoja, aar paskritai buvo taip vadinamasis Aukso ordos ,,jungas’’ slavų kunigaikštystėms, ar tai buvo savanoriškos sąjungos.

-------       2019-09-20 20:42

—-> s.m’ui 13.28
Kulikovo mūšis vyko ne Tulos paskrityje, o pietiniame Maksvos priemiestyje Kuleškose, netoli Somovo vienuolyno - jis yra ir dabar.
Dmitrijus Donietis buvo ne tik chano įsūnis - jis pats buvo mongolas-totorius, ir jo tikrasis vardas - Tochtamyšas. O Kuleškų mūšio diena Tochtamyšas net nebuvo Maskvoje. Kuleškų mūšyje prieš Tochtamyšo pajėgas kovėsi jo pateis armijos vadas Ivanas Venjaminovas, pramintas Mamajumi. Neaišku, kokios tai kilmės žodis ir ką jis reiškia, tai gali būti ir būdvardis, ir pažyminys, reikia pasitikslinti pas tiurkų ir mongolų kalbų specialistus. O Kulikovov lauke Tulos paskrityje nerasta nieko, kad būtų galima patvirtinti, jog tai tikrai didelio mūšio vieta.
Atrodo, kad Kuleškų mūšyje Riurikaičių dinastija nesėkmingai pabandė atgauti Moskovijos didžiojo kunigaikščio sostą iš Aukso orods chanų.
Kadangi Jaroslavas išmintingasis iš tiesų buvo chanas Batyjus - iš čia ir žodis ,,batia’‘
O Ledo mūšyje novgorodiečiai sumušė 26 kalavijuočių riterių ir jų tarnų estų būrelį, į nelaisvę pakliuvo šeši riteriai. Peipuso ežere nerasta jokių archeologinių radinių, ir kai kurie rusų istorikai - beje, su akademiniais laipsniais - mano, kad mūšis vyko ne ant ledo, o ant ežero kranto.
J9s paklausite - ,,O ką visa tai turi bendro su Lietuva?’‘
Tų laikų Lietuva slavų kunigaikštystėms reiškė visiškai ką kita nei šiandien. Po mūšio prie Mėlynųjų Vandenų Kijevo stačiatikių - taigi ir visos Moskovijos stačiatikių patriarchas tapo pavaldus Algirdui turbūt nereikia aiškinti, koks tai buvo svarbus pavaldumas, nes to laiko Moskovija dar neturėjo savo patriarcho.
O Peresvetas, dvikovoje prieš Kuleškų mūšį įveikęs mongolą-totorių Čelubęjų, buvo vienuolis-karys iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Tochtamyšas buvo laikomas Lietuvos sąjungininku.
200 Novgorodo bajorų dalyvavo kryžiuočių žygyje prieš Lietuvą - Saulės mūšyje gavo medžių, ir namo grįžo tik kas dešimtas. Aleksandras Nevskis pats rinkdavo duoklę ir pats asmeniškai ją gabendavo Aukso ordos chanams. Aleksandro Nevskio brolis buvo ištremtas ir gyveno Švedijoje.

s.m. Tomui J       2019-09-20 13:28

rusai “laimėjo” Žalgirio mūšį lygiai taip, kaip ir niekada nebuvusią Kulikovo bytvą prieš mongolų ordą, kurioje (dėmesio!!!) chano įsūnis/įvaikis Dmitrijus Donietis (Donskoj) tipo sumušė jį išauginusius saviškius. Mongolus.
Kiek bekapstė ir beneršė su metalo ieškikliais (suprantama) iš legendų įtariamose “bytvos” vietose ir ruskijų ir kiti archelogai, - nerado nė mažiausio surūdijusio gelžgaliuko. Tada solovjovai ir kiti ruskijų propagandistai ėmė aiškinti, neva viską išvogė “juodieji kasėjai”, atseit senienų kolekcionieriai…
Lygiai taip neatlaikė patikrinimų šiuolaikinėmis technikos priemonėmis sena moskovitų pasaka apie Aleksandro Nevskio sumuštus ant Čiūdo ežero kalavijuočių riterius vadinamame Ledo mūšyje. Kiek ten tyrėjai benardė giliame ežere, “masiškai skendusių riterių” surūdijusių šarvų ar kalavijų rado 0.00.
Tikėt maskolių propaganda gali tik protiškai atsilikę arba dvasiškai nestabilūs žmonės. TAŠKAS.

-------       2019-09-19 22:35

—-> Tomui J.
Cituoju patį: ,,Ar ne Landsbergis TSKPistę Grybauskaitę į Lietuvos prezidentus surado, iškėlė, agitavo? Tai prie ko čia Maskvos informacinės atakos?’‘
Supratau užuominą, dabar daug kas aiškėja. Neįmanoma nesuprasti, kad naujausių laikų Lietuvos istorijoje nutikę kai kurie tragiški įvykiai reikalingi ypatingos revizijos.

T0mas J.       2019-09-19 22:32

Cituoju iš žurnalo VEIDAS, autorius Audrius Bačiulis, 2008.03.06, NR.9:

„Mūsų partija turi labai gerą kandidatą į prezidento postą, tačiau jo pavardę kol kas laikome paslaptimi. Norėdami ją paskelbti, pirma turėtume gauti paties kandidato sutikimą” – 2008 m. vasarį sakė Tėvynės sąjungos pirmininko pavaduotojas Jurgis Razma.
Dar viena priežastis, kodėl konservatoriai kol kas neišduota savo “labai gero kandidato” pavardės, yra ta, kad dabar, jų požiūriu, netinkamas laikas. “Šiuo metu žmonių galvos užimtos visokiais “liūtais”, “slibinais”, interpeliacijomis, – sako J.Razma. – “Gerai žiniai dabar dar ne laikas”.
J.Razma atsisakė patvirtinti, kad konservatoriai savo kandidate yra numatę D.Grybauskaitę, tačiau šio fakto ir neneigė. Juoba iš kalbos su juo aiškėja, kad tas “labai geras kandidatas” nėra Tėvynės sąjungos narys.
Konservatoriai taip pat neneigia, kad jų partijos pirmininkas Andrius Kubilius nelabai seniai buvo nuvykęs į Briuselį tartis su D.Grybauskaite. A.Kubilius “Veidui” sakė, kad pas D.Grybauskaitę gruodžio mėnesį [taigi dar 2007 gruodį!] lankėsi vienas ir juodu “dviese pietaudami aptarė daug gyvenimiškų klausimų”.“
..

Tai va. O kas buvo paskui - po metų, 2009 pavasarį?
2009 pavasarį Grybauskaitė oficialiai sutiko būti “nepriklausoma” kandidate, konservatoriai apsimetė kad jie čia “ne prie ko”, tarsi prieš metus to Bačiulio straipsnio nė nebūtų buvę.
Konservatoriai apsimetė, kad jų partija svarsto kaip elgtis, TS-LKD vadovybė davė nurodymą savo SKYRIAMS rajonuose pagalvoti, siūlyti.. Skyriai ir siūlė: vieni Laimutę, kiti Raselę, treti Landsbergį... Partijos vadovybė apsimetė, kad analizuoja iš skyrių gautus pasiūlymus, svarsto.. VYKO ŠLYKŠTI VEIDMAINYSTĖ, nes prieš metus jau viskas buvo suderinta su TSKP aktyviste Grybauskaite!

T0mas J.       2019-09-19 22:28

“Apie Maskvos įgyvendintas informacines atakas liudija šie faktai (pateikiu akivaizdžiausius):
– Žalgirio mūšis, kurį Kremlius pateikia, kaip rusų pergalę;
– Lietuvos valstybių vadovai, pradedant prof. Landsbergiu ir baigiant Grybauskaite, ne kartą pateikti, kaip buvę KGB bendradarbiai, komunistinės nomenklatūros atstovai.”
———————
.....

Rusai teigia, kad laimėjo žalgirio mūšį?!  Pirmąkart girdžiu.  Kokią žmogus žiniasklaidą vartoja, kad išgirsta IR PLATINA tokias nesąmones?!
Dėl Grybauskaitės ir Landsbergio Rusija nekalta.
Grybauskaitė LTSR laikais LAISVANORIŠKAI buvo aktyvi TSKPistė, kolaborantė ir partškolos docentė net po Kovo 11-osios! Juk tai TIESA, tai ne Kremliaus šmeižtas.
Tai kokiu kvailiu reik būti, kad dėl to viešai kaltinti Rusiją? Kam bandyti apmulkinti skaitytojus?
Ar ne Landsbergis TSKPistę Grybauskaitę į Lietuvos prezidentus surado, iškėlė, agitavo? Tai prie ko čia Maskvos informacinės atakos? Verčiau atidžiai, labai atidžiai, LABAI atidžiai perskaitykit straipsnį žurnale VEIDAS, autorius Audrius Bačiulis, 2008.03.06, NR.9

T0mas J.       2019-09-19 22:02

Niekas niekad neatsakė į klausimą, kaip Vytautą Landsbergį, “antitarybine ir nacionalistine veikla įtariamą asmenį, nuo 1981 m.”, LTSR laikais KGB leisdavo laisvai išvykti į kapitalistinį užsienį, kai dauguma paprastų mirtingųjų nebuvo net į socialistinį išleidžiami.
Kol šitas klausimas neatsakytas - nebaigiau net straipsnio skaityti. Gaila laiko.

T0mas J.       2019-09-19 21:55

“Akas.lt”?

Neįžeidinėkit Vaiškūno! Pagarbos truputį..

stasys        2019-09-19 21:17

youtube.com/watch?v=ylK2wuqXcHo ... siūlau paklausyti .

Brangiajam Lėtui       2019-09-19 21:05

nepergyvenkite, visko nesučipuos, nes laikas žaidimams jau baigiasi. Jus kaip visada teisus - pabaiga tik D-vo valia.
pagarbiai

Marginalas apie metamorfozes       2019-09-19 20:04

Šių dienų lokalinės administracijos nėra tikra valdžia, tikroji išeina už konkrečios valstybės ribų, o tai yra slaptos tarnybos, kurios bando vykdyti ideologines funkcijas ir turi mažai kam įsivaizduojamas tarpvalstybines galimybes, o pajutusios savo jėgą dabarties pasaulyje, rūpinasi savo išlikimu ir iškėlimu į materialiai užtikrintą tarnų „menedžerių“ (globaliniai vergvaldžiai - tarnai - vergai pagal Platono idealios valstybės modelį) vietą. Autorius dėstydamas įvykius praleidžia svarbų momentą, kada slaptosios tarnybos, remdamosi valdžioje paliktais teismų ir prokuratūros kadrais (t.y. tuo, kas pagal KKKonstituciją yra NEPRIKLAUSOMA nuo prezidento, vadinas, ir nuo visos visuomenės, jėga) kardinaliai pakeitė Lietuvos poziciją čėčėnų klausimu, ėmė skelbti čečėnus tarptautiniais teroristais dar Maschadovo laikais ir eliminavo net demokratinę čečėnų atstovybę iki jos visiško sunaikinimo. Tuo pat metu buvo atvirai pasukta į bendradarbiavimą su ruskių fsb, su tokiais padlais, kaip „kontradmirolas Dydikas“, buvo antičečeniškai isterijai paaukota Kusaitė, jos tardyti kviečiami visokie fisiukovai, padėję ją mušti, tuo pat metu vyko ir susidorojimas su vaikų gelbėtojais Gatajevais, nes pats Gatajevas „apvylė“, iškart perpratęs provokatorių norą neva įtraukti jį į „kovą prieš Rusiją“. Tuo metu VSD jau veikė kaip aukščiausioji Lietuvos administracija, sprendžianti šalies užsienio politiką. Nuo to laiko tarptautinių spectarnybų veiksmai tik sudėtingėjo peržengdamos oficialių valstybių ribas: plg. bendrą ruskių-amerikiečių spectarnybų operaciją per Bostono maratoną. „Tarptauitinis terorizmas“, prasidėjęs 911 provokacija, - tai po Merkel-Bilderbergo įvykdytos masinės invazijos į Vakarus ir po kiek laiko globalizmui dar tebereikalingų provokacijų su aukomis (viena paskutiniųjų - Berlyne per kalėdinę mugę) šiandien jau pamirštamas, nes jau suvaidino savo pamatinį vaidmenį: jo pretekstu totaliai naikinti pasaulyje asmens laisvę, pakeičiant asmenybę elektroniniu biorobotu.
Mūsų dienomis „Rusija“ (tai melagingas nukultūrinto finotiurkiško konglomerato pavadinimas, pavogtas iš Kijevo) gyvena savo paskutines dienas pasiduodama nepalyginti galingesnei ir žiauresnei Kinijai (sk. Marginalo komentarą prie Almanto Stankūno publikacijos apie Kasparovą), bet deja, to niekas neįvertina, nes nebesugebant orientuotis įvykių greityje, gyvenama smarkiai vėluojančia atmintimi.

Kas tai?       2019-09-19 19:03

ar yra kas nors perskaitęs VISKĄ NUO PRADŽIOS IKI PABAIGOS ? Labai jau “negramatnas” naudingos info išdėstymas . Apgailėtina


Rekomenduojame

Donaldas Trumpas: E. Macrono atsiliepimas apie NATO yra „labai labai bjaurus“ ir „įžeidžiamas kitoms 28 valstybėms narėms“

Algis Avižienis „Iš savo varpinės“. Bankininkas, kuris nugalėjo carinę Rusiją

Ramūnas Aušrotas. Pirmą kartą šeimų balsas oficialiai skambės ir nacionaliniu lygmeniu

Shannona Roberts. Šaldyti kiaušinėlius ar karjerą?

Gytis Padegimas. Kiek milijonų medžių per 30 Nepriklausomybės metų sunaikino ir dar sunaikins mūsų godumas ir gobšumas?

Vidas Rachlevičius. Nenorėčiau Brexito, bet jei laimėtų kairysis leiboristų gaivalas, Britanijos būtų gaila dar labiau

Vygintas Gontis. Kaip deklaracijas apie žinių ekonomiką paversti atsakinga valstybės viešojo sektoriaus bei mokslo ir studijų politika

Liudvikas Jakimavičius. Partijos ir išdavikai

Povilas Gylys. Kas Jums, profesoriau Janeliūnai?

Kun. Grégoire Celier FSSPX. Imigracija – principai, teisės, praktika (III)

Algimantas Rusteika. Metodiniai patarimai. Subalansuota LRT indrėms ritutėms, bet tinka ir ... žmonoms

Geroji Naujiena: Kad vaikščiotume Viešpaties šviesoje!

Regina Terleckienė. Sukilėlio likimas. Iš carinių baudėjų nagų ištrūkęs sukilėlis

Tomas Baranauskas. Vienas faktas yra neabejotinas

Nuo bačkos. Europarlamantarė Aušra Maldeikienė: konservatoriai man verti pagarbos, nes ...

Vygantas Malinauskas. Griūna dar vienas propagandos stereotipas

Kamilė Šeraitė. Kas vagia Lietuvos istoriją?

Povilas Gylys. Kodėl vieni skandalai eksponuojami, o kiti pridengiami?

Ramūnas Aušrotas. Lyčių lygybės prievaizdų užmačios

Leonas Merkevičius. „Perversmininkų“ bylos naujienos

Tautos forumo rezoliucija dėl LRT laidos „Spalvos. Gėjai tėčiai“

Valdas Vasiliauskas. „Mūsiškių“ premjera: nei bravo, nei švilpimo. Nieko

Vygintas Gontis Statistikos departamentui: kaip susidaro tie 0,6% BVP, kuriuos neva skiriame mokslui ir studijoms? Ir kodėl jų niekas daugiau nemato?

Liudvikas Jakimavičius. Ir pasklido kvapas

Rasa Čepaitienė. Baubinimas

Vokietija įveda sienų kontrolę: Europos be sienų svajonė žlugo negrįžtamai?

Vytautas Radžvilas. Ne rinkiminio turgaus prekeivių, bet kovojanti partija!

Advokatas Jonas Ivoška. Ar Lietuva yra teisinė valstybė? (II dalis)

Pirmą kartą paskelbtas žydų žudikų Paneriuose sąrašas

Jie labai myli kultūrą

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.