Ekonominė politika

Martynas Vaitys. Nykstančios valstybės ir verslo skirtys

Tiesos.lt siūlo   2017 m. gegužės 1 d. 18:15

2     

    

Martynas Vaitys. Nykstančios valstybės ir verslo skirtys

Pro Patria

Politikai, eidami į rinkimus, visada mums žada daugiau darbo vietų, geresnes darbo sąlygas, oresnius darbo užmokesčius ir begalę kitų nuolaidų bei pasiūlymų, kurie būna susiję su privataus sektoriaus plėtra valstybėje. Dažniausiai, jeigu jų kas paklausia, kaip tai turėtų atrodyti, vyresni kolegos pradeda kažką nebyliai mikčioti, o neišsilavinę jaunesnieji su per dideliu pasitikėjimu savimi pasakoja apie užsienio investicijas, Teslos gigafactory prisiviliojimą ar dar kokius giga planus.

Turiu jus nuvilti – viskas nėra taip paprasta. Dauguma šalių Europoje, kurios siekia to paties stambaus kapitalo prisiviliojimo, turi geriau išvystytą infrastruktūrą, geresnius demografinius rodiklius, patogesnę geografinę padėtį ir, kas svarbiausia, turi aiškias verslo ir valstybės veikimo erdvių skirtis. Stambusis kapitalas, būdamas ypatingai mobilus rinkoje, taip pat turi visus reikiamus resursus, jog su paskutiniais pinigais bet kada žaibiškai galėtų pasitraukti iš valstybės, kaip jau atsitiko su Coca-Cola gamykla Alytuje.

Todėl kalbėdami apie užsienio investicijas, pirmiausiai turime pažvelgti į dabartinius valstybės ir verslo santykius, kad neatsitiktų taip, kaip atsitiko Alytuje, o tada atsakyti į paprastus klausimus: ar stambiojo kapitalo įmonės Lietuvoje atlieka kokį nors visuomeninį vaidmenį? Ar valstybė gali įpareigoti stambųjį kapitalą investuoti į jos piliečius, o gal darbo vieta savaime yra investicija į visuomenės gerovę?

Politinė skirčių svarba

Dauguma jaunųjų politikų ne veltui stengiasi kalbėti apie sėkmingo verslo ir investicijų svarbą valstybei. Tai patikrinta rinkėjų telkimo technika rinkimų metu. Ypač aktuali industrinėse valstybėse, kuriose vienos gamyklos uždarymas reikštų, jog ištisas regionas netenka pagrindinio pajamų šaltinio. Todėl politikai, kandidatuojantys iš šių regionų į parlamentą, yra tiesiogiai susaistyti rinkėjų, kurių balsas priklauso nuo to, ar jų darbas bus išsaugotas. Jungtinių Amerikos Valstijų Prezidento rinkimų kampanijoje Donaldas Trumpas labiausiai akcentavo amerikietiškų gamyklų ir kapitalo išlaikymą šalyje, kitaip sakant, pabrėžė America‘s first retoriką, ir tai davė lemiamą paspirtį rinkimų išvakarėse. Toliau sekęs šių pažadų pildymas puikiai apibrėžia, kaip turėtų atrodyti verslo ir valstybės skirtys. Valstybės bendravimas su verslu turi apsiriboti tik vienu magišku žodeliu – mokesčiai. Norite iš šalies iškelti gamyklą į kokį trečiojo pasaulio užkampį? Nuostabu! Jeigu norėsite importuoti prekę į šalį, pasiruoškite milžiniškiems muito mokesčiams.

Tokia formali valstybės ir verslo skirtis yra būtina, jeigu norime išlaikyti subalansuotus šių dviejų polių santykius. Tačiau realybėje stambusis kapitalas neretai peržengia nacionalinio suvereno galios ribas, todėl savo interesus bando įtvirtinti politine įtaka ir iš jos gimstančiais įstatymais. Paprasčiau kalbant, kapitalas pradeda investuoti į įvairius visuomeninius institutus ar organizacijas. Šios kalba neva visuomenės ar mokslo, o iš tiesų – verslo balsu. Tada prasideda biznis lanč kultūros aukso amžius, nes politikai šių darinių dėka vienu šūviu nušauna tris zuikius – prisivilioja naujų balsų, ideologiškai formuoja būsimą rinkėją ir išplečia savo įtaką visuomenėje. Finansinis korupcijos faktorius gali net neegzistuoti, nes politikui svarbiausia iškeisti žmonių interesą mainais į politinę galią ir stabilumą. Visai kaip seriale „Kortų namelis“, kuriame pagrindinis veikėjas Frankas Underwoodas išaiškina, jog didžiausia klaida politikui yra rinktis pinigus, o ne galią. Eligijus Masiulis pasirinko pinigus ir dabar yra politinė mumija, kitaip negu jo kolega G. Steponavičius.

Lietuvos atvejis

Lietuvoje, susiliejusios politinės ir verslo erdvės yra matomos kaip pozityvus veiksnys, kurio metu galima įsitraukti į įvairias veiklas, tiesiogiai formuojančias mūsų politinę dienotvarkę ar švietimą. Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio narys G. Steponavičius po to, kai buvo išsiaiškinti jo saitai su MG Baltics koncernu, teigė, kad privatūs susitikimai su verslininkais ir iš koncerno į Laisvės studijų centrą ateinančios įplaukos tėra normali Vakarų šalių praktika.

Tai būtų normali praktika, jeigu šis bendradarbiavimas būtų griežtai juridiškai apibrėžtas, su iškeliamais aiškiais šio bendradarbiavimo tikslais ir iš to plaukiančios akivaizdžios naudos abiem susitarimo šalims deklaravimu. Kokią gi naudą koncernui gali suteikti studijų centras? Tikime filantropija? Šiuo atveju interesų konfliktas yra akivaizdus ne tik dėl neaiškaus kaštų ir naudos pasiskirstymo, bet ir dėl pagrindinio centro pajamų šaltinio (koncerno), kuris yra tiesiogiai įsitraukęs į korupcinį skandalą su šio centro idėjiniu globėju ir liberalų sąjūdžio partija. Pats Laisvės studijų centro tinklapis atrodo kaip tų iššokančių reklamų pagrindinės svetainės, kuriose siūloma atsiimti nemokamą mobilų ar automobilį. Visa šio studijų centro veikla atrodo lyg priedanga, skirta paslėpti užkulisiuose vykdomiems veiksmams.

Tačiau nepaisant užčiuopiamo interesų konflikto, studijų centras sėkmingai infiltravosi į Lietuvos švietimo sistemą. Aplankyta apie 300 mokyklų, su moksleiviais kalbėjo liberalų sąjūdžio politikai ir šalininkai. Tačiau tokių apsilankymų metu, anot G. Steponavičiaus, politinė agitacija nebuvo vykdoma. Tai svarbi detalė: tokie „visuomeninių“ organizacijų ir verslo santykiai būtų vertinami kaip korupciniai, todėl turi bent deklaracijomis atsiriboti nuo aiškių politinių priklausomybių. Nepaisant to, aiškus ideologinis krūvis klausytojams aiškiai sufleruoja ir apie konkrečią politinę jėgą, kuriai atstovauja studijų centras.

Būtent dėl šių priežasčių apima juokas, kai įvairiausi institutai pasiskelbia esą nepriklausomi nuo politikos, kai realybėje vykdo nuoseklią tam tikros politinės jėgos idėjinę programą ekonominiais,  valstybės ir verslo santykių klausimais. Vienas iš tokių pavyzdžių yra Lietuvos laisvosios rinkos institutas, kuris kartkartėmis publikuoja straipsnius, kuriuose kalba – be kitų temų – apie galimas Sodros reformas senatvės pensijų kaupimo srityje. Instituto reformų kelias paprastas – siūloma sumažinti valstybės vaidmenį senatvės pensijų kaupimo sistemoje ir atiduoti didžiąją dalį funkcijų darbdaviams, sudariusiems sutartį su privačiais bankais. Tai atitinka liberalų sąjūdžio poziciją senatvės pensijų klausimais. Ypač atsižvelgiant į faktą, jog dabartiniai liberalų sąjūdžio lyderiai yra buvę šio instituto direktoriai ar darbuotojai. Instituto tarybos sudėtyje taip pat galime sutikti universitete dirbantį akademiką, kurio mokslinis laukas niekaip nėra susijęs su ekonomika, banko valdybos narį ir kreditų paslaugas suteikiančios įmonės vadovą. Pats institutas ilgą laiką buvo remiamas to paties MG Baltics koncerno.

Tokioje persipynusioje valstybės ir verslo santykių erdvėje, valstybei tampa nebeįmanoma formuoti žaidimo taisyklių, nes verslo uzurpuota intelektualinė ir viešoji erdvė ima diktuoti sąlygas politikai. Taip metai iš metų liekame su tais pačiais rezultatais: mažiausiu neto vidutiniu darbo užmokesčiu Europoje, skylėtu biudžetu ir emigracijoje nykstančia tauta.

Lietuvos stambiojo verslo tradicija

Lietuvos stambieji verslininkai, net ir tautos išsivaikščiojimo fone, su kiekvienais metais generuoja vis didesnį pelną. Štai prekybos tinklo Maxima-LT pelnas nuo 2014 iki 2015 metų išaugo nuo 59 milijonų iki 77 milijonų eurų. Tačiau nepaisant šio verslo augimo, valstybės gyventojų namų ūkio pajamos ir toliau išlieka stabiliai tragiškos, kai penktadalis šalies gyventojų gyvena ties skurdo riba. Turime situaciją, kai Lietuvos stambiųjų įmonių darbuotojų atlyginimai nedidėja, nepaisant didėjančio įmonės pelno, o įmonių sumokamų mokesčių yra neužtektinai, kad algos pakiltų ir valstybės tarnautojams.

Todėl telieka paklausti, kokia mums iš jūsų nauda? Verslininkai suskubtų atsakyti į šį klausimą teigdami, jog yra sukuriamos darbo vietos, sumokami atlyginimai, o jeigu darbuotojas yra nepatenkintas, tada gali išsilavinti, persikvalifikuoti ir gaus didesnį užmokestį. Tokia stambiųjų verslininkų logika absoliučiai neatspindi realybės, kada darbuotojas gyvena nuo algos iki algos ir todėl neturi už ką investuoti į savo įgūdžių tobulinimą. Lietuviškas stambusis verslas ir šioje vietoje yra tragiškas, nes jis nesukuria sąlygų savo darbuotojams tobulėti, nėra jokių investicijų apmokymams, jokio ryšio su savo darbuotojais, kurie apie karjeros mobilumą savo srityje, gali tik pasvajoti.

Pasvajoti galima ir apie socialiai atsakingą verslą. Nėra jokių investicijų į švietimo sistemą, jokių labdarų, jokių esminių bendradarbiavimo sutarčių su mokyklomis, universitetais ar kolegijomis. Ir tik nereikia aiškinti, jog maksimalistas  ar 100 talentų programa yra nors koks investavimas į Lietuvos ateitį. Visos šios parodomosios akcijos nėra vertos nė 1% stambiųjų įmonių pelno. Todėl nenuostabu, kad tokioje aplinkoje žmonės arba pasitraukia į šešėlį, arba emigruoja. Netrukus elementari demografija ima veikti, o darbuotojų nebesulaukiantis verslas, susigriebęs už galvos, savęs klausia – ką daryti?

Ką daryti jau žino investicinių nekilnojamojo turto projektų įmonės Hanner vadovas A. Avulis, neseniai pareiškęs, jog nekilnojamojo turto kaina kyla dėl brangios darbo jėgos. Reikia atsivežti darbo jėgą iš užsienio, taip brangiai prašantiems lietuviukams nušluostant nosis, jog per daug nori. Būtų juokinga, jeigu nebūtų graudu. Jau dabar didžioji dalis Hanner vykdomų projektų yra prikimšti ukrainiečių ir baltarusių, o aukštos kvalifikacijos darbininkų tenka ieškoti Lenkijos rinkoje.

Visa ši situacija nebūtų susiklosčiusi, jeigu iš parodomosios 100 talentų programos, būtų investuojama į profesines mokyklas, kuriose mokiniai dirbtų ne su iš po renovacijos nuluptų palangių metalais, o normaliomis žaliavomis ir technologijomis. Galbūt po tokių investicijų ir darbininko statusas taip negąsdintų akademiškai negabių mokinių imtis amatų, o po penkerių metų aukštus standartus keliančius darbus atliktų lietuviai, o ne atsivežti darbininkai.

Pabaigoje

Norint iš esmės pakeisti Lietuvos stambiojo verslo kultūrą, pirmiausiai reikia sutvarkyti iškreiptus valstybės ir verslo santykius. Užteks valstybei vaidinti progresyvią bendradarbę, kuri nuolankiai žada ir atsiprašinėja per įvairius investuotojų renginius, o sau meluoja, kad gali susitvarkyti su verslo uzurpuota viešąja erdve. To padaryti negalime, nes mums atstovaujantys politikai yra pernelyg silpni, jog galėtų atsisėsti prie vieno stalo su verslininkais ir juos įtikinti elgtis vienaip, o ne kitaip. Vyksta priešingai: užtenka vieno griežtesnio verslo konfederacijos vadovo Valdo Sutkaus laiško Seimo nariams, kad po kelių dienų Seime būtų užregistruotos jo padiktuotos darbo kodekso pataisos.

Todėl tik kieta mokestinė rykštė gali pakeisti situaciją. Turi būti įvestas sankcijinis mokestis, kuris galiotų toms įmonėms, kurios savo noru neskiria 2% nuo kasmetinio pelno investicijoms į viešąjį sektorių. Nustatyti, nuo kokio pelno šis mokestis būtų taikomas ir koks būtų jo tarifas, yra ekonometrų darbo laukas. Tokios priemonės nėra socializmo kūrimas, bet save gerbiančios valstybės siunčiama žinia verslui, jog jie negali šalies viduje kurti atskirų valstybių, bet turi prisidėti prie visuomenės gerovės. Kitu atveju, demografinės ir ekonominės problemos ateityje iškels sąlygą verslui pasitraukti iš Lietuvos rinkos arba subankrutuoti.

propatria.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

ruta       2017-05-3 8:34

Kodel paciai Valstybei neinvestavus i viesa interesa , stai kokie pelnai nuplaukia ,o kur dar Geonafta , Mazeikiu nafta ,Butinges terminalas , Birzu naftotekis ,  Lietuvos kuras ... ,Koncernai neleis ?

Gaila,kad       2017-05-1 21:45

visas verslas suplakamas į vieną vietą.


Rekomenduojame

Vincentas Vobolevičius. Rinkimai Lenkijoje: ar ekonominiai „lūzeriai“ kelia PiS reitingus?

Arnoldas Aleksandravičius. Tai Lietuva negali turėti savo Raudų sienos?

Andrius Švarplys. Jeigu ateityje nenorime „turėti galimybių išgirsti įvairių nuomonių“, turime pasakyti „God bless America“

Jonas Burokas. Rezistencijos įamžinimas

NE eksperimentams Žemaitijos gelmėse! Atviras Lietuvos visuomenės kreipimasis dėl Vyriausybės planų statyti anglies dvideginio saugyklą

Liutauras Stoškus. Seimo komitete svarstytas Žemės gelmių įstatymas

Jungtinių Tautų rezoliucija dėl smurto akušerijoje

Vidas Rachlevičius. Kai vyrauja sveikas protas ir padorumas

Neringa Venckienė: „Tai, kad esu grąžinama, nepadaro Lietuvos teisine valstybe“

Kauno forumo pareiškimas: Dėl įstatymo pažeidimų LRT veikloje

Povilas Urbšys: „Turi būti aiški takoskyra tarp lobistinės ir advokacinės veiklos“

Ramūnas Aušrotas. Apie NVO oligarchiją

Kun. Andrius Narbekovas. „Mums reikalinga nauja krikščionių apologetų karta“

Irena Vasinauskaitė. Puiki bendruomeninė rudens šventė Šiauliuose

Algis Avižienis „Iš savo varpinės“: Vietnamo pelkėse nuskendo amerikiečių iliuzijos

Žino, ką sako. Masiulis: jeigu kas iš senos partijos vadovybės galvoja, kad byloje bus galima visus šunis sukarti ant Masiulio, tai taip nebus

Irena Vasinauskaitė. Meras Artūras Visockas – žmogus, pasmerkęs Šiaulių liepas myriop?

Algimantas Rusteika. Juos atpažinsite iš jų vaisių

Atviras laiškas LR Prezidentui: Skubiai stabdykite masines miesto medžių žudynes (signataro A.Sėjūno spaudos konferencijos vaizdo įrašas)

Vytautas Radžvilas. Lietuvos politikos atnaujinimo klausimu

Kas čia pas mus tikrų tikriausi „vatnikai“?

Vytautas Sinica. Telkianti istorinės atminties politika

Geroji Naujiena: Jei tik turėtume tikėjimą...

Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga: švietimo problemos ne tik kad nebuvo išspręstos, bet dar ir pagilėjo

Valdas Vižinis. Lietuvos valdžios elito karas prieš visuomenę tęsiasi

Verta prisiminti. Kun. Marius Talutis. Daugiau negu sutapimai…

Kaip nusišalinant nenusišalinti? Rūtos Visocnik replika apie Kauno miesto „vieningųjų“ diegiamą savivaldos modelį

Ką popiežius Pranciškus sveikindamas pasakė kardinolui Sigitui?

Andrius Navickas: siūlau Švietimo ministeriją iškelti į Estiją

Rūta Visocnik. Ar gali „vaiko teisės“ kviesti tėvus į posėdžius nenurodydamos aiškios priežasties?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.