Istorija

Marius Parčiauskas. Lepanto mūšis už katalikybės kūną ir kraują

Tiesos.lt redakcija   2021 m. spalio 10 d. 11:35

33     

    

Marius Parčiauskas. Lepanto mūšis už katalikybės kūną ir kraują

Straipsnis perskelbiamas iš Katalikų Tradicijos Contribee platformos, kurioje kasdien skelbiamas katalikiškas turinys ir renkama paramą tinklapio http://www.katalikutradicija.lt paleidimui.

Spalio 7 d. minime 450-ąsias žymiosios jungtinio katalikų laivyno pergalės prieš turkų laivyną prie Lepanto metines. Lepanto mūšis krikščioniškai Europai tapo civilizacijos gynimo simboliu, įkvėpusiu daugybę krikščionių kartų. Šis mūšis įdomus bent dviem labai svarbiais aspektais: 1) kaip krikščioniškos ir islamiškos civilizacijų susidūrimas ir svarbi krikščionių pergalė stabdant musulmonų ekspansiją į Europą; 2) kaip pamoka, kad dvasinius dalykus reikia saugoti ir materialiomis kovomis, o materialios kovos tėra dvasinių kovų atspindys.

Galerų mūšis prie Lepanto

Nuo XIII a. pab., iškilus galingai ir gerai organizuotai turkų Osmanų imperijai, musulmonų invazijos į krikščionišką Europą grėsmė stipriai išaugo ir praktiškai pasiekė VIII a. lygį, kuomet musulmonams užkariavus krikščionišką šiaurės Afriką ir Pirėnų pusiasalį, islamo invazija buvo sustabdyta tik Prancūzijoje, žymiajame Puatjė mūšyje, vadovaujant būsimo Europos statytojo Karolio Didžiojo seneliui Karoliui Marteliui.

Osmanų imperijos galybė augo, ir galiausiai ji sugebėjo užimti net Bizantijos imperijos ir Rytų krikščionijos dvasinį ir politinį simbolį Konstantinopolį (1453 m.). Konstantinopolio griūtis lėmė, kad krikščionys prarado svarbių Viduržemio jūros prekybinių kelių į Rytus kontrolę. Būtent šie prekybos keliai sukūrė vieną didžiausių Europos kultūros ir meno centrų – Venecijos respubliką, kuri iš prekybos finansavo tai, ką dabar kasmet lanko milijonai turistų. Venecijos galybė po truputį pradėjo braškėti, ir situacija dar labiau pablogėjo, kai 1522 m. turkams pavyko užimti strateginę Rodo salą.

1560-aisiais Osmanai atnaujino Viduržemio jūros užkariavimo kampaniją ir greitai užkariavo didžiąją dalį šios jūros rytuose esančių salų. 1570 m. užkariauta ir Kipro sala, tuo metu valdyta Venecijos respublikos. Turkai neslėpė savo tolesnių tikslų pulti Veneciją ir jai priklausiančias žemes bei Popiežiaus valstybę ir Romą. Kritus Kipro salai, Venecija 1570 m. kreipėsi pagalbos į popiežių Pijų V. Šventasis popiežius Pijus V, gerai suprasdamas gresiantį pavojų visai krikščionijai, tais pačiais metais kreipėsi į katalikus Europos valdovus, kviesdamas po ilgos pertraukos (nuo Kryžiaus žygių epochos) ir vėl susivienyti prieš bendrą priešą. Deja, skirtingai nei Kryžiaus žygių atveju, kvietimas nepasiekė didelių rezultatų. Europa buvo suskaldyta ir draskoma protestantų revoliucijos, o žvelgiant į ilgesnę perspektyvą – nuvarginta maro epidemijų ir Šimtamečio karo bei užsiėmusi naujai atrastomis žemėmis. Susitelkimas ties vidinėmis problemomis lėmė, kad Europos lyderiai Osmanų užkariavimuose neįžvelgė sau didelės grėsmės. Ispanija labiausiai rūpinosi savo naujosiomis žemėmis Amerikoje ir konkurencija su Anglija, o Prancūziją tuo metu valdė silpnos sveikatos ir valios karalius Karolis IX, net sudaręs trapų aljansą su turkais.

Ispanijos karalius Pilypas II vis dėlto atsakė į popiežiaus kvietimą ir pasiuntė savo brolį Chuaną Austrą bei skyrė keliasdešimt laivų. Chuanui Austrui, prisidedant ir kitoms Viduržemio valstybėms, pavyko suburti 208 galeras (žmonių irkluojamus laivus) ir 6 venecijiečių sukonstruotus didesnius laivus – galeasus. Ši sąjunga pavadinta Šventąją lyga, o ją sudarė Ispanija, Venecijos respublika, Popiežiaus valstybė, Genuja, Maltos ordinas, Toskana ir kai kurios kitos Italijos valstybėlės.

1571 m. spalio 7 d., ankstyvą sekmadienio rytą, Šventosios lygos ir Osmanų imperijos laivynai atsidūrė vienas prieš kitą į pietus nuo Lepanto miesto (dabartinis Naupaktas, Graikija). Šventosios lygos laivyną sudarė apie 214 laivų, o turkų laivyną – beveik 300 laivų; karių skaičius buvo panašus ir siekė po 25-30 tūkst. abiejose pusėse (nors kai kuriuose šaltiniuose nurodomi žymiai didesni karių skaičiai ir didesnis turkų pranašumas). Mūšis truko beveik visą dieną ir buvo kruvinas – sakoma, kad jūra raudonavo dar daug kilometrų nuo mūšio vietos. Nors ryte vėjas buvo palankus turkams, dienos eigoje jis staiga pakeitė kryptį ir tapo palankus krikščionims. Šventoji lyga laimėjo ir neteko apie 8-9 tūkst. karių, bet prarado tik apie 12 laivų. Tuo tarpu pralaimėjęs turkų laivynas neteko panašaus skaičiaus karių, bet dar tūkstančiai jų pateko į nelaisvę; be to, nuskandinta apie 50 turkų laivų ir dar daugiau nei 100 laivų perimti krikščionių. Nors krikščionims mūšis pareikalavo daug aukų, mūšio metu apie 10 tūkst. krikščionių buvo išlaisvinti iš vergijos turkų galerose.

Popiežius Pijus V apie pergalę sužinojo daug anksčiau, nei žinios apie ją galėjo pasiekti Romą, ir apie tai paskelbė viešai. Spalio 7 dienos vakare, susitikęs su savo iždininku, šventasis popiežius staiga pakilo nuo kėdės, pažvelgė pro langą ir tarė: „Dabar ne metas piniginių reikalų aptarinėjimui; skubėkime padėkoti Dievui, nes mūsų laivynas šią akimirką laimėjo pergalę prieš turkus.“

1573 m. turkams vis tik buvo perleistas Kipras, Venecijai ir Osmanų imperijai pasirašius taikos sutartį ir taip užbaigus 1570-1573 m. trukusį Kipro karą. Tad Kipras, dėl kurio formaliai įsiplieskė Lepanto mūšis, galiausiai atiteko turkams. Vis dėlto Lepanto mūšis buvo pirmoji didelė krikščionių laivyno pergalė prieš turkų laivyną ir turėjo toli siekiančių padarinių. Pralaimėtas mūšis sudavė smūgį turkų dominavimui Viduržemio jūroje ir neleido jiems čia galutinai įsigalėti. Be to – ir tai daug svarbiau – Lepanto mūšis palaidojo bet kokias turkų viltis tęsti invaziją į Europą iš pietų. Kaip žinome, Osmanų imperija vėliau bandė tai daryti kitu keliu – iš rytų, bet šiuos ketinimus sustabdė 1683 m. laimėta dar viena didi pergalė prie Vienos. Daugybės istorikų manymu, jeigu pergalę prie Lepanto būtų išplėšę turkai, jie būtų puolę toliau ir nuniokoję Europą.

Ši didi pergalė paliko atgarsį literatūroje ir dailėje. Pavyzdžiui, garsusis Migelis de Servantesas, sužeistas besikaudamas Lepanto mūšyje, buvo taip įkvėptas šios pergalės, kad mūšio elementus inkorporavo į savo literatūrinį šedevrą „Don Kichotas“. Vienas garsiausių anglų katalikų rašytojų G. K. Čestertonas 1915 m. sukūrė baladę apie Lepanto mūšį, o dailėje mūšį įamžino daugybė garsių dailininkų, iš kurių žymiausi yra Venecijos mokyklai atstovaujantys Ticianas, Tintoretas ir Paolas Veronezė.

Grumiamės ne su kūnu ir krauju, bet už kūną ir kraują

„Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose. Todėl imkitės visų Dievo ginklų, kad galėtumėte piktąją dieną pasipriešinti ir, visa nugalėję, išsilaikyti. […] O svarbiausia, pasiimkite tikėjimo skydą, su kuriuo užgesinsite visas ugningas piktojo strėles. Pasiimkite ir išganymo šalmą bei Dvasios kalaviją, tai yra Dievo žodį. Kiekvienu metu melskitės Dvasioje visokeriopomis maldomis ir prašymais.“ (Ef 6, 12-18)

1571 m. birželio 11 d. Markas Antonijus Kolona, Popiežiaus valstybės laivyno vadas, prieš išvykdamas į mūšį, popiežiaus koplyčioje davė ypatingą priesaiką ir iš šventojo popiežiaus rankų gavo raudono šilko vėliavą. Ant šios vėliavos buvo išsiuvinėtas Kristus, nukryžiuotas tarp apaštalų kunigaikščių Petro ir Pauliaus, o vėliavos apačioje buvo Pijaus V herbas ir toks šūkis: „In hoc signo vinces“ (šie žodžiai „su šiuo ženklu užkariausi“ kartu su kryžiaus ženklu prieš vieną mūšį buvo apreikšti Romos imperatoriui Konstantinui Didžiajam ir lėmė jo vėlesnį atsivertimą).

Savo ruožtu Genujos admirolas Giovanni Andrea, prieš išplaukdamas į mūšį, ant savo laivo stiebo pakabino vėliavą su Gvadelupės Dievo Motinos atvaizdu, kuri prieš tai buvo priliesta prie originalaus Gvadelupės Dievo Motinos atvaizdo. Laivynui pajudėjus iš Mesinos uosto rugsėjo 16 d., visi kariai su savimi turėjo rožančius. Žinoma, ne tik turėjo, bet ir kartu meldėsi Rožančių – net ir paskutinę naktį prieš mūšį, o, pasak kai kurių liudijimų, ritmingą maldą kartojo ir prieš pat laivų susidūrimą, kas išgąsdino turkus. Tuo tarpu Romoje likęs popiežius, kartu su miesto tikinčiaisiais, žygiavo Rožančiaus procesijoje, prašydamas Švč. Mergelės Marijos vadovauti krikščionių laivynui ir pelnyti pergalę Kristui. Popiežius taip pat pakvietė Rožančių melstis visus tikinčiuosius; šie išgirdo kvietimą ir mūšio dieną rinkosi į Europos miestų bei kaimų bažnyčias bendrai Rožančiaus maldai.

Šv. Pijus V, gavęs stebuklingą apreiškimą apie laimėtą pergalę, netruko ją priskirti ne vien krikščionių karių narsai (nors ja tikrai neabejojo), o pirmiausia Švč. Mergelei Marijai. Tais pačiais metais popiežius, siekdamas pagerbti stebuklingą pergalę, į katalikų kalendorių spalio 7 d. įvedė Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos šventę, taip pat į Loreto Švč. Mergelės Marijos litaniją įterpė naują titulą – Krikščionių Pagalba. Praėjus dviems metams, popiežius Grigalius XIII šventę pervadino Švč. Mergelės Marijos Rožančiaus Karalienės (Lietuvoje liaudyje vadinamos Rožančine) vardu. Nuo 1716 m. Romos kalendoriuje ji buvo nukelta į pirmąjį spalio sekmadienį, tačiau popiežius šv. Pijus X, siekdamas išsaugoti Lepanto mūšio ir Švč. Mergelės Marijos laimėtos pergalės atminimą, sugrąžino šventę į jos pirminę datą: spalio 7 dieną. Įdomu, kad Lepanto mūšio ilgalaikės pasekmės buvo ne vien karinės ar politinės. Dažnai pamirštama, jog būtent po Lepanto mūšio galutinai išpopuliarėjo šv. Rožančiaus malda, įvesta Rožančinės šventė, o spalio mėnuo paskirtas Rožančiui. Lepanto mūšis Dievui tapo įrankiu įtvirtinti Rožančių kaip efektyviausią paprastų tikinčiųjų dvasinį ginklą.

Pergalę Švč. Mergelei Marijai priskirti netruko ir pasaulietinė valdžia: ant Venecijos respublikos Senato pastato užrašyti tokie žodžiai: „Ne narsa, ne kariuomenės, ne vadai, o Švč. Rožančiaus Karalienė atnešė mums pergalę.“ Žinoma, kariai ir jūreiviai turėjo remtis ir savo ištverme, jėga bei sumanumu, bet lemiamą reikšmę turėjo dvasiniai ginklai. Tai sugrąžina mus prie apaštalo Pauliaus žodžių: „Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose.“ Tikroji kova vyksta dvasinėje plotmėje, o kova šioje žemėje yra tik tos kovos atspindys. Tai reiškia, kad norėdami pasiekti fizinių pergalių šiame pasaulyje, turime kovoti ir dvasinę kovą, naudoti ir dvasinius ginklus. Tai labai svarbu atsiminti krikščionims politikams, aktyvistams, menininkams ir visiems, kovojantiems už tradicinių principų išsaugojimą. „Kaip danguje, taip ir žemėje.“

Mūsų dienomis katalikai kviečiami į kitokio pobūdžio kovą nei XVI a., bet tai taip pat yra kova už katalikišką civilizaciją. Galbūt, skirtingai nei XVI a., dabar jau kovojame nebe už katalikiškos civilizacijos, o greičiau už jos likučių išsaugojimą. Be to, išgyvename situaciją, kai pats Šventasis Tėvas kviečia ne į kovą, o į susitaikymą su pralaimėjimu ir persiėmimą pasaulio dvasia. Ar verta kovoti už tuos katalikiškos civilizacijos likučius, iš pirmo žvilgsnio tik išorinius jos atributus, galbūt nesudarančius katalikybės esmės?

Vatikano I Susirinkimas kaip mūsų tikėjimo tiesą apibrėžė tokį teiginį: „Žmogaus protui įmanoma įsisąmoninti Dievo egzistavimą ir Juo įtikėti einant keliu, kuris veda nuo sukurtųjų dalykų prie Dievo, kaip teigia šv. Paulius: „Jo neregimosios ypatybės – jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos protu iš jo kūrinių.“ (Rom 1, 20)

Žymus Bažnyčios istorikas ir teologas Roberto de Mattei išveda tokią analogiją: „Žmogaus siela turi galimybę pažinti ir pamilti Bažnyčią per jos darbus, per krikščionišką civilizaciją, kurios Motina ji yra. Katedros grožio kontempliavimas, grigališkojo choralo ar polifoninės muzikos klausymasis, tokio šedevro, kaip „Dieviškoji komedija“, skaitymas į mūsų sielas įlieja galimybę suprasti, kad visas istorijoje žmonių sukurtas grožis, gėris ir tiesa antgamtiškai kyla iš Bažnyčios, kurią popiežius Pijus XII apibrėžė kaip „svarbiausią žmogiškosios visuomenės pagrindą“.

Vienas žymiausių XX a. katalikų autorių ir aktyvistų Plinio Corrêa de Oliveira savo veikale „Revoliucija ir Kontrrevoliucija“ teigia, jog mūsų civilizaciją griaunanti Revoliucija, prasidėjusi protestantizmo sukilimu, vėliau sukėlusi Prancūzų revoliuciją ir bolševikų siautėjimą, pirmiausia taikosi į ryšį, siejantį Bažnyčią su jos civilizacija. Pasak jo, Revoliucija yra procesas, siekiantis sunaikinti krikščionišką materialią tvarką, kad tokiu būdu suduotų mirtiną smūgį Bažnyčiai, kuri yra šios krikščioniškos tvarkos siela. Jo teigimu, Revoliucija stengiasi sutrukdyti Bažnyčiai vykdyti savo sielų išganymo misiją, kurią ji vykdo ne tik per savo tiesioginius dvasinius įrankius, bet ir netiesioginius materialius įrankius.

Didysis šventasis Pijus V ir Lepanto mūšio didvyriai suprato, kokią grėsmę pačiai Bažnyčiai kėlė musulmonų siekis sugriauti Bažnyčios kūną – krikščionišką civilizaciją. Lygiai taip mūsų dienomis kova už laikinuosius krikščionybės sukurtus gėrius reiškia kovą už pačią Bažnyčią ir sielų išganymą, nes kaip žmogų sudaro kūnas ir siela, taip Bažnyčia, būdama pirmiausia Mistinis Kristaus Kūnas, yra ir regima šio pasaulio institucija, besinaudojanti visais jai prieinamais laikinaisiais ginklais, kad nugalėtų savo priešus ir kuo daugiau žmonių atvestų prie Kristaus.

„Jeigu Revoliucija yra netvarka, tai Kontrrevoliucija yra tvarkos atstatymas. Sakydami „tvarka“, turime omenyje Kristaus taiką Kristaus Karalystėje, t. y. krikščionišką civilizaciją: asketišką ir hierarchišką, fundamentaliai šventą, antiegalitarinę ir antiliberalią“, – teigia Plinio Corrêa de Oliveira. Popiežius šv. Pijus X enciklikoje „Il fermo proposito“ prideda: „Viską atnaujinti Kristuje reiškia atnaujinti ne tik Bažnyčios dieviškąją misiją vesti sielas pas Dievą, bet ir tai, kas spontaniškai kyla iš šios dieviškosios misijos: krikščionišką civilizaciją su visais ją sudarančiais sudėtingais ar paprastais elementais.“

„Su visais ją sudarančiais elementais“ – reiškia, ginti reikia net katalikiškos civilizacijos likučius, o gal dėl to, kad tai yra likučiai, ginti ir išsaugoti juos reikia dar labiau. Pagalvokime, kodėl Katalikų Bažnyčiai mūsų dienomis taip sunkiai sekasi būti išgirstai, sudominti, atversti? Esu įsitikinęs, kad ne dėl to, jog Bažnyčia neranda modernių būdų komunikuoti ar per mažai prisitaiko prie šio pasaulio. Greičiau atvirkščiai – Bažnyčia nesaugo ir nenaudoja įrankių, kurie gali pakylėti sielas Dievop, o bando naudoti įrankius, kurie simbolizuoja ne katalikiškos civilizacijos Tvarką, o Revoliucijos Netvarką. Tokie ginklai negali pakylėti sielų, o tik jas apakinti. Šių laikų žmonės, savo kasdienybėje beveik nebematydami katalikiškos Tvarkos elementų, praranda tarpininką, visais amžiais vertusį susimąstyti apie dvasinius dalykus.

Keli pavyzdžiai. Architektūra: kokios bažnyčios statomos, ar jos statomos remiantis tūkstantmete Bažnyčios Tradicija ir Tvarka, ar perimant pačias blogiausias Revoliucijos primestas ideologines klišes? Ar moderniose bažnyčiose randame Grožį – vieną iš trijų (kartu su Gėriu ir Tiesa) dieviškų elementų? Dailė: ar ir koks menas remiamas Bažnyčios, koks randasi bažnyčiose, krikščionių namuose? Ar ne toks pats, koks eksponuojamas Šiuolaikinio meno centre? Politika: ar remiamasi prigimtine žmogaus ir jo teisių samprata bei palaikoma bendrojo gėrio idėja, ar verčiau perimami Revoliucijos primesti emocingi ir sentimentalūs argumentai bei individualistinis žvilgsnis į žmogų ir žmonių bendruomenę?

Pagrindinis mitas, įsivyravęs Europoje po Antrojo pasaulinio karo – tai nuolatinio progreso ir susitaikymo su juo mitas. Deja, ši klaidinga idėja modernizmo pavidalu atsidūrė ir Bažnyčioje. Atrodo, primiršti du fundamentalūs katalikų tikėjimo dalykai, kuriuos primena Lepanto mūšio metinės. Pirma, grumiamės ne su kūnu ir krauju, tad turime pasikliauti ne šio pasaulio įrankiais ir vyraujančiomis madomis, o dvasiniais ginklais ir jų organiškai išaugintais materialiais vaisiais. Akivaizdžiausias pavyzdys – turint nepajudinamą sielos tikėjimą realiu Kristaus buvimu Eucharistijoje gimsta nuostabios katedros, nes kūnas valingai tarnauja kaip pamaldžios sielos įrankis. Į centrą čia pastatomas dvasinis sakramentas, tačiau pamaldžios sielos padaro viską, kad parodytų kuo didesnę pagarbą šiam sakramentui ir apvilktų jį jam deramu materialiu grožiu. Ir tai natūraliai veda prie antrojo dalyko, kurį mums primena Lepanto mūšis – turime grumtis dėl katalikybės kūno ir kraujo. Dvasiniai ginklai sukuria regimą katalikišką civilizaciją kaip savo ramstį, vedantį prie jų, todėl išlaikydami šį materialų ramstį taip pat dirbame sielų išganymo darbą. Bet, norėdami išlaikyti šį ramstį, turime naudotis dvasiniais ginklais. Kaip žmogus yra ir kūnas, ir siela, taip dvasiniai dalykai negali gyvuoti be regimos katalikiškos tvarkos visuomenėje, o katalikiška tvarka negali būti sukurta ar išsaugota pamirštant dvasinę kovą.

Šaltinis: Katalikų Tradicija Contribee puslapis

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

XXVIII eilinės savaitės penktadienio Evangelijos       2021-10-15 5:00

Komentaro autorius – kun. Ramūnas Mizgiris OFM

Baimė įžengė į pasaulį kartu su nuodėme. Iš kart po savo nuopuolio, Adomas sako Viešpačiui: „Išgirdau tavo garsą sode ir nusigandau.“ Dievas tada jo paklausė: „Ar valgei vaisių nuo medžio, kurio vaisių buvau tau įsakęs nevalgyti?“ (Pr 3, 10–11). Ši baimės patirtis, įsišaknijusi nuodėmėje, pasiekė visus žmones.

Tačiau visose Evangelijos puslapiuose, o prieš tai ir Senajame Testamente, aidi žodis: „Nebijok!“ Dievas kviečia Abraomą nebijoti, kai pasiūlo jam keliauti iš savo šalies į nežinomą kraštą; pranašams irgi sako: „Nebijokite, aš esu su jumis.“ Mergelė Marija išgirsta iš angelo: „Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą!“ (Lk 1, 30).

Kiekviena baimė sugrąžinama į savo įprastus rėmus, kai Jėzus paaiškina ir parodo žmogiškojo gyvenimo tikslą, kurio niekas, net ir mirtis, negali pažeisti. Bažnyčios aušroje šv. Justinas († 164) kreipdamasis į savo persekiotojus sušuko: „Jūs galite mus nužudyti, bet jūs negalite mums pakenkti!“

Jėzus nugalėjo mirtį pats ant savęs ją patirdamas ir ištraukdamas iš jos visus nuodus (1 Kor 15, 54–56). Jo mirtis ir prisikėlimas yra mūsų pergalės laidas, mūsų vilties ir drąsos šaltinis.

„Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?! Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar vargas? ar priespauda? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas? Tačiau visa mes lengvai nugalime dėlei to, kuris mus pamilo“ (1 Kor 8, 31–37).
Bernardinai.lt

XXVIII eilinės savaitės penktadienio Evangelijos       2021-10-15 4:54

Mąstymas
Prašyti gilaus troškimo gyventi tiesoje ir atvirume Dievui

Išvysiu save daugiatūkstantinėje minioje. Pajusiu didžiulę spūstį. Visi stumdosi, kad būtų arti Jėzaus ir išgirstų tai, ką Jis sako. Pabandysiu nusigauti kaip įmanoma arčiau Jo.

*

Atkreipsiu dėmesį į savo troškimus. Kokią vietą juose užima Jėzus? Ar „stumdausi“, tam kad pamatyčiau ir išgirsčiau Jėzų? Ką galiu pasakyti apie savo asmeninę maldą?

*

Įsivaizduosiu, kad Jėzus pastebi mane minioje. Žiūri į mane įdėmiai ir sako man: „Saugokis veidmainystės“. Jis įspėja mane dėl apsimetinėjimo, tiesos slėpimo mano gyvenime. Joks širdies šešėlis bei melagystė nepasislepia nuo Tiesos.

*

Atkakliai prašysiu Jėzaus, kad parodytų man ir pašalintų iš mano širdies viską, kas galėtų sunaikinti manyje paprastumą ir tiesumą.

*

Jėzus draugiškai kviečia, kad nesusikoncentruočiau į baimę dėl savo kūno. Turiu bijoti to, kas gali paversti mano gyvenimą pragaru. Koks yra didžiausias mano gyvenimo rūpestis? Ar amžinybės perspektyva palydi mano kasdienį atsikėlimą?

*

Jėzus man sako: „Pažiūrėk į Dievo akis. Pažvelk, kaip Jis tave stebi. Jis nepaleidžia tavęs iš savo akių! Esi Jam labai svarbus“. Kontempliuosiu Tėvo žvilgsnį, prašysiu Jo kupino meilės žvilgsnio patyrimo!

*

Prisiartinsiu prie Jėzaus ir karštai Jo prašysiu, kad padėtų man išsakyti Tėvui visas savo baimes ir būgštavimus.

Kartosiu:

„Tėve, Tu esi didesnis už mano baimes!“.

Kasdienapmastau.lt

XXVIII eilinės savaitės penktadienio       2021-10-15 4:52

Evangelija (Lk 12, 1–7)

  Susirinko tūkstančiai žmonių taip, kad vieni kitus trypė. Tada Jėzus pradėjo kalbėti pirmiausia į savo mokinius: „Saugokitės fariziejų raugo, tai yra veidmainystės. Nėra nieko uždengto, kas nebus atidengta, ir nieko paslėpta, kas nepasidarys žinoma. Ką kalbėjote patamsyje, skambės šviesoje, ir ką šnibždėjote į ausį kambariuose, bus garsiai skelbiama nuo stogų!
  Aš sakau jums, savo bičiuliams: nebijokite tų, kurie žudo kūną ir paskui nebegali daugiau kenkti. Aš parodysiu, ko turite bijoti: bijokite to, kuris nužudęs turi galią įstumti į pragarą. Taip, sakau jums, šito bijokite!
  Argi ne penki žvirbliai parduodami už du skatikus? Tačiau nė vienas iš jų nėra Dievo pamirštas. Žinokite, kad netgi visi jūsų galvos palukai suskaityti. Tad nebijokite! Jūs vertesni už daugybę žvirblių“.
  Katalikai.lt

XXVIII eilinės savaitės penktadienio       2021-10-15 4:51

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 31, 1–2. 5. 11)

P.  Tu prieglauda man, išgelbėjęs džiaugsmais apipinsi.

  Laimingas, kam neteisybės atleistos,
  kam Dievas uždengia kaltybes.
  Laimingas, kurio nekaltina Viešpats,
  kurio viduje nėr apgaulės. – P.

  Pasisakiau tau nusikaltęs,
  nuodėmę lioviausi slėpęs.
  Tariau: prisipažinsiu, Viešpatie, tau nusidėjęs,
  ir tu man atleidai nelemtą kaltybę. – P.

  Džiaukitės jūs, kad Viešpatį turit,
  jums, teisingieji, džiūgaut, didžiuotis,
  nes širdys jūs tyros. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Ps 32, 22)

P.  Aleliuja. – Viešpatie, būki tu mums gailestingas,
              mes gi taip tavim tikim. – P. Aleliuja.

XXVIII eilinės savaitės penktadienio       2021-10-15 4:50

Dievo Žodis
Pirmasis skaitinys (Rom 4, 1–8)

  Broliai!
  Ką pasakysime gavus Abraomą – mūsų protėvį pagal kūną? Jei Abraomas būtų buvęs nuteisintas darbais, jis turėtų kuo pasigirti, tik, žinoma, ne Dievui. Bet ką sako Raštas? „Abraomas įtikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu“.
  Tam, kuris dirba, atlyginimas nelaikomas malone, bet prievole. O tam, kuris nedirba, bet tiki tuo, kuris nuteisina bedievį, jo tikėjimas įskaitomas jam teisumu. Taip ir Dovydas skelbia palaiminimą žmogui, kuriam Dievas be darbų įskaito teisumą:
  „Palaiminti, kurių nusikaltimai atleisti, kurių nuodėmės uždengtos; palaimintas vyras, kuriam Viešpats nuodėmės neįskaito!“

XXVIII eilinės savaitės ketvirtadienio       2021-10-14 4:55

Evangelijos skaitinį kun. Vitas Kaknevičius
VARGAS JUMS…

Evangelijos skaitinį kun. Vitas Kaknevičius
VARGAS JUMS…
Ar drįso kas nors, būdamas pakviestas į svečius, taip griežtai kalbėti namų šeimininkams? Bet, pasak pačių fariziejų liudijimų, Jėzus buvo tiesiakalbis, niekam nepataikavo, nes neatsižvelgdavo į žmonių padėtį visuomenėje (Mt 22, 16). Toks Jėzaus elgesys yra nuostabus pavyzdys ir mums, juk dažnai maloniais žodžiais (tik retai jie būna nuoširdūs) stengiamės išlaikyti savo reputaciją! Toks išorinis mandagumas, kurį Jėzus pasmerkė, tik dar labiau atskleidė fariziejų melagingumą ir formalizmą.
Negalėdami paprieštarauti Viešpačiui, Jo priešai tykojo ką nors pagauti iš Jo lūpų (Lk 11, 54). Laimingi, kas laikosi Jo įsakų ir ieško Jo visa širdimi, nedaro nieko pikta, bet eina Jo keliais (Ps 119, 2-3). Daug Psalmių parodo mums, kiek daug kančių Dievui suteikė toks žmonių priešiškumas (Ps 98; 110; 150…).
Todėl su užsidegimu šauksiuosi Šventosios Dvasios šviesos ir jėgos, kad atvertų mane Jėzaus Žodžiams, jog su ryžtingumu juos priimčiau ir kad Jo Žodis teistų mano širdį ir mano sąžinę, padėtų būti teisingu.
Atsistosiu arti Jėzaus, pamatysiu Jo skvarbų ir susirūpinusį žvilgsnį, išgirsiu Jo griežtus ir pilnus jėgos žodžius: Vargas jums…(Lk 11, 47…). Jėzaus žodžiai yra kaip kūjis, kuris trupina užkietėjusių širdžių akmenis. Jėzus tikrai pyksta ant tų, kurie užmušinėja pranašus ir ant tų, kurie žiūri bei pritaria nusikaltimams. Primena, kad kiekviena skriauda kada nors bus teisingai nuteista. Jėzus yra istorijos Viešpats ir niekas negali išvengti Jo kontrolės.
Jėzus prikiša įstatymininkams, kaip ir fariziejams, jų veidmainiškumą. Mat jie neva pagarbos ženklan statė paminklus pranašams, kuriuos buvo nužudę jų pirmtakai. Jie troško pasirodyti geresniais už senolius, bet tikrumoje buvo tokie patys ir dar baisesni, nes ruošiasi nužudyti Dievo Sūnų.
Nors Dievas žinojo, kad nepriims Jo pranašų ir mokinių, kad teks atiduoti net savo gyvybes, todėl ir baudė Dievas tautą už nekaltą pranašų kraują. Jėzus ir Rašto žinovus įspėja, jog jie, kėsindamiesi nužudyti Dievo Sūnų, neišvengs Viešpaties bausmės.
Grįšiu su Jėzumi prie savo gyvenimo istorijos. Sustosiu su Juo prie asmenų, vietų, įvykių, kai patyriau skriaudą arba skriaudžiau kitus. Prašysiu Jo malonės išgydyti žaizdas, kurias gavau arba kurias padariau pats kitiems. Įsisąmoninsiu, kokia didelė dovana man yra tikėjimas. Yra man raktas į Dievo pažinimą, raktas į maldą, į pasitikėjimą Dievu, į sunkių patirčių pakėlimą. Šlovinsiu Dievą už tikėjimo dovaną ir prašysiu Jo: Padaryk, kad dar stipriau tikėčiau!

XXVIII eilinės savaitės ketvirtadienio       2021-10-14 4:54

Evangelijos skaitinį kun. Vitas Kaknevičius
VARGAS JUMS…

Tikėjimas yra pirmasis šio perkeitimo žingsnis, nes Jis yra pažinimas, kuriam nereikia vaizdinių ir apraiškų, ka¬dangi mylėdamas Jis susitapatina su gyvuoju Dievu neži¬nomybėje.
Tikėjimas pasiekia intelektą ne šiaip per jusles, bet tie¬siogiai Dievo apšviestas. Nes šiai šviesai imlios ne akys, ne vaizduotė ar protas, jos tikrumu įsitikiname be jokio su¬kurtojo pavidalo pasirodymo, be jokio galimo pavaizduoti ar aprašyti reginio. Išties tikėjimo tiesos, kurią priimame, žodžiais išreiškiami galimi įsivaizduoti dalykai, bet juos įsivaizduodami neteisingai suvokiame ir linkstame suklysti. Galop negalime įsivaizduoti sąsajos tarp dviejų šios tiesos terminų: Dieve yra Trys Asmenys ir Viena Prigimtis. Ir būtų didžiulė klaida tai mėginti.
Paskutinis vargas jums – pasisavinote pažinimo raktą, bet patys nėjote ir norintiems įeiti kliudėte (Lk 11, 52).  Jie manė, kad tik jie gali aiškinti Raštą ir niekas kitas. Prie dešimties Dievo įsakymų dar pridėjo net 613 visokių ritualų, įsakymėlių ir reikalavo, kad visi jų kruopščiai laikytųsi.
Ką mes galime pasimokyti iš tų visų vargas jums… Jėzaus žodžių? Susidūrę su savo klaidomis bei silpnybėmis, bandome jas nuslėpti, prisidengdami kokiais nors gerais darbais ar tikslais, ir taip atrodyti mažiau nuodėmingi. Kitaip tariant, bandome užsitarnauti Dievo meilę ir kitų žmonių pagarbą. Tai mums atrodo lengviau negu atgailaujančia širdimi atsigręžti į Jėzų. Labai svarbu suprasti, kad Jėzus nori mus išgydyti bei išlaisvinti. Tad nuolankia ir atvira širdimi artinkimės prie Jėzaus, prašydami parodyti tas gyvenimo sritis, kurioms labiausiai reikia Jo prisilietimo. Jis visada laukia mūsų.
Jėzus įspėja mane dėl Dievo pažinimo patirties iššvaistymo veltui. Nesirūpinant tikėjimu, veltui švaistomas ne tik nuosavas gyvenimas, bet taip pat ir gyvenimas tų, kurie dėka mano tikėjimo galėtų priartėti prie Dievo. Ką galiu pasakyti apie savo tikėjimo liudijimą?
Įstatymo mokytojai Rašte nepriėmė sunkių Jėzaus žodžių. Užsirūstino ant Jo ir norėjo pašalinti Jį iš savo gyvenimo. Melsiuos, jog Jėzus apsaugotų mane nuo užkietėjusios laikysenos. Šiandien kartosiu: Jėzau, duok man nuolankią, atvertą Tavo Žodžiui širdį ir ne tik šiandien, bet visada.
Bernardinai.lt

XXVIII eilinės savaitės ketvirtadienio       2021-10-14 4:49

Evangelija (Lk 11, 47–54)

  Jėzus kalbėjo:
  „Vargas jums! Jūs statote pranašams paminklus, o jūsų tėvai juos žudė! Taigi jūs liudijate ir pritariate savo tėvų darbams. Jie žudė, o jūs statote paminklus.
  Štai kodėl Dievo Išmintis yra pasakiusi: ‘Aš siųsiu pas juos pranašų ir apaštalų, o jie vienus žudys, kitus persekios, kad iš šios kartos būtų pareikalauta visų pranašų kraujo, pradedant Abelio krauju iki kraujo Zacharijo, kuris buvo nužudytas tarp altoriaus ir šventyklos’. Taip! Aš sakau, jog bus pareikalauta jo iš šios kartos.
  Vargas jums, Įstatymo mokytojai! Jūs pasisavinote pažinimo raktą, bet patys nėjote ir norintiems įeiti kliudėte“.
  Katalikai.lt

XXVIII eilinės savaitės ketvirtadienio       2021-10-14 4:49

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 129, 1–6)

P.  Dievas yra gailestingas: jis visuomet išvaduoja.

  Iš vargo bedugnės šaukiuos tavęs, Dieve:
  Dieve, išgirsk mano balsą!
  Tegu tavo ausys klausos įdėmiai
  mano maldaujančio šauksmo. – P.

  Jei vis nedorybes minėsi,
  kas begalės išsiteisint?!
  Betgi tu atleisi kaltybes,
  ir vėl tau tarnausim. – P.

  Dieve, tavy mano viltys,
  tavo žodžiu pasitiki mano siela.
  Mano siela Viešpaties laukia
  labiau kaip aušros – panaktiniai. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 14, 6)

P.  Aleliuja. – Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas,– sako Viešpats. –
              Niekas nenueina pas Tėvą kitaip kaip tik per mane. – P. Aleliuja.

XXVIII eilinės savaitės ketvirtadienio       2021-10-14 4:48

Dievo Žodis
Pirmasis skaitinys (Rom 3, 21–30)

  Broliai!
  Dabar, nepriklausomai nuo įstatymo, pasireiškė Dievo teisumas, kurį paliudijo Įstatymas ir Pranašai. Tai Dievo teisumas, tikėjimu į Jėzų Kristų duodamas visiems tikintiesiems. Nėra jokio skirtumo, nes visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės, o nuteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo. Dievas jį paskyrė permaldavimo auka, veikiančia per tikėjimą jo kraujo galia. Jis norėjo parodyti savo teisumą tuo, kad nenubaudė už nuodėmes, padarytas anksčiau, dieviškojo kantrumo laikais, ir norėjo parodyti savo teisumą dabartiniu metu, pasirodydamas esąs teisus ir nuteisinantis tą, kuris tiki Jėzų.
  Kur tada pagrindas girtis? Jis atmestas. Kokiu įstatymu? Darbų? Ne, tikėjimo įstatymu. Mes laikomės nuomonės, kad žmogus nuteisinamas tikėjimu, be įstatymo darbų. Argi Dievas – tiktai žydų Dievas? Ar jis nėra ir pagonių? Taip, ir pagonių, nes tėra vienas Dievas, kuris per tikėjimą nuteisins apipjaustytus žydus ir per tikėjimą neapipjaustytus pagonis.

XXVIII eilinės savaitės trečiadienio        2021-10-13 4:53

Evangelijos skaitinį  komentuoja kun. Vaidas Vaišvilas

Sukrečia toks Jėzaus priekaištas, daug reikalaujantis ir radikalus. Nėra jis skirtas tik anuo metu gyvenusiems žmonėms. Nėra jis skirtas tik krikščionims, reikalaujant iš  jų ištikimybės Dievui. Šiais priekaištais Jėzus kreipiasi šiandien ir į kiekvieną žmogų. Krikščionis tu, ar kitos religijos išpažinėjas, tikintis ar netikintis, gyvenantis tik savo pasaulyje Jėzus kreipiasi ir kalba kiekvienam, tad kiekvienas galime atsiliepti.

Priekaištas, jei įsiklausome į jį, sukausto mus baime, verčia pamąstyti, kuris iš mūsų nėra daręs pikta. Kiek gyvenime per nereikalingas kalbas, veiksmus, kartais net gudriai suplanuotus, lyg Dievas jų nežinotų, kiek net per patį, atrodo, paprasčiausią pyktį žmonių mūsų gyvenime tapo sužeisti? Dažnai net nesusimąstome, kaip savo artimam žmogui širdyje, jo gyvenime paliekame kažkokio skausmo pėdsakus. Vargas mums, nes esame lyg apleisti kapai, kuriuos žmonės nepastebėdami mindžioja.

Kodėl Jėzus Evangelijoje šiandien taip skaudžiai pabrėžia „vargas jums, fariziejai, vargas jums, fariziejai, vargas jums…“? Nes pirmasis ir tikrasis mūsų egzistencijos turtas, laimė, gyvenimo tikrumas yra jis – Jėzus. Štai dėl ko mūsų prašoma palikti nuošaly visus savo gyvenimo stabus, užmojus, galinčius užimti mūsų širdyje Dievo vietą. Jis nori, kad mes būtume laisvi, kad mūsų širdis būtų išlaisvinta nuo bet kokio prisirišimo ar rūpesčio. Taip, kad tikrai galėtume jį mylėti visa širdimi, visu protu bei visomis jėgomis. Bandančio gyventi tikrą gyvenimą ir nelikti iliuzijose žmogaus širdyje nėra vietos šykštumui, atsiribojimui nuo vargšų, godumui, mėgavimuisi turtu, besaikiam patogumų bei saugumo ieškojimui kitų sąskaita ir skausmu.

Šiandien Jėzus mus kviečia atsiverti gyvenimui, kad priimtume ir mylėtume artimą kaip save patį. Priekaište Jėzus leidžia kiekvienam pajausti, prisiliesti prie Dievo nusižeminimo paslapties. Jo priekaište nuaidi neapsakomas nuovargis, liūdnas skundas, girdėti nusiminęs Dievas. Tas balsas, kuris drebėjo iš pykčio, sykiu yra ir kupinas meilės, nes Šventoji Dvasia mums primena ir kitus jo žodžius: ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, aš jus atgaivinsiu. Imkite ant pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies. Ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Nes mano jungas saldus, mano našta lengva…

Dievo žodis kviečia šiandien būti Dievo akivaizdoje ir gyvenime tikriems, patirti laimę, sugebant pažvelgti į kito skausmą, užmirštant savąjį.

„Mažosios studijos“ laida „Dievo žodis, kasdieniai skaitymai“

XXVIII eilinės savaitės trečiadienio Evangelijos       2021-10-13 4:50

Mąstymas
Prašyti visiško širdies tyrumo, atpažįstant savo nuodėmes ir silpnybes

Su ypatingu dėmesiu klausysiu ryžtingų Jėzaus žodžių. Jis smerkia laikyseną fariziejų, kurie žmonių akyse yra laikomi religiniais autoritetais. Jėzus žino, kas slypi žmogaus širdyje. Jis pastato fariziejus tiesos akivaizdoje.

*

Jėzus ir mane pažįsta iki pat mano gelmių. Galiausiai svarbu yra tik tai, kas esu Jo akyse. Prašysiu Jėzaus, kad padėtų man pažvelgti į save Jo akimis ir kad atskleistų mano širdies užmojus.

*

Jėzus meta iššūkį fariziejams, sakydamas, kad jie rūpinasi išorinėmis pamaldumo praktikomis, o apleidžia Dievo meilę ir teisingumą. Ar Jėzaus iššūkis pažadina mano širdyje kokią nors neramybę? Kas yra mano gyvenime pirmoje vietoje? Kurias vertybes labiausiai saugau, o kurias apleidžiu?

*

Prisirišimas prie „pirmų vietų“ ir prie „pasveikinimų“ – tai kita silpnybė, kuri gali mane pavergti panašiai kaip fariziejus. Kaip išgyvenu situacijas, kuriose lieku kitų nepastebimas, arba pagerbiamas paskutinis?

*

Įsiklausysiu į šokiruojantį Jėzaus palyginimą: „Esate kaip kapai…“. Jėzus atkreipia dėmesį į paslėptą nešvarumą, kuriuo nesąmoningai užsikrečia kiti. Kokia savo silpnybe labiausiai užkrečiu artimus man asmenis?

*

Atkreipsiu dėmesį į Rašto mokytoją, kuris yra įžeistas Jėzaus žodžių. Kokios mintys ir kokie jausmai kilo manyje, kai klausiau priekaišto žodžių?

*

Jėzus nori, kad būčiau reiklus pirmiausia sau. Kokius vidinius paraginimus jaučiu šiandieninėje meditacijoje? Ką dirbdamas su savimi atrandu kaip didžiausią iššūkį?

Patikėsiu tai Jėzui: „Jėzau, patikiu Tau…“.

Kasdienapmastau.lt

XXVIII eilinės savaitės trečiadienio       2021-10-13 4:49

Evangelija (Lk 11, 42–46)

  Jėzus kalbėjo:
  „Vargas jums, fariziejai! Jūs duodate dešimtinę iš mėtų, rūtų ir kitokių žolelių, o nepaisote teisingumo ir Dievo meilės. Reikia šitai daryti ir ano neapleisti!
  Vargas jums, fariziejai! Jūs taip mėgstate pirmąsias kėdes sinagogose ir sveikinimus turgavietėse…
  Vargas jums! Esate lyg apleisti kapai, kuriuos žmonės nepastebėdami mindžioja“.
  Tada vienas Įstatymo mokytojas atsiliepė: „Mokytojau, taip kalbėdamas, tu ir mus įžeidi“.
  Jis atsakė: „Vargas ir jums, Įstatymo mokytojai! Jūs kraunate žmonėms nepakeliamas naštas, o patys tų naštų nė vienu pirštu nepajudinate“.
  Katalikai.lt

XXVIII eilinės savaitės trečiadienio       2021-10-13 4:48

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 61, 2–3. 6–7. 9)

P.  Viešpatie, tu kiekvienam atmokėsi pagal jo darbus.

  Tik Dieve, mano siela, rasi ramybę,
  tik iš jo man pagalba.
  Tik jis man uola ir mano palaima,
  jis man apsauga – aš nebedrebėsiu. – P.

  Tik Dieve, o mano širdie, ieškoki ramybės,
  tik jis mano norus pasotins.
  Tik jis man uola ir mano palaima,
  jis man apsauga – aš nebedrebėsiu. – P.

  Remkitės juo visą laiką, mano tautiečiai,
  jam savo išliekite širdį – jis prieglauda mūsų. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 10, 27)

P.  Aleliuja. – Manosios avys klauso mano balso,– sako Viešpats; –
              aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane. – P. Aleliuja.

XXVIII eilinės savaitės trečiadienio       2021-10-13 4:48

Dievo Žodis
Pirmasis skaitinys (Rom 2, 1–11)

  Esi nepateisinamas, kas bebūtum, žmogau, kuris mėgsti smerkti kitus. Juk smerkdamas kitą, pasmerki save, nes ir pats darai tai, už ką teisi. O mes žinome, kad Dievas teisingai nuteis tuos, kurie tokius nusikaltimus daro.
  Nejaugi manai, žmogau, teisdamas taip darančius ir pats tai darydamas, išvengsiąs Dievo teismo? Kaipgi drįsti niekinti jo gerumo, pakantumo ir kantrumo lobius?! Ar nesupranti, kad Dievo gerumas skatina tave atgailoti?
  Deja, savo užkietėjimu bei neatgailojančia širdimi tu pats sau kaupi rūstybę Dievo rūstybės ir teisingo teismo pasireiškimo dienai. Jis gi kiekvienam atmokės už jo darbus: tiems, kurie ieško šlovės, garbingumo ir nemirtingumo, ištvermingai darydami gera,– amžinuoju gyvenimu,– o išpuikėliams, kurie neklauso tiesos, bet yra pasidavę neteisumui,– pykčiu ir rūstybe.
  Sielvartas ir suspaudimas sielai kiekvieno žmogaus, kuris daro bloga, pirma žydo, paskui graiko. Ir šlovė, pagarba bei ramybė kiekvienam, kuris daro gera, pirma žydui, paskui graikui. Juk Dievas nėra šališkas.

XXVIII eilinės savaitės antradienio Evangeliją       2021-10-12 4:57

Komentuoja Vincas Kolyčius (1922–2013)
Rankų apsiplovimas prieš valgį buvo tik ritualinis veiksmas. Jėzų pietų pakvietęs fariziejus todėl ir nustebo pamatęs, kad jo svečias šio veiksmo neatliko. Ar Jėzus pamiršo tą ritualą atlikti, ar Jis turėjo kitą tikslą, norėjo kažką svarbaus fariziejui pasakyti? Jis kreipėsi į fariziejų , sakydamas :“Kaip tik jūs, fariziejai, valote taures ir dubens išorę, o viduje esate pilni gobšumo ir nelabumo”. Jėzaus priekaištas turbūt įžeidė fariziejų - juk nedažnai svečiai šeimininkams sako papeikimus. Tačiau Jėzus pažinojo žmogaus širdį. Jis matė, kad jį pakvietęs fariziejus buvo Įstatymo raidės bei ritualo ir egoizmo nelaisvėje. Išsakęs priekaištą Jėzus pasiūle paprastą išeitį :” verčiau duokite žmonėms iš savo vidaus tarsi išmaldą”.
Ši Jėzaus pastaba aktuali mums visiems. Jis kalbėjo ne vien pirmajame amžiuje gyvenusiems, veidmainiškumu pasižymėjusiems fariziejams. Tą patį Jis sako ir mums šiandien. Jėzus nori, kad augtume meile ir mūsų širdys taptų tokios, kaip Jo : švelnios, dosnios, nuolankios. Puikus būdas joms keistis - tai mūsų darbai kitų labui. Kodėl? Todėl, kad jie padeda nugalėti egoizmą, sudaiktėjimą, ir meilės kitiems trūkumą. Duokime išmaldą iš širdies. Dalyvaudami Mišiose draugiškai pasveikinkime kokį nors atokiau sėdintį vienišą žmogų, galime atrasti visokių būdų parodyti meilę kitiems. Kartais padeda net nusišypsojimas. Leiskime Dievui pakeisti mūsų širdis ir mūsų mintis!

XXVIII eilinės savaitės antradienio Evangelijos       2021-10-12 4:49

Mąstymas
Prašyti vidinio teisumo ir laisvės nuo melo

Jėzus,  pakviestas pietų, įeina į fariziejaus namus ir sėdasi prie stalo. Jis gerai suvokia, kad apleido išorinį apsiplovimo ritualą, kurio ypatingai laikosi fariziejai.

*

Kontempliuosiu Jėzų, kuris viduje yra laisvas ir švarus, nebijo kaip bus įvertintas kitų. Jis yra laisvas nuo žmonių nuomonių ir nusistebėjimų, kuriuos išreiškia fariziejai.

*

Sąmoningas suvokimas savo vidinio švarumo ir visiško priklausomumo Jėzui daro mane laisvą nuo žmonių baimės ir aplinkinių nuomonių. Ką galiu pasakyti apie vidinį savo teisumo pajautimą?

*

Jėzus atvirai smerkia dvilypį fariziejų gyvenimą: rūpinimąsi išoriniu nepriekaištingumu ir akių  užmerkimą prieš savąjį vidų, kuriame gimsta nuodėmės purvas.

*

Kokius jausmus žadina manyje griežti Jėzaus žodžiai? Ar mano sąžinė neprimena man fariziejiškos laikysenos? Ar savo gyvenime neužsidedu kaukių tam, kad paslėpčiau tikrąjį savo veidą?

*

Kūrėjas suformavo mano išorę, bet taip pat ir mano vidų. Mano nepakartojami išorinio grožio bruožai primena man apie nepakartojamus mano vidaus bruožus. Šlovinsiu Kūrėją už mano vidinio pasaulio dovaną: jausmus, troškimus, mintis, laisvę, meilę.

*

Įsisąmoninsiu, kad Kūrėjas ir toliau nori formuoti mano vidų ir daryti jį vis gražesnį. Ar įsileidžiu Jį į savo širdies gelmes? Kreipsiuosi į Kūrėją su atsidavimo malda:

„Į Tavo rankas atiduodu savo vidinį pasaulį“.

Kasdienapmastau.lt

XXVIII eilinės savaitės antradienio       2021-10-12 4:48

Evangelija (Lk 11, 37–41)

  Vienas fariziejus pasikvietė Jėzų pietų. Įėjęs į vidų, jis tiesiog užėmė vietą prie stalo. Tai matydamas, fariziejus nusistebėjo, kad jis nenusimazgojo rankų prieš valgį.
  O Viešpats kreipėsi į jį: „Kaip tik jūs, fariziejai, valote taurės ir dubens išorę, o viduje esate pilni gobšumo ir nelabumo. Neišmanėliai! Argi išorės kūrėjas nėra sukūręs ir vidaus?! Verčiau duokite žmonėms iš savo vidaus tarsi išmaldą, ir viskas jums bus nesutepta“.
  Katalikai.lt

XXVIII eilinės savaitės antradienio       2021-10-12 4:47

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 18, 2–5)

P.  Skelbia dangus Dievo garbę.

  Skelbia dangus Dievo garbę,
  apie jo rankų darbus žvaigždėtasis skliautas byloja.
  Šią bylą kartoja diena būsimai dienai,
  o naktis – ateinančiai nakčiai. – P.

  Čia ne tie žodžiai ir ne tos kalbos,
  kurių skambesio nebūtų girdėti.
  Per visą žemę eina jų aidas,
  jų kalbesys – ligi kraštui pasaulio. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Žyd 4, 12)

P.  Aleliuja. – Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas.
              Jis teisia širdies sumanymus bei mintis. – P. Aleliuja.

XXVIII eilinės savaitės antradienio       2021-10-12 4:47

Dievo Žodis
Pirmasis skaitinys (Rom 1, 16–25)

  Broliai!
  Aš nesigėdiju Evangelijos, nes ji yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam, pirma žydui, paskui graikui. Joje apsireiškia Dievo teisumas iš tikėjimo į tikėjimą, kaip parašyta: „Teisusis gyvens tikėjimu“.
  Dievo rūstybė apsireiškia iš dangaus už visokią žmonių bedievystę ir neteisybę, kai teisybę jie užgniaužia neteisingumu. Juk tai, kas gali būti žinoma apie Dievą, jiems aišku, nes Dievas jiems tai leido suprasti. Jo neregimosios ypatybės – jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos protu iš jo kūrinių, taigi jie nepateisinami. Pažinę Dievą, jie jo kaip Dievo negarbino ir jam nedėkojo, bet pasiklydo mintimis, ir neišmani jų širdis aptemo. Besigirdami esą išmintingi, tapo kvaili. Jie netgi išmainė nenykstančiojo Dievo šlovę į nykstančius žmogaus, paukščių, keturkojų bei šliužų atvaizdus.
  Todėl Dievas per jų širdžių geismus atidavė juos neskaistumui, taip kad jie patys teršė savo kūnus. Jie gi Dievo tiesą iškeitė į melą ir lenkėsi bei tarnavo kūriniams, o ne Kūrėjui, kuriam šlovė per amžius. Amen!

"Katalikutradicija"       2021-10-11 9:46

Apgaulingas pavadinimas: kovodami prieš Kristaus vikarą kaunatės prieš Kristų ir tradiciją.

ah1       2021-10-11 9:15

lietuvių istorija daug senesnė nei žydų, nes lietuvių kalba seniausia pasaulyje, senesnė už sanskritą ir sanskritas akivaizdžiai išsivystęs iš lietuvių kalbos ir Indija kalba lietuviškai, vedos tai vadas, vadas va - vadovas. “Tik mūsų vertais pavyzdžiais sek” - moko vedos, vadovas mūsų dvasinis.
Ar bent žinot kad ko ne pamatinis lietuvių  kultūros žodis ” ačiū” - reiškia “gerai”? hindi kalba? Kai sakote “ačiū” sakote “geras”, “gerai” prasmę.

XXVIII eilinės savaitės pirmadienio Evangelijos       2021-10-11 4:55

Komentaro autorius – dr. Aurimas M. Juozaitis

Jums nebus duotas kitas ženklas kaip tik Jonos. O kokį ženklą gavo pranašas Jona? „Eik ir skelbk teismą nineviečiams, nes jų nedorumas pasiekė Viešpatį.“ Istorija išties išskirtinė – pirmiausia Jona vengia Dievo ir net bėga nuo Jo valios, kol galiausiai, patyręs baisių išbandymų, iš kurių išsigelbėja atgailaudamas ir Dievo malonės dėka, suvokia, kad nuo Dievo valios nepabėgsi, tad ją priima ir įvykdo. Bet tai ne pabaiga. Tuomet įvyksta antroji šios istorijos dalis: Jona susierzina ir pyksta, kadangi, vykdydamas Dievo valią, jis gavo ne tai, ko tikėjosi. Jona nesitikėjo nineviečių atgailos ir atsivertimo, jis tikėjosi, kad Dievas juos nubaus, kaip buvo žadėjęs, kad jų nepasigailės. O Dievas netikėtai (t. y. taip, kaip Jona nemokėjo tikėti) paėmė ir persigalvojo, ir pasigailėjo nineviečių. Kaip Jonai apmaudu!

Ko moko ši Jėzaus priminta istorija? Aišku, kad daug ko, bet man ji svarbiausia bent trimis aspektais. Pirma – visada būtina klausytis Dievo skelbiamo žodžio. Nineviečiai išgirdo Jonos skelbimą, atsivertė ir atgailavo. Tad matydamas, kaip žmonės klausosi Jo balso, Dievas gali ir pakeisti savo ankstesnius ketinimus.

Antra – visuomet reikia džiaugtis Dievo gailestingumu, net jei jis yra absoliučiai neįtikėtinas. Sakysit, paprasta? Kažin?.. Patyrinėk save, žmogau. Ar nebūna pikta, kad, būdamas „tvarkingas katalikas“, uoliai vykdantis Bažnyčios skelbiamas prievoles bei pareigas ir nejausdamas apčiuopiamo Dievo gailestingumo sau, supykstu ant žmonių (aišku, ir ant Dievo, nors bandau apsimesti, kad ne), kuomet matau Dievo gailestingumą jiems, „to nevertiems“, nes, jie mano paties žodžiais, yra „išverstakailiai“, nors iš tiesų tai nuoširdų atsivertimą patyrę buvę nusidėjėliai. Kas vyksta su manimi? Jonos apmaudas, Jėzaus kartos pyktis…

Trečias dalykas, kuris man skamba šios istorijos priminime, tai – pareiga. Jona neišvengė pareigos arba Dievo numatyto plano jam, nors ir labai tam priešinosi. Įdomu yra tai, kad Dievo planą mums mes kartais vadiname „susiklosčiusiomis aplinkybėmis“, visai užmiršdami, kas tas aplinkybes suklosto mums. Jona stengėsi pakeisti tas aplinkybes, nenorėjo girdėti, ką jam reikia daryti, kol nepapuolė į tokią duobę (žuvies pilvą), iš kurios tik Dievo malonė buvo pajėgi jį ištraukti. Ačiū Die, kad jis tai suvokė ir, nuoširdžiai atgailaudamas, prašė Dievo šios malonės. Ir gavo. Juk Dievas visada priima nuoširdžius atgailautojus.

Taigi, matyt, žmogui kartais reikia giliai įkristi į tamsiausią juodumą, kad suvoktų savo padėties beviltiškumą ir absurdiškumą ir kad atsigręžtų į Dievą bei galiausiai pradėtų vykdyti savo pareigas Dievui. Tad ar tikrai reikia dar aiškesnio ženklo nei Jonos?
Bernardinai.lt

XXVIII eilinės savaitės pirmadienio Evangelijos       2021-10-11 4:53

Mąstymas
Prašyti širdies tyrumo ir atvirumo Dievo kvietimui

Įsijausiu į Jėzaus, kuris nebuvo atpažintas žmonių, kančią. Jis kasdieną dalyvavo jų įprastame gyvenime, bet žmonės, gyvenantys arti Jėzaus, reikalavo papildomų malonės ženklų.

*

Jėzus perspėja mane apie žmogišką suktumą, kuris padaro neįmanomą tikrą atsivertimą: žmonės reikalauja išskirtinių malonės ženklų ir nenori priimti tų, kurie pasiekiami ranka.

*

Jėzus prisikėlė iš mirties dėl manęs. Kape išbuvęs tik tris dienas, Jis gyvena pačioje mano kasdienybės širdyje. Ateina pas mane sakramentuose ir Žodyje.

*

Ar tikiu, kad Jėzus kasdieną mane aplanko? Ar atsimenu ypatingus Jo artumo ženklus, kurie mane labai stipriai užkalbino?

*

Pietų šalies karalienė atėjo nuo žemės pakraščių pasiklausyti Saliamono išminties. Prisiminsiu asmenis, kurie man yra ypatingi autoritetai. Kas jie tokie? Ar buvimas su tais asmenimis man labiau atskleidžia Dievą?

*

Kiek kartų pasiklystu gyvenime, Dievas „pastato“ mano kelyje pranašus Jonas, kurie parodo man blogo kelio pasekmes ir šaukia į gyvenimo pakeitimą. Kas šiuo metu yra mano „Jona“?

*

Per ką Dievas dažniausiai daro man pastabas gyvenime?  Kokie Rašto žodžiai labiausiai mane jaudina ir primena apie atsivertimą? Užrašysiu juos ant paveikslėlio ir įsidėsiu į savo Bibliją.

*

Nuoširdžioje maldoje prašysiu Jėzaus, kad atvertų mano širdį kiekvienam žodžiui, kuris primena ir kviečia į atsivertimą.

Kasdienapmastau.lt

XXVIII eilinės savaitės pirmadienio       2021-10-11 4:52

Evangelija (Lk 11, 29-32)

  Žmonėms gausiai susirinkus, Jėzus pradėjo kalbėti: „Ši karta yra bloga karta. Ji reikalauja ženklo, bet jai nebus duota jokio kito ženklo, kaip tik Jonos ženklas. Kaip Jona buvo ženklas nineviečiams, taip Žmogaus Sūnus bus šiai kartai. Pietų šalies karalienė teismo dieną prisikels drauge su šios kartos žmonėmis ir juos pasmerks. Nes ji atkeliavo nuo žemės pakraščių pasiklausyti Saliamono išminties, o štai čia daugiau negu Saliamonas. Ninevės gyventojai stos teisme drauge su šia karta ir ją pasmerks, nes jie atsivertė, išgirdę Jonos pamokslus, o štai čia daugiau negu Jona“.
  Katalikai.lt

XXVIII eilinės savaitės pirmadienio       2021-10-11 4:51

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 97, 1-4)

P.  Savo išganymą Viešpats apreiškė.

  Naują giesmę giedokite Viešpačiui:
  nuostabius darbus jis daro!
  Jo dešinė visagalė,
  jo šventoji ranka pergales skina. - P.

  Savo išganymą Viešpats apreiškė,
  jo teisingumas šviečia pagonims.
  Atsimena savo gerumą, ištikimumą,
  Izraelio šeimai žadėtą. - P.

  Ir mato visas pasaulis
  išganingąjį Dievo veikimą.
  Žavėkitės Viešpačiu, šalys,
  šūkaukit, džiūgaukit, grokit! - P.

Posmelis prieš evangeliją (Ps 94, 8)

P.  Aleliuja. - O, kad išgirstumėt šiandien, ką jums Viešpats byloja:
              „Tegul jūsų širdys nebūna storžievės“. - P. Aleliuja.

XXVIII eilinės savaitės pirmadienio       2021-10-11 4:51

Dievo Žodis
Pirmasis skaitinys (Rom 1, 1-7)

  Paulius, Jėzaus Kristaus tarnas, pašauktasis apaštalas, išskirtas skelbti gerąją Dievo naujieną, kurią Dievas buvo iš anksto pažadėjęs per savo pranašus šventuosiuose Raštuose.
  O jie kalba apie jo Sūnų, kūnu kilusį iš Dovydo giminės, šventumo Dvasia ir prisikėlimu iš numirusių pristatytą Dievo Sūnumi su didžia galia,- Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį. Per jį esame gavę malonę ir apaštalo tarnystę, kad jo garbei skleistume tikėjimo klusnumą visose pagonių tautose. Kartu ir jūs esate Jėzaus Kristaus pašaukti.
  Visiems Dievo mylimiesiems, esantiems Romoje, pašauktiesiems šventiesiems: tebūna jums malonė bei ramybė nuo mūsų Tėvo Dievo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus!

tiek       2021-10-10 19:55

Vis dar pasitaiko tokių ,kuriems Tėvynės gynimas - bėda. Su tokiai Lietuvai tikrai nepakeliui.

Dėl santykių su islamu       2021-10-10 16:23
Bėda ta,       2021-10-10 15:23

kad kova nėra dieviška žmogaus ypatybė. Visi karai - tik žmonių klaidos ir nuopuoliai. Jei Dievas būtų kovotojas, tai šio pasaulio jau seniai nebebūtų. Bet Dievas yra Meilė ir Išmintis. Jis davė žmogui laisvą valią ir leidžia ją panaudoti tiek geram, tiek piktam. Žmogus pats renkasi, ar jam malonesnė vilko dvasia, kaip ahui, ar Dievo. Ar sugebėsime evoliucionuoti ir išliksime, ar degraduosime ir toliau ugdydami vilkiškąją dvasią, kol išnyksime, mūsų pačių pasirinkimas. Praeities karai turi likti praeityje, o ateitį turime projektuoti kitokią. Malda, be kita ko, čia tinka, bet jos negana. Jei melsimės dėl savanaudiškų paskatų, daugiau jokia Marija į talką nebeateis. Laikas pradėti ugdytis kitokią sąmonę. Labiau dievišką.

Tai ir yra       2021-10-10 14:23

Geroji naujiena,kad viskas sprendžiasi dvasinėje plotmėje,kuriai Galimybių pasas negalioja ir negali galioti.Čia diktatūros ir pralaimi,nors ir kaip stengiasi kontroliuoti protus.Prie kiekvieno ,kiekvienos minties policininko nepastatysi.O jei dar malda…

ah.ą       2021-10-10 13:16

kaip byloja legenda lietuviams švenčiausia vilko dvasia- Gediminui buvo šventa apsireiškusi vilko dvasia, o ir sveikinamės vienas kitą sakydami labas/vilkas; na o žydai lai gyvena savo dvasiomis… Visi karai dėl pinigų

Avinas       2021-10-10 12:34

Bandoma priemst lietuviams tradicijas, kurių jie niekada neturėjo. Katalikybė absoliučiai daugumai lietuvių nežinoma ir svetima.


Rekomenduojame

Buvęs JAV prezidentas Donaldas Trumpas kuria medijų korporaciją

Nuo bačkos. Vilniaus meras R. Šimašius: aš turiu pareigą dėl vilniečių būti principingu už mūsų miestą ir jo gyventojus

Dr. Dalija Snieškienė. Kur aš tai mačiau???

Prof. Jonas Grigas. Pavojingiausia kada nors išrasta technologija

Suomijoje dėl krikščioniškų pažiūrų teisiama buvusi ministrė

Pokalbis su prof. Alvydu Jokubaičiu

Nuo bačkos. Dainius Žalimas: nacionalinio konstitucinio identiteto elementu negali būti atsisakymas pripažinti šeima tos pačios lyties asmenų sąjungą

Romualdas Ozolas. Tikslas ir uždavinys: atkurti valstybę

Vytautas Radžvilas. Ir vis dėlto tikrovė stipresnė už ideologiją

Edvardas Čiuldė. Vilniaus universiteto nekrozė

Gėjų manifestas

Raimondas Navickas. Pažvelkime į VU lyčiai jautrios kalbos gaires kitu kampu

Justas Sakavičius. Valdžios tikslas – sudaryti nepakeliamas sąlygas neskiepytam žmogui

Asta Višinskaitė - Katutė. Partnerystės įstatymo stūmimo kampanija

Nuo bačkos. Viktorija Čmilytė-Nielsen: Danija laimingiausių šalių trejetuke, nes ten įteisinta vienalyčių porų partnerystė

Anglijoje per penkerius metus planuojama uždaryti daugiau nei 360 bažnyčių

Ir vėl valdantiesiems „parūpo“ miškai

Vengrų europarlamentaras: Europos sąjungoje paskelbtas Šaltasis karas

Nuo bačkos. Seimo narys Matas Maldeikis: Lenkija eina neteisingu keliu

Pareiškimas dėl Mokslo ir studijų ideologizavimo aukštosiose mokyklose

Rasa Čepaitienė. „Universitetuose įsitvirtina ideologinė cenzūra ir kitaminčių persekiojimai“

Papunkčiui su Vytautu Sinica. Skvernelio partija – nei kairė, nei tautinė

Vaistininkai griebiasi už galvos – neturintys galimybių paso išvis nebegalės nusipirkti vaistų

Asta Katutė. Vilniaus universitetas: ideologiniai sprendimai mainais į Europos Sąjungos lėšas?

Ramūnas Aušrotas. Kai norima prismaugti iki galo

Eglė Gatelytė. Ekspertai apie „bandomąjį projektą“ Vokietijos mieste: tai tik pradžia, būkit pasiruošę

Česlovas Iškauskas. Briuselis auklėja Lietuvą

STI: Parengtas skundas į Konstitucinį Teismą dėl galimybių paso

Studentai nebetyli – vienijasi prieš diskriminaciją universitetuose

Tyrimas: JAV gyventojai vis palankiau vertina marksizmo idėjas

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.