Šeimos politika, Žiniasklaida, Socialinės inžinerijos eksperimentai

Marius Parčiauskas. Kaip išliksim, jeigu tėvystę siesim tik su skurdu ir depresija?

Tiesos.lt redakcija   2022 m. rugsėjo 21 d. 20:32

7     

    

Marius Parčiauskas. Kaip išliksim, jeigu tėvystę siesim tik su skurdu ir depresija?

Lietuvos demografinė situacija šiuo metu yra prasčiausia istorijoje. Dar niekada nuo pat tarpukario laikų nebuvo fiksuota tokio mažo gimstamumo. 2021 m. vienai moteriai teko 1,34 vaiko, kai tuo tarpu kartų kaitai užtikrinti reikalingas rodiklis – bent 2,1 vaiko. Tai – vienas žemiausių skaičių ir Europos Sąjungoje, esantis žemiau jos vidurkio.

Žvelgiant iš ilgalaikės perspektyvos, tai – bene pagrindiniai tautos gyvybingumą ir galimybę išlikti rodantys skaičiai. Akivaizdu, kad čia turi būti valstybės prioritetas ir visos politikos centras, apie kurį sukasi visi kiti sprendimai. Paprastai žiniasklaidos eterį užima mažareikšmiai vienadieniai skandalai arba politikų priimami trumpalaikiai sprendimai. Visa tai neturi didelės reikšmės, jeigu sparčiai senėjame ir nykstame. Palyginus su šia nykimo perspektyva, visa kita yra smulkmenos.

Kryptingas negatyvas: vaikai = skurdas ir depresija

Valstybė vaikus auginančioms šeimoms skiria šiokią tokią finansinę paramą. Tai svarbu. Tačiau ne taip svarbu, kaip visuomenėje vyraujantis požiūris į šeimas ir vaikų auginimą. Kol požiūris į vaikų turėjimą ir auginimą bus išskirtinai neigiamas ir net smerkiantis, tol finansinės paskatos duos tik labai ribotą efektą.

Viešoje erdvėje pastoviai pateikiama tendencinga nuomonė, neva žmonės, nusprendžiantys neturėti vaikų, yra diskriminuojami ir ujami. Vienas tokių pavyzdžių – visai neseniai Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, norėdama pabrėžti neva įsiviešėjusią diskriminaciją „dėl šeiminės padėties“, inicijavo įstatymo pakeitimą, pagal kurį šeimai skirtos mašinų statymo vietos prie prekybos centrų būtų laikomos įstatymo pažeidimu, nes esą diskriminuoja bevaikes šeimas. Nors akivaizdu, kad jau seniai yra atvirkščiai ir niekas bevaikių šeimų ar viengungių nebado pirštais ir neužgaulioja. Veikiau priešingai. Būtent vaikų turinčios šeimos, ypač auginančios keletą jų, pateikiamos kaip tokios, kurioms reikia užuojautos, mat vaikų auginimas siejamas su savirealizacijos, išsilavinimo, kompetencijų stoka.

Štai Kauno dienos svetainėje paskelbtas LNK reportažas su labai iškalbinga antraše: „Šeimų psichologas: vaikai yra skurdas – kuo jų daugiau, tuo prasčiau žmonės gyvena“. Straipsnyje pateikiama keletas trumpų fragmentinių vaikus auginančių šeimų istorijų ir daroma skubota ir vienkryptė išvada: kaip siaubinga yra turėti vaikų, mat jų auginimas siejamas išskirtinai su skurdu ir depresija, jame nepateikiamas nei vienas pozityvus vaikų auginimo aspektas.

Čia žinoma influencerė F. M. Leščiauskaitė dalinasi nuoskaudomis, kaip jai sunku gyventi visuomenėje, kur giminės vis klausinėja, kada gi ji turės vaikų, nors ji sąmoningai pasirinko jų neturėti. Toliau pateikiama baisi statistika (nors duomenų rinkimo, tyrimo atlikimo metodika abejotina), kad kas ketvirta gimdžiusi moteris serga pogimdyvine depresija, o šeimų psichologas aiškina, jog vaikai neišvengiamai reiškia skurdą. Publikacijoje vaikų auginimas supriešinamas su „ekonomiškai tvirtu pagrindu“, „savęs realizavimu“ bei laime apskritai.

Taigi sukeliamas įspūdis, kad vaikus auginantys tėvai yra pastoviai depresuoti, įkalinti tarp keturių sienų, neturintys „normalaus“ gyvenimo. Juk „normalus“ gyvenimas – sėdėjimas biure, kur taip pat leidi laiką tarp keturių sienų, bet gi kiekvieną dieną „realizuoji save“, 8-9 valandas per dieną praleidi ne su įgrįsusia šeima, o su pastoviai stebinančiais kolegomis. Aišku, realybė kitokia ir mes visi tai žinome.

Iškreipta realybė

Siūlau nuoširdžiai užduoti sau kelis klausimus. Ar išauginti vaiką doru žmogumi nereikia ypatingo talento, išradingumo, nuolatinio mokymosi ir tobulėjimo? Negi tikrai daugiau išmonės reikia tipiniame biure – pildant lenteles, stumdant tarp įstaigų raštus, priimant prekes, jas rūšiuojant, bendraujant su piktais klientais?

Ar tikrai vaikų auginimas yra nuolatinis stresas, savo pomėgių išsižadėjimas, savo gyvenimo atsisakymas? O gal darbe tik ir užsiimi savo pomėgiais, gerai atsipalaiduoji, neišgyveni jokios nuobodžios rutinos? Tikriausiai dauguma žmonių dirba tik mėgstamą darbą, kur gali realizuoti savo talentus, kur šaunūs kolegos, jaukus kabinetas, lanksčios darbo valandos ir didelis atlyginimas? Būkime atviri – gerokai dažniau viskas yra atvirkščiai: aštuonias valandas reikia sėdėti mažame kabinete ir kęsti kolegas, su kuriais šiaip gyvenime nesiveržtum bendrauti, dirbti darbą iš būtinybės, o ne dėl „savęs realizavimo“, kentėti nedėkingą ir susireikšminusį vadovą.

Gal vaikų neauginantys žmonės neserga depresija, visada yra patenkinti savo gyvenimu? Ar pogimdyvinė depresija yra vienintelė depresijos forma? Vaikai niekada nepasako ačiū, yra egoistai, tik siurbiantys tėvų syvus? O karjeroje juk viskas kitaip? Kad kažko pasiektum, nereikia sunkiai dirbti, vadovas visada maloningai dėkoja už įdėtas pastangas ir negaili paskatinimų? Pelno siekiantis darbdavys tikrai nėra egoistas, jam nuoširdžiai labiausiai rūpi ne pelno didinimas, o jūsų gerovė?!

Aišku, kad darbe nėra visada taip blogai, kaip rašau. O ar šeimoje yra visada taip blogai, kaip rašoma kryptingai negatyviose publikacijose? Jauni žmonės viešosios erdvės formuojami brukant iliuziją, kad pasirinkę šeimą bus prislėgti, o pasirinkę karjerą – laimingiausi žmonės pasaulyje. Galime rankioti ekstremalius nelaimingumo ir nedarnos šeimoje atvejus ir juos eksponuoti, bet gal geriau tiesiog pripažinti – kiekviena šeima turi savo džiaugsmų ir savo vargų, vaikų auginime yra daug sunkių akimirkų, bet yra ir tokių laimės momentų, kurių niekada neišgyvens vaikų neturintys.

Žmogus vertingas tol, kol yra darbo arklys?

Ši vienakryptė propaganda susijusi su platesniu požiūriu, kad žmogaus vertė yra proporcinga jo padarytai karjerai. Mūsų visuomenėje vyrauja madingas, bet nepaprastai kvailas įsitikinimas, jog tai, kas žmogui (ne tik moteriai) suteikia vertę ar pagarbą kitų žmonių, o taip pat ir valstybės akyse yra jo užimamos pareigos ir karjeros pasiekimai. Ši moteris yra ĮMONĖS DIREKTORĖ, o ne kokia nors ten penkių vaikų motina. Motinos, auginančios vaikus ir liekančios namuose, yra laikomos lyg kokiomis parazitėmis, siurbiančiomis mokesčių mokėtojų pinigus ir neįnešančiomis savo indėlio į bendrą valstybės katilą.

Negali būti nieko labiau apgailėtino ir neteisingesnio už tokį požiūrį. Pažvelkime į visa tai valstybės akimis. Gerai žinomi ir dažnai kartojami mūsų Konstitucijoje įrašyti žodžiai: „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas.“ Bet vis tiek raštus biure stumdančią moterį laikome dirbančia svarbesnį darbą nei vaikus namuose auginančią motiną. Arba daug pinigų uždirbantį ir su gera mašina važinėjantį vyrą laikome sėkmingu, o atsakomybę už savo šeimą prisiimantį, gal dėl to, kad daugiau laiko praleistų su šeima, verslo planų atsisakantį vyrą laikome silpnu.

Kas svarbiau valstybei – ar doro piliečio, kuris vėliau atsakingai atliks savo pareigas valstybei, užauginimas, ar kuo greitesnis motinos integravimasis į darbo rinką? Ar valstybė į savo piliečius žiūri kaip į žmones, kuriems išsiskleisti augant reikalingos tam tikros sąlygos, ar tik kaip į ekonominius vienetus? Juk žinome, kad vaikui tėvų nepakeis niekas. O bet koks darbuotojas – kad ir koks geras būtų – gali būti pakeistas įmonei nežlungant.

Taip, taip, tikrai mes visi dirbame ypatingai prasmingą darbą, be kurio pasaulis sugriūtų. O dėl nedarbo šeimoje, jos apleidimo tikrai gali sugriūti pasaulis bent jau keletui žmonių. Be to, aplaidžiai auginti vaikai užaugę dažniausiai griauna pasaulį toliau ir iš tiesų tampa našta valstybei. Taip valstybes, kurioms pagrindas yra darbo rinka ir jos sraigteliai, o ne šeima – kaip parašyta mūsų Konstitucijoje – ilgainiui ima sudaryti tokie piliečiai, kurie ir dirbti nebenori ar nebesugeba. Tai lyg užburtas ratas – jeigu investuojame (ne vien finansiškai) į šeimas, galiausiai tampame darbščia, atsakinga tauta. Jeigu investuojame į kuo ankstesnį vaikų pridavimą į darželius, negatyvų požiūrį į šeimą ir ciniškai ekonomistinį mąstymą, galiausiai nebetenkame ir tos normalios darbo rinkos, virstame senelių valstybe su didele socialine našta dar likusiems jauniesiems.

Auginti vaikus – prasmingiausias darbas

Tad ar ir toliau publikacijose bus kalbinamos influencerės, kurios NET NEBANDĖ auginti vaikų, bet JAU ŽINO, kad tai vien našta, negatyvas ir gyvenimo žlugdymas, ar bus suteiktas žodis ir, pavyzdžiui, kelis vaikus auginantiems tėvams, savo darbštumo dėka sugebantiems tiek pasirūpinti vaikais, tiek panaudoti savo talentus darbinėje veikloje?

Dabar įdiegtas požiūris yra toks: karjera – visiems, o vaikų auginimas – tik kai kuriems. O juk normalu yra atvirkščiai: visoms šeimoms auginti vaikus, nes toks yra pirminis šeimos tikslas, o darbui skirti tiek laiko, kiek yra būtina išlaikyti šeimai ir kiek nekenkia jos gerovei. Kai šeimą pastatysime į centrą, o visa kita orientuosime aplinką ją, tuomet tikrai išlipsime iš demografinės duobės, į kurią įkritome.

Auginti vaikus – prasmingiausias darbas, kurį galime dirbti dėl savo valstybės, lyginant su kuriuo visos kitos užimamos pareigos yra nesvarbios.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Dzeikas       2022-09-22 21:30

J.Stalino patirtis:
Sis kadras vadovaudamas dideliam kolhozui aptvdrtu spigliuota viela susidure su panasiomis problemomis - bobos nustojo gimdyti.Ypac sumazejo vergu dauginimasis po pirmuju 2 “piatiletku”.
Politbiuras nejuokais susirupino, Sovietija eme prarasti viena savo karines doktrinos kertiniu postulatu: soldat ne zhaletj - baby novyh narozhajut.
Iseitis buvo rasta: abortai uzdrausti, o abortmacherius siusdavo i Gulaga 6 metams.Galus subtilesnes sielos zmogelis ten per 6 dienas atiduodavo.Gimimu kreive vel eme slinkt virsun.
Manau si metoda tautiniai patrijotai pasveikins taip pat: uzdraust k-voms abortus.Arba nesidulkina - arba gimdo.

realistas       2022-09-22 17:13

Su esamu minimaliu atlyginimu Lietuvoje lietuvių tauta ir toliau nyks. Kol mokyklų tinklas ir toliau bus optimizuojamas jokia normali šeima daug vaikų neturės. Pvz., aplink Kuršėnus nebeliko pagrindinių mokyklų taigi vaikai priversti keltis 6:00 kad nuvežtų autobusas. Normalūs tėvai linki tokio grafiko vaikams?

bjž       2022-09-22 10:27

Visuomenė mato, koks yra valdžios požiūris į vaikus ir juos auginančias šeimas. Prisiminkite Garliavos įvykius ir Deimantę. O kokios problemos-darželiuose ir mokyklose. Iš pradžių “tolerancija”, o vėliau “lytinis švietimas,  socialinė lytis it.t.” Kai iškrypėliai valdo ne vaikai rūpi jiems. Jiems rūpi susitvarkyti savo reikalus, o lietuviai, kaip veršiai žiūri ir iki šiol nežino kastai yra šeima, nes du gėjai jiems aiškina šeimos esmę.Tokia tauta ir turi išnykti,nes protas,sąžinė ir garbė joje yra ne “šio pasaulio dimensija”.

Taip,       2022-09-22 7:09

auginti vaikus - prasmingiausias darbas, kurį galime dirbti dėl valstybės.

Mažo       2022-09-22 6:25

gimstamumo priežastis yra ne neigiamas Lietuvos visuomenės požiūris į auginančius vaikus bendrapiliečius, o požiūris į artimą savo apskritai. Esu įsitikinęs, kad tol, kol vidutiniai atlyginimai bus tokie maži, kokie yra dabar, gimstamumas nedidės. Lietuvoj yra visokių profesijų ir visokių atlyginimų, bet daugelis žmonių tam, kad neskurstų, dirba daugiau nei 8 valandas per dieną ir neretai per savaitgalius ir atostogas taip pat. Tokioje visuomenėje nėra laiko vaikams, nes negali atitrūkti nuo darbo.
Tarsi to būtų negana, labiausiai išsilavinęs mūsų visuomenės segmentas apskritia yra socialiniame užribyje. Apie mokytojų dalią prirašyta jau daug. Bet ar daug kas žino, kad vidutinis docento atlyginimas Lietuvoje neatskaičius mokesčių siekia 700-800 eurų per mėnesį? Mokslininkams užsidirbti yra viena galimybė - laimėti ir vykdyti projektus, o tai labai intensyvus ir terminuotas darbas, kurio metu dažnai nelieka laiko ne tik vaikams, bet ir sau. Nežinau, kaip dabar, bet prieš keletą metų doktorantūros stipendija nebuvo laikoma darbo pajamomis. Tai reiškia, kad būsimos mokslininkės, vaikų susilaukusios doktorantūros metu (t.y. 24-30 metų amžiaus), negaudavo motinystės išmokų.
Taisyti reikalus reikia pradėti nuo čia.

O neosovietikai       2022-09-22 6:19

ir nenori, kad išliktų lietuvių tauta-tik oligarchija.

TRUMPIAU:       2022-09-21 22:41

sveikiems suaugusiems žmonėms būtina ne tik propaganda ,bet ir finansinis “suinteresuotumas”. Š.atv. - puikus ,demokratiškas MOKESTIS BEVAIKEIS PERSONAI. Teisinga ir visuomenės nuostata ,kad vaikai tiesiog privalo augti ŠEIMOSE , turėti ir MAMĄ IR TĖTĮ.

Rekomenduojame

Dominykas Vanhara. Kremliaus diplomatinės pergalės

Italijos rinkimai – žemės drebėjimas ES?

Karas Ukrainoje. Du šimtai vienuoliktoji (rugsėjo 22 diena)

Danija nutraukia asmenų, jaunesnių nei 50 metų, skiepijimą nuo kovido infekcijos

Marius Parčiauskas. Kaip išliksim, jeigu tėvystę siesim tik su skurdu ir depresija?

Linas Karpavičius. Kaip vyksta manipuliavimas žmonėmis?

Marius Parčiauskas. Rusijai atnaujinti puolimą nėra jokių šansų

Flandrijos vyskupai oficialiai parėmė ir pasiūlė tos pačios lyties porų laiminimo ceremoniją

Audrius Globys, dr. Darius Alekna. Ką valdžiai sako apklausos?

Karas Ukrainoje. Du šimtai dešimtoji (rugsėjo 21 diena)

„Demografija yra mūsų pusėje“ – švedų repo atlikėjas sako juodaodžiams ir rudaodžiams, kad jie laimės prieš dešiniuosius

Ramūnas Aušrotas. Vaiko institucinės globos pertvarka Lietuvoje patiria fiasko?

Ką Europai reiškia dešiniųjų pergalė Švedijoje?

Likimo valiai paliktos lietuviškos mokyklos Lenkijoje: vadovėliai lenkų kalba, finansavimo trūkumas ir kova dėl išlikimo

Tos pačios lyties asmenų civilinė sąjunga bus lygi šeimos teisiniams santykiams – teisininkai

Civilinė sąjunga ruošiama už akių

Vengrija rizikuoja netekti 7,5 milijardų eurų ES lėšų

Karas Ukrainoje. Du šimtai devintoji (rugsėjo 20 diena)

Ramūnas Aušrotas ir Rengimo šeimai asociacija. Niekam, net įstatymo teikėjams, nėra aišku, kokias teises įgis, partnerystę sudarę asmenys

Karas Ukrainoje. Fronto linijos pokyčiai 2022 metų vasaris-rugsėjis

COVID-19 finansų tyrimas: influencerių palankumas valdžiai ne už dyką?

Karas Ukrainoje. Du šimtai aštuntoji (rugsėjo 19 diena)

Vengrija nebegali būti laikoma visiškai demokratiška šalimi, tvirtina ES įstatymų leidėjai paskutiniame išpuolyje prieš Orbano vyriausybę

Linas Karpavičius. Oi neteisus jūs Arestovičiau, neteisus…

Karas Ukrainoje. Du šimtai septintoji (rugsėjo 18 diena)

Kard. Sigitas Tamkevičius SJ. Sunkus pasirinkimas – XXV eilinis sekmadienis

Ramūnas Aušrotas. Pamatėme, kad problema ne tokia jau išsigalvota

Karas Ukrainoje. Du šimtai šeštoji (rugsėjo 17 diena)

Dominykas Vanhara. Maksimaliai užkardyta galimybė vietos politikams dalyvauti savivaldos rinkimuose ne per partijas

Demografinio sprogimo mitas

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.