Įžvalgos

Marius Parčiauskas. Draudimais nieko nepasieksi, arba Kaip atima mūsų laisvę

Tiesos.lt siūlo   2017 m. gegužės 17 d. 23:56

6     

    

Marius Parčiauskas. Draudimais nieko nepasieksi, arba Kaip atima mūsų laisvę

Pro Patria

Primename 2016 metais rašytą, tačiau itin aktualų šiuo metu, kai svarstoma alkoholio prieinamumo ribojimo politika.

* * *

Jei reikėtų rinkti populiariausią, bet kvailiausią mūsų dienų teiginį, juo tapti tikrai pretenduotų tas žymusis „draudimais nieko nepasieksi“. Kai kalbama apie alkoholio reklamos draudimus, nuolat išgirstame: „Drausk, kiek nori, – kas gėrė, tas ir toliau gers“. Kai diskutuojama apie kanapių legalizavimą, kas nors būtinai pareiškia: „Juk vis tiek jas rūko, tai kam drausti?“. Kai siūloma vykdyti valstybinę istorinę politiką, tuoj pat pasigirsta balsų, apkaltinančių „noru grąžinti diktatūrą“ ir „laisvės varžymu“. Ką visi šie pareiškimai turi bendro? Visi jie atspindi liberalų požiūrį į žmogaus prigimtį ir valstybės įstatymų paskirtį. Nors retai pastebima, tačiau paradoksaliai būtent manymas, kad draudimai nereikalingi, paneigia žmogaus prigimtinę laisvę.

Bene geriausias tokio požiūrio pavyzdys – Naujojo Židinio-Aidų žurnalo redakcinės kolegijos narės Guodos Azguridienės straipsnis „Ar įmanoma prievarta garantuoti geresnį gyvenimą?“. Jos teigimu, įstatymų leidėjai beveik nieko kito neveikia, kaip tik „draudžia ir riboja“. Autorė pabrėžia, kad už tam tikrus ribojimus (pavyzdžiui, alkoholio reklamos ribojimą) pasisakantys asmenys laisvės nelaiko pamatine vertybe ir net jos bijo.  Straipsnyje ribojimai supriešinami su laisve ir tiesiai pasakoma, kad tik nelaisvų žmonių visuomenėse svarbiausi valstybės klausimai sprendžiami nevengiant draudimų ir ribojimų. Paradoksalu, bet būtent pati autorė ir visi panašiai teigiantys viešosios erdvės komentatoriai nori atimti mūsų kaip žmonių laisvę, nes būtent įstatymai ir ribojimai kaip neatsiejama įstatymų dalis parodo, kad esame laisvi.

Žmonės turi nelygstamą laisvę, kuri duota tik protingoms būtybėms. Visos kitos žemiškos būtybės vadovaujasi tiktai pojūčiais. Aklas instinktas verčia jas ieškoti to, kas naudinga, ir vengti to, kas žalinga. Žmogus, priešingai, kiekvienoje gyvenimo situacijoje gali vadovautis protu, kuris palieka valiai laisvę nuspręsti ir išsirinkti, kas yra tinkamiausia. Laisvės esmę sudaro gebėjimas pasirinkti teisingus tikslus ir tinkamas priemones pasirinktam tikslui pasiekti. Ji yra ypatinga mūsų valios savybė, tačiau valiai tarsi švyturys jūroje klaidžiojančiam laivui reikalingas protas. Valia tegali geisti tik tokio gėrio, kurio gerumą pripažįsta protas. Kiekviename valios akte įvertinimas eina pirmiau už pasirinkimą. Todėl valia yra proto valdomas gėrio siekimas.

Tačiau žmogus nėra tobulas ir dažnai pasitaiko, kad protas valiai pasiūlo ne tikrą, bet tik tariamą gėrį, o valia vis tiek ryžtasi tokio „gėrio“ siekti. Būtent tai, kad mes vietoje tikrojo gėrio galime imti siekti blogio, įrodo mūsų turimą pasirinkimo laisvę (panašiu būdu kaip liga įrodo, kad esame gyvi), tačiau tuo pat metu parodo ir šios laisvės netobulumą. Kasdienė mūsų patirtis ir visa žmonijos istorija puikiai atskleidžia, kaip laisvė gali ypatingu būdu pašlovinti visas žmogaus aukas, nes laisvai pasirinkti pasiaukoti dėl kito yra bene gražiausias įmanomas žmogaus elgesys. Nei gyvūnas, nei jokia kita neprotinga būtybė negali pasirinkti pasiaukoti dėl kito, jos tik itin retu atveju gali tai padaryti instinktyviai, tačiau jei instinktas nuves kitu keliu – gyvūnas nesvyruodamas pasuks juo. O žmogus visada turi pasirinkimą.

Bet kiekvienas, turintis akis, mato, jog šio pasirinkimo turėjimas tuo pačiu yra ir siaubingo žmogaus netobulumo išraiška. Gražu, kai žmogus pats savo laisvu pasirinkimu renkasi dorą gyvenimą, tačiau žymiai dažniau jis pasirenka elgtis ydingai ir paklusti savo aistroms bei įgeidžiams. Šios aistros tokios stiprios, kad kartais žmogų gali paversti iš pažiūros kažkuo niekingesniu už gyvulį – visi esame matę skaudų priklausomybę nuo alkoholio ar narkotikų turinčių žmonių nuopolį. Taigi žmogus nėra gyvulys, nes yra protinga ir laisva būtybė, tačiau jo proto netobulumas reiškia jo laisvės netobulumą, o šis savo ruožtu reiškia galimybę, kad žmogus gali tapti net kažkuo prastesniu už gyvulį.

Kadangi žmogaus laisvė yra netobula, ji reikalauja tam tikro pastiprinimo ir pagalbos. Būtent tam buvo sukurti įstatymai – kad kreiptų žmones į gera ir atitrauktų nuo blogo. Tai buvo aiški įstatymų paskirtis visiems garsiausiems klasikiniams mąstytojams. Kaip ypač taikliai pastebėjo šv. Augustinas: „valstybė be įstatymų yra tik plėšikų gauja“. Būtent įstatymai yra viena iš pagalbos priemonių, neleidžiančių žmonių bendruomenei tapti plėšikų gauja. Vėl gi, įstatymai yra vienas iš dalykų, žmonių bendruomenę atskiriančių nuo gyvūnų bandos, nes gyvūnams įstatymai negali būti taikomi – jie nėra laisvi ir negali pasirinkti, todėl ir negali būti atsakingi už savo veiksmus.

Todėl įstatymų egzistavimas tam tikra prasme net pabrėžia žmogaus laisvę – juk nelaisvoms būtybėms įstatymai ne tik nereikalingi, bet net ir neįmanomi. Įstatymas yra tas pats proto nurodymas valiai, ko ji privalo siekti ir vengti, tik įteisintas ne vien asmeniniu lygmeniu. Svarbiausia priežastis, dėl kurios žmogui yra reikalingas įstatymas, būtent ir glūdi žmogaus valios laisvėje. Todėl nieko negali būti kvailesnio už teiginį, kad žmogui, kuris yra iš prigimties laisvas, įstatymai yra nereikalingi. Juk žmogus įstatymui turi paklūsti būtent todėl, kad yra laisvas.

Žinoma, iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog niekas mūsų visuomenėje nedrįsta neigti įstatymų kaip tokių reikalingumo. Tačiau straipsnio pradžioje paminėtas teiginys, jog „draudimais nieko nepasieksi“, savyje talpina būtent tokį įstatymų reikalingumo neigimą. Neigdami draudimų galią, neigiame ir įstatymų galią daryti įtaką žmonių elgesiui. Nors tam tikrais atvejais draudimai tikrai gali būti neefektyvūs ir todėl nereikalingi, tačiau neigti draudimų reikalingumą kaip tokį yra tik gana kvailas būdas parodyti, jog nesupranti įstatymų esmės. Juk pati įstatymų prigimtis reiškiasi dvejopai: 1) Skatinant tai, kas gera ir dora ar veda link dorybės ; 2) Draudžiant tai, kas bloga, pragaištinga, arba veda į tokį blogį. Tad viena iš dviejų įstatymų paskirčių yra drausti, o jei teigiame, kad įstatymo draudimas savaime yra bloga ir kuo labiau vengtina priemonė, tai tuo tiesiog pasakome vieną iš dviejų dalykų (arba abu kartu): 1) Kad netikime, jog įstatymas turi galią pasakyti, kas yra bloga, o kas gera; 2) Kad tikime, jog žmogus yra iš prigimties geras ir neklystantis ir todėl pats visada žino, kas yra teisinga.

Pirmuoju atveju, jei įstatymas negali nuspręsti, kas yra blogai, o kas gerai, tai praranda bet kokią savo egzistavimo prasmę, nes kam tokiu atveju iš viso reikalingi įstatymai? Jei jie ne geriau nei mes patys gali apibrėžti gėrį ir blogį, tuomet jų egzistavimas yra beprasmis akių dūmimas.

Antruoju atveju taip pat paneigiame įstatymų reikalingumą, tik dar paneigdami ir žmogiškosios laisvės egzistavimą. Jei tikime, kad žmogus yra iš prigimties geras ir neklystantis, vadinasi tikime, jog jis negali rinktis tarp gėrio ir blogio ir viskas, ką jis daro, yra vien dora ir gera. Tokiu atveju jam nereikia jokios pagalbos, kreipiant jį į gera, ir jis nėra laisvas ta žmogiškąja prasme, todėl jam ir nereikia įstatymų.

Tam tikri suvaržymai ir draudimai, priimami įstatymais, gali atrodyti ne itin patraukliai, gali net atrodyti, jog jie riboja mūsų laisvę. Tačiau tik laisviems žmonėms reikalingi įstatymai. Jei būtume tobuli, mums jų nereikėtų. Įstatymai yra būtent tai, kas patvirtina, jog esame laisvi pasirinkti net ir blogį. O draudimai yra viena pagrindinių įstatymo savybių, be kurios dauguma įstatymų prarastų bet kokią savo prasmę. Todėl nejauku girdėti sakant, kad „draudimais nieko nepasieksi“. Šis jau liaudies folkloru tapęs teiginys netiesiogiai pasako, kad arba žmogus yra gyvulys, arba Dievas. Viskas, bet tik ne pats žmogus. O žmonių valstybei neišvengiamai reikia ir tam tikrų draudimų bei apribojimų. Tad bet kuris, teigiantis, jog laisviems žmonėms draudimų nereikia, prieštarauja pats sau, nes savo žodžiais paneigia būtent tai, kas mus padaro žmonėmis.

Tariamos anarchiškos laisvės vardan naikinama tikroji – žmogiškoji – laisvė.

propatria.lt

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Birutė       2017-05-26 10:50

Nuostabus straipsnis , kviečiu paskaityti. Gal tai padės geriau suprasti , kodėl pažangiai valstybei ir jos piliečiams reikalingi įstatymai.

Al. Tarabildai       2017-05-23 1:25

Kristaus meilės įstatymas nepanaikino draudimų: nežudyk, nevok ir t.t. Kristus mokė ieškoti paklydusios avelės - nesakė, kad kas linkęs paklysti, tai ir liks klaidoje.

Pamąstymai apie liberaliąją demokratiją       2017-05-20 14:06

Kiekviena valdžia ir įvairių valdžių didelė dauguma išleidžiamų įstatymų yra baudžiamojo pobūdžio. Vadinasi tiek valstybė, tiek valdžia visuomet buvo ir bus kaip prievartos mechanizmai. Kyla klausimas, kas valdžiai pridera, ką slopinti, už ką žmogų bausti ir, priešingai, ką remti ir skatinti. Šiuolaikiškai mąstant, kiekvienos valdžios tikslas - padėti eiliniams žmonėms tapti laimingais. Tačiau dabartiniais laikais įsitvirtino žiauri dvasinė klaida, manant, kad žmogaus gyvenimo laimė glūdi tik materialinėje prabangoje bei palaidame be jokių įsipareigojimų gyvenime - taigi, tikima, kad tik gyvenimas be dorovės daro žmogų laimingą, o pati dorovė (kaip religija, patriotizmas bei dvasinė kultūra) yra tik atgyvenę prietarai. Būtent todėl šiandien valdyti valstybę yra tinkama bet kokia partija(nors ir būtų kokia nors girtuoklių partija), kurią beišrinktų amorali visuomenės dauguma: svarbiausia, kad ji buvo “šventosios daugumos” išrinkta. Taigi, gyvename laikais, kai kada nors ateityje galima sulaukti visiško visuomeninio chaoso ir valstybės bei dorovės visiško žlugimo.

Taratbilda       2017-05-18 11:07

Pagal ST įstatymą paleistuvė turėjo būti užmušta akmenimis. pagal Kristaus meilės apologiją - tik tas kuris be nuodėmės, turi teisę bausti.
Klausimas, kiek įstatymo griežtintojas kuria ir taiko įstatymą bendrojo gėrio labui, o kiek merkantiliškam interesui?
Žiūrint į publiką, kuri mums kuria, griežtina ir taiko įstatymus, labai abejočiau, ar visa tai daroma vardan bendrojo gėrio.

VaidasVDS       2017-05-18 9:58

Valstybė yra prievartos mechanizmas, todėl tam tikri draudimai valstybėse egzistuos visada.
Žmonėms yra pateikti du tikri Dievo įstatymai: tai: 1) žmogaus laisva valia rinktis viską, ką jis panorės - ir dvasingumą, ir netikėjimą ar netikrą tikėjimą, ir gėrį, ir blogį, gerus darbus ir klydimus; 2) Pagrindinis Dievo įstatymas. 10 taip pavadintų Dievo įsakymų yra susiję su dvasinio pasaulio veikimu, tačiau jie nėra absoliutūs ir įvairiais laikais žmonių buvo įvairiai interpretuojami, atsižvelgiant į žmonių sukurtų religijų reikalavimus. Dar daugiau painiavos buvo įnešę 613 talmudinių įsakymų ar kitokių religinių reguliavimų.
Visokių draudimų ir įstatymų reikia tiek, kiek žmonėse yra netobulumų. Žmonėms suteikta laisva valia leidžia jiems protingai tai reguliuoti. Didelė bėda kyla tada, kada reguliavimas yra neprotingas, arba per daug ką nors leidžiant, arba per daug ką nors draudžiant.
Dvasiniu požiūriu yra dvi svarbiausios kryptys - drausti bet kokį blogį, stiprinti bet kokį gėrį. Rūkymas, gėrimas, narkotikai, smurtas ir t.t. yra blogis ir tai turi būti tiek draudžiama, tiek taikomos visokiausios sankcijos. Visuomeniškai dvasiniu (brolystės) požiūriu pradinė ląstelė yra šeima - mylinčio vyro ryšys su mylinčia moterimi ir jų tarpusavio meilėje užauginti vaikai. Taigi pats didžiausias dvasinis dėmesys turi būti skiriamas tokiai šeimai. Nėra prasmės laikyti dvasine (o kartu ir visuomenine) šeima tokią šeimą, kurioje yra smurtaujantis vyras ar paleistuvaujanti moteris ir kitokie blogi pavyzdžiai.
Straipsnyje tarp klaidžiojimų, pateikta nebloga mintis - jei būtume tobuli, mums įstatymų nereikėtų. Ir čia galima prisiminti (arba atskleisti) apreiškimų evoliuciją - žmogus prisikuria ir sudievina 613 įstatymų, po to įstatymų lieka 10, Jėzus gi pareiškia, kad žmonės privalo laikytis Pagrindinio Dievo įstatymo.
Bėda tik tame, kad žmogus iki šiol taip beveik ir nepradėjo dvasinio tobulumo ieškojimo (dvasinės evoliucijos), kad jam pakaktų Pagrindinio Dievo įstatymo. Ir tą ypač sąlygojo tiek išlikęs religinis dogmatizmas ir su juo susijęs nepakantumas tiek kitoms religijoms, tiek kitiems žmonėms (pažeidžiant Pagrindinį Dievo įstatymą), tiek ir atsiradęs sekuliaristinis abejingumas Dievui, laisvę paverčiantis į įvairiausias savivalės formas.
Apibendrinant galima pasakyti, kad mums valstybė ir jos prievarta bus reikalingi tol, kol blogis vienokia ar kitokia forma bus išlikęs, kol žmonės savo laisve neišmoks naudotis protingai ir dvasiškai. Bet blogiausia bus tada (ir dabar), kada valstybės suks bedvasingumo ar kokio nors religinio dogmatizmo keliu…

Tarabilda       2017-05-18 1:09

Keistas jaunuolis, kuris prašosi draudimų. Labai nenuoširdžiai atrodo, arba jis nėra visiškai sveikas. jaunimo aš noriu tokio, kuris plėstų laisvės ribas, o mes, seniai turėtume rungtis su jais, kaip civilizuotai per dideles laisves riboti.
Ir tai nė joks ne liberalizmas, kuriuo spekuliuoja kas netingi, o paprasčiausiai sveika gyvenimo logika.


Rekomenduojame

2017-ųjų Laisvės premija skirta laisvės gynėjai, politinei kalinei s. Nijolei Sadūnaitei. Sveikiname!

Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Ar laisvoje visuomenėje reikalingi draudimai? Atsakymas A. Tereškinui

Andrius Narbekovas. Transseksualizmas – medicininiai ir etiniai aspektai

Dešimtmetį skurdinami aukštųjų mokyklų dėstytojai: padėtis katastrofiška

EP reakcija į „Rojaus popierius“: raudona kortelė padedantiems slėpti mokesčius

Vytautas Radžvilas. Nekalti žaidimai?

Algimantas Rusteika. Apie pasaulį anapus ekrano

Europos Parlamentas griežtina poziciją dėl Lenkijos

Pirmoji pasaulyje „gyvybės vizas“ žydams išdavė Lietuva, bet pasaulis to nežino

Pirmą kartą Danijos teismas už teroristinius nusikaltimus atėmė pilietybę

Kviečiame paremti Andriaus Švarplio peticiją – apginkime ir krikščioniškų pažiūrų Seimo nario žodžio laisvę

Karolis Kaupinis. Viešas laiškas tiems, kuriems rūpi

1863–1864 m. sukilimo dalyvių palaikus siūloma palaidoti Rasų arba Bernardinų kapinėse

Vytautas Radžvilas. Prigimties pabaiga

Dr. Ignas Kalpokas. Kodėl socialiniai tinklai tapo politikos technologijų dalimi?

Povilas Urbšys. Esu seksistas ir mužikas

Žilvinas Nečiūnas. Kas „gelbėja“ Gedimino kalną

Andrius Navickas. Sutrikusio žmogaus žalojimas nėra rūpestis jo teisėmis ir laisve

Apie Dainiaus Kepenio „lengvatikystę“, arba Kokia argumento „atsimena iš pasakojimų“ vertė?

Savo parašu paremkime Aldonos Jankevičienės peticiją: apginkime tuos, kurie žuvo vardan Tėvynės, pareikalaukime teisingumo

Rita Miliūnaitė. Ar požiūris į kalbą reiškia požiūrį į valstybę?

Mihailas Neamţu. Sorosas ar Tocquevilleʾis?

Kas pagimdė medikų bruzdėjimus?

Giulio Meotti. Naujoji oficiali Europos istorija: krikščionybė trinama, islamas propaguojamas

Eugenija Vaitkevičiūtė. Propagandos žodynas: Kaip bendrauti su kontroversiškais žurnalistais. Patarimai priešiškiems propagandistams ir agitatoriams

Kokį užnugarį turi Lietuvos juodintojai?

Vydas Astas. Didvyrių aikštėje nesivoliojama

Irena Vasinauskaitė. Atsitiktinumas ar sąmoningas tiesos slėpimas?

Vytautas Radžvilas. Valdo nematoma baimės ranka

Vytautas Sinica. Siūlomos Civilinio kodekso pataisos sieks uždrausti Lietuvoje lyties keitimą

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.