Naujienos

Marius Markuckas. Radžviliada, arba Kas liko iš politikos mokslų Lietuvoje?

Tiesos.lt siūlo   2017 m. rugsėjo 8 d. 23:28

8     

    

Marius Markuckas. Radžviliada, arba Kas liko iš politikos mokslų Lietuvoje?

propatria.lt

Dar vasarą pasklidusi žinia, kad Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute dėstančio profesoriaus Vytauto Radžvilo kursas apie Europos idėją magistrantams iš privalomo yra daromas pasirenkamuoju, susilaukė didelio atgarsio visuomenėje. Šis sprendimas priimtas po to, kai dalis Europos studijų magistro programos studentų kreipėsi į Instituto direktorių Ramūną Vilpišauską prašydami pakeisti kurso statusą.

Prašymą pateikę studentai jį grindė ideologiniais motyvais: nurodoma, kad dėstytojas pateikia subjektyvų požiūrį į Europos Sąjungą ir taip neva neleidžia susipažinti su platesniu akademiniu diskursu, maža to, teigiama, kad dėstytojo euroskeptiškos pažiūros iškreipia supratimą apie ES. Įsitikinti, kad tai grynai ideologiniai motyvai yra labai paprasta – tereikėtų paklausti: o koks gi būtų tas „objektyvus“ požiūris į ES ir ką apskritai reiškia „iškreiptas ES supratimas“? Šių paprastų klausimų, be abejo, būtų visiškai pakakę atmesti ideologiškai angažuotą studentų skundą dėstytoju ir jo dėstomais dalykais, tačiau to padaryta nebuvo – kurso statuso iš privalomo į pasirenkamą keitimas, kad ir kaip jį dabar traktuosi, šiuo atveju yra ne kas kita kaip nuobauda ideologiškai „neteisingam“ dėstytojui.

Tas faktas, jog šios nuobaudos tikrai negalima nurašyti vien vasaros karščiams (nepaisant visų išdėstytų argumentų, sprendimas keisti kurso statusą lieka galioti ir naujaisiais mokslo metais), verčia garsiai kalbėti apie tai, kad šitoks pažiūrų skirstymas į ideologiškai „teisingas“ ir „neteisingas“ yra didelis pavojus ne tik universitetinei dvasiai, bet ir demokratijai. Be to, tai leidžia kelti pagrįstą klausimą, ar praktiškai nuo pat įkūrimo laikų prestižine mokymo įstaiga laikytas Institutas galiausiai netapo ideologiškai angažuota mokykla, kurios pagrindinė misija būtų ne ugdyti valstybiškai orientuotą elitą, siekiantį įtvirtinti nepriklausomos Lietuvos egzistavimą politiniame pasaulio žemėlapyje, o tik ruošti besąlygiškai eurointegracijos procesus palaikančius ir įgyvendinančius „kadrus“.

Apie tokį Instituto misijos pasikeitimą bylotų ir tai, kad Instituto direktoriumi tapus Ramūnui Vilpišauskui visai netrukus Vytautas Radžvilas neteko strategiškai ypač svarbių Europos studijų katedros vedėjo pareigų. Kuo dabartinei Instituto vadovybei galėjo neįtikti neabejotinai vienas iškiliausių Lietuvos filosofų, kurio kompetencija nedrįsta abejoti ne tik kolegos, bet ir garbingi idėjiniai priešininkai, mokslininkas, apie kurio minties laisvę liudija kad ir sovietmečiu parengta disertacija apie Vakarų filosofiją (Prancūzų personalizmo istorijos filosofija)? Turbūt tik tuo, kad tvirtai palaikydamas Europos vienijimosi idėją vis dėlto taip pat tvirtai pasisakė ir už tai, kad ES turi būti lygių ir laisvų tautų bei valstybių sąjunga, ir tikrai nesimpatizavo eurofederalizmui – ES integracijos strategijai, kuri Lietuvą faktiškai verčia šios sąjungos provincija.

Tačiau dar svarbesnis šioje istorijoje yra klausimas apie šiandieninę politikos mokslų būklę Lietuvoje. Jei anksčiau Institutas galėjo pagrįstai didžiuotis faktiškai bekonkurencine lyderyste, o jame buvo sutinkami tik aukščiausios kvalifikacijos dėstytojai, sakytume, savotiškas politologijos „žvaigždynas“, tai šiandien taip jau tikrai nebėra. Ignoruojant ideologinius motyvus tampa tikrai nelengva suprasti, pavyzdžiui, kokiu pagrindu jame kritinę teoriją – neabejotinai ypatingai stiprių filosofinių kompetencijų reikalaujantį kursą – dėsto rusų poezijos tyrinėtoja. Juoba kad išties kompetetingų šios filosofinės krypties žinovų Lietuvoje galima rasti. Tiesą sakant, net ieškoti toli nereikėtų: vienas iš jų – o ironija! – yra tas pats profesorius V. Radžvilas, kurio kompetenciją čia liudija dar visai neseniai jo parengta ir VU išleista mokslinė studija apie Herberto Marcuse’ės, kritinės teorijos korifėjaus, filosofinę mintį. Tik pradėjęs dirbti Institute profesorius dėstė socialinę teoriją. Tai, be jokios abejonės, puikiai žinoma šios mokymo įstaigos vadovams, kurie vis dėlto, panašu, mano, kad universitete filosofinį kursą gali sėkmingai dėstyti žmonės, neturintys jokio filosofinio išsilavinimo.

Plačiau žvelgiant, tai yra apskritai požiūrio į profesionalumą klausimas, kuriuo dabartinės Instituto vadovybės pozicija, tenka pripažinti, yra visiškai neprofesionali. Kam naudingas toks požiūris, kurį grindžia idėja „tegul bet kas dėsto bet ką“ – tebūnie atviras klausimas, bet yra visiškai aišku, kad jis nėra naudingas nei studentams, nei Institutui. Juk klausyti stipriausių savo sričių žinovų paskaitų ir iš jų semtis žinių yra kiekvieno sąmoningo studento interesas, o gebėti tokias paskaitas organizuoti ir siūlyti – kiekvienos solidžios, pirmiausia teoriniams dalykams pasišventusios, mokymo įstaigos misija. 

Tai, kad su šia misija Institutui šiandien sunkiai sekasi tvarkytis, leidžia įtarti ne tik abejotinos kompetencijos mokslo darbuotojų įdarbinimo faktas, bet ir kai kurių absolventų pasisakymai. Pastaruoju atžvilgiu ypač iškalbingas yra skundo prieš V. Radžvilo dėstomo kurso iniciatorės interviu (duotas vienam iš didžiųjų internetinių naujienų portalų), kuriame kone su pasibaisėjimu kalbama apie tai, kad profesorius savo paskaitose ES apibūdino kaip „biopolitikos projektą, skirtą valdyti nemąstančių individų kūnus“. Nežinia, ar tai yra tiksli paskaitos metu išgirstos minties citata, bet net jeigu ir taip, joje nieko teoriškai neprasmingo ar juo labiau klaidingo nesakoma: biopolitikos terminas, kurį išpopuliarino garsusis Michelis Foucault, yra puikiai žinomas ir plačiai vartojamas humanitariniuose ir socialiniuose moksluose (įskaitant, žinoma, ir politikos mokslus), jis glaudžiai siejasi su politinėmis kūno valdysenos praktikomis (anatomopolitika), tad pasitelkti šį terminą teorinei ES analizei ir interpretacijai yra visiškai pateisinama ir netgi skatintina, moksliškai originali praktika, ypač turint omenyje tą faktą, kad neofunkcionalistinei ES strategijai, kurios pagrindiniu įkvėpėju galima laikyti Jean’ą Monnet, yra iš tiesų būdingas ryškus biopolitinis krūvis. Taigi pagrįsta teigti, kad tokio tipo skundai yra lakmuso popierėlis, parodantis ne tik Instituto ideologinę būklę, bet ir akademinį lygį: sunku suprasti, kaip politikos mokslų magistrantūrą (!) baigęs asmuo galėtų nežinoti biopolitikos termino, bet dar sunkiau suprasti yra tai, kaip šį nežinojimą yra visiškai nesigėdijama demonstruoti viešai.

Vienas galimas paaiškinimas, be abejo, būtų tas, kad gėdos stygius dažniausiai eina išvien su įžūlumo pertekliumi. Tačiau ieškant gilesnių šitokį reiškinį paaiškinančių priežasčių peršasi vienintelė – smukęs bendras aptariamos mokymo įstaigos teorinis ir kultūrinis lygis. Tenka pripažinti, kad šiuo metu Institute fundamentalų teorinį pagrindą apie politikos esmę praktiškai teikia tik profesorių Jokubaičio ir Radžvilo dėstomi kursai, kurie ypatingai išsiskiria kitų siaurų techninių disciplinų kontekste. Šie savo turiniu neabejotinai unikalūs kursai, savyje talpinantys ištisas mąstymo apie politiką tradicijas, tampa iš tikrųjų rimta problema tiems studentams ir dėstytojams, kurie yra „pažangiai“ įtikėję, kad politika yra ne idėjinis mokslas, o tiesiog skirtingų politinių režimų ar politinių rinkimų sistemų mechanika. Panašu, kad indoktrinacija tokia „pažangia“ politikos samprata yra tokia stipri, kad, išgirdus nors kiek neįprastą ir tą siaurą politikos supratimo akiratį peržengiančią mintį (čia puikiai tinka tas pats biopolitikos pavyzdys), ši yra ne tik nesuvokiama, bet ir sukelia iracionalią neapykantą tokią mintį išsakančiam asmeniui.

Vis dėlto sunku, o gal net ir neįmanoma įsivaizduoti rimtų universitetinių politikos studijų be šios idėjinės politikos perspektyvos. Taip yra paprasčiausiai todėl, kad šiuolaikinė politika dažniausiai reiškiasi ne atvirais, bet paslėptais galios mechanizmais. Kalbant kiek perfrazuotomis to paties Foucault ištaromis, mūsų mąstymas apie politiką nebegali sekti karaliaus įvaizdžiu – karaliaus galva nukertama. Ši pamatinė įžvalga ne tik grindžia šiuolaikinę socialinę ir politinę teoriją, bet ir struktūruoja ištisus humanitarinius ir socialinius mokslus. Ją ignoruoti, vadinasi, vadovautis iki XIX a. vyravusia politikos samprata. Dar kitaip sakant, tai būtų iš esmės tas pats, kas šiuolaikiniam fizikos fakultetui savo tyrinėjimus grįsti tik ikiniutoninėmis žiniomis. Kad tai, kas čia teigiama, anaiptol nėra tik teoriniai išvedžiojimai, o praktiškai veikia politinę tikrovę, akivaizdu, liudija ir kai kurių garsių politikų pasisakymai. Antai buvęs Europos komisijos pirmininkas Jose Manuelis Barosso ES yra atvirai įvardinęs kaip imperiją be imperatoriaus. Visa tai, be abejo, žinoma tokio rango profesoriams kaip Alvydas Jokubaitis ar Vytautas Radžvilas, kurie puikiai išmano klasikinę ir šiuolaikinę politinę mintį, turi milžinišką bendrą erudiciją, ir todėl savo paskaitomis peržengia Institute dominuojančią siaurą politikos supratimo paradigmą. Pridėkime dar nelygstamą šių dėstytojų charizmą (paklausę bet kurio VU TSPMI studento, kieno paskaitos palieka didžiausia įspūdį, labai tikėtina, išgirsite vieno arba kito pavardę) ir suprasite pagrindines priežastis, kodėl šie dėstytojai galėtų būti nemėgiami kai kurių savo kolegų. Kalbant trumpai, po šių profesorių paskaitų mažiau teoriškai pasikausčiusiems dėstytojams dirbti tampa tikrai nelengva.

Profesoriui Radžvilui šiuo atveju „nepasisekė“ dar dėl vieno dalyko – jam teko dėstyti kursą, kuris yra ne tik teoriškai sudėtingas, bet ir ideologiškai jautrus. Būdamas puikus Europos klausimo žinovas, be to, vadovaudamasis aukščiausiais akademinio sąžiningumo principais, šis profesorius, tikėtina, prasilenkė su Instituto propaguojama „oficialia“ Europos Sąjungos vertinimo linija ir už tai užsitraukė žinomą „nemalonę“. Tai yra didelė ne tik Instituto, Vilniaus universiteto, bet ir Lietuvos problema, kadangi turėti stiprų akademinį politikos studijų ir tyrimų centrą, savo veiklą grindžiantį giliomis teorinėmis įžvalgomis, o ne kažkieno nuleistomis „teisingomis“ idėjomis, tokioje neramioje geopolitinėje situacijoje esančiai valstybei kaip Lietuva yra tiesiog egzistenciškai būtina. Tolimesni šios istorijos vingiai parodys, ar dar galime tikėtis turėti analitiškai stiprų politikos mokslą, ar ir toliau judėsime idėjiškai angažuoto pseudomokslo keliu, kur su šiuo keliu nesutinkančiais žengti yra ir bus nuožmiai dorojamasi. 

Autorius yra VU TSPMI alumnas: politikos mokslų bakalauras, lyginamosios politikos magistras. Šiuo metu Vilniaus universiteto filosofijos doktorantas.

propatria.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

kadangi       2017-09-9 20:47

tą politiką vargiai galima mokslu ( o ne, tipo, kokia propaganda ) pavadint, tai ....

Dvigubi standartai,kai       2017-09-9 20:38

eiliniai KGB pėstininkai buvo verčiami prisipažinti,o esantys galimai valdžioje KGB,kad ir gerus darbus daro,neprisipažino.Tiesiog nesąžininga.

ett,        2017-09-9 17:16

o kam demokratijoje politikos mokslai?  Kiekvienas aktorius, muzikantas, daininkas, valstietis gali būti išrinktas gerai pareklamavus, o versilinkas - pasireklamavęs pats.

Tarabilda       2017-09-9 10:06

Negaliu atsakyti į klausimą, kaip šis tekstas galėjo prasmukti į papų portalą?

ruta       2017-09-9 9:58

Puiki publicistika , aciu Autoriui .

Demokratijos imitacijos       2017-09-9 9:54

ALF proto mūšiai su savim Birštone
12.30 – 13.45 IDĖJŲ LIETUVA
Ar išliks nacionalinė valstybė globalizacijos amžiuje? (ENG)
Moderatorius: Nerija Putinaite
Kalbėtojai: William Outhwaite, Szabolcs Pogonyi, Lars Tradgardh

Nacionalinės valstybės, kurias suformavo nacionalinio atgimimo sąjūdžiai, Europoje egzistuoja jau daugiau kaip šimtą metų. Su globalizacijos ir ES ateities iššūkiu jos susiduria sukaupusios nemenką teigiamą ir neigiamą istorinį kapitalą. Kai kada į tam tikrus nacionalinių valstybių bruožus žvelgiama kaip į trukdančius lanksčiai reaguoti į globalizaciją, į būtinybę vienytis Europai. Kita vertus, kai kuriose šalyse ima stiprėti nacionalizmas, grįžtama prie praeito šimtmečio nacionalinės valstybės idėjų. Kokia nacionalinės valstybės ateitis globalizacijos amžiuje: ar ji praras savo prasmę, formuosis transnacionalinės tapatybės ir pilietiškumas; o gal įgis naujų bruožų, kurie bus pagrindas formuotis naujo pavidalo tarptautinei tvarkai?

Esmė       2017-09-9 9:46

būtų,kiek žmogus gali turėti sąžinės laisvės ES.Visi pseudolaisvės piknikai perša laisvę pagal Tapiną,Miliutę ar Landsbergį.Kaip nesenais sovietinais laikais.

dr. Jonas Ramanauskas joramlt@yahoo.com       2017-09-9 4:20

Autorius labai gražiai atsiliepė apie Sąjūdžio pirmeivį prof. Vytautą Radžvilą. Ir manau, kad žino ką rašo. Bet taip atsitinka, nors tu ką, kai iš didelio rašto išeinama iš krašto. Taigi skaitykite 2017-08-18 straipsnį “KGB-istinis karksėjimas”

http://www.ekspertai.eu/kgb-istinis-karksejimas93223/


Rekomenduojame

Europos Parlamentas griežtina poziciją dėl Lenkijos

Pirmoji pasaulyje „gyvybės vizas“ žydams išdavė Lietuva, bet pasaulis to nežino

Pirmą kartą Danijos teismas už teroristinius nusikaltimus atėmė pilietybę

Kviečiame paremti Andriaus Švarplio peticiją – apginkime ir krikščioniškų pažiūrų Seimo nario žodžio laisvę

Karolis Kaupinis. Viešas laiškas tiems, kuriems rūpi

1863–1864 m. sukilimo dalyvių palaikus siūloma palaidoti Rasų arba Bernardinų kapinėse

Vytautas Radžvilas. Prigimties pabaiga

Dr. Ignas Kalpokas. Kodėl socialiniai tinklai tapo politikos technologijų dalimi?

Povilas Urbšys. Esu seksistas ir mužikas

Žilvinas Nečiūnas. Kas „gelbėja“ Gedimino kalną

Andrius Navickas. Sutrikusio žmogaus žalojimas nėra rūpestis jo teisėmis ir laisve

Apie Dainiaus Kepenio „lengvatikystę“, arba Kokia argumento „atsimena iš pasakojimų“ vertė?

Savo parašu paremkime Aldonos Jankevičienės peticiją: apginkime tuos, kurie žuvo vardan Tėvynės, pareikalaukime teisingumo

Rita Miliūnaitė. Ar požiūris į kalbą reiškia požiūrį į valstybę?

Mihailas Neamţu. Sorosas ar Tocquevilleʾis?

Kas pagimdė medikų bruzdėjimus?

Giulio Meotti. Naujoji oficiali Europos istorija: krikščionybė trinama, islamas propaguojamas

Eugenija Vaitkevičiūtė. Propagandos žodynas: Kaip bendrauti su kontroversiškais žurnalistais. Patarimai priešiškiems propagandistams ir agitatoriams

Kokį užnugarį turi Lietuvos juodintojai?

Vydas Astas. Didvyrių aikštėje nesivoliojama

Irena Vasinauskaitė. Atsitiktinumas ar sąmoningas tiesos slėpimas?

Vytautas Radžvilas. Valdo nematoma baimės ranka

Vytautas Sinica. Siūlomos Civilinio kodekso pataisos sieks uždrausti Lietuvoje lyties keitimą

Irena Vasinauskaitė. Šiaulių Nevyriausybinių organizacijų konfederacija tęsia darbus

Nuo bačkos. Linas Kukuraitis: „Atverkime duris, statykime tiltus, nebijokime, priimkime vieni kitus ir visi kartu judėkime bendrystės link“

Rasa Čepaitienė. „Tvirtai į savą kultūrą įaugęs žmogus nesileis taip lengvai nupučiamas globalizacijos vėjų“

Geroji Naujiena: „Budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos“

Liudvikas Jakimavičius. Apie laiko dramaturgiją

LLKS vadovas apie prokurorų sprendimą dėl Rūtos Vanagaitės: „Tai – nesuvokiama“

Vytautas Sinica: Kas atsitikę su tais žmonėmis?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.