Ugdymo politika, Socialinės inžinerijos eksperimentai

Marius Markuckas. Lietuvą – į požeminį bunkerį arba Grūto parką!

Tiesos.lt siūlo   2018 m. sausio 25 d. 16:16

9     

    

Marius Markuckas. Lietuvą – į požeminį bunkerį arba Grūto parką!

propatria.lt

Netrukus minėsime modernios Lietuvos šimtmetį. Valstybei tai nėra daug. Tačiau jaunas amžius ne visada reiškia ir jėgų žydėjimą. Mūsų šalies atveju, deja, būtent taip ir yra. Žinant, ką per pastarąjį šimtą metų Lietuvai teko patirti, kaip brutaliai ji buvo žalojama sovietmečiu ir kaip aplaidžiai šie sužalojimai gydyti po 1990-ųjų, nėra keista, kad šventinę nuotaiką trikdo klausimas: ar Lietuva sulauks kito jubiliejaus? Net Seime, iš kurio dažniausiai trimituojama tik apie gerėjantį gyvenimą, toks klausimas buvo užduotas. Besibaigiant 2017 metams čia organizuota konferencija pavadinimu „Ko reikia, kad išliktume dar šimtą metų?“

Atsakymas į šį klausimą yra paprastas, nes jį duoda mūsų pačių istorija – tautinės ir valstybinės sąmonės. Lietuva bus tol, kol bus žmonių, laikančių  jos buvimą neatskiriama savasties dalimi. Kol bus tų, kurie bus pasiryžę mąstyti ir veikti ne tik dėl savojo, bet ir dėl bendrojo gėrio. Be Vasario 16-osios Akto signatarų ryžto, be partizanų narsos, be Sąjūdžio pirmeivių atkaklumo ar be Sausio 13-osios didvyrių aukos kažin ar Lietuvos vardas vis dar būtų pasaulio politiniame žemėlapyje. Atgavę nepriklausomybę, atrodo, turėjome visas sąlygas ugdyti ir puoselėti tokią sąmonę. Tačiau akivaizdu, kad šitoje srityje posovietiniu laikotarpiu faktiškai nieko nenuveikta, netgi atvirkščiai, tautinė ir valstybinė sąmonė ir toliau žlugdyta. Įrodymų ilgai ieškoti nereikia. Žvilgtelėkime į šių dienų aktualijas: mūsų jaunimas pripažįstamas pačiu apolitiškiausiu, lituanistikos studijos Vilniaus universitete (istoriniame lietuvybės židinyje!) laikomos naikintina atgyvena, o valstybės reprezentacinė aikštė su jos daugiaamžę savarankišką politinę ir istorinę būtį primenančiais ir teigiančiais ženklais – nepriklausomos šalies sostinei nereikalinga ir bereikšme simbolika, verta tik „plačiai“ ir „moderniai“ mąstančių „pasaulio piliečių“ pašaipų.

Banalu aiškinti, kad visos šios tendencijos yra tautiškai ir valstybiškai pražūtingos. Ir vis dėlto tai daryti tenka. Priežastis elementari: esama manančių, jog neigti pačią savosios valstybės idėją ir tyčiotis iš savo tautos kaip juokingos praeities atgyvenos yra asmens laisvės, jo mąstymo „šiuolaikiškumo“ ir „pažangumo“ įrodymas. Šitaip besielgiantieji nuoširdžiai save laiko „pažangos avangardu“, arba vieninteliais „tikrais“ XXI amžiaus žmonėmis beviltiškai „atsilikusioje“ ir „tamsioje“ Lietuvos visuomenėje.  Panašu, kad šie „tikrieji XXI amžiaus“ žmonės net nesusimąsto ir net neįtaria, kad būtent jie yra ateiviai, arba sugrįžėliai, iš praeities. Juk iš tikrųjų jie savo mentalitetu nuostabiai panašūs į tik ką iš baudžiavos paleistus XIX amžiaus Lietuvos valstiečius. Pastarieji iki Jono Basanavičiaus projekto, t. y. tautinio atgimimo sąjūdžio, nelaikė savęs atskira ir visaverte tauta ir net nepajėgė, juolab nedrįso, įsivaizduoti, jog jie, kaip ir tuo metu „aukštesnės“ tautos, turi teisę ir gali sukurti savo nepriklausomą valstybę.

Kaip tik šitas atsiradęs ir per du tarpukario Nepriklausomybės dešimtmečius nuosekliai ugdytas ir stiprintas lietuvių gebėjimas suvokti ir įsivaizduoti save kaip brandžią valstybinę tautą sovietmečiu buvo išmušinėjamas iš jų sąmonės ir atminties visais įmanomais būdais. Kasdien kalant į jų galvas, kad Lietuva gali išgyventi ir klestėti tik „broliškų tarybinių tautų šeimoje“, o 1918-ųjų Respublika savo ruožtu buvo tik nepamatuotas nesubrendėlių kaprizas ir istorinis nesusipratimas. Šis darbas buvo tęsiamas ir atkūrus valstybę, kurios nereikia net valstybinės aikštės nepageidaujantiems ir pačia jos įrengimo idėja besibjaurintiems bei besipiktinantiems lyg ir šviesuomenės atstovams. Kiek nueita šiuo – dabar jau savarankiško – išsitautinimo ir išsivalstybinimo keliu, puikiai atskleidžia šiuo atveju ypač reprezentatyvus Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docento Justino Dementavičiaus pavyzdys. Konkrečiau – neseniai Bernardinų portale publikuoti jo straipsniai „Kaip sovietmečiu“ ir „Stabų saulėtekis“.

Abu šie jaunojo docento tekstai yra puiki tautinės ir valstybinės sąmonės nebuvimo iliustracija. Neturint šitokios sąmonės, be abejo, sunku, jei apskritai įmanoma, net ir būnant politikos mokslų docentu, suprasti ir įvertinti, kas gi buvo tas sovietmetis („aš iš tiesų nežinau ir nemanau, kad kas nors žino, kas yra sovietmetis“), tačiau labai paprasta pademonstuoti savo mąstymo laisvę Vytį pravardžiuojant „stabu“, prie kurio „galima priprasti tarsi šuniui kariamam“ ar Rūtą Vanagaitę sutapatinant su „naujaisiais Lietuvos vanagais“ (čia apie tuos, kurie drįso garsiai pasakyti, kad Vanagaitė, kalbant šekspyriškai, yra menkysta, kelianti puotą ant Karžygio lavono). Neturint šitokios sąmonės galima mąstyti tik individo „laisvės“ kategorijomis, ką Dementavičius ir demonstruoja, pavyzdžiui, konstatuodamas, kad sovietmetis buvo netapatus egzistenciškai – kažkas kovojo, kažkas mylėjo ir džiaugėsi gyvenimu. Kyla klausimas: gal tokiu atveju problema buvo tik ta, kad kažkas nemokėjo mylėti ar džiaugtis ir norėjo kovoti? O gal tikroji problema visgi buvo ta, kad kažkas mąstė ne tik apie savo, bet ir apie tautos bei valstybės egzistenciją ir savo krauju vadavo tą demokratinę erdvę, kurioje, kaip vėliau paaiškėjo, darželinuko prisiminimus apie sovietmetį turintis docentas (taip konstatuoja jis pats) galės visiems (įskaitant dar gyvus tremtinius, partizanus ir kitus laisvės kovotojus) be skrupulų rėžti, jog visgi nežinia, koks tas sovietmetis iš tikrųjų buvo. Logika čia paprasta: kadangi darželinuko, kolaboranto ar rezistento prisiminimai ir iš jų kylantys požiūriai į sovietmetį skiriasi, tai, žinote, nebelabai ir aišku, kieno sovietmečio traktuotė yra adekvačiausia. Ką daryti? Kelias, sekant šia logika, turbūt tik vienas: visas jas „demokratiškai“ sulyginti. Arba tiesiog baigti su tuo „kaip sovietmečiu“.

Tiesa, dėl demokratijos. Gal net ne tiems dėkojame? Antai kitas to paties Instituto toks pat jaunas docentas, ilgametis Lietuvos politologų asociacijos prezidentas, Liutauras Gudžinskas, yra įsitikinęs ir šiuo įsitikinimu su visais dalinosi savo veidaknygėje, kad tikroji demokratijos motina – 1917 metų Spalio revoliucija. Pasirodo, būtent ši revoliucija „sudarė galimybes didžiulėje imperijos teritorijoje gyvenusių tautų apsisprendimui ir demokratinėms laisvės, lygybės ir solidarumo reformoms įgyvendinti“. Taip, ta pati, kuri pagimdė ir SSRS (kitą – totalitarinę blogio imperiją!). Taip, ta pati, kuri milžiniškus žemės plotus pavertė kapinynais. Taip, ta pati, kurią prievartiniu būdu „švęsti“ daugelį metų turėjo net tie lietuviai, kurie puikiai suprato sąsajas tarp jos ir savo artimųjų žūčių miške ar Sibire. Bet pamąstykime kartu su docentais: gal tikrai blogas buvo tik stalinmetis, o leninmetis – gėris, gal tikrai nevalia lyginti stalinmečio su gorbačiovmečiu (ką jau bekalbėti apie tapatumo tarp SSRS ir ES paieškas!)?.. Nesutinkate su šitokiu intelektualiniu grūtparkiu ir norite priešintis? Dementavičius, ko gero, atsakytų, kad jūs tik patvirtinate jo įžvalgą, jog „rimtis mums yra pats nesuprantamiausias dalykas“.

Giliai įsidėmėtina ir didžiai simboliška: šios pagyros Spalio revoliucijai buvo išsakytos ne bet kada, o bolševikinio perversmo Rusijoje šimtmečio dieną. Ir tai daro ne eilinis sovietmečio nostalgija sergantis „runkelis“, bet „intelektualas“. Įdomu pastebėti, kad Gudžinskas, be kita ko, dar yra ir įtakingas Lietuvos socialdemokratų partijos narys. Tad klausimas čia tik vienas: ar tai nėra tikras ir atviras komunistinių idėjų renesansas, žadantis ir neoburokevičinės, arba, kalbant tiksliau, euroburokevičinės, komunistų partijos atgimimą po kokia nors „europietiškai“ atrodančia politine iškaba? Kol kas apie tai dalijamasi tik įspūdžiais veidaknygėse, o rimtesnėje viešojoje erdvėje tvyro kapų tyla. Lyg niekas nepastebėtų akis badančio paradokso. Lietuvoje komunistų partija uždrausta. Mykolas Burokevičius ir jo bendražygiai buvo nuteisti už antivalstybinę veiklą. Komunistinė ideologija laikoma totalitarine ir nusikalstama. Algirdo Paleckio antivalstybinė veikla smerkiama ir susilaukia teisėsaugos dėmesio. Tačiau tuo pat metu šiai ideologijai ir Burokevičių įkvėpusiam „didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos“ idealams atvirai reiškiama nostalgija. Ir ne bet kur, o šalies akademinėse įstaigose, kuriose šios idėjos reanimuojamos ir skleidžiamos tik šiek tiek kosmetiškai papudruotu pavidalu – paslėpiant jas po „europinių vertybių“ širma ir šitaip toliau nevaržomai indoktrinuojant studentus antitautinėmis bei antivalstybinėmis nuostatomis.

Ką į visa tai Instituto administracija? Nieko. Instituto direktorius profesorius Ramūnas Vilpišauskas tiesiog džiaugiasi, kad per dvidešimt penkis metus pavyko išugdyti gausų būrį gabių politikos mokslus baigusių analitikų. Greitai įgyti solidūs moksliniai laipsniai ar akademinės pareigos tarsi savaime liudytų, kad čia tie – patys gabiausi. Aišku viena: tribūnos šiandien, kaip ir visai neseniai, turi priklausyti tokiems, kurių protas aštrus kaip pjautuvas ir stiprus kaip kūjis. Likusiems – kai kada arba niekada. Imkime jaunimo sambūrio Pro Patria, kurios branduolį sudaro to paties Instituto studentai ar alumnai, pavyzdį. Kas žino, kas nežino, bet sambūriui organizuoti renginius Institute Vilpišausko nurodymu buvo uždrausta. Nepaisant to, kad šiems renginiams intelektualiniu lygiu, visuomenės susidomėjimu ir klausytojų gausa sunkiai prilygdavo visi kiti Institute organizuojami renginiai. Ir šitaip tik už tai, kad Pro Patria nepatylėjo vadinamosios radžviliados atžvilgiu bei stengėsi visuomenę apie ją kiek įmanoma išsamiau informuoti.

Bet kuo Institutas išvis toks svarbus, kad jam skiriama tiek dėmesio valstybės šimtmečio proga? Ogi tuo, kad jis privalėtų prisiimti, ir iš jo pagrįstai galima reikalauti nuosekliai vykdyti turbūt svarbiausią tokio pobūdžio akademinei įstaigai skirtą uždavinį ar veikiau misiją – būti Lietuvai egzistenciškai svarbios tautinės ir valstybinės sąmonės ugdymo pagrindiniu židiniu. Tik ar pats Institutas šiandien pasižymi šitokia sąmone? Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, kur kas panašiau, kad jis tampa ideologiškai angažuotu įrankiu aptarnauti vadinamąją „globalios Lietuvos“ viziją, kurios esminis tikslas, vaizdžiai tariant, Lietuvą iš pasaulio politinio žemėlapio perkelti ant šaldytuvo – arba paversti tik bet kur limpančiu magnetuku, nebeturinčiu aiškiai apibrėžto politinio traukos centro. Juk esame mokomi (ir kas šiandien Institute, išskyrūs profesorius Vytautą Radžvilą ir Alvydą Jokubaitį, šiems mokymams dar drįsta prieštarauti?): nesirūpinkite konkrečia geografine teritorija, pavadinimu „Lietuva“ – Lietuva visur, kur lietuviai!

Tačiau kaip ilgai tokie „išvietinti“ (kalbama nebe tik apie geografiją, bet ir apie kultūrą, o čia daug nereikia, ypač jei pasistengia docentai: pakanka sumenkinti valstybinius simbolius, leisti tyčiotis iš savos istorijos bei jos didvyrių, valstybinę kalbą traktuoti kaip niekuo neypatingą) lietuviai išliktų lietuviais? Tai klausimas, į kurį neturime ieškoti atsakymo – tai klausimas, nuo kurio turime apsaugoti tiek Lietuvą, tiek save pačius. Jau dabar aišku, kad tai padaryti bus ypač sunku. Atkūrus valstybę ir nuverstus nuo pjedestalų komunistų stabus nugrūdus į Grūto parką tikėtasi, kad į savo vietas sugrįš – bus atstatinėjami, o prireikus ir statomi nauji Lietuvos valstybę viešojoje edvėje įprasminantys ir jos kūrėjus bei kovotojus už tautos Laisvę pagerbiantys ir įamžinantys paminklai. Tačiau šitaip nenutiko. Sovietmečiu įskiepyta tautinė savinieka ir neapykanta savo valstybei niekur nedingo. Šias okupantų „dvasines dovanas“ nuoširdžiai perėmė ir jas toliau uoliai puoselėja naujoji, jau Nepriklausomybės laikotarpiu išugdyta ištautintų ir išvalstybintų lietuvių karta. Tų tikrai „europietiškų“ ir „globaliai mąstančių“ lietuvių, kurių, kaip dar vienos Instituto docentės Nerijos Putinaitės, rašiniuose tyliai ir atkakliai peršama, tik neskubama „per anksti“ atvirai išsakyti mintis: Basanavičių, Kudirką, tautos kūrėjus ir gynėjus – greičiau į Grūto parką! O fanatiška Lukiškių valstybinės aikštės priešininkų kova su atgimstančia Vyčio Lietuva nepalieka abejonių dėl jų didžiausios svajonės. Tik laiko klausimas, kada jie galutinai nusimes kaukes ir nebegudraudami ištars: abiejų atgyvenų – pačios lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės tikroji vieta – požeminis bunkeris arba Grūto parkas!

propatria.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Al.       2018-02-2 2:10

,,jie savo mentalitetu nuostabiai panašūs į tik ką iš baudžiavos paleistus XIX amžiaus Lietuvos valstiečius. Pastarieji iki Jono Basanavičiaus projekto, t. y. tautinio atgimimo sąjūdžio, nelaikė savęs atskira ir visaverte tauta ir net nepajėgė, juolab nedrįso, įsivaizduoti, jog jie, kaip ir tuo metu „aukštesnės“ tautos, turi teisę ir gali sukurti savo nepriklausomą valstybę.”

XIX a. vidury iš baudžiavos buvo paleisti ne visi - Prūsijos ir Užnemunės valstiečiai buvo paleisti 1807 m. Iš jų ir Basanavičius, ir Kudirka. O karališkieji valstiečiai ir dar anksčiau tiesiog mokėjo mokesčius, kaip mes dabar. Ir visų jų vaizduotė buvo ne menkesnė už mūsų. Kitaip kokio galo kiekvienai naujai kartai žudytis sukilimuose ?


Kodėl dabartiniai mokslinčiai išduoda savo tautą ? Manau, juos valdo, papirkinėjimais ir grasinimais, priešo agentūra. Dalis senosios valdininkijos, karta iš kartos tarnaudami priešui, tapo profesionaliais kolaborantais. Padėtį papildomai apsunkina du nepadaryti darbai - nepadaryta liustracija Lietuvoje ir Rusijoje ir nepadaryta liustracija Vakarų Europoje, kur milijoninių kompartijų augintiniai pagaliau prasigavo iki valdžios, pinigų ir universitetų. Vakarietiški komuniagos sėkmingai kruša smegenis mūsų provincijos berneliams. O dar ir pamoka.

tiek       2018-01-26 15:40

mano patyrimu ,tas “pažangus” š...pylimas ant TSRS laikais labai sustiprėjusios Lietuvos,jos kultūros tiesiog naikina Lietuvos ateitį .Juk dabartinė ,lietuvių nekvestionuota santvarka tiesiog baigia sunaikinti valstybę visais imanomais būdais. Juk Tauta tiesiog iš siaubo sustingo,žiūrėdama kaip griaunama šalis .Kartu buvo paleista galinga žmonių kvailinimo propaganda: “nepavydėkit “.....Ko nepavydėt? sunaikintos darbo vietos su pažadu sukurt pieno upes medaus krantais? O juk visi tikėjosi permainų ,pragyvenimo lygio pasikeitimo į skandinavišką pusę.Ir skandinaviškos demokratijos .Dabar aiškiai matosi ,kad Lietuvos žmonės suprato apgaulę ,suprato kokius nuostolius atnešė nežabota prichvatizacija propagandai visais imanomais kanalais triūbijant “nepavydėk”....:( .O dabar žmonės jau bijo išsakyti ką mato kasdien savo “panosėj’. Valdžia gi triūbina : gyvenimas ,algos sparčiai auga…Ką čia žmogus bepridurs ,kai už tiesą bemat atsidurs gatvėj ..O valdžiukė kvailai tikisi ,kad tokia padėtimi galės naudotis amžinai ...

albina       2018-01-26 13:45

Tikrai,norisi šaukti:Dieve,Ji,Lietuva,dar ČIA yra! Nes prie Vytauto,Andriaus ir kitų jaunuolių prisideda ir Autorius.Vilpišauskas,deja,nuvylė.Baiau,kaip griaunamos vertybės sekant kažkokiu bolševikiniu neoliberalizmu.Tikiuosi,jie vis dar mažuma.

kaip gaila, kad       2018-01-25 22:04

šiems jaunuoliams tenka komunistinis ledynmetis, o Lietuvą sukaustė toks įšalas, liūdnas ir baisus laikas

VILNIETIS       2018-01-25 21:32

Ačiū dievui kad dar liko Lietuvoj lietuvių, ir TIESOS.Lt kur juos galime išgirsti.
Nes viską užvaldė valdžiažmogių ir jų išaugintų “profesorių, docentų, direktorių ” ir šuniasklaidos žurnliūgų pokomunistinė grupuotė.
Ačiū. Gal dar pabus lietuviai.

iš vieno straipsnio       2018-01-25 20:11

“Vengdamas sugrįžti į primityvią nudėvėtą antikomunistinę retoriką, apsiribosiu aksioma, kad komunistinė sistema buvo taikiai griaunama „iš viršaus“ (iš centro), todėl saldžiausi taikios revoliucijos vaisiai atiteko tiems, kurie buvo įsitaisę „viršuje“ ir prieš kuriuos, tiesą sakant, taiki revoliucija ir buvo nukreipta. Nomenklatūrai, kuri ir po tiekos nepriklausomybės metų, ne ką tepasikeitusi. Pasikeitė tik nomenklatūros pavadinimas: nūnai ji vadinaman posovietiniu elitu.
Kadangi valdžios gėrybių kiekis ribotas, šis elitas negali būti didelis ir pernelyg greitai atsinaujinantis. Tie patys žmonės, pradėję karjeras dar okupacijos metais ir naujųjų laikų išvakarėse užėmę geriausias starto pozicijas, ištisus nepriklausomybės dešimtmečius priiminėjo svarbiausius nacionalinės politikos ir valstybės sprendimus, dažnai lydimi – ypač iš dešiniosios pusės – nepagrįstų įtarimų dėl slaptų kėslų restauruoti senąjį režimą ar net sugrįžti į Maskvos glėbį. Bet kam elitui dar vienas šeimininkas, jeigu jis pats šeimininkas?
Žinoma, laisvi demokratiniai rinkimai vyko reguliariai, bet politiniam elitui jie pavojaus nekeldavo, tik pasikeisdavo vietomis valdantysis ir opozicijos elitai. Kaip teisingai sako V.Radžvilas, tai tebuvo demokratijos iliuzija, nes prie valdžios vairo (ir lovio) stodavo tos pačios „partijos“ kita frakcija. Tokia pati demokratijos iliuzija, kad valdo rinkimus laimėjusi dauguma. Iš tikrųjų valdė ir valdo mažuma – uždara kompaktiška privilegijuota grupė, kuri negali pralaimėti, nes žaidžia žymėtomis kortomis. Ir tai nėra koks sąmokslininkų ratelis ar dar viena konspiracinė teorija. Tai nerenkami išrinktieji. Arba atrinktieji, įveikę atranką į politinį elitą visiems laikams tik jiems vieniems žinomais būdais ir kriterijais.”

Ačiū Autoriui       2018-01-25 18:22

Kol dar yra tokių, blaiviai mąstančių ir puikiai suprantančių, kad visos dabar mums grūdamos “pažangybės” tėra pinigų ir kvailumo fiesta. Ji, žinoma, praeis kaip praėjo visi nevykę socialiniai eksperimentai, o amžinosios vertybės išliks ir triumfuos. Tragedija tik tame, kad iki tol bus sulaužyti nesuskaičiuojama daugybė apkvailintų ar apsikvailinusių žmonių likimai, o tie, kurie kvailino, skubiai išvers kailį ir sparčiuoju būdu taps tais, kuriuos įnirtingai puolė.

TPSMI yra       2018-01-25 18:16

konservatorių lakta ir “baltų pirštinių perykla”. Jau anksčiau rašiau, kad šią TSPMI reikia išformuoti ir palikti geerbiamam Radžvilai surinkti vienminčių profesūros administraciją.

Ačiū Mariui Markuckui       2018-01-25 17:33

už puikų straipsnį! Bravo, atrodo yra kas gali tęsti Radžvilo misiją! Nekantriai lauksime kitų rašinių ir įžvalgų.


Rekomenduojame

Kun. Robertas Skrinskas. Kremliaus troliai šeimininkauja ir lietuviškoje Vikipedijoje

Nida Vasiliauskaitė. Valstybė, kurios tarakonai nekokybiškai pakasyti – valstybė be ateities

Rasa Čepaitienė. Pakelk galvą, lietuvi!

Kun. Roberto Grigo replika: O, kad taip būtų!

Algimantas Rusteika. Nespirgėkit, čia ne apie visas

Rusų kalbos pamoka 30-taisiais atkurtos Nepriklausomybės metais: liaupsės sovietmečiui ir jį reanimuojančiam Putinui

Vytautas Rubavičius. Su kaimu prarandame gimtinės nuovoką

Rūta Janutienė „Iš savo varpinės“: Ar Dalia Grybauskaitė galėjo būti šantažuojama?

Liudvikas Jakimavičius. Šėpos jubiliejų pasitinkant

Geroji Naujiena: Kaip nenustoti sūrumo

Andrius Švarplys. Šveicarai uždraudė diskriminuoti gėjus kalboje ir viešumoje. Ką tai reiškia?

LR žvalgyba informuoja: kaip viešai vertintinos Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui kylančios grėsmės ir pastebėti rizikos veiksniai

Nijolė Aleinikova. Apie dvasingumą – nusibodusi, bet taip ir nesuprasta tema

Apie meilę, kuri niekada nesibaigia – minint kun. Juozo Zdebskio 34-ąsias žūties metines

Algimantas Rusteika. Šeimininko belaukiant

Vytautas Radžvilas. Klausimas „Lietuvos Sąrašo“ partijai

Audrius Bačiulis. Sunkus tas LRT leftistinių propagandistų gyvenimas

Laimonas Kairiūkštis. Kiekybė ar kokybė, arba Kiek iš jūsų perskaitote 600 romanų per metus?

„Northwest Herald“: „Gyvenimas po ekstradicijos“ – Karolio Venckaus apžvalga

Romualdas Žekas. Sveikatos reforma – kodėl nesusikalbame?

Robert P. George. Drąsa, meilė ir pasiaukojimas kovoje už santuoką

Mark Regnerus. Silpni duomenys, maža imtis ir politizuotos išvados dėl LGBT asmenų diskriminacijos

Vidmantas Valiušaitis. Demokratija įsitvirtino pas mus tik kaip savotiškas „Potiomkino kaimas“ švogerių krašte

Vygandas Trainys apie Mokytojos ir Policininkės konfliktą dėl Trispalvės ir jo teisinį vertinimą: per 30 m. niekas nepasikeitė – dabar pakuotų „savi“

Algimantas Rusteika. Apie grėsmes grėsmėms

Nuo bačkos. Andrius Navickas: mūsų didžiausias politinis koziris yra Ingrida Šimonytė ir jos apsisprendimas yra svarbesnis nei visa politinė programa

„Žygis už gyvybę“ ir socialinių platformų cenzūra

Chad Pecknold. Brexitas – daugiau nei populistų maištas prieš globalizmą

Vidas Rachlevičius. Gal nemokykim britų gyventi

Mūzos ir ginklo broliai: Atmintis gyva. Konferencija skirta rašytojo, partizano Mamerto Indriliūno 100-osioms gimimo metinėms

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.