Visuomenės pokyčių analizė, Propagandos ir ideologijos analizė, Demokratija ir valdymas

Marius Kundrotas. Kas atveria pragarą?

Tiesos.lt siūlo   2017 m. gruodžio 25 d. 1:21

11     

    

Marius Kundrotas. Kas atveria pragarą?

Alkas.lt

Žymus anglų rašytojas Klaivas Steiplzas Ljuisas (Clive Staples Lewis) savo knygoje „Didžiosios skyrybos“ aprašo vietą, kurioje pildosi visi žmonių norai, tačiau tik tie, kurie susiję vien su jais pačiais. Čia žmonės taip susitelkę į save, kad prarado gebėjimą tiek teikti dovanas, tiek jas priimti. Nėra nieko, kas juos jungtų, išskyrus jų pačių vienišumą. Autorius šią vietą vadina pragaru.

Anot kito žymaus mąstytojo Čarlzo Teiloro (Charles Taylor), knygos „Autentiškumo etika“ žmogų sudaro tai, ką jis mąsto, ką jis myli, ką jis daro. Žmogaus vertė nėra tai, ką jis turi, o tai, ką jis ir tik jis gali duoti. Skamba instrumentiškai, jei to reikalaujame sau iš kitų, bet kai tai paverčiame bendru principu ir jam įsipareigojame patys, tai – kilniausias iš galimų idealų. Žmogus, gyvendamas pats savyje ir tik dėl savęs, praranda prasmę.

Prieš gerus dvidešimt metų teko išgirsti dar vieną įdomią mintį, šįsyk – iš paprasto istorijos studento: kai žmogus bando kurti rojų, tai visada baigiasi pragaru. Tai galima pasakyti tiek apie komunizmą, tiek apie fašizmą, tiek apie hitlerinį nacionalsocializmą. Tai tinka ir šiuolaikiniam liberalizmui, kokios taurios ir protingos bebūtų jo istorinės šaknys. Pirmosios trys ideologijos bent jau suvokė bendruomeninę žmogaus būties ir esybės dimensiją, tiesa, nuvertindamos asmeninę, o komunizmas ją beveik išvis atmetė. Liberalizmas gi palieka asmenį vienišą, be jokių ryšių su kitais, išskyrus iš jų gaunamą naudą. Būtent gaunamą. Ne duodamą.

Davimo-gavimo santykiai gali būti trijų rūšių. Duoti, tikintis gauti. Duoti be siekio gauti. Pagaliau – duoti, tikintis, kad gavėjas duos kam nors trečiam. Pirmasis santykis – savanaudiškas, antrasis – naivus. Altruistiškai šerti egoistą nėra kilnu, tai – kvaila ir beveik nusikalstama. Tikrasis altruizmas glūdi trečiajame santykyje, duodant be jokios naudos sau, bet siekiant altruizmo principą skleisti toliau, per visą žmoniją.

Ar tai nėra dar viena utopija, kuriant rojų Žemėje? Dėl rojaus Žemėje – tam tikra prasme taip, tačiau tai nėra žmogaus kūryba, žmogus tėra tik dalyvis plane, gautame iš aukščiau. Dėl utopijos – būtų utopija tikėtis savomis, žmogiškomis jėgomis visus žmones paversti kilniadvasiais. Bet beveik kiekvienas žmogus turi aplink save žmonių ratą, kurį gali paveikti, o šią veiklą įkvepia gyvasis idealas – Dievas, tapęs Žmogumi ir visiems palikęs savo pavyzdį. Tik iš pirminio šaltinio galime gauti pakankamai meilės įveikti bet kokiam savanaudiškumui. O mes patys galime būti tiktai blausūs jos žiburėliai.

Šiuolaikinio liberalizmo dvasioje sugalvotas teiginys, kad gyventi taip, kaip tau patinka, nėra savanaudiška, savanaudiška kitus žmones versti gyventi taip, kaip nori tu. Iš tiesų abi šio teiginio idėjos – klaidingos. Jos naikina žmogaus atsakomybę kitam žmogui.

Jei žmogaus gyvenimo principas tėra gyventi savo malonumui, tai – akivaizdus savanaudiškumas. Kita vertus, galima pamąstyti, koks tas malonumas. Geram žmogui gali būti malonu daryti gera. Vis dėlto tikrasis, aukščiausios prabos gėris vyksta tada, kai gera daroma absoliučiai be jokios naudos ar malonumo sau. Tai – auka. Aukščiausio taurumo principas. Jei darome gera, jausdami malonumą arba jo tikėdamiesi, pavyzdžiui, laukdami liaupsių arba patys liaupsindami save – tai dar nėra tikrasis gerumas, nors tikrai daug geriau, nei nieko.

Vis dėlto, kai pagrindinis žmogaus motyvas – jo malonumas, labai retai tai bus gero darymas kitam. Tiek dvasiniai, tiek medžiaginiai ištekliai žmogaus gyvenime – riboti, užtat labai dažnai ką nors gaunant sau tenka apiplėšti kitus. Kraštutinė to išraiška – sadizmas, ačiū Dievui, tai – pernelyg retas atvejis, jog ties juo vertėtų apsistoti. Nebūtina sąmoningai kenkti kitam dėl paties kenkimo, kad būtum savanaudis ir blogas žmogus.

Jei nori būti turtingas, tai beveik visada reikš, kad kažkas dėl to liks ar taps vargšu. Jei nori aukštesnės padėties, kažkas kitas bus pažemintas. Konkurencija yra šiuolaikinio liberalizmo variklis. Tiek ekonomiškai, tiek socialiai, tiek moraliai. Tai – ta pati idėja, kurią gamtos pavyzdžiais grindžia socialiniai darvinistai ir kurią iki visiško nuoseklumo privedė Adolfas Hitleris. Laimi stipriausias, o kas stipriausias – tas ir geriausias.

Antroji minėto teiginio idėja – kad savanaudiška versti kitus žmones gyventi pagal tavo norus – taip pat yra klaidinga. Žinoma, kaip ir dažnas melas, šis turi kruopelę tiesos. Jei sieki primesti kitam žmogui savo valią, įsitikinimus ar vertybes dėl savos naudos – tai yra savanaudiškumas pačia šios sąvokos esme. Bet jei tiki, jog tavo įsitikinimai ar vertybės yra teisingi, juolab – kad tai lems tų kitų žmonių gerovę, tai skleisti šiuos įsitikinimus ir vertybes yra tiek tavo teisė, tiek ir pareiga.

Žinoma, yra skirtumas tarp skleidimo ir prievartos. Maža to, be kruopščios analizės dažnai sunku skirti, kur baigiasi savanaudiškas noras valdyti ir prasideda altruistinis noras skleisti gėrį – istorija žino užtektinai tiek despotiškų tėvų, tiek despotiškų valdovų, kurie iš esmės siekė valdyti apsimesdami arba net patys įsivaizduodami, kad siekia gero kitiems. Vis dėlto tiek tėvų, tiek mokytojų, tiek politikų, o tam tikrais atvejais – ir draugų, ir sutuoktinių, ir bendradarbių pareiga yra skleisti gėrio idealus ir principus žmonėse, kuriems jie gali daryti įtaką.

Geram tėvui lengviau matyti savo vaiką kenčiantį, negu tapusį niekšu. Tas pats galioja kitais įvardytais atvejais. Vis dėlto yra skirtumų tarp tėvų ir mokytojų valdžios vaikams, politikų valdžios visuomenei, draugų ar sutuoktinių įtakos vienas kitam. Vaikui galima taikyti daugiau valdžios, nes jam dar trūksta brandos pačiam skirti gera nuo blogo. Politiko valdžia – mažesnė, išskyrus atvejus, kai kalbama apie autoritarinę ar totalitarinę valdžią. Draugo ar sutuoktinio atveju santykiai – horizontalūs, todėl čia labiau reiktų kalbėti apie įtaką, nei apie valdžią.

Atidesnis skaitytojas paklaus – kuo čia dėta valdžia ar juolab – įtaka, jei kalbama apie prievartą? Iš tiesų liberalizme bet koks siekis savo įsitikinimus ar vertybes perduoti kitiems traktuojamas kaip prievarta – išskyrus atvejus, kai skleidžiamas pats liberalizmas. Antra vertus bet kokia valdžia ir dažnu atveju – įtaka, keičiant vienus gyvenimo principus kitais iš tiesų vyksta per tam tikrą prievartą. Nereikia prievartos suprasti vien kaip kulkos ar botago. Net apie perskaitytą knygą kartais sakoma: ji mane privertė susimąstyti.

Jei žmogus vadovaujasi vienais gyvenimo principais, o kas nors jam siūlo kitus, tai jau dažnu atveju galima laikyti prievarta, nors ir pačia silpniausia prasme. Natūraliai pirmasis asmuo liktų ties savo ligtoliniais principais, o antrasis veržiasi į jo sąmonę su savaisiais. Žinoma, brutali prievarta skiriasi nuo subtilios įtakos, pastaruoju atveju apeliuojama į pokyčius sava, laisva valia. Vis dėlto žmogus, kuriam svarbiausias – jo Aš, lengvai identifikuos bet kokius svetimos sąmonės srautus į jo sąmonę kaip pačią šiurkščiausią prievartą.

S. Ljuiso pragare žmogus gali gauti, ką tiktai nori, išskyrus tai, kas susiję su kitais. Pavyzdžiui, ten vaizduojama savanaudė motina, mieliau norinti turėti savo vaiką su savimi pragare, nei gyvenantį atskirai, tačiau Dievo malonėje. Tai jai užginta. Bet ir tie norai, kurie įgyvendinami… Neteikia malonumo. To, kas kiekvienam savanaudžiui – svarbiausia.

Liberalizmo amžius yra ir didžiausių, gausiausių depresijų amžius. Žmogus, atskirtas nuo kitų, praranda gyvenimo prasmę. Susitelkęs vien į savo sielą jis joje randa pragarą.

Išeitis – paradoksali. Atiduoti save kitam. Tiktai santykyje su kitu žmogus tampa savimi. Čia irgi glūdi tam tikra problema: kaip jau sakyta, jei tikiesi gauti, tavo davimas nėra tobulas. Bet tas, kuris nustatė šias taisykles, atsižvelgia į mūsų silpnumą suteikdamas viltį atgauti save – ir daug aukštesnės kokybės, nei galėjome turėti, susitelkę į pirminį save.

Daugelyje religijų tikintysis traktuojamas lyg sąžiningas mokesčių mokėtojas. Jis atiduoda tam tikrą dalį Dievui ir savo artimajam, visa kita pasilikdamas sau. Dievo principai – kitokie. Čia reikalaujama visko. Užtai ir atiduodama viskas – imtinai iki paties Dievo.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Marginalas       2017-12-27 15:56

Dar kartą: vyksta socializmo ir komunizmo oligarchinė konvergencija, komunistinis konclagerinis rojus žemėje vergams, o valstybės yra pakeičiamos korporacijomis. Štai esmė.
Šįkart “rojų” kuria ne “izmai”, bet tas vieno procento elitas, kuriam priklauso 99% žemės turtų, o “istai” tik aptarnauja užsakymą ir yra paprasčiausi juokdariai dideliame žaidime. Kad ir ką pasakytų Autorius, svarbiausias Veikėjas šiandien yra Tas, Kuris mus ir pasaulį sukūrė ir Kuris greit pareikalaus iš žmonijos ataskaitos.

sanskritas       2017-12-27 15:30

norai - gerais norais kelias pragarn grįstas.

Raigerdas       2017-12-27 13:38

Gerbiu Marių Kundrotą, kuris bent bando giliai mąstyti ir išsiaiškinti, kas yra tas žmogaus gyvenimas. Kai perskaičiau pavadinimą, tai mane apėmė juokas. Maniau, kad pagaliau Marius Kundrotas įsmeigs ietį į pragaro vartus, kaip tai padarė Lietuvos kunigaikštis Algirdas prie Kremliaus vartų. Drąsus buvo gerbiamo Mariaus pareiškimas, tačiau ietis taip įsmeigta ir nebuvo, nes nebuvo atsakymo:“Kas atveria pragarą?”. Pragaro šeimininku, kiek yra pasakojama įvairiose legendose, yra Šėtonas arba Mefistofelis, kaip jį aprašė Johann Wolfgang von Goethe “Fauste”. Gėtės šiuo klausimu niekas dar nepranoko, nes niekas net nebandė šią temą išvystyti. O ji yra labai aktuali iki pat šiandien. Net pagal šį M. Kundroto straipsnį galima spręsti kokiame akmens amžiuje gyvena mūsų žurnalistai, nors išoriškai kiti atrodo labai šiuolaikiškai, kaip ir tas Edmundas Jakilaitis su soliariumo įdegiu. Kadangi gerbiamas Marius Kundrotas yra geras žmogus, mano manymu, tai padėsiu išsiaiškinti dėl tų pragaro vartų atidarymo. Jeigu tai būtų Edmundas Jakilaitis, tai už tai paimčiau iš jo nemažiau nei 10 000 Eu, o kadangi tai yra gerbiamas Marius Kundrotas, tai padarysiu šį kartą kaip dovaną Naujųjų Metų proga. Kalbėsiu Gėtės kalba, nes taip bus suprantamiau daugeliui. Ir taip, žmogaus protas susideda iš 2 dalių: viena dalis yra nuo žvėries, kur karaliauja Mefistofelis, ir kita dalis yra dieviško tobulumo. Kadangi šita mus supanti materija visa yra sudėta iš priešingybių, tai žmogaus protas taip pat neišvengė šito dalyko. Kadangi Gėtė vadovavosi Kristaus mokymu apie Šėtoną ir Dievą, tai jis parašė naujai Jobo istoriją, kuri buvo sukurta iki krikščionybės. Pasitelkus šiuolaikinį mokslą, dar XX amžiuje tapo aišku, ir apie tai rašė Vydūnas, kad yra Sąmonė ir yra Nesąmoningumas. labai arti prie to buvo priartėjęs Z.Froidas, bet jis neužbaigė savo tyrimų. Ir taip, vartus į pragarą atidaro tas likęs ir žmoguje veikiantis protas nuo žvėries. Beprotystė yra pats akyvaizdžiausias žvėries proto ypatybių įrodymas, ir yra ta dieviškoji dalis, arba kaip ją pavadino Vydūnas - ašainė sąmonė. Kuo didesnė apimtis yra tos ašainės sąmonės, tuo tauresnis, tuo kilnesnis (kaip tai pasakytų Konfucijus) yra žmogus. Kaip sakė A. Enšteinas, kad reikia žiūrėti koks yra tas santykis, kažko tai su kažkuo tai. Todėl kiekviena tauta sukuria pati tą santykį per savo Švietimo ir Kultūros sistemas. Pragaro vartus atveria beprotystė, todėl farmacininkai užuodę, kokiais milžiniškais pinigais tais kvepia, pradėjo kontroliuoti šituos vartus ir psichiatrai tapo šio pragaro tarnais. Pasaulyje yra virš 100 milijonų išprotėjusių žmonių, todėl pelnas iš jų yra gaunamas milžiniškas, kadangi visi jie sėdi ant psichotropinių vaistų. Ir šitiems Mefistofelio tarnams tai atneša virš 300 milijardų pelno kasmet. Ir šitie Mefistofelio tarnai daro viską, kad tie pelno upeliai neišsektų. Tuo tarpu Fausto įtaka visuomenei yra labai silpna, kaip ir Jobo. Todėl viskas bus daroma, kad ta visuomenė ir toliau liktų su atsilikusiomis Švietimo ir Kultūros sistemomis, o Informacijos laukas būtų pastoviai iškraipomas taip, kad šita visuomenė ir toliau liktų akla ir kurčia, nes tik tada iš tokios primityvios visuomenės galima gauti milžiniškus pelnus. Vartai į pragarą yra labai gerai kontroliuojami, gerbiamas Mariau, ir tam reikalui dirba ištisi institutai. Ir visa tai turi išlikti nematoma, nepastebima, o žurnalistika privalo painioti pragarą su dangumi, kad žmonės suprastų, kad toks tas gyvenimas ir yra, nes niekas jo nesupranta, ir visa tai valdo Dievas. Tikėsi į Dievą, nepapulsi į pragarą. Deja, statistika yra kita, nes krikščionių tame pragare yra vos ne didžiausia dalis.

Ir taip žiūriu, ir anaip žiūriu       2017-12-26 10:44

Ką man primena ta nuotrauka? Tas įvaizdis ar vaizdas?

Dar vienas...       2017-12-25 23:14

Dar vienas mąstytojas pilsto iš kiauro į tuščią.Tie mąstytojai kaip grybai po lietaus
dygsta.O kas ir kada pradės gaminti Lietuvoje materialines vertybes,kurias galima būtų parduoti ir šitaip turtinti valstybę ir tautą ???Dalinausi daiktais,pastoge,
stengiausi būti paslaugi.Dabar kai man reikia paslaugos,jos nėra,išskyrus artimuosius.
Daugiau nebedalinsiu niekam nieko po to, kai pamačiau savo brangų daiktą,kurį buvau padovanojusi.Tikriausiai daiktą buvo pakišę po tanko vikšrais…Nemoka žmonės vertinti vertingą dovanotą daiktą.

Vakar per TV3       2017-12-25 21:11

buvo labai geras istorinis filmas apie Mozę.Perduota ir ta šventumo dvasia.Labai sužavėlo.O LRT su keliasdešimtmilijoniniu biudžetu tokių filmų neįperka?LRT rodė filmą,kur veiksmas vyksta Indijoje.Geras filmas,bet ir vaikai jį jau keletą kartų matę.

aukso vidurys       2017-12-25 14:15

šitam autoriaus pasvarstymui galioja ir tokia “klasika” : teorija ,brolau,yra sausa šaka- tegul gyvenimo vaisingas medis žydi. Nesunku dasiprotėt, kad išvardytos trys naudos davimo rūšys/būdai yra tiesiog kraštutinumai.Gyvenime jos visos reikalingos ,priklausomai nuo aplinkybių , “duodančiojo” saiko - aplamai nuo supančio žaižaruorančio pasaulio   margumo keliamų sąlygų duotu momentu .

pagalvojus...       2017-12-25 12:00

Gerai, kad nėra visi tokie, kaip A.Dirsytė. Priešingu atveju, ateitų (arba atsirastų) islamo fundamentalistai ir visus „netikėlius“ galėtų išžudyti.

būti kunigu madinga       2017-12-25 9:49

bet geriau pasiskaityti A.Dirsytės maldas:

12. Jėzus miršta ant kryžiaus
“AŠ nieko šiame pasaulyje neturiu” — sako Kristus.
Šio pasaulio dvasia: puikybė, savimeilė, garbėtroška, godumas, pavydas.

Išganytojau, padėki mirti šio pasaulio dvasiai,
o pajusti džiaugsmą gyventi nuolankiai, dosniai, pamaldžiai, skaisčiai.

Autoriui       2017-12-25 9:37

Minėdamas liberalizmą nepaminėjot konservatizmo. Liberalizmas ir konservatizmas tai du broliai dvyniai. Vieni ir kiti niekšai išnaudotojai.

pasvarstymai       2017-12-25 7:49

Geras straipsnis. Tačiau politikoje visiškai be prievartos negalima apsieiti. Kita vertus, svarbiausia – nesižavėti prievarta, nes tai jau būtų fašizmas; taip pat būtina vengti perteklinės prievartos, nes vienų prievarta skatina kitų prievartą.


Rekomenduojame

Karolis Venckus. Apie cenzūrą LRT

Andrius Švarplys. Visuomeninis transliuotojas neatstovauja nei Lietuvos konstitucinėms vertybėms, nei piliečiams

Vidas Rachlevičius. Visiškai nesvarbu, kas bus kultūros ministras, nes tai NIEKO nekeičia ir nekeis

Zigmas Tamakauskas. Žmogus, Lietuvai atidavęs savo sielą ir širdį...

Audriaus Bačiulio pastebėjimas: konservatoriai nutarė pradėti atvirą karą su Prezidentūra

Joana Noreikaitė ir Vincas Kubilius. Šimtoji „Tie-SOS!“ akcija

Jei dar negirdėjote. Vytautas Bakas klausė. „Gabrieliau, Ingrida: kas Jums yra aukšta politinės kultūros ir etikos kartelė?“

Andrius Švarplys. Facebookas ir Twitteris bendradarbiauja su Vietnamo, Turkijos, Rusijos ir Kinijos režimais

Andrius Švarplys. Čia tas pats, kas mokinių parlamentui suteikti tikrojo parlamento statusą

Algimantas Rusteika. Jie niekada nesikauna iki paskutinio šovinio

Papunkčiui su Vytautu Sinica. Naujosios koalicijos susitarimas: ko tikėtis?

Nacionalinis susivienijimas: pareiškimas dėl solidarumo su Lenkijos valdžia

Robertas Grigas. Atmintinė lenkų „abortų teisių“ gynėjoms

Vytautas Radžvilas. Konvergencijos svajonė ir tikrovė

Audrius Bačiulis. Tikriausiai vienas labiausiai viešumoje nematomų Lietuvos ministrų

Algimantas Rusteika. Tegyvuoja Didžiosios Tolerancijos Revoliucijos metinės!

Andrius Švarplys. Žinios iš paralelinės visatos

Ramūnas Trimakas. Totalitarizmas grąžinamas septinmyliais žingsniais

Algimantas Rusteika. Apie bukumą ir lavonus

Raimondas Navickas. Nusprendžiau pats pasižiūrėti, ko tie respublikonai nerimsta

Andrius Švarplys. Pagaliau Facebookas bus paduotas į teismą dėl cenzūros

Geroji Naujiena. Mes nepriklausome tamsai

Rasa Čepaitienė. Parazitai

Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas paragino naujojo Seimo narius atpažinti Dievo balsą, Tiesos balsą savyje ir jo klausytis

Algimantas Rusteika. Labanakt

Paskelbtas partizanų žinynas

Almantas Stankūnas. Apie JAV demokratiją

Algis Avižienis. D.Trampo pralaimėjimo priežastys

Algirdas Endriukaitis. Kursas prieš valstybę asfaltuojamas (I)

Ramūnas Aušrotas. Homoseksualumas įveikiamas

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.