Marija Gimbutienė: „Tiek vertas gyvenimas, kiek einame per jį su viltimi ir meile“

Tiesos.lt redakcija   2013 m. gruodžio 24 d. 16:34

5     

    

Marija Gimbutienė: „Tiek vertas gyvenimas, kiek einame per jį su viltimi ir meile“

Tiesos.lt siūlo skaitytojams iškiliausios XX amžiaus lietuvių mokslininkės, archeologės, mitologės Marijos Gimbutienės (1921–1994) užrašų lapelyje paliktą testamentinį tekstą. Jį mokslininkės artimieji rado vienoje iš jos knygų. Tekstas rašytas paskutiniaisiais gyvenimo metais.

Pirmąkart publikuotas knygoje: Marija Gimbutienė, Laimos palytėta, sudarė Austėja Ikamaitė, Vilnius: Scena, 2002, p. 179–180.

Portalui Tiesos.lt tekstą parengė Laura Molytė.


Meilės jėga. Gyvenimas žavus, jei moki jį mylėti, mylėti visa, kas gyva, kas jauna, kas auga, džiaugtis artimomis sielomis, įsijungti į tas gaivinančios jėgos lauką ir stovėti abipusio spinduliavimo taške. Ir stengtis daugiau atiduoti nei gauti.

Tiek vertas gyvenimas, kiek mokame pasiimti iš jo grožio ir šviesos, kiek einame per jį su tikėjimu ir meile… kiek grynas materialinis pasaulis mokamas transformuoti menininko akimis (sugebėjimais), matant jame tai, ko fotografija neužfiksuoja, matant jame tiek, kiek žmogui yra leista matyti.

Jausti prasmę gyventi naudojantis žmogui suteikta kūrybine galia keisti (transformuoti) gyvenimą, siekti ko nors nauja, naujos šviesos, naujos tiesos.

Esu laiminga būdama lietuvaite, gimus Gedimino mieste, gotikos ir baroko bažnyčių bei dzūkų ir rytų aukštaičių dainų užauginta. Kiek tame krašte nesugadinto grožio, poezijos, humaniškumo. Iš tokios šalies, rodos, turėtų tik ir augti geri žmonės.

Lietuviai giliai myli savo žemę, bet pamiršta, kad yra nariai didelio pasaulio, kuriame vyksta amžina kova dėl būvio.

Šitoje kovoje būtina būti stipriam, kad išliktum. Jei ne kiekybiškai, tai kokybiškai. Tautą, kuri skundžiasi nelaimingu likimu ir per tūkstantį su viršumi metų vien tik nustoja savo žemių ir žmonių, gali išgelbėti nebent tik labai didelis ryžtas stiprėti, šviestis, kultūrėti. Idant įgytų nors moralinį svorį tautų bendruomenėje, jei dėl dabartinių aplinkybių negalima stiprėti militariškai ir kt.[sic] O tuo tarpu paskutiniai nepriklausomybės dešimtmečiai, dar labiau tremtis rodo, kad lietuviai nesugeba demokratiškai tvarkytis, konsoliduotis didesniems uždaviniams, nes iš vidaus veikia užkerėtos destrukcijos jėgos. Mūsų tautos augimui didžiausios kliūtys – savo parapijos masteliu vertinimas, pavydas… vienu žodžiu, trūkumas šviesos, neišsikapstymas iš (baudžiauninko?) kiauto, trypinėjimo vietoje.

P.S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

je je        2013-12-26 11:45

Oskaro Milašiaus (mirusio 1938) pranašysčių citatose, kurias aptikau Punsko lietuvių laikraštyje, sakoma, kad lietuviai per daug mylėjo savo “žemiškąją tėvynę”, už tai bus “pamokyti” kaimynų -  išdrąskyti į Rytus ir Vakarus…

Kadangi tos pamokos vis dar neišmokome, esame ir toliau drąskomi… tad nieks kits čia nekalts… mergužėlė tu pati… Kuomet žydai rinkosi banditą Barnabą, sukilėlį už tėvynės išlaisvinimą nuo romėnų, o ne tikrąjį išlaisvintoją nuo ego vergovės - Jėzų, jie buvo išsklaidyti po pasaulį be “žemiškosios tėvynės”, kad pagaliau išmoktų atrasti dangiškąją. Ar atrado? Manau, kad vis dar ne, nes neturi ramybės. 

Kritikas Pikčiurna       2013-12-25 13:03

Puikūs žodžiai. Jei sodas pradeda senti, peraugti, virsti šabakštynu, jo neįmanoma atgaivinti ir atjauninti be išmintingo sodininko rankų, be genėjimo.
Sodą reikia išmintingai išgenėti, paliekant tik gyvybingas šakas, į kitas reikia įskiepyti jaunus ir vaisingus ūglius bei stropiai prižiūrėti. O jei sodą paversim pareinamu kiemu, iš jo neliks net parko, tik kelmai ir prišnerkštos pakrūmės. Kas už pačią Tautą gali būti geresnis sodininkas? Ir nesvarbu kad Tauta dabar po truputį sensta - geriausi sodininkai yra visada gerokai pagyvenę. Ne fizinėje jėgoje, bet išmintyje ir meilėje slypi didžiausios kuriamosios jėgos. Su šventėmis seserys ir broliai ir prie darbo. Nuo pat pirmo Kalėdų ryto. Atgimkime kartu su Kūdikėliu, Gamta, Tradicijomis ir savo Siela…

Aštrus       2013-12-25 10:08

Butinai turime Tautos dukrą Marija Gimbutienę už jos atliktus milžino darbus mūsų šaliai įamžinti jos atminimą gimtame mieste

Truputis pipiriukų straipsnio       2013-12-24 21:28

gale -geri vaistai.

Mokytoja       2013-12-24 18:24

Kokie prasmingi žodžiai… Daugiau tokių rašinių. Kaip gaila, kad visuomenei jie beveik nežinomi.

Ačiū Tiesos.lt. Su šventėm jus ir visus jūsų skaitytojus.


Rekomenduojame

Vytautas Rubavičius. Su kaimu prarandame gimtinės nuovoką

Rūta Janutienė „Iš savo varpinės“: Ar Dalia Grybauskaitė galėjo būti šantažuojama?

Liudvikas Jakimavičius. Šėpos jubiliejų pasitinkant

Geroji Naujiena: Kaip nenustoti sūrumo

Andrius Švarplys. Šveicarai uždraudė diskriminuoti gėjus kalboje ir viešumoje. Ką tai reiškia?

LR žvalgyba informuoja: kaip viešai vertintinos Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui kylančios grėsmės ir pastebėti rizikos veiksniai

Nijolė Aleinikova. Apie dvasingumą – nusibodusi, bet taip ir nesuprasta tema

Apie meilę, kuri niekada nesibaigia – minint kun. Juozo Zdebskio 34-ąsias žūties metines

Algimantas Rusteika. Šeimininko belaukiant

Vytautas Radžvilas. Klausimas „Lietuvos Sąrašo“ partijai

Audrius Bačiulis. Sunkus tas LRT leftistinių propagandistų gyvenimas

Laimonas Kairiūkštis. Kiekybė ar kokybė, arba Kiek iš jūsų perskaitote 600 romanų per metus?

„Northwest Herald“: „Gyvenimas po ekstradicijos“ – Karolio Venckaus apžvalga

Romualdas Žekas. Sveikatos reforma – kodėl nesusikalbame?

Robert P. George. Drąsa, meilė ir pasiaukojimas kovoje už santuoką

Mark Regnerus. Silpni duomenys, maža imtis ir politizuotos išvados dėl LGBT asmenų diskriminacijos

Vidmantas Valiušaitis. Demokratija įsitvirtino pas mus tik kaip savotiškas „Potiomkino kaimas“ švogerių krašte

Vygandas Trainys apie Mokytojos ir Policininkės konfliktą dėl Trispalvės ir jo teisinį vertinimą: per 30 m. niekas nepasikeitė – dabar pakuotų „savi“

Algimantas Rusteika. Apie grėsmes grėsmėms

Nuo bačkos. Andrius Navickas: mūsų didžiausias politinis koziris yra Ingrida Šimonytė ir jos apsisprendimas yra svarbesnis nei visa politinė programa

„Žygis už gyvybę“ ir socialinių platformų cenzūra

Chad Pecknold. Brexitas – daugiau nei populistų maištas prieš globalizmą

Vidas Rachlevičius. Gal nemokykim britų gyventi

Mūzos ir ginklo broliai: Atmintis gyva. Konferencija skirta rašytojo, partizano Mamerto Indriliūno 100-osioms gimimo metinėms

Zofia Kossak-Szczucka: „Protestas!“

Istorija be vėliavnešių – tik butaforija

Nigel Farage. Trumpas pasakojimas apie ilgą kovą už Brexitą

Valdas Vižinis. Pokalbiai su teisėsauga. I dalis. Apie anūkės tvirkinimą

Petras Cidzikas – Lietuvos dvasios karys

Darius Kuolys. Ir darsyk apie lietuvių laisvės projektą, jo atramas

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.