Geroji Naujiena, Religijų dialogas

Maldos už krikščionių vienybę savaitė. Enzo Bianchi: „Neįmanoma būti krikščioniu nebūnant ekumeniškam“

Tiesos.lt siūlo   2016 m. sausio 18 d. 13:50

3     

    

Maldos už krikščionių vienybę savaitė. Enzo Bianchi: „Neįmanoma būti krikščioniu nebūnant ekumeniškam“

Bernardinai.lt

Tradiciškai sausio 18–25 dienomis Šiaurės pusrutulio šalyse švenčiama Maldos už krikščionių vienybę savaitė. Pietų pusrutulyje, kur šiuo metu kaip tik atostogų metas, ekumeninė savaitė nukeliama į kitą datą, pavyzdžiui, Sekminių laiką.

Šių metų moto primena, jog krikščionys „Pašaukti išgarsinti šlovingus Viešpaties darbus“ (plg. 1 Pt 2, 9). Ta proga – interviu su vienos iš ekumeninių bendruomenių įkūrėju, Vatikano patarėju krikščionių vienybės klausimais Enzo Bianchi.

1965-ųjų gruodžio 8 dieną, kai įvyko Vatikano II Susirinkimo uždarymo ceremonija, italas Enzo Bianchi vienas apsigyveno pašiūrėje be vandens ir elektros Manjano apylinkėse (Magnago). Pirmuosius trejus metus praleido vienatvėje melsdamasis ir apmąstydamas Evangeliją, Bažnyčios Tėvų raštus. Tik vėliau prie jo prisijungė pirmieji broliai, pirmosios seserys.

Šiandien monastinę Bose bendruomenę sudaro keturios brolijos, kuriose gyvena apie šimtas vienuolių – vyrų ir moterų, 6 tautybių, įvairių krikščioniškų Bažnyčių narių.

Bendruomenė – rimtas atspirties taškas ekumenizmui, greta tokių kaip Taizé, Chemin Neuf, Fokoliarų judėjimas ir daugelis kitų. Jų indėlio svarumą patvirtino ir popiežiaus pasirinkimas paskirti Enzo Bianchi vienu iš Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos konsultantų.

Krikščionių vienybės savaitė kviečia atsigręžti į šaknis. Kodėl ekumenizmas yra svarbus Bažnyčiai?

Ekumenizmas yra svarbus, nes jo norėjo Jėzus Kristus. Kai prašė Tėvo, kad jo žmonės būtų viena, jis Evangelijos bei krikščionių žinios tikėtinumą susiejo su krikščionių gebėjimu nesusiskaldyti tarpusavyje ir gyventi artimo meile.

Paskutinė Jėzaus malda Tėvui prieš mirtį „Šventasis Tėve, išlaikyk ištikimus savo vardui visus, kuriuos esi man pavedęs, kad jie būtų viena kaip ir mes“ (Jn 17, 11) nėra laikmečio mada ar laikų ženklas, kaip sako kai kurie, tai – dalis Evangelijos esminės žinios. Neįmanoma būti krikščioniu nebūnant ekumeniškam. Tai ypač pasakytina apie kataliką, kurio pašaukimas – visuotinumas.

Ką reiškia ekumenizmas?

Visų pirma, pripažinti, kad jeigu žmogus yra priėmęs Krikštą ir remiasi Jėzumi Kristumi, jis yra dalis Kristaus Kūno, o jis istorijoje yra Bažnyčia. Šio Kūno nariais tampama per Krikštą.

Nežinau, kiek pakrikštytųjų tai suvokia, bijau, kad dauguma mano, jog Kristaus Kūnas yra tik Katalikų Bažnyčia. O juk Kristaus Kūnas sujungia visus tuos, kurie priėmė Krikštą. Bažnyčia Tikėjimo išpažinime išpažįsta vieną Krikštą.

Suvokimas, kad Krikštas įjungia mus į Kristaus Kūną, padaro mus jo nariais, leidžia visai kitoje šviesoje pamatyti savo santykį su kitais krikščionimis: pirmiau nei atsiskyrusius brolius, schizmatikus arba tuos, kurie pilnai neišpažįsta tikėjimo, laikau juos tokiais pačiais Kristaus kūno nariais, kaip ir aš.

Jūsų bendruomenė įsteigta prieš 50 metų, Vatikano II Susirinkimo laikais. Kaip pasikeitė ekumeninis klimatas po šio Susirinkimo?

Tikriausiai užtenka prisiminti, kad kiek daugiau nei prieš 60 metų mano miestelio klebonas liepdavo mėtyti akmenis į protestantus, ateidavusius pardavinėti Biblijų.

Dabar tai nebevyksta – Vatikano II Susirinkimo pradėta kelionė radikaliai ir visiškai pakeitė Katalikų Bažnyčią. Anksčiau negalėjome net melstis kartu.

Negaliu pamiršti, kokių sunkumų turėjau dėl to, kad būdamas 18-metis dalyvavau valdiečių bažnyčios liturgijoje; klebonas viešai išsakė itin griežtą kritiką mano atžvilgiu.

Šiandien visos bendruomenės kviečiamos melstis kartu ir tai daro, tad pokytis tikrai yra.

Ką dar lieka padaryti?

Be abejo, galvojant apie regimą Bažnyčių vienybę, laukia dar labai ilgas kelias. Nors buvo akimirkų, kai vyliausi, ypač 8-ajame dešimtmetyje, kad sulauksiu bent tam tikro suartėjimo, vienybės dar savo gyvenime, šiandien matau, kad sunkumai yra kur kas didesni. Pats ekumenizmo kelias tapo kur kas sunkesnis ir sudėtingesnis.

Geriau suvokiame, kad nėra lengva pasiekti vienybę, įsivaizduoti ją greitu laiku, net ir tarp didžiųjų, tradicinių Bažnyčių. Nekalbant jau apie daugybę bendruomenių, priklausančių evangelikalų, sekimininkų-charizmatikų pasauliui.

Ką galėtume nuveikti, kaip galėtume augti šiame kelyje, būdami žemiausioje grandyje, pavyzdžiui, parapijose?

Italijoje mūsų, katalikų, skaičius yra kur kas didesnis nei ortodoksų ar Reformos bažnyčių narių, tad nėra lygiaverčių mainų galimybės. Būtų svarbu tam tikromis progomis mūsų parapijose išgirsti kokio pastoriaus ar ortodoksų kunigo žodį, dalyvauti jų šventėse, o ypač – išdrįsti skaityti ortodoksų ar evangelikų veikalus tikėjimo, dvasingumo klausimais. Tai suteiktų platesnį kvėpavimą.

Pavyzdžiui, kokį valdiečių autoriaus Paolo Ricca tekstą – visos jo knygos yra išties puikios. Kalbant apie ortodoksus, užtektų atsiversti ekumeninio patriarcho Baltramiejaus I knygas…

Klausiu savęs: ar šeimose, parapijose žmonėms yra prienami tie tekstai? Lygiai taip pat, kaip raginama skaityti katalikų autorių knygas ir taip prisiliečiama prie daugybės tikinčiųjų gyvenimo, panašiai galima būtų patarti skaityti ne katalikų autorių tekstus, kurie gali labai daug padėti gyventi tikėjimu šiandienos pasaulyje.

Netrukus vyks du krikščionių Bažnyčioms labai reikšmingi įvykiai. 2016-aisiais Sinode turėtų susitikti visos ortodoksų Bažnyčios; 2017 protestantai švęs M. Liuterio pradėtos Reformos 500 metų jubiliejų. Ką šie du įvykiai reiškia Katalikų Bažnyčiai?

Ortodoksams Sinodas yra kapitalinės svarbos įvykis – jie nėra turėję visuotinio Sinodo po septynių pirmųjų ekumeninių Susirinkimų, vykusių kartu su Romos Bažnyčia. Ortodoksai mums yra išties seseriška Bažnyčia: jų tarpusavio vienybė palengvins kelią bendrystės įvairovėje link.

Jų problema katalikų atžvilgiu yra tik Romos vyskupo vykdoma visuotinė tarnystė. Jie priima viską, kas Bažnyčioje įvyko per pirmąjį tūkstantmetį. Turime į tai remtis ir prašyti, kad popiežius, tarnaujantis kaip vienybės centras visuotiniu mastu, galėtų atlikti savo tarnystę kaskart, kai šioms Bažnyčioms to reikės.

Šis Sinodas mums yra gera proga artimiau pažinti šias Bažnyčias ir gal kažkuo joms padėti.

O protestantų jubiliejus?

Reforma yra labai svarbus dalykas: tai buvo Vakarų Bažnyčios skilimas ir išardymas. Žaizda, kurios, ir tai svarbu prisiminti, iš pradžių Liuteris nenorėjo. Tam tikru metu atsidūrė taške, kuriame teko sukti į šoną ir nutraukti vienybę: išryškėjo schizma, kuri reiškė didžiulį nuskurdinimą tiek Katalikų Bažnyčios, tiek tos pačios Reformos Bažnyčių, kurios pasuko visiškai savarankišku keliu atsisakydamos dalyvauti katalikybės simfonijoje „Tikėjimo išpažinimo“ prasme.

Ši data mums galėtų tapti priminimu, kad Evangelija mus nuolat kviečia reformuoti Bažnyčią, „semper reformanda“. Termino reforma popiežius Pranciškus nebijo vartoti.

Kaip popiežius Pranciškus gyvena ekumenizmu?

Pranciškus sužadino labai stiprų pokytį, ypač ortodoksų pasaulyje. Jie gavo ilgai lauktų ženklų, pripažįstančių juos kaip Bažnyčią. Patriarchas Baltramiejus pasakė žodžius, kurie praslydo pro žiniasklaidos dėmesį: „Dabar ortodoksai nebebijo Romos.“

Žodžiai, kuriuos popiežius Pranciškus pasakė pradėdamas savąją tarnystę: „esu Romos vyskupas“, ortodoksams yra labai svarbūs. Jie yra pasiruošę pripažinti Romos Bažnyčios pirmumą remiantis tuo, ką kartu išgyvenome pirmajame krikščionybės tūkstantmetyje.

Tačiau yra ir dar viena naujovė: Pranciškus kviečia ekumeniniams santykiams ne vien tradicines Bažnyčias, bet ir naująsias evangelikalines–charizmatines– sekmininkiškas. Nes, kaip pats sakė susitikdamas su jais, yra įsitikinęs, jog Krikštas lemia priklausymą Kristaus kūnui. Bet kuriuo atveju jie yra Kristaus broliai.

Toks požiūris yra naujas visai Katalikų Bažnyčiai: jį perteikė popiežius, savo nuolankiu stiliumi, kuris yra labai svarbus ekumeniniam keliui.

Parengta pagal „Credere“ (2015 m., Nr. 3)

Bernardinai.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Kaip tai neįmanoma?       2016-01-18 22:12

Juk ekumeninis judėjimas tesiekia gal penkiasdešimt metų. Tai, ką, išeina, kad anksčiau nebuvo tikros krikščionybės ir nebuvo tikrų krikščionių?

O jei buvo, tada gal pilnai įmanoma būti krikščioniu ir nebūti ekumenišku?

VaidasVDS       2016-01-18 15:53

Galiu tik pasveikinti bandymą (su)vienyti krikščioniškas bažnyčias.
Oi koks tai sunkus darbas bus.
Žmogus daug ką pripainiojo. Supainiojo dvasinę ir materialinę bažnyčią. Jėzus kūrė dvasinę bažnyčią, žmonės prikūrė materialinių ir dar skirtingų.
Pabandykite vis tik suvienyti tas materialines bažnyčias, o po gal atsiversite į dvasinę, vieningą. Bet kokiu atveju sėkmės, nes jos jums tikrai reikės…

kur suka       2016-01-18 14:56

“Krikštas lemia priklausymą Kristaus kūnui. Bet kuriuo atveju jie yra Kristaus broliai.” - čia kur sukama? Kad mes žydai? Kristus Jahvės tarnas, ir mes turim tarnauti žydams?


Rekomenduojame

Liudvikas Jakimavičius. Prisiklausėme

Jonas Švagžlys. Apie opozicijos atstovų sekamas sėkmės istorijas

Rasa Čepaitienė. Mažumų valstybė

Vytautas Sinica. Būtina naikinti Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą

Rasa Čepaitienė. Čiukčiai prie Baltijos

Geroji Naujiena: Tiesos Dvasia – mūsų Globėjas

Algimantas Rusteika. Įtampą žūtbūt reikia išlaikyti

Povilas Urbšys. Apie opiumą liaudžiai ir Jo Ekscelenciją

Arūnas Gumuliauskas. Minint Steigiamojo Seimo šimtmetį

Povilas Gylys rekomenduoja. Apie zuikius ir valstybę

Istorikas Artūras Svarauskas apie Steigiamojo Seimo šimtmetį

Vytautas Sinica. Ironiška – nemirtinga neteisingai mąstančiųjų persekiojimo dvasia atgimsta sovietmetį tyrinėjančių galvose

Lietuvos Respublikai – 100! Gabrielės Petkevičaitės-Bitės žodis pirmajame Steigiamojo Seimo posėdyje

Vytautas Sinica. „Ne, vaikas nėra kolektyvinė mūsų visų atsakomybė“

Kaip iš Neringos Venckienės namų buvo pagrobta Deimantė Kedytė – dalijamės vaizdo įrašu ir Karolio Venckaus komentarais (video)

Algimantas Rusteika. Pasislėpti nepavyks niekam

Marijos radijas: Ar esama realių priežasčių pilietiniam judėjimui laisvoje šalyje, demokratinėje santvarkoje?

Rasa Čepaitienė. Kito žvilgsnyje

1972-ųjų gegužės 14-oji, Kaunas: Romas Kalanta ir kalantinės

Algimantas Rusteika. Kelios pastabos „vaiko ėmimo“ įrašo paraštėje

Aštuntosioms Garliavos antpuolio metinėms artėjant Neringa Venckienė klausia: Kodėl? Už ką?..

Fatima – pasaulinė Marijos sostinė, arba Popiežiaus Jono Pauliaus II galybės paslaptis

Kardinolas Joseph Ratzinger. Fatimos žinios teologiniai komentarai

Liudvikas Jakimavičius. Politinės stumdynės

Ramūnas Aušrotas. Ar nebus apribota tėvų teisė skųsti institucijų veiksmus?

Liudvikas Jakimavičius. „Amicus est Girnius, set magis amicus veritas“

Valdas Vasiliauskas. Lietuviško parlamentarizmo aukštumos

Nuo bačkos: „Freedom House“ politologas: Lietuva pagal demokratijos reitingą lieka stabilumo sala Vidurio Europoje

Andrius Švarplys. Apie politinę (ne partinę) kovą tarp laisvės ir karantino Amerikoje

Algirdas Endriukaitis. Retorinis klausimas: esame istoriniame kelyje ar dykumoje?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.