
Lino Vildžiūno kalba, nuskambėjusi prieš Vasario 16-ąją, (prisiminti ČIA) yra savotiškas lakmuso popierėlis, leidžiantis kiekvienam pasitikrinti, ar jau žiūrime į savo tautos istoriją ir projektuojame jos ateitį kaip nelabai ką bendra su tuo turintys individai, ar vis dar kaip kultūrinės bendrijos nariai. Kultūrinei bendrijai yra svarbūs ir simboliai, kurie turi istorinį krūvį, ir žmonės, savo gyvenimus pašventę tos kultūrinės bendrijos išlikimui jai sudėtingais istoriniais tarpsniais.
Matyt, tai yra takoskyra tarp „tarptautines“ ar „europines“ kultūrines vertybes kuriančiųjų ir nacionalinį tapatumą puoselėjančiųjų. Globalizacija diktuoja savo madas ir nacionaliniai ypatumai toleruojami tik virtuvėje ir muziejuose. Visus skirtumus, tarp jų – ir biologinius, drąsiai naikinanti pasaulėžiūra visokeriopai proteguoja ir gina tik vieną – finansinio pajėgumo – skirtumą.
Skirtingos finansinės galimybės šiais laikais ima lemti daugiau nei kultūriniai skirtumai. Formuojasi verslo, elitinė kultūra su įvairom jos atmainom, ir visa kita – kas nuo to atlieka. Vietoj tautinių skirtumų demonstruojami perkamosios galios skirtumai, buriantys į grupes ne tautiniu, bet turtiniu pagrindu. Kuo tokie daugiau luominę struktūrą primenantys dariniai yra pranašesni už kultūriniu pagrindu siejamas bendruomenes? Ir ypač už tas, kurios net finansinius svertus išnaudoja savo interesams apginti.
Kita vertus, tai vyko nuolatos. Ir net nereikia toli ieškoti pavyzdžių. Lietuvos polonizacija prasidėjo nuo to, kai valdžia, padėtis visuomenėje ir išsilavinimas tapo neatsiejamas nuo lenkų kalbos, kuria ir buvo dėstoma Vilniaus universitete. Lenkinamos lietuviškos pavardės. Lietuvių kalba liko ir tiko tik būrams. Dabartinės diskusijos dėl dvigubos w yra tų laikų aidai. Lenkiškai kalbanti turtingoji aukštuomenė ir lietuviškai kalbanti valstietiškoji prastuomenė. Bet būtent ta valstietiška dalis, išsaugojusi kultūrinį identitetą, ir davė pradą modernios valstybės susiformavimui XX a. pradžioje, su visa derama pagarba 1863 metų sukilimo dalyviams.
Todėl, rodos, tereikia tik atsigręžti į tokią dar visai „šviežią“, tik keleto šimtmečių senumo Lietuvos istoriją, ir supranti, kad mes išlikome, Lietuva išliko, nes buvo į ką atsiremti. Į tautą. Kaip ir 1990 metais. Nes apie Lietuvą nebuvo svarstoma kaip apie projektą pinigams gauti. Kaip čia ką su kuo sujungti ir parodyti, kad gautume didesnį finansavimą.
Kiek tai aktualu šiais laikais? Esminio apsisprendimo reikalas.
P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.
Parašyk komentarą
Komentarai
... sutrikusios orientacijos stasele, tu adresus supainiojai. Apsižergusi savo mėgiamą falo imitatorių, kaip garbę bei skaistybę partorgui atiduodanti komjaunuolė zovada skrieji link Pylimo g. 21, ten tavęs jau laukia “LGBT teisių organizacija”. Nesirūpink, kibiras vazelino jau parengtas. O čia nesireikšk. Tarpuose, kai tau leis pailsėti ir neš eilinį bidoną vazelino, rašyk komentarus gimtajame “manoteises.lt”
Nesutiksiu su Liutauru Stoškumi , ne viskas taip paprasta kaip norisi pavaizduoti .Žinant kokia progą buvo pasisakoma Lino Vildžiūno , įtarinėti Jį kokiais nors finansiniais motyvais ar po-staliniais susitarimais su savo sąžine, nėra pagrindo . Žmogus turi nuomone ir ja pagrindžia ne pupomis o tuo apie ką ilga laiką Lietuvoje buvo siekiama diskusijomis apeiti ir patylėti visomis suinteresuotomis pusėmis . Nenoras kalbėtis ta tema tolygus bandymui ir toliau siekti Lietuvos visuomene laikyti dvejopai suskaldyta . Iš vienos pusės tu kuriems jau netinka primestas tas tylus kaltės nuosprendis, be aptarimo ,pasiremiant tik sovietiniais informacijos šaltiniais ir tu kurie mielai toliau tęstu tai kam paskyrė didžiąją savo profesinio gyvenimo dalį ..ieškant ir surandant sau aiškius įrodymus antisemitinės , to meto, Lietuvos visuomenės kaltės įrodymus . Tokios diskusijos visuomenėje niekada neturėtu nutrūkti ..ir neturėtu būti įvardinamos augančiu nacionalizmu ..su „takiojo blogio“ suformuota sąvoka išvadoms . Tai nedaro garbės tai pusei akademinės visuomenės kuri viena ranka save lepina savo išvadomis o kita pataikauja politikai ..suprasdama kad tautos siekis išgryninti savo istorija yra jos Konstitucinė teisė kaip suvereno, netgi tais klausimais kurie nėra patogus istoriškai . Štai čia ir kylą klausimas !! - kam tarnauja Linas Vidžiūnas tokiais savo pareiškimais ???
Iš to, kas parašyta, išvada viena - L. Stoškui derėtų palikti globalistinį “Lietuvos sąrašą” ir ateiti į besikūriantį “Nacionalinį susivienijimą”.
Bandymas pavaizduoti, kad autorius ne su Kulakausku. Dar galėtų parašyti, kad ne su Greta, ir visi patikės.
Geras straipsnis ir iškeltas aktualus klausimas:“Todėl, rodos, tereikia tik atsigręžti į tokią dar visai „šviežią“, tik keleto šimtmečių senumo Lietuvos istoriją, ir supranti, kad mes išlikome, Lietuva išliko, nes buvo į ką atsiremti. Į tautą. Kaip ir 1990 metais. Nes apie Lietuvą nebuvo svarstoma kaip apie projektą pinigams gauti. Kaip čia ką su kuo sujungti ir parodyti, kad gautume didesnį finansavimą.
Kiek tai aktualu šiais laikais? Esminio apsisprendimo reikalas”. Deja, pavėluotas reikalas. Mano manymu, reikėtų organizuoti kažkokią tai ekspediciją iš Lietuvos į Etiopiją ir paprašyti leidimo pasitarti su ten laikinių genčių vadais. Pasidomėti, kokias problemas sprendžia tie laukinių genčių vadai ir kokias problemas sprendžia Seimas. Ir palyginti. Mūsų tautiečiai dar nežino, kad tas problemas, kurias jie sprendžia šiandien, turi tūkstantmečių istoriją. Kokia tai yra istorija? Tai kovos tarp herojų ir niekšų istorija. Visose pasakose laimi herojai. Ir štai niekšai leidžia laimėti herojams rašant sau pasakas, kaip jie laimi. O gyvenime yra kitaip. Pasaka apie Lietuvą eina į pabaigą. Herojams, tarp jų ir tokiam herojui, kaip Lancelotui, buvo leista laikinai pasidžiaugti pergale 1990 ir 1991 metais. O toliau niekšai, labai gudriai ir klastingai, slapta ir tyliai, organizavo sunkiai iškovotos pergalės, vardan kurios buvo paaukotos dešimtys tūkstančių gyvybių, o daugiausia iš jų partizaninėje kovoje, vaisių ir derliaus nuėmimą. Derlius, kaip žinia,jau yra matuojamas kg, tonomis, kubais, metrais ir pinigais. Niekšai yra puikiai išstudijavę herojų silpnas vietas. Ir jie žino tą Achilo sausgyslę, ir jie žino, kad herojams reikia valgyti, ir jiems reikia pinigų. Ir štai šitie herojai, pasirodo, nieko neišmano tuose reikaluose. Norint turėti daug pinigų, nes šiandien mūsų visuomenėje tu būtum gerbiamas žmogus, tau reikia elgtis ne taip, kaip Faustas santykiuose su Mefistofeliu, o ilgai negalvojus, parduoti sielą ir tapti niekšu. Bet problema rimta, nes Faustas šito padaryti negali, kadangi jis herojus. Jis negali išduoti pats savęs, nes tada jis taps niekšu. O kiek Lietuvoje po Nepriklausomyės liko Faustų? O kiek tarp Signatarų buvo Mefistofelių? Štai Rimvydas Valatka, Leonido Brežnevo kūrybos “šedevrų” dainius, kokį darbą jis atlieka šiandien? Tą patį Mefistofelio darbą, tik pakeitė kaukę arba įvaizdį. Taigi, kaip yra sprendžiama problema? Pirmas etapas, yra pačios problemos suvokimas, o jau antrame etape priimamas sprendimas, ką su ja daryti. Tai, ko nesuvokė ta Lietuvos Faustų mažuma? Jie, deja, nesuvokė, kad niekšai arba Mefistofeliai yra ne tik kitoje barikadų pusėje, t.y. TSRS pusėje, bet jie yra ir tarp vietinių Lietuvos piliečių, kurie surado ryšį su tarptautinėmis niekšų įkurtomis kompanijomis. Todėl nieko nebuvo daroma “savų” niekšų atžvilgiu. Pirmiausia, niekšai sugadino TEISINGUMO sistemą, kad ramiai galėtų “teisiškai” įsitvirtinti mūsų šalyje: užimti svarbius valdžios postus, perimti žiniasklaidą į savo rankas, bankinius reikalus ir pradėti kontroliuoti komunikacines linijas. Viskas padaryta, kaip ir siūlė Vladimiras Leninas, tik jie tai padarė ne su “proletariato pagalba”, o su pinigų pagalba. Išeina taip, kad mūsų Faustai buvo per kvaili? Ne, ne per kvaili, bet jie buvo per mažai informuoti ir tokiais jie išlieka iki pat šiandien. O tauta be Faustų išnyks, kaip jau tai buvo su prūsais ir su jotvingiais. Pirmiausia miršta herojus, o tauta vėliau, o Mefistofelis trina rankomis, nes jis tik žiūri, kaip iš to viso reikalo galima bus pasipelnyti. Nes jis žino, kad tauta be herojų pagalbos Vydūnu nepatikės dėl žemo sąmoningumo lygio, kad kuriant valstybę pirmoje eilėje turi būti paistomas ŽMONIŠKUMAS, o tai reiškia garantuotą pergalę.
dialogas.Lietuviams nepaprastai praverstų iš Trumpo pasimokyti pozityvumo ir mažiau niurzgėti.Visiems,nepriklausomai nuo politinių pažiūrų.
Sorošo partijos veikėjo šnekos.
Turėtų būti rubrikoje “Nuo bačkos”.