Įžvalgos

Liutauras Stoškus: „Libeskindo projektas“, arba Kam tarnauja Vilniaus miesto valdžia

Tiesos.lt redakcija   2018 m. rugpjūčio 3 d. 13:49

9     

    

Liutauras Stoškus: „Libeskindo projektas“, arba Kam tarnauja Vilniaus miesto valdžia

Birželio pabaigoje Vilniaus miesto taryba liberalų, konservatorių ir socialdemokratų balsais iš esmės neprieštaraujant ir opozicinėms jėgoms pritarė, kad Konstitucijos pr. 18 būtų statomas daugiau nei 2 kartus bendrajame plane leistiną aukštingumą viršijantis pastatas. Šis pavyzdys yra nepaprastai iliustratyvus daugeliu aspektų, nes per jį puikiai atsiskleidžia praktiškai visos šiuolaikinės politinės kultūros ydos ir silpnybės bei išryškėja korporatyvinių interesų galia. Todėl būtų tiesiog nedovanotina nepaanalizuoti šio atvejo įvairiais aspektais.

Korporatokratija vs. demokratija

Matyt, pati nemaloniausia laisvų piliečių visuomenei (t.y., tokiai visuomenei, kuri moka tartis, susitaria ir po to brangina susitarimus) žinia turėtų būti ta, kad Vilniaus miesto taryba pritarė verslo projektui, kuris prieštarauja miesto bendrojo plano sprendiniams. Valdžia, kuri išrinkta atstovauti visų interesams, pasirinko atstovauti verslui ir dėl to netgi grubiai ignoravo teisės aktų reikalavimus bei pagrindinį miesto dokumentą – Vilniaus bendrąjį planą.

Vilniaus miesto bendrasis planas yra dokumentas, kuris nustato, kas kokioje teritorijoje gali būti plėtojama. Tai leidžia užsitikrinti, kad miesto raida bus mažiau chaotiška, o investuotojams užduoda kryptį ir leidžia planuotis, kokie užstatymo aukščiai ir tūriai bus leidžiami vienoje ar kitoje teritorijoje, bei duoda aiškią žinią, kokia tose teritorijose galima veikla.

Taip apsisaugoma nuo to, kad, tarkim, gyvenantys dviejų aukštų name vieną dieną netaptų apsupti daugiaaukščių namų, o žemės savininkas, perkantis ar parduodantis žemę dviaukščio statybai, sumokėtų realią kainą, atspindinčią žemės išvystymo galimybes. Todėl jei jūs parduodate žemę, kur remiantis bendruoju planu yra neleidžiama statyti didesnio nei du aukštai namo, o pardavęs žemę sužinosite, kad nusipirkusiam žemę jau leidžiama statyti 5 aukštų namą, akivaizdu, kad jausitės apgautas, imsite abejoti valdžios sąžininga veikla. Nes jei jūs, prieš parduodamas žemę, būtumėte žinojęs, kad ten bus leidžiama statyti 5 aukštus, galbūt jūs būtumėte sklypo nepardavęs arba jį pardavęs brangiau. Jei žemės pardavėjas ar nuomininkas yra savivaldybė, tai dėl tokių sprendimų miestas patiria finansinių nuostolių.

Todėl sutarto ir patvirtinto plano laikymasis, net jei jo sprendiniai nėra patys geriausi, yra pagrindinis visuomenės interesas, užtikrinantis sprendinių skaidrumą ir visų lygias galimybes dalyvauti miesto vystymo procese.

Bet kokia išimtis yra pagrindinio visuomenės intereso, o ir konkurencijos pažeidimas. Tai sukuria nepasitikėjimo valdžios veikimu, jos sprendimų skaidrumu ir sudaro potencialias prielaidas korupcijai. Ypač kai sprendimo pagrįstumas remiasi ne kokiais aiškiai apibrėžtais rodikliais, o vertinimais tokiais kaip „ypatingas“, „išskirtinis“, nepaaiškinant, o kuo tas išskirtinumas ir ypatingumas turi pasireikšti. Todėl atsiranda prielaidų manipuliuoti išplėstai aiškinant bendrajame plane įdėtą nuostatą, kuri sako, kad „užstatymo reglamentus galima viršyti [tik] esant aiškiam deklaruotam viešam interesui, ypatingai urbanistinei situacijai ir išskirtiniam pagrindimui“. Kadangi bendrojo plano nuostatų laikymasis yra didžiausias viešasis interesas, tai išimtis turėtų būti daroma tik tada, kai viešojo intereso negalima realizuoti kitais būdais, nedarant išimties. Tarkim, miesto aprūpinimu šiluma tikslais reikia pastatyti statinį, kurio aukštingumas būtų didesnis nei numatyta bendrajame plane. Kadangi miestas be šilumos negali apsieiti, o dėl išmetamų teršalų pastatas su įrenginiais technologiškai negali būti nei kitoje vietoje, nei atitikti bendrojo plano reglamente nurodytą aukštingumą, tai tokios išimties suteikimas atitiktų viešąjį interesą, o pats objektas būtų išskirtinai svarbus miestui.

Pagrindinis argumentas, kuriuo remiantis Vilniaus miesto tarybos nariai balsavo už išimtį statiniui Konstitucijos pr. 18 (vadinamajam Libeskindo projektui) buvo tas, kad „plėtojant Nagrinėjamą teritoriją būtų sutvarkytos ir šiuolaikinius standartus atitinkančiai funkcijai pritaikytos ypatingą reikšmę Vilniaus miesto gyventojams ir svečiams turinčios viešos erdvės“. Faktiškai tai – du dalykai: būsimo pastato aplinkos sutvarkymas, įvardintas kaip Šnipiškių trakto „link Swedbank AB būstinės“ sutvarkymas ir „aikštės Radisson BLU, VCUP ir būsimo pastato“ įrengimas, bei „nepertraukiamos pėsčiųjų jungties per Upės gatvę tarp Baltojo tilto ir aikštės“ įrengimas. Visam tam skiriant 2 mln. eurų.

Paprastais žodžiais tariant, Vilniaus miesto savivaldybė susitarė su „Lords LB Asset Management“ kompanija, už kurios realiai stovi žinomas verslininkas Mindaugas Marcinkevičius, kad savivaldybė leis kompanijai uždirbti statant kelis kartus didesnį pastatą, o kompanija savo ruožtu nuo savo pelno atseikės 2 mln eurų aplinkos apie pastatą sutvarkymui ir padarys Baltojo tilto tąsą virš Upės g. Libeskindo vardas turėjo suveikti kaip burtažodis, o Maskvoje ar Astanoje itin mėgstamos projektuojamo pastato formos skleisti „įspūdingos, išliekamąją vertę turinčios“ architektūros įspūdį.

Tarybos nariai turėjo apsispręsti, ar daugiau kaip du kartus didesnio nei šiuo metu leidžiama pastato atsiradimas keliasdešimt metrų spinduliu apie save prie savo „išskirtinės architektūros“ priderinsiąs „šiuolaikinių standartų neatitinkančias“ erdves, yra tas „aiškiai deklaruotas viešasis interesas“, dėl kurio turėtų būti daroma išimtis.

Pradžioje pasigilinkime, kodėl iš viso reikėjo išimties ir nebuvo galima sprendimo priimti atliekant teisės aktais įpareigojančios bendrojo plano keitimo procedūros, juolab kad šis procesas jau šiuo metu yra įsibėgėjęs. Ir ką reiškia išimtis šio konkretaus atvejo kontekste?

Tikėtina, kad sprendimo skubinimas yra susijęs su vienokais ar kitokiais investuotojų keliamais reikalavimais ir laukiant metus, kol bus atliktos bendrojo plano korektūros, projekto finansavimo sąlygos gali tapti ne tokios ir palankios. Todėl keliant klausimą taip: ar sprendimas dėl šio projekto būtų kitoks, jei jis turėtų praeiti visas svarstymo su suinteresuotomis institucijomis ir visuomene stadijas ir į jį atsakant, kad ne, natūralu, kitas klausimas yra, o kodėl tada gaišti laiką?

Nuo to, kaip jūs atsakote į šiuos klausimus, parodo, kam jūs tarnaujate – demokratijai ar korporatokratijai.

Demokratinėje visuomenėje niekas iš anksto negali atsakyti į klausimą, koks bus galutinis sprendimas, kol neįvertintos visos aplinkybės. Galima tik spėti su didesniu ar mažesniu patikimumu. Tačiau net ir tuo atveju, kai a priori yra numanoma visų procese dalyvaujančių pusių nuomonė, demokratiniai principai reikalauja, kad ta nuomonė būtų pareikšta prieš priimant sprendimą, kuris turėtų integruoti visas argumentuotas pozicijas. Itin simptomiška, kad šią demokratinę nuostatą gynusius politikus liberalas meras savo Facebook paskyroje išvadino siekiančiais vilkinti procesą. Tokiu būdu aiškiai parodydamas, kad vis dėlto nėra pasiryžęs įgyvendinti demokratinio miesto valdymo modelio ir renkasi atstovauti atskirų verslo grupių, o ne visuomenės interesams.

Taryba priėmė sprendimą leisti statyti daugiau nei du kartus viršijantį nustatytus aukštingumo reglamentus pastatą netgi be oficialios kultūros paveldo specialistų išvados, kokio dydžio pastatas galėtų stovėti senamiesčio apsauginėje zonoje, kad nedarytų vizualinio poveikio senamiesčiui. Dar daugiau, Tarybos nariai buvo klaidinami bandant įrodyti, kad tokia išvada yra. Tai rodo, kad nesijaučiama patogiai ir ryžtamasi maskuotis imituojant demokratinį procesą.

Įdomu tai, kad šio melo atskleidimas neturėjo praktiškai jokios esminės įtakos Tarybos narių balsavimui. Tai rodo, kad dauguma jų, nors būdami pakankamai jauni ir tikrai nesuluošinti sovietinės patirties, yra linkę daugiau ar mažiau lengvai atsisakyti demokratinių valdymo principų ir renkasi tarnavimą korporatyvinėms struktūroms. Todėl melagingos informacijos išviešinimas tik nemaloniai apnuogina ir sukelia diskomfortą, bet niekaip nepaveikia pasirinkimo.

Paaiškinimų, kodėl taip yra, gali būti visokių. Nuo „nestabdykime investicijų“ ir „miestas turi būti veržlus“ iki „juk gražu“ ir „esame išrinkti spręsti“. Taip pat akivaizdu, kad dalis priežasčių yra tiesiogiai susijusios su vienokiais ar kitokiais politiniais dividendais. Be to, nereikia pamiršti, kad stambūs rinkos žaidėjai lemia net ir valstybių pasirinkimus, jau nekalbant apie pavienius miestus. Prisiminkime, kad ir itin iliustratyvų Europos Komisijos skirtos baudos „Apple“ kompanijai atvejį, kai buvo konstatuota, kad „Apple“ nuo kiekvieno uždirbto milijono eurų pelno Airijai sumokėdavo tik 50 eurų mokesčių. Labiausiai su ta žinia nesutiko… Airija. Nes tokio nesumokėto mokesčio gražinimas reikštų, kad Airija praranda konkurencinį pranašumą prieš kitas valstybes ir, tikėtina, „Apple“ pergalvotų savo tolimesnę įmonės plėtros strategiją šioje šalyje. Neatmestina, kad ir Libeskindo projekto atvejis yra panašus. Tik čia ne mokesčiais, o padvigubinant pastato aukštų skaičių ir tuo pačiu ženkliai sumažinant sąnaudas ploto vienetui Vilnius laimėjo prieš kažkokią kitą galimą alternatyvą. Verslas eina ten, kur jam naudingiau. Todėl priežasčių gali būti įvairių. Tikrąsias jų žino tik pagrindiniai šios idėjos vystytojai.

Tačiau kai azartiškai sprendžiamas konkretaus objekto atsiradimo klausimas ignoruojant, užsimerkiant ir taip nepastebint galimų konfliktų su išskirtinėmis visuotinės vertės senamiesčio savybėmis, neanalizuojant jų, kaip to reikalauja Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencija, kompleksiškai nesvarstant su specialistais ir visuomene, ar iš viso žymus aukštingumo didinimas toje Konstitucijos pr. pusėje yra priimtinas Vilniui tiek urbanistine, tiek transporto srautų intensyvumų prasme, nevertinant, kokių pareikalaus išlaidų papildomoms inžinerinėms infrastruktūroms, norint tuos srautus kokybiškai sureguliuoti, apeinant teisės aktuose įtvirtintas teritorijų planavimo taisykles, turinčias užtikrinti skaidrų ir demokratišką visų suinteresuotų šalių dalyvavimo procesą, leidžiantį apsaugantį nuo neigiamų sprendimo pasekmių, visa tai rodo, kad vietoj visų visuomenės interesų atstovavimo renkamasi proteguoti atskirų verslo grupių interesus. Tai parodo tik demokratinės valdymo kultūros stoką ir susipainiojimą verslo įtakų sferose.

Tai, kad Tarybos nariai ankstesnių svarstymų metu pasirinko išimties kelią, užuot procesą organizavus, kaip numato Teritorijų planavimo įstatymas, rodo, kad dauguma Tarybos narių, net ir savo partijos pavadinime įsirašę žodį „demokratija“, iš tiesų netarnauja demokratijos principams ir tuo pačiu neskatina visuomenės demokratizacijos proceso. Tokių vertybinių apsisprendimų atveju jie renkasi atstovauti stambaus verslo interesams ir įgyvendinti korporatokratinę politiką.

Bandymai aiškinti, kad štai, mes sudėjome saugiklius, niekaip nepaneigia korporatokratinės politikos atstovavimo. Atvirkščiai, tai tik figos lapas demokratinių principų išdavystei pridengti. Nes ištikimi demokratiniams principams jais vadovaujasi, o ne juos apeidami dangstosi „saugikliais“.

Beje, jei jau palietėme saugiklius, tai Tarybos sprendime, leidžiančiame vystytojui statyti pastatą nesilaikant bendrajame plane sustatytų aukštingumo apribojimų, numatyta sąlyga, kad Taryba turi pritarti detaliajam planui prieš jį tvirtinant, yra niekinė, nes jo netvirtinimas Taryboje nesukelia jokių pasekmių vystytojui. Teisės aktai sako, kad detalusis planas turi būti patvirtintas per 5 dienas po jo pateikimo administracijos direktorei. Planas turi būti patvirtintas, jei parengtas pagal savivaldybės pateiktus reikalavimus. O jei jau dabar savivaldybės administracija aptarnauja vystytoją, tai ar realu tikėtis, kad ji keltų kokius nors vystytojui nepriimtinus reikalavimus. Ir kaip tada toks bendrai suderintas planas gali šių reikalavimų neatitikti. Todėl formaliai Taryba niekaip to proceso įtakoti negalės. Net jei atliktų artimą fantastikai žygdarbį – per 5 dienas pateiktą tvirtinimui planą sugebėtų apsvarstyti ir komitetuose, ir Taryboje.

Jei Taryba norėtų ne imituoti kontrolės veiklą, o iš tiesų dalyvauti procese, ji turėjo reikalauti, kad projektiniai pasiūlymai ir specialieji architektūriniai reikalavimai būtų su ja ar jos komitetais derinami. Arba bent sudaryti Tarybos vardu procese dalyvaujančių ekspertų, kuriais ji pasitiki, grupę. Kita vertus, toks politizuotas planavimo procesas irgi neatrodytų solidžiai. Todėl nieko nėra geriau už tai, ką nustato įstatymai, ir nereikėtų čia išradinėti dviračio.

Dabar tenka pripažinti, kad Taryba nusišalino ir pavedė savivaldybės administracijai įforminti vystytojų norus. Ir tuo būdu šį projektą pastatė į vieną eilę su Vijūnėlės, Verkių ir Pavilnių parkų dvarelių projektais. Net ir argumentacija panaši. Rimtais veidais buvo aiškinama, kad gražus gali būti tik du kartus didesnis, nei leidžiama, pastatas, o bet kokie kiti gali būti tik negražūs. Vijūnėlės ir jos analogų šeimininkai teigė panašiai. Nustatytos taisyklės yra tik trukdis grožiui atsirasti. Kaip ir iškasti tvenkiniai bei įrengtos vejos tarnauja parkų patrauklumo lankytojams padidinimui, taip ir virš Upės g. pratęstas Baltasis tiltas tarnaus viešajam interesui.

Viešasis interesas

Kaip jau buvo minėta, dauguma Tarybos narių balsuodami už išimtį kartu ir pripažino, kad pastato aplinkos sutvarkymas ir Baltojo tilto tąsos virš Upės g. įgyvendinimas tam skiriant dalį iš numatytų 2 mln eurų yra pakankamas viešasis interesas. Panagrinėkime tai išsamiau.

Vykusiose diskusijose buvo iš esmės pripažinta, kad „Šnipškių trakto“ ir „Aikštės“ sutvarkymas bet kokio projekto atveju vienokiu ar kitokiu intensyvumu būtų realizuota. Todėl tai nėra tas „viešas interesas“, dėl kurio būtų galima daryti išimtį. Todėl papildomai investuotojai pasiūlė „pagerinti pėstiesiems sąlygas“ ir įrengti „nepertraukiamą Baltojo tilto pėsčiųjų trakto jungtį“. Tai būtų realizuota tik išimties suteikimo atveju.

Sukoncentruojant dėmesį į Baltojo tilto jungtį per Upės gatvę iš esmės buvo apverstas klausimas bandant parodyti, kad vien tik dėl to, jog mums labai reikia tos brangios jungties, kurios kitaip nesugebėtume pasidaryti, mes ir turime duoti sutikimą šio pastato statybai.

Panagrinėkime, ar tikrai tokia jungtis pėstiesiems yra gyvybiškai būtina.

Net ir labai nesigilinant į sprendimo technologinius aspektus matyti, kad tokios investicija daugiau sprendžiamas automobilių o ne pėsčiųjų patogumo klausimai. Pašalinus stabdančią automobilių judėjimą pėsčiųjų perėją ties Baltuoju tiltu pirmomis dienomis atsirastų didesnė paskata važiuoti automobiliais Upės gatve. Dėl to tik didėtų transporto srautai, kurių pasekmė – Žaliojo tilto pusėje nuo sankryžos nusitęstų ilgesnės automobilių eilės.

Tokiu būdu, mes šiuo projektu tik didintume transporto srautus, Tai yra tos gatvės aplinkoje, kurioje žadama sukurti sporto ir sveikatingumo trasą ir kurioje turėtų didėti žmonių srautai. Vienu projektu intensyvindami transporto eismą, o kitais projektais – pėsčiųjų srautus, pasieksime tik didesnę potencialių konfliktų tarp pėsčiųjų ir automobilių riziką. Pėstieji, norintys iš vienos Upės gatvės pereiti į kitą gatvės pusę, turės ropštis ant viaduko. Ar tai ir yra pėsčiųjų sąlygų pagerinimas? Drįsčiau labai abejoti, nes šiais laikas pakankamai didelę pėsčiųjų dalį sudaro senyvo amžiaus žmonės. Jau nekalbu apie neįgaliuosius, kuriems toks sprendimas vargu ar atrodys „palengvinimas“. Todėl kurdami tokias papildomas brangias infrastruktūras, nei realiai sumažinsime potencialių avarijų riziką, nei pagerinsime pėsčiųjų palei Upės gatvę sąlygas. Atvirkščiai, kils daugiau noro „taupyti laiką“ ir kirsti gatvę bet kurioje Upės g. vietoje ir tokiu būdu avarijų grėsmė tik didės.

Taip pat nereikia pamiršti, kad Upės gatvė yra D kategorijos gatvė, tai reiškia, jog tai yra ne tranzitinė, o tik privažiavimui skirta gatvė, kurioje greitis turi būti ribojamas tiek, kad ji būtų saugi pėstiesiems. Be to, atsirandant naujiems įvažiavimams, o ir šio projekto apimtyje taip pat atrodo, kad neatsisakoma idėjos ateityje daryti dar vieną įvažiavimą nuo Upės gatvės pusės, automobilių greičiui įtaką darys patys išsukantys iš gatvės ir įsukantys į ją automobiliai. Tokiomis sąlygomis, remiantis kitų šalių iš dalies analogiškų situacijų studijomis, pėsčiųjų įtaka transporto srauto greičiui tėra minimali.

Vienintelis pranašumas, kad keliaujantiems per upę nuo Lukiškių aikštės pusės nereikės eiti per gatvę. Tačiau šią prabangą už kelis milijonus eurų vadinti viešuoju interesu, tokiu, kuris sudaro prielaidą daryti išimtį statyti pastatą kelis kartus viršijantį leistiną aukštingumą, yra gerokai ciniška.

Čia reikėtų atkreipti dėmesį į neretai pasigirstantį argumentą, kad šiuo atveju nereikia skaičiuoti svetimų pinigų. Girdi, vystytojas daro paslaugą(!) ir jo reikalas, kur tuos savo milijonus nori įdėti. O jei vystytojas „visuomenės interesui“ sugalvotų auksinius tualetus už porą mln eurų pastatyti, ar irgi lygiai taip pat sakytume, kad tai – jo reikalas? Jeigu jau toks yra sandoris – mums dvigubas aukštingumas, jums paslauga už 2 mln eurų, tai ar ne miesto interesas, kad tie pinigai būtų išleisti naudingiausiai miestui, o ne bet kam?

Todėl, vėlgi, reikia aiškiai suprasti, kad tie pinigai bus skirti paties pastato integravimui į aplinką, tam pajungiant gretutines teritorijas. Ar tai blogai? Be abejonės, ne. Jei projektas bus toks, kad visas kompleksas įgaus vieningą formą, niekas dėl to nepyks. Tik džiaugsis. Bet tai – nėra jokia paslauga. Net jei ji ir daroma miestui priklausančiose teritorijose. Tiesiog turtingas šeimininkas ne tik savo kiemą, bet ir gretimus sutvarkys. Bet nereikia mūsų įtikinėti, kad gretimų erdvių perdarymas jas pritaikant prie Vilniui brukamo pastato pažeidžiant nustatytus normatyvus ir be adekvataus poveikio senamiesčiui ir gretutinių teritorijų raidai vertinimo yra tai, be ko vilniečiai negalėtų gyventi. Kad savo investicijas į savo pastatą bus bandoma parodyti kaip paramą miestui akivaizdžiai atsiskleidė jau visų šalių buvusioje pasirašytoje infrastruktūros sutartyje, kur investicijos į jų pačių pastato dalį – atriumą – buvo įvardintos paramos objektu(!). Tas faktas, kad savivaldybės administracijai tokia sutartis tiko, tik dar kartą įrodo, jog šiame projekte administracija nėra pajėgi užtikrinti viešo intereso gynimo ir iš esmės tik aptarnauja vystytojo interesus.

Apžvelgus visa tai matyti, kad pučiamas „viešojo intereso“ burbulas neturi nieko bendra su bendrajame plane nustatyta išlyga, leidžiančia nesilaikyti jo aukštingumo reglamentų. Kadangi priimtas Tarybos sprendimas pažeidžia teisės aktus, atitinkamos institucijos turėtų tai įvertinti.

Patikinimo, kad viskas bus gerai, gali užtekti daliai rinkėjų, bet to neturėjo užtekti Tarybos nariams. Todėl svarstydami Libeskindo projektą Tarybos nariai galėjo padėti verslo įtakomis supančiotam merui ir administracijai. Bet tik parodė, kad ir patys yra nuo tų įtakų priklausomi.

Trumpai apie autorių: Liutauras Stoškus yra aplinkosaugininkas, Vilniaus miesto planavimo ir plėtros komiteto pirmininko pavaduotojas, „Lietuvos Sąrašo“ frakcijos narys.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Žemyna       2018-08-5 16:00

Iš komentarų, rašytų po pranešimu apie arch. Nasvyčio mirtį, susidariau tokį vaizdą: sovietmečiu, kai ruoštasi statyti viešbutį Inturist / Lietuva, kurio architektas turėjo būti velionis, jį statyti pasisiūlė kažkas iš JAV, tačiau jie norėję, kad tai būtų 30 ar daugiau aukštų pastatas. Kadangi tai būtų kenkę ir vaizdui į senamiestį, ir vaizdui į Šeškinės kalnų kraštovaizdį, velionis atsisakė sovietmečius tiesiog neįsivaizduojamos, labai viliojančios galimybės. Ar jau nebe vieno tos kartos ir tokių principų architekto neliko? Savivaldybėje tikrai ne. O kitur?

konkretumo ,ponuli...       2018-08-4 12:52

taip tai taip ,bet….kodėl konkrečiai neparašoma : kiek aukštų buvo leista statyti pagal “planą” ir kiek aukštų faktiškai leido “taryba” statyt. T.y. ar iš vis yra reikalo rašinėt : gal buvo vienaaukštis, o “daba” - “dvigubas” aukštingumas.

Al.       2018-08-3 20:57

Gerai, kad Stoškus tai aprašė, ir aprašė gerai (nors, kelios pastraipos pasikartoja). Dabar tas pats Stoškus privalo eiti toliau - daryti tą, ko tikisi iš kitų. Žinoma, ir eiliniai žmonės turi pareigą ginti Tėvynę.Bet mūsų atstovai valdžioje pirmiausia. Visus šituos akibrokštus sumuoti ir jungtis visoms jėgoms.

Juozapas       2018-08-3 18:57

Žodis į žodį pritariu Tarabildos pozicijai.
Idealiai tikslus įvertinimas.

Pons Misteri       2018-08-3 17:52

Pasiųsta visuomenei žinia, kad galimai yra pažeidžiamas įstatymas ir viešasis interesas. Mes, vilniečiai, delegavome pilietį Liutaurą Stoškų atstovauti mūsų interesą. Jis parašė apie situaciją ir apeliuoja į kažką, kas turėtų dabar imtis veiksmo ir paduoti Vilniaus miesto savivaldybę į teismą, bet tik ne pats su savo frakcija miesto savivaldybėje.  Pažeidimų gausybė, bet L.Sąrašo frakcija tik apgailestavo ir apgailestavo, bet nė karto nesikreipė nei į teismą, nei į miesto bendruomenę, kad rinktųsi ir išmaltų Savivaldybės stiklainio langus. Nei Misionierių nusikaltimo, nei Lukiškių aikštės “bezobrazijoj” valingo veiksmo imtis nesiima. Vien tik paaimanavimai ir padūsavimai, kurie Šimašiaus minorinei ausiai visiškai priimtini.
Kodėl tokie nuolankūs, nesunku paaiškinti, nes savo pažiūrom esate tie patys liberalai, tik dedatės kažkuo kitu. Paduokit į teismą savo administraciją ar patį merą. Tada gal vilniečiai ir patikės, kad mano įžvalgos klaidingos.

Misteris       2018-08-3 17:26

Na,va.
Išėjo žmogus ir sudėjo taškus ant “i”.
Pulkite hienos.

Ka Vilnius       2018-08-3 17:11

  issirinko, ta ir turi.Tam tikrai daliai Vilniaus rinkeju, kurie balsavo uz Simasiuka, visiskai dzin kaip ir ka ten statys.Kita dalis Vilniaus rinkeju patingejo pagalvoti, kad liberastas Simasius yra blogis.Todel rinkimus paliko savieigai.Visiskas zmoniu abejingumas viskam ir bet kam, mus ir privede prie to ka turim.

Tarabilda       2018-08-3 16:48

Ach, kokia miela ir maloni ausiai L.Sąrašo deputato retorika - vien implikacijos - “norėtų, reikėtų, turėtų”.
Siaubingai mandagu:” Apžvelgus į visa tai matyti, kad pučiamas „viešojo intereso“ burbulas neturi nieko bendra su bendrajame plane nustatyta išlyga, leidžiančia nesilaikyti jo aukštingumo reglamentų. Kadangi priimtas Tarybos sprendimas pažeidžia teisės aktus, atitinkamos institucijos turėtų tai įvertinti.

Patikinimo, kad viskas bus gerai, gali užtekti daliai rinkėjų, bet to neturėjo užtekti Tarybos nariams. Todėl svarstydami Libeskindo projektą Tarybos nariai galėjo padėti verslo įtakomis supančiotam merui ir administracijai. Bet tik parodė, kad ir patys yra nuo tų įtakų priklausomi.”
Chebra, gal jūs visi sergat impotencija ar mažakraujyste? Jei tik taip sugebate intonuoti savo tekstus ir nuogąstavimus, tikėkitės giedros prie jūros.

Vilnietė       2018-08-3 14:59

Šimašiniai tik įžūlėja. Kas tokį tarybos sprendimą turi apskųsti teismui? Gal nebalsavę nariai ir visuomenininkai. Jei to nepadarysite, nežinia ką dar bjauriau sugalvos.


Rekomenduojame

Nuo bačkos. Gitanas Nausėda: stulbinamai greitai auga atlyginimai ir beveik nebedidėja kainos!

Karolis Venckus. Žinia apie Neringos Venckienės likimą sklinda po pasaulį

Vytautas Sinica ir Martynas Katelynas apie A.Žukausko ir V.Vyšniausko susitaikymą: Kas iš tiesų buvo paneigta, o kas patvirtinta?

Nuo bačkos. Dovilė Šakalienė apie „per metus užaugusį visuomenės pilietiškumą“ ir „jo dėka“ nuo liepos 1 d. „pradėtą matyti realybę“

Kaune teisiamas 13 vaikų nuskriaudęs pedofilas – aukos būdavo apsvaiginamos

Vytautas Radžvilas. Partizanų šmeižimas – tik žaidimas?

Vytautas Landsbergis. Dar apie sukilimą

Algimantas Rusteika. Jūsų dėmesiui – naujas, valstybės lėšomis statomas spektaklis

Algimantas Zolubas. Aktualūs pašto vokai

Italijos vidaus reikalų ministras nori „sugriauti“ Briuselį ir lygina jį su Berlyno siena

Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas: Ar tikrai norime reklamuotis kaip sekso turizmo miestas?

Tėčiai pasakoja apie aborto patirtis

Geroji Naujiena: „Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš“ (Jn 6, 34–35)

Valdas Vasiliauskas. Kur šiandieniniai Lietuvos Oginskiai?

Kaip rasti kompromisą tarp paveldo išsaugojimo ir miesto modernaus vystymo?

Liutauras Stoškus: „Libeskindo projektas“, arba Kam tarnauja Vilniaus miesto valdžia

Rasa Baločkaitė. Ir draudimas kalbėti apie patirtą prievartą, ir sankcijos prabilusiems yra vienas esminių smurto komponentų

Prof. dr. Vytautas Radžvilas. Vienintelis atsakas – sutelktas pasipriešinimas

Andrius Švarplys. Psichologinio komforto beieškant, arba Kaip Vakarai virsta vaikų civilizacija

Algimantas Zolubas. LKP įvertinti ir pasmerkti būtina

Gytis Padegimas. Gyvybės ir mirties kultūra

Liudvikas Jakimavičius. Apie vidinės politinės krizės priežastis

Kokio prezidento dabartiniame valstybės raidos etape reikia Lietuvos pilietinei daugumai?

Arvydas Juozaitis. Lietuva ir Latvija. Palaiminta sandrauga

Carolyna Moynihan. Keistas konfliktas Anglijoje: feministės prieš translyčius

Algimantas Zolubas. Ne tik netesėti pažadai, bet ir Lukiškių aikštės relikvijų sąrašas atsidūrė ten, kur uždarytos Žaliojo tilto skulptūros

Donaldas Trumpas Europos šalių vadovams: atsisakykit daugiakultūriškumo ir atkurkite Europą, tokia imigracija yra „gėda“

Apie Belgijos atlyginimų ir socialinių išmokų indeksavimo sistemą

Mindaugas Puidokas. VSD turi paaiškinti, kodėl Lietuvai pavojingi verslo ir politikų ryšiai nebuvo laiku bei tinkamai paviešinti

Arvydas Juozaitis. Latvijos ir Lietuvos sandraugos tikslų bei principų metmenys

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.