Liutauras Stoškus: Jei norime sukurti darnų miestą, sprendimus turime priimti kartu su bendruomenėmis

Ramutė Bingelienė   2015 m. sausio 31 d. 20:30

13     

    

Liutauras Stoškus: Jei norime sukurti darnų miestą, sprendimus turime priimti kartu su bendruomenėmis

Pilietinis Tiesos.lt portalas paprašė aplinkosaugininką Liutaurą Stoškų, kuris ryžosi kartu su Lietuvos Sąrašu eiti į Vilniaus tarybos rinkimus, pakomentuoti vieną svarbiausių Lietuvos Sąrašo programos nuostatų – siekti darnios ir tvarios miesto plėtros.

Pristatydamas savo turimą darnaus miesto sampratą keletą kartų paminėjote, jog, kaip vilnietis, Jūs pasigendate Vilniaus ateities vizijos, tam tikros strategijos. Tačiau, kiek man žinoma, pastaraisiais metais ne tik Lietuva, bet ir Vilnius skyrė daug lėšų prikurti įvairių vizijų ir strateginių planų – nuo tramvajaus ar metro iki globaliosios Lietuvos, kurioje ir Vilniui buvo skirta nemažai dėmesio. Ar esate su jais susipažinęs? Kaip juos vertinate? Ko juose pasigendate?

Išsitardamas, kad trūksta vizijos, iš tiesų kiekvienas rizikuoja būti nesuprastas. Nes šiais laikais vizijonierų ir vizijų yra apsčiai. Dažnai net nelengva atskirti, ar tai kliedesys, ar toleregiška vizija. Vos ne kas pusmetis vyksta vienoks ar kitoks renginys, kuriame pristatinėjamos ir platinamos miesto, Lietuvos ar bent kokios ūkio šakos plėtros vizijos. Ypač gausiai vizijų pabyra rinkimų laikotarpiu. Šis taip pat nėra išimtis.

Bet aš šiuo atveju turiu pasiteisinimą, nes kalbu ne apskritai apie vizijos trūkumą – jų yra netgi daugiau nei reikėtų: mes turime dipolio viziją, metropolio, kuriame gyventų apie milijonas gyventojų, viziją, mums pavyzdžiu pristatomas neįvardintas Italijos miestas, kuriame apie 90 proc. sudaro afrikiečiai – mat tokiu būdu neva šaunuolis meras gelbėjo miestą. Ir tada jau pradedi nebesuprasti: miestas tarnauja žmonėms ar žmonės yra tik tam, kad užpildytų miestą? Tada ir emigracija yra blogai tik todėl, kad biudžetas praranda pinigus – vis mažiau belieka kam valgyti mėsainius ir dešrainius, nebelieka kam įsiūlyti centralizuotai tiekiamą vandenį valančio aparato ir pan.

Toks transformuotas žmogaus, kaip priedo prie ekonominės sistemos, traktavimas yra nemalonus, bet, deja, apėmęs dalį visuomenės. Gigantomanija, gaji tarybiniais laikais, dabar įgavusi ekonominio suinteresuotumo atspalvį. Jei jau ką statome, tai paprastai būtinai 2–3 kartus didesnį, nei mums reikia – nesvarbu, ar tai būtų sprendžiami atliekų deginimo klausimai, ar svarstomos viešojo transporto tipų (metro) alternatyvos. Nes seniai apčiuopta – didžiausia nauda iš proceso, o ne iš proceso metu sukurto rezultato. Dėl to atitinkamai atrodo ir į tai sukoncentruotos siūlomos vizijos.

Kalbėdamas Lietuvos Sąrašo forume, skirtame savivaldai, siūlėte įvesti skandinavišką modelį – kad ir veikiantį Danijoje, pagal kurį komunalines paslaugas teikiančios įmonės tampa ne pelno siekiančiomis, o miesto gyventojai, bendruomenės – jų dalininkais. Kuo toks modelis pranašesnis už tą, kuris įsigalėjęs mūsų šilumos ūkyje, turiu omeny „Icoro“ monopolį Vilniuje ar „Fortumo“ Klaipėdoje?

Skandinavijos šalys yra labai skirtingos ir apibendrintai šnekėti apie jas būtų sudėtinga. Man labai imponuoja Danijos pavyzdys, kur mažos kogeneracinės elektrinės (0,5–5 MW) didele dalimi yra valdomos kooperatyvų. Kodėl taip negalėtų būti Lietuvoje?

Ar ne tokia turėtų būti valstybės, juo labiau – savivaldybių strategija – padaryti vartotoją energijos gamybos dalininku? Kodėl neskatinamos bendruomenės statytis 2–4 MW vėjo jėgaines savo bendruomenės poreikiams tenkinti? Nekuriami reikalingos finansinės paramos mechanizmai? Tiems tikslams pasiekti menkai naudojamasi ES teikiama finansine parama.

Juk yra puikių pavyzdžių. Taip, Samso salos gyventojai moka maždaug po 14 EUR per mėn. už vėjo jėgainių parką. Likusi suma dengiama bankų. O net 133 milijonus eurų kainuojantis 84 MW vėjo jėgainių parkas šiaurės vakarų Danijoje yra finansuojamas tik 2000 vietinių dalininkų. Ir tai atspindi ne Danijos gyventojų turtingumą. Tai rodo, kad yra sukurti pakankami finansiniai mechanizmai, kurie sudaro sąlygas vartotojams tapti energijos gavybos dalininkais. Taip griūva mitas, kad tik didelės kompanijos gali leisti sau įgyvendinti tokius projektus.

O kur dar visiškai neišnaudotos savivaldybės, privataus verslo ir bendruomenių kooperacijos galimybės? Savivaldybės galėtų padėti toms bendruomenėms valdyti savo jėgaines. Kad nepersekiotų tokios problemos, kaip Smalininkų bendruomenę, o entuziastai nebūtų baudžiami, kaip tai kadaise nutiko Vydmantų bendruomenėje.

Kodėl miestų teritorijų planavimo dokmentuose negalima privaloma tvarka numatyti teritorijų atsinaujinančios energijos generavimo šaltiniams? Kodėl nenaikinamos kliūtys ir neskatinami daugiabučių namų gyventojai diegti saulės kolektorius, šilumos siurblius, lietaus vandens surinkimo sistemas ir pan.? Atsakymas matyt būtų tas pats – mes taip pripratome prie tarpininkų ir monopolijų, kad net nepastebime, kiek daug problemų galėtume išspręsti kur kas pigesniais, racionalesniais ir aplinką labiau tausojančiais būdais.

Puikiai suprantu, kad siūlomi problemų sprendimo būdai nėra lengvai padaromi, nes reikalauja ne tik peržiūrėti esamas strategijas ir sukurti naujus veiklos modelius, bet ir įtraukti bei motyvuoti vis tik dar ganėtinai pasyvią ir, be to, greitai senstančią visuomenę. Todėl einama paprastesniu keliu. Bet kitoks kelias galėtų paskatinti žmones, motyvuoti juos, leisti jiems būti proceso dalininkais, palankiau žiūrėti į atsinaujinačios energetikos plėtrą bei jausti atsakomybę už priimamus sprendimus. Prof. F. Hvelplund‘as, vienas iš atsinaujinačios energtikos plėtros strategijos kūrėjų Danijoje, tai laiko būtina prielaida demokratijai, kurią jis vadina inovatyvia. Ir negalima su tuo nesutikti.

Tačiau viso to nesimato Vilniaus, o juo labiau kokio kito miesto padangėje, todėl savijauta yra tokia, tarsi mes vis dar spręstume, kaip apsirūpinti šienu ir pašalinti arklių mėšlą, nors aplinkui jau pradeda važinėti ne arklių traukiami vežimai, bet automobiliai.

Kaip apklinkosaugininkas, dažnai pabrėžiate, kad svarbiausi kriterijai vertinant gyvenimo kokybę Vilniuje būtų tie, kuriuos apibendrinate vartodamas darnaus miesto sąvoką. Kiek Vilnius juos atitinka? Kokie, Jūsų manymu, būtų pagrindiniai darbai, kurių reikėtų imtis, kad Vilnius miesto kasdienybė būtų darnesnė, o miesto plėtra tvari?

Su darnumo supratimu mes turime nemenkų problemų. Šis žodis yra tiek devalvuotas, kad vargiai besuprantame, ką jis reiškia. Paliko vieną nenukirstą iš penkiasdešimties medžių ar stogą apdėjo velėna – jau ir darni urbanistika, nupirko 20 gamtinėmis dujomis varomų autobusų – jau ir darnus transportas, nemuša žmonos ir geria tik Courvoisier X.O. – štai jums ir darnaus gyvenimo būdo pavyzdys…

Iš tikrųjų darnaus miesto vienu sakiniu neapibrėši. Jei tai būtų įmanoma, jis galėtų skambėti maždaug taip: tai miestas, kuriame gyventojai į visus reikiamus jiems taškus nuvyksta ne daugiau kaip per 30 min (10 minučių būtų idealu) pėsčiomis, dviračiu ar viešuoju transportu ir dėl to nepatiria poveikio sveikatai, energijos poreikius tenkina naudodami atsinaujinančius išteklius ir visus iškilusius klausimus sprendžia bendru sutarimu. Tame sakinyje slypi bent keturi pagrindiniai darnaus miesto aspektai – teritorijos išplanavimas, transportas, ekologija ir socialinė integracija.

Tad ar Vilnius yra darnus miestas, gali nesunkiai įsivertinti kiekvienas net be didesnių skaičiavimų. Vien to fakto, kad žiemą ar rudenį kelionė pėsčiomis iš taško A į tašką B Vilniuje prilygsta žygdarbiui, po kurio pusdienį turi džiovinti batus, kojines ir kelnes, pakanka, kad būtų galima teigti, jog Vilniaus vadovai neturi jokių ambicijų orientuotis į darnų miestą. Aš jau nekalbu apie dviračių takus, kitas aštrias viešojo transporto problemas.

Dar norėčiau atkreipti dėmesį, kad socialinė integracija pas mus dažniausiai suprantama kaip aprūpinimas socialiniu būstu, socialinės pašalpos, infrastruktūriniai sprendimai neįgaliesiems. Tačiau socialinė integracija tuo galėtų baigtis, bet ne prasidėti.

Visų pirma, socialinė integracija prasideda bendruomenes įtraukiant į miesto klausimų sprendimą. Apklausos, à la kaip jūs vertinate Zuoko darbą, nėra tos apklausos, kurių bendruomenės tikisi sulaukti. Kodėl aktyvios Žirmūnų, Užupio, Pilaitės, Šnipiškių, Žvėryno, Lazdynų bendruomenės negali pačios nusistatyti prioritetų, kuriuos įgyvendintų savivaldybės administracija? Kodėl neįtraukus jų į klausimų svarstymą pirminiuose etapuose, užuot su jomis bylinėjusis teismuose? Ar neįmanoma skirti bent šiek tiek daugiau dėmesio skirti daugiabučių namų bendrijoms? Paskatinant jas ar bent informuojant apie geriausias praktikas ir esamas patirtis sprendžiant namų priežiūros klausimus.

Dažnai esamas ir buvusieji Vilniaus merai mėgsta pasigirti „žaliu“ Vilniumi, tačiau pamirštama pridurti, kad apie 20 proc. (įskaitant funkcines teritorijas) „žaliojo“ Vilniaus sudaro valstybės lygmeniu saugomos teritorijos ir tik kiek daugiau nei 4 proc. – savivaldybės. Didžioji dalis šių žaliųjų teritorijų yra miesto pakraščiuose, o mieste centre želdiniai ir likę žalieji plotai sparčiai nyksta, nes dekoratyvinis želdinių funkciškumas ima viršų prieš apsauginę ar taršos mažinimo funkcijas. Kirtimai Viršuliškėse, Karoliniškėse daugiabučių kvartalams, „nuplikintas“ Gedimino kalnas, palengva išnykę medžiai prie pačios Aplinkos ministerijos, praktiškai permatomas pasidaręs Vingio parkas – visa tai turi savo pateisinimą. Vienur tai siekis miesto gyvenimą daryti arčiau gamtos, kitur – reikia erdvės automobiliams, dar kitur – atidengti architektūros objektus, fasadus ir reklaminius užrašus ar tiesiog iš teritorijos išvyti ten perinčius ar nakvojančius varninius paukščius.

Dažniausiai žaliųjų plotų naikinimas paslepiamas po teritorijos sutvarkimo siekiais. Dabartiniam miestelėnui natūraliai augantys medžiai ir krūmai nėra gražu. Deja, bet estetikos paieškos dažnai stipriai prasilenkia su želdinių, kaip miesto plaučių, išsaugojimo būtinybe. Pavieniai medžiai negali efektyviai sulaikyti teršalų, o vasarą sukurti žmonėms palankesnio mikroklimato. Todėl sveikatingumo požiūriu situacija Vilniuje prastėja. Tai dar vienas pavyzdys, kaip lopant skylę vienoje vietoje, nepastebima, kad yra plėšiama kitoje.

Čia gal tiktų perfrazuoti garsųjį juokelį, – nežiūrint visų merų pastangų, Vilnius vis dar žalias miestas, su pakenčiama oro kokybe ir išlikusiu beveik autentišku senamiesčiu.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Kasparas       2019-06-17 21:33

Yra dalykų, kuriuos reikia vykdyti nesitariant su niekuo. Vilniuje yra didžiulė problema su vandeniu, kai smarkiau palyja plaukia pusė Vilniaus mašinų.. Užsikimšę kanalizokai nekažką, kodėl nesiimama stiprių priemonių, nemontuojami vandens ir fekalijų siurbliai ? https://technobaltic.lt/lt/produktai/drenaziniai-siurbliai-purvo-siurbliai/

A. N.       2015-01-30 22:36

Geriausia – straipsnio pabaiga, nuo to pajuokavimo reikėjo ir pradėti. smile

internauts       2015-01-30 11:57

tai, kad Zuokas iškirto senas tuopas ir uosius, ne bėda. lapuočių ir taip Vilniuje per daug. Kai kurie medžiai pavasarį net masinę alergiją sukeldavo.
Reikia daugiau “šiltų’ medžių. Kaštonų, pušaičių. Gedimino kalną susenę didieji medžiai virsdami su šaknimis galėjo ir kalną suardyti. Kodėl kalno neapsodino kokiomis kalnų žemaūgėmis pušaitėmis, tai man visai neaišku.
.
Na, o Sereikiškių parko tvorai Zuokas nemažai milijonų skiria. bet ką ten reikia saugoti? Štai jei Dailės Akademijai būtų  leista ten eksponuoti savo skulptūras, žaliesiems architektams - savo fantaziją su gėlynais, alpinariumais būtų ir parkas papuoštas ir saugot būtų ką.

hmm..       2015-01-30 11:45

puikus prisistatymas. Puikios idėjos.

internauts        2015-01-30 11:34

kaip malonu skaityti tokias mintis ir pasidžiaugti, kad dar turime nuostabių išmintingų žmonių.
Tik bėda ta, kad tokie žmonės yra kuklūs ir nesiveržia į valdžią. dėl to mes jų ir nematom.
Angelus reikia nuolat kviesti, o piktosios dvasios pačios lenda per langus ir duris…
Labai gerai daro “sąrašas”, kad atranda tokius specialistus ir tempia juos už ausų iš savo ramių kabinetų  dirbt visuomenės labui.
Jei Puteikis susirinks tokią kultūringą komandą, būtinai balsuosiu už jį. Tikiuosi, kad Puteikis nebus iš tokių vadų, kurie bijo už save protingesnių ir slopina geras iniciatyvas.

Arūnas       2015-01-29 13:02

Pritariu Betai ir nepritariu Marijai. Tas solidus - nesolidus, simpatiškas - nesimpatiškas, myliu - nemyliu, rinkimuose yra visai nepriimtinas.  Toks požiūris viename mieste gali tikti, kitame tik padarys meškos paslaugą tam pačiam Lietuvos Sąrašui. Pavyzdžiui Maldeikienė - mano požiūriu nei solidi, nei simpatiška, nei mylima. Marija, Jūs gi pati mokinote į viską žiūrėti plačiau.
Beta dar pamiršo paminėti už ką nereikėtų balsuoti, tai liberalus, darbiečius, ir paksistus - visi sisteminiai nemažiau prisišikę.

Tadas       2015-01-29 3:03

Išties - Vilniaus valdžia tiek prisišiukšlinusi, jog reik nestandartinių sprendimų.

Jurgis       2015-01-29 3:01

Brandžios, nestandartinės mintys - pagarba Liutaurui Stoškui.

Valdžia Sveikatos sistemą       2015-01-28 16:36

padarė savo tarnaite.Tie,kur neva aukštai,žino,kad jie visada bus aptarnauti,o kiti tegul mirinėja.

Marija       2015-01-28 16:30

Lietuvos sąrašo žmonės atrodo solidžiai. Pagarba. Liutauras Stoškus žymiai solidesnis už Zuoką, Majauską, Šimašių, Palucką...

Beta       2015-01-28 15:13

Na vilniečiai, turite progą išsivaduoti iš sisteminių korupcionierių primesto jungo- nepraleiskite jos. smile
Vis dėl to nesuprantu tų žmonių. Ir tas negerai ir viskas blogai, bet ateina laikas keisti, balsuoja už Zuoką, socdemus, konservus- tuos kurie tą blogį ir sukūrė.

Nuosirdziai       2015-01-28 14:50

TIK uz LIETUVOS SARASA ir uz Vilniaus mera gerb. N. PUTEIKI . Raginu ir kitus ,jeigu norite rimtu permainu ,jeigu norite tiesos ir kad nebutumet isnaudojamas kaip buvo ligi siolei .

Kad mūsų        2015-01-28 13:45

Sveikatos apsauga būtų kuriama,pasitarus su bendruomenėmis.Šiandien daktaras,pas kurį teko būti,susisielojęs,kad jaunam vaikinui įtariamas vėžys,jis siunčiamas skubiai susitarus su onkologais į Kauną,o jis neturi pinigų nuvažiuoti.
  Arba V.Gailius šiandien paviešino sanatorijų korupciją.


Rekomenduojame

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka pristato: knyga „Lietuvos partizanų valstybė“

Andrius Švarplys. Legenda

Vytautas Radžvilas. Apie lietuviškąjį čiukčio sindromą

Skiepų karai. Ramūnas Aušrotas: Klausimas tik toks: ar bus taikoma „grubi prievarta“, ar…

8-tosios Garliavos antpuolio metinės: neabejingi piliečiai ir vėl klausė: „Ar dar gyva Deimantė?“ Papildyta Neringos Venckienės komentaru

Eligijus Dzežulskis-Duonys. Kaip atkurti pašlijusią ES reputaciją?

Per 500 žmonių pasirašė laišką Lietuvos vyskupams dėl Komunijos dalijimo būdo

Liudvikas Jakimavičius. Gyvenimo redaktorius Covidas

Kerouaco vertėja Irena Balčiūnienė – apie Mykolaitį-Putiną ir kiekviena proga jį menkinantį Tomą Venclovą

Neringa Venckienė. Valstybė laikosi ant melo pamatų

Algimantas Rusteika. Gyvename linksmiau ir laisviau

Liudvikas Jakimavičius. Prisiklausėme

Jonas Švagžlys. Apie opozicijos atstovų sekamas sėkmės istorijas

Rasa Čepaitienė. Mažumų valstybė

Vytautas Sinica. Būtina naikinti Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą

Rasa Čepaitienė. Čiukčiai prie Baltijos

Geroji Naujiena: Tiesos Dvasia – mūsų Globėjas

Algimantas Rusteika. Įtampą žūtbūt reikia išlaikyti

Povilas Urbšys. Apie opiumą liaudžiai ir Jo Ekscelenciją

Arūnas Gumuliauskas. Minint Steigiamojo Seimo šimtmetį

Povilas Gylys rekomenduoja. Apie zuikius ir valstybę

Istorikas Artūras Svarauskas apie Steigiamojo Seimo šimtmetį

Vytautas Sinica. Ironiška – nemirtinga neteisingai mąstančiųjų persekiojimo dvasia atgimsta sovietmetį tyrinėjančių galvose

Lietuvos Respublikai – 100! Gabrielės Petkevičaitės-Bitės žodis pirmajame Steigiamojo Seimo posėdyje

Vytautas Sinica. „Ne, vaikas nėra kolektyvinė mūsų visų atsakomybė“

Kaip iš Neringos Venckienės namų buvo pagrobta Deimantė Kedytė – dalijamės vaizdo įrašu ir Karolio Venckaus komentarais (video)

Algimantas Rusteika. Pasislėpti nepavyks niekam

Marijos radijas: Ar esama realių priežasčių pilietiniam judėjimui laisvoje šalyje, demokratinėje santvarkoje?

Rasa Čepaitienė. Kito žvilgsnyje

1972-ųjų gegužės 14-oji, Kaunas: Romas Kalanta ir kalantinės

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.