Liudvikas Narcizas Rasimas. Prezidentas

Tiesos.lt redakcija   2014 m. kovo 23 d. 14:59

10     

    

Liudvikas Narcizas Rasimas. Prezidentas

Tiesos.lt siūlo susipažinti su Kovo 11-osios Akto signataro L. N. Rasimo tekstu, kuriame Prezidento rinkimų išvakarėse primenami dabartinės šalies vadovės nepadaryti darbai.  Juos, autoriaus teigimu, valstybės labui turėtų nuveikti naujasis prezidentas.

Lietuvos Konstitucijoje Prezidento, Seimo, Vyriausybės galios yra taip sudėliotos, kad vieni be kitų negali apseiti. Yra Seimas, yra Vyriausybė, o Prezidento galios padalintos jiems po lygiai. Nežiūrint mūsų Konstitucinio Teismo kažkada konjunktūriniais tikslais paskelbtos išvados – kad Lietuva yra parlamentinė valstybė su prezidentinio valdymo elementais – iš tiesų tais pačiais argumentais galima būtų paskelbti ir priešingai.

Atmeskime bet kokias nuomones. Lietuva yra tiek pat parlamentinė, kiek ir prezidentinė respublika. Visa šios sąrangos esmė ir yra tokia, kad nė vienas iš jų negali gauti daugiau galių, kiek duota. Seimo nariai privalo suprasti, jog ir jie, ir Prezidentas yra rinkti tų pačių rinkėjų, tačiau skirtingomis proporcijomis. Skirtumas tas, kad privalomus sprendimus Seimo nariai priima kolektyviai, o Prezidentas – individualiai.

Seimo narių tarpusavio susitarimai Prezidentui privalomi tik tiek, kiek tai numatyta Konstitucijoje, nors protingas Prezidentas visados atsižvelgs į tai, kas darosi parlamente. Konstitucijoje nėra normų, kaip sudaromos koalicijos ar sutartys tarp partijų, nėra nustatyta, kas yra „politinės tarybos“, kuo vadovaujantis skirstomos pelningos ir ne taip pelningos ministerijos. Konstitucijoje net nėra numatyta, kad Ministras pirmininkas turi būti Seimo narys ar partijos vadovas. Taigi, visais atvejais reikia Prezidentui tartis su Seimu, o Seimui su Prezidentu. Jeigu gerai susitariama – Vyriausybė gali būti net ir nepartinė, o tokios Vyriausybės programa sėkmingai patvirtinta Seime. Žinoma, tai teorinės prielaidos, bet dažnai visuomenės supriešinimo ar politinių lūžių atvejais, būtent teorija ir būna vienintelė išeitis susitarimams. Renkant Prezidentą būtina į tai atsižvelgti. Prezidentui be visų kitų moralinių vertybių, reikia būti geru vidaus politikos žinovu, jis pats neturėtų spausti Seimo ir žinoma nesiduoti jo spaudžiamas.

Nežiūrint vidaus ir užsienio jėgų spaudimo pakeisti šią sistemą, išskirti Lietuvą iš kitų Baltijos šalių – Latvijos ir Estijos, tokie mėginimai nebuvo vainikuoti sėkme, todėl santykiai su tarpvalstybiniu dariniu – Europos Sąjunga Lietuvos Prezidento darbe ir toliau išliks labai svarbūs. Jau dabar ryškėja tendencijos valstybių sąjungą versti tautų sąjunga tuo pačiu niveliuojant ne tik įstatymus, bet ir žmonių papročius. Okupuotos Baltijos šalys jau buvo panašaus „rusiško“ eksperimento dalyvėmis – visa, kas rusiška ar slaviška, buvo puikus internacionalizmas, o kas ne – bjaurus nacionalizmas. Patyrėme daug sužalojimų, bet sukurti sovietinio žmogaus su bendra sovietine kultūra ir mentalitetu vis tik nepavyko. O ten bandymai tęsiasi – toliau kuriamas „rusiško“ mentaliteto internacionalistas – euroazijietis. Pasirodo, tokių internacionalistų-euroazijiečių šiandien turime jau ir Lietuvoje istorikų, verslininkų, sportininkų ir net politikų tarpe. 

Europos Sąjungoje norima eiti panašiu keliu ir naujojo europiečio mentalitetą sukurti parlamentine balsų dauguma. Kokių tik paikybių Europos parlamente šiandien neprisigalvojama. O juk europietis tai visų pirma Vakarų krikščionis, net ir tas, kuris Dievu netiki. Taip, yra begalės bendrų Europos Sąjungos tautų papročių ir pažiūrų bendrumų, bet noras sukurti vieną visų Europos tautų pažiūrą ar paprotį yra pražūtingas ir niekam nereikalingas darbas, kylantis iš paiko europarlamentarų gyvenimo. Jis galų gale baigsis tuo, kad bus atsisakyta tokio parlamento su jo keistomis direktyvomis ir sukurtas kitas, neįsivaizduojamai pigesnis ir, svarbiausia, efektyvesnis Europos tautų sąjungos valdymo mechanizmas, nelendant į atskiros valstybės gyvenimą ten, kur nereikia, tame tarpe – į amžiais susiformavusius ir niekam blogo nedarančius tautinius papročius. Tą išsakyti galės tik toks Prezidentas, kuris be kalbos barjero galės tiesiogiai, dažnai akis į akį pasikalbėti su kitų šalių vadovais. Būtina, kad mūsų prezidentas susikalbėtų bent keliomis Europos Sąjungos tautų kalbomis, kad būtų žinomas politikas, kuriuo verta pasitikėti. Reikia pripažinti, kad ši savybė yra viena pagrindinių savybių – susikalbėti ir priversti įsiklausyti.

Yra principų, kurių niekas, juo labiau Lietuvos Prezidentas, negali atsisakyti. Tai – skaudi okupacijos tema ir krašto teritorijos vieningumas. Šiandien visos tautinės valstybės skaičiuoja visur išsibarsčiusios savo tautos atstovus ir bando pririšti prie savo teritorijos. Yra ir tokių valstybių, kurios tą tendenciją naudoja tęsdamos savąją ekspansionizmo politiką. Tokių kaimynų turi ir Lietuva. Pasiremkime konkrečiais pavyzdžiais. Štai jau keli kandidatai į prezidentus aiškiai išsakė, kad būtina gerinti santykius su kaimynais. O kuo tie santykiai yra blogi? Tiek Rusija, tiek Lenkija neigia, kad buvo okupavę visą ar dalį Lietuvos teritorijos. Ar vardan santykių gerinimo reikia sakyti, kad iki šiol mes buvome neteisūs ir jokių okupacijų nebuvo? Štai Lenkija ir Rusija oficialiai sako, kad Lietuvoje turi būti priimtas toks Tautinių mažumų įstatymas, kuris tam tikras teritorijas ar miestus padarytų kitokius negu visoje Lietuvoje. Tos valstybės, šiuo atveju, deja, dirbdamos išvien, nori įteisinti savo vykdytų okupacijų pasekmes, pradžiai – bent gatvių ar vietovardžių rašyboje grąžinti okupacinę tokių užrašų rašymo jurisdikciją. O lenko korta? Ar gali būti Lietuvos prezidentu asmuo, pasirašęs, kad visada bus lojalus Lenkijai? Ko gero, kad besivystant Rusijos-Ukrainos ar net Rusijos ir viso Vakarų pasaulio konfliktui, mūsų strateginis partneris ir kaimynas Lenkija geriau supras Lietuvos poziciją tautinių bendrijų klausimu. Čia labai svarbi ir Prezidento pozicija.

Pastarųjų savaičių ir net dienų įvykiai rodo, kad renkamajam Prezidentui atsiranda naujų reikalavimų ir iššūkių. Susirūpinimą kelia nepakankamas kariuomenės finansavimas. Geru „pavyzdžiu“ galėtų būti Ukraina – paaiškėjo, jog ji tiesiog neturi morališkai ir techniškai patikimos kariuomenės! Taigi, Lietuvos valstybės vadovams apvažiuoti esamas kariuomenės dislokavimo vietas nepakanka. Kokia ginkluotė mums būtina, kokia mūsų savanorių, šaulių veiklos koncepcija, finansavimas, kariuomenės santykiai su gyventojais? Kaip galėtų būti vykdoma mobilizacija? Čia be tvirtos Prezidento – Vyriausiojo kariuomenės vado – pozicijos neapsieisime.

Veikianti Prezidentė įvardijo abejones dėl Darbo partijos, o jau anksčiau minėtas neaiškus darinys „politinė taryba“ pradėjo skelbti visokius ultimatumas Prezidentei! Argi ir kitų šalių vadovai informaciją gauna tik iš vieno šaltinio? Ar jie privalo tokia informacija dalintis su nekonstituciniais dariniais, tokiais kaip „politinė taryba“? Pavyzdžiui, ar mūsų Seimo pirmininkė pasidalina su Ministru pirmininku informacija, kurią ji gauna iš V. Uspaschik jam grįžus iš Maskvos? Tačiau kas kitas, jeigu ne Prezidentas turi taip sutvarkyti Valstybės Saugumo departamento darbą, kad aukščiausi valstybės vadovai gautų tinkamą ir kvalifikuotą informaciją iš patikimų „pirmų lūpų“.

Prokuratūra ką tik nutarė nekelti bylos dėl per rusiškus televizijos kanalus platinamos karo ir neapykantos propagandos arba bent kad būtų uždraustas tų kanalų retransliavimas. Arba atsisakė pradėti tyrimą dėl padėjimo kitai valstybei veikti prieš Lietuvą Klaipėdos klausimu, nors nusikaltimo sudėtis pagal BK 118 str. akivaizdi. Vėl prokuratūra tampa aukščiausia Lietuvos valdžia – tik ji vienintelė gali nuspręsti kam ir kada kelti bylas. Prokuratūrai verkiant reikia esminių reformų! Ji, kaip ir daugelyje pasaulio šalių, turi tapti teisminio proceso viena iš dalių, atstovaujanti valstybės interesams (kita dalis – advokatūra, atstovaujanti kitos suinteresuotos dalies interesams), o bylas turėtų būti leidžiama kelti ir policijai, ir STT, ir VSD, ir, žinoma, pačiai prokuratūrai. Čia vėl yra labai svarbi Prezidento pozicija, netgi ir atsakomybė, juolab kad net ir mūsų teismų sistemai reikia pertvarkų.

Peržvelgus pretendentų sąrašus matyti, kokių prieštaravimų saistomi asmenys šiandien siekia būti Lietuvos prezidentais. Deja, Lietuva yra nepadariusi daug svarbių darbų – norėtųsi kad išrinktasis Prezidentas inicijuotų atlikti bent jau čia išvardintus. Ir, žinoma, nesinorėtų, kad būtų išrinktas Prezidentu asmuo, kuris vardan geresnių santykių būtų nuolankus kaimynų vasalas.

P.S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

manyciau       2014-03-24 22:56

Sauliai nepaprastai ” sustiprejo ” ,nes istojo liberalai -  artistu kompanija juokina svieta tokiu neramiu metu…

Kritikas Pikčiurna       2014-03-24 22:05

Šiame Rasimo straipsnyje pasigendu pagrindinės minties - tiek Prezidentas, tiek ir Seimas bei Vyriausybė yra tik atstovai, Suverenas yra Tauta. Tauta niekada nėra ir nebus vienalytė, visada joje bus skirtingų nuomonių bei tikslų, bet atstovaujamosios valdžios šakose turi būti tokie žmonės, kurie sugeba aukotis kad rastų “bendrą vardiklį” Suvereno siekiuose ir telkti Tautos jėgas bei darbus bendram viešam tikslui ir įtikintų daugumą pasirinktų sprendimų pagrįstumu.
Iki šiol visi pretendentai į mūsų atstovus nekalba ką paaukos, jie tik žada kažką duoti, leisti, kelti, bet nepasako iš kur ir iš ko paims. Juk ne iš savęs, tai reiškia iš mūsų pačių! Tai velniams mums reikia tokių plėšikų ir “dalintojų”, mes solidariai pasidalinti galime ir patys be tarpininkų.
Viešas tikslas gali vienyti tik tada, kai jis yra suvokiamas, kaip svarbesnis, net už asmeninius tikslus, nes jiems neprieštarauja. Tos suvokimas yra vadinamas pilietiškumu ir ne įmanomas be kiekvieno piliečio laisvo apsisprendimo AUKOTI dalį asmeninių interesų bendrų interesų labui.
Pats pirmas žingsnelis šia kryptimi yra supratimas, kad mano laisvė pasibaigia ten, kur prasideda kito asmens laisvė. Taip mes pasiryžtame AUKOTI dalį savo interesų ir IŠLOŠIAME tokią pačią visų kitų AUKĄ mums.
Ar gali įstatymai priversti aukotis? Jie gali vieniems suteikti teisę aukoti kitus, t.y. smurtauti. Smurtas gimdo nuoskaudą bei kerštą ir supriešina puses. Todėl yra klaida manyti, kad įstatymais galima sukurti santarvę ir tvarką. Tai tėra tik kitas būdas kariauti, tai yra pilietinis karas, kuriame laidojamas pilietiškumas, kartu su noru aukotis. O juk piliečio priesaika kviečia būtent aukai, net savo gyvybės kaina - ginti valstybę, jos teritoriją jos žmones ir jų tęstinumą, t. y. kultūrą, kaip istoriškai tęstinį gyvenimo ir sugyvenimo būdą.
Štai kai dauguma piliečių pasiryžta tokiai aukai, tik tada tą pasiryžimą galima įtvirtinti įstatymu - visuotiniu susitarimu.
Kada girdėjote, kad Seimo nariai ar Prezidentas aptartų su Tauta savo pasiūlymus ar pasiklausė jos nuomonės? Jie pasako - mus išrinkote, mes ir sprendžiame. Net patariamojo referendumo rezultatus siekia apeiti ir užkirsti kelia Tautos naujai inicijuotiems referendumams. Tai yra ne demokratija, bet diktatūra, partinių gaujų ar šiaip susimetusių frakcijų daugumos diktatūra. Ir jokia Konstitucija ar rinkimai padėties nepakeis, kol mes piliečiai nepradėsime tarpusavyje kalbėtis ir susitarti dėl svarbiausių dalykų ir asmenų kurie galėtų juos įgyvendinti. Tas pokalbis turi prasidėti šeimose, tarp kaimynų, bendradarbių, bendraminčių, t.y. nuo žemiausių savivaldos grandžių ir tai toliau iki aukščiausių valdžių. Kol kas yra atvirkščiai. Bet juk tai priklauso nuo mūsų pačių - piliečių, jokia valdžia ne tik už mus to nepadarys, bet visokeriopai trukdys, kaip ir dabar trukdo.
Norint ką nors keisti, reikia kažką keisti ir, pirmiausiai, SAVO mąstymą bei elgesį, paaukoti jį vardan Tiesos.

Vytautas Ju.       2014-03-24 10:24

Pone autoriau, nė vienos pasaulio valstybės nevaldė, nevaldo ir vargu ar kada nors valdys prezidentai, parlamentai ir vyriausybės. Valdžia visada buvo ir, esu tikras, bus grupių, turinčių tam tikrus interesus, rankose. Jų frontas — lobistai, tiek oficialūs, tokie kaip „Counsil of foreign relations“, „Royal institute for international affairs“, tiek neoficialūs, tokie kaip „valstybininkai“. Tarptautiniame lygmenyje veikia panašūs į „Bilderberg Group“.
↔↔↔ Jūsų aiškinimas, kad „toks“ kandidatas bus geras, o „anoks“ negeras, reiškia bandymą įpiršti piliečiams iliuziją, kad jie dalyvauja valstybės valdyme, per įvairių pareigūnų ir institucijų rinkimus, todėl turėtų balsuoti tik už gerą/gerus kandidatus.
↔↔↔ Šiai demagogijai ne vienas tūkstantis metų, nes kalbate apie regimai-tariamą valstybės valdymo modelį ir sąmoningai pučiate į lobistų dūdelę, nes prezidentai, parlamentai ir vyriausybės tėra lobistų butaforija, atliekanti sanitarinio buferio vaidmenį.

Jaunimas tyliai       2014-03-23 21:10

mąsto trauktis link vakarų,jei užpuls Kremlius,tik garsiai to neprasitaria.Demoralizavo mūsų valdžia Lietuvą,dabar Putinas tik laukia progos bandyti ją paimti.Vien pedofilija kokį ardomąjį darbą padarė.Nežiūrint to,kuri pardavijo savo vaiką,dar mokamos milijoninės išmokos.Kam ginti tokią valdžią?Ir pedofiliją?

Kelia susirūpinimą       2014-03-23 21:04

tai,jog valdžia naiviai mano,kad Rusijos propaganda veikia lietuvius ir jie todėl slapčia laukia rusų.Iš tiesų,jei žmonės gyventų pasiturinčiai ir jaustų nuoširdų valdžios norą siekti teisngumo,įvesti prisiekusiuosius ,atjausti silpnesnius,jokia Maskvos propaganda neveiktų.Taip manyti netgi pavojinga ir egoistiška.Taip valdžia “ant Putino” stumia savo nuodėmes.Taip nesąžininga.

pilieciai        2014-03-23 19:00

Lietuva l.daug prarado,kai neisrinko Lozoraicio,todel baisu net pagalvoti,jei vel pasikartos sis scenarijus,kai visi, neziurintys i padarytus blogus sios prezidentes darbus ir zala tautai,vel isrinks komunizmo bakterija susitepusia.Mastykit pilieciai,nes tik nuo musu visu priklauso Lietuvos ateitis,kam leisim vadovauti,nedarykime tokiu klaidu,kokias iki siol dareme.

už Grybauskaitę       2014-03-23 15:38

bet kiek ji daug padarė:

- išvijo geriausius ministrus.

- praskolino Lietuvą,

- protegavo pedofiliją

- įsigalėjo komunistinė nomenklatūra

- suklestėjo korupcija

- pas visus dingo jausmas, kad teisingumas Lietuvoje yra

- tauta nebeteko jokių savų teisių - net referendumo… ir .t.t. ir t.t.

Vienu žodžiu - dar daug daug blogų darbų laukia mūsų Prezidentės ir runkeliai, komunistai, konservatoriai, liberalai, teisėsauga, biudžetininkai, pedofilai ir kiti būtinai išrinks Grybauskaitę antrai kadencijai

vilmis       2014-03-23 15:35

pritariame

pagrindinis klausimas       2014-03-23 15:24

Prezidentas, visų pirma, turi būti lietuvių tautos išlikimo garantas.
Nei vienas iš buvusių prezidentų tokiu garantu nebuvo ir per 24 metus Lietuva neteko 1mln. gyventojų(prognozuotas prieaugis+emogracija) t. y. vyko lietuvių tautos genocidas. Ar Lietuvai reikalingi prieš ją dirbantys
prezidentai-nusikaltėliai?

Taigi       2014-03-23 15:18

“Susirūpinimą kelia nepakankamas kariuomenės finansavimas.”

Susirūpinimą kelia Lietuvoje esantis socialinis neteisingumas, skurdas. Prieš tai visos kariuomenės yra bejėgės. Jeigu Ukraina toliau nesiskaitys su žmonėmis, pinigus skirs ne žmonių gyvenimo gerinimui, bet niekam nereikalingai kariuomenei, tai tuoj bus dar viena revoliucija.


Rekomenduojame

Audrius Bačiulis. Kaip manot, į kurią šalį IT darbuotojai ketina emigruoti nuo prakeiktos Lukašenkos diktatūros?

Prof. Kęstutis Skrupskelis: kaltę privalu įrodyti

Geroji Naujiena: Kad ir mums būtų atleista

Vytautas Radžvilas. Apie „sociologinę demokratiją“, arba TS-LKD – mūsų epochos protas, garbė ir sąžinė?

Ramūnas Aušrotas. Kas yra ir ko nėra paskutinėje rudens sesijos Seimo programoje?

Audriaus Bačiulio replika: O dabar įsivaizduokime…

Nuomonė: Neringa Venckienė. Lietuva nesiskiria nuo Rusijos

Algimantas Rusteika. Jie pralaimėjo, tik dar nei jie, nei mes to nesupratom. Supraskim

Vytautas Radžvilas. „Pagal šiandien teisiančius rezistentus, turime tapti mankurtais“

Laimonas Kairiūkštis. Olimpo dievai akli: lietuviškas švietimas

Liutauras Stoškus. Keletas štrichų iš asmeninės rinkiminės patirties su pasiūlymais rinkimų sistemos tobulinimui

Vidas Rachlevičius. ES eksportuoja tai, ko britai visai nepageidauja

Gintaras Furmanavičius. Nemira Pumprickaitė įgarsino LRT svajones

Ramūnas Aušrotas. Visuomenė turi žinoti, kokia yra Lietuvos švietimo tarybos narių pozicija

Algimantas Rusteika. Iš duobagyvių gyvenimo

Liudvikas Jakimavičius. Revoliucija kaip žaidimas

Neringa Venckienė. L. Stankūnaitės advokatė Grubliauskienė jau aiškina, kad Deimantė kalba su akcentu

Ramūnas Aušrotas. Ar vienaragis priklauso gėjams?

Arvydas Anušauskas. Demonstratyvus Kremliaus noras susitapatinti su okupantais

Geroji Naujiena: „Meilė – įstatymo pilnatvė“

Neringa Venckienė. Deimantės negalima apklausti teisme, nes ji ... nebekalba lietuviškai?

Vytautas Sinica. Tylėti būtų gėda patiems prieš save

Povilas Gylys. Po rinkimų nors ir tvanas?

Andrius Švarplys. Čia ir dedam tašką kalboms apie VDU bendruomenę?

„Nacionalinis susivienijimas“ pateikė skundą Vyriausiajai rinkimų komisijai

Algimantas Rusteika. Prasideda sisteminis Nacionalinio susivienijimo puolimas

Sukurta LGGRT centro konsultacinė ekspertų komisija

Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Skųsime viską ir visus? Nuo kaukių iki šeimos ir vaiko teisių

Buvusios Suomijos ministrės žodžio laisvės byla: „Bauginimais neprivers manęs slėpti tikėjimo“

Algimantas Rusteika. Naujienos iš „demokratijos“ frontų

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.