Liudvikas Narcizas Rasimas. Autochtonai?

Tiesos.lt redakcija   2014 m. sausio 21 d. 0:07

6     

    

Liudvikas Narcizas Rasimas. Autochtonai?

Ne tik Europos Sąjungos Parlamente, bet ir visur, kur tik gali, lenkų rinkimų akcijos atstovai skelbiasi esantys Lietuvos teritorijos autochtonai ir todėl jie, girdi, yra ne istorijos bėgyje susikūrusi lenkiška tautinė bendruomenė, o pirminiai krašto gyventojai, taigi – lenkų tautinė mažuma ir todėl Lietuvoje jie turintys turėti išskirtinių teisių.

Ar tikrai taip yra? Ar tikrai Lietuvos teritorijoje atskirai nuo lenkų tautos gyveno jos dalis? O gal čia gyvena tie, kurie per laiką prarado savo kalbą ir šiandien kalba lenkiškai, puoselėja lenkų kultūrą, bet vis dėlto yra lietuvių tautos dalis – lietuvių-baltų, o ne lenkų autochtonai?

Jau buvo rašyta, kad tautines mažumas nuo tautinių bendruomenių teisine prasme skiria tai, kad tautinė mažuma neginčijamai gyvena savo etninėse žemėse, turi autochtoninę teritoriją, o tautinės bendruomenės atsiranda kaip kolonistai, kaip prievarta ar sava valia pasirinkę kitos tautos kalbą, papročius ar tautybę. Pirmųjų teisės išplaukia iš visuotinai pripažintų tautų teisių, antrųjų – iš visuotinai pripažintų žmogaus teisių. Nuo seniausių laikų autochtonines teritorijas turi kurdai, kašubai, katalonai, baskai, flamandai, velsiečiai, galisai, sorbai ir kt. Tą patvirtina tų teritorijų archeologiniai radiniai, architektūra, papročiai, vietovardžiai, upėvardžiai, kai kada antropologija, dažnai – sava kalba, bet nebūtinai. Žodžiu, duomenų visuma, kad tam tikroje teritorijoje gyveno savita žmonių populiacija ir jie yra tos teritorijos pirminiai gyventojai – autochtonai.

Gimtoji ar buityje vartojama kalba ne visada sutampa su tautine sąmone, su tuo, kokiai tautai pats žmogus save priskiria. Štai Norvegijoje stiprėjant atsiskyrimo nuo Danijos nuotaikoms tokį atsiskyrimą palaikantys norvegų inteligentai ir toliau danų kalbą vartojo kaip savą, jos modifikaciją pavertė oficialiąja norvegų kalba (bokmäl), o provincijų tarmių pagrindu susikūrusi naujoji norvegų kalba (landsmäl) įsitvirtina vidiniu norvegiškuoju kolonizavimu. Panašių pavyzdžių Europoje gausu. Taigi, norvegą nuo dano skiria ne kalba, o etninių savybių visuma.

Lenkų rinkimų akcijos dalyviai, norėdami pabrėžti, kad lenkiškai kalbantieji Lietuvoje yra ne lietuvių, o lenkų tautos dalis, turi tik kalbos argumentą, ta kalba užrašytus antkapius ir šių dienų Lenkijos oficialų dokumentą – lenko kortą, kur parašyta, kad ją gavęs jau nesi ir nebūsi lietuvis, nes priklausai lenkų tautai. Ar to pakanka? Ar išties visa, kas pasakyta ir parašyta lenkiškai savaime priklauso lenkų tautai? Ar tikrai po 1569 m. Liublino unijos visa Lietuva tapo integralia Lenkijos dalimi, lietuviai, pasirinkę lenkų kalbą, – lenkais, o jų gyvenamos sritys – lenkų tautos autochtoninėmis teritorijomis? Tai kodėl į lenkų tautą turi integruotis ir šiandien ten gyvenantys bei lietuviškai kalbantys Lietuvos Respublikos piliečiai?

Geriausias pavyzdys – šiandieninė Europos Sąjungos narių sutartis, nes tiek ji, tiek Liublino unija savo teisine prigimtimi yra vienodos – dviejų ar keliolikos valstybių politinė sutartis. Po Liublino unijos, kaip ir pasirašius Europos Sąjungos sutartį, buvo pasiektas toks susitarimas, kuris suponavo sutarties dalyvių suverenumą ir lygybę. Sutarties dalyviai išlieka valstybėmis, bet susivienijimas įgauna ir federalinės valstybės požymių. Unija ar Europos Sąjungos sutartis neatima iš valstybių jų valstybingumo požymių ir valdžios prioriteto, tačiau esmingai pakeičia kiekvieno nario politinę padėtį. Po Unijos atsirado naujas politinis vienetas – „Žečpospolita“, kurioje abi dalys – Lietuva ir Lenkija – turėjo vienodą teisinę padėtį. Atsirado bendras Seimas, bet jame tiek Lenkijos, tiek Lietuvos atstovai gynė savo šalių interesus. Žečpospolitos Karūnos turėtojas karalius teisiškai irgi buvo dualistinis valdovas, nes Lietuvos Didžiojo kunigaikščio titulas buvo ta sąlyga, kurios reikėjo, kad tokiu karaliumi taptum.

Pagrindiniai valstybės požymiai yra valdžios funkcijos. Lietuvos Didžioji kunigaikštystė išsaugojo savo teritoriją, tą pripažino ir kitos valstybės savo žemėlapiuose nurodydamos ją kaip Lietuvos valstybės žemes. Lenkai buvo laikomi svetimšaliais Lietuvoje, o lietuviai – Lenkijoje. Abi valstybės turėjo visišką vidinį savarankiškumą – tą garantavo visiškai savarankiškos teisinės sistemos ir įstatymai, pavyzdžiui, Lietuvoje – Lietuvos Statutas.

Valstybingumą, nežiūrint kur ir kokia kalba buvo vartojama, išreiškė savarankiškas valstybės aparatas: savi valdymo organai, sava kariuomenė, savi teismai, savas iždas. Unijos deklaracija apie „vieningą nedalomą kūną“ šiandien primena Rusijos Baudžiamojo kodekso papildymo tekstą, tačiau ta deklaracija – bent iki 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijos – niekaip nebuvo įgyvendinta, nes Lietuva visada siekė šioje Lietuvos ir Lenkijos politinėje sąjungoje – Žečpospolitoje – save priminti ir sureikšminti.

Žečpospolitos karaliumi išrinkus Henriką Valua, lietuvių Vilniaus suvažiavimas nusiuntė jam diplomą ir patvirtino jo išrinkimą į sostą Lietuvos vardu. Iš Vilniaus, kaip Lietuvos valstybės centro. Pripažindami Steponą Batorą karaliumi ir Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu lietuviai pasiekė, kad tarp senatorių rezidentų būtų ir Lietuvos senatorių, kad karaliaus dvarai Lietuvoje būtų perduoti Lietuvai, kad Lenkijos Senato nutarimai nesiekia Lietuvos teismų jurisdikcijos, kad bendri seimai paeiliui vyktų tai Lenkijos, tai Lietuvos teritorijoje, kad Lietuvos kariuomenės etmonas būtų lietuvis, kad pasienio pilyse kareiviai būtų Lietuvos gyventojai ir kita. Taigi ir Lenkija, ir Lietuva po Liublino unijos buvo išsaugoję tiek pat valstybingumo, kiek šiandien jo turi būdamos Europos Sąjungos narėmis.

Tą primename norėdami parodyti, kad svetimšaliams lenkams pasidaryti autochtonais etninėse lietuvių žemėse nebuvo nei teisinių, nei ekonominių sąlygų. Tik 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija dviejų valstybių politinę sąjungą – Žečpospolitą – pabandė paversti nauja vieninga valstybe. Lietuviams, nežiūrint, kokia kalba jie bekalbėtų ir kokią padėtį valstybėje beužimtų, pirmą kartą iškilo pasirinkimo būtinybė – pasidaryti lenku ar likti lietuviu. Tuo, žinoma, pasinaudojo Rusija, amžiais siekusi ateiti prie Baltijos jūros. Lenkija tuo metu buvo per daug nusilpusi, kad prarytų tam besipriešinančią ir aktyvios Rusijos „pagalbos“ sulaukusią Lietuvą.

Nepadėjo nei Konstitucijos išvertimas į lietuvių kalbą, nei atrajotas 1791 m. spalio 22 d. aktas: „Abiejų tautų tarpusavio garantijos“, kuriuo buvo bandyta apraminti lietuvius bent tuo, kad valstybinės įstaigos bus sudaromos po lygiai iš lietuvių ir lenkų. Rusija, pasinaudojusi tokia pridususia Žečpospolitos būsena, pasikvietė kaimynus ir lengvu, bet dideliu grobiu ją pasidalino. Lietuva atiteko Rusijai. Siekdamas apriboti lenkų skverbimąsi į buvusias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes, caras, be kitų titulų, perėmė ir Lietuvos Didžiojo kunigaikščio titulą tuo pabrėždamas Lietuvos atskirumą nuo Lenkijos bei paliko galioti Lietuvos Statutą, draudusį lenkams tai daryti. Taigi, bent iki 1840 metų, pakol galiojo Statutas, lenkų tautos atstovai įsitvirtinti Lietuvoje negalėjo. Tad šiandien lenkiškai ar panašia į šią kalbą kalbantys žmonės Lietuvoje atsirado visai ne kaip lenkų tautos dalis ir šiandien skelbtis lenkų tautos autochtonais Lietuvoje neturi juridinio pagrindo.

Kaip klostėsi Lietuvos valstybingumo gaivinimas valdant Rusijos carui? Buvo sukilimai, buvo Napoleono iniciatyva sukurta Lietuvos vyriausybė, parašyta Lietuvos Konstitucija, vėl sukilimai, tremtys į Sibirą ir lietuvių kalbos lotyniškomis raidėmis uždraudimas bei „graždankos“ įvedimas. Moksleiviams, bandžiusiems tarpusavyje kalbėtis ne lenkiškai ar rusiškai, ant kaklo buvo kabinamos sunkios ąžuolinės lentos. Ne visi tokius pažeminimus išlaikydavo. Bažnyčiose pamokslai ir išpažinčių klausymas – irgi lenkiškai. Suprantama, kad tokią ąžuolinę lentą ant kaklo panešiojęs mokinukas jau ir į savo tėvus kreipdavosi lenkiškai.

Aukštesnis Lenkijos civilizacijos lygis mokslo gavusius lietuvius smarkiai polonizavo. Jie rašė ir kalbėjo lenkiškai, bet save vis dar laikė lietuviais. Nuo 19 amžiaus pradžios ir Lietuvoje prasidėjo priešingas procesas. Europa aiškiai virto ne imperijų, o tautų Europa. Lenkiškai kalbančių lietuvių domėjimasis lietuvybe iš romantizmo peraugo į visaapimantį sąjūdį, kurio tikslas – sava nacionalinė valstybė. Ksaveras Bogušas, Teodoras Narbutas, Ignas Onacevičius, Juozapas Jaroševičius, Adomas Horacijus Kirkoras pasidarė polonizacijos užtvara. Tam pritarė Simonas Daukantas, Motiejus Valančius ir kiti atvirai lietuviškai kalbantys ir rašantys šviesuoliai, suprasdami ir remdami lenkiškai kalbančių lietuvių siekius. Visi buvo lietuviai, tad ir siekiai buvo bendri. Tai istoriografijoje nenuginčijamos etninių judėjimų tendencijos, garantavusios lietuviško etnopolitinio bei kultūrinio arealo išsaugojimą lietuvių tautos etninėse žemėse – baltų autochtoninėje teritorijoje.

Rašytojas Vladislavas Sirokomlė savo knygoje „Wycieszki po Litwe w promieniach od Wilna“, Wilno, 1857–1860 („Išvykos iš Vilniaus po Lietuvą)“ paliko svarbių pastebėjimų. Jis save laikė lietuviu ir tą nurodė savo laiškuose istorikui M. Malinovskiui. Tą matome ir iš apgailestavimo žodžių minėtoje knygoje: „Lietuvis lietuviškame krašte negalėjau susikalbėti su lietuviu“. Išvažinėjęs visas Vilniaus apylinkes jis rado ten gyvenančius tik lietuvių ir rusinų valstiečius. Aprašydamas lietuvių ir rusinų bruožus jis atskleidė ir vieną iš šio krašto polonizacijos ypatybių: „Lietuvis ne toks gabus kalboms kaip rusinas, nors abu moka lenkiškai, nes ši kalba yra tarpinė. Mišriose šeimose vyras ir žmona nemokėdami vienas kito kalbos, dažniausiai kalbasi lenkiškai. Tad jaunoji karta lenkėja.“

Suprantama, kad palaidoję savo tėvus sulenkėjusi karta ir užrašus kapuose užrašė taip, kaip mokėjo – lenkiškai. Panašūs procesai vyko ir miestuose. Miestą valstybės sostine padaro ne gyventojų tautinė sudėtis, o tai, kokie klausimai sprendžiami tame mieste. Vilniuje nuo seniausių laikų iki šių dienų vyko ir vyksta svarbiausi Lietuvos valstybei politiniai įvykiai. Kito tokio miesto Lietuva neturi. Vilnius nebuvo pastatytas ir puoselėjamas lenkų tautos atstovų. Popiežius lenkas, atvykęs į Vilnių priminė lenkiškai kalbantiems, kad jie yra ne lenkų, o lietuvių tautos dalis. Štai ką apie Vilnių 1922 m. pavasarį kalbėjo Lenkijos valstybės vadovas Juzefas Pilsudskis: „Brangus mylimas Vilniau, tave sostine padarė – reikia tai atvirai pasakyti – ne lenkiška ranka, bet didžios pastangos lietuvių tautos, kada ji grūmėsi rūsčioje ir didžioje kovoje su visu ją supančiu pasauliu, neišskiriant nė Lenkijos.“ (Pilsucki J. Pisma-Mowy-Roskazy. Warszawa, 1933. T. 5-S. 256–258).

Neapsimetinėkime, 1938 metus primenantys šiandieninės Lenkijos ultimatumai Lietuvai dėl Tautinių mažumų įstatymo yra vis dar ta pati kova dėl Vilniaus, kaip ir Lvovo. Manau, kad šiandieninė Lietuva turi atmesti Lenkijos ultimatumą. Juk pavojinga ir kvaila priimti įstatymą dėl Tautinių mažumų, kai tokių Lietuvoje nėra, o yra tik tautinės bendruomenės, kai kurios susijungusios į tautines bendrijas. Papildžius asmens dokumentų išdavimo įstatymus, kad antrajame lape ar papildomoje skiltyje pavardes ir vardus galima užrašyti taip, kaip pageidauja pareiškėjas, o toks užrašas yra užrašo lietuviškais rašmenimis atitikmuo, – išsisprendžia visi nesutarimai dėl lietuviško raidyno papildymo. Priėmus įstatyminę normą, kad vietovardžiai ir hidronimai skelbiami valstybės patvirtintų standartų lentelėse ir Lietuvoje jie negali būti verčiami į kitą kalbą, išspręsime ir nelaimingų lentelių ant privačių namų klausimą. Rašyk, bet neversk nors ir dvidešimčia kalbų.

Nepamirškime tautinių mažumų įstatyminių normų prigimties. Priėmę Lenkijos ultimatumą mes pripažinsime, kad Lietuva turi lenkų tautai priklausančių etninių žemių. Pasekmes nesunku numatyti.

P.S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

StasysG       2014-01-22 16:42

Ačiū. Puikiai argumentuotas signataro straipsnis.

Kas tie ,,autochtonai"?       2014-01-21 19:15

Gal tokie gulbickiai (turetu bent buti lebedzinskai) ?

jonas       2014-01-21 17:43

Niekur ES nera tautiniu mazumu didziuliu mokyklu. Visos tautines mazumos lanko valstybines kalbos mokyklas , o tautines mazumos kalbos islaikymui lanko sekmadienines mokykleles.  Kodel kitaip yra Lietuvoje, kodel svaistomi pinigai islaikyti rusu ir lenku mokykloms Lietuvoje. Ir ju jaunimas nemokedami gerai lietuviu valstybines kalbos jaucia diskomforta ir nesugeba prisitaikyti Lietuvos gyvenime. Tai yra tautiniu mazumu jaunimo zlugdymas ir didinama atskirtis

Anė       2014-01-21 16:19

Puikus sakinys: “Todėl Tauta turi pasinaudoti Konstitucijoje numatytomis teisėmis šią spragą kuo skubiau ištaisyti, o valstybės valdymo aparatą išvalyti nuo pardavikų ir išdavikų”. Pritariu.

Kritikas Pikčiurna       2014-01-21 7:40

P.S.
Sakinys “Iš nieko nedardančio ir bevalio Dariaus Valio (!) to nesulauksime, todėl to turime pareikalauti Referendumu.” turėjo būti pabaigoje.
Atsiprašau už šią apmaudžią korektūros klaidą.

Kritikas Pikčiurna       2014-01-21 7:26

Gerbiamieji, dar niekam nepavyko rasti tautinių genų. Taigi, tautiškumas turi ne genetinį, bet kultūrinį pradą savęs suvokime. Kalba yra kultūros dalis ir priemonė, jos bendravimo ir saviraiškos priemonė, bendraujant tiek tarpusavyje, tiek su išorės partneriais, įamžinant raštu kultūros faktus bei pasiekimus istorijai. Reiškia, tautiškumas yra savarankiškas ir atsakingas apsisprendimas. Apsisprendusių žmonių visuma yra vadinama tautine visuomene ir disponuoja istoriškai susiformavusia bendra jungtine jos narių disponuojama teritorija, kuri įvardijama etninėmis žemėmis. Jei tauta apsisprendžia tyrėti valstybę ir tą apsisprendimą neužginčija bei pripažįsta tarptautinė bendruomenė valstybės pripažinimo aktais, etninės žemės tampa valstybės teritorija su pasaulio politinės visuomenės pripažintomis sienomis. Tokiomis sąlygomis valstybės teritorijoje nuolat gyvenantys žmonės gauna teisę priimti tokios valstybės pilietybę ir prisiimti įsipareigojimus tai valstybei ir ją sukūrusiai tautai ir mainais už šias pareigas gauna papildomas teises. Taigi, PILIEČIO PRIESAIKA lemia piliečio politinę tautybę ir pasirinkimą būti ne tik lojaliu šiai valstybei ir ją sukūrusiai tautai, bet būti aktyviu tos valstybės, jos bendruomenės, kultūros ir politinės galios gynėju bei puoselėtoju.
Iš nieko nedardančio ir bevalio Dariaus Valio (!) to nesulauksime, todėl to turime pareikalauti Referendumu.
Piliečio priesaika yra TEISINIS AKTAS, o už jo sulaužymą turi būti numatyta teisinė atsakomybė ir teisinės sankcijos.
Lenkiškai, rusiškai ar kitaip kalbančių bei rašančių nuolatinių gyventojų dauguma LAISVA VALIA PRIĖMĖ LIETUVOS PILIETYBĘ ir pasirašė priesaikos tekstą.
Todėl visi, kurie nesilaiko Lietuvos Konstitucijos, įstatymų bei duotos priesaikos laikytini SULAUŽIUSIAIS PRIESAIKĄ IR IŠDAVUSIAIS VALSTYBĘ ir turi susilaukti griežto teisinio įvertinimo bei sankcijų.
Problema yra ta, kad Lietuvos įstatymų nuostata Valstybės išdavystei ir Priesaikos sulaužymui yra labai miglota ir taip sudarytos sąlygos valstybėje veikti PENKTAJAI KOLONAI, kuri jau baigia užvaldyti valstybinės valdžios institucijas. Todėl Tauta turi pasinaudoti Konstitucijoje numatytomis teisėmis šią spragą kuo skubiau ištaisyti, o valstybės valdymo aparatą išvalyti nuo pardavikų ir išdavikų. Teisinį pagrindą suteikia PILIEČIO PRIESAIKA. Kodėl įstatymų nevykdo Generalinė prokuratūra ir toleruoja net Prezidentės bei Seimo nario priesaikos sulaužymo faktus? Privalo bent įvardinti ir iš Seimo pareikalauti pataisyti reikiamus įstatymus, kad gautų tinkamus teisinius instrumentus.


Rekomenduojame

Būtina prisiminti. 1949 m. vasario 16 d. kovojančios Lietuvos Deklaracija ir jos signatarai

Irena Vasinauskaitė. Sveikinimas iš bunkerio

Verta prisiminti. Partizanas Jonas Gediminas Rudis-Rickus 1947 m. vasario 16-ąją: „Vėl žaliuos, klestės gyvenimas“

Algimantas Rusteika. Laiko liko nedaug

Geroji Naujiena: Laimingi, kurie pagal Dievo įsakymus eina, kas iš širdies Jojo ilgis

Eglė Mirončikienė. Ryžtingi kovotojai su vėliavnešiais, performeriais ir lipdukų klijuotojais, plečia puolimo frontą

Ramūnas Aušrotas. Sąžinės laisvę apribojo ir šveicarai, referendume sugriežtinę bausmes už seksualinių mažumų diskriminaciją ir neapykantos kurstymą

Pro Patria jaunimas kviečia į eitynes – Vasario 16-osios Liepsnų maršą

Vytautas Sinica. Vyksta stiprus nuprotėjimas

Algimantas Rusteika. Dėl vieno dėdė Marksas buvo teisus: naujieji jo bendražygiai viską verčia farsu

Algimantas Rusteika. Šią dieną

Ramūnas Aušrotas. Norite sumažinti ne(si)skiepijimo keliamą riziką? Nustokime skiepiję konvejeriu

Clotilde Armand. Rytų Europa Vakarams duoda daugiau, nei gauna

Verta prisiminti. Kazys Škirpa: mintys apie valstybę

Kroatijos teismas pripažino tos pačios lyties šeimoms teisę tapti vaiko globėjais

Algimantas Rusteika. O ką daryti, jei šeimos neturi, bet susirgai?

Neringa Venckienė. Apie teismų ir jų sprendimų nešališkumą

Kardinolas V. Sladkevičius siunčiamas į užmarštį?

Andrius Švarplys. Kaip artes liberales galėtų būti salele?

Ramūnas Aušrotas. Statistika kalba už save

SAS antiskandinaviška reklama sulaukė atoveiksmio: ar perlenkta lazda gali virsti bumerangu?

Kun. Robertas Skrinskas. Kremliaus troliai šeimininkauja ir lietuviškoje Vikipedijoje

Nida Vasiliauskaitė. Valstybė, kurios tarakonai nekokybiškai pakasyti – valstybė be ateities

Rasa Čepaitienė. Pakelk galvą, lietuvi!

Kun. Roberto Grigo replika: O, kad taip būtų!

Algimantas Rusteika. Nespirgėkit, čia ne apie visas

Rusų kalbos pamoka 30-taisiais atkurtos Nepriklausomybės metais: liaupsės sovietmečiui ir jį reanimuojančiam Putinui

Vytautas Rubavičius. Su kaimu prarandame gimtinės nuovoką

Rūta Janutienė „Iš savo varpinės“: Ar Dalia Grybauskaitė galėjo būti šantažuojama?

Liudvikas Jakimavičius. Šėpos jubiliejų pasitinkant

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.