Liudvikas Jakimavičius. Tautos ciklotimija

Tiesos.lt siūlo   2013 m. rugsėjo 13 d. 18:55

7     

    

Liudvikas Jakimavičius. Tautos ciklotimija

Bernardinai.lt | Mažoji studija

Valstybės, panašiai kaip ir žmonės, žiūrėk, tarytum iš niekur atsiranda, išgyvena savo vaikystę, vienos subręsta, suklesti, po to sunyksta, subyra ir žlunga. Kitos net neturi prabangos subręsti, kaip Oskaras Milašius yra pasakęs apie Lietuvą.

Kad ir kaip ten būtų, jei valstybės kuriamos pagal žmogaus modelį ar dieviškąją mintį, galima prikurti gausybę literatūrinių fantazijų ir traktatų apie žmogaus ir valstybės panašumą, elgsenas, fikcijų apie nacionalinius charakterius, ir nebus jos visos vien iš piršto laužtos, nors po XX amžiaus karų, kataklizmų ir rasistinių teorijų apie tai kalbėti yra labai prasto skonio ir intelekto ženklas. Tokios kalbos madingos užstalėje tarp įkaušusių sugėrovų, kurie, neieškodami žodžio kišenėje, žiūrėk, po trečio bokalo tampa antropologais, galinčiais vienu žodžiu, etikete apibūdinti bet kurią pasaulio tautą ar valstybę. Atsiranda neišsemiama temų gausybė, pasakojimas pagražintas smulkiąja tautosaka apie gudrų žydą, patvirkusį prancūzą, girtą rusą, lėtapėdį estą, čiukčį, čigoną ir kitų spalvingų tautų atstovus. Šie smulkieji linksmi naratyvai atkeliauja iš tradicijos, apauga naujomis laiko detalėmis, taip įgaudami naujų prieskonių ir aktualumo. Jei šio žanro kūrinėlyje nebūtų atpažįstamos tikrovės, toksai kaipmat keliautų monitoriaus šiukšliadėžėn. Kultūra, papročiai, kalba, istorija elgsenos ypatumai ir daugybė kitų dalykų tautas ir valstybes apdovanoja unikaliais bruožais, dėl ko pasaulyje gyventi ir bendrauti su kitokiu yra ir įdomu, ir prasminga, pažindamas kitokį kitaip ir geriau imi suvokti pats save ir tikrovę, kurioje gyveni.

Ne kažin kiek išmanau apie mediciną, net apie latentines mano ligas daug daugiau gali pasakyti mano gydytoja nei aš pats. Medicina sena, kaip ir pasaulis. Dievas diagnozavo Babelio puikybę ir sumaišė bokšto statytojų kalbas ir tautas išblaškė po pasaulį, už ištvirkimą sunaikino Sodomą ir Gomorą, už stabo garbinimą baudė iš Egipto vergovės išvestą žydų tautą. Šiuo atžvilgiu jis buvo sergančių tautų diagnostikas, gydytojas ir chirurgas.

Taigi, gal nėra visai beprasmiška pastanga pamėginti įsižiūrėti į savo valstybės tikrovę ir pamėginti iš įvairių simptomų gausybės nuspėti savo negalias ir jų priežastis. Pirmoji įžvalga, stebint bene ketvirtį amžiaus mūsų lietuviškus viešuosius diskursus, nėra perdėm optimistinė ir guodžiama. Mūsų savivoka ir emocinė būsena labai šokinėja tarp kelių kraštutinumų – euforijos, puikybės, neadekvačios didybės manijos ir depresijos, neurozės, liūdesio, saviniekos ir savinaikos. Būna laiko tarpsnių, kai mes apie save imame šnekėti kaip apie Europos centrą, Baltijos tigrą, atominę valstybę, tautą, išsaugojusią seniausias pagoniškas tradicijas, dvasią ir papročius, o paskui, žiūrėk, jau pasipila mitologemos, kad mes – maža valstybė, nieko negalim, nacionalinis stadionas – ne mūsų jėgoms, nieko neturim, per ilgos ir tamsios žiemos, per trumpos vasaros, per ilgos naktys, per trumpos dienos.

Taip mąstančiam ir save jaučiančiam pacientui psichiatras pasakytų, kad jis serga ciklotimija. Medicinos žinynuose rašoma: „Ciklotimija priskiriama nuolatiniams nuotaikos sutrikimams. Šis sutrikimas prasideda jaunystėje ir tęsiasi ilgai, nors gali būti mėnesius trunkančių normalios nuotaikos periodų. Asmenys šiuos nuotaikos svyravimus paprastai nesieja su gyvenimo įvykiais. Be ilgalaikio stebėjimo ar gero ankstesnio periodo apibūdinimo diagnozuoti šį sutrikimą gana sunku. Kadangi nuotaikos svyravimai yra gana lengvi, o nuotaikos pakilimo periodai būna malonūs, ciklotimija sergantys žmonės retai kreipiasi į medikus. Serga vienodai vyrai ir moterys. Apie 30-čiai % pacientų sergantiems ciklotimija vėliau išsivysto manijos epizodas arba depresija.

Esminis diagnostikos požymis yra nuolatinis nuotaikos svyravimas, apimantis daug lengvos depresijos arba lengvo pakilumo periodų. Nuotaika gali pasikeisti iš depresijos į maniją per kelias dienas ar kelias savaites. Kartais nuotaikos kitimai gali būti net kas kelias valandas. Jei asmuo yra hipomanijos būsenos, miegas būna trumpas, o depresijos – „negali atsikelti iš lovos“. Asmenys yra linkę patys „gydytis“ alkoholiu ar nelegaliai gautais vaistais. Per mažiausiai dvejų metų ligos periodą gera, be simptomų būsena pacientui gali trukti ne ilgiau kaip 2 mėnesius. Kai kuriems asmenims, sergantiems ciklotimija, vėliau pasireiškia bipolinis afektinis sutrikimas. Šis sutrikimas gali išlikti visą gyvenimą, laikinai arba visam laikui praeiti arba pereiti į sunkesnius nuotaikos sutrikimus, atitinkančius depresinio sutrikimo kriterijus.
Pacientai retai gydomi vaistais. Jei kreipiasi gydytis, geriausiai gali padėti grupinė psichoterapija. Gydytis ligoninėje nereikia. (Ilgos citatos pabaiga).“

Taigi, psichiatrai siūlo grupinę psichoterapiją. Kas galėtų tautai būti tasai mediumas, gebantis įtikinti visuomenę, kad jai nelyg pagal Minesotos programą, laiptelis po laiptelio, žingsnis po žingsnio reikia pamėginti kapanotis ir lipti iš dvasinio ir psichinio chaoso, kitaip tariant – sveikti. Be jokios abejonės, autoritetas, kuriuo tauta patikėtų. Ir ne koks nors išminčius, tikras ar apsimetęs pranašas, žinantis išganingą sėkmės formulę.

Platonas manė, kad valstybės hierarchijoje tos misijos turėtų imtis filosofai ir poetai. Nuo Platono laikų daug vandens nutekėjo, kūrėsi socialiniai visuomenių ir valstybių modeliai, tačiau jei išlikome, vadinasi, jo mintyje buvo daug tiesos. Dabarties visuomenėse tą kolektyvinio psichoterapeuto vaidmenį atlieka ar bent turėtų atlikti kultūra ir Bažnyčia. Pastovus, besisukantis metų liturgijos ciklas saugo visuomenę nuo patologinių kraštutinumų, burdamas bendruomenes tikėti ir pasitikėti aukštesne išmintimi ir sutaikyti vienus su kitais bendrystėn. Kultūra, jei nėra destruktyvi, turi panašią misiją kurti visuomenės statinį ant tvirto ir tvaraus vertybėmis grįsto pamato. Mūsų nelaimė ta, kad abu šie visuomeniniai psichoterapeutai pastaruoju metu yra arba nustumti į visuomeninio gyvenimo paraštę, arba paprasčiausiai kaip kokie dinozaurai išmirė.

Bažnyčiai sekuliarizacinės slinktys paliko siaurą sielovados funkciją su pagrasinimais ir pasityčiojimais, šiukštu, nesikišti į valstybės ir visuomenės negalių diagnozes ir visuomenės gydymo programas. Bažnyčiai atimta teisė diagnozuoti ir išrašyti sergančiai tautai receptus. Vietoj Bažnyčios visuomenei siūloma pačiai išsirinkti sau gerą valdžią (tą „išmanantį“ psichoterapeutą), kuris kaip koks Mozė išves vergus į Pažadėtąją žemę. Grynų gryniausias blūdas ir klaidatikystė tų, kas tuo bent rinkimų dieną įtiki.

Kultūra per pastaruosius du dešimtmečius katastrofiškai ir fiziškai nukraujavo. Perfrazavus Sesario Valiecho vieną eilėraštį galėtume sakyti: „Numirė Bernardas Brazdžionis, numirė Henrikas Nagys, numirė Judita Vaičiūnaitė, žuvo Vaidotas Daunys, numirė Antanas Ramonas, numirė Vladas Šimkus, numirė Jonas Avyžius, numirė Nijolė Miliauskaitė, numirė Onė Balikonytė, numirė Albertas Zalatorius, numirė Elena Bukelienė, numirė Jonas Strielkūnas, numirė Sigitas Geda ir Marcelijus Martinaitis ir dar daug kas ne laiku numirė.“ Tai ir buvo tas kolektyvinis psichoterapeutas – galinga tautos ir „mažos valstybės (ironizuoju) egzistencinio pastovumo ašis, į kurią tauta su pasitikėjimu galėjo remtis. Šimtąkart didesnės valstybės tokios kaip Rusija tokio vertybiškai stipraus pamato XX a. antrojoje pusėje nesusikūrė ir neturėjo. Tad liguistos ir tuščios kalbos apie tai, kad esam maži ir nieko neturėjom. Tiesa, dabar galėtume perprasti ir Antano Baranausko „Anykščių šilelio“ metaforą. „Visa prapuolę: tik ant lauko pliko, kelios pušelės apykreivės liko.“

O savo pasvarstymą norėčiau pabaigti šiek tiek optimiškesne nepelnytai primiršto išmintingo poeto Gedimino Jokimaičio keliomis eilėraščio „Ne tokia jau maža Lietuva“ strofomis:

Ji ne tokia maža, kaip taria:
Tiek jos aukščio ir gylio randu
Nuo Sietyno, danguj įšalusio,
Ligi žemės širdies kaitrų.

Spanguolynuos ji net kraitelę
(kaip žvejus vandenyno vanduo)
Ir tave tiek vagų išarusį
Ji sutemus lydės jei trūks

Lydinčių į beržyną žalią.
Ir tik jai gali visa paduot –
ant jos rankų palikt jautrių –
Tų, brangiausių vardų netaręs.

Bernardinai.lt | Mažoji studija

P.S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Austė       2013-09-15 11:05

Teisingas Liudviko pastebėjimas: lietuviams būdingas emocingumas, ir tos emocijos labai smarkiai banguoja. Kad ir kaimynai estai ne taip linkę į kraštutinumus, jų emocijų kreivės ne taip labai kyla ir leidžiasi. Reikėtų išmokti savitvardos, tada gal kryptingiau veiktume, rečiau nusiviltume, gražiau sutartume.

Geras lakmuso       2013-09-15 0:10

popierėlis,kas dedasi Rusijoje yra Majos Pliseckajos interviu yojutube šių metų pražioje apie fašizmą ir bolševizmą.Ji kalba labai teisingai.Ypač tiksliai apibūdindama bolševizmo polinkį viską slėpti ir meluoti.Negena to,jei naciai tai darė liepiami,tai bolševikai mėgo patys rodyti inciatyvą,pakankinti,užmušti…Bet baisiausia,tai komentarai po šiuo interviu.Rusų komentarai,kurie atspindi,koks gyvas bolševizmas Rusijoje.Ir dar labiau kelia nerimą,kad tokia nata vėl groja Lietuvos valdžia.Vos ne sinchroniškai.Kaip išsiveržti iš šio rato?Tada mes būtume jau neįveikiami.

K.Girnius bernardinuose       2013-09-14 22:44

be kitų savo minčių sako,kad I.Kantas rašė,jog politikai turi klauptis prieš dorovę.

Tai taip pat dėl Lietuvos       2013-09-14 22:42

Mūsų rajono laikraštyje “Valsčius” parašyta,kad parašus referendumui dėl žemės išsaugojimo rinks Rosita Georges,kuri visam laikui grįžo į Lietuvą ir pirmasis darbas,kurio griebėsi,tai savanoriškas darbasrinkti parašus referendumui…“Man labai rūpi Lietuvos ateitis,žmonių likimas’”,-sako ši šauni moteris,besiruošianti Lietuvoje pradėti savo verslą.
  Ji taip pat pasakoja:“Jas(skalūnū dujas)norėjo žvalgyti ir išgauti Tiuringijoje,bet žmonės tam pasipriešino,ir valdžia negalėjo nieko padaryti.Aš žinau,kad čia žmonės irgi yra prieš,bet Lietuvoje viską nori spręsti tik politikai.Už skalūnų dujas pasisako net aplinkos ministras.Tai visiškas nonsensas.Nesąmonė”.
 
Georges nuomone,visi užsieniečiai,kurie norės įsigyti žemės Lietuvoje,jokių kilnių jausmų jai nepuoselėja,nėra prisirišę prie jos ir už ją atsakingi,jie nori tik kuo daugiau pasipelnyti kuo mažiausiomis sąnaudomis.
    Rositos nuomone Vokietijoje daug yra tokių,kurie svajoja grįžti namo.Tačiau jie bijo sunkaus gyvenimo.Čia yra žmonės užguiti ir išnaudojami.Jie,jų darbas-nevertinami…Visą pokalbį galima paskaityti Šakių laikraštyje “Valsčius”.     

Įdomu       2013-09-14 21:03

Kodėl autorius tarp iškiliųjų mirusiųjų autoritetų nepaminėjo Just. Marcinkevičiaus?

Kad tauta prisimintų savo       2013-09-14 19:36

genuose esančią Vytauto Didžiojo laikų dvasią...Ne,teritorijų daugiau mums nereikia,tik susitvarkykime šią...bet Vytauto Didžiojo dvasinę jėgą nukreipkime į valdžią.Parodykime jei savo vietą su visa tų laikų dvasia.Tarnauti.

Geras dalykas ta Minesotos       2013-09-14 19:34

programa,-keletą pažįstamų ištraukė iš mirties nagų.Jie pavirto iš saullių vos ne į apaštalą Paulių.Gelbsti kitus,negailėdami savo laiko ir jėgų.Gyvenimas skleidžiasi.Jei tautos vystymuisi kažkokį panašų modelį.Reikia pasitarti.


Rekomenduojame

Algimantas Rusteika. Žmonių mažėja, biudžetas didėja, o pinigų vis labiau trūksta

Rasa Čepaitienė. Mindaugo kodas

Vaizdo įrašas iš akcijos Šiau­lių bul­va­ro lie­poms iš­sau­go­ti

Vygantas Malinauskas. Prie kokios civilizacijos Mindaugas prijungė Lietuvą?

Kviečiame savo parašu prisidėti prie tarptautinės bendruomenės pastangų išsaugoti Vincento Lamberto gyvybę

Saulius Dambrauskas. Kova už miškų išsaugojimą tęsiasi

Linas V. Medelis. Tiesus kelias į Orvelo pasaulį

Valdas Vasiliauskas. Ačiū partijai ir vyriausybei!

Benediktas XVI. Apie principus, kuriais privalu vadovautis viešajai valdžiai

Robertas Grigas. Apie skundimo paveldą

Raimondas Navickas. Kodėl vėl bandomas griauti lietuvių-žydų konsensusas dėl praeities didvyrių vertinimo?

Liutauras Stoškus. Kalnų parko projekto pristatymas

In memoriam. Jonas Juškaitis

Raimondas Navickas. Šakalienei pasiruošt

Ar suteikti Senovės baltų religinei bendrijai „Romuva“ valstybinį pripažinimą? Povilo Urbšio abejonės (atnaujinta ir papildyta)

Geroji Naujiena: Rinkimės tikrąjį Gyvenimą – čia ir dabar

Verta prisiminti. Pijus XII. Krikščioniškoji sąžinė asmeniniame ir visuomeniniame gyvenime

Verta prisiminti. Kazys Škirpa. Kodėl mes sukilom?

Gintaras Aleknonis. Sumaišties karuselėje

Verta prisiminti. Vidmantas Valiušaitis. Dėl Škirpos – tiesa yra kita, pone mere

Vygantas Malinauskas. Kuo skiriasi demokratija pagal JAV respublikonus ir pagal Lietuvos konservatorius?

Paremkime Irenos Vasinauskaitės peticiją „Išsaugokime brandžiąsias Šiaulių bulvaro liepas“

Arkivysk. Sigitas Tamkevičius apie radikaliai pasikeitusias Tėvynės Sąjungos vertybes ir kunigų pareigą netylėti (papildyta)

Vytautas Radžvilas. Dar vienas žingsnis idėjinio-politinio TS-LKD (?) iš(si)gryninimo link

Nuo bačkos. Andrius Navickas bendrapartiečiams: šiandieniniai gebelsai bando įtikinti, kad mes nebeturime moralinio stuburo

Narystę partijoje sustabdęs Rimantas Dagys apie jam skirtas sankcijas: Tapau itin nepatogus ir nepriimtinas TS-LKD partijos vadovybei

Liudvikas Jakimavičius. Rimantas Dagys – pirmoji kregždė

Iš Valdo Benkunsko pašto. Paminklų sostinėje klausimu. Politinė poezija

Sąjūdis „Už Lietuvos miškus“ paragino Generalinį prokurorą, išrinktąjį Prezidentą G.Nausėdą, Seimo Antikorupcijos komisiją apginti viešąjį interesą

Raimondas Navickas. Reparacijos natūra

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.