Nerasta rubrikos

Liudvikas Jakimavičius. Stabmeldystės lygtys religinei poezijai

Tiesos.lt redakcija   2016 m. liepos 17 d. 11:25

40     

    

Liudvikas Jakimavičius. Stabmeldystės lygtys religinei poezijai

Kartą, gal prieš dešimtį metų, vieno kunigo buvau paklaustas, ką manau apie religinę poeziją? Klausimas buvo tiesus ir netikėtas. Suglumau suvokęs, kad neturiu į jį parengto nebanalaus atsakymo, nes tuomet nebuvau tikras, ar išvis egzistuoja toks dalykas kaip religinė poezija. Išsisukinėdamas mėginau sakyti, kad tikroji religinė poezija yra Psalmės, nors puikiai supratau, kad tai ne atsakymas. Religinės poezijos kodo klausimas man neduoda ramybės ir šiandien. Ypač šiandien, kai tikėjimo – netikėjimo priešprieša tampa lemiančia žvelgiant į moralinę krizę, ištikusią Vakarų civilizaciją, ir į atsiritančios didelės griūties perspektyvą.

Kažin ar įmanoma šiandien suformuluoti ir kiek nors patikimesnius kriterijus, pagal kuriuos poeziją galima būtų skirstyti į religinę ir laicistinę. Literatūros mokslas ir žanrų teorija nėra pajėgūs į tokius provokacinius klausimus atsakyti, nes kaip ir kiti mokslai atsisako tirti anapusinę tikrovę. Pridėkime dar šiandienos laiko ženklus – madingą ir vešintį reliatyvizmą bei diegiamą horizontalią, postmodernią pasaulio sampratą. Toje šviesoje suprasime, kad į kunigo klausimą galėtų atsakyti nebent pati poezija, o ne kokia nors pati protingiausia teorija apie ją. 

Taigi, kas toje poezijoje tokio turėtų būti, kad ją galėtume vadinti religine? Lengviau pasakyti, kokia raiška poezijos nepadaro religinės, nors tokių pretenzijų ir turi. Dievoieška, linksniuojamas Dievas, inkrustuoti į tekstą biblijiniai siužetai, Šventraščio citatos ir kita verbalinė religinė atributika dar nėra pakankama prielaida eilėraštį priskirti religinių tekstų masyvui. Neretai tokia kūryba būna tik fariziejiška veidmainystė. Dievas tokiame teksto kalėjime neužsibūna. Korane yra labai paprastais žodžiais pasakyta gili mintis – netikėk liežuviu, nes liežuvis gali meluoti. Tikėk širdimi. Širdis nemeluoja. Bet kaip ta širdimi rašyti, jokių receptų nėra.

Pasakysiu, kaip suprantu tą „rašymą širdimi“. Kalba čia ne apie jausmingumą ar emocijas. Širdis yra sielos metafora, o siela, kaip pasakytų banko valdytojas, yra ne šio pasaulio dimensija. Prietaras, liaudiškai šnekant. Tačiau religinėje poezijoje, kuri rašoma sielos kalba, tas prietaras iš atstumtojo tampa kertiniu pamato akmeniu. Eilėraštyje pasaulio vaizdiniai ima švytėti, tarytum palytėti meilės ir Dievo dvelksmo. Taip motyvuotas menas yra pastanga įminti Dievo mintį ir gyvenimo prasmę. Tai ir kvietimas meno kalba tos sielos nepražudyti, nepasiduoti stabmeldystės pagundoms. Tikro gyvenimo ir prasmės išsiilgęs žmogus tokią kūriniją atpažįsta net be jokių papildomų intelektualinių pamokų ir žinių. Siela sukurti tekstai kalba be tarpininkų. Gal tai ir turima galvoje, kai kalbama apie sielų bendravimą. Toks tekstas, jei dar talentingai sukurtas, ima veikti ne vien kaip estetinis objektas, bet kaip tikrovė, kurioje yra Tas kur yra. Veidmainystei tame pasaulyje nėra vietos.

Ateity, modernioms technologijoms ir mokslui galutinai laimėjus prieš „tamsybininkų prietarus“, galima būtų pasiūlyti, skiriant poetams nacionalines premijas, pasitelkti melo detektorių. Taip būtų objektyviai ir moksliškai patikrinama, ar poetas, rašantis apie metafizinę tikrovę, nemeluoja, ar neapsimetinėja. Aišku, juokauju. Jei įsivyraus tokios vertybinės nuostatos, kokios šiandien visuotinai diegiamos visuomenės kolektyvinėn sąmonėn – sudaiktinti meną, paversti jį preke, bijau, kad tyrėjai tokių tyrimų atsisakys, idant nepasirodytų, kad ta tikrovė yra tikra ir nesumeluota. Jau šiandien plika akimi matomos tendencijos religinius motyvus švariai išravėti iš viešųjų diskursų kaip neatitinkančius politkorektiškumo reikalavimų. „Nam takoj hokej nie nužen“ (rus. Mums toks ledo rutulys nereikalingas) – lakią frazę apie kanadiečių ledo rutulį yra pasakęs garsusis sovietinių laikų sporto komentatorius Jurijus Ozerovas. Ar ne tą pačią frazę, tik jau kita kalba ir kiti komentatoriai, ir iš kitų tribūnų mums šiandien kartoja apie religinę tikrovę?

Dirstelėję pro internetinius Europos Sąjungos vartus matome išvardytas vertybes – tuos banginius, ant kurių nugarų plūduriuoja Europos plaustas. Lisabonos sutarties pirmuosiuose puslapiuose išvardytos pagrindinės Europos Sąjungos vertybės: žmogaus orumas, laisvė, demokratija, lygybė, teisinė valstybė, žmogaus teisių užtikrinimas. Šių taisyklių privalo laikytis kiekviena ES šalis narė ar norinti ja tapti. Kažko stinga, ar ne? Dievas čia jokių teisių neturi. Jis paprasčiausiai iš šio didelio žaidimo eliminuotas, pasiųstas ant atsarginių suolo.

Bažnyčia atskirta nuo valstybės, ir šiais laikais tai visai suprantamas dalykas, tačiau demokratija pas mus suprantama labai savotiškai. Šio atskyrimo pumpurėliai visu gražumu pražysta, kai bažnyčios žmonės pradeda viešai kalbėti apie gyvenimą už bažnyčios šventoriaus. Bendrystę ir solidarumą tuomet tenka užmiršti. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Bažnyčios hierarchų iniciatyvas krikščioniškai atsiliepti į pabėgėlių problemą Europos biurokratų elitas sutiko džiugiai – tiražavo ir skleidė. Krikščioniškos vertybės tuomet tiko ir buvo godotinos, tačiau kai bažnyčia prabilo apie mokslo pretenzijas valdyti gyvybės zoną, nepagarbą gyvybei ir jos išsaugojimui, tos vertybės kaip mat tapo tamsuoliškomis. Bažnyčiai primenama jos vieta – katakombos.

Tokia tad politika, ir kuo čia dėta ta religinė poezija? Neabejotinai, kaip ir kitiems diskursams, turintiems religijos matmenį, panašiai kaip ir sovietiniais laikais yra iškilusi grėsmė, nes dedamos didelės pastangos tą tikrovę sukarikatūrinti, marginalizuoti arba nutylėti.

Nemanau, kad pavyks. Toks menas, poezija ir filosofija, kuriuose įsikurdina Dievas per Šventąją dvasią, yra gyvybingesnis ir galingesnis, nei kam nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti. Jis žmogų išvaduoja iš banalybės, beprasmybės ir stabmeldystės priebėgų ir gyvenimui sukuria prasmę.

Komentaras perskaitytas per „Mažąją studiją“

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Al džebra       2016-08-5 18:12

Detaliau-lentynoje tarp blynų ir arbatos.

Arba ta       2016-08-5 9:24

Neišlaikiau matematikos egzamino. Nepamenu uždavinių, o ir algebra seniai išgaravus galvoj kaip dūmas.

Ryškiai:2:23       2016-08-5 8:09

Vasara yra vasara.
Sodo gērybių arbata gydo, o ir skaniau.

Puodelis       2016-08-5 7:12

Čia.
Pramigau ceremoniją. Kai išvirsiu, pakviesiu.

Arba ta       2016-08-4 22:25

Ar čia?

Marijai       2016-07-27 14:04

Eje šer eje

Marija Marginalui       2016-07-25 20:51

O gal galite pasakyti kaip hebrajiškai “Aš esu, kuris esu”?

Raigerdas        2016-07-25 20:14

Krikščionys verkia ir aimanuoja, kaip viskas blogai ir apsimeta, kad prie to “BLOGAI” jie niekuo nėra prisidėję. Emigracija eina pilnais tempais, netgi stachanoviškais tempais, ir pagrindinę jos dalį sudaro Lietuvos jaunimas. O kas vyksta mokyklose? Jau nuo pat pirmų klasių mūsų jaunimas yra mokomas TIKYBOS. Kas ta TIKYBA? Mokslas? Ne, ne mokslas. Tai mokymas, kaip pažinti religijas? Ne. Tai krikščionių užgaidos. Visa tai jie padarė slapta ir niekieno jie dėl TIKYBOS mokymo mokykloje neklausė. Visa švietimo sistema padaryta pagal krikščionių užgaidas, o šio straipsnio autorius Liudvikas Jakimavičius dejuoja, kad bažnyčia atskirta nuo valstybės. Paimkite ir paklauskite tos TIKYBOS mokytojos, ką ji žino apie tokį Dievą Krišną? Pasirodo, kad ji nieko nežino, bet yra kažką girdėjusi apie Krišną, o kas jis buvo, ji nieko nežino, o Liudvikas Jakimavičius dejuoja, kad ES “Dievas čia jokių teisių neturi. Jis paprasčiausiai iš šio didelio žaidimo eliminuotas, pasiųstas ant atsarginių suolo”. Tikriausiai, Liudvikas Jakimavičius niekaip nepajėgia suprasti, kad Lietuva yra taip pat yra ta ES. Apie ką ji pasakoja vaikams pamokų metu? Apie Dievą ir krikščionybę, bet Liudvikas Jakimavičius virkauja, kad Dievas ES “jokių teisių neturi”. Sakysite, o kaipgi tie 10 Dievo įsakymų, kur 8-as sako - “NEKALBĖK NETIESOS”? O ar rūpi Liudvikui Jakimavičiui tie 10 Dievo įsakymų? Panašu, kad rūpi panašiai tiek pat, kiek Jurijui Ozerovui marksizmo-leninizmo filosofija.

Raigerdas        2016-07-25 19:46

Ar jums neįkyrėjo tie verkiantys, urzgiantys, ir aimanuojantys krikščionys? Jie visą laiką yra kažuo nepatenkinti ir vis skundžiasi ir skundžiasi, kad juos kažkas skriaudžia. Liudvikas Jakimavičius, užsidėjęs skarelę, irgi aimanuoja, kad bažnyčia atskirta, o pats blogiausias variantas, kad egzistuoja dar toks dalykas, kaip demokratija. Nors demokratijos Lietuvoje nėra, bet yra tie parodomieji renginiai, yra ta vaizduojamoji demokratija, tačiau Dievą mylintieji krikščionis burba ne ant šitų vaizduojamųjų demokratijų, o ant pačios demokratijos. Tas burbėjias pareina nuo to, kad krikščionims reikia surasti kaltų, kaip reikia surasti kaltų komunistams ir fašistams. Krikščionys gauna pačią didžiausią valstybės paramą. Jie visur pažymi, kad krikščionių yra net 80%. Praktiškai daugumoje socialinių programų krikščionys gauna dotacijas. Krikščionys turi savo partiją net Seime. Ir vis tiek, jiems yra blogai. Ir vis tiek jie yra nepatenkinti. Kiek metų krikščionių-demokratų partija trina sėdimas vietas Seime, kartu su koncervatorių partija, ir vis tiek jiems blogai. Ir vis tiek jie nepatenkinti. Ar žinote, kodėl blogai? Todėl, kad niekas jų nepaklausė: o kur jūs padėjote tuos gautus iš valstybės ir iš žmonių pinigus? Atsakymo negausite. Aišku, kad komunizmas yra dar vienas žmonių pamišimo atvejas, kaip ir fašizmas, tačiau tais komunizmo laikais kaime ar miestelyje dažnai buvo ir bažnyčia ir kultūros namai. Tada jaunimas turėjo kur nueiti pašokti, padainuoti, pavaidinti, o kai kur buvo ir lėlių teatriukai. Ką mes matome dabar? Komunizmui atėjo galas ir patys komunistai bijo net kalbėti apie savo praeitį. O kas dabar yra kaime? Dažname kaime mes pamatysime bažnyčią ir daugiau nieko. Iš tokių kultūrinių “įstaigų” galima atrasti kokią nors parduotuvėlę, kur parduodamas L.Jakimavičiaus taip mėgstamas alus arba dar labiau spirituoti gėrimai, ir tai yra viskas. Kultūros namų jau seniai nebėra ir net paskutinės mokyklos nyksta. Taigi, iš klestinčio to Lietuvos kaimo, kuris buvo sovetmečiu, šiandien, valdant ir dominuojant krikščionybei, kaip pagrindinei ideologijai, kaimuose beliko tik bažnyčia ir krautuvėlė, kur yra taip mėgstamo L. Jakimavičiaus alaus.

Marginalas Marijai       2016-07-22 17:17

ehjē reiškia “esu”. Šaknis ta pati, kaip ir Tetragramos.

Marija       2016-07-21 19:32

Marginalui,  tai orginale, hebrajų k.  naudojamas žodis ehjē o “Aš Esu” vertimas?

Marginalas Marijai       2016-07-21 15:40

“Aš esu” yra tiesioginė kalba, netiesiogine kalba pavartojamas trečiasis asmuo. Tačiau D-vas Pats liepia perteikti taip, kaip sakė: ehjē “Aš Esu”, būtent “Tu taip kalbėsi: ‘Aš Esu atsiuntė mane pas jus’” (3:14). D-vas liepia laužyti sintaksę ir maišyti tiesioginę ir netiesioginę kalbą. Kodėl? Todėl, kad visa esmė ne asmens forma, pirmoji ar trečioji, bet veiksmažodžio “būti” NEKINTAMUMAS, o šiuo atveju jis yra nuolatinis esamasis laikas (taip pat dar ir tai, kad D-vas neturi žmonių vardo, sugalvojamo vienam objektui nuo kito atskirti: Jis nėra objektas! Ratzingeris pabrėžia, kad D-vas NEATSAKĖ į Mozės klausimą. O kad TETRAGRAMA vartojama, kaip Vardas, tai D-vo leista galbūt būtent tam faktui ir apmąstyti su baime. D-vo Vardas tad yra YRA, toliau jau neprieinama Paslaptis).
Ar “yra”, ar “esu” - vienodai žymi BUVIMĄ. Kuo čia dėta fantazija, jei kalbama apie buvimą, kuris konstatuoja esamąjį laiką. Kalbėta apie laiką, ne apie pirmojo ar trečiojo asmens formą!
PS Tarp kitko, nepaisant senovinės formos yrot-, kuri galbūt tėra vien lietuvių naujadaras, žodis “yra” greičiau vardažodinės (ne veiksmažodinės) kilmės, bet dėl kažkurių priežasčių įtrauktas į centrinių baltų “perfektinę” veiksmažodžio fleksijų seriją. Laikyčiau tą žodį archajiniu veiksmo daiktavardžiu. Šiandien jis tebeišsiskiria iš visų veiksmažodžių savo galūniniu kirčiu ir neturi atitikmens 1-jame ir 2-jame asmenyse, o juk verta prisiminti, kad baltų (neatematinis, t.y. vis tos pačios “perfektinės” galūnių serijos) trečiasis asmuo unikalus: neturi ir skaičiaus požymio. Tai koks tada tas “yra” veiksmažodis! Paslaptingas žodis, tikrai vertas išdėstytų samprotavimų.
Armėnų kalboje žodis “ir” reiškia buvimą. Ta pati šaknis, bet veiksmažodinė, paslaptingai išnyra svanų kalboje, kuri kartveliška ir teoriškai nesigiminiuoja su indoeuropietiška armėnų kalba. Tarp baltų (bei kitų indoeuropiečių) kalbų ir kartvelų kalbų esama keistų paralelių keliuose kalbos lygiuose. Apie tai esu rašęs dar vos ne prieš 30 metų.

Marija       2016-07-21 12:10

Dėl “Marginalas juozapujams apie įrodymus     2016-07-20 0:17” -  “YRA”.
Na Dievas Mozei prisistatė kalbėdamas “Aš esu, kuris esu”,9 išėjimo knyga 3:14,
Dievo kalbėjimas “Aš esu” septuagintoje verčiamas žodžiu Kyrios, vulgatoje žodžiu Dominus, žydai sako Adonai, lietuviškoje versijoje Viešpats.
” jis yra” - fantazijos vaisius. 

Poezija       2016-07-20 18:59

Iš poezijos

Mano dievas
Man ne tas, kuris Adomui kūrė Ievą,
Kad iš Rojaus būtų išmestas žmogus-
Mano Dievas- skaidrios pašešupio pievos,
Mano dievas - skambiai mėlynas dangus.

Mano Dievas, ne, nesideda išminčium,
Man jis vienas ir neskaidomas į tris.
Mano Dievas leidžia su Savim ir pasiginčyt,
Nes abudu jungia kurianti mintis.

Mano Dievas negrūmoja man, jei kartais
Abejoti būk tai jo tiesa imu,
Jei man rūpi virstelt Amžinybės vartai-
Gal apgaulė kartais dangstos šventumu?

Mano Dievas į vartus tuos spiria koja,
Nes ne Dievas bus, jei pirmas neišdrįs,
Ir mane kaip draugą pasimoja,
Bet tik vienas, bet tik vienas, o ne trys.

Svaigioje erdvės ir laiko begalybėj
Pats savęs Jis ieško, ir abiem smagu.
Kad net Dievas, kad net Jis! - ne tobulybė
Ir todėl ne vergui tampa jis draugu.

O todėl, kad manyje Save Jis mato,
O todėl, kad Jis - Mintis tik per mane
Ir tegali įsikūnyti Visatoj.
Be manęs, kaip Zaratrusta sako, ne!

Noriu pasidalyti Lacrimos eilėraščiu       2016-07-20 16:54

Aš trokštu!..

Manoji burna -

Molio šukė išdžiūvus…

Suskeldėjęs -

Prie gomurio limpa

Liežuvis.

Mano gyslom - ugnis,

Nebe kraujas

Sruvena - - -

Aš, kurs esu Izraeliui atvėręs

Šaltinį uoloj,

Vandenynus plačiuosius

Sukūręs,

Tyrųjų šaltinių ir upių

Valdovas,

Trokštu lašo vandens!..

O man liko -

Tik perrūgęs vynas…

Tiktai juo - lyg actu -

Mano degančias lūpas

Suvilgys - -

Ruošia gėrimą Judas,

Ten - ant medžio šakos…

Piktžodžiavimais girdo minia…

Mano tauta!

Tu taip atsilygini

Dievo Mesijui?!..

...Aš trokštu!..

Duok man gerti,

Samarijos dukra,

Iš sudužusios sielos ąsočio

Išsiliejusios tavo gėlos…

Aš išsekintus nuodėmių šulinius

Užtvindysiu Meile -

Kriokliais Gyvojo

Išganingo vandens!..

Ateikite,

Jūs, kurie geriate

Iš pūvančių pelkių,

Iš pražudančio geismo

Srovių!..

Vieno lašo -

Jūsų sielų aš trokštu!

Aš - jums dovanai duosiu

Šaltinį, kurs trykšta

Iš mano Širdies…

/Lacrima/

nuu       2016-07-20 16:25

dėl komentatoriaus 2016-07-20 0:17 paminėjimo kur rasti Išėjimo knygoje 3:1-14 apie Dievą. Paskaičiau išėjimo knygoje kaip Dievas kalbėjo Mozei ”  3:6 ” Aš esu Dievas tavo tėvo , - jis toliau kalbėjo,  - Dievas Abraomo, Dievas Izaoko ir Dievas Jokūbo”
Apie lietuvius čia nerašoma, o jei kažkas kažkada k a l b ė j o žydams kad jis jų Dievas, tai čia tik žydų reikalas tikėti tuo ar netikėti, tas kur kalbėjo Mozei lietuvių neminėjo, aiškiai pasakė kad yra Dievas Mozės tėvo, Abraomo Izaoko ir Jokūbo ir dar kartą k a l b ė j o   Mozei 3: 15 ” Jahvė/Viešpats/Aš esu jūsų protėvių Dievas- Dievas Abraomo, Dievas Izaoko ir Dievas Jokūbo- atsiuntė mane pas jus…”  Ir vėl tas kalbėtojas save vadinantis Dievu nekalbėjo Mozei apie lietuvius.

JumsMarginalas juozapujams apie įrodymus       2016-07-20 15:23

tai Jūs kurie tikit į Dievą tai ir pasakykit koks Dievo tikrinis vardas, nes žinoma aibės dievų  Ptah, Ra, Horas, Setas, Jahvė, Perkūnas… Aš tai Dievo neįsivaizduoju, o kas tiki Dievą tegul paaiškina kaip jis atrodo

Marginalas juozapujams apie įrodymus       2016-07-20 1:17

Prieš pasakydamas “tegu įrodo, kad D-vas yra”, turėtum paaiškinti, ką reiškia, Paties manymu, žodis D-vas?
Jei tai antgamtinė būtybė, kuri įsibraudama į šį pasaulį daro stebuklus, tai aš esu tikintis ir sakau Pačiam, kad tokios būtybės NĖRA. Nėra Perkūno, Melkarto ar Apolono. Na nebent veikia kažkokios dvasios, kuriems žmonės davė tuos vardus. Šias būtybes įprasta vaditi dievais. Būdamas tikintis, aš jais netikiu ne ta prasme, kad neigiu, bet ta, kad nenoriu vartoti tokio pavadinimo ten, kur jis netinka.
Dabar pasakyk: kaip įsivaizduoji aplinkinį pasaulį? Ar jis toks amžinai yra, ar atsiradęs? Ar skiri kas materialu (pvz., iš kartono iškarpyti skaičiukai nuo 0 iki 9) ir kas nematerialu (tų skaičiukų reikšmės - jei tik nesi pratęs skaičiuoti 2 degtukai + 2 degtukai, bet ne 2 + 2). Mąstymo dalykai nėra materialūs. Nėra materialios matematinės ir kitokios formulės, pvz., DNR pagalba chromosomose įrašytos genotipų formulės. Žmogaus šioje žemėje dar nebūta, o tos formulės jau egzistavo, nes visi sutinka, kad ir iki žmogaus būta gyvybės, bet visų gyvūnų rūšys surašytos formulėmis. Išvada, rodos, paprasta: be materialių daiktų yra ir nematerialus protas, arba dvasia, jei nori. Apie materiją ir dvasią samprotaujama jau tūkstantmečiai, gal negirdėjai? Gal tiki, kad dvasia atsiranda iš materijos? Tai kaip tada su tomis formulėmis? Elementarios dalelės jungėsi jungėsi ir paskui ėmė formules rašyti? Ar žinai, kad sudėtingi dariniai ne vien sudėtingėja, bet ir irsta? Pabandyk sukurti amžiną materialų daiktą: gelžbetoninis dangoraižys po x metų lygiai taip suirs, kaip vaiko iš paplūdimio smėlio sulipdyta tvirtovė. Tai vadinasi entropijos veikimu. Kas palaiko Visatą, jei visos jos formos, iki pat gyvybės, savaime ir atsitiktinai susidarė iš elementarių dalelių junginių?
Marksistai kalbėjo apie “materijos savybes”, bet juk tai lygu pripažinti materijai Protą.
Tad turime tik 2 įmanomus atsakymus” arba viską kuriantis Protas būdingas pačiai Visatai (materijai), kurią pažįstame erdvėje ir laike, arba patys laikas ir erdvė Proto sukurti, o todėl Jis yra anapus jų, t.y. anapus sukurtojo.
Pirmu atveju kalbama apie panteizmą (vikas yra D-vas), kitu - apie kreacinį monoteizmą.
Ar dabar supranti, kad taikyti tą patį žodį “dievas” Perkūnui ir Visa Ko egzistencijos Pamatui yra klaidinga: jei Perkūną vadiname dievu, tai tokiu žodžiu negalima pavadinti egzistencijos Pamato, nes jis nieko bendra su Perkūno įvaizdžiu neturiu (Perkūnas pats turi savo buvimo Pamatą). O jei tuo žodžiu vadiname Pamatą, tai juo negalima vadinti kažkokį Perkūną.
Ar dabar supratai, kad Paties pasakymas “tegu įrodo, kad yra” idiotiškas?
Mūsų istorinė bėda, kad neturime autentiško termino Pamatui pavadinti. Jei turėtume, Pats nesakytum, “tegu įrodo, kad Pamatas yra”. Čia nieko įrodinėti nereikia: jei nebūtų, nerašinėtum čia ir Pats.
Toliau eina daug sudėtingesni kreacionistiniai samprotavimai, pvz., apie YRA anapus Esančiojo. Juk Jis ir YRA tik TEN, ir tik TEN yra YRA, o čia “yra” tik dėl Jo.
Parašei žodį ir matai prieš akis, bet tai nebe dabartis, bet Praeitis. Pasakei žodžio pradžią, o ji jau Praeityje. Mūsų “dabartis” (“yra”) tai praktiškai lygus nuliui mirksnis, kada galimybė (kurią vadiname ateitimi) pavirsta praeitimi.
Tuo tarpu anapus laiko ir erdvės nei ateitis, nei praeitis neįmanomos: kaip jos gali būti be laiko? Taigi ten yra tik YRA. YRA ir yra tas Pamatas, arba (nevienareikšmis terminas) D-vas. D-VAS TIK YRA, daugiau nieko pasakyti neįmanoma! Hebrajiškai tas YRA rašomas tertragrama, o paaiškinimą rasi Išėjimo knygoje 3:1-14. Jei perskaitęs suprasi, tada Pačiam kils kitas klausimas: kur mano “dabarties” (t.y. buvimo) įrodymas?

Juozapas asilėliui 18:58 -ui       2016-07-18 20:12

To “Juozapas asilėliui 18:58     2016-07-18 19:06” nu kaip patogiau Jums,
“Juozapas asilėliui 18:58     2016-07-18 19:06”, batraiščių galite neprosyti, bėgti nebūtina

Juozapas asilėliui 18:58       2016-07-18 20:06

Jo jo, būtinai. Tuoj tik batraiščius išsiprosysiu ir bėgu tekinas.
Tau kaip įrodymasus patiekti- ant lėkśtutės su mėlynu pakraštėliu ar ant paauksuoto sidabrinio padėklo?

Juozapui       2016-07-18 19:58

tegul tikintieji Dievą  įrodo kad Dievas yra.

Juozapas iškuržinausui       2016-07-18 19:21

Vieni žiūri bet nemato, kiti klauso bet negirdi, treti mokosi bet nežino.
D-vas ne koks nors banalus ir realiatyvus faktelis, ne duomenų bazės kilobaitas, ne straipsnis pipedijose. D-vu yra tikima, tiksliau pasitikima.
Tai kaip oras kuriuo kvėpuojame- nematome, neużuodžiame, negirdime, negalime paliesti. Bet kvėpuojame!
Ar kažkada, kai nebuvo periodinės chem. elementų lentelės, kai noekas nežinojo kad oras tai azoto ir deguonies mišinys, ar kas nors kėlė idiotiškas mintis, jog neverta kvėpuoti, nes nežinia kas tas oras ir ar js aplamai yra?
Mūsų juslěs yra primityvios, o protai riboti, todėl kvaila šokinėti virš bambos ir neigti tai ko negali paneigti. Kad ” mokslu” negali įrodyti, automatiškai nepaneigia D-vo buvimo. Nes mokslas yra ne iš D-vo, tai tik mūsų ribotų juslių parametrais apibrėžti ir tik mums svarbūs dalykėliai.
Buratinai negali paneigti tėtės Karlo.
Jeigu trumpiau- tie kurie tiki, pasditiki- tiems nekyla problemų.
Tikintieni JAUČIA D-vo buvimą savyje ir aplink save visa savo esybe.
Jeigu netiki ar “tiki” tik formaliai, niekuo negaliu padėti.
Tik pats sau gali padėti.
Tiesa, padorių, katalikiškų šeimų vaikams yra lengviau.
Jeigu žmogus nuo vaikystės turi teisingą tėvų pavyzdį, kelias pas Viešpatį yra lengvas ir tiesus.
Visais kitais atvejais reikia dėti pastangas.
Tai ir sunku ir lengva tuo pačiu, nes kai stengiesi D-vas padeda.

moteris       2016-07-18 19:19

Na, kad jūs nesuvokiate, koks yra Dievas, tai dar suprantu.Šiuo atveju manyčiau būtų Dvasia. Bet jei nežinote,kas yra Meilė, vadinasi nemylėjote. Tuomet nieko ir nesuprasite.

Manui       2016-07-18 19:09

o kas jūsų supratimu yra meilė ir kas yra dievas?

moteris       2016-07-18 18:56

Atsiprašau vyrų, pasirašiau “man”, tai išvertė kaip “vyras” .Vieni nesusipratimai

Man       2016-07-18 18:51

Liftas į Dangų yra Meilė.Ir Dievo pagalba. Taip kaip Juozapas tikrai negalėčiau. Siela nuvargusi.Jėgų nėra.Tik savo pastangomis taip ir tysočiau apačioje

Juozapui       2016-07-18 18:37

iš kur žinai?

Juozapas kažkam       2016-07-18 18:18

Žemiškasis gyvenimas nėra nei repeticija nei spektaklis nei cirkas.
Vienok pakanka ir tikrai netrūksta tokių kurie šiame pasaulyje spėja pakankamai prisivaidinti. Ponų valia.
Buvimas žemiškajame pasaulyje yra tarsi toks savotiškas liftas.
Be patogumų, be elektos variklių ir valdymo mygtukų.
Jeigu nori kilti aukštyn, link Dangaus- privalu lieti prakaitą, įtempti sielos raumenis, rodyti pastangas, nes jegu liausiesi, liftas pats nebekils iš inercijos. Paleisi rankas- greitai vėl atsidursi apačioj. “Geriausiu” atveju liksi kyboti ” kažkur”.
Žinia, o leistis apačion yra lengviau…

Tada       2016-07-18 16:50

skaitant komentatorius negaliu nepritarti savo mokytojo A.Z. poezijai:
” Turbūt mes buvom tikresni kaip žmonės
Ir dieviškumo daug daugiau verti
Tada, kai buvom sengirių pagonys,
Šventųjų ažuolynų suošti”

Juozapui       2016-07-18 16:40

Juozapui dėl “Ta Amžinybė yra tikrasis Gyvenimas.”
O dabartinis gyvenimas tik repeticija?

Poezija       2016-07-18 15:46

to Vaidas VDS, Skonio reikalas kas kam geriausia.
Man vienas iš geriausių religinės poezijois kūrinių :

” Pamaldusis velnias”

O Viešpatie - kas per patyčios
sunku net patikėt akim:
Ir velnias eina į bažnyčią
Tai ką - Ir velnias su Tavim ?

O Dieve, kad nepamanyčiau,
Jog Tu su velniu ir manim,
Geriau jau neisu į bažnyčią,
O liksiu klystančia avim

VaidasVDS       2016-07-17 22:04

Vienas iš geriausių religinės poezijos kūrinių:
FRANCIS THOMPSON (1859-1907)
DANGAUS SKALIKAS

Aš bėgau nuo Jo, per naktis ir per dienas;
Aš bėgau nuo Jo labirintiniais
Savo minties keliais; ir savo ašarose
Aš slėpiausi nuo Jo, ir po sruvenančiu juoku.

Aš skubėjau vaizdingomis viltimis…
Ir šoviau, kritau,
baimių bedugnių titaniškon glūdumon,
Nuo tų stiprių Kojų, kurios sekė, sekė mane.

Bet neskubėdamos vejasi,
Ir nesutrukdomu greičiu,
Apgalvotai sparčiai, didingu artumu,
Jos dunda – ir Balsas dunda,
Arčiau negu Kojos –
„Viskas išduoda tave, kurs išduodi Mane“.

Aš maldavau kaip nusikaltėlis
Prie ne vieno širdies lango, dengto raudonomis užuolaidom,
Pinto meilės pinučiais;
(Nors žinojau meilę Jo, kuris mane sekė,
Tačiau giliai bijojau,
Kad turėdamas Jį, aš nieko kito negaliu turėti)...

Mano šviežuma išpylė savo drebantį lietų į dulkes;
Ir dabar mano širdis yra sudužęs indas,
Kuriame ašarų nuobiros rūgsta, atskeltos visad
Nuo pastirusių minčių, drebančių
Ant atodūsingų mano minties šakų.

Balsas mane yra apsupęs kaip sprogstanti jūra:
„Ar tavo žemė yra taip sužalota,
Sudaužyta į šukes ir skeveldras?
Štai! Viskas bėga nuo tavęs, nes tu bėgi nuo Manęs!

Viską, ką aš iš tavęs paėmiau, ėmiau
Ne tave skriausti,
Bet kad tu visko ieškotum
Mano rankose.

O mieliausias, akliausias, silpniausias,
Aš esu Tas, kurio tu ieškai!
Tu atstumi meilę,
atstumdamas Mane.“

Kitas Tam pačiam       2016-07-17 21:38

Apgailestauju, kad vakar nepavyko dalyvauti Paminėjime. Taip susiklostė aplinkybės. Taip buvo lemta…
Jei ne šį, gal kitą kartą. Viskas yra Viešpaties valioje.
...
Šviesios atminties kunigas J. Zdebskis yra palikęs mums nuostabų palikimą - 52 kalėjimo dienoraščių sąsiuvinius. Būtų mano valia, įtraukčiau į bendro lavinimo privalomąją programą.

 

Marginalas Juozapui       2016-07-17 21:07

Amen.
Toliau dėl Ramybės - ypač Hebr 3:6 – 4:11.

Marginalas Autoriui       2016-07-17 20:59

Lisabonos sutartyje D-vo nėra, nes Jis yra Viešpats, Kurio Valia yra Įstatymas, o tai nesuderinama su demokratijos principu, kada įstatymas yra susirinkusių politinių sportininkų balsų dauguma.
Šiaip sveikinu Autorių, tik stabmeldystės temą reikėjo išskleisti aiškiau.

Grazina       2016-07-17 17:50

Dekoju komentatoriui Juozapui uz idomias ir prasmingas mintis…

Juozapas       2016-07-17 12:35

Atsiprašau už gausiai praleistas ar supainiotas raides. Kas nori tie supras.

Juozapas       2016-07-17 12:31

Minčių nuotrupos paraštėse.
...
Klausimai kuriuos savo Ese kelia Liudvikas neduoda ramybės mažne kiekvienam žmogui kuriam D-vas suteikė Kūrybos dovaną. Bet koks bandymas suvokti Kūrybos prasmę yra skausmingas kelias į Begalybę kurios neaprėpiamybėje kiekvieną kartą susiduriame su bejėgiška neviltimi- suvokiame jog D-vo Pasaulio platumas ir gylis yra mums nepasiekiami. Tokiu momentu pasijuntame lyg mažas vaikas kuriam kažkas davė lyžtelti saldainio, o po to tą gardėsį pakėlė aukštyn ir nebeleidžia pasiekti. Dēl to pykstame, maištaujame, depresuojame ir t.t. ...
Ar reikia?
Mus sutvėręs Viešpats Kūrėjas yra “instaliavęs” mumyse kibirkštėlę Savęs.
Tuo pačiu gerasdis Tėvas suteikė mums galimybę augti, antraip būtume tik baigtiniai bio obotai. Augimo galimybės dovana Tėvas suteikia žmonėms svarbius dalykus- parodo jog esame Jo vaikai kurias Jis rūpinasi ir davė Išganymo Pažadą.
Šioje vietoje dera prisiminti Šv. Raštą kuriame yra visi būtiniausi mums duoti atsakymai.
Per ką atėjo D-vo Pažadas?
Per JHS Kančią.
Todėl nereikia kristi į desperacijas, kamuotis ieškant atsakymų kai jie jau yra.
Jeigu Viešpats kažkuriems iš mūsų suteikia Kūrybos dovaną, reiškia Jis duoda ir kančią- galimybę, o kartu ir Pareigą.
Ir čia yra du keliai- paklusti arba nepaklusti.
Tėvas maloningai leidžia rinktis.
Paradoksas yra tame jog palaiminti yra ir tie kurie nuolankiai paklusta, vienok palaiminti yra ir tie kurie nueina kančių keliu, bandydami suvokti Tai Kas Yra Nesuvokiama.
Išsivadavimas iš blaškymosi yra tikroji Laisvė. Tikroji Laisvė yra besąlygiškas paklusimas Viešpačiui mūsų Tėvui.
Kaip dažnai mes suvokiame žmonijos Išganytojo pasakytus žodżius:
- Ramybė jums.
???
Nes tik iš Viešpaties priėmimo ir paklusnumo Jo valiai ateina Ramybē, Laisvė nuo chaoso ir sumaišties.
Sielos ramybė išlaisvina mus nuo skausmo, nuo egzistencinių desperacijų, pakylėja virš padaulio būties laikinumo, ramybė išvaduoja nuo baimės.
Tad kur yra kelias į Ramybę? Kai atrasti Išsivadavimą?
Aš tą Atsakymą radau savyje, syebėdamas save, vaikus.
Šeimos instititas tikrai pareina iš D-vo nes šeimos modelyje, santuokos Sakramente yra Paslapties slėpinys kuris tuo pačiu yra atsakymas į klausimą kaip mums elgtis, koks privalo būti mūsų santykis su D-vu.
Mūsų Viešpatis Dievas yra mylintis Tėvas, o mes esame Jo vaikai.
Viskas ko mums reikia norint jaustis saugiems, norint atrasti Ramybę, yra vaikiškai paprasta ir elementaru.
Pasitikėti D-vu. Besalygiškai, neabejojant, tikint jog Jis mus apsaugos ir pasirūpins. Taip pasitikėti kaip kūdikis pasitiki savo tėvu, kuomet šis žaisfamas su mažyliu išmeta vaikelį virš savęs, o po to sugavęs meiliai priglaudžia prie savęs. Ar vaikas abejoja savo tėvu? Ne. Net jeigu kažkiek ir baisu vaikui būna, bet vaikas nei akimirkai neabejoja jog tėvas jo negaudys.
Vaikas besąlygiškai pasitiki.
Kodėl? Nes myli ir žino jog yra mylimas.
Pasitikėti ir mylėti D-vą! Štai kur yra Ramybės šaltinis.
Iš Pasitikėjimo ir Meilės dangiškąjam Tēvui pareina viskas kam esame sukurti.
Iš Paditikėjimo ir Meilės gimsta Tikėjimas Išganymo dovana.
Ir kaip tuomet galime nepaisyti Jo valios?
Kas gali būti džiaugsmingiau nei besąlygiškas paklusnumas Viešpačiui?
Ar yra prasmingesnių tikslų nei darbai vykdant Jo valią?
Mūsų egzistencinė prasmė yra daruti tai kas priartina D-vo Karalystę.
Ir tik tai.
Nereikia savęs kankinti klausimais “kaip, kada”- D-vas pats pasako ir parodo.
Todėl ar esi poetas ar artojas- nesuk sau galvos klausimais, JIS nuspręs ką getiausia tau reikia daryti. Nesipriešink, paklusk, daryk ką JIS liepia, nes JIS žino ir Kodėl Ir Kada ir Kas turi būti, privalo įvykti.
Nes JIS yra Visko Pradžia ir Pabaiga.
Tik tuomet kai širdimi, ne vien protu tai suvoki, tuomet ir ateina Ramybės Palaima.
Jeigu gauname kančią, vadinasi taip reikia. Reiškia JIS žino jog to reikia mums ir JO Pasauliui pagal JO planą.
D-vo Padaulis yra platesnis nei mums duota pažinti gyvenant žemėje.
Žemėje būnam tik akimirką kuri yra tik blyksnis prieš Amžinybę.
Tik nuėję pas D-vą suvoksime savo buvimo žemėje tikso slėpinį.
Kai atsidursime ten kur nėra Laiko.
Nes ten kur nėra laiko Amžinybė yra kitokia nei manome esant kol ropinėjame žemės paviršiumi.
Ta Amžinybė yra tikrasis Gyvenimas.

 

 

Vienadienė       2016-07-17 9:14

Labai geros mintys.Labai. Taigi tai liečia tapybą. Religinis menas jokiu būdu ne siužetas.
“Toks menas, poezija ir filosofija, kuriuose įsikurdina Dievas per Šventąją dvasią, yra gyvybingesnis ir galingesnis, nei kam nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti.”
Nuostabu

Bet koks negeras veiksmas,kad ir nuslėptas,       2016-07-16 19:53

užmeluotas niekur nedingsta.Jis sumuojasi dangaus buhalterijoje ir svarstyklėms per daug palinkus atsitinka didelė bėda atrodo netikėtai.Susikaupia.


Rekomenduojame

Jungtinių Tautų rezoliucija dėl smurto akušerijoje

Vidas Rachlevičius. Kai vyrauja sveikas protas ir padorumas

Neringa Venckienė: „Tai, kad esu grąžinama, nepadaro Lietuvos teisine valstybe“

Kauno forumo pareiškimas: Dėl įstatymo pažeidimų LRT veikloje

Povilas Urbšys: „Turi būti aiški takoskyra tarp lobistinės ir advokacinės veiklos“

Ramūnas Aušrotas. Apie NVO oligarchiją

Kun. Andrius Narbekovas. „Mums reikalinga nauja krikščionių apologetų karta“

Irena Vasinauskaitė. Puiki bendruomeninė rudens šventė Šiauliuose

Algis Avižienis „Iš savo varpinės“: Vietnamo pelkėse nuskendo amerikiečių iliuzijos

Žino, ką sako. Masiulis: jeigu kas iš senos partijos vadovybės galvoja, kad byloje bus galima visus šunis sukarti ant Masiulio, tai taip nebus

Irena Vasinauskaitė. Meras Artūras Visockas – žmogus, pasmerkęs Šiaulių liepas myriop?

Algimantas Rusteika. Juos atpažinsite iš jų vaisių

Atviras laiškas LR Prezidentui: Skubiai stabdykite masines miesto medžių žudynes (signataro A.Sėjūno spaudos konferencijos vaizdo įrašas)

Vytautas Radžvilas. Lietuvos politikos atnaujinimo klausimu

Kas čia pas mus tikrų tikriausi „vatnikai“?

Vytautas Sinica. Telkianti istorinės atminties politika

Geroji Naujiena: Jei tik turėtume tikėjimą...

Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga: švietimo problemos ne tik kad nebuvo išspręstos, bet dar ir pagilėjo

Valdas Vižinis. Lietuvos valdžios elito karas prieš visuomenę tęsiasi

Verta prisiminti. Kun. Marius Talutis. Daugiau negu sutapimai…

Kaip nusišalinant nenusišalinti? Rūtos Visocnik replika apie Kauno miesto „vieningųjų“ diegiamą savivaldos modelį

Ką popiežius Pranciškus sveikindamas pasakė kardinolui Sigitui?

Andrius Navickas: siūlau Švietimo ministeriją iškelti į Estiją

Rūta Visocnik. Ar gali „vaiko teisės“ kviesti tėvus į posėdžius nenurodydamos aiškios priežasties?

Vidmanto Valiušaičio knygos „Istorikai nenaudoja dalies šaltinių“ pristatymas (video)

Algimantas Rusteika. Jei direktoriumi būčiau aš

Vitalijus Balkus „Iš savo varpinės“: pasakyk bankui „sudie“

Nuo bačkos. Bernardas Gailius. Patriotizmas trukdo valstybei augti

Jurga Lago: Mes iš Lietuvos

Lietuvoje nutylėta Europos Parlamento istorinė rezoliucija „Dėl europinės atminties svarbos Europos ateičiai“ –  dar vienas smūgis R. Šimašiui

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.