Liudvikas Jakimavičius. Prie lovio

Marius Matulevičius   2012 m. rugsėjo 27 d. 20:02

0     

    

Liudvikas Jakimavičius. Prie lovio

Liudvikas Jakimavičius – rašytojas, „Sietyno“ leidėjas, „Šėpos“ teatro kūrėjas nusprendė, jog aktyvi visuomeninė pozicija, publikacijos spaudoje bei interneto portaluose yra svarbus padrąsinimas susigūžusiai visuomenei. Tačiau to nepakanka išjudinti politinį „elitą“. „Elitas“, tarsi primiršti „Šėpos“ teatro herojai, kuriuos bandė nušluoti Sąjūdžio banga. Sustabarėjusi politinė nomenklatūra net nebando slėpti savo komiškos pozicijos, kai trypiamas žmonių orumas bei žeminama valstybė. Galima būtų tiesiog pasijuokti ar parašyti Dočio komentarą, tačiau politinės scenos herojų elgesys jau senokai tapęs nebejuokingas. Greičiau grėsmingas. Liudvikas metė iššūkį biudžetinių partijų kandidatams per šiuos Seimo rinkimus. Jo kandidatūrą „Lietuvos sąrašas“ kelia Žirmūnų apygardoje. Liudvikas siekia tapti Seimo nariu norėdamas pažadinti amoralios politikos išvargintus žmones. Tad kalbamės su juo apie požiūrį į dabar vykstančius visuomeninius procesus.

Liudvikai, pats esi rašytojas, tad kodėl nusprendei tapti politiku? Ar užteks kompetencijos rengti įstatymus, diskutuoti socialinėmis, ekonomikos bei teisėtvarkos temomis? Ar negąsdins pikti anoniminiai komentarai, sakysiantys – „Ir Liudvikas Jakimavičius veržiasi prie lovio“?

Visų pirma, išsiaiškinkime sąvokas, kurios Lietuvoje dažnai reiškia visai ne tą, ką turėtų reikšti. Man keistai skamba, kai koks nors Pinokis, patekęs į Seimą (kartais per partinį sąrašą), žiūrėk, jau ima puikuotis: „Aš politikas“. Marksizmo leninizmo ir mokslinio komunizmo dėstytojai, visokio plauko propagandistai bei „politrukai“ atkurtoje Nepriklausomoje Lietuvoje visu ruimu persikrikštijo į politologus – makaronų kabinimo fiesta tęsiasi. Tokiu politiku aš nenusprendžiau tapti ir, kiek pats save pažįstu, niekados netapsiu.

Didžiojoje Karalystėje į politiko vardą pretenduoti gali tik žmogus baigęs politikos mokslus Oksbridže (sudurtinis žodis – Oksforde ir Kembridže), ir to dar negana: tavo tėvas, senelis, o gal ir tolimesnės kartos protėviai turėjo suktis politikos ratuose, pats turėtum būti užaugęs tame politikos lauke, nuo vaikystės kvėpavęs tuo oru, atmintinai žinantis politinės elgsenos taisykles ir veikimo būdus, ir dar – sąžiningas valstybės pilietis ir patriotas. Lietuvoje tokių kol kas nėra ir ilgokai dar teks palaukti, kol pirmieji pradės rastis.

Jei per okupacijas nebūtume patyrę politinio elito genocido, dabar tikrai turėtume tikrų europinio lygio politikų, gal kitaip sektųsi tvarkytis savo kieme ir pasaulyje. Taigi, į politiko vaidmenį, net jei gvieščiausi, negalėčiau pretenduoti, nors mano senelis Jonas Jakimavičius nuo Vilniaus Konferencijos (1917 m.) iki pat sovietų okupacijos buvo Lietuvos politinio elito žmogus ir daugiametis nepartinis Seimo narys.

Ir Sąjūdžio, ir dabartiniai politinio lauko veikėjai yra savamoksliai, kiekvienas savaip suprantantis savo vaidmenį ir priedermes toje scenoje, kurią pavydesni vadina „prie lovio“. Aš, kaip rašytojas ir publicistas, esu tik šioks toks mūsų gyvenamos tikrovės tyrinėtojas. Ta tikrovė yra tarytum scena, kurioje vyksta tikros nesuvaidintos dramos, verda aistros arba vaidinamos muilo operos ir sacharininės operetės. Yra ir užkulisiai, kur strateguojami scenarijai su antspaudu „visiškai slaptai“. Tyrinėtojo uždavinys ir yra pamėginti iššifruoti, kas tuose užkulisiuose vyksta, kas pasislėpęs iš tamsos valdo tą regimąją apšviestą marionečių teatro avansceną, kodėl scenarijuose ima trūkinėti grandys, pradingsta elementari veiksmų logika ir motyvai.

Jei likimas lemtų ketveriems metams patekti į Seimo belangę, iš anksto pasižadu nediskutuoti tomis temomis, kurių neišmanau. Jei elgčiausi kaip koks visų galų meistras Petras Gražulis, Algis Čaplikas ar Vytenis Andriukaitis, atrodyčiau tragikomiškai. Niekas diskutuoti klausimais, kurių neišmanau, manęs neprivers, o ir neturiu puikybės gražbyliauti. Šiek tiek nutuokiu kultūros ir žiniasklaidos lauke, kur problemų tikrai ne mažiau nei energetikoje. Tose srityse, lygiai kaip ir kitiems kitose, tektų „rengti įstatymus, diskutuoti socialinėmis, ekonomikos bei teisėtvarkos temomis“ bei spręsti.

Kitas veiklos dirvonas būtų tas, apie kurį dabar valdžios žmonės ir ypač teisininkai vengia šnekėti. Jie patys sau yra susikūrę klaninę, medinę metakalbą, kuri be teisininko išaiškinimo paprastam žmogui yra nesuprantama, ir pilietis, patekęs į bėdą, pats vienas, be išmanančio kazuistikos vingrybes teisininko yra bejėgis ją suprasti ir apsiginti. Teisininkų klanas tos kalbos kodus saugo kaip akies vyzdį, nes per juos plaukuota ranka lenda į paprasto žmogaus kišenę. Mūsų teisynų ir kodeksų diskursą būtina išversti į žmonių kalbą. Jei to darbo nepadarysime, teisingumas ir jo vykdymas taip ir pasiliks manipuliatorių privilegija. Kaip rašytojas ir kelis dešimtmečius dirbęs redaktorium, mūsų teisėkūrininkams tikrai turiu ką patarti, kad žmogui būtų lengviau orientuotis mūsų teisiniame šabakštyne.

Suprantama, kad visiems geras nebūsi ir kai kam nelabai patiksi. Ilgainiui pripranti ir prie pačių pikčiausių ir bjauriausių komentarų. Tiesą pasakius, iš pradžių apkalbos nervindavo, bet ilgainiui užsiauginau storesnę skūrą ir dabar į visokias kliautis nebekreipiu dėmesio. Jei ten, Seime, yra kažkoks lovys pilnas jovalo, tegul visi prie to lovio ir eina. Visai nepavydu.

Vilniaus Žirmūnų apygardoje teks grumtis prieš lietuvių politikos veteranus – Vytenį Andriukaitį, Algį Čapliką, Viliją Aleknaitę-Abramikienę. Bandysi rungtis ir su kairiųjų, ir su centristų, ir su dešiniųjų atstovais. Kodėl Tau, kaip „Lietuvos sąrašo“ atstovui neįtinka visos politinės kryptys?

Man atrodo, kad tarp išvardytų pretendentų pažiūrų nėra apčiuopiamos takoskyros. Visi trys yra to paties lizdo paukščiai – sisteminiai, kurių partijos finansuojamos iš mokesčių mokėtojų pinigų. Jie gali sudarinėti neįtikinamiausias koalicijas, nesiremiančias nei į programas, nei į principus, nei į moralę.

„Lietuvos sąrašas“ šia prasme nėra tradicinė partija. Ji labiau panaši į visuomeninį sambūrį, kuris ir siūlo alternatyvą, kitą pasirinkimą. Paradoksaliai skamba, bet „Lietuvos sąrašas“ pasisako prieš partinius sąrašus tiek savivaldoje, tiek ir į Seimą. Rinkimai turėtų vykti tik vienmandatėse apygardose. Juose turėtų lemti ne pinigai, kuriuos mokesčių pavidalu iš mūsų paima valdantieji, kad vėl juos išrinktume, o asmenybės, kuriomis rinkėjas pasitiki.

Įsivaizduokite tokį olimpinį vaizdelį. Maratonas. Ties starto linija sustatomi bėgikai. Vieni aprėdyti puikiu sportiniu inventorium, už valdiškus (mūsų) pinigus ištreniruoti atletai, o kiti basi, už anų sportbačius ir treniruotes sumokėję iš savo kišenių bėdžiai. Lygiomis teisėmis ir sąlygomis toksai „maratonas“ tikrai nekvepia. Taigi tie politiniai dariniai ir politinės kryptys, kurios pačios sau nustato patogias maratono taisykles, finansuojamas iš konkurentų kišenių, man nepatinka ir neįtinka. Jei jau lošiam lošimą, tai loškim jį visiškai sąžiningai, šviesiai ir lygiomis sąlygomis, neturėdami valdiškos kozirinės kortos rankovėje. Rinkėjas turėtų tas nelygios kovos taisykles perprasti, pamatęs glamūrinius nupudruotus sistemininkų veidus už reklaminių stendų ir TV ekranų stiklo. Už jų rinkiminį šou juk mes ir sumokėjome, o ne kas kitas.

Tavo rinkimų programoje dominuoja gana radikalūs siūlymai reformuoti savivaldą bei teisėtvarką. Ką konkrečiai siūlytum pirmiausiai keisti mūsų valstybėje?

Nieko labai radikalaus aš nesiūlau, paprasčiausiai persukti valstybės valdymo vektorių, kad jis remtųsi į bendrijas ir bendruomenes, o šios savo norus ir galias deleguotų pačių išrinktiems žmonėms, kuriuos turėtų teisę atšaukti, jei matytų, kad deleguotas aukštyn pareigūnas įpareigojimų nevykdo ar nesugeba vykdyti. Tai ir būtų pats tikriausias valstybės demokratijos pamatas bei garantas, laiduojantis visuomenei galias savo kieme, kaime, mieste ir valstybėje būti šeimininku.

Ar neatrodytų, jog paprastam žmogui aktualesnės socialinės problemos – kaip išgyventi iš pensijos ar nedidelio atlyginimo, kaip atlaikyti skausmingą šildymo sezoną, kaip sustabdyti bėgančius iš Lietuvos žmones, ne abstrakčios teisėtvarkos ir savivaldos temos?

Valstybėje nėra kokių nors atskirų šildymo, kuro kainų, nedarbo, socialinių ar emigracijos problemų. Kiekviena jų yra to paties konteksto sudedamoji. Kažkada per radiją išgirdau vieno išmintingo žmogaus komentarą. Jis sakė: „Jei kibiras kiauras, pilk į jį kiek nori vandens, vis viena jis bus tuščias.“ Panašiai ir su mūsų valstybe. Premjeras tikina, kad eksporto rodikliai vos ne geriausi Europoje, ekonomika keliasi, o kai kalba pakrypsta į minimalios algos ar pragyvenimo minimumo pakėlimą, atsakymas vienas: „Nėra iš ko“. Kaži kaip galas su galu nesueina.

Nesu ekonomistas, bet savo bityne privalau juo būti. Bitėms makaronų nepakabinsi – vasarą jos tau neša medų, o rudenį būk malonus, pamaitink jas ir avilius apšiltink, kad neišmirtų. Beje, ir kalbėkis su bitėmis jautriai kaip sugebi, o ne grūmodamas vėzdu. Taip pat ir su žmonėmis. Baudžiavoj niekas nenori gyventi ir negyvens. Sukurta begalės popierinių programų, iššvaistyti milijonai mūsų pinigų, tarytum siekiant stabdyti emigraciją, susigrąžinti Lietuvon savo piliečius. Vėjų vėjai, emigracijos srautas neslūgsta, o popierinės programos kaip keliavusios taip ir keliauja į stalčius. Mano programoje yra paprasta tezė: „Atleiskim trejiems metams nuo pelno mokesčių pradedamą šeimos, smulkųjį bei vidutinį verslą“, ir koks trečdalis mūsų ekonominių emigrantų su savo uždirbtu kapitalu ir idėjomis tikrai sugrįš į Lietuvą steigti savo versliukus, kurti darbo vietas čia, o ne kur nors Londono priemiesčiuose. Bet čia niekam to nereikia. Manoma, kad sugrįžėliai sukels dar didesnį slėgį darbo rinkoje. Jei nieko nekeisim, gal ir sukels, todėl naudingiau yra už gerus pinigus kurti popierinius projektus į stalčius.

Didieji Lietuvos žiniasklaidos kanalai, atrodytų, nusprendė ignoruoti tavo atstovaujamos partijos „Lietuvos sąrašas“ visuomeninius veiksmus. Žmogui iš šalies nebeaišku, kodėl vis tebestovite Daukanto aikštėje. Kodėl varginate visuomenę niūriomis problemomis, kurias interneto portalai, TV laidos bei spaudos leidiniai stengiasi pamiršti?

Atsakysiu kaip indėnas į klausimą klausimu. O kodėl apdairūs funkcionieriai turėtų kasti sau duobę ar pjauti šaką, ant kurios patys sėdi? Tiesos ieškojimas ir galima sumaištis visuomenėje ją apčiuopus nėra jų verslo plano dalis. Jie labai logiškai mąsto ir sprendžia, kokius „netvarkos“ židinius reikia ignoruoti, nutildyti, o per kuriuos – gal ir iš peties kirsti. Ten dirba ne visai buki viešųjų ryšių technologai, tik mūsų bėda, kad tos jų technologijos dažniausiai yra juodesnės už juodas. Nieko nepadarysi, tokį ne perlais klotą kelią pasirinkome. Tenka juo eiti ir šypsotis.

Vilija Aleknaitė-Abramikienė savo rinkiminiame laikraštyje rinkėjams skelbia penkis principus. „Meilė yra būties pagrindas“ teigia pirmasis jos šūkis. Nejaugi prieštarautum tokiai svarbiai tiesai?

„Meilė, viltis ir tikėjimas“, bet Vilijai geranoriškai norėčiau pasiūlyti nespekuliuoti meile politiniuose Gariūnuose.

Bernardinai.lt

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Rekomenduojame

Vytautas Sinica. Būtina naikinti Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą

Rasa Čepaitienė. Čiukčiai prie Baltijos

Geroji Naujiena: Tiesos Dvasia – mūsų Globėjas

Algimantas Rusteika. Įtampą žūtbūt reikia išlaikyti

Povilas Urbšys. Apie opiumą liaudžiai ir Jo Ekscelenciją

Arūnas Gumuliauskas. Minint Steigiamojo Seimo šimtmetį

Povilas Gylys rekomenduoja. Apie zuikius ir valstybę

Istorikas Artūras Svarauskas apie Steigiamojo Seimo šimtmetį

Vytautas Sinica. Ironiška – nemirtinga neteisingai mąstančiųjų persekiojimo dvasia atgimsta sovietmetį tyrinėjančių galvose

Lietuvos Respublikai – 100! Gabrielės Petkevičaitės-Bitės žodis pirmajame Steigiamojo Seimo posėdyje

Vytautas Sinica. „Ne, vaikas nėra kolektyvinė mūsų visų atsakomybė“

Kaip iš Neringos Venckienės namų buvo pagrobta Deimantė Kedytė – dalijamės vaizdo įrašu ir Karolio Venckaus komentarais (video)

Algimantas Rusteika. Pasislėpti nepavyks niekam

Marijos radijas: Ar esama realių priežasčių pilietiniam judėjimui laisvoje šalyje, demokratinėje santvarkoje?

Rasa Čepaitienė. Kito žvilgsnyje

1972-ųjų gegužės 14-oji, Kaunas: Romas Kalanta ir kalantinės

Algimantas Rusteika. Kelios pastabos „vaiko ėmimo“ įrašo paraštėje

Aštuntosioms Garliavos antpuolio metinėms artėjant Neringa Venckienė klausia: Kodėl? Už ką?..

Fatima – pasaulinė Marijos sostinė, arba Popiežiaus Jono Pauliaus II galybės paslaptis

Kardinolas Joseph Ratzinger. Fatimos žinios teologiniai komentarai

Liudvikas Jakimavičius. Politinės stumdynės

Ramūnas Aušrotas. Ar nebus apribota tėvų teisė skųsti institucijų veiksmus?

Liudvikas Jakimavičius. „Amicus est Girnius, set magis amicus veritas“

Valdas Vasiliauskas. Lietuviško parlamentarizmo aukštumos

Nuo bačkos: „Freedom House“ politologas: Lietuva pagal demokratijos reitingą lieka stabilumo sala Vidurio Europoje

Andrius Švarplys. Apie politinę (ne partinę) kovą tarp laisvės ir karantino Amerikoje

Algirdas Endriukaitis. Retorinis klausimas: esame istoriniame kelyje ar dykumoje?

2020-ieji – Lietuvos Steigiamojo Seimo šimtmečio metai

Liudvikas Jakimavičius. Visų atsiprašau, kad negaliu nieko pakeisti

Tomas Čyvas „Iš savo varpinės“: „Prasidėjo rinkiminė ruja“

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.