Liudvikas Jakimavičius. Poezijos pavasario maršrutas į Karaliaučių

Tiesos.lt redakcija   2014 m. birželio 2 d. 8:06

5     

    

Liudvikas Jakimavičius. Poezijos pavasario maršrutas į Karaliaučių

„Mažoji studija“

Šį savaitgalį nusileido jubiliejinio – penkiasdešimtojo „Poezijos pavasario“ uždanga. Per pusę amžiaus keitėsi festivalio tikslai, turinys ir raiška. Šiandien tai bene seniausias ir ilgiausiai trunkantis poezijos festivalis Europoje, o gal ir pasaulyje, nes jo renginija šurmuliuoja ištisas dvi savaites, o poetų maršrutai driekiasi nuo Tbilisio iki Dublino, ir geografija linkusi plėstis.

Šiais metais renkuosi bene artimiausią tarptautinį maršrutą į Kaliningradą – Kionigsbergą – Karaliaučių. Ne dėl mandrumo vartoju tuos tris miesto pavadinimus. Už kiekvieno iš jų – skirtingas istorinis pasakojimas, skirtinga tikrovė, tapatybės ženklai ir įtampos. Dar prieš metus poetinis maršrutas į Kaliningradą ypatinga paklausa nepasižymėjo, panašiai kaip koks nors Kultūros ministerio portfelis. Prieš tave keliavusių pasakojimai leido numanyti visą poetinio savaitgalio dienotvarkę, tad ir kokių nors staigmenų ar netikėtumų ši kelionė tikrai nežadėjo. Šiandien Rusijos nepaskelbtas karas su Ukraina iš pagrindų sujaukė nusistovėjusius tarpusavio santykius ir įsivaizdavimus. Rusijos tema įsiveržė į mūsų kasdienybę. Ji tapo kertinė rinkimų debatuose, ji dominuoja pirmuosiuose pasaulio, Europos ir mūsų dienraščių puslapiuose. Tema taip įelektrinta ir aktualizuota, kad yra nebeapeinama nei šventinėje, nei buitinėje užstalėje. Taigi, smalsumas savo akimis pamatyti ir pajausti, kas vyksta toje Rusijoje, ruso bekraštėje sieloje ir sąmonėje, maršrutą į Kaliningradą išskiria iš kitų.

Mūsų sąmonėje apie Rytprūsių anklavą apstu plakatinių vaizdinių. Šiandien gajausias ir populiariausias šio krašto apibūdinimas, kad tai – žaliųjų žmogeliukų perkyla, „kazarmai“, iš kurių, pasigirdus komandai, siūbtelės į Lietuvą ir Europą nomadų orda. Ir tenka nustebti, kad važiuojant nuo Kybartų pasienio posto iki pat Kaliningrado, peizaže nematyti jokių militaristinių detalių. Nuo prašalaičio akių kažkur paslėpti objektai aptverti spygliuota viela, kokius matai Europoje ar Izraelyje. Nesutikom kelyje nė vienos karinės mašinos, miestuose, kuriuos pravažiavome ar dykinėjome, neteko matyti nė vieno uniformuoto kareivio. Gal kaip kurmiai lindi sukišti kur nors po žeme, o gal toks tobulas kamufliažas, kad nežinodamas net neįtartum, jog važiuoji labiausiai militarizuotu Europoj kraštu. Kad labiausiai apleistu, tai nieks nesiginčys. Kiek tik akys užmato iki horizonto plyti nedirbami laukai, apžėlę krūmynais. Nei žemdirbystės, nei gyvulininkystės ženklų nematyti. Per visą kelionę laukuose teko pamatyti tik vieną nedidelę žalmargių bandą. Atiduok šitą žemę Karbauskiui, tai tasai ims skaičiuoti ne milijonais, o milijardais. Bet atsargesnis lietuvis čia neis. Žino, kad gali gauti kulką ar dingti, kaip jau yra atsitikę. Pamokyti. Nėra čia nei drąsiųjų Maksimų, nei Norfų. 

Nieko naujo nepasakysiu, aprašytas yra šį kraštą pakandęs laikinumo sindromas, neleidžiantis čia pasijausti šeimininku ir pradėti ūkininkauti. Kas buvo likę nesusprogdinta po karo, sugriovė, išsinešiojo, nes buvo svetima, vokiška, o savo taip ir nepastatė, nes abejojo, ar verta. Labai miglota buvo krašto ateities perspektyva. Tokį išlaikytinio neveiklumą galima buvo pateisinti Potsdamo konferencijos nubrėžtu pusės amžiaus riboženkliu, kuomet turėjo būtį atnaujinti svarstymai apie krašto statusą ir ateitį. Europa šį klausimą tylomis užmetė į tolimą stalčių vengdama nereikalingų konfliktų, kurie galėtų kilti tarp valstybių pakrapščius senus istorinius šašus.

Kaliningradiečiams ši aplinkybė suteikė progą  imtis kurti savo kitokią tapatybę, skirtingą nei eurazinėje Rusijoje. Ir mentaliteto virsmas, ypač šviesuomenės sąmonėje, matyt, vyko. Komunistai neskausmingai buvo perkonstruoti į stačiatikius, o pačiame Kaliningrado centre vietoj Lenino paminklo Putinas pastatė cerkvę ir varpinę su auksiniais cibuliais. Viešuosiuose užrašuose ir reklamose dažniau mirga Kionigsbergas nei Kaliningradas. Stačiatikių bažnyčiai be skrupulų buvo perrašytas istorinis katalikų ir reformatų paveldas. Tie pasikeitimai galėtų būti plačių sociologinių tyrimų laukas. Pasidalinsiu tik viena kita detale, kuri man pasirodė reikšminga ir šį tą pasakanti, kas šiomis dienomis netikėtai nutiko su tos tapatybės kūryba.

Pirmasis mūsų susitikimas su vietine šviesuomene vyksta uždarame ratelyje, galėtum sakyti, vos ne masonų ložėje, kuri susibūrusi į poezijos ir Donelaičio mylėtojų klubą. Visi vieni kitus pažįsta, supranta iš pusės žodžio, yra atkūrę ir prūsiškus vakarėlių ritualų fragmentus. Renginio vedėja, pristatydama mus ir vakaro meniu, ima į rankas butelį vyno ir su neslepiamu pasipuikavimu sako: „Štai mes jau turime ir Krymo vyno. Ant etiketės iš tikro puikuojasi rusiškas užrašas „Krymskoje vino“. Pagalvoju: gerai, kad mūsų delegacijoje vieni abstinentai, nesidrėbsim veidu į purvą. Nesuprasi, akibrokštas tai buvo ar provokacija? O gal paprasčiausias moters nenuovokumas, rodantis, kad jokių esminių lūžių šviesuomenės sąmonėje čia taip ir neįvyko. Joje kaip buvo, taip ir liko eklektiška, nedarni vertybių sangrūda, kur greta – Donelaitis ir Putinas, Čiurlionis ir Kalašnikovas, Kantas ir Duginas.

Iki nelemto Rusijos žygio susirinkti sovietijos žemes šie „zapadnykai“ buvo beveik įtikėję, kad kokiu nors pavidalu integruosis į Europos, o ne Azijos vertybėmis grįstą tikrovę. Akimirksniu viskas apsivertė aukštyn kojom, ir jie nuščiuvę stebi, kaip iš krašto traukiasi vokiečių ir lenkų verslininkai ir investicijos. Ten Kremliaus aukštybėse apie juos ir jų puoselėtas iliuzijas nepagalvojo. Bendraujant matai jų sutrikimą ir girdi lyg per dažnai kartojamą leitmotyvą, kad mes dar galime bendrauti, nes turime saugų komunikacijos lauką – poeziją. Gink Dieve, jei žengsi už jo, atsivers kraupi nesusišnekėjimo praraja, senos žaizdos ir senos šunvotės.

Nėra jiems gerai, juos reikėtų užjausti. Va, mūsų kelionės pačioje pabaigoje kažkur netoli už Tolminkiemio einam seno geležinkelio pabėgiais su keliom rusėm inteligentėm pažiūrėti aukšto arkinio tilto per upę. Sako: „Va, Krupo geležinkelis į Lenkiją. Kaip gražiai restauravome, pakeitėme papuvusius pabėgius. Dabar tarp senų ir nauji. Gal šiais metais ir traukiniai bus paleisti“.

– Į kur traukiniai? – klausiu.

– Į Lenkiją, – atsako nustebusi, kad nesupratau.

– Tai, kad į Lenkiją niekaip, – aiškinu, – vėžė per plati…

Ir staiga švysteli mintis, kad vėžė visai ne per plati platformoms, ant kurių tankai, tanketės ir kitokia karinė technika. Aišku, kad keleiviniai traukiniai į Varšuvą ir Berlyną šiais bėgiais niekados nevažiuos.

„Mažoji studija“

P.S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

praetie       2014-06-2 17:30

jus nieko daugiau nepasieket , kaip i Rusija, kaip su Rusija vargsai jus menininkai, rasytojai ir panasiai. Nei jus zinot Pasaulio , nei jus zinot kalbu ,geda uz jus

tata        2014-06-2 12:31

Ar jau galima laidoti Kaliningrado demilitarizavimo temą?
– Apie tai buvo kalbama prieš 10 metų, net Europos Parlamento dokumentai buvo priimti, kad Karaliaučius regiono problema yra visos Europos problema. O po to tie balsai nutilo pasiduodant Rusijos perspėjimams, spaudimams.
Dėl demilitarizavimo buvo kalbama iki 1997 m. Net Amerikos kongrese buvo priimta rezoliucija, o Senatas nesuspėjo. Tikrai buvo suprantama ir kalbama, kad šio Europos gabalo perkrovimas ginklais ir užteršimas visų žemių ir vandenų karinėmis bazėmis yra didelė problema netgi ateities Europai. Kaip žmonėms reikės gyventi? Kaip reikės išvalyti tą palikimą?
Paskui apie demilitarizaciją nustota kalbėti, kadangi Rusija darėsi vis agresyvesnė, o Vakarai su tuo taikstėsi. Tačiau dabartinė padėtis turėtų paskatinti vėl apie tai galvoti. Labai retai ir labai nedrąsiai kai kur užsimenama, kad to krašto statusas yra neaiškus.
Žinoma, Rusija skelbia, kad tai Rusija ir jokių ginčų nėra, bet kraštas niekad nebuvo jokia tarptautine sutartimi atiduotas Rusijai. Buvo pripažįstama kaip faktinė padėtis, ir ta faktinė padėtis yra konstatuota Potsdamo sutartimi – pasakyta, kad Rusijai pavedama administruoti iki taikos sutarties su Vokietija, o jos ligi šiol nėra.
Tai klausimas kaip ir atviras. Nors jeigu Rusija bus labai agresyvi, Vakarų demokratijos gali atsiminti šį klausimą.

tata        2014-06-2 12:27

Užuot pataikavusi, Europa, anot V.Landsbergio, galėtų pati priminti Rusijai, pavyzdžiui, Karaliaučiaus srities demilitarizavimo klausimą.
...
Pirmiausia Vakarų pasaulis, atstovaujantis demokratijai, turėtų vengti kalbėti Rusijos žodžiais, o kalbėti apie padėtį tiesiais ir teisingais žodžiais: ar tai tikrai konfliktas tarp Rusijos ir Ukrainos dėl Krymo,  ar tarp Rusijos ir Europos.

Rusija rengėsi labai iš anksto, galbūt net nuo pačios Sovietų Sąjungos subyrėjimo, nors tada Rusiją labiau demokratiškai valdė Boriso Jelcino komanda, bet ir joje buvo norinčių išlaikyti senąsias valdas.
Su Vladimiro Putino atėjimu viskas pasidarė labai atvira, buvusių Rusijos valdų susigrobimas atgal buvo paskelbtas tikslu.
Jau 15 metų žinoma, kad V.Putinas atėjo susirinkti žemių atgal, jis tuo gyrėsi. O dabar apetitas didėja – yra entuziastų, kalbančių net apie Aliaską, kurią carai pardavė Amerikai. Suįžūlėjimas siekia labai toli, ir tas įkarštis-tvaikas, užgrobimo sėkmės tvaikas svaigina galvas Rusijos valdžiai. Taip pat kaip ir Vakarų nuolaidžiavimas arba mėginimas neaštrinti ar neleisti užaštrinti situacijos.
Iš tikrųjų Vakarai neaštrina, Rusija aštrina, o Vakarai lyg ir neleidžia užaštrinti padėties iki viršaus. Tai tikriausiai Rusija supranta kaip silpnumą, jiems gatvės chuliganiškas mentalitetas yra labiau būdingas – jeigu tu silpnas, tai tau galima užvožti dar daugiau. Netgi ES yra paskelbta Rusijos prieše – tekstuose, kurie eina iš Kremliaus. Žinoma, V.Putinas kalba kitais žodžiais. Jis sako, kad ES kišasi į mūsų reikalus, Europa nori mums blogo, mes duosim atgal.

Vytautas Landsbergis: „Gal dabar laikas Rusijai priminti Karaliaučių?“

aha        2014-06-2 12:17

gal pagaliau ir Jakimavičius praregėjo?

nesikeičia ruskeliai       2014-06-2 11:32

tarybinias metais tekdavo važinėti į komandiruotes po plačią TSRS, tai vakarais restorane ruskeliai būtinai klausdavo:

- kodėl jūs mūsų nemylite?

Mano atsakymas būdavo:

- o kas jus myli?
- ar žinote, kad didžiausi nacionalistai - tai rusai?

nieko neatsakydavo ruskeliai…


Rekomenduojame

Geroji Naujiena: Jis yra čia ir dabar, Jis yra su mumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos

Vitalijaus Balkaus replika „Iš savo varpinės“: Maistininkai grasina supūdyti produkciją, arba Kodėl „nematoma rinkos ranka“ taip ir lieka nematoma?

Justas Stankevičius. Ar Sorošas šeimininkauja Lietuvoje?

Neringa Venckienė: „Jie mano, kad mane žemina. Bet manęs jie nepažemins…“

Iš Tiesos.lt pašto: Edmundas Paškauskas. Pandemijos ir rizika vyresnio amžiaus žmonėms, arba Kada bus išrasti skiepai nuo nužmogėjimo? (II)

Verta paminėti. Julijonas Būtėnas: žurnalistas ir laisvės kovotojas

Algimantas Rusteika. Kai suprasit, kad turim ką turim, turėsit gerą laiką

Atmintinos datos: operacija „pavasaris“ – 1948 m. gegužės 22–24 d. iš Lietuvos ištremta apie 40 tūkst. žmonių

Nacionalinis susivienijimas reikalauja nutraukti vyresnio amžiaus asmenų diskriminaciją

Dovilas Petkus. Įtakingi veikėjai susirūpino savo tamsia praeitimi

Robertas Grigas. Šv. Jono Pauliaus II šimtmečiui

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka pristato: knyga „Lietuvos partizanų valstybė“

Andrius Švarplys. Legenda

Vytautas Radžvilas. Apie lietuviškąjį čiukčio sindromą

Skiepų karai. Ramūnas Aušrotas: Klausimas tik toks: ar bus taikoma „grubi prievarta“, ar…

8-tosios Garliavos antpuolio metinės: neabejingi piliečiai ir vėl klausė: „Ar dar gyva Deimantė?“ Papildyta Neringos Venckienės komentaru

Eligijus Dzežulskis-Duonys. Kaip atkurti pašlijusią ES reputaciją?

Per 500 žmonių pasirašė laišką Lietuvos vyskupams dėl Komunijos dalijimo būdo

Liudvikas Jakimavičius. Gyvenimo redaktorius Covidas

Kerouaco vertėja Irena Balčiūnienė – apie Mykolaitį-Putiną ir kiekviena proga jį menkinantį Tomą Venclovą

Neringa Venckienė. Valstybė laikosi ant melo pamatų

Algimantas Rusteika. Gyvename linksmiau ir laisviau

Liudvikas Jakimavičius. Prisiklausėme

Jonas Švagžlys. Apie opozicijos atstovų sekamas sėkmės istorijas

Rasa Čepaitienė. Mažumų valstybė

Vytautas Sinica. Būtina naikinti Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą

Rasa Čepaitienė. Čiukčiai prie Baltijos

Geroji Naujiena: Tiesos Dvasia – mūsų Globėjas

Algimantas Rusteika. Įtampą žūtbūt reikia išlaikyti

Povilas Urbšys. Apie opiumą liaudžiai ir Jo Ekscelenciją

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.