Jau senokai esu pastebėjęs įdomų dalyką, kad laiko ritmas, kurį dabar gyvename yra visai kitas, nei tas, kurį gyvenome, tarkim, prieš dvidešimt ar trisdešimt metų. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia.
Imkime kad ir kinematografą. Pasileiskime kokį seną gerą kino šedevrą. Žiūri, ir neapleidžia toks jausmas, kad pasakojimas per lėtas, mizanscenos ištemptos, pauzės per ilgos. O anuomet atrodė, kad mūsų suvokimas buvo tobulai sinchronizuotas su pasakojimo ritmu. Kažkas su tuo laiku yra atsitikę, nors saulė teka, kaip ir tekėjusi, paroje valandų nei sumažėjo, nei padaugėjo, savaitė nesutrumpėjusi, o laiko katastrofiškai ima stigti.
Taip, linijinis laikas tarytum teka kaip tekėjęs, bet jo pajautimas ar suvokimas tikrai yra pasikeitęs. Matyt, turime reikalų ne su vienu, o su keliais laikais – subjektyviu ir objektyviu, kurie vienas su kitu nesusišneka, nesutampa, neretai pereina į konfliktą ir klinčą.
Retai besutiksi neskubantį žmogų. Koks nors susimąstęs, medituojantis ant parko suoliuko, žiū, jau atrodo įtartinas – gal nevisprotis, įkaušęs ar apsirūkęs? O kaip dažnai išgirsti: „Bėgu, bėgu, neturiu laiko, reikalai“, – toks šiuo laiku atrodo normalus, jokių įtarimų nekeliantis.
Žmonės, kurie gyveno sovietų laikais, gerai prisimena tą būseną, kai to laiko buvo tarytum marios. Tuščio, niekam nereikalingo, nuobodaus, ištįsusio ir menkaverčio. Tuomet žmogus gal kiek daugiau ir pamąstydavo, mat turėjo tam laiko. Oskaras Milašius Petro Klimo prisiminimuose keikė Ameriką. Sakė, tai Apokalipsės žvėris, šėtono šalis. Ir smerkė tą mūsų vaizduotės Eldoradą už formulę, pagal kurią ta šalis gyveno: „Laikas – pinigai“.
Keistai atrodė tokie poeto „nusifantazavimai“. Kaip gi taip? Besišypsanti prie savo Biuikų Amerika – stebuklų šalis, į kurią kone visa Lietuva svajojo pabėgti, ir – še tai tau. Milašiaus pranašystės ir vizijos ne vienam kėlė rimtų abejonių, ar mūsų ambasadorius tuos dalykus kalbėjo būdamas sveiko proto. Žinia – poetas. Atleistina. Bet pakako peršokti į kitaip sustyguotą ekonominę tvarką, ir poeto mintis ima darytis visai suprantama ir turinti išminties grūdą.
Jei laikas yra Visagalio rankose, jis neturėtų būti taip tiesmukiškai konvertuojamas į pinigą.
Mūsų laikų žmogaus puikybė yra beribė. Jis gviešiasi sėstis į valdovo sostą ir dedasi laiko valdytoju, dalintoju, ultimatumų skelbėju.
Mėgindamas susivokti, kasdien virtualiai pakeliauju po pasaulį, po įvairias Medijų platformas. Lietuvoje kuo toliau, tuo trumpiau užsibūnu – ne Naisiuose, Seime ar Prezidentūroje gaminamos rimtosios žinios ir pasaulio įvykiai. Sunku pasakyti, kur yra ta pasaulio įvykius kurianti buveinė: Maskvoje, Pekine, Pchenjane, Rijade, Londone, Berlyne, Briuselyje ar Vašingtone, bet ta kūryba kuo toliau, tuo labiau darosi žmogui grėsminga ir bauginanti. Kažkur pasiutusiai skubama.
Kartais ima atrodyti, kad geriau žmogus išvis tų naujienų negautų, nes žinojimas ne išlaisvina, o varo į neviltį ir siaubą, panašų į tokį, koks nutapytas Edvardo Munko paveiksle. Vyksta propagandų karai, kur autentiškoms žmogaus pažiūroms nėra vietos. Propagandų malūnai mala į miltus pasaulėžiūras ir žmonių likimus.
Tai va tokiame mažai guodžiančiame planetos laike kur buvęs, kur nebuvęs pagaliau atkeliauja Adventas. Laikas tarytum iš visai kitos erčios, su visai kita prasmių konotacija. Dabar toks laikas kaip niekad mums reikalingas.
Adventas, nelyg Viešpaties malonė ir kvietimas ištrūkti iš slogaus siaubo filmo, įkyriai transliuojamo visiems per prievartą, per visus kanalus iš visų ekranų. Ištrūkti ir susikaupti, pasirengti šventei – kūdikėlio Jėzaus gimimui – Kalėdoms.
Tamsos daug, bet Kalėdų šviesos žiburėlis mirksi. Ir kuo didesnė tamsa, tuo labiau tos jaukios švieselės žmogus yra išsiilgęs.
Iš praeities ataidi teisingo ir išmintingo žmonių elgesio prisiminimas. Andai pieš prasidedant Adventui, visus piemenis jų šeimininkai paleisdavo pas namiškius ilsėtis ir ruoštis šventei. Tai sugrįžimas į namus, į šeimą, į visai kitokių santykių erdvę, kur skubėjimas ir lėkimas strimgalviais atrodo komiškai.
Tikrai laiminga ta švento Andriejaus, pirmojo Kristaus pašaukto apaštalo, diena. Žvejo, pakviesto nuo Tiberijaus pakrantės tinklų. Diena, nuo kurios ir prasideda kelionė prasmingu Advento laiku, kurio vertė skaičiuojama ne šios žemės pinigais.
Komentaras skaitytas ir per „Mažąją studiją“
P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.
Parašyk komentarą
Komentarai
Laikas ,kaip ir visa ši ašarų pakalnė yra reliatyvi sąvoka. Iliuzija. Miražas. Miegančiojo sapnas trunkantis sekundes, į kurias gali tilpti visa epocha. Besivaikydamas momentinių malonumų, kurie tėra kančios kita pusė, žmogus vis labiau pamiršta savo esmę ir prasmę.
Žmogaus gyvenimas palyginus su pasaulio, visatos trukme yra tik akimirka. Neįmanomas palyginti su tokiomis žmogui neaprėpiamomis, bet vis tiek ribotomis sąvokomis kaip amžinybė, begalybė. Ką bekalbėti apie tai, kas yra absoliučiai neribota, prieš ką žodžiai ir sąvokos bejėgiai…
Mūsų laikų prakeikimas yra tai, kad žmogus tą jam duotą akimirką tenaudoja savo puikybės, ego įtvirtinimui, vis gilesniam ir skausmingesniam įsipainiojimui iliuzijoje,bėgimui žiurkių rate, vietoje to, kad paverstų šią akimirką, neribota, nesąlygota palaima…
Pripraskite prie gerų serialų, tai pamatysite, kad net ir 3 val. 50 min. trunkančių filmų siužetas pralekia labai greitai.
Oligarchinė mafija šv.Kalėdas jau pradeda švęsti prieš du mėnesius ir sugadina mums šventę. Atima šventės džiaugsmus per pabodimą ir dezi propagandą. Vaikams padaro jas nebeįdomias tyčia vėl dėl tų pačių runkeliukų, kad šie būtų pastoviame strese, įtampoje ir negalėtų logiškai mąstyti, o tik vergautų oligarchams ir kitiems uzurpatoriams bei dezi magnatams - dezinformacijos plėtros priemonių savininkams kaip, pavyzdžiui, Lietuvos komsomolkė ir pan.
Dėkui autoriui. Uždarykime laiką savyje, apribokime savo dalyvavimą ??? varžybose. Advento esmę „suėda“ komercinis eglučių uždegimas ir šventės deklaravimas prieš 2 mėnesius.
Puikiai pasakyta, bravo! Pasauly šiais metais tebeviešpatavo tos pačios dvi Niurnbergo tribunolo(farso) super galybės, kaip mūsų okupacinių eksiukų(valdančiosios klasės) palaima ir gerovė skolon kitų sąskaita, o trečioji, Kinija, vis beldėsi ir beldėsi į duris, norėdama tapt pirmąja ir pastumt tas dvi į šoną nuo dualistinės viešpatijos, kurios ją ir suorganizavo, besidalindamos pasaulį ne tik įtakos zonomis, o kur kas rimčiau ir pragaištingiau. Ir aš manau, kad Oskaras bus buvęs teisus. Kažin ar mūsų elitą ir televizijų bei radijo dezistus, ir kitas Neosovietinės Oligarchijos čiauškutes gelbės ir Žečpospolita, į kurią taip veržiasi kaip patrakę?
nuteike maloniai.
Liudvikai,o Tamsta ar pasidomėjote kiek pakito Žemės “pulsas”(virpesių dažnis).
Va kur “šuo pakastas”.
Oskaras Milašius nieko nekeikė; jis tik atvirai kalbėjo apie tai, ką matė savo vizijose. O tų vizijų tikroviškumą parodė ne tik praėjusio amžiaus įvykiai, bet ir dabartinė Vakarų pasaulio dvasinė krizė, kuriai impulsus duoda Amerika. Niekinti pranašus yra ne tik kvaila, bet ir pavojinga.
pamąstė Liudvikas raštu, pafilosofavo, ramiai pakalbėjo, nieko nekeikė, neapkalbėjo,- ir komentarų nėra. Net skubantieji neįsižeidė. Kažkaip nepritapo prie skubančiųjų kohortos.O dar ir dieną laiminga pavadino. Balta varna ir tiek.