Įžvalgos

Liudvikas Jakimavičius. Kovo 11-oji, 2017

Tiesos.lt redakcija   2017 m. kovo 13 d. 14:48

8     

    

Liudvikas Jakimavičius. Kovo 11-oji, 2017

Kiekviena valstybės šventė, regis, turėtų būti mums nepajudinama – nelyg amžinoji konstanta, atspari laiko ir istorijos skersvėjams. Tačiau taip nėra, nes keičiasi pati istorinė tikrovė, keičiasi žmonės ir papročiai.

Nuo tų laikų, kai lietuviai išėjo į gatves su trispalvėm atlapuose, daug vandens nutekėjo. Ir tekėdamas daug ką nuplovė, išblukino, o po to užpylė ir naujų spalvų ant mūsų tikrovės ekrano. Labai daug žmonių, kurie gyveno „Dievo ir Tėvynės“ pasakojime, nukeliavo pas protėvius. Baigia išmirti tremtinių ir rezistentų karta, buvusi to pasakojimo saugotoja. Tai kartai garbės ir Lietuvos valstybės idėja buvo šventa ne žodžiais.

Kasmet minėdami Vasario 16-ąją, sausio 13-ąją ar kovo 11-ąją iš aukščiausių valstybės tribūnų girdime tą patį fasadinį pasakojimą apie lietuvių drąsą ir pasiaukojimą, apie keistą pamišėlišką lietuvių bruožą stotis skersai kelio galingoms imperijoms, kai nedaug kas tikėjo mūsų galimybėmis įkūnyti amžių svajonę – atstatyti, atkurti ir apginti Nepriklausomą valstybę.

Be abejo, šių pasakojimų žanras atitinka herojinio epo kanoną. Naratyvas peržengia objektyvaus istorinio pasakojimo schemas, ir mūsų kolektyvinėje sąmonėje ima gyventi kaip mitas apie laisvę, į kurį mes sugrįžtame švenčių dienomis, kai segamės į atlapą trispalvę juostelę.

Giedodami himną mes stovime to mito veikimo lauke, ir mūsų netrikdo klausimai, ar himno žodžiai neprasilenkia su tikrove, į kurią būsime sugrąžinti, kai šventės baigsis. Per valstybės šventes, jei esame atviri ir nuoširdūs, mes patenkame į kitą, mitinį išmatavimą, kuriame veikia visai kiti dėsniai.
Istoriniame XX a. naratyve buvome išsišokėliai, vos ne savižudžiai. Naiviai man šiandien skamba įvairios sociologinės ir ekonominės interpretacijos, kuriomis mėginama „objektyviai“ paaiškinti stebuklą, ištikusį mus 1990-ųjų metų kovo 11 dieną.

„Parduotuvėse – tušti apmusiję prekystaliai, šlapiankė, jaučių kaulai – „po blatu“. Žodžiu – ragai ir kanopos“, – supraskim aiškinimą: tokia imperija objektyviai artėjo į savo dienų pabaigą ir turėjo žlugti. Šiomis tikromis detalėmis ir aplinkybėmis vis dėlto neišeitų atsakyti, kodėl sočiausiai gyvenę tarp penkiolikos broliškų respublikų, buvome ta pirmoji ištrūkusi grandis? Tikriausiai vien dėl apetito gyventi sočiai kaip švedai nebūtume taip beatodairiškai rizikavę.

Nepaaiškintume ir laikysenos, kodėl mūsų apsisprendimų nepalaužė blokada, fizinis smurtas ir naujų Gulagų grėsmė? Kremlius mėgino gudrauti, siūlė ir pilnus parduotuvių prekystalius, aukso kalnus, tik šiukštu – neišeikit, neatsiskirkit, bet tautai tokie gundymai atrodė neverti nė sudilusio grašio. Juk dar pamename šaltkalvio disputą su Gorbačiovu jo vizito metu. Jei tas vyras dar gyvas, jam reikėtų Kovo 11-ąją prisegti aukščiausią valstybės apdovanojimą.

Imperija apie lietuvį buvo susidariusi klaidingą įsivaizdavimą. Kalbėdami su imperija mes buvom išmokę tobulai apsimetinėti ir meluoti. Imperija nenumatė ir dar keleto lietuviškų niuansų.
Visų pirma, lietuvis nuo okupanto slėpė, kad sieloje ir sąmonėje, nepaisant uolių pastangų ištrinti, tebesaugo istorinius vaizdinius, tautos garbės jausmą ir Dievą su visomis jo vertybinėmis ir dorovinėmis emanacijomis. Kremliaus homosovietikams tie vaizdiniai neatrodė tokie rimti ir neįveikiami, kokie pasirodė iš tikro besą. Tauta veikė ne pagal marksizmo-leninizmo dialektikos dėsnius, o tų kitų dėsnių veikimo homosovietikus nežinojo, nepripažino ir negalėjo suvokti jų galios.

Kremliaus žudikai teismuose šiandien galėtų gintis šiuo argumentu, kad darė nusikaltimus vadovaudamiesi pasaulėžiūra, kuri imperijos buvo jam implantuota. Kitos logikos jis paprasčiausiai nebuvo pajėgus suprasti. Tikrai lengvinanti, o ne sunkinanti aplinkybė – kitokių įsitikinimų jis paprasčiausiai negalėjo turėti, nes apie Tėvynę ir Dievą mylinčius žmones jis nebuvo girdėjęs.
Materija pasirodė bejėgė prieš laisvės idėjos galią.

Pamenu netramdomą džiaugsmą ir pasididžiavimą, kuris tiesiog netilpo širdyje ir sąmonėje aną lietingą kovo 11-ąją, kai Aukščiausioje Taryboje buvo paskelbta visavertė valstybės atkūrimo deklaracija.

Žiūrėjau į signatarus, susikibusius rankomis, skanduojančius „Lietuva, Lietuva, Lietuva“, o giliai sieloje grūmėsi keli vienas kitam prieštaraujantys jausmai. Netelpantis džiaugsmas ir laimė. Tą akimirką tikrai buvau laimingiausias pasauly žmogus. Buvo ir kitas jausmas, atplūstantis iš patirties ir pasąmonės, – Viešpatie, šiuos žmones tikrai sunaikins. Neleisk šito Viešpatie, nes šie „vaikai“, Lietuvos sūnūs ir dukros, tai padarė tik per Tavo malonę ir Tavimi pasitikėdami.

Tikėjome neįmanomybe, ir baimė atsitraukė nuo mūsų. Stovėjome Tiesos šviesoje.

Dabar baimė ir nerimas patyliukais sugrįžta. Nesunku suprasti, kodėl. Mūsų šiandieninė laisvė yra iliuzija. Jei ji ne iš Dievo, ji yra vergija. Kovo 11-ąją yra gera proga tai suprasti.

Šaltinis: Mažoji studija

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Jakimavičiui reikia pagabos       2017-03-14 20:51

Manau skubiai reikia kad kas nors padėtų tam senukui nusiprausti, nsuskųsti, gal išsiskalbti. Gaila žiūrėti į jo nuotrauką.

Apuokiukas       2017-03-14 10:22

Tai va, pagaliau Dzeikas prisipažino, koks brudas jis buvo.

Kovo 11-osios valstybės       2017-03-13 20:18

taupymas policijai,mokykloms ir ligoninėms tampa amoralus.Nežinia,ką pirma reikia teisti,-ar ne baltas apykakles?

Dzeikas       2017-03-13 19:01

Marginalui: “Laisve ne is Dievo”, “Vox populi-vox Dei”?
Nesu igarsines ne vieno is siu 2 teiginiu.Todel negaliu nei pritarti, nei paneigti tavo isvestiniam teiginiu. O jeigu pritarciau ar paneigciau - tai del kitu priezasciu. “Viskas is tautos”? “Viskas” - tikrai ne.

marabu.       2017-03-13 16:32

citata-kalbėdami su imperija mes buvom išmokę tobulai apsimetinėti ir meluoti.Liudvikai,kaip pirštu į akį.iš kur gi tas įdirbis įsisavinant euro lėšas,iš kur tas iš pataikavimo perkreiptas stuburas.iš kur tas mušk savą,kad svetimas bijotų.na sirai su irakiečiais ir bėga neatsigręždami.tik žodžio mes nereikėtu visiems klijuoti.buvo ir tokių kurie nemelavo ir neapsimetinėjo.gal ir dabar yra,kas ten žino? nei jų rodo ,nei apie juos rašo.oj atsiprašau neseniai rodė ir rašė apie moterį dirbusią kauno izoliatoriui,ir dar seniai labai apie budrevičienę iš uspaskicho dešrų cecho.

Marginalas vėl Džeikui       2017-03-13 16:03

Jei laisvė ne iš D-vo?
Bet juk sakai Vox populi vox D-i, vadinas, viskas iš tautos, ar ne?

Dzeikas       2017-03-13 15:53

Vertas apmastymu tekstas.Sudomino ta vieta kur sakoma apie homo sovietico neigaluma suvokti zmoniu mylinciu Dieva ir Tevyne nesugebejima intencijas, logika.
Tarnaudamas Tarybineje kariuomeneje susiduriau su tokiu zmogumi (sakyciau “siela” jei butu tik krikscioniska auditorija).Rusas.Smulkutis, nedidukas, nuolankus ir tvirto charakterio.Budamas TA zargonu “senis” nepraleisdavau progos “papresuoti” to vyruko, bet neiseidavo.Jis be agresijos ir izulumo, neprarasdamas orumo isslisdavo is po bet kokio preso.Na as nebuvau visiskas “marozas”, laikiausi “poniatkiu” ir skyriau to kas homo sovietico poziuriu buvo teisinga ir kas ne.Baigesi tuo, kad tas vyrukas isgelbejo mane is dideliu nemalonumu, gal net bedos NEPAISANT to, kad turejo galimybe atsikersyti ar suvest saskaitas.Nuo tol , iki tarnybos pabaigos jauciau jam neispasakyta pagarba, tarsi ne as, o jis butu “senis”.
1990m kovo 11 atstitiko kazkas panasaus.Politiniu procesu deka Kremliuje tokie politiniai “marozai” , stalinistai buvo stumteleti salin, prarado laikinai itaka.O juos pakeitusiems neisejo papresuoti Lietuvos, nes nebuv prie ko prikibt pagal ju skelbiamas “perestrojkines” tiesas.
Kodel Lietuva (ir Estija su Latvija) tapo Imperijos irimo ledlauziai? Skaitykite Varlamo Shalamovo “Kolymos apsakymus”. Lageryje visu mais(h)tu, izuliu, nutruktgalvisku pabegimu organizatoriai ir vykdytojai BUDAVO - kaliniu aristokratija.Ne tie kurie su ledkirciu visa diena mojuodavo ar medzius kirsdavo o vakare be jegu krisdavo ant gultu pamazi tapdami klypatomis.O ivairus kurikai, virejai,rastininkai aptarnaujantis personalas.Taip, ju gyvenimas budavo ko ne rojus greta visu likusiu dirbusiu sekinanti, pamazu nuzmoginanti darba.Taciau jiems palikdavo jegu veiksmui, mastymui ir ryztui realizuoti save tegul beviltiskam bandymui istrukti is nelaisves.

Kažin,ar ne rytų kaimynė gausiais       2017-03-13 14:58

kiekiais tiekia į Lietuvą narkotikus per tautines mažumas ,kurios juos realizuoja,kad vis labiau degraduotume.Tikra Tiesa,jei laisvė ne iš Dievo,tada gerai nebus.Pamiršom,ką reiškia širdies balsas,kuris yra Dievo siunčiama žinia.Širdies balsas turi paklusti netobuliems valstybės įstatymams,yra ignoruojamas ir lauk bėdos.Tautos balsas.Vox populi,vox Dei.


Rekomenduojame

Vytautas Radžvilas: „Šiandien švenčiame Lietuvos valstybės idėją, bet kol yra idėja, tol yra ir Lietuvos valstybė“ (papildyta kalbos tekstu)

Rezistentai Petras Plumpa ir kun. Robertas Grigas apie vyskupus ir kunigus, paaukojusius savo gyvenimą ir net gyvybę už Lietuvos laisvę

Vytautas Rubavičius. Vokietijoje Alternatyva įgavo jau valdžios, o kada ji susikurs Lietuvoje?

Nuoširdūs sveikinimai!

Algimantas Rusteika. Lietuva yra tie, kurie sakome ‘Mes’. Ne jie

Partizanas Jonas Kadžionis-Bėda ir jo testamentinė kalba: „Lietuva išliks, nes laisvę gavo per stebuklą“

Štai ir sulaukėm. Liudvikas Jakimavičius: „Net okupantų valstybė TSRS valstybinių švenčių proga skelbdavo amnestijas, o ne nuosprendžius“

Verta prisiminti. Kaip okupantai baiminosi Lietuvos nepriklausomybės 70-mečio

Irena Vasinauskaitė. Gražuolių kaime iki šiol vaidenasi?

Ramutė Bingelienė. Cenzūros grimasos Seime

Kiek verti 100 eurų Lietuvoje ir likusioje ES?

Algimantas Rusteika. Tiesos išbandymus pereina ne visi

Vidmanto Valiušaičio knygos „Ponia iš Venecijos tavernos“ sutiktuvės

Janina Survilaitė. Klampūs archyvų atstatymo keliai

Bernardas Dringis. Klausimai, kylantys Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio išvakarėse

Popietė su Laisvės premijos laureate s.Nijole Sadūnaite

Apie išprievartavimą melavusi feministė nuteista už šiurkštų šmeižtą

Algimantas Zolubas. Pilietinė veikla – politinė

Teisininko žvilgsnis į BK normą dėl seksualinio priekabiavimo. Vytautas Sirvydis: sunku rasti kitą tokį lengvai „pritempiamą“ straipsnį

Vytautas Vyšniauskas. Neiškęstas privatusis patriotizmas

Alvydas Jokubaitis, Mindaugas Kubilius. Europos Sąjunga: kur mes keliaujame?(III). Nedemokratiškų nuostatų įsivyravimas demokratijoje?

Dariaus Kuolio atrinkta. Justino Marcinkevičiaus atsakas savo kaltintojams: „Valstybę praradote jūs, o tautą mes vis dėlto išsaugojome“

Raimondas Kuodis. „Ekonomikos dėstymą yra užvaldę neoliberalai“

Valdas Vasiliauskas. Tauta nebuvo pakviesta į  šimtmečio šventę

Nuo bačkos. Vilniaus meras Remigijus Šimašius: „Vilnius yra kosmopolitinis, atviras miestas ir turi labai simbolizuoti tokias idėjas“

Nida Vasiliauskaitė. #TuIrgiKaltas?

Vladimiras Laučius. „Pagrindinis žurnalistikos tikslas yra ieškoti tiesos“

Lietuvos Respublikai – 100. Darius Kuolys: Vilniuje – Valstybės atkūrimo takas (II)

Vasario 13-ąją Vidmanto Valiušaičio knygos „Ponia iš Venecijos tavernos“ pristatymas

Irena Vasinauskaitė. Nieko asmeniško… Tik vykdau pažadą [2], arba Šis bei tas apie politinį priekabiavimą

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.