Liudvikas Jakimavičius. Kalendoriaus lapelis

Tiesos.lt siūlo   2013 m. spalio 12 d. 21:56

5     

    

Liudvikas Jakimavičius. Kalendoriaus lapelis

Komentaras parengtas „Mažosios studijos“radijui.

Iš savo vaikystės gerai prisimenu keletą sovietinių laikų atributų, kurie buvo neatsiejama gyvenamos tikrovės dalis. Tai nuolat kalbantis ir grojantis „radijo taškas“ ir sieninis kalendorius, kabojęs ant vinies virtuvėj, virš krosnies, su juodais ir raudonais datų skaičiais, žymėjusiais sovietines švenčių dienas ant nuplėšiamų lapelių, kurių kitoje pusėje – patarimai ir receptai, ką tą dieną reikia daryti – ką sėti, ką pjauti, kaip šeimininkei išsikepti kiaušinienę ar virti šiupinį.

Antra vertus, abu atributai buvo dvi tobulai iš pasalų veikusios propagandinės smegenų plovyklos. Prisipažinsiu, pasiilgstu ir vieno, ir kito. Jei būčiau kolekcionierius, ypač norėčiau turėti visų LTSR laikų tas stačiakampes kalendorių kaladėles, neišplėšytais lapeliais, ir senatvėje atsidėjęs prie krosnies ramiai studijuočiau, kaip juose vieni lapeliai parausdavo, kiti pajuosdavo, kodėl vieni įrašai ir pavardės atsirasdavo, kitos – dingdavo, kokie pietums patiekalai būdavo siūlomi ir kaip keitėsi jų ruošimo ingredientai nuo kombenžyro iki alyvuogių aliejaus. Iš tų kalendorių koks nors istorikas – hermeneutas galėtų rašyti daktaro disertaciją mėgindamas atkurti visai nenuobodžią gyvento laiko panoramą. Dabar tokių kalendorių tikriausiai nebėra. Spusteli kompiuterio klaviatūros klavišą, pavyzdžiui, na, eilinė „spalio dvyliktoji“, ir matai gausybę įvykių ir pavardžių, kas tą dieną gimęs, kas miręs, kas ant margo svieto nutikę. Keletas iš tų užrašų šiandien man kelia tegul ir tolimų, bet tarp savęs susietų asociacijų.

Štai „spalio 12-ąją dieną, lygiai prieš 615 metų, 1398-aisiais Nemuno saloje Vytautas patvirtino taiką su Vokiečių ordinu ir atidavė jam Žemaitiją iki Nevėžio. Susirinkę Lietuvos bajorai paskelbė Vytautą Lietuvos karaliumi.“

Kitas įrašas: „1796 m. spalio 12 d. gimė Michailas Nikolajevičius Muravjovas, carinės Rusijos valstybės veikėjas, Vilniaus generalgubernatorius. Į šias pareigas paskirtas numalšinti 1863–1864 m. sukilimą Lietuvoje. Pasižymėjo ypatingu žiaurumu, už tai vėliau pramintas „Koriku“.

Ir dar viena ne pati linksmiausia lietuviams data: „1920-aisiais spalio 12-ąją „Sukilusioms“ lenkų pajėgoms užėmus Vilnių, jų vadas Liucjanas Želigovskis paskelbė apie Vidurinės Lietuvos įkūrimą“.

Tais pačiais 1920-aisiais metais ir tą pačią spalio 12-ąją Mažeikiuose geležinkelininko šeimoje gimė Lietuvos poetas Henrikas Nagys.

Iš pirmo žvilgsnio, atrodytų niekuo nesusieti faktai mano vaizduotėje vis dėlto turi bendrą vardiklį – vieną semantinę sėklą, nusakomą vienu žodžiu – „žemė“. Vytautas už laikiną taiką ir titulą „perleido“ (įsūdė) kryžiuočiams Žemaitiją su visais žemaičiais, Muravjovas – „korikas“ kraujyje paskandino sukilimą, kuriame sukilėlio lietuvio su dalge sąmonėje buvo šūkis – „už žemę ir laisvę“. Želigovskis – dvidešimčiai metų atplėšė nuo etnografinės Lietuvos Vilniaus kraštą su senąja istorine sostine Vilniumi, o poetas Henrikas Nagys – žemaitis, vienas iš šešių „žemininkų“, poezijos antologijos „Žemė“, išėjusios 1951 metais Los Angele, autorių. Ši antologija buvo bene reikšmingiausias įvykis išeivijos literatūroje, brėžęs perspektyvas ne tik išeivijos, bet ir likusios čia Lietuvos bežemių rašytojų poetinei raiškai bei minčiai.

Viena iš skaudžiausių ir dramatiškų iliuzijų buvo „žemininkų“ tikėjimas tuo, kas neįmanoma, ir pastanga susikurti prarastą Lietuvą poetiniame tekste, toje realybėje su tėviškės mitais, pasakom, dainom, ežerais, upėm, medžiais ir paukščiais, o svarbiausia – gyva kalba. Išgyventi, oriai atsilaikyti neprarandant savo šaknų ir tapatybės, kaip testamentiškai mokė lietuvį savo Postilės „Prakalboje į malonųjį skaitytoją“ Mikalojus Daukša. Žemininkų kartos iliuzijų drama buvo ta, kad jie visi (ypač patys gryniausi šios idėjos puoselėtojai – Kazys Bradūnas ir Henrikas Nagys) pateko į Antėjo mito veikimo lauką. Graikų mite pasakojama: „Antėjas buvo nepaprastai stiprus ant žemės (savo motinos), bet pakeltas į orą pasidarydavo silpnas kaip vanduo. Jis iškviesdavo į imtynių dvikovas visus atvykėlius, sumušdavo ir nužudydavo. Antėjas rinko užmuštų keleivių kaukoles, mat norėjo pastatyti savo tėvui Poseidonui šventyklą iš kaukolių. Bet kartą atvyko Heraklis ir įminė jo paslaptį. Heraklis suprato Antėjo galios šaltinį, kad negali įveikti Antėjo mesdamas jį žemėn, ir Antėjas suprato, kad negali įveikti Heraklio sutriuškindamas šio kaukolę. Todėl Heraklis atplėšė nuo žemės Antėją ir laikė iškėlęs kol šis mirė.“

Vytautas, žemaičio Kęstučio sūnus, gerai žinojo žemaičio kietą būdą ir ištikimybę bei prisirišimą prie savo žemės ir, matyt, atiduodamas kryžiuočiams Žemaitiją gudravo gerai suprasdamas, kad dovanoja pastariesiems už laikiną taiką „briedį miške“.

Visos šios mano tolimos asociacijos ir paralelės būtų tuščias gražbyliavimas, jei nebūtų iššauktos šių dienų lietuviškųjų aktualijų. Žygaičiai su kitomis žemaičių bendruomenėmis stebuklingu būdu atsilaikė prieš valdžios sprendimą parduoti Vakarų Lietuvą „Chevrono“ biznieriams ir leisti plėšyti bei teršti Žemaitijos žemės gelmes chemikalais už tokį patį „briedį miške“ – ilgą popierinį dolerį. Matyt, ne tokie jau patiklūs trumparegiai buvo „Chevrono“ magnatai ir prieš gręždami žemaičių žemę pasiskaitė kokių nors knygelių apie Lietuvos istoriją ir valdovų prekybą Žemaitija su žemaičiais. Tad susivyniojo savo meškeres ir dingo palikę mūsų valdžią raudoti krokodilo ašarom dėl prarastų išsvajotų milijoninių pelnų. Mūsiškiai kietakakčiai iš istorijos nepasimokė, kad Lietuvoje dar esama žmonių ir bendruomenių, išsaugojusių sakralų, vertybinį, o ne modernų pragmatišką santykį su savo žeme. Pagarba tiems žmonėms ir bendruomenėms, sukėlusioms protestų bangą. Tai mūsų „žemės druska“. Tikiu, kad lietuviškuose ateities kalendoriuose kokiame nors spalio mėnesio pradžios lapelyje atsiras ir įrašas apie Žygaičių bendruomenės žygdarbį.

Beje, yra ir dar vienas bent jau man daug šviesių emocijų ir prisiminimų iššaukiantis įrašas nūdienos kalendoriuje – „1971-aisiais spalio 12-ąją Brodvėjuje įvyko roko operos „Jėzus Kristus – superžvaigždė“ premjera. Tai ištisos hipių generacijos (gėlių vaikų) egzistencijos ir filosofijos muzikinė manifestacija, davusi galingą įtaką ir mūsų kartos pasaulėjautai. Viskas yra susieta, svarbu, kaip pažiūrėsi.

„Mažoji studija“ | Bernardinai.lt

P.S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

bet kas atsitiko       2013-10-13 19:32

Kas atsitiko su konservatoriais? Kodėl jie nori parduoti Lietuvą - jos Žemę?

Anikė       2013-10-13 9:23

Dėkui autoriui už pagiriamąjį žodį žemaičiams,bet ir Herkaus Manto dvasia dar gyva.Tikrai kažko viduje turime vertingesnio už pinigus,“laikiną kėdę”.Tai ryšys
su Žeme,savo krašto protėviais,kūrusiais ir palikusiais vertybes mums,savo palikuonims. Neiššvaistykime jų dabar dėl “kapšelio auksinų“godiems šalies tarnams-”šeimininkams”.Būkime verti Birutės ir Kęstučio ,Vytauto žemiečiais.
Tikiu,kad Žygaičių bendruomenės pavyzdžiu paseks ir kiti Lietuvos kampeliai,
neleis šmugliautojams niokoti Lietuvos.

Al.       2013-10-13 2:50

Hebronas, deja, išėjo, kad liktų. Kita vertus, karį mūšiai brandina.

su malonumu       2013-10-12 23:30

perskaiciau autoriaus ismastymus - o juk Tiesa skelbia. Tik… Chevron’as nesusivyniojo meskeryciu, bet uzsikase Rietavo apkasuose. Zemaiciai, bukite budrus!!! Remkite referenduma - skatinkite zmones pasirasyti. Tai llaaaaabai svarbu!

A. N.       2013-10-12 23:27

Rengiant didelį projektą, paprastai numatomos grėsmės. Tai gali būti politinis arba ekonominis nestabilumas, įstatymų neaiškumas, visuomenės priešiškumas. Visa tai ir matome Lietuvoje. Ypač valdžios nekompetenciją ir savanaudiškumą.  Taigi, didelį projektą čia pradėti rizikinga.


Rekomenduojame

D.Stancikas: „Lietuvos istoriją pasauliui privalome rodyti ne žydo, ruso ar amerikiečio, bet lietuvio žvilgsniu, nes niekas kitas už mus to nepadarys“

Nuo bačkos. Virginijus Sinkevičius: Europa bus pavyzdys pasauliui

Andrius Švarplys. Partijos: tarp progreso ir tradicijos – partijų atsakymų „Artumai“ apžvalga

Povilas Urbšys. „Seimo sesijos pradžia su dviveidiškumo kauke“

Robertas Grigas. Smirsteli kažkuo netikru. Net jei ten yra tiesos

Nida Vasiliauskaitė. Tu ką, [mulki,] humoro nesupranti?!

Ramūnas Aušrotas. Darbuotojas yra nei vyriška, nei moteriška sąvoka. Tėtis ar mama – yra

Gintaras Furmanavičius. Ar čia tik aš vienas toks nesupratęs ir nesusipratęs?

Audrius Bačiulis. Kaip manot, į kurią šalį IT darbuotojai ketina emigruoti nuo prakeiktos Lukašenkos diktatūros?

Prof. Kęstutis Skrupskelis: kaltę privalu įrodyti

Geroji Naujiena: Kad ir mums būtų atleista

Vytautas Radžvilas. Apie „sociologinę demokratiją“, arba TS-LKD – mūsų epochos protas, garbė ir sąžinė?

Ramūnas Aušrotas. Kas yra ir ko nėra paskutinėje rudens sesijos Seimo programoje?

Audriaus Bačiulio replika: O dabar įsivaizduokime…

Nuomonė: Neringa Venckienė. Lietuva nesiskiria nuo Rusijos

Algimantas Rusteika. Jie pralaimėjo, tik dar nei jie, nei mes to nesupratom. Supraskim

Vytautas Radžvilas. „Pagal šiandien teisiančius rezistentus, turime tapti mankurtais“

Laimonas Kairiūkštis. Olimpo dievai akli: lietuviškas švietimas

Liutauras Stoškus. Keletas štrichų iš asmeninės rinkiminės patirties su pasiūlymais rinkimų sistemos tobulinimui

Vidas Rachlevičius. ES eksportuoja tai, ko britai visai nepageidauja

Gintaras Furmanavičius. Nemira Pumprickaitė įgarsino LRT svajones

Ramūnas Aušrotas. Visuomenė turi žinoti, kokia yra Lietuvos švietimo tarybos narių pozicija

Algimantas Rusteika. Iš duobagyvių gyvenimo

Liudvikas Jakimavičius. Revoliucija kaip žaidimas

Neringa Venckienė. L. Stankūnaitės advokatė Grubliauskienė jau aiškina, kad Deimantė kalba su akcentu

Ramūnas Aušrotas. Ar vienaragis priklauso gėjams?

Arvydas Anušauskas. Demonstratyvus Kremliaus noras susitapatinti su okupantais

Geroji Naujiena: „Meilė – įstatymo pilnatvė“

Neringa Venckienė. Deimantės negalima apklausti teisme, nes ji ... nebekalba lietuviškai?

Vytautas Sinica. Tylėti būtų gėda patiems prieš save

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.