Liudvikas Jakimavičius. Juodasis savaitgalis

Tiesos.lt redakcija   2014 m. birželio 16 d. 21:09

7     

    

Liudvikas Jakimavičius. Juodasis savaitgalis

Mūsų kalendoriuose praėjusį savaitgalį buvo dvi juodos minėtinos dienos paeiliui. Birželio 14-ąją ir 15-ąją turėjome kelti vėliavas su juodais kaspinais. Po Gedulo ir vilties dienos išaušo Okupacijos ir genocido diena, nors jei gyventume pagal mitinio, o ne istorinio laiko logiką, tas dienas reikėtų sukeisti vietomis, nes tremtis sekė po okupacijos, o ne prieš ją.

Šiais metais datos ne jubiliejinės, tad ir paminėjimai tradiciniai. Tiesa, renginių gausu: kaip įprasta – iškilmingas minėjimas Seime, Vėliavos pakėlimo ceremonija, šventosios mišios Arkikatedroje, parodos ir nemokami gedulingi koncertai įvairiose viešosiose erdvėse, kaip visada – atminimo valanda prie Naujosios Vilnios geležinkelio stoties memorialo ir lapteviečių minėjimas prie jurtos Rumšiškėse.

Iš visos gausios gedulo renginijos vienas renginys vis dėto išsiskyrė. Tai Atvirų durų valandos Sausio 13-osios memoriale. Ekspozicija papildyta 2013–2014-ųjų įvykius Kijeve primenančiomis nuotraukomis, vaikų piešiniais, autentiškais daiktais iš Maidano, – buvo rašoma renginių programoje. Šis naujas štrichas skatina plačiau pasvarstyti apie gedulingųjų mūsų datų prasmę ir gyvastį.

Metai iš metų kartojami išmokti ritualai ilgainiui renginius daro fasadiniais, nuobodžiom valdiškom prievolėm, dar vėliau rudimentais, kai keičiantis kartoms ir vertybėms, užmirštamos tikrosios istorijos įvykių prasmės ir egzistencinis turinys. Šia prasme Ukraina mums sugrąžino atmintį, aktualizavo okupacijos ir tremties siužetus. Ačiū paminėjimo organizatoriams už šią kuklią nūdienos detalę.

Žiūrėdamas į renginių sąrašą negali nepastebėti, kad minėjimų turinys didžia dalimi yra apie tremtį, o ne okupaciją. Abu – okupacijos ir tremties – siužetai suplakti į vieną, ir galima suprasti, kodėl raiškai pasirinktas vienas prislopinant kitą. Į šį klausimą geriausiai atsako „apdairiųjų, atsargiųjų“ politikų retorika. Retorika gali būti įvairi. Mums, šiek tiek istoriją žinantiems, mažiau pavojinga atrodė Broniaus Bradausko ir Algirdo Paleckio prosovietinė, šleikštulį kelianti istorijos interpretacija: „okupacijos gal ir nebuvo, Liaudies seimas buvo teisėtas, savi šaudė į savus“ – ir panašūs dalykai. Atrodė, lai sau vograuja marginalai, lai naudojasi ir džiaugiasi demokratijos teikiamomis teisėmis ir laisvėmis, niekas jų blėnių neklauso ir girdėti nenori. Beje, iš savo retorikos tremties fakto jie neišbraukė, kaip ir daugelis užkalkėjusių komunistų, kurie šį pripažįsta kaip klaidą ar blogiausiu atveju – kaip istorinę būtinybę, nulemtą laiko ir prieškario diktuojamų aplinkybių. Visai kitas dalykas – okupacija. Rusija ir šiandien taip perkuria savo istoriją, kad jokių okupacijų ten nė nebūta, kaip niekas neokupavo ir neaneksavo Krymo, o Rytų Ukrainoje – Dombase ir Luganske – kariauja ne jie, o sukilusi rusakalbė liaudis. Okupacijos schemos panašios kaip ir 1940 metų birželio 15-ąją, gal tik kiek rafinuotesnės ir įmantresnės. Europa ir pasaulis tik akimojui nuščiūva, griebiasi už galvų – kaip taip gali būti civilizuotame pasaulyje XXI-ajame amžiuje? Garsiai rikteli, o po to pragmatikai ima skaičiuoti galimus aštresnės reakcijos nuostolius, ir intonacijos keičiasi, švelnėja. Leksikone „okupacijos“ terminą keičia „konfliktas“, „ginkluotą agresiją“ pervadina „vidaus konfliktu“. Ilgainiui aistros nurims ir žemėlapyje liks neužgyjantys anklavai, tokie kaip Abchazija ir Osetija. Nelabai Rusijai skauda, kad Europos ir pasaulio sostinėse tų pseudorespublikų nepripažįsta. Ateis laikas ir pripažins, kaip ne viena demokratija pripažino ir Lietuvos okupaciją, kaip gėdingai perleido sovietams Lietuvos ambasadas Romoje ir Paryžiuje. Rusas gerai žino vakariečio mentalitetą ir skaičiuoja gerai, o ir ne vieną ėjimą į priekį.

Taigi, grįžkime prie mūsų juodojo savaitgalio renginių scenaristų. Jie irgi skaičiuoja. Kam be reikalo rusą erzinti su ta seniai nutikusia okupacija ir nuostolių grąžinimu, kai pieninių cisternose rūgsta rusams išpilstytas pienas ar pasienio eilėse treilerių šaldytuvuose sensta šviežia kiauliena. Šiukštu, kaip netoliaregiška, nepragmatiška ir neprotinga minėti „okupacijos“ žodį be reikalo.

Okupacijos aktualizavimas neparankus ne vien dėl to, kad nepatinka kaimynui. Kažin ar patinka tas žodis bei už jo plytinti tikrovė ir mūsų politinei nomenklatūrai. Kaip bevartytum, didžioji šio luomo dalis yra komunistų, NKVD-istų, KGB-istų ir kvislingų palikuonys bei mutantai, prisitaikę veikti bet kokiomis politinėmis sąlygomis. Iš sovietinių laikų į Nepriklausomybės istorinį tarpsnį jie įsmuko praktiškai be didesnių nuostolių, be viešo nuodėmių išpažinimo ir atgailų. Tiesiog tobulai šį siužetą ir veikimo schemą įkūnijo A.M. Brazauskas, sugrąžinęs tikintiesiems Arkikatedrą ir tautinius simbolius – himną, vytį ir trispalvę, tarytum teisėtai jam priklausiusią nuosavybę. Tame siužete yra dviprasmybė: okupantas atėmė, o Brazauskas sugrąžino. Minėdami okupacijos dieną tą dviprasmybę turėtume išskaidrinti ir, užuot suvertę visas nuodėmes Stalinui ir Dekanozovui, akyliau pasiravėti savo darželyje, kuriame želia iš komunistinės sėklos mutavusi augmenija. 

Tai todėl apdairiems mūsų scenaristams kur kas patogesnis tremties siužetas. Susirenka būreliais dar likusios gyvos tremtinės tautiniais rūbais, parypuoja, padainuoja „leiskit į tėvynę, leiskit pas savus“, nubraukia vieną kitą ašarą ir nukrypuoja kas sau pro kapus. Praėjusią savaitę teko laidoti dar vieną Jakutijos tremtinį, amžiną atilsį tėvo bičiulį. Iš didžiulio būrio Lenos ir Laptevų tremtinių laidotuvėse – tik kelios moterėlės. Už metų kitų nebebus gyvų liudininkų, taigi reikia labai rimtai pagalvoti, kaip be jų naujai aktualizuoti istorinę atmintį, kad ji būtų gyva lietuvio savasties ir atsparumo ašimi. Šiame bare mes nesame visiški bėdžiai. Turime galingą tremties archyvą, lagerių ir tremties dienoraščius bei prisiminimus. Originalioji kūryba apie tremtį, proza ir dramaturgija, sugestijos požiūriu, deja, toli gražu neprilygsta kartais mažaraščio tremtinio autentiškiems pasakojimams.

Kur kas didesnė bėda mus yra ištikusi su okupacijų bei pokario pasipriešinimo tyrimais ir aktualaus istorinio pasakojimo sukūrimu. Ypač kai tokio daug kam nereikia. Birželio 15-ąją važiavau automobiliu per Rytų Lietuvą. Na, neiškeltos trispalvės su gedulo juostomis ant pastatų. Klausiausi ir žinių per LRT visuomeninį transliuotoją. Nė žodžio, kad šis sekmadienis minėtina data, kad 1940-ųjų birželio 15-oji buvo ne tik tragiškiausia, bet ir labai gėdinga Lietuvos istorijos diena. Jei neaktualizuosime jos, kas žino – gal apsisukus istorijos ratui vėl neišgirsim to vienintelio protokolinio pasipriešinimo okupacijai šūvio, o gatvėse atsiras būriai žmonių, su gėlėmis pasitinkančių draugiškos kaimynės tankus, jei valdžia, kaip ir šiandien, manys, kad galim miegoti ramiai.

P.S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Tadas       2014-06-18 5:36

Puikus tekstas - atviras, jautrus, teisingas žodis, keičiantis požiūrio tašką...
Ačiū.
Kitas tekstas turėtų būti amžina tema: ką daryti?...
Deja.
Kol dar esame, veikime.

ruta       2014-06-17 15:52

Na , jeigu prezidento poste vel tupi komunistinio -KGB rezimo funkcioniere , tai apie koki praeities suvuokima galima kalbeti ?Gaila , bet , dauguma Lietuvos pilieciu nedomina nei praeitis , nei valstybe , nei kiti svarbus Tautai klausimai ar reikalai , politikai ziuri kokia nauda patureti is savo partijos , postu , sanderiu , projektu , ta pati daro ir eilinis pilietis/ ar jis kvailesnis ?/, prisiziurejas , kad kalbama viena , o daroma priesingai .
Lietuvos valdzia tik tada atsibunda , kai gauna Briuselio derektyvas , komandas , o savo proto nelabai ir yra , o rupintis Tautos reikalais jai is viso nenaudinga , gali prisisaukti nemalonumu is ES , kas tada milijonus duos / patys tai nesugeba pletoti nei pramones nei zemes ukio / , kur anukai tupes ?Dabar visur tik merkantiliniai interesai / komerciniai/ , apie dvasinius dalykus , patriotizma / tikra ,ne politini/ ,sazine , morale ,galime uzmirsti , ne tas laikas , nera komandos is virsaus , dabar reikia pardavineti Tevynes zeme , tai dabar , pagal konservatorius , vadinasi patriotizmu !Ir koks bus sekantis , ‘patriotizmo’ link zingsnis ?Lito panaikinimas ?

petras       2014-06-17 12:01

Nezinau ,bet gal reiktu pradeti mokyti ginti tevyne nuo visu nusikalstamais perimanciu valstybe grupuociu ,pavyzdys Izraelis,Skandinavijos salys ,bet kysininkai niekada to nenores leisti.Sekmes ...

nuomone       2014-06-17 9:02

okupacijos tema neparanti tuo,kad tu pakaliku,koloborantu gyvas velnias sedi aukstuose postuose.Bet beda musu tauta,be savigarbos,mankurtai.Juos i sibira veze sudinuose vagonose,o kaip jie myli tu pakaliku palikuonis…

Kaunas       2014-06-17 8:21

Pritariu jūsų mintims .Esate doras žmogus ,Tik va kaip jūs suklupote ant Garliavos melo .

Canada       2014-06-17 0:43

Del okupacijos nutylejimo pons Jakimavicius bede kaip pirstu i aki. Pagarba.

Puikus tekstas, ačiū       2014-06-16 22:02

Baisiausia, ką padarė okupacija - tai sunaikino lietuvių savigarbą, padarė kažkokiomis prostitutėmis - už kelias kapeikas parduodantys didesnę vertybę nei kūną - savo dvasią...


Rekomenduojame

Vytautas Sinica. Būtina naikinti Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą

Rasa Čepaitienė. Čiukčiai prie Baltijos

Geroji Naujiena: Tiesos Dvasia – mūsų Globėjas

Algimantas Rusteika. Įtampą žūtbūt reikia išlaikyti

Povilas Urbšys. Apie opiumą liaudžiai ir Jo Ekscelenciją

Arūnas Gumuliauskas. Minint Steigiamojo Seimo šimtmetį

Povilas Gylys rekomenduoja. Apie zuikius ir valstybę

Istorikas Artūras Svarauskas apie Steigiamojo Seimo šimtmetį

Vytautas Sinica. Ironiška – nemirtinga neteisingai mąstančiųjų persekiojimo dvasia atgimsta sovietmetį tyrinėjančių galvose

Lietuvos Respublikai – 100! Gabrielės Petkevičaitės-Bitės žodis pirmajame Steigiamojo Seimo posėdyje

Vytautas Sinica. „Ne, vaikas nėra kolektyvinė mūsų visų atsakomybė“

Kaip iš Neringos Venckienės namų buvo pagrobta Deimantė Kedytė – dalijamės vaizdo įrašu ir Karolio Venckaus komentarais (video)

Algimantas Rusteika. Pasislėpti nepavyks niekam

Marijos radijas: Ar esama realių priežasčių pilietiniam judėjimui laisvoje šalyje, demokratinėje santvarkoje?

Rasa Čepaitienė. Kito žvilgsnyje

1972-ųjų gegužės 14-oji, Kaunas: Romas Kalanta ir kalantinės

Algimantas Rusteika. Kelios pastabos „vaiko ėmimo“ įrašo paraštėje

Aštuntosioms Garliavos antpuolio metinėms artėjant Neringa Venckienė klausia: Kodėl? Už ką?..

Fatima – pasaulinė Marijos sostinė, arba Popiežiaus Jono Pauliaus II galybės paslaptis

Kardinolas Joseph Ratzinger. Fatimos žinios teologiniai komentarai

Liudvikas Jakimavičius. Politinės stumdynės

Ramūnas Aušrotas. Ar nebus apribota tėvų teisė skųsti institucijų veiksmus?

Liudvikas Jakimavičius. „Amicus est Girnius, set magis amicus veritas“

Valdas Vasiliauskas. Lietuviško parlamentarizmo aukštumos

Nuo bačkos: „Freedom House“ politologas: Lietuva pagal demokratijos reitingą lieka stabilumo sala Vidurio Europoje

Andrius Švarplys. Apie politinę (ne partinę) kovą tarp laisvės ir karantino Amerikoje

Algirdas Endriukaitis. Retorinis klausimas: esame istoriniame kelyje ar dykumoje?

2020-ieji – Lietuvos Steigiamojo Seimo šimtmečio metai

Liudvikas Jakimavičius. Visų atsiprašau, kad negaliu nieko pakeisti

Tomas Čyvas „Iš savo varpinės“: „Prasidėjo rinkiminė ruja“

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.