Liudvikas Jakimavičius. Dėvėtų rūbų bendruomenė (esė)

Liudvikas Jakimavičius   2012 m. rugsėjo 18 d. 13:19

0     

    

Liudvikas Jakimavičius. Dėvėtų rūbų bendruomenė (esė)

Ignalinos skudurynas – labai smagi vieta. Skudurynuose žmogus ypatingai gerai pasijunti, kur kas geriau nei Vilniaus „Akropolyje“. Čia prekeiviai su mantos vinzlais suvažiuoja švintant, vieni prekes tvarkingai sukabina ant pakabų po „tentais“, kiti suverčia ant suolų krūvomis (tos jau pigesnės). Vieni kitus puikiausiai pažįsta, nors suvažiuoja iš gana toli. Skudurynų žmonės yra solidarūs ir tarp savęs, ir su besirausiančiais – bendrauja noriai, nesierzina, kai randa neišskalbiamą dėmę ar skylę ant marškinių pilvo. Čia nepajusi ir žvėriškos konkurencijos kaip kokiuose Gariūnuose, kur visi prekiauja tomis pačiomis turkiškomis, kiniškomis ar trečiojo pasaulio šalių prekėmis, neretai ir falsifikatais.

Skuduryne visko po vieną, niekados nenuspėsi, už kurio daikto akis užklius, čia yra ir nerašyta taisyklė pasiderėti, nuleisti kainą, pabendrauti su pirkėju, pasakyti jam vieną kitą komplimentą. Čia atrasi ir tokių daiktų, kokių nebūna jokioje kitoje parduotuvėje. Rūbų nebemadingų, bet keliančių sentimentus – kad ir gėlėtų marškinių su ilgais trikampiais kalnieriais – tikrų tikriausios „gėlių vaikų“ eros reliktų. Kai kurie garderobo elementai, žiūrėk, apsukę poros dešimtmečių ratą, vėl pasidaro madingi. Čia yra aukso kasyklos teatrų scenografams ir aprengėjams. Kai reikia aprengti aktorių kokios nors epochos ar stiliaus drabužiu, visai nebūtina ieškoti Statkevičiaus ar Pogrebnojaus, nebūtina kišti kosminių pinigų, kai ant prekystalių pas kaimo moterėles priguldyta tokių rūbų, kuriais apsirengusiam ne gėda išeiti Paryžiuj į Eliziejaus laukus ar net į Vienos balių. Tos prekeivės nesuka sau galvos, koks ženklas užrašytas ant prekės etiketės. Jos žino, kad džinsai yra džinsai, marškiniai – marškiniai, o kas ten ant apykaklės priklijuota – ne taip jau svarbu. Svarbu, kad daiktas dar ne visai sudilęs, dėvimas.

Didmiesčiuose jau viskas kitaip, matyt yra kokios prekių žinovės, kurios rūšiuoja rūbus ir kabina ant brangių rūbų stelažų, kitus – ant pigesnių, trečius – sumeta į dėžes su užrašu „už litą“. Ir anksti rytais, kai turgus tik kraunasi, čia ateina ypatinga pirkėjų publika, tikrai ne pati skurdžiausia. Tai publika, kuri supranta užrašus ant etikečių, bet ir tos poniutės nesirauko, besiknaisiodamos po krūvas, nesipiktina, kad nėra matavimuisi skirtų kabinų. Čia pat už prekystalio gali išvysti nemokamai ir lengvą striptizą. Visi čia vieni kitus supranta, vieni kitų nesigėdija ir niekas nieko nesiekia apmauti. Tiesiog solidari nedidelė bendruomenė, kuri čia susitinka ir susitikinės, nes asortimentas rytoj bus kitas, bus vėl kaži kas nauja iš Londono, Paryžiaus ar Amsterdamo siuntos.

Kai nusiperku skuduryne kokį daiktą, vis stengiuosi įsivaizduoti, kas buvo to rūbo šeimininkas, koks jis buvo – pagyvenęs tvarkingas vokietis, o gal koks plevėsa italas ar prancūzas, kodėl jis tą rūbą atidavė, kas nepatiko? O gal to žmogaus iš viso nebėra, ir giminaičiai visą jo spintą, neatrinkinėdami po šermenų, atidavė kokiai nors labdaros organizacijai? Vežkit kur norit. Ir įdomiausia būna, kai kokioje užtrauktoje kišenėje aptinki ženklą, suskalbtą popierėlį su buvusio šeimininko užrašais. Tai tarytum laiškas tau, žinutė, padedanti įsivaizduoti, kas tas žmogus buvo. Kartą nusipirktų džinsų kišenėje aptikau raštelį, surašytą angliškai. Tai buvo žmogaus sudarytas sąrašas produktų ir daiktų, reikalingų Kalėdoms: eglutė, kryžiokas žaisliukai (viskas nupaišyta), po to produktų eilė – pienas, miltai, cukrus, kiaušiniai, kepimo milteliai (matyt, žmonos padiktuotas sąrašas iš receptų knygos kokiam nors kalėdiniam pyragui). Ir tas rūbas jau įgyja savo istoriją, kaip ir kiekvienas dėvėtas.

„Second-hand`as“ įdomus ir dar vienu požiūriu. Čia juk sukeliauja labdaros daiktai, didžia dalim vienų dovanoti kitiems. Daiktų atsisakyme yra moralaus elgesio elementas, ir jo neišblukina jokių skalbyklų milteliai ar cheminės dezinfekcijos. Tai daiktai, kuriuose nesunku įžiūrėti visuomenių solidarumo siekį, visuomenių, kurių tu nepažįsti, bet pasijunti geriau žinodamas, kad tokios yra, kad jos ten grindžia savo veiksmą, nesiekdamos naudos, vadovaudamosi vien kantiškuoju moralės supratimu. Todėl tad skudurynai kaip diena ir naktis skiriasi nuo didžiųjų prekybos centrų, kurie dažnai apsimetėliškai imasi vaidinti labdarius – nupigina produktus, kurių galiojimo terminas – paskutinė diena. Graudu žiūrėti į tokią mielaširdystę, kai nepasiturintys žmonės stumdosi prie nupigintų, gendančių prekių lentynos. Prie šių prekystalių žmonės patiria cinišką pažeminimą, nes suvokia, kokia plyti visuomenėje praraja ir socialinė atskirtis. Nieko panašaus skuduryne nepatirsi, priešingai – čia visados būsi savas tarp savų solidarioj dėvėtų rūbų bendruomenėje.

Nuotrauka: Ainės Ramonaitės.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Rekomenduojame

Vytautas Sinica. Telkianti istorinės atminties politika

Geroji Naujiena: Jei tik turėtume tikėjimą...

Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga: švietimo problemos ne tik kad nebuvo išspręstos, bet dar ir pagilėjo

Valdas Vižinis. Lietuvos valdžios elito karas prieš visuomenę tęsiasi

Verta prisiminti. Kun. Marius Talutis. Daugiau negu sutapimai…

Kaip nusišalinant nenusišalinti? Rūtos Visocnik replika apie Kauno miesto „vieningųjų“ diegiamą savivaldos modelį

Ką popiežius Pranciškus sveikindamas pasakė kardinolui Sigitui?

Andrius Navickas: siūlau Švietimo ministeriją iškelti į Estiją

Rūta Visocnik. Ar gali „vaiko teisės“ kviesti tėvus į posėdžius nenurodydamos aiškios priežasties?

Vidmanto Valiušaičio knygos „Istorikai nenaudoja dalies šaltinių“ pristatymas (video)

Algimantas Rusteika. Jei direktoriumi būčiau aš

Vitalijus Balkus „Iš savo varpinės“: pasakyk bankui „sudie“

Nuo bačkos. Bernardas Gailius. Patriotizmas trukdo valstybei augti

Jurga Lago: Mes iš Lietuvos

Lietuvoje nutylėta Europos Parlamento istorinė rezoliucija „Dėl europinės atminties svarbos Europos ateičiai“ –  dar vienas smūgis R. Šimašiui

Vytautas Sinica. Apie ministro Kukuraičio kovą su skurdu ir socialine atskirtimi

Eurofederalistai kviečia į diskusiją: „Kalbėkime apie klimatą“

Vytautas Radžvilas. Lukiškių aikštėje – paneuropinio konflikto aidas

Kviečiame į konferenciją Kaune spalio 5 dieną!

Vytautas Sinica. Pasikartojanti klaida diskusijose apie tautiškumą

Marijus Kaukėnas‎: Apie turą po Labanoro girios kirtavietes, arba Ir vėl apie teisėtumą, prasilenkiantį su teisingumu

Susipažinkite: Labanoro dykros

Eligijus Dzežulskis-Duonys. Ar reikia Kauno rajoną prijungti prie Kauno?

Gintautas Vaitoška. Dievui ir Tėvynei!

Andrius Švarplys. Kažkas atsitiko Vakarų žmogui

Algimantas Zolubas. Mero Šimašiaus didelis viešosios tvarkos pažeidimas

Vytautas Sinica. „Nausėda labai skiriasi nuo Grybauskaitės“

Kiečiame į tarptautinę konferenciją „Antikomunistinis pasipriešinimas Centrinėje ir Rytų Europoje po Antrojo pasaulinio karo“

Liutauras Stoškus. Jaunimo eitynės už ateitį

Irena Vasinauskaitė. Miesto Medžių išvarymas

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.