Įžvalgos

Liudvikas Jakimavičius. Apie laiko dramaturgiją

Tiesos.lt redakcija   2017 m. lapkričio 11 d. 19:09

8     

    

Liudvikas Jakimavičius. Apie laiko dramaturgiją

Kiekvienas rašytojas savo stalčiuje tikrai turi po vieną kitą nepasisekusį, nebaigtą kūrinį. Turi tokių ir poetai, ir prozininkai. Vadinkime tai kūrybiniais nuostoliais,  nesėkmėmis. Poetui vidury eilėraščio gali išsivadėti įkvėpimas, prozininkui – pritrūkti kantrybės, susivokus romano vidurkelyje, kad siužetas „nebeveža“, nebėra prasmės jį tęsti, nebeįdomu. Įvairiai būna.

Bet dramaturgų nesėkmės yra ypatingos. Skirtingai nuo poetų ar prozininkų, dramaturgas nesiskųs įkvėpimo stygium ar pasakojimo nuobodumu.  Kūrybinė aklavietė jį gali ištikti dar net neįpusėjus į pirmąjį veiksmą, kai konfliktų mazgas per kietai užsiveržia ir nėra būdo, kaip jį išrišti, išnarplioti, nenaudojant neleistinų, negarbingų literatūrinių priemonių. Na, kad ir tokių, kaip problemą sukėlusio nereikalingo personažo nužudymo ar kitokio iškomandiravimo į užkulisius. Jei ir tai nepadeda, galima įjungti Deus ex Maxina, šachmatų partijoje – padaryti kiniškas lygiąsias trenkiant kumščiu per žaidimo lentą. 

Matematikas dramaturgui tą aklavietės situaciją išaiškintų labai paprastai. Yra toks dalykas, kaip neišsprendžiamos lygtys, kai lygčių sistemoje per daug nežinomųjų ir pagal esamas taisykles jokio sprendinio gauti neįmanoma. Ir Matematika, ir Dramaturgija yra ne kas kita, kaip redukuota, sutraukta tikrovė, sudėliojant ją į tam tikras dėsnių ir tikimybių schemas.

Tikimybių teorija sakytų – visados yra bent viena išeitis. Kompiuteris gali apskaičiuoti bilijardo rutulio trajektoriją, smūgio jėgą, atsimušimo nuo sienos kampus taip, kad į stalo kišenes būtų sumušti visi rutuliai iki vieno, bet net bilijardo genijus tokiais kompiuterio patarimais nesinaudos, nes žino, kad kompiuterio siūlymai yra apskaičiuoti idealioms sąlygoms, kokių tikrovėje nebūna.

Kas bent kiek domisi, kaip šiandien pasaulis ir Europa save suvokia, negali nematyti, kad pagrindinė tema ir aptariama būsena yra „krizė“, kad reikia imtis neatidėliotinų ir kažkokių radikalių sprendimų. Keistas reiškinys, kai ekonomika auga, kai pasiutusiu greičiu vystosi technologijos ir beveik visuotinai šalyje ir žemyne kyla pragyvenimo lygis, bet vis dėlto „krizė“. Atrodytų, ko tam „homo sapiensui“ negana, ko jis dar nori iš politikų ir tikrovės? Ko nerimsta?  Statistikos departamentas gali kaišioti po nosim grafikus ir schemas, kur skaičiai rodo, kad ir mūsų Lietuva niekados taip gerai negyveno kaip šiandien, kad bendras vidaus produktas auga ir turi tendencijų augti, kad ji niekad nebuvo tokia saugi… Bet nuotaika kažkodėl nuo to augimo ir saugumo nesitaiso.

Išeik į gatvę ir nepamatysi per visą dieną laimingo, besišypsančio žmogaus. Tad imi įtarinėti, kad kažkas meluoja ar kad su ta statistika ne viskas tvarkoj. O jei ta statistika ir visiškai teisinga, tada kas? Ir ima kirbėti mintis, kad greičiausiai ji nėra tas esmingiausias dalykas, kalbantis apie žmogaus laimę ir gyvenimo prasmę.

Krizė yra egzistencinė būsena. Ir labai bloga būsena dvasine prasme. Ji panaši į tą dramaturginį mazgą, apie kurį kalbėjau. Ir skleidžiasi ji labai nesimpatiškais pavidalais, kurių neįmanoma nematyti, bet neįmanoma ir pašalinti, išspręsti kaip tos lygties, kurioje per daug nežinomųjų. Tikrovė darosi baugi ir nebenuspėjama. Ir dėl nenuspėjamumo darosi tik dar baisiau ir niūriau.

Be jokios abejonės istorijoje tai nėra jokia naujiena. Taip jau ne sykį yra buvę. Pasaulis į panašias smūtas ir vilkduobes nuo laikų pradžios yra įsmukęs daugybę kartų. Pasakojimai apie laikų ir pasaulio pabaigą yra būtent iš tos siužetų serijos, kai gyvenimas pagal galiojančias taisykles nebeatveria ateities perspektyvos. Mano draugas Valdas Papievis tą būseną yra nusakęs tyliu retoriniu klausimu: „Kodėl taip skauda, jei nieko nėra?“

Iš tos neapibrėžtos būsenos sunku švariam, be nuostolių ištrūkti. Įprasta, kad žmogus renkasi vieną iš dviejų, arba stengiasi nuo užgriuvusio diskomforto pabėgti, arba ima maištauti, ieškoti, kas dėl viso to kaltas.

Aišku, maištaujančiam atrodo pirmieji ir kalčiausi yra politikai, paskui – valstybės tarnautojai, verslininkai, prasti kunigai, meluojanti, tiesą slepianti žiniasklaida, prastas švietimas. Žodžiu, kalti visi, ir kaltieji kaip susitarę nieko nedaro, nesiūlo, kaip iš tos kebeknės išbristi. O ir iš kur jie gali žinoti, būdami tokie patys žmonės, kaip ir mes visi, patekę į tą pačią beprasmybės vilkduobę. Jie daro lygiai tą patį – irgi ieško kaltų, grumiasi, sėja tą patį chaosą ir nesantaiką. Vyksta karas visų su visais. Yra santykiai tarp žmonių ir sugyvenimo sanklodos.  Krizė ir yra tokia būsena, tokia nestandartinė situacija, iš kurios norint ištrūkti reikalingi nestandartiniai sprendimai.  Tradicija, kaip imuninė sistema, regis, per daug nualinta ir silpna, kad pasaulis galėtų į ją sugrįžti ir atsiremti.  Todėl labai neramu, kad protas gali pasiūlyti patį paprasčiausią, sykiu ir beprotiškiausią sprendinį – kardo kirtį per Gordijaus mazgą. Karą...

Prieš du tūkstančius metų, matyt buvo atsitikę kažkas panašaus. Tuomet laikų pabaigos mazgą, save paaukojęs išrišo Kristus ir nubrėžė Europos civilizacijai naują istorinę perspektyvą dviem ateities tūkstančiams. Ar tik ne todėl žmogus ilgisi jo sugrįžtant?

Mėginu įsivaizduoti, ką jis sugrįžęs visų pirma padarytų, kokie būtų jo pirmieji žodžiai? Greičiausiai tie patys, kuriuos atmintinai mokame. Iškalę, bet nesupratę.

Komentaras buvo perskaitytas ir „Mažojoje studijoje“

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Nestandartinis sprendimas       2017-11-13 21:03

Rungtyniavo amerikiečių, prancūzų ir japonų tualetinio popieriaus gamintojai,- kurie pateiks labiausiai nestandartinį sprendimą. Amerikiečiai -tirpstantį, prancūzai - kvepiantį, o japonai tabletę. Tai kas čia?Stebisi komisija. Japonas sako: labai paprasta -suvalgai tabletę ir išeina supakuotas.

Žodžiai       2017-11-13 20:55

Mane, tekel, fares.

grumstas       2017-11-12 16:20

pritardamas Juozapui:Kam krizė, o Liudvikui - kūrybinis renesansas.

>Nestandartiniam       2017-11-12 12:13

čia tai IDĖJA LIETUVAI, ačiū, bet turbūt galim tik pasvajoti…

kiek ne į temą       2017-11-12 0:15

Aš tai savo kailiu ne kartą esu susidūręs su tų augimo tempų neatitikimu gerbūvio augimui. Paprastas pavyzdėlis. Kažkur keičiama gana nesudėtinga įranga, kuriai teko veikti gana neįprastomis, kiek ekstremaliomis, sąlygomis. Būtent dėl tų sąlygų įranga tarnavo keletu metų trumpiau, nei turėjo. Kas vyksta? Kad netrukdytų įmonės darbo, atvažiuoja kitos specializuotos įmonės darbuotojai naktį užsakovo prašymu ir gana ekstremaliomis sąlygomis pakeičia tą įrangą. Tačiau, atsižvelgiant į gana ekstremalų įrangos veikimo režimą, yra priedai jai, kurie ir leidžia tai įrangai atidirbti jai skirtą laiką. Bet jie nėra montuojami, nes užsakovas apie tai nieko nenutuokia, o įrangą montuojančios įmonės vadovai nė nenori girdėti. Užsakovas patiria neplanuotų išlaidų, o įrangą montuojančios įmonės vadovai ir įrangos tiekėjai džiaugiasi išaugusia apyvarta ir tikisi bent dar kartą gerai pasipelnyti keičiant ir vėl anksčiau laiko susidėvėsiančią įrangą. Štai jums ir tam tikros ūkio šakos trumpalaikiai šuoliai ir nuopoliai. Tiek, kad įrangos vartotojas, greičiausiai, turės kelti savo produkcijos, paslaugų įkainius, nes patyrė nenumatytų išlaidų. O jei dar atsiskaitymai buvo atlikti vokelyje…

tukas.       2017-11-11 21:56

pilietinio karo nebus dėl banalios priežasties,nebėra piliečių.karas yra griovimas.ar dar mažai sugriauta?kam griauti jei nebėra jėgų statyti.

Juozapas       2017-11-11 20:07

Liudvikai- koks šišas Tau užėjo?
Panašu, jog krizės Tave tik įkvepia- pastarieji keli rašiniai tikrai įsimintini ir stiprūs. Šis taip pat.
Sveikinu!

Nestandartiniai       2017-11-11 19:23

kūrybiški sprendimai reikalingi.Imkim kad ir tokį pavyzdį-visi kaip klišę kartoja,kad Lietuva mažėja,emigruoja ir vakar Avulio lūpomis buvo apreikšta,kad jam šiurpu nuo minties gaivinti provinciją...Kūrybiškai žiūrintys politkai,įv.sričių mokslininkai,Čerčilio vertos asmnybės tartų,kad Lietuvą programuojam ne mažiau 8 milijonų gyventojų ir ko reikia ,kad tą pasiektume.Ir užsisuka kūryba,pasiūlymai,veikimas,savęs netausojant ir nežiūrint kaip iš to pasipelnyti.Ir taip būtų...reikia tik daryti,bet ‘Pirma buvo Žodis”...


Rekomenduojame

Marcusas Robertsas. Pasaulio religijos 2060-aisiais

Alvydas Jokubaitis, Mindaugas Kubilius. Europos Sąjunga: kur mes keliaujame?(III). Nedemokratiškų nuostatų įsivyravimas demokratijoje?

Dariaus Kuolio atrinkta. Justino Marcinkevičiaus atsakas savo kaltintojams: „Valstybę praradote jūs, o tautą mes vis dėlto išsaugojome“

Raimondas Kuodis. „Ekonomikos dėstymą yra užvaldę neoliberalai“

Valdas Vasiliauskas. Tauta nebuvo pakviesta į  šimtmečio šventę

Nuo bačkos. Vilniaus meras Remigijus Šimašius: „Vilnius yra kosmopolitinis, atviras miestas ir turi labai simbolizuoti tokias idėjas“

Nida Vasiliauskaitė. #TuIrgiKaltas?

Vladimiras Laučius. „Pagrindinis žurnalistikos tikslas yra ieškoti tiesos“

Lietuvos Respublikai – 100. Darius Kuolys: Vilniuje – Valstybės atkūrimo takas (II)

Vasario 13-ąją Vidmanto Valiušaičio knygos „Ponia iš Venecijos tavernos“ pristatymas

Irena Vasinauskaitė. Nieko asmeniško… Tik vykdau pažadą [2], arba Šis bei tas apie politinį priekabiavimą

Eligijus Dzežulskis-Duonys. Paskutinė idėja Lietuvai

Vasario 16-ąja Lukiškių aikštėje įvyks šventinis renginys „Atmintis ir pagarba“

Kun. Robertas Skrinskas. Lietuvos paaukojimai Marijai: istorinė apžvalga

Kun. Vytenis Vaškelis. Tėvynės paaukojimas Marijai

Geroji Naujiena: Viešpaties ranka pagydo ligotus kūnus ir nuvalo nuo sielos nuodėmės raupsus

Vilniaus forumas: Lietuvos valstybė buvo, yra ir bus!

Prof. Vytauto Radžvilo knygos „Kiek kartų gali atgimti tauta?“ pristatymas (papildyta)

Vyskupų kreipimasis, artėjant Lietuvos paaukojimui Nekaltajai Marijos, Lietuvos Globėjos, Širdžiai

Šimtas metų atkurtai valstybei: Kokią Lietuvą sukūrėme? Žurnalistų požiūris

Donaldas Trumpas: „Tikėjimas yra pagrindinis amerikiečių gyvenimo principas“, mūsų teisės „dovanotos mūsų Kūrėjo“

Kun. Robertas Skrinskas. #Metoo, arba Kaip elgėsi įvairių laikų krikščionys, patyrę lytinę prievartą, priekabiavimą

Kun. Robertas Grigas. #MeToo Sekuliarios dogmatikos veidmainystė

Algimantas Rusteika. Skandalai ir ritualai

Replika. Liudvikas Jakimavičius apie DELFI žurnalistikos kokybę

Antanui Terleckui – 90. Nuoširdūs sveikinimai!

Vidmantas Valiušaitis. „Tai kelias į dvasinį totalitarizmą“

Lietuvos Respublikai – 100. Darius Kuolys: Vilniuje – Valstybės atkūrimo takas

VDU mokslininkai: gimstamumo padėtį galime taisyti pasimokę ir iš gerų pavyzdžių

Vasario 15 dieną kviečiame paminėti vyskupus ir kunigus – laisvės kovotojus, savo gyvybę ar gyvenimą paaukojusius už Lietuvos laisvę

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.