Nerasta rubrikos, Visuomenės pokyčių analizė

Linas V. Medelis. Vienas ryškiausių šiandienos mąstytojų

Tiesos.lt redakcija   2019 m. sausio 24 d. 20:42

3     

    

Linas V. Medelis. Vienas ryškiausių šiandienos mąstytojų

Šiemet, sausio 31 dieną, sukanka 80 metų, kai gimė Romualdas Ozolas. Prieš ketverius metus jo netekę, taip aiškiai supratome, KO esame netekę. Labai taikliai šį žmogų yra apibūdinęs Jonas Mikelinskas: „Jis Sąjūdyje ir pirmojoje atkurtos nepriklausomos Lietuvos vyriausybėje vaidino svarbų vaidmenį, deja, vėliau buvo beveik pamirštas. R. Ozolas pernelyg doras, orus ir reiklus, kad būtų politikoje savas visiems ir populiarus. Ypač Europos Sąjungos politikoje, kur dar iki šiol galioja dvejopi Niurnbergo teismo farso metu Temidės įteisinti faktų, reiškinių ir žmonių vertinimo standartai. Žodžiu, kad ir kaip dairytumeisi, žiūrėtum, ieškotum, vargu ar šiuo metu rasi Lietuvoje tokį valstybinio masto veikėją, tokį riterį be priekaišto, į kurį ramia sąžine galėtum orientuotis, jo pėdomis eiti“.

Iš tiesų, pernelyg doras, reiklus, orus… Dažniausiai tokius žmones sistema stengiasi pasmerkti užmarščiai, nes tokiems nereikia nei Laisvės, nei valstybinės, nei jokios kitos premijos ar ordino, nei netgi asmens sargybinių kaip didybės ir ypatingo valstybinio vertingumo simbolio.

Per trisdešimties metų laiko atstumą vis labiau ryškėja milžiniškas – kaip pompastiškai tai beskambėtų – jo indėlis į Nepriklausomos Lietuvos atkūrimą. Nors jis nešmėkščioja ekrane kaip svarbiausias didvyris ir vienintelis tikrasis Lietuvos kūrėjas. Jei tiesa, kaip sako filosofai, kad genialumo prakeiksmo žymė yra sugebėjimas atsispirti sistemos gundymams, jei žmogus ne samprotauja, o mąsto, ir tai daro žinodamas, kad nirtingas gebėjimas apginti savo tiesą yra jo paties gyvenimo būdas ir esmė, Ozolas vadintinas vienu ryškiausių šiandienos mąstytojų – Tėvynės šviesulių.

Jis atsispyrė sistemos gundymams ir nepasidavė pasirinkdamas mąstytojo kelią. Ne vienas matė, kaip jis ima Ateitį už rankos bandydamas suvesti ją su dabartimi. Tačiau ne vienas matė, ir kaip toli jis kartais būdavo nuo gyvenimo realybės, kaip nekreipė dėmesio į to nevertas politinio gyvenimo smulkmenas, intrigas. Matė, ir kaip ne vienas paspirdavo jam po kojų akmenuką, kad to ateities horizonto jis nepasiektų, kad negautų galios ten, kur labiausiai prisidėtų prie šalies stiprybės.

„Ką daryti, kaip neprarasti sugebėjimo pro gyvenimo bjaurastį įžvelgti pasaulio grožį?“ – klausė savęs Sąjūdžio kūrėjas jausdamas tiesą, kad „prisitaikantis“, „priimtinas“, „tolerantiškas“ mąstymas yra viena patikimiausių ir dažniausiai pasitaikančių intelektinės savižudybės būdų. 

Mes ir dabar matome, kaip dvasios pigmėjai stiepiasi susilyginti su milžinais. Jis, nepriklausomos Lietuvos disidentas, neprisitaikė, todėl ne vienam kitam „epochos kūrėjų“ buvo esamas ar įsivaizduojamas gąsdinantis tiesos veidrodis, kliūtis šiltai ir ramiai gyventi. Jis nepasidavė sistemos stumiamas iš viešojo gyvenimo. Visa tai atsispindi jo keliolikos knygų-dienoraščių puslapiuose.

Dienoraštis – subjektyvus kūrybos žanras, tačiau autoriaus įžvalgos ir šiandien yra aktualios, o kai kurios – tiesiog pranašiškai piešiančios mūsų valstybinę raidą ir Europos Sąjungos ateitį.

Ilgas būtų sąrašas darbų, kurių ėmėsi Romualdas Ozolas valstybės atkūrimo pirmuosiuose žingsniuose. Ne vienas tų žingsnių buvo pradžia ir pavyzdys: Sąjūdžio kūrėjas, Iniciatyvinės grupės lyderis, Sąjūdžio Seimo tarybos vicepirmininkas,  savarankiškos LKP atsiskyrimo nuo Maskvos vienas įkvėpėjų ir kurį laiką jos biuro narys, Aukščiausiosios Tarybos deputatas, Nepriklausomybės akto signataras, pirmosios vyriausybės vicepremjeras, įvairių komisijų, delegacijų, derybų grupių, apskritųjų stalų organizatorius ir vadovas…  Ir, be abejo, žurnalistas, publicistas,  nepamirštamas pirmojo nepriklausomo šalies savaitraščio „Atgimimas“ kūrėjas, jo ideologinis vadovas ir globėjas, žurnalo „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ redaktorius…

Skaudėjo jam širdį dėl šitos Lietuvos. Todėl nedera pamiršti jo priesakų kaip įpareigojimo taip svarbių ir šiandien: „...demokratiją jums teks labai stropiai saugoti. O dar labiau jums teks saugoti kultūrą. Ir žmogiškąją kultūrą, kuri dabar vardan pinigo pasirengusi atsisakyti visų kitų vertybių, ir nacionalinę kultūrą – mūsų tautos kultūrą. Saugoti – tai plėtoti. Ne konservuoti, o ugdyti ir stiprinti visais mus gyventi raginančiais pavidalais.  Netgi tais atvejais, kai viskas atrodys beviltiška, nepraraskit vilties, nes viltis – ne kvailių, o tikinčiųjų motina. Neleiskite numirti vilčiai, nes joje – žmogaus laisvos valios kristalas su energija, iš kurios viskas vėl gali prasidėti iš naujo“. 

Kaip šie žodžiai tinka šiandienai! Jie buvo skiriami jaunajai kartai. Ar prisimena buvę Baltupių (Vilnius) mokyklos gimnazistai šiuos Romualdo Ozolo žodžius, pasakytus jiems prieš penkiolika metų, 2004-ųjų pavasarį?

P.S. Sausio 31 d. Seime bus minimos Nepriklausomybės Akto signataro Romualdo Ozolo 80-osios gimimo metinės. Registracija [ČIA] iki sausio 29 dienos.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

QQtis=> a(D) hominem       2019-01-25 15:52

rašote: “...vienos praeitų metų rašliavos…”
Kokį straipsnį turite mintyje?
Pagarbiai QQtis.

At hominem       2019-01-25 9:33

Man labai svarbu ne tik kas rašoma, bet ir kas rašo. Po vienos praeitų metų rašliavos, autorius susigadino visą savo reputaciją, tad dabar neaišku, kur jis rašo nuoširdžiai, o kur pataikauja. Klysti yra žmogiška, bet ten nebuvo panašu į klaidą. Pvz. anksčiau Dočys labai pergyveno dėl kaimo degtinės taškų likimo, o dabar lyg nusiramino. Tą pergyvenimą galima laikyti klaida ir nuo to Dočio reputacija nesusigadino.

JUNKTINĖS PAGIRIOS       2019-01-24 21:07

Kas iš to mąąąąstymo? Vien nuostolej ir prapultis.
Va, mano sugyiantinė irgi mąąąstė. Mąstė mastė ir gavo mąstitą.
Daktarai papus šnaic, nupjovė. Dabar gyvianu su lenta.
Vot jūm i “mąstymai”.
Todėl gyviant reik nemąstant. Bus paprasčeu ir gereu.
Dauk dauk gereu!


Rekomenduojame

Vitalijus Karakorskis. Atviras laiškas advokatei Fainai Kukliansky

Karolis Venckus demaskuoja: vaikų prievartautojas, ištvirkinęs pasaulio elitą. Lietuvoje to nėra?

Algimantas Rusteika. Dar kartą apie idiotus ir idiotizmą

Neringa Venckienė. Nušautas pedofilo Džefrio Epšteino ir DEUTSCHE BANK bylą nagrinėjusios teisėjos sūnus

Arvydas Anušauskas. Prašau pagalbos – tai gali sustabdyti insinuacijomis ir iš piršto laužtais teiginiais grįstą šmeižto kampaniją

Bronius Puzinavičius. Ar sprendimą dėl Lukiškių aikštės monumento turėtų priimti tik menininkai?

Vytautas Sinica. Užsienio „gerąją patirtį“ reikia įvertinti iš anksto

Rinkimai Lenkijoje – kova ir pramoga

Verta prisiminti. Arvydas Šliogeris. Pamatinė žmogaus dorybė yra drąsa

Vytautas Radžvilas. Remti Bideną – tiesti kelią Merkel-Putino paktui

Jolanta Miškinytė. Dar viena šeima prašosi oficialaus prieglobsčio Lenkijoje

Algimantas Rusteika. Pabaigos pradžia

240 000 žmonių pasirašė Baltųjų rūmų peticiją raginančią paskelbti George’ą Sorosą teroristu

Vytautas Radžvilas. Laisvė – tai ne teisė voliotis smėlio dėžėje ant didvyrių kaulų…

Raimondas Navickas. Prasideda…, arba „Eikite ... su savo ‘Black lives matter’ afera“

Vytautas Sinica per Marijos radiją. Ką šiandienos žmogui sako istorinės atminties ženklai: paminklai, memorialinės lentos, atminimo aikštės?

Nacionalinis susivienijimas. Apie cenzūrą ir Lukiškių aikštę

Rasa Čepaitienė. Kaltė ir įniršis

Geroji Naujiena: Palikti iki pjūties

Iš propagandos frontų. Užkalnis: pagaliau Lietuva atsiveria imigrantams. Pasitinku su gėlėmis

Raimondas Navickas. Versli moteris – kiekvieno politiko svajonė

Joana Noreikaitė. Liepos 17-toji

Dar viena 17-oji Simono Daukanto aikštėje: kas išgirs ir atsakys, ar dar gyva Deimantė?

Justas Mundeikis. Imituokime socialinį dialogą. Antra dalis

Algimantas Rusteika.Tikras lietuvis viską, kas jam sakoma, užmiršta per savaitę

Vytautas Sinica. Europa, kurios gėdijasi tariami euroentuziastai ir kurią taip mylime mes, ‘euroskeptikai’

Remigijus Šimkus: Labai norėčiau būti neteisus

JAV: kai kalba skaičiai

Naujausias anekdotas: kaip Gabrielius milijonieriumi tapo? Atsako pats Landsbergis

Iš propagandos frontų. Arkadijus Vinokuras: Įstatymas dėl Lukiškių aikštės yra rasistinis

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.