Įžvalgos

Linas V. Medelis. Apie žvirblius „kakoje“ ir kakokratus

Tiesos.lt redakcija   2017 m. kovo 12 d. 21:46

8     

    

Linas V. Medelis. Apie žvirblius „kakoje“ ir kakokratus

– Negana, kad numirei, kad numirei negana! Sakyk, ką padarei Lietuvos žmonių labui!? – šūkteli šv. Petras prie vartų. Eilė bemat išsibėgioja tarp baltų debesėlių, bet tik pažiūrėk, jų vėl susirenka minia. Ir vėl Petras žvangina raktais, ir šaukia prie rojaus vartų: „Kad numirei, negana! Fu, kaka! Mesk šalin tuos auksuotus blizgučius nuo krūtinės! Negana, kad numirei…“
                                              Iš tautosakos

Kas mes esame mes, dėl ko mes gyvename, kur ir dėl ko visi einame? Mes – tauta, valstybė, žmonės – kur atėjome ir einame? Akys krypsta į vedlius. Jų rodoma kryptis, jų ištiesta ranka, jų pavyzdys moko, veikia, įkvepia arba stumia į abejingumą ir neviltį. Seimo narė Aušra Maldeikienė neseniai viešai yra sakiusi: „Visiškai drąsiai galiu pasakyti, kad mus sulaužė Landsbergio godumas“. Manau, Vytautas Landsbergis, tautos patriarchas (po Jono Basanavičiaus ir Landsbergio-Žemkalnio) yra tikras nepriklausomybės šauklys (jei kalbame apie tą patį asmenį) ir įvertintas pernelyg kategoriškai. Net nežinau, su kuo kitu jį būtų galima lyginti. Žinoma, Valdas Adamkus turi daugiau ordinų, medalių ir premijų (ne iki galo patvirtintais duomenimis – 41) nei Savanoris Nr. 1 (tik 31). Tas tiesa, bet turime atsižvelgti, kad vienas jų buvo prezidentas de jure, o kitas ne. Juk ordinai ir medaliai kabinami automatiškai – jeigu jau prezidentas peržengė sieną, tai be kokio blizgučio negrįš. Taigi, sunku lyginti. O su kuo galime lyginti? Nebent…

Nebent su buvusiu Lenkijos „Solidarumo“ lyderiu, prezidentu (1990–1995), Nobelio taikos premijos laureatu (Valdas Adamkus tokios premijos neturi, nes negavo) Lechu Valensa. Tiesa, rašysenos ekspertizė parodė, jog aštuntojo dešimtmečio pradžioje jis bendradarbiavo su komunistine slaptąja policija. Valensa kaip agentas Bolekas informaciją paneigė (ar ne šita tema jį patraukė dalyvauti Kovo 11-osios minėjime Seime šiemet?), o Lenkijos pasaulis nesugriuvo. Laikas užgesina aistras, o istorija, jeigu ir neišteisina, pridengia nuogybę. Ji kaupia faktus-faktelius ir bando atsakyti į nepatogius klausimus.

Oi, kaip seniai, norėdami sėkmingai žengti į priekį, turėjome žinoti, kiek nužygiavome ir kur. Žinoti reikia, net jeigu žinios būtų nemalonios. Nuo senų laikų susikaupė nuojautų-faktų, apie kuriuos klausti garsiai būtų tas pats lyg didžiojo inkvizitoriaus Torkvemados teirautis, ar yra Dievas. Tačiau, kol šventvagiškus klausimus neatsakyta, tautos, valstybės gyvenimas tarytum eina gūdžiu mišku. Takas gali nuvesti į pelkę, iš kurios siekti ateitį būtų dar sunkiau. Tokių klausimų daug. Užduokim bent po keletą mūsų valstybės pirmiesiems asmenims, formaliesiems visuomenės lyderiams:

– Ar lyderis A ir jo tėvas buvo KGB agentai? ar A pasisavino 3 milijonus kronų, surinktų, suaukotų, norvegų tautos taikos premijai ir 1991 m. pavasarį įteiktą Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui? kodėl tomis lėšomis buvo įkurtas asmeninis A vardo fondas?

– Ar lyderis B buvo teisėtai išrinktas LR pirmiausiu lyderiu (1998), ar tikrai Lietuvoje jis buvo išgyvenęs trejus metus kaip to reikalauja įstatymas? ar keldamas savo kandidatūrą  jis jau buvo atsisakęs JAV pilietybės?

– Ar gali būti, kad Europos žmogaus teisių teismo, Lietuvos administracinio teismo, Konstitucinio teismo sprendimai iš esmės parodo, jog valstybės vadovo C apkalta ir pašalinimas iš lyderių vadintinas politiniu perversmu?

– Ar valstybės lyderis D Burokevičiaus kolaborantų Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje dirbo dar pusmetį po to, kai buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė? kas mokėjo už jo studijas JAV, ir kaip D atsidūrė Džordžtauno universiteto specialiuose kursuose, jeigu Lietuvos respublikos URM jo ten nesiuntė? kaip reikėtų vertinti šio lyderio įtaką teisminėms ir valstybės gynimo struktūroms bei tiesioginį poveikį jų vadovams?

Tik velioniui lyderiui E klausimų nebegali būti. Radikali charakteristika: akivaizdus politinis menkysta, tipiškas komunistinis vadukas, neatsispyręs senojo klano gundymams, buvęs Lietuvos kompartijos nomenklatūrininkas, nepriklausomos LKP vienas kūrėjų, pirmas LR premjeras, šiek tiek vagis, šiek tiek kombinatorius (žinoma jo frazė „vsio zakonno“ – viskas teisėta). Kiekvienam paminėtajam A, B, C, D, E tokio pobūdžio sąrašas galėtų būti gerokai ilgesnis, tačiau, jei šiuose, seniai nutylimuose klausimuose yra bent dalelė tiesos, galima tvirtinti, kad aukščiausiųjų šalies vadovų veikla, jų sprendimai buvo neišmatuojamai kenksmingi. Jie pakirto pasitikėjimą respublika ir įkvėpė teisingumo nuodytojus. Klausti apie nors dalelę tiesios yra per gilu, tačiau visi tie asmenys norom nenorom, daugiau ar mažiau, tiesiogiai ar netiesiogiai yra atsakingi, inicijavo, kūrė, ir tvirtino santvarką, vadintiną kakokratija.

Kakokratija: ne ta patekėjo saulė

Vieno įmitusio bankininko išmintis, kad „moralė – ne šių laikų dimensija“ yra teisinga. Lietuvoje ji gal net teisingesnė nei kitur. Dauguma socialinių parametrų laikomės už ES uodegos. Ta uodega – emigracija, skurdas, iždo vagystės ir didžiulė turtinė nelygybė bei moralinė degradacija, istorinės atminties mankurtizmas… „Kalbant apie Lietuvos gerovę, jos ateitį, – vienintelis išeities taškas – pats biedniausias lietuvis“, – rašė Algirdas J. Greimas „Darbe“ 1956 m. Ir dar: „[...] liberalinėje visuomenėje sunkiai įmanomas teisingas tautinio uždarbio paskirstymas [...] Tik planingas visų ūkinių resursų tvarkymas, tiktai bendro, plačiai suprasto intereso pasirinkimas kelrodžiu gali laiduoti visos tautos turtėjimą“ (Ten pat, prieš 61 metus). Kam šitai yra naujiena?

Tačiau šiek tiek optimizmo dar turime. Jį išsaugo ir LRT ekranas, įkvėpdamas kiekvieną šalies pilnametystės sulaukusį gyventoją: „Išvažiuok. Kur bevažiuosi, ten bus geriau“.

Kas yra kaka jūs žinote. Kaka yra fui, neskanu, purvina, bjauru, nekišk į burną – apsivemsi. Visa tai – interpretacijos. Kakokratija yra daugumos posovietinių šalių valdymo sistema. Ji gali būti pavadinta vagių, sukčių, demagogų, kvailių, apgavikų, kraugerių, biurokratų, išdavikų, naivuolių, veidmainių valdžia… Visos šios sąvokos telpa vienoje sudurtinio žodžio dalyje – graikų kalba žodis kaka reiškia blogį, bjaurastį. Tai blogio valdžia – minimumas efektyvumo, legitimumo (teisėtumo) ir atskaitomybės.

Kad kakokratija išsilaikytų, reikalingas paviršutiniškas, vaizduojamasis teisėtumas ir tokia pat demokratija. Ji visada balansuoja ant teisėtumo ribos, todėl pačioje užuomazgoje privaloma naikinti bet kokius bandymus pasukti link bendrojo gėrio ar net bandyti apie jį prabilti, kaip apie tautos ar valstybės interesą. Kartais priešas atpažįstamas gyvulišku instinktu saugotis, išgyventi, apsiginti puolant. „Blogiečių“ valdžia negatyviai atsirenka elitinių grupių narius ir atmeta, kompromituoja, šalin stumia kiekvieną, sugebantį iš visų įmanomų (net blogų) sprendimų pasirinkti tautai ir valstybei geresnį. Kakokratija per ypatingą sietą atsijoja visus įmanomus kandidatus į teismus, prokuratūrą, policiją, saugumo organus paversdama juos kompromituojančių faktų rinkimo ir klasifikavimo struktūromis. Asmuo be nuodėmės negali būti „prie valdžios“. Kiekvienas, pabandęs savo nuožiūra perdalinti pyragą, vadinamą nuosava Lietuva, greitai „atsijojamas“. Yra pagrindo manyti, kad vienas prezidentas buvo nušalintas ne tiek dėl savo nuodėmių, kiek dėl to, kad jo aplinka pernelyg grubiai ir arogantiškai ėmėsi tą pyragą perdalinti. Kiekvienam lyderiui galima prognozuoti panašią pabaigą – jeigu pernelyg daug pasakyta bei pažadėta, kakofilai bandys jį sužlugdyti bet kokiomis priemonėmis, net jei pavojingi pažadai tėra gražus vaizdas mūro sienoje.

Vedliai renkami lyg ir demokratiškai, tačiau pasirinkimas ribojamas jau pirmuose demokratijos žingsniuose: registruojant kandidatus, vėliau jiems konkuruojant, balsuojant ir paverčiant balsus teisėtais sprendimais. Visi runkeliai ir į juos panašūs žino, kad balsais manipuliuojama, bet niekas netiki, kad apgavystės galima išvengti. Mūsų rinkimų komisijos pirmininko ketvirčio amžiaus stažas patvirtina: kito pasirinkimo nėra. Tad kakokratai renkami iš bėdos, žinant, kad partijų sąrašuose jie tėra kakoligarchijos marionetės, ne sąrašuose – pavienės politinės „lakštingalos“. Ir vieni, ir kiti priskirtini kakokratijos elitui. Kiekvienas (su retomis išimtimis) tame elite daugiau ar mažiau bendrininkas. Todėl stiprinimas tikėjimo, kad nieko jūs nesuprantate, nieko negalima pakeisti, kad viskas yra gerai, o jeigu kas blogai, tai tėra opozicijos palikimas, yra viena svarbiausių kakokratijos veiklų. Tam, kad elektoratas netaptų piliečiais.

Šaltinis rausvas

Nė viena iš naujų ar atsikuriančių partijų nepriklausomybę paskelbusiose sovietinėse respublikose – ne tik Lietuvoje – neturėjo tokios organizacinės struktūros, intelektinės jėgos ir patirties kaip kompartija.

Partinė nomenklatūra, laikmečio „aristokratija“, laimėjo aiškia persvara. Ji buvo labiau išsilavinusi, įpratinta prie drausmės, veidmainystės bei sukčiavimo, vienijama bendrų egoistinių interesų ir ideologijos, greitai susitelkianti apie vadą ir be skrupulų vejanti jį šalin vos atsiradus gudresniam, apsukresniam ir ėdresniam. Kažkas yra sakęs, kad Lietuvoje eita šventųjų takeliu – komunistiniai lyderiai ir ištikimi jos aptarnautojai nebuvo nei nušalinti nuo valdžios, nei nuo jos atriboti, nei netgi pasmerkti. Per ketvirtį amžiaus buvusi partinė nomenklatūra suleido šaknis į valstybės kūną, sukaupė turto ir, tapusi valstybinės reikšmės pensininkais, pasitraukė į šešėlį, savo kėdėse palikdama nusipelniusius komjaunimo veikėjus.

Komunistinio jaunimo organizacija (komjaunimas) visada buvo rengiama kaip kompartijos rezervas. Senukams palaipsniui traukiantis į „užtarnautą“ poilsį, jis perėmė pozicijas aukščiausiose valstybės pareigose. Ne tik partijos, bet ir KGB rezervistai užėmė postus ministerijose, valstybės įmonėse, diplomatinėje tarnyboje, represinėse struktūrose. Didžioji mūsų nomenklatūrininkų dalis persidažė tautinėmis spalvomis ir tapo kakokratais.

Kai kurie išaugo gerbiamais turčiais – didžioji dalis partinį, komjaunimo ir valstybinį turtą iššvaistė, tik mažoji dalis turtėja toliau, nes versle reikalingi ne tik ryšiai, „otkatai“, užnugaris bet ir tam tikri praktiniai gebėjimai. Kai kurie metėsi į politikos, net kultūros verslą. Jiems yra gera, kai kitiems blogai. Bloga valdžia reguliuojama ir paperkama. Priėmusiam bent sudilusį skatiką, atgal kelio nebėra, ir tai yra vienas patikimiausių būdų tokį laikyti savo rankose. Kita vertus, aktyviausi pertvarkos reikalautojai ir organizatoriai buvo nugesinti įtraukiant juos į valdymo struktūras, pakišus vienokias ar kitokias vadovaujančias pareigas naujose valdžios kontorose.

Išskirtinis kakokratijos bruožas jau ne komjaunuoliškos, o neoliberalios pamainos kakokratinis ugdymas per nepotizmą. Šiandien jau gana įprasta, kad aukštuose valstybiniuose postuose atsiduria tėvų sūneliai, jų draugų vaikeliai su įpompuotu pasitikėjimu savo jėgomis, arogancija, mimikrijos gabumais ir, gana dažnai, ribotu išmanymu.

Ženklas „galima“ arba „vsio zakonno“, buvo duotas ne kokiame tvartelyje, o šviesiausiuose rūmuose vos nutilus Sąjūdžio mitingams. Štai sektinas pavyzdys: Biudžeto ir finansų komiteto, Ekonominių nusikaltimų tyrimo ir kitų Seimo komisijų nario 23 metų sūnelis vos baigęs ekonominės kibernetikos studijas Vilniaus universitete (1993) tampa UAB „Mineraliniai vandenys“ generaliniu direktoriumi ir valdybos pirmininku. Esate naivūs, jei manysite, kad tėtukas už tai neturėjo tiems „vandenims“ „atidirbti“. Tai pavyzdys, kaip geri vaikai gerai „įtaisomi“. Mergaitės ir berniukai privalo tapti kakokratijos dalimi, o tai ir yra jos tęstinumo pagrindas. Paveldimos ne pareigybės. Kilminga veislė paveldima kaip Priklausymas kakokratijai jau tapo paveldimas kaip kilminga veislė kartu su iškreipta morale ir „klasine sąmone“.

Paskutiniojo XX a. dešimtmečio viduryje legendinė Auksė Aukštikalnienė leido „Naujasis židinys-Aidai“ formato žurnalą simbolišku pavadinimu „Sovietmėšliui – ne!“ Neiginys to meto realybės nepaveikė, bet reikia pripažinti, jog kiek kitoniško mąstymo žmonės, kuriuos kartais pavadiname „nenormaliais“, spėdami ateitį dažnai pasižymi geresne įžvalga nei „normaliųjų“.

Rastume dar ne vieną kakokratijos stiprėjimą žyminčią gairę, jas lengvai parodytų kiekvienas skaitytojas. Atkreipčiau dėmesį į dar vieną ganėtinai šviežią – tai begėdiškas signatarų rentos įstatymas, priimtas 2003 m. Įstatymo priėmimo dieną į salę atėjo tik trečdalis – 45 iš 137 Seimo narių. Įstatymas dėl signatarų statuso buvo priimtas 34 parlamentarams balsavus „už“, 6 – „prieš“ ir 5 susilaikius. Jei manytume, kad vadinamoji renta (dabar, berods, apie 1300 Eur) verta vieno parašo ant Nepriklausomybės akto, tai šimtai tūkstančių būtų sutikę tai padaryti nemokamai. Signatarai simboliškai perėjo į kakokratijos pusę. Tik labai menka jų dalis iki šiolei lieka ištikimi pirminiams prisikėlusios valstybės idealams ir drįsta tai pasakyti viešai.

Kakofagai storėja mūsų minčių sąskaita

Neplonas socialinis sluoksnis gyvena iš kakofagijos (gr. phago – ėsti, maitintis), gaunantis tiesioginės naudos iš kakokratiškos valdymo sistemos. Kakofagai ieško kakos, minta kaka ir ja gyvena.

Akivaizdus kakofagijos pavyzdys – Lietuvos žiniasklaida. Šiandien ji gyva iš reklamos, valstybės paramos ir neviešinamų užsakymų. Kadangi kakokratiškiems savininkams pelnas visada svarbiausia, žiniasklaida minta pigiais gyvenimo surogatais. Žiniasklaidos vartotojas, gaudamas tik tolerantišką europinę žinią, atribojamas nuo svarbiausios pasaulio ir vidaus informacijos, dažniausiai praranda orientaciją realybėje. Maža to, kai sisteminės informacijos vartotojų dėmesys nukreipiamas nuo tikrų problemų į šalutinius net ne valstybės reikalus, bendras informacijos srautas tampa klaidinantis ir migdantis. Galime matyti primityvią vidaus (ne tik) propagandos schemą: nutylėti, apraminti visuomenę, menkinti vienas grėsmes ir išpūsti kitas, palankiai pateikti kakokratijos imituojamą veiklą, užčiaupti, neprisileisti sistemos kritikų, jų negirdėti.

Ryškus paradoksas, kad valstybės išlaikomas „nacionalinis transliuotojas“ (tiksliau – pirmoji programa) uždėjęs šventumo aureolę viskam, kas tolina Lietuvą nuo kakoligarchijos idealų, yra akivaizdžiai kakokratijos pusėje. Tautos savivokos ir savigarbos ugdymo srityje nacionalinė LRT veikia priešinga kryptimi. Vargu, ar dabartinė jos vadovybė įgali savo veikloje ką nors pakeisti.

Prie tipiškų kakofagų priskirtini ne tik sistemos samdiniai žurnalistai. Inteligentija lengviausiai pažeidžiama, vyžų pinti ji nemoka, todėl, vien atsistojus kakokratijos pusėje, alkis lyg sumažėja, o perspektyvos geriau gyventi šviesėja. Tačiau nei istorikai, nei ekonomikos ir finansų (bankų) ekspertai, nei politologai ar publicistai negalėtų girtis savo įtaka, jei neturėtų žiniasklaidos tribūnų. Savarankiškai mąstantis inteligentijos elitas į tas tribūnas neįleidžiamas.

Tai mes, ir kas iš to

Poveikis masėms finale gali būti prilygintas žvirblio pražūčiai karvės torte. Jame šilta pasnausti tarytum kataleptinėje būsenoje, tačiau nei pabėgti, nei juolab paskristi žvirblis nebegali.

Kakokratija kaip valstybės valdymo sistema ir remiasi žvirbliais-kakofilais. Kakofilas (gr. phileo – mylėti, mėgti), nebūtinai yra patenkintais asmeniškai naudingu valstybiniu blogiu.

Kai kas susigyvena su kakofilo vaidmeniu, suvokdami, kad kakofilams kakokratiją privalu mylėti ir savo darbais bei kūryba būtina padėti jai išsilaikyti. Nuo to priklauso karjera, atlyginimas, šeimos gyvenimo lygis, premija, priedas prie atlyginimo ar net kvietimas į kokį TV šou. Mes esame ta visuomenės dalis, kuri šiandien bijo, nes yra priklausoma. Vieni stengiasi įtikti ir susitapatinti (cituoju save, žr. Tapino sindromas). Dauguma tyli, suprasdama, kad yra priversta taikstytis ir būti kakofilais. Mes priklausomi, nes esame dėkingi: už priedą, priklausantį nuo viršininko malonės, už pensiją, už pašalpą, kurios reikia gražiai prašyti, už lengvatą šildymui, už maišelį kruopų, įrodant, kad esi „biednas“, už tai, ką uždirbame, už tai, ką dar duoda ir net už tai, ką pavagia. Mes ne politikai, todėl galime nežinoti „didžiojo proletariato vado citatos“: „Politikoje žmonės visada buvo ir visada bus kvailutės apgaulės ir saviapgaulės aukos tol, kol neišmoks visokiose dorovinėse, religinėse, politinėse, socialinėse frazėse bei pareiškimuose rasti vienų ar kitų klasių interesus“ (Raštai, t. 55, citata paimta iš nomenklatūros tyrimo klasiko M. Voslenskio monografijos, kuri taip ir vadinasi). Šis blogio genijus nebuvo iš tų, kurių leksikone yra žodžiai tėvynė, tauta, patriotizmas, meilė, teisingumas. Nyksta tie žodžiai ir mūsų kalboje. Vienus, juos išgirdus, išpila šaltas prakaitas, kiti tampa „mažiau europiečiais“, tretiems jie verti tik ironijos bei paniekos, ir neduokdie, jei atlape įsisegęs trispalvę juostelę prospekte ar Seime sutiksi kokį pažįstamą – pirštais užbadys… Žodis „Lietuva“ drąsiai minėtinas tik himne.

Vis dėl to, mes, kakofilai, kakokratijos atžvilgiu esame gana nepatikimi. Silpnutis žemės drebėjimas gali apversti pasaulį, vienas nekuklus, drąsus klausimas „už ką aš tau moku pinigus?“ gali sukelti paniką (tau moku aš, mokesčių mokėtojas!).

Kakokratijos silpnybė, kad ji pati atsitvėrė nuo tautos, visuomenės. Ji tėra spindinti viršūnė be šaknų. Tam „elitui“ galvos neskauda, o istorija rodo, kad greitai paveikių vaistų nėra. Greitai gydo tik giljotina, šakės arba kulkosvaidis – išbandyta, todėl į Vakarus nuo mūsų tarp daugelio bėdų kakokratijos dar reikia paieškoti. O mums reikalinga sunki, skausminga atranka, užkertanti kelią kakokratų valdžiai ir įtakai. Valdžia turi žinoti ribas, kurių peržengti nevalia. Valdžia su efektyvumo, legitimumo ir atskaitomybės minimumu, suįžūlėjęs ir savisaugos instinktą praradęs „elitas“, ne tik kuria skurdą ir nelaisvę, ne tik stabdo visuomenės pažangą, bet ir pats tampa veiksniu, darančiu sunkiai įmanomas „dainuojančias revoliucijas“. Šiandien valdantieji vis dar teikia vilčių. Burtai jiems lėmė pradėti baltaisiais…

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

RaiN       2017-03-15 6:11

Pirmiausiai reikia is ju atsiimti LRT. Suburti gerai apmokama tiriamosios zurnalistikos komanda ir isvaikyti ta seksualiniu mazumu irstva, kuria per kompromatus valdo spec.tarnybos, kurias valdo melynai-raudonoji Dalka ir jos agentura.
LRT privalo tapti visuomenine televizija ir ginti viesaji interesa, propaguoti valstybes vizija ,o ne uzsiimti agitacija jog reikia emigruoti neatsigreziant.
Pilieciai is dalies pasyvus ir del to, jog nejaucia jokio palaikymo is niekur. Sajudis tik todel issikerojo,jog gavo eteri savo idejoms skleisti. Dabar to nera. Yra tik keli intelektualu kuriami ir ju paciu skaitomi internetiniai portalai.To maza ir rinkimai tai parodo. Be to, reikia intelektualams pagaliau ismokti kalbeti paprastais zodziais ,savo paziuras destyti aiskiai ir trumpai. Mokinkites is amerikieciu. Jei nesugebate savo minciu pateikti suprantamai, esate niekam neidomus.Maziau citatu, daugiau logikos ir originalumo
. Kiekviena epocha turi savo niuansus. Sie laikai yra perkrauti informacijos ir dezinformacijos srautu, todel minties aiskumas yra raktas i zmoniu sirdis. Savaime niekas neivyksta, reikia atsiimti Lietuva is kaku ir tam jau belieka visai nedaug laiko. Todel pradziai LRT be miliuciu ir dziakilaiciu tipo veikeju bus pirmas signalas tautai, jog kazkas is tikruju pradeda keistis. Be to,jie islaikomi musu,pilieciu, pinigais.
O kakos patys yra bailiai ir jie labiausiai bijo viesumos. Visuomenine televizija j bus ddziausias kosmaras ju prikakotose galvose. Reikia veikti,o ne dejuoti.Salygos kol kas tam labai palankios.

Naivu       2017-03-13 16:03

ir vaikiška kaltinti. Kas iš to? Verčiau siūlytų ką daryti? Kaip, kada? Gaila. Užikirto plokštelė Lietuvos poetų galvose. Metų metais tas pats per tą patį.

Tikrai       2017-03-13 10:42

teks pabusti visuomenei, nes priešingu atveju neliks tos visuomenės. Tikrai tarp valstiečių galima pamatyti šiek tiek žmoniškumo, tad, norėdami gelbėti tautą, jie privalo keisti konstituciją (jei seime neįmanoma, tai referendumu), kad seimo nariai būtų renkami tik vienmandatėse apylinkėse, kad niekur neliktų tų sąrašų, per kuriuos ir sulenda baisiausios padugnės, kad būtų sumažintas seimo narių skaičius, tai dar apribos galimybes niekšams patekti į seimą. Daugumas žmonių mato tokią padėtį, kaip rašo autorius, tačiau to matymo negana, reikia daryti pakeitimus. Kas turi padoresnius seimo narius, privalo jiems laiškais ar susitikimų metu tai vis priminti.

albina       2017-03-13 10:05

Labai Jums ačiū už tokį tikslų padėties apibūdinimą.Kaip svarbūs pamatai namui,taip ypatingai svarbu yra valstybė ant doros ir sąžinės pagrindo.Deja,į nepatogius klausimus valdžia neatsakinėja.Tartum viskas teisinga ir teisėta.Bet bunda visuomenė,nors ir iš lėto.

Kodėl...       2017-03-13 1:13

Kodėl pagrindinius Tėvynės Lietuvos veikėjus įvardijote tik didžiosiomis abecėlės raidėmis?Ar pabūgote dėl savo ateities?Daiktus reikia vadinti savais vardais.Tauta
turi teisę žinoti savo “didvyrius”.Sugalvojote niekšams naują vardą.Tai jie ,men-
kystos,valstybę pavertė teritorija,kurioje išgyventi tiesiog doram žmogui neįmanoma.
Per tas padugnes Lietuva neteko milijono savo piliečių.Kas ir kada nuteis tuos tautos
ir valstybės naikintojus?Išmokite pagaliau rašyti be užuolankų.Kada nusimesite
VISI bailių kupras?

$+$       2017-03-12 23:41

“Šiandien valdantieji vis dar teikia vilčių”. Tada kaip su teiginiu: “Asmuo be nuodėmės negali būti „prie valdžios“.
<>
Ar tai reiškia, kad Lietuvoje atsirado nauja “Kilmingųjų veislė”, t. y. elitas, nepavaldus kakokratijos dėsniams?! Ar tikrai straipsnio moralas paskutiniai du sakiniai?!
<>
Ach taip, kakofilui jau “...užuomazgoje privaloma naikinti bet kokius bandymus pasukti link bendrojo gėrio ar net bandyti apie jį prabilti, kaip apie tautos ar valstybės interesą”.
<>
Vakar prabilo. Visas tuntas. Prabyla ištisus 27 metus. Apie Tautos ir Valstybės interesą. O kas toliau?! Pradeda raudonais arba juodais. Visi. Be išimties.

aba       2017-03-12 23:34

Dar viena citata,kuria remiasi kakokratija:“Partija privalo ginti savo niekšus”. Leninas

gera diagnozė, ačiū       2017-03-12 23:00

šiaip, viskas, kas straipsnyje parašyta: teisybė ir daug kas ją žino.
ateityje dar blogiau nusimato: dabar tik atimdavo darbus, butus, namus, žemes.
dabar atiminės ir vaikus.
padidės emigracija ir savižudybės.
na tie kakakrotai geri artistai: nustebę klaus: kodėl?


Rekomenduojame

Dar kartą apie istorinę atmintį: ar istorija gali tapti ginklu?

VLKK neišplėtė siūlomų asmenvardžių rašybos išimčių, arba Kaip radosi ‘fake news’

Dalius Stancikas. Skverneliai

Liberalai siūlo įteisinti nesusituokusių porų partnerystę ir nediskriminuoti lyties pagrindu

Europos Komisija Lietuvai: „Daugiau investuokite į žmones“

Pagaliau: ir didžioji žiniasklaida prakalbo apie elito pasaulyje išsikerojusią pedofiliją

Aušra Pocienė. Kas slypi smurto prieš moteris prevencijai skirtoje Stambulo konvencijoje?

Liutauro Stoškaus replika apie Seimo nario – gero ir atviro žmogaus – Kazio Starkevičiaus pasigraudenimus

Vytautas Sinica. Valstybingumo išbandymas „trimis raidėmis“ (atsakymas A. Nikžentaičiui)

Liudvikas Jakimavičius. Savijauta (patikslinta)

Tarptautinis valiutos fondas: socialinės atskirties Lietuvoje analizė

Geroji Naujiena: Nepaliksiu jūsų našlaičiais. Tėvas duos jums kitą Globėją – Tiesos Dvasią

Algimantas Rusteika. Kai reformų troškulys virsta dar didesnės, bet jau „teisingos“ kontrolės ilgesiu

Reportažas iš pilietinio meno akcijos „Neužmiršim – nesitrauksim“ – Garliavos šturmo penktųjų minėjimo metinių

Kiek sąžininga ir išties objektyvi yra Lietuvos žiniasklaida?

Mokslininkai: „anti-trumpiškųjų medijų“ tendencingumas milžiniškas

Tony Blairo interviu – ką jis sako apie ES politinio elito intelektualinę ir moralinę būklę?

Kuršėnų mokyklos auklėtinės konfliktas su mokytoja: klausimų daugiau nei atsakymų

Algimantas Rusteika. Déjà vu

Lietuvoje vyraujantis reikalavimas slėpti atlyginimą norvegams kelia juoką

Lenkija: migrantų priėmimas yra blogiau nei ES sankcijos

Alvydas Jokubaitis. Nyksta ištikimybė Lietuvai

Ramutė Bingelienė. Apie „šventinį patriotizmą“ ir jo ginamą „laisvę pasirinkti“

Ar krikščionys laisvi kalbėti apie tai, kas jiems rūpi?

Simonas Dailidė. Kalėjimas „Rokenrolui“!

Andrius Švarplys. Neliečiamieji

Vincentas Vobolevičius. Vyriausybės abrakadabra

Marius Parčiauskas. Draudimais nieko nepasieksi, arba Kaip atima mūsų laisvę

Verta prisiminti: Garliavos šturmo 5-osioms metinėms. Joana Noreikaitė. Kas ištiko Garliavos mergaitę, kad jos nuotraukos klastojamos?

Ramūnas Karbauskis. Gabrielius Landsbergis arba meluoja, arba nepažįsta savo frakcijos

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.