Dienos aktualija, Propagandos ir ideologijos analizė, Demokratija ir valdymas, Bažnyčios socialinis mokymas

Lina Šulcienė. Istorijos atsakymas į naują Bažnyčios situaciją Lietuvoje

Tiesos.lt siūlo   2021 m. kovo 14 d. 19:48

19     

    

Lina Šulcienė. Istorijos atsakymas į naują Bažnyčios situaciją Lietuvoje

laikmetis.lt

Šiuo laiku dažnas katalikas pasiguodžia, kad Bažnyčia Lietuvoje tarsi suskilusi. Jam skauda, kad ne tik pasauliečių, bet ir dvasininkų požiūris į svarstomą Stambulo konvenciją ir partnerystės įstatymą yra skirtingas. Dalis katalikų dalyvauja renkant parašus po peticijomis, kuriose pasisakoma prieš konvencijos ratifikavimą ir partnerystės įstatymo priėmimą, didžioji dauguma pasirašo, o kunigas Julius Sasnauskas OFM praeitą savaitę Laisvės TV laidoje „Spręskite patys“ šį parašų rinkimą laiko pasityčiojimu iš „tų parašų, kurie buvo renkami tarybiniais laikais, kad žmonės nebūtų persekiojami ir nebūtų žeminami“. Pasak jo, „šiandien priešinga linkme tie parašai renkami – kad kažką suvaržytų“. Nepaisant to, kad manančių kaip kunigas Julius Lietuvoje mažuma (iš kunigų viešai pasisakė jis vienintelis, o vyskupai – Bažnyčios mokymo atstovai – vieningai laikosi kitos pozicijos), vis dėlto galima kalbėti apie tam tikrą susipriešinimą Lietuvos Bažnyčioje.

Šį kartą atidėkim į šalį skirtingų pozicijų teisingumo ar klaidingumo klausimą. Siūlau pasirinkti kitą svarstymo perspektyvą – Bažnyčios istoriją. Istorija yra gera mokytoja, o kartais – ir paguodos šaltinis, padedantis išsaugoti viltį.

Man rodos, situacija Lietuvoje panaši į ne kartą visuotinėje Bažnyčioje aidėjusią „realistų“ ir „nominalistų“ polemiką. Tai buvo sunkūs Bažnyčios gyvenimo laikotarpiai, tikra kova jos viduje. Ji kildavo laikas nuo laiko – ankstyvaisiais, vėlyvaisiais viduramžiais, Renesanso epochoje ir vėliau. Būdavo daugiau ar mažiau audringa. Tačiau baigdavosi, ir Bažnyčia gyveno toliau.

Iš istorijos visada galime pasimokyti.

Pradėkime nuo sąvokų. „Realistų“ ir „nominalistų“ susipriešinimas būdingas ne tik krikščionybei. Šių „stovyklų“ susidūrimų būta ir pagoniškoje Antikoje, ir Naujaisiais laikais. Tad kas yra „realistai“ ir „nominalistai“ aptarsiu bendresniame, ne tik krikščioniškame kontekste. Pradėsiu nuo pirmosios sąvokos – „realistai“. Manau, jos reikšmė skaitytoją nustebins.

Kaip mąsto realistai?

Pasak jų, egzistuoja tam tikra ideali Tikrovė, pirmesnė už žmogų ir jo mąstymą ir, apskritai, ankstesnė už visą regimąją tikrovę. Ji yra amžina ir tobula. Iš jos kyla žemiška tikrovė, kurioje gyvename. Būtent todėl idealioje Tikrovėje žmogus turėtų ieškoti savo gyvenimo principų, apskritai – savo buvimo prasmės. Joje slypi tiesa, kaip žmogus turėtų gyventi.

Taigi, pasak realistų, idealioje Tikrovėje egzistuoja tam tikri principai, amžinosios tiesos, realesnės (!) už visus šio pasaulio įvykius, reiškinius, patirtis ir įsivaizdavimus. Iš čia terminas – realistai.

Taigi realistai mano, kad:
– egzistuoja idealios Tikrovės nustatyta tvarka, kuri yra reali ir net realesnė už šią žemiškąją tikrovės tvarką;
– žmogui įmanoma idealios Tikrovės tvarką pažinti ir suprasti, ir jis turėtų mėginti įgyvendinti jos principus šioje žemiškoje tikrovėje; tai yra teisingo gyvenimo programa.

Šiandienėje kalboje realistu vadiname visai kitokį žmogų – veikiau tą, kuris tvirtai stovi ant žemės, nesidairo į jokius anapusinius principus, o vadovaujasi patikimais empiriniais duomenimis ir racionaliais samprotavimais.

Senieji realistai tikrovės sąvoką supranta plačiau. Tai ne tik faktai ir racionalūs samprotavimai. Tai net ne tik pripažinimas, kad „yra kai kas daugiau“. Tai laikysena, kad tas „daugiau“ yra realiau, tikriau, kad tai „labiau yra“. O dar svarbiau – kad tos Tikrovės tiesą įmanu ir reikia pažinti, taip pat – pagal ją gyventi.

Žinoma, idealios Tikrovės tiesų pažinimas nėra toks paprastas dalykas. Tai procesas, kuriame dalyvauja ir žmogus, ir Pats Tikrovės Šaltinis. Krikščionybėje Jis padovanojo žmogui Apreiškimą ir jo pažinimą augina Savąja Šviesa. O žmogaus pastanga pažinti amžinosios Tikrovės tiesas tiesiogiai siejasi su tuo, kaip jis gyvena, koks jis yra. „Panašus pažįsta panašų“, – skelbia antikinė sentencija. Kitaip tariant, norint pažinti amžinos Tikrovės tiesą, reikėtų būti į ją panašiam. Tam nepakanka gerai išlavinto proto ar patikimos empirinės medžiagos. Žmogus turėtų būti tinkamas indas Tikrovės tiesai priimti. Taigi norint pažinti reikia tapti tokiu indu. Krikščionių Bažnyčios teologinis lobynas kaip tik ir yra ne tik intelektualinių, bet ir asketinių žmogaus pastangų rezultatas. Be kitų dalykų, jis kalba apie principus, taisykles ir normas.

Vadinasi, pasak realistų, žmogus gali Tikrovės tiesą pažinti, gali prieiti bendruosius principus, kuriais turėtų grįsti savo gyvenimą.

Tačiau tie bendrieji principai – labai bendri. Vien jų nepakanka, nes jie per daug abstraktūs: „gėrį reikia mylėti ir jo siekti, o blogio vengti“, „mylėk savo artimą kaip patį save“, „žmogus yra absoliuti vertybė, jis yra tikslas pats savaime ir negali būti laikomas tik priemone“ ir t. t. Bet mes gyvename konkrečiomis aplinkybėmis, konkrečiomis situacijomis ir jose atsidūrus mums reikia apsispręsti ir pasirinkti labai konkrečiai. Tarp amžinosios Tikrovės tiesų ir konkrečios gyvenimo situacijos – didokas atstumas. Iš bendrųjų principų tiesiogiai neplaukia, ką konkrečiai turiu daryti. Iš jų logiškai negali išvesti ir įstatymų, kurie reglamentuotų mūsų gyvenimą. Pavyzdžiui, ką konkrečiai reiškia principas „mylėk savo artimą kaip patį save“, kai reikia sukurti socialinių paslaugų įstatymą? Konkretūs įstatymo dėmenys amžinosios Tikrovės principuose neslypi. Žmogus turi juos „išvesti“ pats. Ir jis tai daro: remdamasis amžinos Tikrovės principais, mėgina ir kurti konkrečius įstatymus, ir daryti konkrečius praktinius savo paties sprendimus.

Neįmanoma tiesmukai, tik loginiais ryšiais remiantis, dedukuoti praktinių sprendimų iš amžinosios Tikrovės. Antraip gautume Platono „Valstybę“ arba K. Markso ir F. Engelso „Komunistų partijos manifestą“. Norint pereiti nuo amžinosios Tikrovės prie konkrečių pilietinių įstatymų, reikia išminties, gilaus pažinimo, įžvalgumo ir t. t.

Taip mano realistai.

O nominalistai?

Nominalistai mano kitaip.

Tiesa, juos apibendrintai nusakyti sudėtingiau, nes jie būna dvejopi: pripažįstantys antgamtinę Tikrovę ir jos tvarką bei ją neigiantys. Kadangi šis straipsnis yra apie Bažnyčios situaciją Lietuvoje, apsiribosiu „savais“ nominalistais – krikščionimis.

Taigi jie pripažįsta, kad:

egzistuoja ideali Tikrovė, kuri yra reali ir net realesnė už šią žemišką tikrovę; taigi šiuo klausimu krikščionys realistai ir nominalistai sutaria, tačiau
nėra aiškiai apibrėžtų žmogaus moralinį gyvenimą reglamentuojančių principų, egzistuojančių kokiame nors Amžinajame Prote.

Ir net Apreiškimą problemiška laikyti tokių principų šaltiniu. Kunigas Julius perspėjo: „Nekaišiokim Švento Rašto.“ Principai, tiesos, taisyklės, kurias formuluoja realistai, tėra žodžiai (dažnai tušti), kokių nors įvykių vardai (lot. – nomina, iš čia – nominalizmas). Juk įvykių, situacijų ir pavyzdžių būna visokių, tad kas gali nurodyti kriterijus, pagal kuriuos vieni turi prioritetą kitų atžvilgiu, vienas gyvenimo būdas – kito atžvilgiu? Kas gali priskirti sau teisę būti tokiu arbitru? Tikrovė, kuria reikia remtis priimant sprendimus, yra konkreti mūsų žmogiškų įvykių ir situacijų tikrovė.

Realistams nominalistai priekaištauja: ei, žiūrėkite į tai, kokia tikrovė yra, o ne į tai, kokia ji turėtų būti; juk principai, kuriais jūs norite grįsti savo ir mūsų gyvenimą, nėra realūs, jie nėra tikrovė. Iš kur jūs traukiate „papildomumo principą“ kaip pamatinį šeimai ar tai, kad „šeima yra vyras, moteris ir vaikai“, kai tikrovėje yra net krikščioniškų šeimų, kurioms šis apibrėžimas netinka. Minėtoje laidoje kunigas Julius taip interpretuoja Vatikano dokumentus ir popiežiaus kalbas: juose pirmiausia kalbama apie žmonių poreikius, o ne apie taisykles ar normas, kurias galima primesti kitiems, poreikius, į kuriuos Bažnyčia gali atsiliepti.

Jei realistas ima kalbėti apie taisykles ir normas, nominalistas prašo parodyti konkrečiai, kaip jos įgyvendintos tikrovėje. Ir jei realistas primins Motiną Teresę ar Pranciškų Asyžietį, nominalistas atsakys, kad tai paskiri atvejai, kurių nepakanka taisyklei ir normai pagrįsti. Jei krikščioniško gyvenimo taisyklės ir normos būtų realios, pagal juos gyvenančių krikščionių būtų dauguma, bet to nematyti. Kunigas Julius laidoje pasakojo apie Amerikos universitete atliktą tyrimą, kaip studentai ir dėstytojai laikosi lytinės moralės, lytinio gyvenimo normų. Tyrimo rezultatas: labiausiai jų nesilaiko katalikiškų šeimų vaikai. „Tarsi pripažįsta, bet nesilaiko tų normų. Tai nežinau, kam reikalinga tokia pagarba Bažnyčios mokymui“, – sakė kunigas Julius.

Trumpai tariant, nominalistai žiūri į tai, kaip yra, o ne į tai, kaip turėtų būti. Nes tokio dalyko „kaip turėtų būti“ nėra. Jis nerealus. Tai tik tušti pavadinimai, vardai (lot. nomina). Visų sprendimų atskaitos taškas turėtų būti konkreti žemiška tikrovė. Ta mintis ir skambėjo kunigo Juliaus žodžiuose. Kalbėdamas apie homoseksualius asmenis jis sakė: „Čia vis dėlto skriauda, padaryta didžiulė skriauda, besitęsianti daugybę amžių“; pamatinis dalykas yra meilė, o ne šeimos koncepcija; žiūrėkime į vargšus homoseksualius žmones, ką jie patyrė, kaip jie gyvena, o ne mojuokime kanonų teisės kodeksu. Viliuosi, teisingai perteikiau kunigo Juliaus mintis. Jos išreiškia klasikinę nominalistinę poziciją.

Taigi šiandienę įtampą Lietuvos Bažnyčioje galima apibrėžti kaip dviejų pozicijų – realistų ir nominalistų – susipriešinimą. Bet Bažnyčios istorijoje taip buvo ne kartą.

Ko mus moko Bažnyčios istorija?

Ankstyvaisiais viduramžiais nominalistai sukilo prieš aukštosios teologijos atotrūkį (kaip jie manė) nuo konkretaus Kristaus mokymo. Jie sukilo prieš atsitraukimą nuo konkretaus žmogaus, konkretaus skausmo, konkretaus Kristaus liudijimo. Nes tuo metu skambėjo principas Nemo intrat in Coelum nisi per philosophiam (lot. – „Niekas nepateks į Dangų kitaip, kaip tik per filosofiją“). Filosofija tuo metu buvo tapatinama su mokslu. Kitas to meto šūkis – Niekas nepateks į Dangų kitaip, kaip tik per septynis laisvuosius menus (septem artes liberales). Žinoma, keistai skamba. Bet Karolis Didysis VIII amžiaus pabaigoje taip užkūrė kultūrinę revoliuciją ir suteikė šiam procesui tokį pagreitį, kad dėl to didžiąja dalimi turime tokią iškilią Europos kultūrą.

Ankstyvųjų viduramžių Bažnyčioje pamažu įsitvirtino aukštasis intelektinis pilotažas. Apie ką buvo kalbama? Apie Dievą ir žmogaus sielą – dieviškos esmės slėpinius, Dievo savybes, žmogaus slėpinio gelmes ir t. t. Tačiau krikščioniško gyvenimo konkretybė buvo apleista. Todėl kilo nominalizmo banga. O XI amžiuje net atsirado vadinamoji nominalistų sekta, kurios nariai protestuodami prieš kraštutinį realizmą Bažnyčioje išvis atsisakė vartoti žodžius. Jie nešiodavosi daiktų maišelį, kad juos rodydami galėtų susikalbėti ir bendrauti.

Nominalizmo bangos Bažnyčioje kildavo laikas nuo laiko. Baconas ir Ockhamas (beje, abu pranciškonai) yra XIII–XIV amžiaus iliustracija. Ten situacija buvo kita. Bet konflikto esmė – ta pati: bendrieji principai versus konkreti tikrovė. Kaskart, kai ima silpti dėmesys konkrečioms gyvenimiškoms situacijoms ir pernelyg akcentuojami idealūs principai, kyla nominalizmo banga.

Mums aktualu, kaip baigdavosi realistų ir nominalistų susidūrimai. O jie baigdavosi nuosaikesnių pozicijų susiformavimu. Toks „ir–ir“ kelias: ir vieno laikykis, ir kito neapleisk. Tai puikiai iliustruoja šventojo Tomo Akviniečio raštai. Jie yra tokios „ir–ir“ pozicijos pavyzdys.

Tomas yra realistas. Bet jis labai dėmesingas konkrečiai tikrovės tvarkai. Todėl vadinamas nuosaikiuoju realistu. Kalbėdamas apie tai, kas sudaro prigimtinį įstatymą ir kaip žmogus turi formuluoti šį įstatymą atitinkančius sprendimus, Tomas akcentuoja protingumo (prudentia) dorybę, kuri padeda žmogui įsižiūrėti, įsiklausyti į konkrečią tikrovę ir tik tada spręsti laikant tikrovę savo mokytoja. Bet tikrovę viduramžių žmogus supranta plačiau negu šiandieniai neoliberalai, apribojantys ją empiriniu lauku.

Ar gali taip, kaip viduramžiais, baigtis šiandieninis realistų ir nominalistų susidūrimas mūsų Bažnyčioje?

Gali. Realistai gali susitarti su kunigu Juliumi ir kitais krikščionimis nominalistais. Bažnyčios istorija gali to pamokyti. Tiesiog mums teks judėti link „ir–ir“ pozicijos.

Žinoma, mes turėtume stengtis pažinti konkretaus žmogaus konkrečią gyvenimo situaciją, o ne abstrakčiai apie ją samprotauti. Bet negalì koncentruotis tik į žemišką tikrovę, į gyvenimo konkretybę, nes neįmanoma kurmio akiračiu matuoti erelio horizontų. Tikrovę sudaro ne tik konkrečios situacijos, konkrečios patirtys ir skriaudos – juodaodžių, moterų, homoseksualių asmenų… Tikrovė apima ir bendruosius principus, ir erelio horizontą, į kurį skrieti žmogus sukurtas.

Na, o krikščionių realistų susidūrimas su netikinčiais nominalistais jau būtų kito straipsnio tema.

Trumpai apie autorę: dr. Lina Šulcienė yra VDU Katalikų teologijos fakulteto docentė.

laikmetis.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

>>>xwz       2021-03-16 12:39

Nereikia lia, lia, ...
Minėtas dvasininkas yra pranciškonas ir jis jokioms masonų organizacijom nepriklauso. Paprasčiausiai, jis viskam turi savo nuomonę, o ją, kartais,  ne kiekvienas pajėgia iškart suprasti. Na, tai, kaip ir su kiekviena siela, kuri turi meninę prigimtį.

XWZ       2021-03-16 5:06

Dvasininku poziuris i Stambulo konvencija ir partnerystes istatyma yra skirtingas todel kad vieni dvasininkai priklauso Kristaus baznyciai, kiti priklauso masonu ifiltruotai seselinei baznyciai susijusiai su ivairiais skandalais,liberalizmu, modernizmu, baznycios griovimu is vidaus bei pederastija. Anksciau minetas dvasininkas matomai ir priklauso seselinei baznyciai, nes butu naivu galvoti kad jis yra pasimetes, nepakankamai isstudijaves Biblija ar nesuvoktu kas vyksta.

Pagalvokite       2021-03-16 1:56

O ką pasakytų Jėzus? “Kai grįšiu, vargu ar dar berasiu žemėje tikėjimą”

Br. Juliaus bėda ta,       2021-03-15 11:08

kad jis nesuvokia, kas yra tikroji meilė, t.y. Jėzaus duodama meilė. Palyginimui, galime prisiminti apie Jėzaus minimą šaltinį samarietei “Kas iš jo gers, tas niekad nebetrokš”.  Tad, Julius nežino kur nukreipti žmogų, kai anas trokšta būti mylimas. Taip, Dievo meilė gali ateiti per žmogų, bet ji, kaip ateina, taip ir nueina ir virsta kančia tegalinčia kaltinti visus, bet ne save patį.

Labai gera formuluotė       2021-03-15 10:55

” Tikrovę sudaro ne tik konkrečios situacijos, konkrečios patirtys ir skriaudos – juodaodžių, moterų, homoseksualių asmenų… Tikrovė apima ir bendruosius principus…”

Puikiai pastebėta. Kažkaip panašiai yra viename tekste teigęs ir Brodskis, tik, žinoma, ne katalikybės kontekste. Gaila, negaliu pacituoti, išliko tik bendras įspūdis. Autorei bravo, brandus mąstymas.

žmones sutaikinti galima       2021-03-15 8:44

tiesos ir melo - ne

Al.       2021-03-15 0:46

,,Minėtoje laidoje kunigas Julius taip interpretuoja Vatikano dokumentus ir popiežiaus kalbas: juose pirmiausia kalbama apie žmonių poreikius, o ne apie taisykles ar normas, kurias galima primesti kitiems, poreikius, į kuriuos Bažnyčia gali atsiliepti.”

Tai kaip bažnyčia reaguoja į mums - daugeliui žmonių, tautų, net vaikams - bandomas primesti sodomines normas ?

ah1       2021-03-14 23:12

>2021-03-14 22:57, o aš žinau kad žydas ne dievas ir kad numrėliai nevaikšto.OT.

Julius Sasnauskas pasirinko literatūrą       2021-03-14 23:07

ir gyvenimą atskirai nuo savo brolių pranciškonų (atskirame bute).
Pasirinko ne įpareigojančią realią (realizmas!) bendrystę su broliais,
ne vienuoliui derančią askezę, bet egocentrišką rodymąsi pasauliui per profaniškas menines formas.
Ko verta jo atvirai šventvagiško Romeo Castellucci spektaklio apologetika?!
Kadangi Dievas nesileidžia būti išjuokiamas,
neliko JS autoriteto nei tikėjimo, nei literatūros klausimais.
Dar būtų pusė bėdos, jei JS atstovautų nominalistus, deja…

Ahai,       2021-03-14 22:57

kad ir tūkstantį kartų pakartotum abrakadabra, mėnuo sidabro nei į tavo rankas, nei į kišenę neįkris. Nesistenk atrodyti dar kvailesnis negu esi, nes jau nebeįmanoma.

Straipsnis       2021-03-14 22:54

labai mandagus, kaip ir dera autorei katalikei. O kokia esmė? Esmė ta, kad mes nuo Dievo atsitvėrėme tokiu storu tamsos sluoksniu, jog pro tą tamsą jau nieko nebeįžiūrime. Nebesuvokiame nei savo kilmės, nei esmės, nei misijos šiame pasaulyje, netgi savo kaip dvasinių būtybių didingumo. Pasilikome sau tik kūną - mėsą. Turtas, malonumai, aštrūs pojūčiai (ir vis aštresni, kaip ir narkomanijos atveju), tuščia garbė ir kitokios iliuzijos taip užkerėjo mūsų akis, ausis ir smegenis, kad net dalis kunigų mano, jog nebūtina laikytis šios Visatos įstatymų - patogiau ir lengviau plaukti pasroviui ir pataikauti nesibaigiantiems kai kurių žmonių ,,poreikiams”. Tarsi galėtum priversti Dievą šokti pagal savo įnorių dūdelę. Nesvarbu, kad taip naikini save ir eini į aklavietę - svarbu, kad šiandien dar malonu. O kad šis pasaulis buvo sukurtas kitaip ir kad ne tu jį kūrei - smulkmena. O kad savo tokiomis ,,vertybėmis” bei įnoriais kenki kitiems, niekuo tau nenusikaltusiems, pirmiausia vaikams - argi kas dar apie tai galvoja? AŠ NORIU, ir taškas! AŠ IRGI NORIU, todėl tau pritarsiu. Va ir visas ,,nominalizmas”.

Tikintieji budėkite       2021-03-14 22:54

Panašu,kad kai kurie kunigai netiki,kad piktoji dvasia veikia pasaulyje ir ,kad pragaras yra.>>Nominalistai ir jų būsimos “šeimos”?

https://youtu.be/CTTYwhZ7948
https://youtu.be/IGeLTxZ0ir0

ah1       2021-03-14 22:53

> 2021-03-14 22:30, dievas yra dvasia, o dvasia yra tiesa, o tiesa yra žinojimas.  Tiesa - žinojimas- jus išlaisvins moko mokytojas/rabis Jėzus. Tai va mokytojas/rabis Jėzus už žinojimo kultūrą, už dievą Žinojimą.
Na kur sąžinė vaikams meluoti kad numirėlis prisikelia iš numirusių, jei žinote kad numirėlis neprisikelia o jei prisikelia tai nebuvo miręs?

Ahai,       2021-03-14 22:30

jei rašai apie save, tai sakai tiesą. Tu jau seniai numiręs ir, atrodo, neprisikelsi. Tegu kalba gyvieji.

ah1       2021-03-14 22:25

Ko moko bažnyčia? ogi bažnyčia moko 1. kad dievas žydas. 2 kad numirėlis prisikėlė iš numirusių - moko tikėti melu kad numirėliai prisikelia ir vaikšto, kai tuo tarpu žinoma kad jei numirė tai neprisikėlė, o jei prisikėlė tai nebuvo miręs.
Kol tikėjimo kultūra nebus pakeista žinojimo ir sąžinės kultūra tol meluosime sau ir meluosime vaikams kad numirėlis priskelia iš numirusių.

Kis       2021-03-14 22:18

kunigu yra ,buvo ir bus visokio plauko.gerbiu tuos,kurie sako garsiai ir netiki i visagali.Tai kiekvino pasirinkimas,tegu netrikdo salimais gyvenanciu.O baznyciai niekas negresia,tai bus ir niekas nepaveiks.
  Beda jaunas,besiformuojantis zmogus ,kuriam uztersia ne tik kuna,bet ir dvasia,del to reikia ne gintis,bet kariauti.

Taip       2021-03-14 21:58

Nūdienos Lietuvos Romos Katalikų Bažnyčioje vis labiau plinta,deja, liberalkrikščionybė.Tad,kun.Juliaus Sasnausko veiklos plotmėje irgi galima įžvelgti minėtos pasaulėžiūros pėdsakų,-nenuostabu,kad Jis kviečiamas į didžiojo globalisto ir kosmopolito Tapino vadovaujamą ,,Laisvės TV” laidą.

Antanas       2021-03-14 21:57

O ką sakė parenkantys kunigą J.Sasnauską paskutiniam apdovanojimui: “Ačiū kad Jūs pasirinkote ne opozicijos pusę.” Tie manau jų parinkti po apdovanojimų jau nekalbės tautos vardu, bet kaip nori dovanų šeimininkai. Jeigu taikos metu “perlaužia” disidentus, tai ką su jais padaro kalėjimų ir lagerių aplinkoje? O kokie dvasininkai iš Vilniaus ėjo žiūrėti filmo kaip Jėzaus atvaizdas drabstomas mėšlu?

Nieko keisto,       2021-03-14 21:18

kas kunigas Julius Sasnauskas laikosi oficialios pozicijos ir jam, matyt, nesvarbu, ką šiuo metu išgyvena tikintieji. Jei pažiūrėsime priklausomas televizijas tai galima pamanyti, kad jau nebėra nė vieno doro dvasininko. Kunigas Sasnauskas, be abejo, priklauso pseudobažnyčios popsui, ir toks apibūdinimas nėra joks įžeidimas ekrano žmogui, matyt, besiveržiančiam iš dvasininkų į influencerius. Matyt, Lietuvos vyskupijų kurijos, kunigų seminarijos auklėja dvasininkus, mylinčius Mamoną labiau už Dievą. Yra jisai, nėra jo, bet kiekvienas irgi pasirenka, tiki juo, ar netiki. O mirtis palies kiekvieną. Jaunas žmogus apie tai negalvoja, kada dar tai bus. Bet neabejotinai bus. Tegul kiekvienas karingas ateistas pakalba su vyresniu žmogumi, ir jei tas bent kiek išsilavinęs, tai išvardins šimtus genijų, dabar jau mirusių, kurie buvo geresni, garbingesni ir protingesni už geltonsnapį, mojuojantį daugiaspalviu audeklu, Ir tikėjo. Kas, kad Bažnyčia atskirta nuo valstybės - ji gali gyventi tik pati atsiskirdama nuo valdžios. Kito kelio nėra.

Rekomenduojame

Karas Ukrainoje. Du šimtai devintoji (rugsėjo 20 diena)

Ramūnas Aušrotas ir Rengimo šeimai asociacija. Niekam, net įstatymo teikėjams, nėra aišku, kokias teises įgis, partnerystę sudarę asmenys

Karas Ukrainoje. Fronto linijos pokyčiai 2022 metų vasaris-rugsėjis

COVID-19 finansų tyrimas: influencerių palankumas valdžiai ne už dyką?

Karas Ukrainoje. Du šimtai aštuntoji (rugsėjo 19 diena)

Vengrija nebegali būti laikoma visiškai demokratiška šalimi, tvirtina ES įstatymų leidėjai paskutiniame išpuolyje prieš Orbano vyriausybę

Linas Karpavičius. Oi neteisus jūs Arestovičiau, neteisus…

Karas Ukrainoje. Du šimtai septintoji (rugsėjo 18 diena)

Kard. Sigitas Tamkevičius SJ. Sunkus pasirinkimas – XXV eilinis sekmadienis

Ramūnas Aušrotas. Pamatėme, kad problema ne tokia jau išsigalvota

Karas Ukrainoje. Du šimtai šeštoji (rugsėjo 17 diena)

Dominykas Vanhara. Maksimaliai užkardyta galimybė vietos politikams dalyvauti savivaldos rinkimuose ne per partijas

Demografinio sprogimo mitas

Česlovas Iškauskas. 1939 – ųjų rugsėjis: ko mus moko istorija?

Karas Ukrainoje. Du šimtai penktoji (rugsėjo 16 diena)

Briuselis nori 70% sumažinti ES vykdomą Vengrijos finansavimą

Ramūnas Aušrotas. Vienos lyties asmenų sąjungos kaip būdas paneigti šeimos instituto prigimtinį pobūdį

Vengrų politikai: Europos Parlamentas atvirai šantažuoja mūsų šalį

Elektros krizė arba kaip sutaupyti 3 milijardus eurų. Šarūnas Andriukaitis-Sutkus

Karas Ukrainoje. Du šimtai ketvirtoji (rugsėjo 15 diena)

Andrius Gudaitis. Vartotojų interesų gynimo imitavimas

Lenkija planuoja statyti šešis branduolinius reaktorius

Vygantas Malinauskas. Ar vienalytės santuokos yra žmogaus teisė?

Vidmantas Janulevičius. Verslas stoja dėl elektros kainų

Karas Ukrainoje. Du šimtai trečioji (rugsėjo 14 diena)

Švedijos vidurio dešinysis sparnas pirmauja įtemptuose ir intriguojančiuose rinkimuose

Vytautas Sinica. Elektros krizė: vartotojai paskutinėje vietoje

„Už balos“. Karalienė-Trumpas-JAV ekonomika

Edvardas Čiuldė. Nutylėjimo subkultūros Lietuvoje ypatumai

Energetinės krizės akivaizdoje estai atnaujina naftingojo skalūno gavybą

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.