Įžvalgos

Lilijana Astra. Kaip vykdoma politinė prekyba lietuvių kalba

Tiesos.lt siūlo   2017 m. balandžio 15 d. 0:30

14     

    

Lilijana Astra. Kaip vykdoma politinė prekyba lietuvių kalba

Alkas.lt

Ankstyvo pavasario pradžioje viešojoje erdvėje netikėtai nuskambėjo griežti raginimai skubiai keisti dabartinį norminį lietuvių kalbos raidyną įterpiant tą pačią liūdnai pagarsėjusią „w“  ir kitas lotyniškų rašmenų raides. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad šis viešas dialogas galėtų būti susijęs su postmoderniąja kultūrinių referencijų ar kalbos normų pralauža. Juk norminiai lietuvių kalbos pagrindai apibrėžti gerokai prieš šimtmetį ir kūrė juos mūsų legendiniai kalbininkai. Tačiau greitai paaiškėjo, kad pavienės kai kurių politikų, mokslo ir meno žmonių iniciatyvos nelietuviškai rašyti asmenvardžius ir tuo tikslu keisti visą valstybinę kalbos politiką bei įstatymus, nėra viešojo diskurso siekis.

Visai atvirkščiai, tai yra ultimatyviai skelbiamas politinis reikalavimas, kurį  pagarsino Lietuvos Respublikos Seimo narys Andrius Kubilius, savo oficialiame informaciniame pranešime dėl naujos Vardų ir pavardžių įstatymo būtinybės siūlydamas „europietiškai išspręsti „w, q, x“ rašymo varduose ir pavardėse problemą“.

Šiuolaikinio europietiškumo samprata išties yra aktuali tema ir jos svarbą jau prieš keletą metų įvardijo buvęs britų premjeras Deividas Kameronas bei Vokietijos kanclerė Angela Merkel.  Bendrame informaciniame komunikate jie pripažino, kad ilgus dešimtmečiius dominavusi „multikultūrinė politika galutinai žlugo“, todėl tradicinė europietiškumo samprata grindžiama pirmiausiai nacionalinių valstybių kultūros prioritetais. Iš esmės atnaujinta klasikinė europietiškumo samprata labai greitai tapo lemtinga britams apsisprendus išstoti iš Europos Sąjungos.

Tad Andriaus Kubiliaus skelbiamas europietiškumas tikrai niekaip nesusijęs su šiandieninių vakarietiškų valstybių kuriama politine ir kultūrine realybe. Pagal jo siūlomo įstatymo projektą net mūsų didžiojo kunigaikščio Vytauto vardą turėtume rašyti kaip „Wytautas“, o tarti – „Uitautas“, nes lietuviškoje tartyje svetimybė „w“ niekaip nedera su ilgąja „y“. Šio siūlomo įstatyminio anachronizmo niekaip negalime pavadinti europietišku. Greičiau jau provincialiai sukarikatūrinta antiteze europinės kultūros politikai visoje ES.

Be to, kyla labai svarbus pamatinis demokratijos principų klausimas: ar politikai turi teisę savavališkai kaitalioti nacionalinį raidyną? Juk Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnis įtvirtina, kad valstybinė kalba yra lietuvių kalba ir tai yra istorinis lietuvių tautos laimėjimas, saugantis šią unikalią kalbą nuo galimų iškraipymų, svetimybių  ir niokojimo.

Tad šiame kontekste dar keistesnis yra pavienių mokslo ir meno atstovų paskelbtas Viešas kreipimasis į aukščiausius valstybės vadovus dėl skubaus tų pačių nelaimingųjų skolinių „w, q, x“ įterpimo, mat, jų teigimu, kas šešta Lietuvos šeima yra mišri, todėl būtina įstatymiškai keisti dabartinę asmenvardžių vartosenos praktiką.

Šiuolaikinio europietiškumo kontekste nė vienas europietis to niekaip nesuprastų. Bet kuris statistinis britas, prancūzas, vokietis, italas ar ispanas, sužinoję, kad dėl imigrantų siūloma keisti jų nacionalinį raidyną, kaip mat griebtųsi neverbalinės kalbos ir raiškiai pasukiotų rodomuoju pirštu apie smilkinį.

Juolab kad šiame Viešame kreipimesi į valstybės vadovus nevengiama nederamos pakrikusios emocinės retorikos, kone visą akademinę ir kultūrinę bendruomenę apkaltinant „pseudolietuvybės demagogija“ ar graudžiai priekaištaujant, kad „vis dar turime tolti nuo savo kaimynės Lenkijos“.

Vieši įžeidinėjimai, agresyvūs kaltinimai tariamu atsilikimu, sklindantys iš šio Viešojo kreipimosi autorių, –  tai išties akademinei bendruomenei nebūdingas reiškinys, tačiau jo atsiradimo sąlygos neabejotinai susiję su gilesniu istoriniu politiniu dėmeniu.

Nelietuviški kalbiniai akivarai

Istoriškai žvelgiant, pirmajame mūsų Nepriklausomybės dešimtmetyje jokių dirbtinio lietuvių kalbos raidyno kaitaliojimo klausimų iš viso nekilo. Tačiau laiko retrospektyvoje aiškėja, kad šį gražų ir ramų nacionalinės kalbos įsitvirtinimo laikotarpį lėmė dabar jau pasauline legenda tapusio popiežiaus Jono Pauliaus II nepaprasta moralinė parama ir autoritetas.

1993 metų rugsėjo 4 dieną, pirmą kartą mūsų istorijoje atvykęs į Lietuvą, Šventasis Tėvas, išlipęs iš lėktuvo, pabučiavo Lietuvos žemę tuo būdu pareikšdamas aukščiausią ir absoliučią pagarbą tautinei valstybei ir jos žmonėms, po iškentėtos istorinės nakties pagaliau atgavusiems laisvę.

Kiek vėliau surengtame susitikime su Vilniaus krašto gyventojais Jonas Paulius II pabrėžė, kad Lietuvos lenkai turi broliškai mylėti lietuvius. Ir mokytis kalbėti lietuviškai. Tai buvo pribloškiama, įspūdinga kalba, po kurios agresyviai nusiteikę nutautėjusio bajoro iš Pilsūdų adeptai turėjo nenorom slėpti į tolimiausius pašalius jau parengtus gausius skundus ir užmačias dėl Vilniaus krašto autonominio valdymo ar dirbtinio asmenvardžių lenkinimo.

Net keliolika metų Šventojo Tėvo kategorinis imperatyvas galiojo besąlygiškai. Ir visą tą palaimintą laiką niekam nekilo jokių dirbtinių valstybinės kalbos politikos ir nacionalinio raidyno kaitaliojimo klausimų.

Simboliška, kad Jonui Pauliui II išėjus Anapilin ir tapus Palaimintuoju, staiga vėl iš tamsių pašalių ėmė lįsti senieji politiniai demonai, garsiai priešvalstybiškai rėkdami ir reikalaudami lenkų kalba rašyti gatvių, miestelių pavadinimus Vilniaus krašte, o po to –  de facto – patys juos savavališkai keisti.  Kaip iš kelmo spirtas, vėl išdygo senasis ultimatyvus reikalavimas rašyti šio krašto gyventojų asmenvardžius Lietuvos Respublikos oficialiuose dokumentuose lenkiškai, tuo tikslu keičiant visą norminį lietuvių kalbos raidyną.

Kiek vėliau iš tų pačių istorinės tamsos šešėlių į dienos šviesą išvirto ir visa naujojo politinio lobizmo bjaurastis, kai netikėtai atsiradusi nedidelė rinkiminė grupė, pasivadinusi Lenkų rinkimų akcija,  priešvalstybinę invaziją į nacionalinį lietuvių raidyną paskelbė vienu iš savo politinių tikslų. Būdinga šešėlinio lobizmo detalė: ši nykštukinė politinė jėga jau iš pat pradžių  įgijo itin puikų finansavimą, nes pirmųjų rinkimų metu deklaravo vien degalų reikmėms išleidusi beveik pusę milijono litų ir buvo bausta už limito viršijimą. Tad galima tik įsivaizduoti, kokios įspūdingos sumos buvo galimai naudojamos kitiems rinkiminiams ir nerinkiminiams reikalams.

Prieš keletą metų į viešą kultūrinę padangę netikėtai įsiveržė ir kažkokio Giedroico forumas, deklaruojantis tą patį ultimatyvų reikalavimą  dėl skubaus „w“ ir kitų raidžių įterpimo į dabartinį lietuvišką raidyną. Ta proga rengiamoje konferencijoje turėjo pasisakyti ir kadenciją baigęs Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, tačiau pastarasis dėl ligos negalėjo dalyvauti ir numatytas pompastinis renginys žlugo.

Išties, ką gi reikštų šio visuomeninio Giedroico forumo, registruoto Vilniuje, Rūdininkų gatvėje, keistasis pavadinimas? Testimonium paupertatis. Juk tai yra senosios lietuvių gimininės aristokratijos atstovo, kunigaikščio Jurgio Vladislovo Giedraičio pavardės sulenkinta tartis ir rašyba: Jerzy Władysław Giedroyc.

Ar beverta kalbėti, kokiu mastu lietuviškoje kalbinėje erdvėje ši sulenkinta pavardė praranda savo etimologinę prasmę ir net metafizinę gelmę (Giedraitis – „giedra“)? Svetima kalbinė tartis šią ypatingai gražią lietuvišką pavardę tiesiog sunaikino iki pat jos kalbinių griuvėsių. Lietuviško asmenvardžio sudarkymo pavyzdys įtikinamai atskleidžia, kokiu plačiu mastu įsigali beribis įžūlumas siekiant, kad istorinė kunigaikščių Giedraičių pavardė net ir jų gimtojoje žemėje skambėtų panašiai kaip užsakomos picos pavadinimas.

Piktnaudžiavimas pareigybinėmis galiomis

Viešą kreipimąsi dėl W, Q ir X raidžių rašybos, skirtą aukščiausiems valstybės vadovams, pasirašę akademiniai kolegos nurodo ne tik savo mokslo laipsnius, bet ir pareigybes. Ir čia iškyla išties principinė europinės etikos ir teisės problema, susijusi su esminiu klausimu: ar tikrai senoji Alma Mater, t.y. Vilniaus universitetas ir jo Senatas, suteikė įgaliojimus dirbtinei invazijai į lietuvišką raidyną būtent Alfredui Bumblauskui, šiame Viešame kreipimesi pasirašiusį kaip VU Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedros vedėjas?

Ar išties kompetentingi lietuviško raidyno kaitaliojimo klausimais yra to paties universiteto Konfucijaus instituto darbuotojai, kurių vardu pasirašo direktorius Audrius Beinorius? Panašu, kad apie tai jie išmano lygiai tiek pat, kaip ir plačioji visuomenė apie dao.

Viena yra skelbti savo subjektyvią nuomonę, tegu ir pastiprinamą įgytu moksliniu laipsniu. Visai kas kita, neturint jokių savo atstovaujamos institucijos įgaliojimų, viešojoje erdvėje grūmoti einamų pareigybių kuoka demonstruojant, kaip tai yra galinga ir įtaigu. Lygiai taip pat anoje sovietinėje tikrovėje grupės „draugų“  deklaruodavo oficialias grėsmingas ideologines notacijas, savo pavardes apraizgydami hierarchinėmis partinėmis pareigybėmis, įgydavusiomis gąsdinančią totalitarinės politinės valdžios galią.

Europiniai demokratinio komunikavimo principai yra kodifikuoti Europos Ombudsmeno viešojo elgesio kodekse, kuriame aiškiai nurodoma, kad „galios turi būti naudojamos tik tiems tikslams, kuriems jos atitinkamų nuostatų buvo suteiktos“ (str.7. Piktnaudžiavimo galia nebuvimas).

Taigi, šiuo atveju Vilniaus universitetas su pavienėmis iniciatyvomis, skelbiančiomis brutalią invaziją į lietuvių kalbos raidyną, niekaip nesusijęs. Ir visas šis Viešas skelbimas dėl W, Q ir X raidžių invazijos yra tikrų tikriausia profanacija, nes ne pavieniai politikai, istorikai, žurnalistai ar orientalistai kuria valstybinės kalbos politikos pagrindus.

Lygiai tą patį galima pasakyti apie naujai iškeptą politiką Arūną Gelūną, kuris minėtame Viešame kreipimesi dėl svetimkūnių W, Q ir X įterpimo į valstybinės kalbos raidyną pasirašo kaip naujasis Lietuvos Respublikos Seimo Kultūros komiteto pirmininko pavaduotojas. Būtent šis parašas yra labiausiai nesąžiningas ir net piktybiškas, nes Gelūno partijos rinkėjai niekada nebalsavo už  politiškai revizuojamo lietuviško raidyno nuostatas. Tad kyla esminis klausimas: ar tai yra oficiali Lietuvos Respublikos Seimo Kultūros komiteto pozicija? Jei taip, tai kituose rinkimuose už šiuos politikus balsuos nebent keli giedroicai, o ne apgauti rinkėjai.

Kita vertus, šešėlinis lobizmas yra itin gajus ir ciniškas: kas galėtų paneigti, kad po minėto giedroico iškaba neslypi didžiulės lėšos, kurios bus greitai išdalintos įvairių programų, projektų, leidybos reikmių pavidalu, tereikia už darkomą nacionalinį raidyną paaukoti savo tris kraujo lašus.

Akademikas Zigmas Zinkevičius mąsto dar įžvalgiau: Lietuvos piliečių pavardžių rašymas lenkiškomis raidėmis – tai nešvarus politinis žaidimas, vėliau pareikalaujant ir viso Vilniaus krašto autonomijos.

Lietuvos politikams ir akademiniams kolegoms nedera nežinoti, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas Strasbūre jau prieš gerą dešimtmetį nagrinėjo skundus dėl pavardžių rašybos ir atmetė reikalavimus nacionalinių valstybių piliečių pavardes pasuose rašyti nevalstybinėmis kalbomis. Šią  nutartį inicijavo garsus teisinis precedentas byloje Mentzen (Mencena) prieš Latviją, kai Latvijos pilietė, ištekėjusi už Vokietijos piliečio Menceno (vok. Mentzen) reikalavo latviškame pase jos pavardę rašyti vokiškai (Mentzen), tačiau Latvijos valdžios įstaiga išdavė pasą su latviškai užrašyta pavarde Mencena. Visų lygių Latvijos teismai atmetė šios pilietės skundus, o minėtas Europos Žmogaus Teisių Teismas Strasbūre pabrėžė, kad valstybinė kalba yra viena pagrindinių konstitucinių vertybių, tokių kaip šalies teritorija, santvarka, vėliava.

Teismas paaiškino, kad latviškai užrašytos pavardės vartojimas skundo pateikėjai nesutrukdė naudotis visomis politinėmis, ekonominėmis ir socialinėmis teisėmis, lygiai kaip ir teise išvykti iš Latvijos ir į ją sugrįžti. Latvijos valstybė laimėjo kalbinę, moralinę ir politinę pergalę Strasbūre, todėl mūsų brolių šalies piliečių pavardės pasuose visada rašomos latviškai – pagal latvių kalbos taisykles, su taisyklingomis latviškomis galūnėmis.

Ir todėl išties yra didžiulė gėda dėl galimai korumpuotų lietuviškų teismų nutarčių, kai šen ir ten jau buvo bandoma įteisinti nekonstitucinį „w“ asmenvardžiuose, įžūliai ir nebaudžiamai prieštaraujant tarptautinėms Europos Žmogaus Teisių Teismo normoms. Gerai, kad kelią tokiems neapgristiems žemesniųjų instancijų teismų sprendimams vasario 28 d. užkirto Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) įpareigojęs migracijos tarnybas išduodamose tapatybės kortelėse asmens pavardę nelietuviškais rašmenimis bei nesugramatinta forma įrašyti ne vietoje užrašo valstybine kalba, o kitame Lietuvos piliečio paso puslapyje arba kitoje asmens tapatybės kortelės pusėje.

Lietuvių kalbos unikalumui – UNESCO apsauga

Didžiosios filosofinės kalbos interpretavimo sistemos kalbinį ir kultūrinį tapatumą tiria kaip unikalius reiškinius, neatskiriamus vienas nuo kito. Etimologiškai žvelgiant, sąvoka „tapatumas“ yra kilusi iš lotyniškojo „idem“, reiškiančio išlikimą pačiu savimi. Kitaip tariant, nacionalinė kalba – tai vienintelis ir nepakartojamas jos pasaulio suvokimo ir refleksijos modelis, kuriame ji kuria savas prasmes ir žvelgia į save pačią.

Antanas Maceina, vienas iškiliausių lietuvių filosofų, savo puikioje studijoje „Filosofija ir lietuvių kalba“ siekė pažinti, kaip prasminės sąvokos išreiškia visos tautos mąstymo galią ir metafiziškumą.

Jis įdėmiai lygino giliuosius prasminius lietuvių bei kitų europinių kalbų lygmenis, pats sau netikėtai įžvelgdamas, kad, tarkime, lotyniškąjį esse palyginus su lietuviškuoju būti, pirmasis atrodo „tarsi elgeta karalaičio akivaizdoje“. Pasak Maceinos, lietuvių kalbos žodyno turtingumas ir gramatinės sandaros įvairumas rodo, kad lietuviškasis mąstymas plačiu mastu bei giliu laipsniu įsiskverbia į mąstomąjį objektą ir nusako net ir vos suvokiamus tikrovės ryšių bei santykių atspalvius.

Fenomenologinę kalbos tyrimo kryptį reprezentuoja lietuvių-amerikiečių mąstytojas Algis Mickūnas klausdamas: „Ar lietuvių kalba unikali ir filosofijos kontekste?“

Į jo atmintį giliai įsirėžė vieno amerikiečių kalbininko kadaise išsakyta mintis, kad „ant lietuvių kalbos dar mirga pasaulio rytmečio rasa…“ Būtent amerikiečių kalbininkas Teodoras S. Turstonas (Theodore S. Thurston)  dar 1963 m. išleistoje knygoje rašė, kad lietuvių kalba, būdama labai sena, yra nuostabios sandaros, tobulesnė net už sanskritą ir senąją graikų kalbą, turtingesnė už lotynų ir kur kas subtilesnė už visas tas tris“.

Prof. A. Mickūnas teigia, kad mūsų kalba unikali ne tik dėl to, kad indoeuropiečių kalbų šeimoje užima ypatingą vietą, nes ji yra dar išlaikiusi tokį gramatinį bruožą kaip dviskaita ir net septynis linksnius, kurie atitinka sanskrito kalbos ypatybes. Tačiau, jo manymu, lietuvių kalba yra filosofiškai kitokia. Filosofas teigia, kad lietuviškai nekalbama apie ką nors. Lietuvių kalba tiesiog kalba tą daiktą: „Mes nekalbam apie saulę, mes kalbam saulės kalba.“  Net sąvoka pasaulis yra konkreti gyvenimo po saule užsiklojus dangumi išraiška.                                                                                               

Taigi, žodžių prasmė kyla ne iš patirties dalykų, bet iš žodžių sąryšių su visu kalbos lauku. Žodžio prasmę ir reikšmę lemia ne nuoroda į kokį nors daiktą, bet jo skirtingumas nuo kitų žodžių.

Ne tik lietuvių, bet ir visų baltų (prūsų, lietuvių ir latvių) kalbų sandarą analizavo ir nagrinėjo daugybė žymių pasaulio mokslininkų ir kalbininkų pabrėždami išskirtinį lietuvių kalbos savitumą ir begalinę svarbą indoeuropiečių, indoiranėnų ir indogermanų kalbų pagrindams tirti.

Lietuvių kalbos gelmės neša pirmapradę visų indoeuropiečių kultūrų patirtį. Lietuvių vardų kilmė taip pat gali nustebinti, nes kai kuriems iš jų – tūkstančiai metų ir tai yra neįkainojamas viso pasaulio kultūros lobynas.

Šviesaus atminimo filosofas, politikas ir signataras Romualdas Ozolas dar spėjo apibūdinti ir įvertinti šešėlinio lobizmo brukamus prievartinius teisės aktus įteisinant nelietuviškų asmenvardžių rašymą dokumentuose, kai į tapačią lietuvių kalbai rašybą siekiama įterpti rašmenų iš kitų lotyniškos abėcėlės pagrindu savo raidynus susikūrusių tautų. Dėl šios priežasties lietuvių kalbą niokotų prie jos fonetikos, rašybos ir morfologijos sistemos nepritaikomų kitakalbių tikrinių vardų – asmenvardžių ir vietovardžių – vartojimas. Įteisinus gausias svetimybes mūsų kalba netektų savo tapatybės, originalumo, išskirtinio savitumo ir tolydžio būtų paversta puskalbe.

Lietuvių kalba unikali ir brangi ne tik lietuviams. Žinant, kaip pasaulio mokslininkai traktuoja šią vieną iš seniausių gyvųjų indoeuropiečių kalbų, suvokiant lietuvių kalbai kylančias naujas grėsmes, jau tikrai atėjo metas įgyvendinti R. Ozolo iniciatyvą siūlant lietuvių kalbą įtraukti į UNESCO saugomų pasaulio kultūrinio paveldo vertybių sąrašus.

Trumpai apie autorę: Lilijana Astra yra Baltijos instituto prezidentė, humanitarinių mokslų daktarė.

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

sentimentalus, demagogiškas rašinėlis       2017-04-17 18:50

Kuo čekiškos raidės su varnelėmis geresnės už lotynišką abėcėlę, kurią Lietuva vartojo nuo neatmenamų laikų? Tarpukariu faktiškai w, y, q funkcionavo, nes tuomet lietuviai rašė užsieniečių pavardes pagal originalią rašybą, tik sovietų laikais pavardės buvo iškreipiamos, rašomos pagal tarimą. Kodėl grįžti į sovietų laikus, ar ne geriau plėsti savo abėcėlę?

Džiaugiuosi       2017-04-16 21:54

Lietuvių kalba turi puikią ir iškalbingą gynėją. Šis tekstas turėtų smogti į paširdžius ne vienam ant “bumagos” parašą dėjusiam.

Juozapas--Letui       2017-04-16 16:10

Sveiki sulaukę Šv. Velykų.
Mačiau po paskutiniais straipsniais nemažai komentavot.
Džiaugiuosi jog turite sveikatos ir energijos.
Po Tamstos komentarų nelabai ką ir galėčiau papildyti, tad ir pratylėjau.
O dėl tų minusų po komentarais…
Tuštybių tuštybė tie žemiškieji pliusai ir minusai.
Barškaliukai.
Danguje suskaičiuota bus savaip.
Žinot, o mane šyryt gerai nuteikė kalėdinės pusnys.
Pagalvojau- o gal tai ne šiaip orų išdaigos. Įžvelgiau savotišką ženklą.
Tuo metu, kai didžiuma tautiečių rengiasi “šęsti” Velykas “parduotuviškai”, tuo metu kai daugeliui Velykos seniai jau tik atributika, D-vas nuklojęs Lietuvą sniegu, tarsi pasako-
-Žmonės, jūsų širdyse nematau Prisikėlimo. Ne pavasaris Lietuvoje, Lietuvoje žiema…
Taogi, nanau jog šiuo sniegu mums yra pasakyta, jog Lietuvon Šv. Velykos dar neatėjo.
Atskiriems tikintiesiems asmeniškai, bet tautai- ne.
Tačiau, Viešpats baltai nuklojęs Lietuvos žemę, subardamas už bedievystę ir apsileidimą, rodo ir begalinę Tėvo meilę: juk sniegas tai Šv. Kalėdų, Atpirkėjo užgimimo šventės palydovas.
Misliju, jog Viešpatis mūsų dar neapleido, jeigu siunčia tokius ženklus.
Kalėdos per Velykas- tai Tėvo suteiktos Vilties ženklas.
Tai aiškus Tvarkos priminimas- pirma priimkite savo širdysna D-vo Sūnų, įsileiskite Kūdikėlį. Tik tada jums išauš Šv. Velykų rytas.
Ką tai reiškia dar?
Misliju, jog Lietuva, tauta turi atlikti Atgailą.
Melsti Viešpatį, kad atleistų už moralinį apsileidimą, už protų tamsumą, už sielų tinginystes.
Nes nebuvo Lietuvoje gavėnios.
O kol nepasmerkta nuodėmė, kol neatlikta atgaila, tol neateis ir atpirkimas mūsų tautai.
Kas laukia žemiškųjų “gelbėtojų” tie liks tuščiom rankomis.
Nes tik JIS- Dangaus ir Pasaulio Tiesa mus išlaisvins.
Aleliuja!

 

Marginalas       2017-04-16 15:15

Dar turiu galimybę pelnyti ir daugiau minusų - kviečiu minusintojus darkart aplankyti Aldonos Paulauskienės publikacijos komentavimą (šį tą albinoms esu papildęs ir ten!)

Marginalas       2017-04-16 15:11

Deda, deda minusus, valio!!!

Marginalas" atsiprašau:        2017-04-16 3:32

ne Albinos, bet Lilijanos. Kaip pavadinsi taip nepagadinsi!

Marginalas dėl albinų       2017-04-16 2:17

Įdomu būtų pamatyti, kaip dabar atrodytų tos Albinos, ne tik mokslų daktarės, bet net ir Baltijos instituto prezidentės, kuria tapti be valdančiųjų pritarimo neįmanoma, “stovėjimas po medžiu”, ir suprasti, kuo ji realiai rizikuoja populistiškai veldamasi į beprasmį ginčą dėl raidžių, kurios kartoniniuose mikročipų aplankėliuose velniams reikalingos, nes visais žmogui svarbiais atvejais elektroniškai nuskaitomi ne W ar Q, bet asmens konclagerinis numeris ID vietoj vardo bei mikročipo kodai, susidedantys iš nuliukų ir vienetukų kombinacijų?
Na dabar dėkite man savo proto “minusus”, labai prašom!

Marginalas       2017-04-15 15:20

Tiesa yra ta, kad triukšmas pakeltas ne dėl raidyno (kurio niekas nekeis), bet dėl įrašų vadinamame “dokumente”, kuris tėra mikročipas (elektroninis lustas, turintis tik dvi “raides”: 1 ir 0), paprastai kabinamas ant šunų, kad jie nedingtų ir visada jų vietą (ir elgesys) būtų kontroliuojami. Šuns pasas nėra Lietuvos pasas, nes negrįžtamai išduodamas visų savo piliečių duomenis užsienio globalistų žvalgyboms nepriklauso Lietuvos valstybei.
Triukšmas keliamas būtent tam, kad kvailiai nesuprastų elektroninių vergovės pančių esmės.
Esmė atsiskleis visu grožiu, kada bus panaikinti atsiskaitymai grynaisiais, o šuns pasas subendrintas su bankine kortele. Amen.

albina       2017-04-15 13:56

Tikras šviesos spindulys šv.Velykų išvakary,ačiū Autorei!Kaip dabar sakoma:AČIŪ,kad esate,ačiū,kad nestovite po medžiu.Kai sudorot darbo kodeksą,tai milijonų negailėjo mokslininkams,kurie apie darbo santykius gamyboje nutuokia tiek,kiek Kubilius iš fiziko tapęs kalbos žinovu.Kodėl negirdi šios srities specialistų?Galiausiai,parašai surinkti lietuvybei saugoti! Ar jie dievais patapo viską spręsti? Ne statyti,ne kurti,tik griauti ir naikinti.

s.m.       2017-04-15 12:11

Ačiū Autorei, tariu atsistojęs. Perskaičius tokį galingą manifestą, tiesiog pelnytą galingą antausį “sugywulėjusiems” LIETUVIŲ KALBOS susintojams ir pardavėjams už Judo grašius, šią saulėtą dieną prieš šv. Velykas rodos dar skaisčiau sušvito saulė.
Žinoma be galo gaila, kad prie niekšų, nežiniai ar sąmoningai vykdančių kuratorių iš Lubiankos ar Varšuvos instrukcijas, nukreiptas prieš lietuvių kalbą, ar tik šitaip banaliai uždarbiaujančių, nelyg butelius konteineriuose renkantys valkatos, veikiausiai iš puikybės ar nepakankamo problemos suvokimo prisideda ir dalis akademinės ir kultūrinės bendruomenės.
Net bijau pagalvoti, kad savo moksliniais titulais ar visuomeninėmis pareigomis po išdavikų kėslus netiesiogiai remiančiais ir stumiančiais pareiškimais besididžiuojantys asmenys nesuvokia esą tik įrankiais šėtono rankose. Lietuvos duobkasių rankose.

$+$       2017-04-15 8:56

Ko jūs norite iš to Kubiliaus. žmogus nuvykęs į Londoną ir pakviestas į BBC laidą pradėjo pasakoti, jog krepšinis Lietuvoje yra antra religija. Laidos vedėja paklausė kaip lietuviai meldžiasi per rungtynes. Žmogelis nesuvokia, kad kalbėti apie krepšinį Anglijoje, tas pats kas su Sacharos beduinu diskutuoti apie lietų.

Akivaizdus trafaretinis mąstymas, nei žinių, nei supratimo kur ir apie ką kalbėti. O gal ir jis iš Pilsūdų giminės?!

blogis, velnias, (KGB) veikia       2017-04-15 8:04

bet tie ramybės drumstėjai, nervintojai bus gausiai materialiai atlyginti komunistų valdžios.
——-
ir priešingai - jeigu netarnautų velniui, gali netekti materialinių gėrybių.
——-
tai gal laikas jau sudoroti tą blogio nėšėją - komunistinę nomenklatūrą?

mama iš kaimo       2017-04-15 7:45

  Labai ačiū mielai autorei už puikų straipsnį. Ir graudu pasidarė skaitant, ir pasididžiavimas apėmė, kad esama {dar] tokių Tėvynę ir kalbą mylinčių žmonių, negailinčių laiko visapusiškai išanalizuoti ir aptarti šą skaudų mums klausimą.
  Tik, deja, nežinia, ar straipsnį perskaitys tie, kuriems labiausiai reikėtų...

Balsuotojus už       2017-04-15 7:17

nelietuvišką raidyną teks kabinti ant šakos galva žemyn, kad daugiau į smegenis pritekėtų kraujo ir įgautų proto. Jeigu tai nepadėtų, tektų kviesti žalius žmogeliukus. Kitos išeities nematau.


Rekomenduojame

Prokuratūra perka slaptų liudytojų paslaugas ir dėl kainos nesidera?

Verta prisiminti. Justinas Marcinkevičius. Didžiausia išdavystė lietuvių kalbos istorijoje

Andrius Švarplys. Verslas žada: „Lietuva neišvengiamai taps Šveicarija“... O kol kas…

Algimantas Rusteika. Kas galėtų paneigti?

Tomas Dapkus. Kodėl ES paramos milijardai nepasiekia Lietuvos ekonomikos?

Darius Kuolys: Apie Tadą Kosciušką – tautos laisvės ir garbės gynėją

Valstybės kontrolė: užsienio investuotojų pritraukimas mažai rezultatyvus

Valdas Vasiliauskas. Mankurtų kultūros ministerija

Ir švedų moderatai*  pasisako už griežtą imigracijos politiką

Vytautas Sinica. Dar kartą apie istorijos perrašinėjimą

Izraelio Aukščiausiasis teismas: nėra pilietinės teisės į vienalytę santuoką

Raimondas Navickas. Anti-Merkel’is: Austrijos lyderiu taps konservatorius tikrąja žodžio prasme. Naujoji Vyriausybė bus griežtai antiimigracinė?

EBPO rekomendacijos Lietuvai: gerinti ugdymo ir mokytojų veiklos kokybę, konsoliduoti aukštojo mokslo įstaigas

Popiežius Pranciškus: Būkime budrūs – nežaiskime pagal velnio taisykles

Robertas Grigas. Pasąmonėje išlikęs baudžiavos genas

Kviečiame į LRT dokumentinio filmo „Alfonsas Svarinskas“ pristatymą Vilniaus karininkų ramovėje

Kastytis Braziulis. Kaip užvaldyti valstybę

Vytautas Radžvilas. Nietzsche, Vytis ir šiandienžmogio buvimo beprasmybė

Gitenis Umbrasas. Menininkai neturi kitos išeities – tik savo kūnais užlopyti slenkantį Gedimino kalną ar stotis prieš abejingumo volą

Liudvikas Jakimavičius. Rudens etiudas. Pro automobilio langą

Vidmantas Valiušaitis siūlo: „Cvirką – į Grūto parką arba į Klangius, o į jo vietą – Kosciušką“... O ką manote Jūs?

Aleksandro Merkelio knygos „Antanas Smetona“ sutiktuvės-konferencija

Andrius Kubilius. Žiurkių pjautynės, arba Juokiasi puodas, kad katilas juodas

Geroji Naujiena: „Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina“

634 iš 700 prieglobsčio prašytojų Danijoje melavo apie savo pilietybę – visi išsiunčiami iš šalies

Vytautas Rubavičius. Kultūros ministrė – kaip ant delno (papildyta video)

Raimondas Navickas. Gėjų šeimų naujienos: Įvaikintojas užmušė 18 mėnesių mergytę po dviejų savaičių „tėvystės“

Danijos ministras pirmininkas: „Mes uždarysime savo sienas laimės ieškotojams“

Žilvinas Nečiūnas. Gedimino kalno naujienos

Vytautas Rubavičius. Skvernelis ir Popiežius

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.