Intelektualų vaidmuo

Lietuvos intelektualų atviras laiškas: Apie „atvertas akis“ į kūrėjo vaidmenį okupuotoje Lietuvoje

Tiesos.lt redakcija   2015 m. spalio 21 d. 16:15

10     

    

Lietuvos intelektualų atviras laiškas: Apie „atvertas akis“ į kūrėjo vaidmenį okupuotoje Lietuvoje

2015 m. spalio 12 d.
Vilnius

Pastaruoju metu žiniasklaidoje vis dažniau pasirodo kritikų, kuriems nekritiškai sekant pačia naiviausia („popsine“) kosmopolitizmo mada, „atsiveria akys“ ir jie pasiryžta „pasakyti tiesą“. O toji tiesa, pasirodo, reiškia pastangas susidoroti su tarpukario Lietuvoje dominavusiais tautiškumo „mitais“ ir su tais sovietinių laikų meno kūrėjais, kurie sugebėjo ne tik išgyventi Lietuvoje, bet ir palikti visuotinai žinomus veikalus, stiprinusius žmonių dvasines galias ir išgyvenimo viltis, ugdžiusius pasitikėjimą tautos gyvybingumu, padėjusius Lietuvos žmonėms išsaugoti pagarbą gimtajam kraštui, istorijai ir jos iškiliausioms asmenybėms bei atlaikyti nuolat užgriūvančias represijas.

Bene ryškiausiais ir tipiškiausiais tokių „kritikų“ lyderiais vis dažniau prisistato Nerija Putinaitė ir Rimantas Kmita. Matyt, ne atsitiktinis dalykas, kad pastaruoju metu savo atakas jie nukreipia į vieno iš talentingiausių ir bene labiausiai pilietiškai užsiangažavusio lietuvių poeto Justino Marcinkevičius kūrybą. N. Putinaitė čia jau turi nemažą įdirbį: iš pradžių ji „susidorojo“ su Jonu Basanavičiumi. Dabar atėjo eilė Justinui Marcinkevičiui.

Tikrai į tą „sąrašą“ geresnių kandidatų nebuvo galima rasti, – abu jie ryškiausi Lietuvos gyvybingumo gaivintojai, tautos orumo žadintojai, valstybingumo simboliai. Bene daugiausiai jie nusipelnė gaivindami tautą ir atkurdami valstybę. Šiaip ar taip, bet J. Basanavičius buvo ryškiausias Lietuvos atgimimo puoselėtojas, „Aušros“ redaktorius, žinomas folkloristas ir etnologas, pirmasis valstybės atkūrimo akto signataras, o Just. Marcinkevičius – ne tik rašytojas ir Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys. Iš poezijos jis tiesiai ėjo į Lietuvos Nepriklausomybę: buvo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, kartu su Lietuvos Helsinkio grupės steigėjais (V. Petkumi ir kt.) tapo Lietuvos visuotinių žmogaus teisių deklaracijos (1989 m.) autoriumi bei pirmosios oficialios žmogaus teisių organizacijos Lietuvoje steigėju (Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija įsteigta 1990 m.). Šių asmenų pasirinkimas aiškiausiai liudija, ko siekia „naujieji kritikai“ ir jų įkvėpėjai.

J. Basanavičius Lietuvą norėjęs padaryti azijine valstybe, o Just. Marcinkevičius buvęs „sovietinės propagandos formuotojas“. Net poeto „pavyzdinės ateistinės autobiografijos kelias“ buvęs „propagandiškai be galo įtakingas“. Anot jų, poeto kūrybos herojai Mažvydas ir Mindaugas ne atsitiktinai tapę kankiniais ir aplinkybių aukomis („auka yra bejėgė – ji sau padėti negali…“), nes „toks tapatybės modelis labai tiko ir sovietinei valdžiai“. Su perdėtu pasitikėjimu jie skelbia savo „atradimą“: poeto kūryba neva „rituališka ir rituališkai interpretuojama“, o pats poetas, tikriausiai nepagrįstai, iki šiol yra „kanonizuotas, mūsų kultūros šventasis“.

N. Putinaitė neslepia pasitenkinimo, kad gali sugriauti šventumo įvaizdį ir sveikina su „nauja istorikų karta“ atsiradusią sovietmečio kritiką. Anot jos, „tauta bus daug sveikesnė, kai stovės ant tvirtų ir aiškių pamatų, o ne mitų, miražų ir iliuzijų. Just. Marcinkevičius – šiuo metu vienas ryškiausių tokių miražų“.

Bet ką reiškia „tvirti ir aiškūs pamatai? Ar čia ne ta pati „mokslinė ideologija“, kurią XIX a. išrado marksistai ir pozityvistai? Abi jos sovietmečiu neretai susiliedavo. Tik sovietmečio ideologams „mitai“, „prietarai“ ir „iliuzijos“ buvo religija, o naujiesiems kritikams – Just. Marcinkevičiaus poezija, jos pripažinimas ir patriotinių jausmų raiška. Bet kitur kalbama, kad esama gerų ir blogų mitų (vadinasi, ne visada reikalingi „tie tvirti ir aiškūs pamatai“). Todėl čia J. Marcinkevičiaus mitas blogas jau ne dėl to, kad jis mitas, bet kad jis „labai gerai pataikė į lietuvių nomenklatūros politinį interesų lauką“, „formulavo ir tarybinio tautiškumo vaizdinius, kuo puikiausiai savo talentą pritaikė situacijos poreikiams.“

„Tarybinis tautiškumas“ – bene pats begėdiškiausias N. Putinaitės „išradimas“. Sunku patikėti, kad jai nežinomas agresyvus proletarinio internacionalizmo ideologijos diegimas ir apskritai komunistinė tautų išnykimo doktrina. Kokiomis elitinės izoliacijos sąlygomis „kritikė“ turėjo gyventi, kad nei paauglystėje, nei dabar neįstengia pastebėti, jog įvairios įmanomo tautiškumo apraiškos buvo kaip tik vis stiprėjantis atsakymas (ir literatūrinis, ir etnografinis, ir visoks kitoks) į tą agresyvumą? Ir už tai ne vienam teko nukentėti. Tik kaip politologė turėtų pažiūrėti į akis tiems žmonėms (o jų didelė dalis jau išmirusi), kurie buvo persekiojami ir represuojami už tautinės kultūros gynimą? Net jos pačios terminais tai turėtų reikšti spontanišką pasipriešinimą totalitarizmui. Tik ji to nemato. Nors čia didelės paslapties turbūt ir nėra: pačios „naujosios kritikės“ kosmopolitizmas kaip du vandens lašai panašus į „proletarinį internacionalizmą“. Todėl jos plačiai „atvertos akys“ seniai pritaikytos neigimui ir niekinimui tų žmonių, kuriems tikrai rūpėjo tautos likimas.

Keista tik viena, kodėl taip aistringai atakuojamas poetas. Juolab kad politologė yra įsitikinusi, jog „dabar Marcinkevičius jau nebeturi poveikio žmonėms, yra spontaniškai nebeįdomus. Tačiau pats Marcinkevičiaus mitas dar tvirtas.“ Ji net nepastebi, kad pati čia pat pripažįsta tai, ką nori paneigti: poetas vis dėl to darė poveikį žmonėms ir buvo tautai įdomus bei reikalingas. Ir, reikia manyti, ne dėl to, kad buvo „sovietinės propagandos formuotojas“? Dar keisčiau atrodo mintis, kad poetas „nebeįdomus“, bet jo „mitas dar tvirtas“. Teisingai sakoma, kad jį gerbia vyresnioji karta. Bet nutylimi du esminiai dalykai: 1) kad toji karta dar gerai žino, ką poetas reiškė sovietmečiu, ir 2) kad jis tikrai yra neįdomus politologei ir jos bendraminčiams; tik ji prie jų kažkodėl dar prijungia ir mokinius.

Žãvi jaunųjų drąsa ir ryžtas išaiškinti sudėtingus mūsų tautos prisitaikymo ir išlikimo būdus, viską išmatuoti savo išmanymu, nesivaržyti pripažintų autoritetų, ištaisyti istorines klaidas ir nesusipratimus. Bet nėra gerai, kai drąsa virsta įžūlumu, maitinamu beveik vien ambicijomis be didesnės moralinės ir profesinės „amunicijos“. Menkai teprisimindami sovietinę epochą, paviršutiniškai ir gana selektyviai pasklaidę pačią literatūrą bei kai kuriuos archyvus, naujosios kritikos „meistrai“ stebėtinai lengvai diagnozuoja „tam tikrą mūsų intelektualinį silpnumą“. Ir pirmiausia šį „trūkumą“ priskiria vienai autoritetingiausių lietuvių literatūros mokslininkių, t.y. Nacionalinės premijos laureatei prof. Viktorijai Daujotytei. Mat jų „modernių“ nuostatų neatitinka jos atidūs ir įžvalgūs poeto kūrybos vertinimai. Ji esą puoselėjanti „poeto šventumo įvaizdį, gretindama jo viešo kalbėjimo galią su Kristaus kalbos galia.“ Gana pretenzingas ne tik tokių išvadų darymo būdas, bet ir pats „kritikos“ metodas: išplėšiamos iš literatūrinio bei istorinio konteksto citatos, fragmentai ir jie interpretuojami kaip patinka. Svarbiausios kūrėjo intencijos lieka nepastebėtos ar nesuprastos.

Pagirtinas ir ketinimas išaiškinti, kaip sovietmečiu reiškėsi prisitaikymas, kolaboravimas ir pasipriešinimas. Bet nėra gerai, kai ketinimais beveik viskas ir pasibaigia. Į akis krinta stebėtinai menkas sovietmečio išmanymas, o ypač apgailėtinas ten vykusių kūrybos procesų suvokimas. Dėl šių priežasčių jų rašiniai taip toli nuo realybės, kad iš jų neįmanoma atpažinti nei buvusios epochos, nei vertinamų asmenybių. Toks įspūdis pirmiausiai susidaro dėl to, kad represijų sąlygomis menininko sunkiai pasirinktas kūrybinis tarnavimas savo gimtajam kraštui paverčiamas savanorišku kolaboravimu.

Niekas neginčija, kad anais laikais buvo nemaža žmonių (pirmiausia – pareigūnų), kurie iš tiesų kolaboravo ir vergiškai vykdė Maskvos instrukcijas, dirbo pačiame represiniame aparate arba įskundinėjo savo bendradarbius. Kiti priklausė valdžios artimųjų ratui ir visą gyvenimą sėkmingai naudojosi jo priedanga bei privilegijomis. Treti, atsiliepdami į visus ideologinio aparato signalus, be perstojo liaupsindami sistemą ir jos lyderius, darė sparčią politinę bei administracinę karjerą. Buvo ir tokių, kurie, gindami savo kailį, nepaliaujamai vinguriavo tarp valdžios reikalavimų ir visuomeninės opinijos. Didelė dalis buvo ir tų, kurie stengėsi išgyventi tylūs, tarsi pelytės po šluota. Po Stalino mirties atsirado ir disidentų, vengiančių kompromisų su okupacine valdžia. Just. Marcinkevičius nepriklausė nė vienam iš šių sluoksnių.

Jis nebuvo disidentas, bet ir niekada nekūrė tik prisitaikymui. Jis priklausė tam nedideliam menininkų ratui, kuris beveik kiekvienu kūriniu plėtė nustatytų apribojimų rėmus. Poetas kūrė bene labiausiai rizikuodamas, tarytum eidamas skustuvo ašmenimis. Jis vienas iš pirmųjų išdrįso po minimaliausia ideologine priedanga išviešinti draudžiamas temas, į pirmą planą iškelti patriotinius, dorovinius motyvus, sugrąžinti pagarbą tautos kultūrai ir istorijai, neįvertintų, į užmarštį nustumtų asmenybių pagerbimui. Taip buvo priešinamasi žmogaus orumo gniuždymui, kultūros vertybių naikinimui. Ir kaip tik dėl to jis ir šiandien labai reikalingas, bent jau daug daugiau, negu tai įstengia suprasti naujieji kritikai.

Žinoma, kai po labiausiai rizikingų darbų, sukėlusių euforiją visuomenėje, poetas sulaukdavo grasinimų iš KGB, tekdavo parodyti ryškesnių kompromisų. Taip atsirado jo „Publicistinė poema“, iš kurios parinktų fragmentų N. Putinaitė lengvabūdiškai daro išvadą apie visą kūrybą. Tarytum nežinotų, kad sovietinėje sistemoje apskritai negalėjo kurti joks rašytojas, nedarydamas kompromisų. Jau pats gyvenimas sovietinėje sistemoje buvo kompromisas.

Vadovaujantis šių kritikų logika, kolaborantais taptų visi XIX–XX a. lietuviškosios dvasios žadintojai ir švietėjai; tarp jų M. Valančius, S. Daukantas, Maironis, Žemaitė ir kiti patriotai, kuriems teko kurti tada, kai Lietuva buvo carinės Rusijos sudėtyje. Ypač įtartinu kolaborantu galėtų būti laikomas vyskupas Motiejus Valančius, caro valdžios siųstas į Varnių seminariją įvykdyti reikalaujamą reformą; bet jis tai padarė taip „diplomatiškai“ (V. Biržiška), kad patenkino ir valdžią, ir Vatikaną. Dar daugiau diplomatijos jam prireikė vykdant dviejų vyskupijų sujungimo reformą. Mūsų naujieji kritikai veikiausiai skelbtų sovietinių vadovėlių formulę, kad M. Valančius „skleidė klerikalizmą ir skiepijo paklusnumą valdantiesiems“. O ką sakytų apie Gabrielę Petkevičaitę-Bitę ir Žemaitę, kurios 1908 m. buvo išrinktos Lietuvos moterų atstovėmis į visos Rusijos moterų suvažiavimą, t. y. tos Rusijos, kurios priespaudą Lietuva kentė iki 1918 m. nepriklausomybės paskelbimo.

Jeigu naujiesiems kritikams stinga laiko archyvams, galėtų atsiversti bent Nepriklausomybės metais išleistą „Grūto parko lyriką“ arba prof. V. Zaborskaitės „Autobiografijos bandymą“, iš kurių pamatytų, kokių būta „kompromisų“ sovietmečiu. Tai kaip jų galėjo išvengti toks nepataisomas „nacionalistas“ kaip Just. Marcinkevičius? Jam nuolat teko rizikuoti, suklupti ir vėl išsitiesti, kad drąsiais iššūkiais su kaupu išpirktų padarytus kompromisus.

Naujosios kritikų srovės atstovai ignoruoja faktą, kad totalitarinėje valstybėje būta iš principo skirtingų kompromisų: vieni kompromisus darė valdžios postams išsaugoti, privilegijoms užtikrinti ir karjerai daryti, o kiti – elementarioms kūrybos ir išgyvenimo galimybėms išsaugoti. Iš tikrųjų tik pirmieji turėjo pasirinkimo galimybę. Kiti buvo išprievartauti. Dažnai net nereikia didelės literatūrinės nuovokos, kad atpažintum tuos išprievartautus kūrinius, kurie deklaratyvumu, lozungų kartojimu, mechaniškai parinktų frazių tuštumu karikatūriškai iškrinta iš originalios menininko įvaizdžių sistemos, tematikos ir poetinės kalbos.

Just.Marcinkevičius kaip tik labiausiai stengėsi atsiriboti nuo pataikavimo ir patarnavimų valdžiai ir ištikimiausiai saugojo autonomiškus ryšius su gimtaisiais namais, žeme ir tautine kultūra. Tačiau mūsų naujiesiems kritikams sovietmetis – naktis, kurioje visos katės juodos. Žemindami vieną iškiliausių šalies žmonių, jie iškreipia realybę, kenkia nacionalinei kultūrai ir maskuoja pačių paklusniausių, vergiškiausių literatūrinių kolaborantų darbus. Jeigu Marcinkevičius buvo „sovietinės propagandos formuotojas“, tai kas buvo jie, tie realieji sovietinės politikos apologetai? O jų buvo ne vienas ir ne du. Juk jie naujosios kritikų kartos priedangoje gali jaustis tokie pat saugūs kaip ir sovietmečiu.

Klausimas, kaip išliko Just. Marcinkevičiaus kūryba, tolygus klausimui, kaip išliko lietuvių kultūra, kuri atvedė mus į Nepriklausomybę. Juk ją kūrė ne tie, kurie dar buvo įsčiose, ne tie, kurie buvo jėga užčiaupti, ir ne tie, kurie emigravo. Bet naujieji kritikai kaip tik puola į ataką ir prieš Just. Marcinkevičių, ir prieš tą kultūrą, kuri mums padėjo išgyventi, kuri atnešė valstybingumą, laisvę ir Nepriklausomybę.

Sunku pasakyti, ko daugiau šioje „kritikoje“ – nebrandaus naivumo, cinizmo ar egoizmo. Bet aišku viena: ši „kritika“ menkai tesaistoma sovietinio gyvenimo patirties, tautos istorijos suvokimo. Jai sovietmečio represijos – tik istorinė sąvoka, literatūrinis įvaizdis ar nuobodūs tėvų pasakojimai. Todėl ji nenori turėti reikalų nei su tautos kančiomis, tragizmo, dramatizmo, patriotizmo, ištikimybės apraiškomis, nei su jos kultūros ritualiniais faktais, nes tai solidu, rimta ir per daug įpareigoja. Todėl R. Kmita mūsų literatūroje ieško ne prasmės, o „žaismės“. Kitaip sakant, didesnę giminystę jie jaučia grynai fasadiniam, fejerverkiniam sovietmečio optimizmui, o ne buvusiai opozicijai, kuri ėjo su tautos dramomis ir tragedijomis. Todėl jie gali begėdiškai šaipytis iš to, ką iškentėjo patriotai, partizanai ir tremtiniai.

Reikšdami kategorišką nepritarimą vulgariam kosmopolitizmui ir pilietiniam neatsakingumui, norime pareikšti, kad Justinas Marcinkevičius mums yra tas kūrėjas, kurio darbai šiandien turi nė kiek ne mažesnės reikšmės negu sovietmečiu, todėl su jais ir su jų autoriaus vardu, matyt, iš naujo turėtų prasidėti pilietiškai brandžios kūrybos, moralinės atsakomybės ir visos lietuvių kultūros pagrindų gynimas.

Atvirą laišką pasirašė:

Juozas Antanavičius
muzikologas, visuomenės veikėjas, Lietuvos Muzikos ir teatro akademijos profesorius, humanitarinių mokslų daktaras, apdovanotas LDK Gedimino 4 laipsnio ordinu

Saulius Arlauskas
teisės filosofas, profesorius

Vaclovas Bagdonavičius
filosofas, literatūrologas, etikas, Vydūno draugijos garbės pirmininkas, Vydūno fondo (Čikaga) premijos laureatas, J. Basanavičiaus premijos laureatas

Jonas Balčius
filosofas, mokslų daktaras, Lietuvos edukologijos universiteto Etikos didaktikos katedros profesorius

Tomas Baranauskas
istorikas

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
kultūrologė, humanitarinių mokslų daktarė, M. Romerio universiteto profesorė

Antanas Buračas
LMA akademikas, profesorius, Lietuvos Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys

Gražina Drėmaitė
grafikos restauratorė, Lietuvos Respublikos Valstybinės paminklosaugos komisijos pirmininkė, apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi

Juozas Domarkas
Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro meno vadovas ir vyr. dirigentas, Lietuvos muzikos akademijos dirigavimo katedros vedėjas, profesorius

Bronius Genzelis
humanitarinių mokslų habilituotas daktaras, profesorius, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ signataras, Valstybinės mokslo premijos laureatas

Povilas Gylys
ekonomistas, profesorius, Tarptautinės ekonomistų asociacijos tarybos narys, Sąjūdžio dalyvis, Lietuvos Respublikos ir penkių užsienio šalių ordinų kavalierius

Jonas Rimantas Glemža
architektas, paveldosaugininkas, humanitarinių mokslų daktaras, Vilniaus dailės akademijos profesorius, Lietuvos kultūros kongreso tarybos narys

Vidmantė Jasukaitytė
rašytoja, publicistė, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ signatarė, Lietuvos rašytojų sąjungos narė, Lietuvos moterų sąjungos įkūrėja, literatūrinių premijų laureatė

Vaclovas Juodpusis
muzikologas, kultūros premijos laureatas

Vladas Kančauskas
dailininkas, skulptorius

Nijolė Karaškaitė
pedagogė, VšĮ „Musica vitale“  vadovė

Domas Kaunas
knygotyrininkas, Mažosios Lietuvos kultūros tyrinėtojas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos mokslų akademijos mokslinis sekretorius

Algimantas S. Kliauga
dailininkas

Juozas Algimantas Krikštopaitis
fizikas ir filosofas, profesorius, habilituotas mokslų daktaras, Baltijos valstybių mokslo istorijos ir filosofijos asociacijos prezidentas

Albinas Kusta
Lietuvos MA narys korespondentas, Lietuvos žemės ūkio universiteto mokslo prorektorius, Lietuvos aukštųjų mokyklų rektorių konferencijos, Šiaurės ir Baltijos žemės ir veterinarijos universitetų rektorių asociacijos narys

Česlovas Ladukas
docentas, socialinių mokslų daktaras

Antanas Maciulevičius
kino režisierius, aktorius

Linas Virginijus Medelis
publicistas, redaktorius, periodikos leidėjas

Irena Merkienė
istorikė-etnologė, habilituota mokslų daktarė, Lietuvos katalikų mokslo akademijos akademikė, Lietuvos mokslo premijos laureatė

Gediminas Merkys
sociologas, profesorius, habilituotas mokslų daktaras

Aušra Motuzienė
pianistė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė

Alvydas Pauliukevičius
medicinos mokslų daktaras, profesorius

Algimantas Juozas Poška
habilituotas technologijos daktaras, VGTU Automatikos katedros profesorius

Kęstutis Petras Ramonas
dailininkas, dizaineris

Vytautas Rubavičius
rašytojas, humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos kultūros tyrimų  instituto mokslo darbuotojas

Silvija Sondeckienė
muzikė, violončelininkė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė

Saulius Sondeckis
smuikininkas, dirigentas, profesorius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas,  apdovanotas DLK Gedimino I ir V laipsnio ordinais, Marijos žemės kryžiaus 4-ojo laipsnio ordinu, Austrijos garbės kryžiumi

Antanas Staponkus
žurnalistas, Lietuvos kultūros politikos instituto direktorius

Krescencijus Stoškus
filosofas, humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos kultūros kongreso ir Nepartinio demokratinio judėjimo tarybos pirmininkas

Liucija Stulgienė
matematikė, muzikų rėmimo fondo direktorė, apdovanota LDK Gedimino ordinu

Henrikas Šadžius
istorikas, habilituotas mokslų daktaras, profesorius

Gražina Vitartaitė
docentė, nusipelniusi meno veikėja, dailininkė

Kęstutis Zaborskas
socialinių mokslų daktaras

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Anikė       2015-10-22 8:00

Kam bananinėje Lietuvoje rekalingi literatūros perlai? Juk skaityti reikės, galvoti- tai sunkus darbas. Hunveibinų judėjimas plečiasi-drausti, naikinti, niekinti, teisti lengviausia, sunku kurti,statyti, dirbti “vardan tos Lietuvos”.

Vytautas Ju.       2015-10-22 6:53

Pavadinimo priekyje trūksta vieno žodžio: „Tarybų“ arba „Kaip katinas savo uodegą kėlė“. Jei būtų atlikta desovietizacija tokie intelektualai gatvę šluotų.
Tai ne pirmas atvejis, kai bandoma užtušuoti skirtumą tarp kompromiso ir kolaboravimo. Į kompromisus anais laikais ėjo visi ir darė tai dėl duonos kąsnio. O kolaboravo dėl „draugo“ Mato člienavozo „Čaika“. J. Marcinkevičius taip pat.

Kvailystė       2015-10-21 23:14

Žanras nusikosėtas iš kolektyvinių stalinistinių smerkimų. Baisu.

nesuprantu       2015-10-21 22:13

Na, ir ką čia tokio šventvagiško pasakė Putinaitė, kad „intelektualai“ (įdomu, kiek tarp jų sovietmečio „buvusiųjų“)pasiryžę ją prikalt prie kryžiaus?
Ji gi nepaneigė Marcinkevičiaus laisvės balso ir jo vaidmens žadinant patriotinius tautos jausmus. Tiesiog bandė išsiaiškinti sovietinių jėgų palankumo priežastis poetui. Ir kad tas poeto balsas nebuvo toks radikalus (kaip disidento), greičiau besitaikstantis su sovietine reglamentacija. Tai kas čia šventvagiško?

Senmergės genetika       2015-10-21 20:36

V. Putino giminaitė?

aciu nenutylejusiems,       2015-10-21 19:23

aciu, kad trukdote griauti iskiliu zmoniu-kureju palikima ir neleidziate ju maudyti purve. Tiesa pasakius mineti autoriai ,,kritikai” prie Justino Marcinkeviciaus ir j.Basanaviciaus lieciasi purvinomis rankomis ir pajuodusiomis panagemis. Fe!

StasysG       2015-10-21 19:13

filosofė Putinaitė sukėlė audrą akademikų tarpe. Gabi moteriškė. Tikriausiai ji netylės.

Strasbūras pasakė,       2015-10-21 18:24

kad partizanus šaudė,nežinantis pasekmių.Vakarai jau kelia nerimą.pavojingas degradavimas,pasiduodantis nevertybinei įtakai.

Nauji Lietuvos istorijos kūrėjai       2015-10-21 17:07

Putinaitė, Kmita, dėdulė Landsbergis.

manau,       2015-10-21 16:59

kad be reikalo vargote,gerbiami profesoriai ir mokslu daktarai.Akivaizdu,kad dabar idejiskai paklausi ir reikalinga butent tokiu raseivu,kaip pamineti, rasliava :(


Rekomenduojame

Smulkieji verslininkai ir Nacionalinis susivienijimas pasirašė visuomeninį susitarimą

Liudvikas Jakimavičius. Balsuokim protingai

Andrius Švarplys. Užvis svarbiausia – stabdyti valstybę, kad ši nesikištų į privačią žmogaus sferą

Vytautas Sinica. Išmesto balso mitologija

Ramūnas Aušrotas. Partijų programinės nuostatos ir iniciatyvos, prieštaraujančios krikščioniškai pasaulėžiūrai

Augminas Petronis. Tokia mąstysena – ‘viskas, ką jūs apie save žinot, yra tapatybės’ – tikėjimui naikinančiai žalinga

Aleksandras Nemunaitis. Esame už žodžio laisvę ir prieš politkorektiškumą

Algimantas Rusteika. Konservatoriai nutarė reklamuotis pas savus?

Katalikiški balsavimo principai

Liudvikas Jakimavičius apie žiniasklaidą

Seimo narių balsavimų gyvybės ir šeimos klausimais apžvalga

Ar egzistuoja laisva valia? Vytauto Sinicos atsakymas

Algimantas Rusteika. Jei balsuosi už mažus, „tavo balsas prapuls“

Liudvikas Jakimavičius. Gražus rudenėlis ir rinkimų aritmetika

Ramūnas Aušrotas. Istorinės savimonės pabaiga

Neredaguota.lt. Vytautas Sinica: Kova dėl istorijos

Vytautas Radžvilas. Baltarusija: į laisvę ir demokratiją Putino glėbyje?

JT Orhuso konvencijos priežiūros komitetas pripažino: Lietuvos Respublika pažeidė Orhuso konvenciją

Mokytojai iš Kvetkų, Pandėlio, Papilio premjerui Sauliui Skverneliui: Pagal galimybes ištaisykite padarinius savo didžiosios klaidos

Spalio 6 dieną bus atidengtas antkapinis paminklas Adolfui Ramanauskui-Vanagui

Vygantas Malinauskas. Krikščioniškas pasirinkimas

Geroji Naujiena: Kad ir mes duotume vaisių

Andrius Švarplys. Cukrus, Linai

Algimantas Rusteika. Susipažinkime – naujoji, modernioji, nuostabioji, jaunoji LSDP karta

Gediminas Kulikauskas. Istorikas: „Dešimt kautynių“ – kitokia knyga apie partizanus

Algimantas Rusteika. Apie kritinę masę

Rasa Čepaitienė. Rentininkų partija

Ramūnas Aušrotas. JK valdžia po truputį pradeda „veržti kranelius“ gender ideologijos sklaidai tarp jaunimo

Mirštanti Europa (ir tai nėra vien tiktai senėjimas) kviečiasi „šviežio kraujo“...

Algimantas Rusteika. Apie teisingumą

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.