Socialinė politika, Sveikatos apsaugos politika, Ugdymo politika, Teisėkūros iniciatyvos

Lidžita Kolosauskaitė. Je suis… alkoholikas?

Tiesos.lt redakcija   2017 m. birželio 1 d. 22:15

7     

    

Lidžita Kolosauskaitė. Je suis… alkoholikas?

„Problema – ne amžius“. „Problema – ne pardavimo laikas“. „Problema – ne pardavimo vieta“. „Problema – ne alkoholis“.

Paskutiniu metu visa viešoji erdvė tiesiog įsiaudrinusi nuo aptarimo, kaip esą vis dėlto gerai… gerti. Ir kaip blogai, kad Veryga tai draudžia.

Ilgą laiką sąmoningai nekomentavau šios beprotybės. Tylėjau ir laukiau, kuo viskas baigsis.

Tačiau pabaigos nematyti.

Spėju, Prezidentė vetuos įstatymo pataisas ir užsidirbs naujų populizmo taškų. Spėju, Seimui neužteks valios „numušti“ Prezidentės veto. Spėju, bandymas išblaivinti tautą baigsis nė neprasidėjęs.

Nes nieko tauta taip nebijo kaip išblaivėti.

Ji noriai postringauja apie prancūzus, italus ar ispanus ir apie jų kasdienius vyno gėrimo ritualus, tačiau pamiršta, kaip šie „ritualai“ atrodo Lietuvoje.

Pamiršta visus tuos partrenktus žmones, girtiems vairuotojams nespėjus sustabdyti automobilio, į šulinius sumestus ar negyvai uždaužytus vaikus, eilinius alkoholikus, šlapiais šakumais, kurių pilnos tarpuvartės.

Pamiršta girtus jaunuolius, daužančius niekuo dėtus praeivius. Girtas motinas, kurios neišblaivėja net gimdydamos. Kūdikius, gimstančius su vaisiaus alkoholizmo sindromu.

Visi tie postringautojai apie „krikščionybės dedamąją“ ar „europietišką kultūrą“ labai sėkmingai nutyli faktą, kaip atrodo lietuviška alkoholizmo kultūra, už kurią jie išties ir kovoja.

Lietuva netaps nei Ispanija, nei Prancūzija. Tie, kas vaikšto šlapiais klynais, ir toliau vaikščios šlapiais klynais. Tie, kur primaukę, namuose daužo žmoną, ir toliau daužys žmoną.

O įkaušę valdininkai darbo vietose laidys nešvankius anekdotus.

Niekas nesikeis, nes ši tauta niekam nerūpi. Nes ši tauta nemyli pati savęs. Nes tūlas tautietis, turėdamas priklausomybę, kurios pats nepripažįsta, iki kraujo gins alkoholio pramonės pelną, tačiau neis ginti mušamos kaimynės, kuri daužoma, nes jos vyras yra lojalus alkoholio pramonės rėmėjas.

Tūlas tautietis noriai postringaus apie „laisvę“ ar „teisę išgerti“, tačiau neišdrįs pasipriešinti neteisingoms darbo sąlygoms arba nepagarbiam elgesiui kokioje nors biurokratinėje irštvoje.

Didžiausias alkoholio paradoksas yra tas, kad jis, būdamas problema, tuo pačiu yra „sprendimas“.

Daugumai tų, kurie be alkoholio būtų priversti galvoti, alkoholis padeda negalvoti.

Ir absoliuti dauguma tų, kurie to nedaro pagal užsakymą, kaip koks nors „rokenrolistas“, iš tiesų gina ne teisę gerti, o teisę… užsimiršti. Nes kasdienybė per sunki, kad ją suvoktum.

Vis dažniau girdžiu sakant, kad jei žmonės negertų, tai jie… Vartotų narkotikus. Arba žudytųsi. Ir baisu suvokti, jog tuose teiginiuose esama pagrįstumo.

Visuomenė, lavinama kaip avių banda, kuriai galima tik pritariamai bliaubti, bet kategoriškai draudžiama ką nors spręsti ar juolab kam nors priešintis, būti laiminga tegali… apsvaigusi. Nesuvokdama savo paties neįgalumo ir egzistencijos beprasmiškumo.

Liūdna, kad tipiškam lietuviui (ir tipiškam europiečiui, beje) valios užtenka tik pabėgti nuo problemų, o ne bandyti jas spręsti.

Ir išties. Problema – ne alkoholis. Problema yra žmogaus ydos, skatinančios jį vartoti alkoholį, – baikštumas, godumas, kvailumas, lengvabūdiškumas, bevališkumas ir daugybė kitų.

Fiziškai ir psichologiškai sveikam žmogui alkoholio nereikia. Nei taurės, nei dviejų. Nei ryte, nei vakare. Nei per vestuves, nei per laidotuves.

Toks žmogus nesijaudina dėl to, kur, kada ar už kiek parduodama tai, ko jam nereikia.

Ir šia prasme labai liūdna matyti, kokia didelė visuomenės dalis nėra sveika, nes jai baisiausiai skaudu bent mažiausias ribojimas apsikvaišinti. Tarkim, kaip pavyzdys pateikiamos vestuvės.

Kaip suprantu, dažnai motinai reikšmingiausia vestuvių ceremonijos akimirka yra… šampano taurės. Tai dabar jos kaip pasiutusios aiškina, kaip blogai, jei jų devyniolikmetis sugalvos vesti, bet negalės per vestuves įkalti.

Vienas tų dalykų, kurių nuoširdžiai nenoriu matyti, yra apsvaigę mano pačios vaikai. Nepriklausomai nuo to, kiek jiems metų. Tai nereiškia, kad auklėsiu juos abstinentais, bet tai reiškia, kad kaskart suksiu akis į šalį, jei matysiu juos geriančius. Ir kaskart galvosiu, kad liūdna, jog jie tai daro.

Bet štai… Kitos moterys, regis, savo atžalos aštuonioliktojo gimtadienio laukia tik tam, kad išvystų legaliai pakeliant vyno taurę (nes nelegaliai greičiausiai pakels anksčiau).

Pasirodo, kad Lietuvoje legaliai išgerti pirmąją taurę vyno yra taip pat reikšminga kaip, pavyzdžiui, įstoti į aukštąją mokyklą ar susilaukti pirmojo vaiko. Tauta nusivylusi, jog šis didis įvykis įvyks tik dvidešimties, o ne aštuoniolikos, kaip iki šiol buvo įprasta.

Dar dvejus metus reikės gerti tarpuvartėse su draugais, kol galėsi kaip suaugęs susėsti su tėvais prie stalo ir palinkėjęs jiems į sveikatą išdidžiai užsiversti šnapso stopkę. Dar dveji metai, kol galėsi legaliai raugėti rūgštele gimdytojams į veidą arba skųstis pagiriomis.

Dar dveji metai, kol reikės mamai meluoti, kad skrandį supykino nuo blogo maisto.

Ne, iš tikrųjų tipiškas lietuvis visai nenori tokio gyvenimo. Jam nuo akstyviausių dienų yra žinoma, kad jis tik svečias savo tėvynėje ir greičiausiai išvyks iškart, kai tik gaus geresnį pasiūlymą kur nors Ispanijoje ar Anglijoje. Jam nuo ankstyviausių dienų yra žinoma, kad žmogus šioje valstybėje vertinamas kaip darbo vienetas, mokesčių mokėtojas, galų gale, pašalpų gavėjas, bet tikrai ne kaip asmenybė ir ne kaip kūrėjas.

Jam yra žinoma, kad geriausia, ką jis gali sukurti, tai… geras tūsas su draugais ir jų vėmalais aplink klozetą.

Už tą galimybių maksimumą visi ir kovoja.

Išskyrus žinoma „rokenrolistus“, kuriems už jų pastangas sumokėjo.

lidzita.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

albina       2017-06-2 14:19

Kodėl neleidžiate pritarti Autorei?Ar portalui ne įdomu,kiek žmonių nori blaivios Lietuvos?

albina       2017-06-2 14:16

Gerb.Lidžita,pasirašau po kiekvienu Jūsų sakiniu.Labai gaila,bet realybė yra tokia.Nors yra ir pragiedrulių:kai kurie žinomi žmonės pasisako už blaivybę,lyg ir madinga tampa gerti vandenį,mažėja darbo vietose švenčių su alkoholiu,abiturientas į paskutinio skambučio šventę pakvietė močiutę...Bet labai graudu,kai laisvės svaigti reikalauja Kaušpėdas,kai 4 vaikų tėvas nori ankstinti amžių išgėrimui.Nei ispanai,nei vokiečiai nekelia problemų dėl vyno,kai vieši musulmonų kurortuose.Bet mes negerbiam savęs,mes nė žinot nenorim,kad dar po karo vyrai po talkų apsieidavo su ketvirtuku degtinės,bet ir daina skambėjo,ir vaikai tėvų nebijojo…

>aba       2017-06-2 12:58

Na, gerokai abejočiau, ar “ten jie yra vertinami kaip asmenybės ir kūrėjai”. Gal vienetai ir taip. Absoliuti dauguma vertinami kaip darbo jėga. Ganėtinai kokybiška, nekaprizinga ir sąlyginai pigi. Kitas reikalas, kad palyginus su lietuviškos baudžiavos nacionaliniais ypatumais, tas vargšas tautietis, tas “žmogiškasis išteklius”, tikrai atsitiesia…

Atsiprašau, aš ne į temą. Lidžitos tekstas puikus.

tokie straipsniai       2017-06-2 11:27

turetu buti didziausiuose ziniu portaluose, o tokie(-ios) autoriai turetu kalbeti per visuomenine TV.
Deja…

nuomonė       2017-06-2 9:30

Puikus, kaip visada, straipsnis.

Apuokiukas       2017-06-2 8:22

Šaunuolė Lidžita. 100 balų.

aba       2017-06-1 23:43

“...žmogus šioje valstybėje vertinamas kaip darbo vienetas, mokesčių mokėtojas, galų gale, pašalpų gavėjas, bet tikrai ne kaip asmenybė ir ne kaip kūrėjas.”
Šiurpu,kad šimtai tūkstančių lietuvaičių priversti emigruoti į užsienio šalis todėl,kad tiktai ten jie yra vertinami kaip asmenybės ir kūrėjai.


Rekomenduojame

Algimantas Rusteika. Dinozauro prisiminimai apie ateitį

Vidmanto Valiušaičio replika apie Tomo Venclovos logiką ·

Vyskupas Jonas Kauneckas: Matoma neteisybė padarė kovotoju

Geroji Žolinės Naujiena: Palaiminta įtikėjusi!

Andrius Švarplys. Šiame techno-totalitariniame pasaulyje arba esi kritiškas, arba esi vergas

Vytautas Radžvilas apie Jono Noreikos atminimo lentos sunaikinimą

Vytautas Sinica. Miliūtės „Teisės žinoti“ apžvalga

Petras Plumpa. Laisvė ieško gyvenimo tikslo

Šiaulių valdininkų patyčios iš miestelėnų: iškirs ne 108, o 103 liepas ir pavadins tai „komp­ro­mi­su“

Liudvikas Jakimavičius. Patogus ir saugus diskursas

Gitanas Nausėda: sprendimus dėl istorinių asmenybių įamžinimo turi priimti ne merai

Iš propagandos frontų. Marius Ivaškevičius: „Aš asmeniškai renkuosi Tiesą“

Vladimiras Laučius. Sušimašinta Lietuva

Vytautas Radžvilas. Apie vienašališkas „dekonstrukcijas“ ir keistas Eurasia Daily bei lrt.lt sąsajas

Valdas Vasiliauskas. Ar Lietuva turi sostinę?

Linas V. Medelis. Sąmokslo teorija: kaip skęsta Lietuva

Vidmantas Valiušaitis. Kai istorikai ima bijoti faktų

Vitalijus Karakorskis: „Tai yra valstybės šantažas“

Rasa Čepaitienė. Pasaka apie vieną mažą raidelę

Robertas Grigas: „Quo vadis, Lietuva?“

Simonas Jazavita. Apie Prezidentus ir Antano Smetonos paminklą Vilniuje

Darius Alekna. Tai kas ten sakė, kad ne vieta buvo pagrindinis LEU sunaikinimo motyvas?

Andrius Švarplys. Politinis sentimentalumas yra amoralus ir antidemokratinis – jis išreiškia ne užuojautą, o politinį interesą

Geroji Naujiena. Palaiminti, kurie Jam sugrįžtant budės

Popiežiaus interviu italų dienraščiui: Europa, migracija, ekologija

Povilas Urbšys. Tai – elementarus vaivorykštinis fašizmas

Vykintas Vaitkevičius. Iš miego pakilusi Gedimino pilies kalno kariuomenė

Vidmantas Valiušaitis. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera

Į laisvę“ studijų savaitgalis „Quo vadis, Lietuva?“

Robertas Grigas. Ar esame gėlininkų tauta?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.