Demokratija ir valdymas

Lidžita Kolosauskaitė. Apie pasaulio piliečio mitą ir ekonominių vienetų statusą

Tiesos.lt siūlo   2017 m. kovo 28 d. 18:57

4     

    

Lidžita Kolosauskaitė. Apie pasaulio piliečio mitą ir ekonominių vienetų statusą

Jau ilgą laiką rengiausi įrašui apie tai, kad ekonominės problemos yra Lietuvos valstybės degradavimo simptomas, o ne priežastis.

Vis dėlto neradau tinkamų žodžių tam išreikšti ir štai politologas Dovilas Petkus aplenkė mane konstatuodamas, kad: „Tauta, anot kai kurių Lietuvos politikų, pasirodo, yra tik etnokultūrinis darinys, o ne politinė kategorija. Šiuo atveju reiktų aiškiai atskirti, jog ne cepelinai ir ilgos kasos, bet suvereni politinė tautos savivalda yra visavertis tautos išpildymas. Liūdna brėžti sąsajas, bet tarybinė santvarka lietuvių kalbos konkursus bei šokius irgi leisdavo, net paremdavo. Gebėjimas žvelgti į savo tautą tik per šaltibarščių ypatingumo prizmę, gražina mus į lietuvybę iki valstybingumo. Federalistų ir globalistų dėka mes staiga atsiduriame XIX a. pabaigos balanų gadynėje, kurioje vėl tampame politikos baudžiauninkais. Tokioje Lietuvoje, jeigu ir kalbama lietuviškai, nėra įsivaizduojama, kad patys lietuviai gali savarankiškai užsiimti politika ir steigti savą politinį pasaulį. Tai yra dar vienas nutautėjimas, kuriam diriguoja jau ne okupantai, bet mūsų pačių atstovai, perėmę jų retoriką“.

Vis dėlto žmonėms į galvas įkalti šablonai, kad politinė įtaka kokybiškam gyvenimui nėra būtina ir kad visiškai užtenka „laisvės keliauti“ ar „verslo laisvės“, neleidžia adekvačiai priimti išsakytos pozicijos, dėl to kyla prieštaravimai, esą gerai tiesiog būti „pasaulio piliečiu“. Na, tuo, kur keliauja, verslauja ir be didesnių išgyvenimų atsisako teisės valdyti savo gyvenimą.

Tuo, kuris yra patenkintas vien jau tuo, kad valstybė jam leidžia kirsti sieną ir atsidaryti kokį nors UAB, o daugiau ambicijų jis ir neturi.

„Pasaulio piliečio“ ideologiją propaguojančio liberalizmo paradoksas, kad politinė srovė, kuri teoriškai turėtų siūlyti teisę tvarkytis savo gyvenimą, realiai ragina tą teisę lengvabūdiškai išmainyti į galimybę keliauti, užsiimti verslu, dar kokią nors ribotą, išvestinę galimybę, bet greitai ir nedvejojant atsisakyti pagrindinės piliečio teisės – priimti su tam tikra teritorija susijusius sprendimus.

„Pasaulio piliečio“ doktrina savo esme yra tokia neįtikėtinai buka, kad net baugu matyti, kaip protingi žmonės ja patiki ir ją propaguoja.

Pilietybė nėra teisė gyventi tam tikroje teritorijoje, pilietybė yra teisė valdyti tam tikrą teritoriją. Banaliai sakant, jei valstybę vadintume UAB, tai pilietis yra jos akcininkas, dažniausiai labai smulkus, bet vis dėlto akcininkas.

O ar galima būti vienu metu visų valstybių (viso pasaulio) akcininku? Akivaizdu, kad ne. Bent jau tol, kol nėra sukurta vienos valstybės, kurią galėtų valdyti visi pasaulio piliečiai.

Taigi, žmogus yra „akcininkas“ vienos ar kelių valstybių, su kuriomis jį sieja pilietybės santykiai. Kitur jis gali būti geriausiu atveju samdomu darbuotoju. Tegul ir gerai apmokamu, bet negalinčiu daryti įtakos įmonės veiklai ir lengvai atleidžiamu.

Būtent samdomo darbuotojo koncepciją atspindi šiuolaikinis liberalizmas, kuris ragina, nepatikus gyvenimui vienoje valstybėje, nedvejojant išvykti į kitą, užuot bandžius pasinaudoti savo, kaip akcininko, teise pakeisti įmonės politiką.

Neatsitiktinai liberalai apie žmogų kalba tik kaip apie „ekonominį vienetą“, kuris esą jokių kitų poreikių, be sotaus ėdesio ir pramogų, neturi. Būtent tokiam ekonominiam vienetui yra teigiama, kad jis esą gali gerai uždirbti (sotus ėdesys) ir keliauti (pramogos), o tai ir esą viskas, ko jis turįs norėti. Jokie kiti klausimai nesantys jo reikalas.

Vis dėlto ši propaganda apeina vieną reikšmingą faktą – jokia valstybė neegzistuoja be politinės įtakos. Klausimas yra tik toks, kas tą politinę įtaką darys – žmonių dauguma (piliečiai) ar mažuma (oligarchai, įtakingi politikai ir pan.).

Liberalizmo koncepcija, siūlanti laikyti save „pasaulio piliečiu“, t.y. nesieti savo interesų su jokia konkrečia valstybe, o apibrėžti juos tik kaip poreikį sočiai paėsti bei papramogauti, siūlo atiduoti politinę įtaką mažumai.

Tai mažumai, kurios nė nepažįstame, bet ji esą geriau už mus nutars, kaip mes turėtume gyventi, auklėti savo vaikus, kokiomis vertybėmis vadovautis ir pan.

Nes pasaulis, priešingai krykštaujančio liberalo kliedesiams, nėra laisvas, jame neegzistuoja jokia „laisva rinka“, „laisvas žodis“ ar kiti dalykai, kurie esą visai atstoja politinės įtakos poreikį.

Priešingai tipiško liberalo sapalionėms, tai, ką žmogus gali daryti ir ko negali daryti, netgi tai, ką jis gali kalbėti, lemia būtent politinė įtaka. Sakysit, nesąmonė? Keli banalūs pavyzdžiai.

Rinka gali būti laisva tiek, kiek jos nevaržo įvairūs reglamentavimai, reikalavimai, licencijavimai ir pan. Šiuo metu yra labai mažai veiklų, kuriomis leidžiama užsiimti bet kam, nes daugeliu atvejų tam, kad galėtum kažką daryti, turi gauti tam tikrus leidimus, licencijas, atitikti valstybės nustatytus standartus ir pan.

Būtent politinė įtaka nulemia, kiek daug reikalavimų keliama verslu siekiantiems užsiimti subjektams ir vėlgi – priešingai liberalo krykštavimams – tendencijos yra tokios, kad tų reikalavimų sparčiai daugėja, t.y. rinkos laisvės mažėja. Tuo pačiu garsiai džiūgaujant, kaip viskas laisvėja!

Nuomonė taip pat gali būti laisva tiek, kiek ją leidžiama dėstyti. Ir šiuo atveju įvairius nuomonės laisvės ribojimus (pvz., draudimą skatinti kokią nors neapykantą, draudimą skatinti jungtis į posovietines sąjungas, draudimus neigiamai atsiliepti apie tam tikras grupes ir pan.) lemia būtent politinė įtaka, kurios tie patys liberalai skatina lengvabūdiškai atsisakyti, nes esą kas nors kitas žino geriau už mus, ką mums kalbėti!

Netgi žmogaus galimybės užsiimti politika priklauso nuo tos pačios politinės įtakos (pvz., Lietuvoje uždraustos komunistų partijos, kurios daugelyje valstybių laikomos legaliomis).

Būdai, kaip auklėti vaikus (plekštelėti per užpakalį ar ne) vėlgi nulemti politinės įtakos, nes tai, kas yra galima, greitai gali būti uždrausta (kaip kad įvyko Lietuvoje su vaikų „auklėjimo reforma“).

Minimi pavyzdžiai neleidžia abejoti, kad kur kas labiau nei finansiniai dalykai žmogaus gyvenimo kokybę nulemia galimybė pačiam priimti savo ir savo vaikų ateitį liečiančius sprendimus, tačiau viešai brukama „pasaulio piliečio“ doktrina nesiūlo jokių sprendimų priėmimo, priešingai, ji ragina lyg vergui bėgti nuo vieno šeimininko pas kitą (nepatiko Lietuva – emigruok į JAV, nepatiko JAV – bėk į Rusiją, nepatiko Rusija – skrisk į Pietų Ameriką ir t.t., ir pan.).

Liberalizmas siūlo lūkestį, kad vieną darbdavį (valstybę) gali pakeisti kitu darbdaviu (valstybe) ir kad to visiškai užtenka visaverčiam gyvenimui.

Tačiau liberalai neatsako į kelis labai svarbius klausimus.

Ką daryti žmogui, kurio netenkina nė viena valstybė, kuris turi kitokią viziją nei kad jau esančios įvairiose valstybėse?

Kodėl žmonės turėtų tiek pasitikėti kažkokia nepažįstama mažuma, kad atiduotų teisę diktuoti jiems privalomas elgesio taisykles?

Šia prasme liberalizmas, siūlantis „pasaulio piliečio“ koncepciją kaip faktinį apolitiškumą, nesiūlo laisvės.

Jis siūlo vergiją.

lidzita.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Vienas        2017-04-5 8:09

Vakarų mokslininkas (pavardės nepamenu) yra aiškiai pasakęs, kad liberalizmas yra pavojingesnis už bolševizmą ir fašizmą kartu paėmus.

Lietus       2017-03-30 0:12

Va eme jauna mergina ir sustate viska i vietas.Dziugu,jog yra tevyneje protingo jaunimo.
Kaip nykiai atrodo vienos “ekonomistes” paklodes salia sito aiskaus analitinio rasinio.Juk uzgriebta pati esme.“Pilietybė nėra teisė gyventi tam tikroje teritorijoje, pilietybė yra teisė valdyti tam tikrą teritoriją” Pagarba.

aba       2017-03-28 23:22

Labai teisingas pasisakymas.Bet užkliuvo paskutinis teiginys:“Jis(liberalizmas)siūlo vergiją”.
Manau,kad teisingiau būtų:“Jis įgyvendina savo tikslus”. Ir,deja,jam gerai sekasi.Tai liudija ir emigrantų skaičius,ir norinčių ar emigruojančių kiekis,ir daugumos,ypač jaunimo,apolitiškumas,ir 27 metų patirtis,kad verta ” vieną darbdavį (valstybę) pakeisti kitu darbdaviu (valstybe) ir kad to visiškai užtenka visaverčiam gyvenimui.”
Ir totalinis nusivylimas sava valstybe,džiaugimasis dėl valdžios klaidų,nenoras matyti valstybėje ką nors gero (D.Šakalienės pasiūlymo visuotinis išjuokimas,net nepabandžius įžiūrėti jame racionalų grūdą),ir jokių rimtesnių pastangų keisti esamą padėtį,nes vyrauja požiūris,kad asmeninę gerovę pasiekti lengviau savo triūsu,negu to pasiekti išrinkus tinkamą valdžią.(vėlgi 27 metų patirtis).
Ir tai,deja,racionalu.

Tokių jaunuolių, kaip Ligita ar Dovilas,       2017-03-28 22:07

vieši pasisakymai ir viešas veikimas liudija,
kad lietuvių tautos dvasia ne tik gyva, bet ir savo sveikos nuovokos raiška
esmingai pranoksta gerovės valstybių “lyderių” biurokratinius naratyvus.
Aišku, jie (Ligita, Dovilas) dar neišmėginti pinigais ir valdžia.
Todėl - tepadeda jiems (ir kartu mums visiems) kūrinijos Viešpats.
Be kurio nenugalėsime, su kuriuo nepralaimėsime - niekuomet.
Tai ir tik tai - prigimtinėje tvarkoje ir malonės iš transcendencijos priėmime -  yra Europos atgimimo kelias, kaip jį suprato Europos tėvai.


Rekomenduojame

Clotilde Armand. Rytų Europa Vakarams duoda daugiau, nei gauna

Verta prisiminti. Kazys Škirpa: mintys apie valstybę

Kroatijos teismas pripažino tos pačios lyties šeimoms teisę tapti vaiko globėjais

Algimantas Rusteika. O ką daryti, jei šeimos neturi, bet susirgai?

Neringa Venckienė. Apie teismų ir jų sprendimų nešališkumą

Kardinolas V. Sladkevičius siunčiamas į užmarštį?

Andrius Švarplys. Kaip artes liberales galėtų būti salele?

Ramūnas Aušrotas. Statistika kalba už save

SAS antiskandinaviška reklama sulaukė atoveiksmio: ar perlenkta lazda gali virsti bumerangu?

Kun. Robertas Skrinskas. Kremliaus troliai šeimininkauja ir lietuviškoje Vikipedijoje

Nida Vasiliauskaitė. Valstybė, kurios tarakonai nekokybiškai pakasyti – valstybė be ateities

Rasa Čepaitienė. Pakelk galvą, lietuvi!

Kun. Roberto Grigo replika: O, kad taip būtų!

Algimantas Rusteika. Nespirgėkit, čia ne apie visas

Rusų kalbos pamoka 30-taisiais atkurtos Nepriklausomybės metais: liaupsės sovietmečiui ir jį reanimuojančiam Putinui

Vytautas Rubavičius. Su kaimu prarandame gimtinės nuovoką

Rūta Janutienė „Iš savo varpinės“: Ar Dalia Grybauskaitė galėjo būti šantažuojama?

Liudvikas Jakimavičius. Šėpos jubiliejų pasitinkant

Geroji Naujiena: Kaip nenustoti sūrumo

Andrius Švarplys. Šveicarai uždraudė diskriminuoti gėjus kalboje ir viešumoje. Ką tai reiškia?

LR žvalgyba informuoja: kaip viešai vertintinos Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui kylančios grėsmės ir pastebėti rizikos veiksniai

Nijolė Aleinikova. Apie dvasingumą – nusibodusi, bet taip ir nesuprasta tema

Apie meilę, kuri niekada nesibaigia – minint kun. Juozo Zdebskio 34-ąsias žūties metines

Algimantas Rusteika. Šeimininko belaukiant

Vytautas Radžvilas. Klausimas „Lietuvos Sąrašo“ partijai

Audrius Bačiulis. Sunkus tas LRT leftistinių propagandistų gyvenimas

Laimonas Kairiūkštis. Kiekybė ar kokybė, arba Kiek iš jūsų perskaitote 600 romanų per metus?

„Northwest Herald“: „Gyvenimas po ekstradicijos“ – Karolio Venckaus apžvalga

Romualdas Žekas. Sveikatos reforma – kodėl nesusikalbame?

Robert P. George. Drąsa, meilė ir pasiaukojimas kovoje už santuoką

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.