Visuomenės pokyčių analizė, Istorija

Levas Kovarskis. Apie žydus, lietuvius, fašizmą, komunizmą ir dabartį

Tiesos.lt siūlo   2016 m. vasario 2 d. 17:59

31     

    

Levas Kovarskis. Apie žydus, lietuvius, fašizmą, komunizmą ir dabartį

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“ | 2010 Nr. 12 (gruodis)

Mąstykite nuosekliai. Nuoseklus mąstymas yra dorovės pagrindas.
                                                            B. Pascal

Paskata griebtis plunksnos (kaip seniau sakydavo) man tapo 2010 m. rugpjūčio 5 d. elektroniniame „Lietuvos ryto“ numeryje išspausdintas Izraelio politologo Barrio Rubino straipsnis „Nebaigti reikalai ir neišnaudotos galimybės: Vidurio ir Rytų Europa bei žydų valstybė“. Šį straipsnį persiuntė mano 85-metis dėdė, kuris gimė ir užaugo Lietuvoje, bet 1995 m. persikėlė gyventi į Izraelį. Jis apibūdino straipsnį kaip įdomų, bet prieštaringą.

Apie žydų ir lietuvių tarpusavio santykius esu daug galvojęs. Pastaruoju metu, kadangi jau daug metų gyvenu svetur – nei Lietuvoje, nei Izraelyje, – tariuosi suradęs tam tikrą „teisingą“ (gal net be kabučių) požiūrį. Deja, kai privačiuose pokalbiuose tą požiūrį dėstau, jam nepritaria nei lietuviai, nei žydai. B. Rubino straipsnis taip pat susilaukė prieštaringos reakcijos, nors jo tikslas ir politinės prielaidos gana aiškios – rasti naują politikos sąjungininką ir naujų sąlyčio taškų. Kai Jungtinėse Amerikos Valstijose į valdžią atėjo Barackas Obama, Izraelis pajuto prarandąs savo pagrindinį sąjungininką. Ypač Izraelio visuomenę pašiurpino B. Obamos pasiūlymas pašalinti iš visų Artimųjų Rytų valstybių arsenalo branduolinį ginklą. Niekada atvirai neprisipažinęs tokį ginklą turįs, Izraelis vis dėlto tikėjo, kad branduolinė bomba sulygina jo ir jam priešiškų valstybių jėgas, tarnauja galutiniu argumentu prieš tuos, kurie nori šalį sunaikinti. B. Obamai palietus šį delikatų klausimą, Izraelis pasijuto išduotas. Tam įtakos turėjo ir besikeičianti Turkijos vidinė politinė situacija, taip pat ir išorinė politika, neseniai išsiliejusi į tragišką incidentą jūroje. Ministras pirmininkas Recepas Tayyipas Erdoganas, akivaizdžiai tapęs nacionalistų bei islamistų atstovu valdžioje, vis labiau stumia šalį iš sekuliarinės ir demokratinės santvarkos į religinę ir nacionalistinę. Pastaruoju metu jis savo kalbomis atvirai kvietė Europos šalyse gyvenančius turkus ne asimiliuotis, o tapti Turkijos avangardu senoje ir nusilpusioje Europoje, kurioje stipri islamistinė Turkija netrukus vienaip ar kitaip dominuos. Akivaizdu, kad visa tai, be to, fundamentalizmo kilimas pasaulyje, demografinė Europos situacija ir kiti panašūs faktai skatina Izraelį ieškoti naujų sąjungininkų ir permąstyti žydų tautos praeitį, taip pat – žydų ir lietuvių santykius.

Nebūdamas nei istorikas, nei politologas ir gana paviršutiniškai susipažinęs su istorija, vis dėlto ketinu pasiūlyti psichologinį požiūrį į žydų ir lietuvių tarpusavio santykius bei jų istorinį kontekstą. Drįstu tai daryti remdamasis savo profesine psichoanalitiko patirtimi – dirbdamas supratau, kad mūsų požiūrį į save ir kitus lemia ne tikrovė, o jos įvaizdžiai, atspindžiai žmonių sąmonėje. Norint, kad žmogus pakeistų savo mąstyseną, dažniausiai neverta teikti jam žinių apie tikrovę – jis gali jų nesunkiai prasimanyti pats. Asmeninė kančia verčia žmogų savęs klausti: ar aš teisingai suprantu tikrovę, ar man reikia keisti savo supratimą. Ieškodamas atsakymo, jis kreipiasi į psichoterapeutą, ir pastarasis jam padeda išsiaiškinti, kokie asmeniniai potyriai suformavo kaip tik tokį tikrovės įvaizdį ir kokie motyvai toliau tą įvaizdį palaiko bei nulemia jo sukeltus sprendimus. Mūsų pasaulėjauta, kitų, savęs, gėrio ir blogio suvokimas formuojasi labai anksti, bendraujant su savo šeima ir draugais. Suvokti, jausti ir mąstyti savarankiškai, susikurti naują tikrovės įvaizdį dažnai yra pavojinga, nes tas įvaizdis gali nesutapti su artimųjų ir atskirti žmogų, palikti vienišą. Visi bijome vienatvės, esame sukurti gyventi grupėmis, todėl vienatvę žmogus sunkiai pakelia, sąmoningai ir pasąmoningai jos vengia. Pasirinkdamas teisybę ar vienatvę, žmogus neretai atsižada teisybės ir nuoseklaus mąstymo, kurių išvados supriešina jį su artimaisiais. Tačiau, anot Sigmundo Freudo: „Proto balsas yra silpnas, bet jis nenutyla, kol nebūna išklausytas. Galiausiai po begalės priminimų jam paklūstama.“ Psichoterapeutai negydo valstybių ir tautų. Bet demokratinės visuomenės turi sąmonę – laisvąją spaudą. Taigi mano straipsnis yra bandymas šia sąmone pasinaudoti, tapti teisybės ir proto atstovu ginče, kuris užvirė iškart po Lietuvos išsilaisvinimo iš sovietų jungo.

Tautų pasąmonė ir tarptautinė paranoja

Tautos ir šalys, kaip ir žmonės, turi savo sąmonę ir pasąmonę. Po kiekvieno didesnio istorinio posūkio skubame perrašyti istorijos vadovėlius – pakeisti viešą, sąmoningą tautos ir šalies įvaizdį. Bernardas Shaw apibūdina šį reiškinį atsakydamas į klausimą, kaip istorija įvertins vieną ar kitą įvykį: „Istorija, kaip visada, sumeluos.“ Ateitis dar sudėtingesnė: apmąstydami praktinius politinius veiksmus, paprastai remiamės racionaliais argumentais, blaiviu protu. Tačiau, bandydami suprasti istoriją ir planuodami ateitį, dažnai nekreipiame dėmesio į tautos jausmus ir nuostatas, į kuriuos nuo seno žiūrima kaip į kažką subjektyvaus, kvailo, menko ir iracionalaus, neturinčio paveikti politikos. Psichoanalitikai žino, koks absurdiškas ir pavojingas yra toks požiūris. Bandymas tarptautiniuose santykiuose ir vidaus politikoje remtis vien racionalumu dažnai skaudžiu bumerangu pareikalauja žmonių gyvybių ir turto. Turime suprasti, kad mes, žmonės, nors ir labai protingi ar išsilavinę, nesame visai sąmoningi padarai, negalime būti tikri tuo, kas mus veikia. Nesvarbu, kuo tikime – kad esame Dievo sukurti ar genų ir evoliucijos, – mes vis vien nežinome Jo, arba Jų (genų) tikslų, planų ir strategijų, nežinome, kokiu pavidalu jie pasireiškia mumyse. Tai tragiška, nes veikti privalome, o savo veiksmų pasekmes patiriame ir mes, ir mūsų vaikai, atsakomybės retai išvengiame [1]. Jausmai bei jų nulemti poelgiai siejasi vieni su kitais mums mažai numatomu ir ne itin valdomu būdu. Tarkim, darbovietėje ar iškyloje gali tarp vyro ir moters užgimti simpatija, kuri nesunkiai perauga į draugystę, o pastaroji – į erotinę meilę. Tuomet sunku suprasti, ar erotikos būta iš pat pradžių, tik ji buvo paslėpta po simpatijos bei draugystės jausmais. Svarstant, katras iš tų jausmų pirminis, galima prisiminti ir tai, kad žmogus, atsidūręs nepažįstamoje arba varžybų aplinkoje, ima ieškoti sąjungininkų, o geriausi sąjungininkai paprastai yra erotiniai partneriai. Todėl visiškai įmanoma, kad ne simpatija ar erotika yra pirminiai jausmai, bet nesaugumas ir baimė, kurių simpatijos atsiradimo metu galbūt net sąmoningai nejaučiame. Ar galime būti tikri, kad sugebėsime savo ir kitų jausmus bei mintis laiku atsekti ir blaiviu protu bei valia suvaldyti? Psichoanalitikų ir psichoterapeutų patyrimas duoda vienareikšmį atsakymą: ne, negalime būti tikri ir neracionalu galvoti, kad žmogus yra racionali būtybė.

Grįžtant prie santykių tarp žmonių grupių nevalia atmesti tokių jausmų ir požiūrių, kurių žmonės nėra iki galo įsisąmoninę. Taikos metais jie praslysta juokeliuose, anekdotuose, pokalbiuose prie vaišių stalo, bet kai reikalai susiklosto kitaip, virsta riaušėmis, prievartavimais ir masinėmis žudynėmis, traumuoja vieną ar kelias kartas ir persiduoda kitoms. Paprastai manoma, kad žmonių grupių kaimynystė ar gyvenimo sąlygų panašumas yra prielaida jų draugiškumui. Deja, grupių psichologija teigia priešingai: gyvenimas toje pačioje teritorijoje, esant mažiems skirtumams, palengvina vadinamąją projekciją – priskyrimą kitiems viso blogio, ypač to, kam žmogus pats nepritaria. Atsiranda poreikis pabrėžti skirtumus, vėliau – priešiškumas ir paranoja. Tautų ir valstybių santykių tyrimas psichodinaminiu požiūriu gali pasirodyti pavojingu supaprastinimu. Įžymus JAV politologas ir psichoanalitikas Vamikas Volkanas pradėjo psichologinį tautinių santykių tyrimą prieš dvidešimt metų, beje, jis yra dirbęs ir Lietuvoje. Skubėdamas padėti išsivaduojančioms iš sovietų jungo tautoms, jis bandė pritaikyti savo įžvalgas tyrėjui geriausiai žinomu psichoterapiniu būdu – rinko žmonių grupes, kalbėjosi. Kiek teko girdėti, iš to buvo mažai naudos. Tačiau jo knygos ir tarptautinių santykių psichodinaminis supratimas tapo svarbi šiuolaikinės JAV politologijos dalis, psichodinaminis mąstymas vis dažniau imamas domėn, kai norima suprasti ir spręsti šiuolaikinius konfliktus. V. Volkanas susidūrė su kiekvienam psichoanalitikui gerai žinomu dar S. Freudo aprašytu faktu: žmogų galima neblogai suprasti, bet šis supratimas beveik nepadeda jam pasikeisti. Šis faktas net pastūmėjo S. Freudą permąstyti visą prieš tai jo sukurtą teoriją. Bet viskas priklauso nuo to, kaip supratimu naudojamasi.

Neišradau būdo keisti žmonių, tautų ar šalių, bet žinau, kad savo motyvus bei jų istorines šaknis supratęs ir įsisąmoninęs (sąmoningai prisimindamas) žmogus svarsto ir sprendžia kiek kitaip – nuosekliau, daugiau galvodamas, ką jo sprendimai ir poelgiai reikš kitiems ir ką šie jam dėl to jaus. Psichoanalizėje, siekiant įsisąmoninimo, yra taikomi keli nesudėtingi žingsniai – savistaba ir stebėjimų išsakymas (verbalizacija), nuodugnus išsiaiškinimas (klarifikacija), prieštaringumo parodymas (konfrontacija), jo šaknų ieškojimas (interpretacija) ir galiausiai aktualių santykių su psichoterapeutu aiškinimasis (vadinamoji perkėlimo analizė). Kai kuriuos panašius mechanizmus jau yra sukūrusi šiuolaikinė demokratinė visuomenė. Savistabą ir verbalizaciją joje atlieka menininkai ir rašytojai. Jie paprastai pirmieji aptinka ir aprašo reiškinį, jaudinantį daugumą žmonių, atseka slypintį už jaudulio poreikį, norą. Nekalbu apie vadinamąjį politinį meną – pastaruoju tik siekiama dėmesio ir šlovės, banaliai perfrazuojant ir dramatizuojant jau žinomas tiesas. Menininkas tarnauja savistabai kurdamas naują simbolį – rasdamas žodį ar vaizdą dar neaiškiam jausmui ir norui, jaudinančiam kūrėją ir kitus. Naują žingsnį – nuodugnų išsiaiškinimą – paprastai atlieka spauda ir televizija. Naujas reiškinys ir už jo slypintis motyvas yra svarstomi, gilinamasi į jų esmę. Toliau estafetę perima mokslininkai, kurie reiškinį tiria, t. y. apibrėžia jo ribas, poveikį ir t. t. Istorikai ir filosofai vėliau tuos dalykus apibendrina, ieško šaknų ir priežasčių – interpretuoja. Viskas vyksta simboliniame lygyje, kol naujojo motyvo – visuomeninio poreikio – neišbando kuri nors partija, paskelbdama jį savo programoje. Tai galėtume sugretinti su perkėlimo analize. Ji performuluoja naujai suvoktą poreikį į konkretų politinį veiksmą ir tarsi klausia rinkėjų: „Ar jūs šito norite?“ Jei partija surenka daugiau balsų, vadinasi, ji teisingai suprato tikruosius savo rinkėjų norus ir turi daugiau galimybių praplėsti savo valdžios ribas, t. y. pabandyti tą norą įgyvendinti. Pavyzdžiui, nors Suomijos spauda ir televizija užėmė imigrantų atžvilgiu tolerantišką ir supratingą poziciją ir viešai deklaravo daugiakultūrės visuomenės idealą, prieš kelerius metus buvo įsteigta „Tikrųjų suomių“ partija, paskelbusi priešimigracinę programą. Jos įkūrėjai teisingai suprato tikruosius rinkėjų norus ir lūkesčius, tad jų partija „nelauktai“ surinko daug balsų. Žodis „nelauktai“ politikoje visada reiškia blogį – prieš tai buvusį nesupratimą ir aklumą. Taigi panašu, kad tinkamos priemonės yra išrastos, aparatas sukurtas, bet veikia jis netobulai. Netobulumo priežastis viena: politinis ir teisinis viešas veiksmas visada nukreiptas į žmonių grupes ir iš tikrųjų jas supriešina – nukentėję prieš nusikaltėlius, pirkėjai prieš korporacijas, darbuotojai prieš darbdavius, imigrantai prieš vietinius ir t. t. Kitaip ir būti negali, nes politinių ir teisinių veiksmų tikslas – reguliuoti prieštaravimus, atsirandančius tarp žmonių grupių. O retas žmogus nepriklauso vienu metu dviem supriešintoms grupėms. Norų, motyvų kova iš tikrųjų vyksta ne tarp grupių, o kiekvieno žmogaus sieloje.

Kaip pavyzdį pateiksiu eilinį helsinkietį. Štai jis važiuoja ryte į darbą ir girdi per radiją pranešimą, kad žmogui, internete negražiai pasisakiusiam prieš juodaodžius imigrantus, priteista didelė bauda už įžeidimą. Be to, pasakojama, kad, palyginti su kitomis Europos šalimis, Suomija priima nedaug imigrantų. Helsinkietis supyksta: mat vakar, eidamas pro „McDonalds’o“ restoraną, matė jame sėdintį būrelį neblogai apsirengusių juodaodžių, kurie valgė mėsainius ir gėrė kokakolą. Moterų nebuvo, vien vyrukai. Mūsų helsinkietis žino, kad somaliečių moterys (kartais vienas vyras turi kelias žmonas) gimdo daug vaikų, gauna nemažas pašalpas jiems išlaikyti ir neretai tuos vyrukus šiais pinigais išlaiko. Tad dabar, klausydamasis radijo, jis nervinasi: „Štai kur mano mokesčiai eina…“ Trumpiau kalbant, tuo momentu yra nusiteikęs prieš imigrantus. Pakeliui į darbą jis, tarkim, važiuoja gatve, kur gyvena daug bedarbių. Mato nuo pat ryto apsvaigusius (nuo alkoholio ar narkotikų) besibastančius baltaodžius vyrus ir merginas, viena vos nenukrenta po ratais, o kitas linguodamas šlapinasi į šiukšlių dėžę. Helsinkietis ir vėl piktinasi: „Ir čia mano pinigėliai plaukia.“ Dabar jis jau ne prieš imigrantus, bet prieš dykaduoniaujančius, už svetimus pinigus gyvenančius. Pastatęs mašiną stovėjimo aikštelėje susitinka prasigėrusį pažįstamą – dar neseną žmogų, kuris jau keleri metai gauna nemažą pensiją, nes serga depresija ir dar kažkokiom ligom. Tas pasipasakoja ką tik grįžęs iš pietų, kur praleido tris mėnesius, gražiai atrodo, įdegęs, kviečia užeiti pas save, mat gyvenąs centre, buto nuomą apmoka valstybė. Mūsų helsinkietis vėl niršta ir pavydi – va jeigu jam gavus tokią pensiją. Užėjęs į kioską nusipirkti loterijos bilieto, helsinkietis pamato laikraštį, kuriame rašoma apie nežmoniškai aukštus elektros kompanijos vadovybės akcijų dividendus ir premijas. „Plėšikai, – ir vėl piktinasi jis, – elektros kaina vis auga, žmonės jau kambarių nebešildo, o šitie kaip maitvanagiai iš kitų skurdo pelnosi.“ Tačiau toliau žmogaus mintys nukrypsta į nuosavas akcijas: nusipirkęs jų už kelis tūkstančius, praėjusiais metais gavo kelis šimtus eurų pelno. „Ar nevertėtų daugiau prisipirkti“, – svarsto jis. Pakeliui į savo įstaigą praeina pro autobusų sustojimą, kur vienas paskui kitą sustoję du autobusai ir abiejuose po juodaodį vairuotoją. „Na va, – pagalvoja, – ne vien „McDonalds’e“ sėdi, bet ir dirba, matyt, yra kažkokia įdarbinimo programa. Vis geriau negu vagiliauti.“ Pasikėlęs liftu į savo darbovietę, helsinkietis užeina į kanceliarinių reikmenų sandėliuką ir įsimeta į rankinę pakelį servetėlių – jam prasideda sloga, bet servetėlių kioske jis nenusipirko, nes nusprendė: „Paimsiu darbovietėje iš klientams skirtų, dėl vieno pakelio darbovietė nenukentės.“ O vakare, po darbo keliaudamas namo, mūsų helsinkietis galvoja, kad jam reikia siurbti dulkes, tad ar nevertėtų pigiai pasisamdyti kokią imigrantę butui tvarkyti, galėtų mokėti jai „juodais“ pinigais – be pensijos, nedarbingumo ir kitų mokesčių, – abiem būtų naudinga.

Mano pavyzdys, tikiuosi, atspindi tą faktą, kad helsinkietis vienu metu yra ir išnaudojamas, ir pasirengęs kitus išnaudoti, ir apvagiamas, ir pats vagis, ir prieš, ir už imigrantus. Eidamas balsuoti jis turės rinktis ne vien tarp žmonių grupių, bet ir tarp savo sielos dalių, iš kurių vieną suprojektuos (priskirs kitiems). Balsuodamas helsinkietis viešai paskelbs vieną tiesą, nuslėpęs (bent jau laikinai) kitas, ir tikriausiai balsuos už sau tuo momentu naudingesnę. Gerai, jeigu jis liks sąmoningas, t. y. prisimins, kad ne visi juodaodžiai yra dykaduoniai, ne visi vargšai – alkoholikai ir vagys ir kad ne visi pabėgėliai – apgavikai. Bet žinodamas žmogaus psichologiją, spėju, kad pasąmoningai vengdamas kaltės jausmo, helsinkietis nenorės prisiminti, kad priešiškoje grupėje yra ir jo neteisėtai smerkiamų žmonių. Pasąmoningas kaltės jausmas neleis jam matyti žmogaus, o vers matyti tik grupę, tad jis dar labiau eksternalizuos ir projektuos viską, kas savyje jam yra nemalonu – gėdą, pyktį, baimę, bejėgiškumą, savanaudiškumą bei nedorus impulsus, kai kuriuos lytinius pomėgius. Ydingas ratas pradės suktis.

Aprašiau tik grupinę kaltės jausmo dinamiką, bet tą patį galima sakyti ir apie visus kitus sau nemalonius jausmus. Ši dinamika turi polinkį vystytis: ji vis labiau supriešina grupes, didina pyktį ir nepasitikėjimą tarp žmonių. Ši jausmų ir mąstymo dinamika psichoanalizėje vadinama paranojine, o jos pagimdytas konfliktas – paranojiniu konfliktu. Paranojinis konfliktas itin lengvai įsiplieskia tarp grupių, kurios yra vienaip ar kitaip panašios. Geriausias pavyzdys – religiniai bei rasiniai konfliktai. Hutų ir tutsių 1994 m. konfliktas europiečiui atrodo keistas ir beprasmis. hutų radikalai per 100 dienų nužudė daugiau nei 800 000 tutsių ir taikiai nusiteikusių savo gentainių, o paskui apie du milijonus keršto pabūgusių hutų pabėgo į kitas šalis. Nemaža jų dalis grįžo, bet tie, kurie liko Kongo Demokratinėje Respublikoje, 1996 m. sukėlė karą, kuris tęsiasi iki šiol. Šios dvi gentys yra rasiškai skirtingos, bet kalba beveik ta pačia kalba ir yra itin panašios kultūriškai. Maždaug prieš 100 metų belgų kolonizatoriai, remdamiesi nežymiais išvaizdos skirtumais, paskelbė tutsius aukštesniąja rase ir pradėjo skirti juos į aukštesnes pareigas. Emociniu požiūriu 1994 m. žudynės buvo kerštas, nors tiesioginių priežasčių reikia ieškoti ekonominėje genčių nelygybėje. Buvusios Jugoslavijos kruvini tautų susidūrimai, afrikiečių akimis žiūrint, galbūt atrodo panašiai.

Manau, mokslas netrukus įrodys, kad paranojinio konflikto šaknys slypi mūsų genuose. Tai jiems, genų rinkinėliams, kažkada buvo naudinga dalyti mus į tam tikro dydžio grupes ir kiršinti jas – galima spėti, kad tai buvo susieta su maisto išteklių trūkumu. O mums, mąstantiems civilizuotiems žmonėms, svarbu suvokti, kaip tie genai mumyse pasireiškia, ar jų apraiškos mums naudingos, ar kenkia. Ne ekonomika, ne kultūra ir ne religija reikalauja žmonių kraujo, bet paranojinis konfliktas ir susitapatinimas su grupiniu identitetu. Jokia politika, karinė galia, valdymo ir teisinė sistema ir net demokratija nepadės mums, kol nekontroliuosime vadinamojo paranojinio konflikto savyje. Deja, tai nepaprastai sunku. Prieš daugelį metų esu ir pats panašiame konflikte dalyvavęs ir panašius jausmus patyręs, tokių konfliktų matau tarp psichoanalitikų, t. y. tarp žmonių, kurių profesinis parengimas reikalauja daugiamečio ir kryptingo savo jausmų ir mąstysenos įsisąmoninimo, o kasdienis darbas – nuolatinio sąmoningumo. Šio konflikto beprasmybę lengva matyti kituose, bet jeigu jau pats esi įsivėlęs, visada jauti ir žinai tik viena: jie blogi, o mes geri, ir argumentų šiam teiginiui niekada nepritrūksta.

Psichologinė Lietuvos žydų padėtis

Geranoriai abiejų tautų atstovai bando sukurti seno, nuo kunigaikščio Vytauto laikų prasidėjusio taikaus bendradarbiavimo įvaizdį. Man regis, Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, žydai išliko dvasiškai svetimu, nors ekonomiškai ir vertingu elementu. Laimė, iki pat Antrojo pasaulinio karo šios tautos sugyveno gana taikiai, be masinių žudynių ir didesnių pogromų. Tačiau panieka buvo abipusė. Žydai tautos kūrimosi priešaušry sukūrė pirmąją pranašišką religiją ir laiko save Dievo išrinktąja tauta (o tai atliko lemiamą vaidmenį jų tolesnėje istorijoje), žiūrėjo į aplinkines tautas kaip į neišmanėles, o į jų papročius – kaip į nešvarius. Apsistojęs pažįstamo kaimiečio namuose ir sėsdamas valgyti, tikintis žydas išsitraukdavo savo šaukštą ir indus taip parodydamas, kad lietuvio indai jam yra nešvarūs, netinkami. Kad ir suprasdamas tokį elgesį kaip religinį ritualą, lietuvis vargu ar galėjo nesijausti kiek įžeistas, mat pats irgi išpažino pranašišką religiją, tik kitokią, todėl jam atrodė teisingi tik jo religiniai įsitikinimai ir ritualai. Vargu ar verta įrodinėti, kad lietuvių (kaip ir visų krikščionių) požiūris į žydus buvo niekinantis ir priešiškas – man teko tai patirti gyvenant Lietuvoje, nors turėjau ir tebeturiu nemažai draugų lietuvių ir jokių didesnių skriaudų nepatyriau. Man gali pasakyti, kad ne visi žydai šitaip elgėsi ir ne visi lietuviai šitaip jautė. Tai, be abejonės, tiesa. Tačiau tragiškus istorijos posūkius lėmė ne reti kitamaniai ir ne sąmoningas santykis su kitais žmonėmis, o ekonomika bei pasąmoningi jausmai ir įsitikinimų kompleksai. Iki Pirmojo pasaulinio karo žydai apskritai vargu ar jautėsi gyvenantys Lietuvoje, nes ji kaip valstybė neegzistavo. Jie gyveno Rusijos imperijoje. Lietuvių papročiams, kalbai, istorijai, tautinei savimonei, valstybinėms ambicijoms, viskam, kas lietuviui siejasi su jo tautiniu tapatumu, išskyrus gal šalies gamtovaizdį, dauguma žydų didesnių sentimentų nejuto. Tai parodo jų požiūris į 1831 m. sukilimą. Štai ištrauka iš interneto puslapio „Žydai Lietuvoje“:

Prasidėjus 1831 m. sukilimui, miestas atsidūrė karinių veiksmų zonoje. Telšių žydai rėmė sukilėlius materialiai (maistu, šaudmenimis ir pan.). Taip jie „atsipirko“ nuo šaukimo į sukilėlių kariuomenę: posėdyje žydų atstovams pavyko įrodyti, kad žydai nemoka naudotis ginklais ir gali būti naudingesni kaip kariuomenės aprūpintojai, o ne kaip kariai. Anot Augustino Janulaičio, „žydai, bijodami keršto vietose, turėjo nuduoti prielankumą revoliucijai, bet širdyje to neturėjo, ir apskritai tas visas reikalas buvo jiems svetimas. Sukilimo metu pagausėjo išpuolių prieš žydus, su jais, apkaltinus išdavyste ar šnipinėjimu, fiziškai susidorodavo ir sukilėliai, ir caro kareiviai.

Po Spalio revoliucijos, kai subyrėjo Rusijos imperija, o Lietuva atkūrė valstybingumą, lietuviai su žydais sugyveno gana taikiai, tačiau, priešingai negu Prancūzijoje ar Vokietijoje, Lietuvoje per porą dešimtmečių žydai nespėjo pasijusti Lietuvos piliečiais, susitapatinti su jauna valstybe. Pašalinio žmogaus (taip žydai tuo metu jautėsi) akimis žiūrint, net ir nebuvo su kuo vertėtų tapatintis: Didžiosios kunigaikštystės šlovė buvo seniai praeityje, kalba sunki ir už Lietuvos ribų praktiškai nereikalinga, kultūra gana menka, politinė padėtis nepatvari ir grėsminga. Tapatintis ir pamilti šalį, kurioje jie atsidūrė imperijai subyrėjus, žydams neatrodė labai prasminga. Tai negalima pavadinti sąmoningu pragmatizmu – daugiau neaiškūs jausmai, abejonės. Manau, jei bent kelios kartos šalyje būtų išgyvenusios be didelių kataklizmų, atsirastų ir meilės, ir lojalumo, bet įvyko kitaip. Žydų ir lietuvių ekonominiai interesai susikirto jau XVIII a., kai pelninga prekyba alkoholiu supriešino žydus su Lietuvos bajorais. XX a. tarpukario laikotarpiu ką tik užgimusios Lietuvos buržuazijos interesai prieštaravo prekyba besiverčiančių žydų interesams. Prietarų niekada netrūko: Lietuvos kaimuose bei miesteliuose vaikams prieš miegą būdavo sekamos šiurpios istorijos apie žydus vaikų grobikus. Šios istorijos, galima sakyti, tapo tautosakos dalimi. Tautosaka kartais lemdavo tikrovę ir žydai atvirai kaltinti dėl tariamo krikščionių kraujo vartojimo per religines apeigas. 1935 m. Telšiuose jie buvo apkaltinti pagrobę kelis krikščionių vaikus, keletas fanatiškai nusiteikusių žmonių pradėjo riaušes mieste – išdaužyti žydų parduotuvių langai, sužeisti keli žmonės. Įsikišus policijai, riaušės buvo numalšintos ir tų pačių metų spalio mėnesį Telšių karo komendantas nubaudė 18 „triukšmadarių“. Šis ir kiti panašūs įvykiai tuo metu gal ir neturėjo didelės reikšmės. Pasaulio bei Europos istorijai kitaip pasisukus, jie liktų tik apgailėtinais incidentais šalies kultūrinio ir moralinio vystymosi kelyje. Tačiau šie incidentai gerai atspindi pusiau sąmoningus įvaizdžius bei vienoje šalyje gyvenančių tautų svetimumą ir slypintį priešiškumą, kuriam netrukus buvo lemta peraugti į abiejų tautų tragedijas.

Globalizacija: naujos identiteto šaknys ir tarpgrupinė moralė

Tuo metu pasaulyje jau sparčiai vyko procesas, kurį dabar vadiname globalizacija. Per visą žmonijos istoriją toli viena nuo kitos gyvenančios tautos susipažindavo kariaudamos ir prekiaudamos. Didžiųjų XIV–XVII a. geografinių atradimų laikotarpiu susipažinimas ir užkariavimas tapo savitikslis: šalys buvo „atrandamos“ ir užkariaujamos, stipriosios plėšė silpnąsias. Tačiau nuo XVIII a., sekdamos Jungtinių Amerikos Valstijų pėdomis, kolonijos pradėjo išsilaisvinimo kovą. Išsivysčiusios šalys kūrė sudėtingas technologijas, joms vis labiau rūpėjo kolonijų gamtiniai ištekliai, būtini technologijų poreikiams tenkinti. Metropolijos darėsi vis priklausomesnės tiek nuo savo kolonijų, tiek nuo prekybos partnerių – žmonių tarpusavio priklausomybė įgijo pasaulinį mastą. Šią ekonominę priklausomybę išsivysčiusios šalys bandė kontroliuoti protekcionizmu, todėl kova už išteklius ir rinkas darėsi vis aršesnė, pralaimėjimai atsiliepdavo šalies gerovei ir savimeilei.

Nauja grupinė priklausomybė pradėjo formuoti ir naujoviškai „sukonstruotą“ identitetą. Identitetas yra labai sudėtingas psichosocialinis darinys. Psichologinis jis yra dėl to, kad mes jį tiesiogiai jaučiame meilės vieniems dalykams ir priešiškumo kitiems pavidalu. O socialinis – nes nuosavas identiteto jausmas bei savęs įvaizdis neišvengiamai suskirsto žmones į „mūsiškius“ ir „ne mūsiškius“, lemia grupių santykius, sąmoningai ar nesąmoningai diktuoja tarpgrupinę moralę bei elgesį ir neretai tampa anksčiau aprašyto paranojinio konflikto pagrindu. Tiesa, prieš prasidedant globalizacijos amžiui, ši psichologinė aplinkybė neturėjo didesnės reikšmės, bet tapo itin svarbi mūsų dienomis. Pasaulinė ekonomika, gamta, technologijos vystymasis ir žmonių sukurta civilizacija pasirodė esą trapūs, lengvai griaunami, ir naikiname juos mes patys. Anot S. Freudo, „kiekviename iš mūsų gyvena civilizacijos priešas“.

Trumpai pasigilinsiu į tautinio identiteto istoriją. Iki žydų monoteizmo – pirmosios pranašiškos religijos – tarpgrupinių santykių nereguliavo jokia abstrakti moralė. Buvo savaime suprantama, kad „aplinkybėms leidžiant“, kitos grupės žmones reikia plėšti, o „reikalui esant“ – ir užmušti, teisingumas buvo taikomas tik grupės santykiams viduje reguliuoti. Skaitant Senąjį testamentą ir kitus to meto šaltinius paaiškėja, kad genocido politika buvo visiškai įprastas ir pateisinamas dalykas: jei kažką nugalėjai, išžudyk visus gimines, kad nebūtų kam keršyti (Jozuės knyga 8, 24). Tačiau žydų monoteizmas tapo pirmąja pasaulyje abstrakčia mąstymo sistema, kuri suformulavo ir suskirstė žmones į „mūsiškius“ bei „ne mūsiškius“, paskelbė „mūsiškius“ aukštesniais už „ne mūsiškius“. Skirstymo kriterijai buvo du: genetinis, arba kraujo, ryšys ir dvasinis – tikėjimas, kad kiekvieną tautos narį su Dievu sieja ypatingas santykis. Šią identifikacijos formą išrado ne žydai – tai senas toteminės religijos būdas jungti žmones į grupes pabrėžiant kiekvieno santykį su toteminiu gyvūnu, kuris buvo siejamas su protėviais, kartą per metus užmušamas ir visų po gabaliuką suvalgomas (čia glūdi ir eucharistijos šaknys). Šis ypatingas ryšys turėjo užtikrinti grupės vienybę, suvaržyti priešiškus jausmus (antikateksis). Panašiai teigia ir žydų monoteizmas: identifikacija per ypatingą ryšį su Jahve turėjo sustiprinti tautos, t. y. dvylikos genčių, vienybę ir padėti žmonėms varžyti savo instinktų apraiškas – jausmus bei impulsus.

Grupė žmonių, taip aiškiai per vieną dievą apibrėžusi savo identitetą bei paskelbusi visus kitus dievus netikrais, kartu paskelbė netikrais ir kitų grupių žmones siejančius jausmus. Buvo tarsi paskelbta: „Jūsų totemai netikri ir jus vienijantys jausmai netikri, tik mūsų yra tikri.“ Jau vien to užtektų sukelti kitų priešiškumą ir pavydą bei tapti projekcijų taikiniu (S. Freudas, „Mozė ir monoteizmas“). Tai nebuvo vien žodžiai. Kai 538 m. pr. Kr. negausus hebrajų būrys – trylika šeimų (tiesa, kiekvieną šeimą sudarė nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų narių ir tarnų) – grįžo iš Babilono nelaisvės ir apsistojo sugriautoje Jeruzalėje bei jos apylinkėse, raštininkas Ezra, dievobaimingo siautulio pagautas, pareikalavo, kad visi, vedę svetimtautes, išsiųstų jas su vaikais atgal pas tėvus (Ezros knyga 10,1–16). Anot Biblijos, nemažai mišrių šeimų buvo net šventikų ir aukštuomenės sluoksniuose. Hebrajai buvo vedę kanaanietes, hetites, perizes, jebusietes, amonites, moabites ir egiptietes. Pagalvokime, ką turėjo jausti aplinkinių genčių žmonės, kai sugrįžo kažkada ištekintos moterys su savo vaikais. Kaip tų moterų tėvai pasitiko savo dukras, ką jautė buvusiems žentams? Juk buvo atšvęstos vestuvės, šeimos susigiminiavo, sujungė savo likimus ir dievus – stabus ir Jahvę, tuo metu dar ne itin nuo stabų besiskiriantį. Vėliau iš žydų monoteizmo kilusi krikščionybė rasinio kriterijaus atsisakė, bet dvasinį ir moralinį pasiliko. Tikiuosi, skaitytojas supras mane teisingai: visi šie procesai vyko milijonų žmonių sielose, truko po kelis ar keliolika amžių, blaiviu žmogaus protu jie nebuvo aprėpiami ir apibendrinami taip, kaip aš tai dabar darau. Tai buvo dažniausiai nesąmoninga kultūros raida, kurį per animizmą, politeizmą, judaizmą, krikščionybę, protestantizmą ir Švietimą atvedė Vakarų visuomenę ten, kur dabar mes kartu – lietuviai ir žydai – esame.

Pranašiškų religijų – judaizmo ir krikščionybės – valdomose visuomenėse religija ne tik aiškino pasaulio tvarką, bet ir nusakė papročius bei vertybes, formuodama identitetą ir moralę (vidinę vertybių sistemą). Tačiau Prancūzijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų revoliucijos, atmetusios dieviškąjį moralės pagrindimą, suformulavo naująją žmogiškąją moralę, pagrįstą to meto žmogaus ir jo vertybių supratimu. Buvo paskelbta, kad žmonės yra lygūs ir laisvi, ir šios savybės tapo naujos moralės ir naujo identiteto pagrindu. Paradoksalu ir itin reikšminga, kad vienu metu formuojantis naujam universaliam globalizacijai tinkančiam žmogaus įvaizdžiui, atsirado ir du visiškai kitokie – nacionalinis ir klasinis. Bendražmogiškasis identitetas buvo žmonių sąmoningai išmąstytas ir valingai paskelbtas, tačiau kitus du išrado visiškai nauja, atsiskyrusi nuo magijos ir religijos visuomeninė pažinimo forma – mokslas, kuris XIX a. pademonstravo nepaprastą galią ir buvo paverstas savotišku stabu. Įtikėję stebėjimo bei loginio mąstymo galia, žmonės pritaikė šiuos pažinimo įrankius visuomenei ir ryžosi ja eksperimentuoti. Taigi Švietimo laikotarpis tiesiogiai atsiliepė to meto Vakarų žmogaus identitetui, iš esmės pakeitė jo šaknis. Visuomenėje nyko luomai ir silpnėjo religijos įtaka, tačiau sparčiai gausėjo darbininkų, kuriuos siejo kalba ir uždarbio poreikis. Užuot jautę, kad juos jungia su kitais žmonėmis miestas, kuriame gyvena, lojalumas karaliui, luomas ar religija, žmonės pradėjo vis daugiau „apibūdinti“ save pagal šalį ir kalbą.

Terminas „nacionalizmas“ siejamas su XVIII a. vokiečių kunigu, filosofu ir literatūros kritiku Johannu Gottfriedu Herderiu. Vokiečių kalba ir kultūra to meto Europoje buvo niekinama, bet J. G. Herderis iškėlė jų svarbą, priešpriešindamas jas graikiškajam klasicizmui. Jis, dviem šimtmečiais pralenkdamas savo amžių, manė, kad kalba nulemia mąstyseną ir kartu su kultūrine tradicija kuria tautą, todėl įtraukė į literatūrą tautosaką, ir tai paskatino brolius Jacobą ir Wilhelmą Grimmus ją rinkti. Tautos ir patriotizmo sampratos J. G. Herderiui atrodė itin svarbios. Jis rašė: „Tas, kas prarado savo tautinę dvasią, prarado save ir visus savo pasaulius [...] kiekviena žmogiškoji dorybė yra iš esmės tautinė [...] valstybėje yra tik viena klasė – liaudis (ne minia), ir šiai klasei priklauso tiek karalius, tiek valstietis.“ Žodis Volk vokiečių kalba reiškia liaudį, ir aiškus šios sampratos atribojimas nuo neorganizuotos minios sampratos (vok. Haufen, Pöbel) buvo nauja. Nacionalizmas tautos skriaudas ir pasiekimus prilygino asmeniniams, o pastarieji tapo tautos pasiekimu. Po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos, panaikinusios luomus ir atskyrusios religiją nuo valstybės, nacionalizmas Vakarų Europoje pamažu virto lemiama visuomenę integruojančia jėga ir ideologija. Praėjus tik šimtui metų po revoliucijos, ši ideologija tapo svarbiausiu žmogaus identiteto pagrindu, nusakančiu jo vertės jausmą. Galėjai būti girtuoklis ar vagis, bet jei buvai anglas ar amerikietis, vis vien buvai pranašesnis už lietuvį ar lenką, o ką jau kalbėti apie žydą, kiną ar afrikietį – V. Majakovskio eilėraštis apie tarybinį pasą puikiai atspindi šią vertybių skalę. Greitai ši nauja visuomenę integruojanti jėga dėl aršios konkurencijos ir nuoskaudų šalių tautinėms savimeilėms peraugo į egzaltuotą meilę savo tautai ir neapykantą svetimoms tautoms – nacionalizmo isteriją. Tokios formos nacionalizmo ideologija buvo išbandyta Pirmojo pasaulinio karo laukuose. Bandymas parodė, kad ta jėga nėra begalinė: karo pabaigoje vokiečių kareiviai glėbesčiavosi su anglais ir rusais. Karui pasibaigus, iš fronto grįžę kariai neretai likdavo bedarbiais ir kentė skurdą. Neteisingos turtų dalybos dar labiau sumenkino integruojančią nacionalizmo galią. Užuot suvieniję visuomenę, nacionalizmo padariniai supriešino klases ir bloškė Europą į socializmo glėbį.

Nacionalizmas siūlė tautinį identitetą, o socializmas pasiūlė klasinį. Nacionalizmas siūlė užmiršti turtinę nelygybę ir išnaudojimą dėl tautinės vienybės, o socializmas – užmiršti visas kitas priklausomybes dėl turtinio teisingumo. Nacionalizmas leido žudyti žmones pagal tautinį požymį, o socializmas – pagal klasinį. Socializmas, kaip ir nacionalizmas, žadėjo integruoti visuomenę, tačiau ne kitas tautas nugalint ir ne su „gerais“ tėvynainiais tapatinantis, o panaikinant vieną klasę. Tam buvo sukurta ypatinga klasinė moralė. Pagal šį skirstymą geras žmogus turėjo būti ne amerikietis, prancūzas ar anglas, o darbininkas ar vargšas valstietis, blogiausiu atveju – inteligentas, bet jokiu būdu ne turtuolis.

Todėl nenuostabu, kad po Pirmojo pasaulinio karo Versalio sutarties apiplėštoje ir pažemintoje, t. y. gilią narcisistinę traumą patyrusioje Vokietijoje užgimė sumanymas pažeistam identitetui ir ekonomikai gelbėti – sujungti abi ideologijas į vieną. Atsirado nacionalsocializmas. Taikydami šiai šaliai psichiatrinius terminus, to meto Vokietijos būseną galėtume sulyginti su manijos būsena: bėgant nuo depresijos buvo pritaikytas regresyvus mechanizmas – manijos pobūdžio gynyba. Vystymasis tarsi buvo pasuktas atgal. Naujas piliečio identitetas, turėjęs užtikrinti jam grupės paramą ir saugumą, privalėjo būti pagrįstas ne vienybe su klase ar tauta, bet ir tam tikru genų rinkiniu – rase. Dvasiniai, kultūriniai, religiniai, ideologiniai ir net turtiniai veiksniai neturėjo jokios reikšmės žmogaus vertei ir gyvybei. Nuo varžybų kultūromis, mąstysenomis ir materialine gerove žmonijai buvo siūloma grįžti į ankstesnę evoliucijos stadiją – kūniškąją rūšių atranką.

Tautinė nuoskauda, kaltė ir atsakomybė

Manau, pirmiausia būtina susitarti, kad ne visi lietuviai šaudė žydus ir ne visi žydai buvo kagėbistai. Per karą, kaip žinoma, buvo lietuvių, kurie gelbėjo žydus rizikuodami savo ir savo šeimų gyvybėmis – faktas, keliantis man šiurpią pagarbą, nes, kiek save pažįstu, vargu ar būčiau tam ryžęsis. Buvo taip pat ir žydų, nukentėjusių nuo komunistų ne mažiau už lietuvius. Bet kalbame dabar ne apie atskirus žmones, o apie tautos įvaizdį jos pačios bei kitų akyse, apie tam tikrą apibendrinimą – tautinį identitetą. Noriu, kad skaitytojas pajustų abstraktaus įvaizdžio jėgą, jo tikroviškumą. Todėl viską kiek supaprastinu ir sakau: „žydai daro taip… lietuviai anaip“, nepaisydamas, kad ne visi žydai ar lietuviai būtent taip daro ir galvoja. Tautinio įvaizdžio ir pavienio žmogaus santykis yra gana paradoksalus: ar tauta atsakinga už savo tautietį? Ar tautietis atsakingas už savo tautą? Koks yra šios atsakomybės laipsnis?

Kai suomių policija pagauna automobilių vagių gaują iš Lietuvos ir laikraščiai tą naujieną pagarsina, kolegos darbovietėje klausinėja manęs: „Ar skaitei? Ką tu apie tai galvoji?“ Ar man apskritai reikia kažką apie tai galvoti – juk aš tų vagių nepažįstu, jau ir Lietuvos nelabai pažįstu, pagaliau esu žydas, nelietuvis, ar tai mano reikalas? Tačiau, savo nuostabai, imu šnekėti apie postsovietinį mentalitetą, žmonių nesaugumą susidūrus su nauja ekonomine santvarka, visuomenės stratifikaciją. Kartu jaučiu ne vien gėdą, bet ir tam tikrą pasididžiavimą – mat tie berneliai sugebėjo padirbti raktus tokiems užraktams, kuriuos mašinų gamykla skelbė esant visiškai saugius. Galų gale sau pačiam netikėtai užbaigiu fraze: „Taigi ten, kaip ir čia, žmonės sukasi kaip išmano ir gabūs viskam.“ Nes širdyje tuo metu jaučiu jau įtūžį – ko jūs čia man lietuvaičiais badotės, ar jūsų suomiai mašinų nebevagia?

Mašinas vogė man nepažįstami žmonės, bet mano mąstymas ir įvaizdžiai mus tapatina su Lietuva, todėl automatiškai susitapatinau su šiais žmonėmis ir bent jau tą valandėlę prisiėmiau atsakomybę už visą šalį ir šiuos žmones. Šio automatizmo priežastis yra mano žinojimas, kad kolegų akyse vis vien aš ir jie esame Lietuvos atstovai ir šios atstovybės jų mąstysenoje aš negaliu pakeisti. Trumpai tariant, tuo momentu jaučiausi beveik priverstas prisiimti atsakomybę už Lietuvos ir lietuvių įvaizdį. Įvykis reikšmingas tuo, kad veikiau automatiškai, kad mano identiteto jausmai privertė mane sekti kolegų nejučia pasiūlytu skirstymu į „mus, suomius“ ir „jus, lietuvius rytiečius postsovietistus“. Nejučia todėl, kad jie juk to garsiai nesiūlė, jų klausimas reiškė tik: „Tu su jais iš vienos šalies, ar tu juos kitaip vertini negu mes?“ Galvojant apie visuomenę ir politiką, yra nepaprastai svarbu, kad įvaizdžiai būtų kuo geriau įsisąmoninti ir kuo mažiau veiktų automatiškai, kad žmonės suvoktų giliai dviprasmę savo padėtį šių įvaizdžių atžvilgiu: laisvę ir kartu nelaisvę. Laisvę prisiimti atsakomybę, bet kartu ir bejėgiškumą keisti savo įvaizdį kitų akyse. Jaustis vienu metu laisvam ir nelaisvam nėra paprasta, psichologiškai tai beveik neįmanoma. Jausminis dvilypumas, arba ambivalencija, įveikiamas sąmoningu išmąstymu, kuris vienintelis daro mus kiek laisvesnius (nebeveikiame automatiškai, bet pasirenkame) ir teisingesnius (prisimename, ką savo pasirinkimu nuskriaudėme). Gal todėl Sokratas ir sakė, kad neišmąstyto gyvenimo neverta gyventi.

Žydai, apibūdindami lietuvius, sako: „Jūs – blogi, mus, susidėję su fašistais, šaudėte“, o lietuviai teisindamiesi taria: „Jūs neką geresni: matote tik savo kančias, skaičiuojate tik savo nuoskaudas ir nenorite pripažinti, ką patys pridarėte kitiems. Susidėję su užkariautojais rusais, siuntėte mus į Sibirą, o po karo kartu su pavergėjais penkiems dešimtmečiams užkrovėte mums svetimą ideologiją ir gyvenimo būdą.“ Toliau nepastebimai pereinama prie skriaudų lyginimo, tarsi patirta skriauda savaime paaiškintų ir pateisintų poelgius, lyg poelgis būtų refleksas, o ne sąmoningas laisvo žmogaus apsisprendimas. Todėl skriauda tampa tarsi nuopelnu ar medaliu, išperkančiu, anuliuojančiu kaltę. V. Volkanas kalba apie „tautų pasirinktas kolektyvines traumas“, kaip apie svarbią tautinio identiteto dalį. Su tam tikromis tautiniu mastu patirtomis nuoskaudomis tauta ima tapatintis, teisinti jomis savo šalies politiką ir pavienių žmonių poelgius. Šios nuoskaudos ne mažiau už nuopelnus ar laimėjimus formuoja tautinį identitetą, savęs bei savo istorijos suvokimą, o tai lemiamais momentais gali atsiliepti dabarčiai ir ateičiai. Žydams jų patirtos nuoskaudos ir artėjančio fašizmo baimė neleido užjausti lietuvių, suprasti jų padėties tarp sovietų ir fašizmo. Holokausto siaubai pateisino Izraelio įkūrimą ir palestiniečių interesų nepaisymą – kas gi tais laikais apskritai paisė atsilikusių klajoklių. Lietuviams nuosavos nuoskaudos leido nesitapatinti su jų žemėje gyvenančiais žydais.

Lietuviai, apkaltinti žydų šaudymu – juoda dėme savo įvaizdyje (identitete), ieško pasiteisinimo ir randa jį kolektyvinėje traumoje – vežimuose į Sibirą, kurie neabejotinai siejami su komunizmo ideologija, o ši siejama su žydais. Tai verčia gretinti komunizmą su fašizmu – katras blogesnis. Kol kas pasaulio akyse jie nėra lygūs: fašizmas yra viešai pasmerktas, nuteistas, tapatinamas su blogiu, tad būti jo pusėje reiškia pačiam tapti blogam. Komunizmas, kad ir pralaimėjęs kapitalizmui, nėra viešai pasmerktas kaip ideologija. Daug kas dėl tuo metu vykusių žudynių ir trėmimų kaltina Staliną ar režimo „nukrypimus“, o ne pačią ideologiją ir jos moralę. Komunizmas tarsi daugiau „apsijuokęs“ nei kaltas, tad atrodytų, kad ir šiai ideologijai prijautę žydai nebuvo tokie blogi. Įvaizdžiai nevienodai juodi, juos bandoma suvienodinti siekiant išvengti kaltės. Laimė, dar neteko skaityti straipsnio, kur būtų lyginami skaičiai – jūs mūsų tiek išžudėte, o mes jūsų – „tik tiek“. Žydai apie savo susižavėjimą komunizmu iki šiol bandė išvis nekalbėti arba bent jau nematė jame nieko bloga. Pagaliau tais pačiais komunistiniais idealais gyveno kibucai, daug prisidėję prie Izraelio valstybės kūrimo. Matyt, pastaruoju metu bandoma permąstyti ir šį istorijos tarpsnį, nes neseniai pasirodė naujų žydų tautybės žmonių rašytų straipsnių ir interviu apie žydus sovietmečiu. Vienuose nurodoma itin didelė Stalino ir Sovietų Sąjungos reikšmė kuriant Izraelio valstybę, kituose – gandai, kad Stalinas, jei būtų porą metų ilgiau pagyvenęs, būtų ir žydus į Sibirą išsiuntęs. Gal tie gandai ir tiesa, bet, man regis, čia vyksta kas kita: žydai permąsto praeities įvykius bei savo vaidmenį ir pamažu ima suprasti, kad tauta to meto įvykiuose nebuvo vien bejėgė auka, kaip jiems iki šiol atrodė.

Žydai ir komunizmas

Dabar man tenka pereiti prie nemalonios temos – nagrinėti žydų tautos kaltę. Greičiausiai susilauksiu priekaištų. Pirmiausia, kad mąstau antisemitiškai. Tai, kad esu žydas, nelabai svarbu – yra nemažai žydų antisemitų. Penktąjį praėjusio šimtmečio dešimtmetį Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas Gordonas Allportas, vienas asmenybinės psichologijos pradininkų, jau kalbėjo apie „ypatingus mechanizmus, kurie verčia auką sutikti su savo persekiotojais, matyti save jų akimis… Žydas gali nekęsti savo istorinės religijos arba kaltinti kokią visuomeninę žydų klasę... arba neapkęsti jidiš kalbos“. Susitapatinimas su agresoriumi yra gerai žinomas ir psichoanalizėje. Didžiausi antisemitai paprastai būna vaikai ar vaikaičiai tų žydų, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių savo žydiškumo atsisakė. Tokie buvo įžymus Ispanijos inkvizitorius Torkvemada, Hitleris, o mūsų amžiuje kad ir Žirinovskis. Atsakyti į šį priekaištą man nesunku: aš už daug ką savo tautą gerbiu ir myliu, man daug kas žydų kultūroje labai artima, jaučiuosi esąs žydas, tiesa, jei reikėtų savo tautinį identitetą apibrėžti, tai sakyčiau – Lietuvos žydas, užaugęs Sovietų Sąjungos laikais ir jau daug metų gyvenantis svetur.

Mane taip pat gali apkaltinti tuo, kad kalbu apie dalykus, kurių nesu ištyręs, neturiu duomenų, skaičių. Tai tiesa, bet atsakyti galiu tik tiek, kad nagrinėju ne faktinę teisybę, o psichologinę. Vengiu vartoti skaičius ir citatas, nes ypač internete gali rasti „tikrų“ istorikų antisemitų straipsnių, kurių šaltinius patikrinęs (o tikrinimas gali trukti kelias dienas), randi iškreiptus skaičius ir citatas [2]. Ar skaičiai patvirtins mano iškeltų motyvų svarbą, ar bus rasti būdai šiems motyvams statistiškai tirti, ar ši tema jau ištirta – nežinau. Man svarbus pats motyvo buvimas.

Kai kas gali man prikaišioti, kad gilindamasis į tikras ar tariamas žydų kaltes, duodu naujų argumentų tiems, kas žydų nekenčia. „Ar nežinai, – gali man pasakyti, – kad antisemitizmas nėra racionalus dalykas, kad neapykanta žydams yra amžina ir dėl jos mes buvome žudomi bei visaip persekiojami jau du tūkstančius metų? Juk tai tikra, neretai sąmoningai kurstoma (kaip kad įžymiuose „Protokoluose…“) paranoja. Ir štai tu, užuot mūsų persekiotojus sugėdinęs ar sudraudęs, duodi jiems dar ir racionalių argumentų mūsų neapkęsti.“ – „Žinau, – atsakysiu aš, – antisemitizmas iš tiesų nesiremia protu ar teisingumu, tai – liguistas ir pavojingas dalykas. Kaip tik todėl mes patys turime rūpintis, kad sveiki išliktume, kad neprarastume blaivaus realybės jausmo. Negydykime svetimų ligų, verčiau pasigilinkime į savąsias. Naujų argumentų neapykantai aš neduodu, tik aiškinuosi tiesą apie mūsų santykį su savo tautine savimone ir kitomis tautomis. Ir šiame tiesos ieškojime negalime išvengti klausimo: kuo mus, žydus, taip traukė komunizmo ideologija.“

Vargu ar ginčytina, kad komunizmo ideologija daugeliui žydų buvo patraukli. Tuo metu ji buvo patraukli ir nežydams, tačiau įtariu, kad žydus ji dar traukė internacionalizmu – siūlymu visoms tautoms atsižadėti savojo tautiškumo. Vakaruose kylant nacionalizmo bangai, meilė tėvynei ir tautai tapo svarbiu ir konkrečiu žmogaus identiteto idealu – imta didžiuotis meile savo šalies gamtovaizdžiui, kalbai, istorijai, didybei ir nuoskaudoms. Lyginant su kitomis, tauta be šalies buvo tauta be meilės tėvynei, taigi bloga tauta. Čia negelbėjo nei meilė kažkada egzistavusiai tėvynei – istoriniam Izraeliui, nei hebrajų kalbos išsaugojimas religiniais tikslais. Reikėjo turėti šalį, ją ginti bei puoselėti, vystyti jos kalbą. Tėvynė buvo tapatinama su namais. Manau, pirmą kartą savo istorijoje žydai susidūrė su jausmu, kad jie – benamiai. Buvo tik dvi išeitys: atgauti savo senus namus – sionizmas, arba organizuoti visuomenę taip, kad šalis vienodai priklausytų visoms joje gyvenančioms tautoms. Kaip žinoma, abiem kryptimis ir buvo nueita. Be to, panašiai kaip Vokietijoje, Izraelyje taip pat buvo sujungtos komunizmo ir sionizmo idėjos. Vargu ar šalis būtų suklestėjusi be kibucų – socialistiškai organizuotų bendruomenių. Tačiau priešingame – internacionalizmo – kelyje žydus viliojo ir tai, kad jis siūlė garbingą kelią išsižadėti savo žydiškumo. Nereikėjo krikštytis, viešai keisti savo identiteto į svetimą. Naujojoje santvarkoje visų tautų žmonės vienu metu išsižadėtų tautinio identiteto, nusimestų jį kaip pirštinę nuo rankos. Skirtumas buvo tik tas, kad žydai atsikratytų identiteto dalies, dėl kurios per amžius kentėjo ir kuri darėsi vis mažiau svarbi ateistiniam pasauliui. Mat, kaip jau rašiau, žydų tautinis identitetas nuo pat tautos užgimimo buvo daugiausia ir religinis.

Dabartis

Gyvename nauju istoriniu laikotarpiu. Iš sovietų jungo išsilaisvinusi Lietuva vienu šuoliu atsidūrė kunkuliuojančiame išsivysčiusio kapitalizmo katile. Dar neišblėso iš atminties nuostabios išsilaisvinimo akimirkos – Baltijos kelias, trispalvė virš Gedimino bokšto 1988 m. ir kt., bet kartais ir jos atrodo jau toli praeityje. Tautos maišosi, žmonės važinėja po platųjį pasaulį, lietuvių būriai palieka tėvynę, o užsienietis Lietuvoje jau nėra stebuklas. Kam dabar įdomi ta praeitis, kam rūpi vežimai į Sibirą ir žydų šaudymai? Ar tai jau taip nutolo nuo mūsų kaip Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir mongolų ordos? Neapsigaudinėkime: istorija gyva ir alsuoja, sena praeitis atsiliepia dabarčiai. Man teko girdėti tvirtinant, kad LDK užkariavimai atidarė mongolų ordoms kelią į Rusiją ir keturiems šimtmečiams sustabdė jos vystymąsi, todėl būtent Rusijoje vėliau ir įvyko Spalio revoliucija, laimėjo komunistai. Ar ne tą patį byloja ir žydų valstybės atkūrimas po 2 000 metų? Tautos, kaip ir žmogaus, pasąmonė turi savo raidą. Jei norime sąmoningai ir laisvai kurti ateitį, nevalia nuvertinti pasąmonės, privalome žinoti, kad ji tikrai suveiks. Geriausias būdas ją pažaboti – suprasti, ką ir kodėl mūsų tautos darė, suprasti žmonių jausmus ir mintis, jų motyvus. Jų supratimas reiškia dvasinį teisingumą, o šis svarbesnis už formalų teisingumą. Surenkime kad ir dešimtis Niurnbergo ar Hagos teismų, bet jei nuteistieji ir jų vaikai bei vaikaičiai jaus, kad nuteisti neteisingai ar liko nesuprasti, tauta išsaugos pagiežos ir kartėlio jausmus, kurie, progai pasitaikius, išsilies į kruviną konfliktą. Tarptautinis teismas yra svarbus teisingumo instrumentas, bet jis neatstoja paskiro žmogaus sąžinės. Idealu būtų, jei kiekvienas žmogus prisiimtų atsakomybę ne vien už savo identiteto nuopelnus, bet ir už jo gėdingus bei nusikaltėliškus aspektus.

Vėl pasiūlysiu psichoterapinį sprendimą. Psichoterapeutas retai sako pacientui, kad jis neteisus. Jis žino, kad žmogus ir pats pasikeistų ir kvailai nesielgtų, jei tai nebūtų jam vienaip ar kitaip naudinga (neturėtų motyvų). Įvardijęs savo motyvus – jausmus, mintis, impulsus – ir išsiaiškinęs jų šaltinius, žmogus ir pats supranta, kas teisinga ir protinga. Aiškintis yra tuo lengviau, kuo mažiau esi puolamas, kuo mažiau bijai, kad atvirumas bus prieš tave panaudotas. Doras išsiaiškinimas, teisingas atsakomybės paskirstymas negali pakeisti praeities, bet leidžia kaltę pripažinti ir išpirkti, todėl pasikeičia nuskriaustųjų jausmai. Be to, toks aiškinimasis leidžia argumentuotai neigti neteisėtą kaltinimą. Visa tai yra psichinis darbas, kuris leidžia išvengti paranojinio konflikto. Psichoterapija padeda asmenybei geriau integruotis, žmogus suvokia savo prieštaringumą, jo identitetas praplatėja, sustiprėja, įgauna daugiau spalvų. Jis jaučiasi saugiau ir mažiau skaudina save bei kitus, kai randa tinkamesnius būdus savo poreikiams įgyvendinti.

Šį modelį galima pritaikyti ir tautoms: kiekviena jų turi pati tokį psichinį darbą atlikti – išsiaiškinti savo motyvus. Niekdarystėm užsiima pavieniai žmonės, bet jų motyvai būna nesvetimi ir kitiems. Jei tautinei savimonei rūpi teisingumas, o ne savo poelgių ar siaurų interesų gynyba, tai byloja apie tautos dvasinę brandą bei siekį ilgai ir naudingai bendradarbiauti su kitomis tautomis. Teisingumo siekimas, kaip ir žmonių tarpusavio santykiuose, yra visai kas kita nei trumpalaikės naudos ieškojimas.

Todėl užbaigsiu šį rašinį Winstono Churchillio aforizmu: „Visą pasaulio istoriją galima apibūdinti teiginiu, kad kai tauta yra stipri, ji ne itin paiso teisingumo, o kai jai ima rūpėti teisingumas, ji jau nebebūna stipri.“ Iki šiol žmonijos, kartu ir mūsų tautų – žydų bei lietuvių – istorija nebuvo itin laiminga. Jei mes norime pakreipti ją geresne kryptimi, mums reikia suprasti save ir kitus, o supratus – būti teisingiems sau ir kitiems.

______________________________

[1] Tą gerai iliustruoja senovės Graikijos mitas apie karalių Edipą, kurio tėvui karaliui Lajui buvo išpranašauta, kad jo sūnus jį užmuš ir ves savo motiną. Todėl Edipui gimus Lajus, sužalojęs sūnui kojas, atidavė jį tarnui ir liepė užmušti. Šiam vaiko pagailo ir jis atidavė Edipą piemeniui, kuris vėliau nunešė vaiką pas Korinto karalių Polybą. Pačiam Edipui taip pat buvo išpranašauta, kad jis užmuš savo tėvą ir ves savo motiną, todėl jis paliko Korinto karalystę, bet pakeliui sutiko savo tėvą Lajų, nepažino jo ir susipykęs užmušė, o atvykęs į Tebų miestą vedė Jokastą – Lajaus žmoną ir savo motiną.

[2] Markas Weberis iškreipia olandų pasiuntinio M. Oudendyke’o pranešimą.

Trumpai apie autorių: Levas Kovarskis – psichiatras, psichoterapeutas, psichoanalitikas. Gimė Vilniuje (1950 m.), nuo 1990 m. gyvena ir dirba Helsinkyje (Suomija). Tačiau L. Kovarskis neužmiršo Lietuvos, nei lietuvių kalbos. „Metuose“ debiutavo 2008 m. (Nr.8–9) skaitytojų teismui pateikdamas apsakymą „Šokių mokytojos laidotuvės“.

Šaltinis: tekstai.lt

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Pikc       2016-02-10 2:46

-> Tiesą sakant, nesidomėjau, tai nieko negaliu pasakyti.

Ana       2016-02-9 2:40

aciu Pick uz komentarus, ir klausimas - ka manote apie spartu chasidu judejima, beje ir Lietuvoje .

įsiminsiu:       2016-02-6 12:15

- “žmonių sąmoningumo lygis, priklauso nuo ŠVIETIMO SISTEMOS” (Raigerdo)
- Pikc apibrėžimas tobulas (4 kampai).

vai me> Pick       2016-02-6 0:21

Ačiu, uz gerą komentarą.Parašėte tai, apie ką visi mąstė, bet pasakyti nedrįso. Matyt ,įgimtas bailumas neleido, tfu.. atsiprašau,norėjau pasakyti tolerancija.

Pikc       2016-02-5 20:22

->“grazina” - Ačiū už komplimentą! smile

grazina       2016-02-5 13:58

Tau komentatoriau (s.m),tai gali nepatikti,bet jei tu noresi kada nors tureti skaitytoja,turi jam pataikauti,nes jis prie taves savo iprociu niekada nekeis.Tai reiskia - griebk demesi is karto..
Labai idomus komentarai komentatotoriaus (Pikc).

Pikc       2016-02-5 11:16

Keli punktai dėl Raigerdo komentaro:
1. “Žydai nuo seno buvo diskriminuojami Vokietijoje.” - bet tai nesutrukdė jiems susipirkti gausybę nekilnojamojo turto ir tapti įtakingais tiek politine, tiek ekonomine prasme, ne? wink Apskritai, Adolio antipatija žydams kilo ne iš priešiškumo jiems kaipo tokiems, bet dėl jų elgesio: a) ekonominio - naudojimosi ekonomine suirute savanaudiškais tikslais, kenkiant vokiečiams ir b) politinio -  raudonųjų (socialistų) judėjimo plėtros rėmimo, skatinimo ir dalyvavimo jame. Apskritai, p. Kovarskio apgailestavimai kad va, deja, žydai neturėjo laiko integruotis Lietuvoje yra nelabai pagrįsti, nes esminis faktorius čia ne laikas, bet noras - Vokietijoje, pvz., jie tam turėjo pakankamai laiko - bet kas iš to? Nepamirškim, kad žydai - tokie patys semitai, kaip ir arabai, tad galim pažiūrėti į tai, kaip integruojasi arabai - ir daryti atitinkamas išvadas.
2. “Lietuva šiuo klausimu buvo humaniškesnė, nes žydai, kaip ne kaip, neturėjo savo valstybės, ir Lietuva jiems tapo daugeliui tikra tėvyne.” - gali ir taip - bet kokią vietą jie toje “savo” tėvynėje matė lietuviams? wink
Na, apie nusišnekėjimą dėl “fošystų” geriau nieko nesakysiu. smile
Apskritai, remiantis žydų pavyzdžiu, galima sudaryti trumpą receptą, kaip bet kuriai etninei grupei svetimoje valstybėje garantuotai prisidaryti problemų:
1. NESIINTEGRUOTI: laikytis pabrėžtinai atskirai, bet kuria pasitaikiusia proga vis pabrėžiant savo išskirtinumą, pranašumą (pageidautina, stengiantis pažeminti vietinius);
2. NEBENDRADARBIAUTI: jokiu būdu nedalyvauti bendroje veikloje, bet veikti gaujų principu, stengiantis išstumti vietinius visose sferose - ekonominėje, socialinėje ir politinėje;
3. KENKTI: suirutės atveju, stengtis iš to išspausti kiek galima daugiau naudos sau, pageidautina - vietinių sąskaita; karinės agresijos atveju - susidėti su okupantais ir aktyviai dalyvauti represuojant vietinius.
Pasikeitus situacijai ir gavus nuo vietinių į ragus - didžiai stebėtis ir piktintis. Po to -
4. ERZINTI - skleisti melą, šmeižtą, mėtytis kaltinimais, reikalauti visokių kompensacijų ir pan.
Pasikeitus situacijai… na, manau, mintis aiški. smile
Suprantama, žydai šiuo atveju - tik pavyzdys, nors ir ryškus (šio modelio elementus nesunkiai galima įžvelgti čigonų, “liankų”, rusų (pvz. Latvijoje ar Estijoje) elgesyje) - o ir iš pačių žydų, norisi tikėti, taip elgiasi tik nedidelė mažuma. Bet užtat ta mažuma LABAI stengiasi. smile

s.m.       2016-02-5 1:35

du jau matau, o kur abudu purstasiai… Ar sia pamaina kitaip liepta vadintis?
Rasykit dar dar dar daugiau….......

grazina       2016-02-5 0:16

aciu uz klaidos atitaisyma ir komentaro papildyma…rasykite daugiau..labai idomu skaityti…

Raigerdas       2016-02-4 23:30

Dėkoju komentatorei Gražinai už pritarimą. Tuo pačiu noriu atitaisyti vieną savo labai grubią klaidą, nes rašiau skubėdamas. Savo komentare (2016-02-4 11:40) padariau klaidą, nes parašiau nesąmonę: “Sąmonė ir Realybė yra dvi priešingybės”. Iš tikro turi būti “Sąmonė ir Materija yra dvi priešingybės”.
Ir dar noriu papildyti dėl Holokausto. Pažiūrėkime į šio reiškinio šakninius dalykus. Levas Kovarskis yra psichiatras, psichoterapeutas, psichoanalitikas. Bet keista. kad šitas psichiatras pamiršo Eugeniką. Juk ne kas kitas, o būtent psichiatrai pasiūlė Hitleriui “apvalyti tautą” nuo nepilnaverčių žmonių. Pats Hitleris matė, kad Eugenikos dėka fašistams pasiseks įgyvendinti “rasinės higienos” idėjas. Nuo ko prasidėjo žmonių žudymai? Nuo psichopatinių ligonių sunaikinimo. Dabar galiu suklysti dėl skaičiaus šitų ligonių (galimai, buvo sunaikinta apie 70000 iki 2-ojo Pasaulinio karo pradžios), bet dokumentai parodė, kad psichiatrams buvo leista naikinti psichinius ligonius. Kad pradėti “valymą” psichiatrai pakišo Hitleriui įsakymą ir jis jį pasirašė.
Vikipedijoje apie tai aprašoma tik maža dalis to reiškinio:“Vokietijoje iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos sinonimiškai eugenikai naudota „rasinės higienos“ (Rassenhygiene) sąvoka. Vokiečių mokslininkai buvo nustatę 12 punktų, pagal kuriuos eugenika turėtų būti pritaikoma gyvenime. Rasinės higienos idėjas savo ideologijai pasiėmė nacionalsocialistai ir po 1933 m. rasinę higieną pavertę valstybinės politikos dalimi. Jos uždavinys buvo padėti sukurti antžmogių rasę, o jos idėjos panaudotos genocidui bei etniniam valymui, psichopatologinių ligonių fiziniam sunaikinimui pagrįsti”. Pats Z.Froidas nekentė Katalikų bažnyčios ir jo paties žodžiais tariant buvo pasiruošęs ją sugriauti nuo pamatų, išimant plytą po plytos. Todėl visiškai neatsitiktinai jis iškėlė seksą į pirmą vietą. Tokiu būdu, Džinas buvo išleistas iš butelio. Jėga, kuri yra skirta vaikų gimdymui ir vyro bei moters, kaip žmonijos rūšies, tolesniam gyvavimui, tapo šeimų griovimo instrumentu. Jeigu įsivaizduoti, kad mūsų sąmonė yra dieviškas kūrinys, tai seksas pareina nuo gyvūnų instinkto pratęsti savo gyvybės formą. Kad būtų stipresnis, įtakingesnis ir paslaptingesnis poveikis, tai Z.Froidas įvedė dar ir pasąmonės sąvoką, kuri nemažai žmonių daliai atrodo, kad tai yra kažkokia tai paslaptinga jėga netgi aukštesnė už sąmonę. Faktiškai tai yra klaidinantis žmones apibrėžimas, nes tokios kaip pasąmonė realiai iš viso neegzistuoja, nes tai yra tik nuo gyvūnų paveldėti dalykai, kurių turi žmogaus kūnas. Komunistai sąmonę pastatė į antrą vietą po materijos. Todėl nieko nuostabaus, kad komunistinėje Rusijoje atsirado tokia rimta problema, kaip “bezprizorniki”, t.y., nesantuokiniai ir pamesti vaikai. Komunistai pradėjo griauti religiją, o fašistai nutarė panaudoti ją saviems tikslams įgyvendinti. Tokios buvo pasekmės, kai griuvo krikščionybė, kaip pagrindinė Vakarų ideologija, o valstybėse pradėjo įsigalėti marksizmo ir ateizmo idėjos. Krikščionybė niekino mokslą ir ne vienas mokslininkas atsidūrė ant laužo. Vėliau mokslas pradėjo niekinti krikščionybę, todėl šiandien turime, kad gyvybė atsirado dėka cheminių reakcijų. Vėl gi, lietuvių liaudies patarlė:“Ką pasėsi, tą ir pjausi”. Psichologija gimė kaip marksistinė teorija, kuri turėjo pakeisti krikščionybės ir kitų religijų mokymą apie dvasią. Iš tikro, mokslas ir religija turi tas pačias šaknis - abi šios sritys stengiasi paaiškinti žmogui, kas jis yra, iš kur atsirado, ir kas jo laukia ateityje. Kas yra tie psichiatrai? Jų knygutėse yra teigiama, kad atėjus jiems, nebereikia šamanų, nebereikia kunigų, nes yra tas DVASIOS INŽINIERIUS - PSICHIATRAS, apsimetęs gydytoju. Būtent šitas “gydytojas” prisidėjo prie Holokausto ir prisidėjo prie to, kad paskleisti savo “DIAGNOZĘ” apie žydų tautą. Žydai nuo seno buvo diskriminuojami Vokietijoje. Lietuva šiuo klausimu buvo humaniškesnė, nes žydai, kaip ne kaip, neturėjo savo valstybės, ir Lietuva jiems tapo daugeliui tikra tėvyne. Todėl labai norėtusi, kad lietuviai pagaliau išsivaduotų nuo “savų” fašistų ir komunistų priklausomybės, nes tai yra mūsų tautai tikra gėda.

grazina       2016-02-4 20:01

dekoju komentatoriui Raigerdui uz komentara…

Jota Piktui       2016-02-4 18:31

Biškiuką atidedam tą klausimą, norėjau daugiau parašyti, bet gal vėliau.

Pikc       2016-02-4 13:51

->Jota: kalbėdama apie “Ukrainos banditus”, turėjote omenyje tuos, kurie sėdi lugandone ir dombabvėj? wink
O nuorodą į “pravislavnyj fašyzm” chebros puslapį užskaitau! smile

Raigerdas       2016-02-4 13:43

O dabar paliesiu žydų temą. Kad kalbėti apie žydų tautą, tai negalima taip suvulgarinti šios tautos istorijos. Žydų tautos istorija ir lietuvių tautos istorija turi skirtingus pradmenis. Mokslas išėjo iš religijos, todėl atsiskyręs jis pradėjo niekinti tai, kas jį pagimdė. Lietuvių tautos kultūra susiformavo iš tų idėjų, kurios buvo VEDOSE. Netgi, jeigu paimti mūsų Karaliaus Gedimino genialias mintis, tai jos pranoksta netgi šiandieninių didžiausių valstybių vadovų idėjas. Gediminas atsakė popiežiui į jo neprotingus priekaištus, kad Lietuvoje yra skriaudžiami krikščionis, kad mano šalyje vietos užtenka ir pagonims, ir krikščionims, ir pravoslavams ir kitų tikėjimų platintojams. Kadangi LDK, net užkariaudama kitas žemes, nekeitė ten tikėjimo, esamų tautų tradicijų ir jų kalbos, tai dėka šitos išmintingos politikos, LDK išsiplėtė iki Juodosios jūros. LDK pradėjo nykti tada, kai Lietuvoje krikščionis, kaip ir komunistai, tarp kitko, pradėjo kalbėti apie MEILĘ DIEVUI, tačiau, iš tikro, atnešė užnuodytus neapykantos vaisius. Šita veidmainiška politika atvedė šią Didžiąją Lietuvą iki išnykimo slenksčio. Krikščionių neapykanta pagonims išlieka iki pat šiandien. Ir jeigu lietuviai draugiškai sugyveno su gūdais ir kitomis tautomis, tai krikščioniškoji Europa, net 200 metų, puldinėjo Lietuvą, kad ją pakrikštyti. Nieko kvailesnio sugalvoti neįmanoma. Krikščionims vaidenasi, kad jie vieninteliai pažįsta Dievą, o visos kitos religijos yra niekam tikusios. Ta neapykanta buvo perimta iš judaizmo. Kristus buvo nukryžiuotas tik sufabrikavus jam kaltes. O tą padarė ne kas nors kitas, o būtent tie, kurie išpažino “vienintelę teisingą” tuo metu religiją - judaizmą. Vėliau, “vieningą teisingą” filosofiją mes jau gavome marksizmo-leninizmo laikais. Žmonių, su tokiu žemu sąmoningumo lygiu, visada buvo visose šalyse. Ir jeigu jie užgrobią valdžią, tai ten tuoj pat įgyvendiną kokią nors “vienintelę teisingą” ideologiją, kuriai turi paklusti visi. Vergai sugeba sukurti tik vergiško mąstymo filosofijas. Naikinant Lietuvoje pagonybę, nors tai yra VEDŲ tikėjimas, žlugo ir Gedimino idėjos, o tauta pradėjo degraduoti, nes nusileido iki neapykantos lygio, ir pasidavė idėjoms atneštoms iš Romos Imperijos - “skaldyk ir valdyk”. Tas pats principas buvo taikomas ir iš Auksinės Ordos pusės - “skaldyk ir valdyk”. Žydų filosofijose taip pat egzistuoja rasistinė neapykanta kitatikiams ir kitų tautybių žmonėms. Lietuvių tautoje yra sakoma: “Ką pasėsi, tą ir pjausi”. Ir lietuvių tauta neatgims, jeigu ji nesustabdys savo tautoje egzistuojančius NEAPYKANTOS SKLEIDĖJUS, kurie šnibžda “aš ateinu oas tave su meile”, nors iš tikro laiko peilį už nugaros. Kol mūsų tauta nepaskelbs karo visų rūšių VEIDMAINIAMS, tol ji murkdysis priešmirtinėse konvulsijose. Patraukti atsakomybėn tuos, kurie šaudė nekaltus žmones, vien tik dėl to, kad jie yra žydų tautybės, yra nusikaltimas ir už jį privalo atsakyti visi tie, kurie kuo nors prisidėjo prie žydų šaudymo. Mūsų tautoje galima išnaikinti veidmainius ne naikinant juos, o perauklėjant. Reikia naikinti ne žmones, o naikinti patį VEIDMAINIŠKUMĄ, kaip vieną iš labiausiai pavojingų reiškinių, nes tą dalyką NEŠIOJA SAVYJE TIK AMORALŪS ŽMONĖS. Reikia naikinti jų idėjas, o ne pačius žmones, nes jie giliai, savo gerosios dvasios pusėje yra tokie patys kaip ir mes. Žydus šaudė lietuviškieji FAŠISTAI. Į Sibirą vežė mūsų tautiečius, lietuviškieji komunistai. Pagaliau reikia suprasti, kad mūsų tautoje mes jų turime, nes nebėra to pratęsimo mūsų POLITIKOJE, kurios pagrindus nubrėžė mūsų DIDYSIS KARALIUS GEDIMINAS.

Raigerdas       2016-02-4 12:40

Kad psichoanalitikas parašytų vientisą ir vertingą mūsų visuomenei straipsnį, tai čia būtų ne mažesnis stebuklas, nei Gagarino skrydis į kosmosą. Autorius bando įbrukti Zigmundo Froido idėjas, kurios paseno vos gimusios, ir apie kurias pats Z. Froidas pasakė, kad jo psichoanalizė miršta. Man tikrai yra nesuprantamas tokių žmonių loginis mąstymas, kurie populiariną Z. Froidą, patys menkai suprasdami apie ką jis rašė. Todėl tokiame mąstyme visada, kartoju - visada, atrasite nelogiškumų ir prieštaravimų. Taigi, straipsnio autoriaus straipsnis yra žemesnio lygio, nei mąstė pats Zigmundas Froidas, kurio nebėra jau seniai gyvųjų tarpe. Norite faktų? Prašau. Štai autorius rašo:“Drįstu tai daryti remdamasis savo profesine psichoanalitiko patirtimi – dirbdamas supratau, kad mūsų požiūrį į save ir kitus lemia ne tikrovė, o jos įvaizdžiai, atspindžiai žmonių sąmonėje”. Gerbiamas autoriau,
Levai Kovarski, savo psichoanalitiko patirtį jūs senai galėjote išmesti į šiukšlių dėžę, nes šią teoriją pasigriebė farmacininkai, nes ji yra naudinga tik jiems ir daugiau niekam, netgi jums pačiam. Z. Froidas tik aptiko žmogaus mąstymo ypatybių kai kuriuos kampus, tačiau visa tai užgeso teoriniuose teiginiuose, nes praktikoje žmogus pasirodė kur kas gilesnis, nei tada numatė Z. Froidas. Kame yra jūsų klaida? Jūs kalbate apie sąmonę, kaip apie veidrodį. Pagal jus gaunasi, kad tikrovę atspindi veidrodines savybes turinti sąmonė. Tačiau tai nėra tiesa, nes sąmonė nėra materiali ir ją negalima suvulgarinti iki veidrodžio savybių. Pirmiausia, veidrodis nekinta, o žmogaus sąmoningumas gali kisti labai greitai. Jūs dar vakar, pavyzdžiui, nemokėjote virti cepelinų. Jūs išmokote per keletą valandų ir jau galite ne tik sau išvirti cepelinus, bet ir kitus išmokyti juos pasigaminti. Joks robotas šito padaryti negali, o jeigu ir galėtų padaryti, tai jo sistemoje turėtų būti ne vienas, o galimai šimtai, tūkstančiai ar net milijonai veidrodžių. Sąmonė ir Realybė yra dvi priešingybės. Ir koks bus toje šalyje gyvenančių žmonių sąmoningumo lygis, priklauso nuo ŠVIETIMO SISTEMOS toje šalyje. Todėl žmogus arba suvokia svarbiausius reiškinius tikrovėje arba jis jų nesuvokia, nes tai priklauso nuo ŽINIŲ KOKYBĖS, kurias jis naudoja dėka atminties. Jeigu žmogui yra kalama į galvą, kad jis yra gyvulys, kaip tai daro psichiatrai visose valstybėse, tai jūs ir gausite gyvuliškus santykius tarp žmonių, nes toks yra švietimas, kuris yra grindžiamas tokiais pseudomokslais, kaip psichologija ir psichiatrija.

Jota       2016-02-4 12:25

Seniai čia buvau, bet kartais užmetu akį. Tas Kovarskio str. per ilgas, gerokai atskiestas aptakiais grožiniais elementais, viso net neperskaičiau. Pikc savo komentare pastebėjo gerų dalykų. Apskritai kas nori, mato, jog lietuvių šunuodegiautojai ir patys žydai nori mums žūtbūt įteigti, jog esame kalti dėl žydų žudymo ir dėl to turime atgailauti bei lieti karčias ašaras. O žydai, žinoma, nekalti. Nelabai gražiai pasirodė ir ponia Kukliansky, nebeminėsiu dėl ko. Dėl holokausto (kai kurie lietuviai tiek užzombinti, kad šį žodį  laiko šventu, - čia be komentarų) paanalizavus ir pasiknisus literatūroje galima ir patiems susidaryti teisingą  nuomonę. 
Bet kad ne visi tokią nuomonę susidaro,  liudija ir ši nuoroda, nepraleista lryte:
http://3rm.info/main/61330-na-chey-storone-kreml-k-permyachke-vstupivshey-v-spor-s-berlom-lazarom-prishla-domoy-policiya.html
Nesiimu šimtu proc. garantuoti, kad čia viskas teisinga, bet vis prisimenu anksčiau rodytą L. Palmaičio entuziazmą dėl Ukrainos banditų, taip pat ir kitus šaltinius, patvirtinančius žydiškąjį entuziazmą tiek Ukrainoje, tiek Rusijoje, tiek kitur (JAV žydų daugiau nei pačiame Izraelyje). Nuotraukos nuorodoje aiškiai rodo, su kuo “Putleris”. Su putleristais, ar ne? Ech, terioja Ukrainą  visi miško žvėrys…

Dar -  manau, kad reikėtų saugotis katalikybei gresiančio judaistinio regreso, kai rūsčiu monoteistinio Dievo įvaizdžiu naikinamas trejybinio malonės ir meilės Dievo suvokimas ir tvirtinama, jog nepavyko visas Bažnyčios kone dviejų tūkstančių metų kelias, na, nebent kai kurie elementai. Tai yra nesąmonė.
Ir, žinoma, New Age kvailysčių:)

Pikc       2016-02-3 23:57

Atkartodamas autoriaus dėdę, apibūdinčiau šį straipsnį kaip įdomų, bet prieštaringą. Autorius tikrai stengiasi būti nešališkas, bet dėl suprantamų priežasčių to išvengti nepavyksta (ir galbūt neįmanoma).
Keletas įdomesnių punktų:
1. Apie nacionalizmo (tautiškumo) kilmę: “Užuot jautę, kad juos jungia su kitais žmonėmis miestas, kuriame gyvena, lojalumas karaliui, luomas ar religija, žmonės pradėjo vis daugiau „apibūdinti“ save pagal šalį ir kalbą.” Ir viskas? O bendra kilmė, kultūra - nereikšmingos? Tautinė tapatybė - kur kas daugiau, negu tik šalis ir kalba. Čia, ko gero, autorius kiek gudrauja, tyčia “užmiršdamas” kitas dedamąsias - nes tada tektų pripažinti, kad žydams irgi būdingas nacionalizmas.
2. “Lietuviai, apkaltinti žydų šaudymu – juoda dėme savo įvaizdyje (identitete), ieško pasiteisinimo ir randa jį kolektyvinėje traumoje [...]” - lietuviams kaip tautai NĖRA dėl ko teisintis - nebent, bolševikų pavyzdžiu, taikytume kolektyvinės atsakomybės principą - bet tada teisintis reiktų ir žydams. wink
3. Apie komunizmo ir fašizmo (tikrai? o ne nacizmo?) lyginimą: “Įvaizdžiai nevienodai juodi, juos bandoma suvienodinti siekiant išvengti kaltės.” KALTĖS? Vadinasi, būtent “fošystai” siekia vienodo traktavimo, nes jaučia kaltę? Ar, žiūrint iš kitos pusės - kas siekia vienodo abiejų ideologijų traktavimo - tas “fošystas”? Teisingumo siekis čia nieko dėtas? Beje, dėl šito “Laimė, dar neteko skaityti straipsnio, kur būtų lyginami skaičiai [...]” - o reiktų tokių straipsnių, nes tada LABAI AKIVAIZDŽIAI pasimatytų, koks smerkiamo “fašizmo” ir teisinamo komunizmo nužudytų žmonių santykis (pvz. http://www.scottmanning.com/content/communist-body-count/). wink
4. Apie vokiečių nacionalsocializmą - na, čia antipatiją kažkiek suprantu, bet tai jau asmeniškumai. Objektyviai žiūrint, nebuvo ten jokio “atgal pasukto vystymosi”: jau vien logiškai žiūrint - kaip galima dviejų tuomet populiariausių ir santykinai naujų ideologijų sintezę pavadinti regresu? Panašu, čia autoriui pakišo koją emocijos, kurias jis bandė (ne itin sėkmingai) užmaskuoti samprotavimais.

dvv       2016-02-3 21:05

man patiko. Noreciau daugiau straipsniu, siekianciu tarpusavio supratimo, nors zydu Lietuvoj neliko ir jiems neidomu, kaip rasyta nei valstybes , nei kulturos ir kalba sunki. Juk mes niekaip nuo savo identiteto negalime pabegti. Man is vis kartais idomu,pvz. mano dukra, gimusi nepriklausomybes pradzioj,  Lietuvoje gyveno tik 14 metu ir tuos su pertraukom, yra trikalbe,laisvai kalba 2 uzsienio kaip gimtosiomis, ir dar 2 nevisai laisvai kalbomis, rusiskai nemoka, siuo metu gyvena pietu europos salyje, bet visi vietiniai ja laiko ruse, nes ji prisistato kaip lietuve. Eina sau, kaip viskas prilimpa. net prie vaiku ir anuku bus prilipe ko gero. Tik nesaukit, kad issizadejom tevynes, as gyvenu Lietuvoj jau taip isejo.

Neabejoju       2016-02-3 20:37

Neabejoju,kad autorius būtų galėjęs dar geriau parašyti,bet tada jo tautiečiai ant jo būtų įsiutę,o gal net įkišę į bačką.

sveikai sudėstyta       2016-02-3 18:50

Viskas būtų gerai, jei protingi lietuviai kalbėtųsi su protingais žydais. Bėda ta, kad lietuvių durniai (politinis ir kitoks “elitas”) santykiauja (kalbėjimusi to nepavadinsi)su žydų durniais (arba tokiais apsimetančiais - tai labai patogi pozicija: durninti durnius).

Mazeli,       2016-02-3 18:11

amžius daro nemaža įtaka protui, taigi ir pradeda matytis įvairios spalvos.

Nuo komuniozmo i liberalizma       2016-02-3 14:55

Tas pats b…,tik kitoje saujoje.
Zydai nekalti…aplinka kalta.

ISVERSKITE i LIETUVIU kalba TORAS       2016-02-3 14:31

Kai tai ivyks,tada ir pasikalbesime.
Lietuviai paslapciu neturi.

ruta       2016-02-3 11:10

Su idomumu perskaiciau teksta , aciu , tik tas poziuris i viska is psichoterapeuto ‘boksto’ kiek keistokas.Manau, istorijos ir archyvu nagrinejimas daugiau duotu naudos, jeigu tuo uzsiimti nei zydai , nei lietuviai.Vien Autoriaus paminejimas ,kad zydai turejo savo valstybe , imant ‘informacija’ is ju religiniu saltiniu , tai jau nekaip skamba .

Medardas       2016-02-3 9:18

Nuostabi, labai profesionali ir gili studija. Pagarba ir pasisdidžiavimas, kad mūsų žemėje užaugo tokia asmenybė.
Teisingai yra sakoma, kad savo patriotizmą, pagarbą kitam ar kitokiam gali pamatuoti kitų tokių pat jausmų supratimo ir pagarbos laipsniu savyje.
Gaila, kad psichoanalitiniu požiūriu liko nepanagrinėtas sąmoningas globalizacijos reiškinių skatinimas ir kiek tokia politika yra atsakinga už  valstybių destabilizaciją viduje ir politinių įtampų didėjimą tarptautiniu mastu bei gilina globalias krizes. Ar tai nestumia žmoniją į III pasaulinį karą?
Tema siejasi ir su pabėgėliai - migrantai dilema. Negalintį apsiginti nuo smurto būtina gebėti, bet ar tai nėra pirmiausia jo stipresnių, besivienijančių šiam tikslui, tėvynainių pareiga? Gal reikia pirmiausiai taip jiems padėti?
Ar neatsakingai priimdami lengvesnio gyvenimo ieškotoją neveidmainiaujame, pasąmonėje tikėdamiesi, kad jis taps mūsų vergu ir tai galiausiai pavers jį mūsų vidaus priešu?
Juk žydai, siekdami išlikti, pasklido po pasaulį, kai buvo išvyti iš tėvynės bei verčiami vergais, o Lenkijoje ir Lietuvoje jie apsigyveno, kai Rusijos carai jiems uždraudė gyventi didžiuosiuose miestuose ir gelbėdamiesi nuo pogromų. Ar ne čia gludi holokausto tragedijos ištakos?
Taip gali atsitikti kiekvienai tautai. Taip nuolat nutinka ir kitoms socialinėms ir net profesinėms grupėms, kurios išstumiamos net savoje valstybėje į socialinę atskirtį.

mama iš kaimo       2016-02-3 0:52

  Nesuprantu komentatorių. Mano supratimu, straipsnis - puikus, ne tik objektyvus, bet ir rodo tikrai aukštą vidinę /ir ne tik/ autoriaus kultūrą. Visi argumentai pagrįsti taip stipriai, kad tikrai nėra kur “prisikabinti”.
  Prisimenu daktarą Levą, kai dirbo fizkultūros dispanseryje. Jauna mergaičiukė buvau jo pacientė. Ir tada matėsi jo neeilinis inteligentiškumas, kultūra, pareigingumas kaip gydytojo. Tokių nebuvo daug.
  Kokia turėtų būti gėda Vanagaitei, jei perskaitys šitą straipsnį. O perskaityti verta, manau, ne tik jai.

Požymis       2016-02-3 0:07

Visi kirai sulekia į kiemus - bus audra.
Nervingi straipsniai žydų tema - bus finansinė krizė.
Tik nepradėkit atsiiminėti savo indėlių - būsite teisiamas.
Apie viską pagalvota.

kas       2016-02-2 23:26

dėl išnaudojimo. “21 Gali reikaluti palūkanų už paskolas iš svetimtaučio, bet už paskolas savo tautiečiui neturi reikalauti palūkanų, idant VIEŠPATS, tavo Dievas, laimintų visus tavo siekius krašte, kurio paveldėti eini“  23: 21 Pakartotino įstatymo knyga, penkiaknygė/Tora”

aaa       2016-02-2 23:24

autorius Levas Kovarskis - tuo viskas ir pasakyta…

Grazina       2016-02-2 20:10

Prasau jusu Letai Palmaiti,pakomentuokite placiau si straipsni…

Letas Palmaitis       2016-02-2 19:53

Pamatęs, kad autorius yra tokių monstrų, kaip Bernardas Shaw ir Churchilis gerbėjas, nesigilinu į argumentus apie žydus. Patariu tik darkart:
sites.google.com/site/theholocaustrevised/lithuanian


Rekomenduojame

Ramūnas Aušrotas. Europos Parlamentas pasmerkė Lenkijos ketinimus kriminalizuoti lytinį mažamečių švietimą

Svarbi žinia: teismas įpareigojo Vyriausybės atstovą S. Buškevičiaus skundą dėl Kazio Škirpos gatvės pervardijimo nagrinėti iš naujo

Rasa Čepaitienė. Atviras laiškas Trakų rajono merei Editai Rudelienei

Liudvikas Jakimavičius. Balsavimo kortelė

Konferencija „Lietuvybė viešajame gyvenime“ (vaizdo įrašas)

Gitanas Nausėda per Nacionalinius maldos pusryčius: „Susitelkime maldoje visi kartu prieš Dievo veidą, ir vėl pasijuskime esą broliai ir seserys“

Ramūnas Aušrotas kviečia į diskusiją apie naujausią Šarūno Barto filmą „Sutemos“

Aras Lukšas. Stalinizmo šaukliai: tarp prisitaikymo ir atgailos

2019-ųjų metų Laisvės premija skirta Laisvės kovų dalyviui, žmogui-legendai Albinui Kentrai

Nuo bačkos. Viktorija Čmilytė-Nielsen. Nacionalinė šeimų taryba – rūpestis šeimomis ar inkvizicijos kūrimas?

Veronika Winkels. Ugdyti vaikus… mokykloje ar namie?

Andrius Švarplys. Kas nutrauks bankų vydomą valstybės šantažą?

Liudvikas Jakimavičius. Ką bendra turi šv. Kalėdos ir šachmatai?

Algimantas Rusteika. Ruoškitės pasirinkimams – ‘vsio bus zakonno’

Ramūnas Aušrotas: „Gal pirmoji JTO MTK ponia norėtų lankyti civilinės šeimos teisės kursus? Priimčiau su nuolaida“

Neringos Venckienės interviu TV3: „Variantai buvo tik du: arba ginti mergaitę, arba pamiršti, kad tokia gimė. Aš pasirinkau ginti“

Tyrimas palygino santuoką ir gyvenimą kartu nesusituokus

Donaldas Trumpas: E. Macrono atsiliepimas apie NATO yra „labai labai bjaurus“ ir „įžeidžiamas kitoms 28 valstybėms narėms“

Algis Avižienis „Iš savo varpinės“. Bankininkas, kuris nugalėjo carinę Rusiją

Ramūnas Aušrotas. Pirmą kartą šeimų balsas oficialiai skambės ir nacionaliniu lygmeniu

Shannona Roberts. Šaldyti kiaušinėlius ar karjerą?

Gytis Padegimas. Kiek milijonų medžių per 30 Nepriklausomybės metų sunaikino ir dar sunaikins mūsų godumas ir gobšumas?

Vidas Rachlevičius. Nenorėčiau Brexito, bet jei laimėtų kairysis leiboristų gaivalas, Britanijos būtų gaila dar labiau

Vygintas Gontis. Kaip deklaracijas apie žinių ekonomiką paversti atsakinga valstybės viešojo sektoriaus bei mokslo ir studijų politika

Liudvikas Jakimavičius. Partijos ir išdavikai

Povilas Gylys. Kas Jums, profesoriau Janeliūnai?

Kun. Grégoire Celier FSSPX. Imigracija – principai, teisės, praktika (III)

Algimantas Rusteika. Metodiniai patarimai. Subalansuota LRT indrėms ritutėms, bet tinka ir ... žmonoms

Geroji Naujiena: Kad vaikščiotume Viešpaties šviesoje!

Regina Terleckienė. Sukilėlio likimas. Iš carinių baudėjų nagų ištrūkęs sukilėlis

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.