Religija ir filosofija

Letas Palmaitis. Nikėjiškos krikščionybės retrospektyva [1]: Nikėjiško tikėjimo aibės ir filosofija

Tiesos.lt redakcija   2016 m. sausio 25 d. 23:23

11     

    

Letas Palmaitis. Nikėjiškos krikščionybės retrospektyva [1]: Nikėjiško tikėjimo aibės ir filosofija

Nikėjiška čia vadinama krikščionybė, poapaštaliniu laikotarpiu intensyviai plitusi anapus Šventosios Žemės pirmiausiai graikų–romėnų kultūros pasaulyje, o iš ten – ir kaimyninuose kraštuose. Pavadinimas paimtas iš krikščionybės esmę įsakmiai dogmiškai apibrėžusių Pirmojo Visuotinio Bažnyčios susirinkimo Nikėjoje (325 m.) ir Antrojo – Konstantinopolyje (381), nors abudu iš esmės tik tvirtino, jau remdamiesi imperatoriaus krikščionio valstybiniu autoritetu, tas teologines tikėjimo interpretacijas, kurios be didelio prieštaravimo rutuliojosi Vakaruose ir Rytuose jau nuo I amžiaus pabaigos. Įvertindamas dabartinę nikėjiškos krikščionybės situaciją, autorius svarsto alternatyvinės krikščionybės galimumą nesuteikdamas sau kritiko vaidmens ir pats išlikdamas nikėjiško išpažinimo rėmuose. 

Nikėjiška krikščionybė ir graikų filosofija

Nikėjiškai krikščionybei mūsų dienomis reikia priskirti beveik visas žinomas krikščioniškas denominacijas, vienaip ar kitaip kilusias iš senųjų tradicinių (ar nuo jų atskilusias) po 381 m., įskaitant tiek monofizitus ir nestorijonus, tiek ir neoprotestantiškas (charizmatines evangeliškas), kai kada (revidavus) iš dalies net ir atmetančias dalį pačių nikėjiškų dogmatų. Tam tikra prasme čia patektų net ir ikinikėjiški arijonai, nes itin gajos vienokios ar kitokios arijonizmo „idėjos“ nuolat kilo visais laikais ir tebekyla daugelyje denominacijų tarp įvairiausių savamokslių „atradėjų“. Visam šiam srautui yra būdinga tai, ką būsimasis popiežius Jozefas Ratzingeris (dabartinis Benediktas XVI) garsiajame „Įvade į krikščionybę“ pavadino „Ankstyvosios Bažnyčios apsisprendimu už filosofiją“. Ypač neoprotestantų raštuose populiari yra nuomonė, kad denominacijų neva būta visais laikais, bet tas „nelemtas Konstantinas“ nutarė sukurti savo imperijai vieningą valstybinę ideologiją, o todėl neva jėga privertė visus išpažinti tik savo „katalikišką“ versiją, o kitas uždrausti, bet tai neva ir buvo padaryta 325 m.

Kad jau šis susirinkimas svarstė anuo laiku svarbiausią teologinį skilimą tarp ortodoksų ir arijonų, yra tiesa, bet kad būtų buvusi prievarta įvesta viena privaloma traktuotė – ne.

[Vakarų neoprotestantai būtinai keiksnoja ją kažkodėl „katalikiška“ turėdami galvoje Romą, bet nors ir patys katalikai čia vargu ar ims prieštarauti, tai yra klaida, nes termino „katalikiškas tikėjimas“ (žinomo nuo 108 m.) siejimas būtent su Roma yra vėlesnis, įsitvirtinęs po 1054 m. (stačiatikiai ir dabar tebevadina save graikišku terminu katalikai „visuotininkai“), o tipiški pačios Romos katalikybės bruožai galutinai susiformuoja tik tarp Kliuni sąjūdžio pergalės (Popiežiaus Grigaliaus VII „Dictatus Papae“, 1075) ir Tridento susirinkimo (1545–1563) nutarimų įgyvendinimo].

Du pirmieji Visuotiniai Senosios Bažnyčios susirinkimai, be abejo, numatė „privalomą teisingą tikėjimą“, tačiau praktiškai šitaip neišėjo, nes paskesni suvažiavimai tik tuo ir užsiiminėjo, kad vis tobulino dogmatiką atmesdami be perstojo atsirandančias naujoves tiek apibrėžiant „Kristaus Prigimtis“ bei Jų santykį, tiek atvaizdų (ikonų) garbinimą / negarbinimą ir pan.

Iš pagonių atverstiems krikščionims „apsisprendus už filosofiją“, svarbiausią problemą sudarė reikalas logiškai pagrįsti Kristaus D-vystę tuo pat metu nenusižengiant skelbiamam monoteizmui. Trejybinis D-vo suvokimas šį uždavinį tariamai lengvino. Tokia filosofinė problema galėjo kilti tik pagoniškoje antikinėje tradicijoje, tačiau ko gero, jos net nebūtų buvę bent anuometinėje judėjiškoje tradicijoje, kuriai tiek filosofija, tiek teologija buvo svetimi dalykai: visos problemos sprendžiamos tik atrandant ar neatrandant atramos Toroje, Pranašuose ir Raštuose.

Bažnyčios susirinkimai: Šventosios Dvasios įkvėpimas ar D-vo kantrybė?

Ginčai, vykę minėtose aistringose graikiškose kovose, ne kartą baigdavosi oponentų fiziniu žlugdymu – luošinimu, nužudymu, o pačios kovos greičiau primindavo dabartines parlamentines su jų partijomis, frakcijomis ir lobizmu (kai kada panėšėjo net į jakobinų Konventą arba Stalino „parodomuosius procesus“ nuteisiant myriop eretikus „nukrypistus“ – plg. vad. „plėšikų susirinkimą“ Efeze 449 m. prieš diafizitus, neva nestorijonus). Dažnai pats vyskupų likimas priklausė nuo eilinės partijos laimėjimo. Pralaimėjusieji netekdavo ne vien garbingos pozicijos, bet ir viso turto, o kada ne kada – ir gyvybės. Todėl neapsieita ir be papirkimų. Oponentai beveik visada stengėsi palenkti imperatorių į savo pusę, nes nuo suinteresuoto imperatoriaus galėjo priklausyti ir ginčo rezultatas. Romos popiežiaus partija laimėdavo anaiptol ne visada, o pats Romos popiežius net galėjo būti suimtas, iš Romos nugabentas pas imperatorių į Konstantinopolį bei ten žiauriai kankinamas (pvz., Martynas I, miręs tremtyje 655 m.). Eretikų kankinimų neminėkim – jų persekiojimas kartais mažai skyrėsi nuo pačių krikščionių persekiojimų pagonybės laikais.

Reikia pripažinti, kad Rytuose ir Vakaruose išaugusi vienoda teologinė sistema ir dabar atrodo nuostabiai darni, be tokiomis aplinkybėmis laukiamų vidinių prieštaravimų. Tai tarytum patvirtina įsitikinimą, kad visuotiniame Bažnyčios susirinkime veikia Šventoji Dvasia, nors tuo tarpu sunku suprasti, kodėl „Kur du ar trys susirinkę Mano vardu, ten ir Aš esu tarp jų“ (Mt 18, 20), šimtų vyskupų susirinkimai galėjo vykti ne Jo, bet savo vardu, nes vienas susirinkimas ne kartą atmesdavo ankstesnio susirinkimo nutarimus – pvz., Chalkedono Visuotinis susirinkimas 451 m. atmetė minėto 449 m. (antrojo) Efezo susirinkimo nutarimus. 

Apie Konstantinopolio vyskupo Nestorijaus asmeninį priešą Aleksandrijos vyskupą – vieną iš Bažnyčios tėvų – šv. Kirilą net ir pravoslavų šaltiniai rašo, kad jis kantriai laukė kokios nors neatsargios kalbos klaidos Nestorijaus pamoksluose, kad pasinaudojęs apkaltintų erezija ir sutriuškintų. Garsus nestorianizmas (paplitęs vėlesniais laikais ir neturėjęs nieko bendro su Nestorijaus teologija) iš dalies ir atsirado šių pastangų dėka. Mat Nestorijus atsargiai siūlė pakeisti terminą D-vo Motina (kurį ir pats vartojo tada ir vėliau) terminu Kristaus Motina, kad būtų išvengta Švč. Mergelės sudievinimo ir jai nebūtų priskiriama priešegzistencija laikų pradžioje. Kirilas Aleksandrietis išvedė iš čia Kristaus Prigimčių išskyrimą. Užsitikrinęs Romos popiežiaus pritarimą, prieš Trečiąjį Visuotinį susirinkimą Efeze (431 m.) Kirilas surašė 12 prakeikimų Nestorijui, į kuriuos Nestorijus atsakė savais prakeikimais.

Dėl šio ginčo sušaukti bent trys visuotiniai susirinkimai (Trečiasis Efeze, Antrasis Efezo „Plėšikiškas“ ir Ketvirtasis Chalkedone, iš vienos pusės, nubaudęs daugelį Nestorijaus priešų, iš kitos, paskelbęs garsiąją Prigimčių formulę „Nesuliejamai ir Neatskiriamai“ bei įsakmiai įtvirtinęs terminą D-vo Motina su visomis jo pasekmėmis iki pat plačiai paplitusios Dangaus Karalienės, kuri galų gale pavirsta kosmine visatos Karaliene dabartiniame KBK lietuviškame tekste (KBK 966, bet plg. Jer 44, 17 ir toliau).

[Užbėgdamas visoms reakcijoms už akių, autorius pareiškia, kad neabejoja katalikišku teiginiu, jog Švč. Marija, t.y. Mirjam, yra Bažnyčios Motina, ir laiko pasakymą „Mergelė tapusi Bažnyčia“ nuostabiai tiksliu, tačiau įsitikinęs, kad Nestorijaus perspėjimą patvirtino… Pats D-vas, leidęs už tai krikščionims islamiškąjį varžovą vos ne tuojau po Chalkedono – žr. Korano surą al-Mā’ida, 116, pvz., quran-online.ru/5:116!]

Bet koks aiškinimas, suvoktas kaip Nikėjos išpažinimo iškraipymas, buvo laikomas šventvagyste, D-vo niekinimu, todėl krikščioniška meilė niekintojui būtų buvusi traktuota kaip nuodėmė. Matyt dėl šios priežasties gausūs savitarpio prakeikimai yra vienas būdingiausių anų didžiųjų susirinkimų bruožas. Pastebėkim, kad visame Naujajame Testamente, prakeikimas (anatema) pabrėžtinai uždedamas tik skelbiantiems „kitokią Evangeliją“ (Gal 1, 8– 9). Kur ne kur minimos ir erezijos, tačiau išvardijant žmonių grupes, nepaveldėsiančias D-vo Karalystės, minimi tik stabmeldžiai bei gyvenantieji sunkiose nuodėmėse (1 Kor 6, 9–10), o kalbõs apie „prakeiktus eretikus“ visai nėra.

Kadangi Šventosios Dvasios veikimas vargu ar suderinamas su neapykanta, fiziniu luošinimu ar neteisingais prakeikimais, greičiau vertėtų pamąstyti apie begalinę D-vo kantrybę išbandant tolesnę krikščionių veiklą ir sudarant progą bet kokiomis aplinkybėmis gausinti šventųjų skaičių, nors krikščioniškos meilės paniekinimas turėjo būti akivaizdus. Kad ir kokiomis priemonėmis tarp savęs kovodami, didieji vyskupai dirbo bendrą kūrybinį darbą, kurio rezultatas ir yra tradicinis nikėjiškos dogmatikos darnumas. Matyt pats gilus visuomenės atsidavimas Kristaus Asmens Paslapčiai ir davė postūmį gyvybingai tūkstantmẽtei nikėjiškos krikščionybės istorijai, o būtent tai ir buvo svarbu.

Mokslas ar D-vo palaimintas „Nepaaiškinamojo paaiškinimas“?

Įsidėmėtina, kad didieji susirinkimai svarstė anaiptol ne Evangelijos žinią, bet klausimus, kurie iš principo viršija žmogaus proto ribas. Todėl kad ir Paties D-vo duotas (Šventosios Dvasios padiktuotas) jų paaiškinimas vargu ar būtų suprantamas žmogui apskritai (plg. sukurtosios Visatos aprašymą pagal anų laikų žmogaus suvokimą Pradžios knygoje – su vandens bedugne, kurią nuo Žemės atskiria kietas dangaus skliautas, turintis langus vandeniui nuleisti – ar kas būtų supratęs dėstymą Einšteino reliatyvumo teorijos formulėmis? ar tikėjimas yra mokslo, ar dorovės sritis? kas svarbiau Išganymui: „Prigimčių santykis“ ar Mt 5–6?) Jei šitaip suprastume, turėtume pripažinti, kad garsioji nikėjiška dogmatika (bent dar nesuskilusios Bažnyčios laikų) tėra tik D-vo kantriai leistas „paaiškintas“ tikėjimas Nepaaiškinamuoju, bet toli gražu nėra formulės, kuriomis moksliškai (ir be jokios pagarbios baimės, su pagonims būdingu stačiokiškumu) būtų įrodoma, „iš ko susidaro D-vas ir kaip Jis funkcionuoja“. Beje, apie galimą tokių svarstymų šventvagystę kartais perspėdavo net ir ano meto vyskupai.

Kas pasakyta, nereiškia, neva nikėjiškos dogmos būtų „blogos“ arba „neteisingos“. Greičiau tai pakankamai tobulas scholastinis instrumentas tikėjimui vienyti, paaiškinti ir ginti atitinkamų laikų atitinkamoje aplinkoje.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Medardas, pabaiga       2016-02-2 7:51

Genetika, kaip mokslas apie paveldimumą, bei kintamumą atskleidžia tęstinumo svarbą bei mechanizmus ir gali būti laikomas kitu Dievo veidu, todėl tvarumas neabejotinai yra vienas svarbiausių ne tik gyvybės bet ir fizikos principų.
Krikščionių tikėjimas, kaip mitas, siekęs išsaugoti, užtikrinti tęstinumą, išvarytai ir persekiojamai žydų tautai tapo ir daugelio nelaimingų bei persekiojamų vergų-gojų religija. Todėl, kiekviena išlikti siekianti tauta, bendrija ar bendruomenė, kuria savo mitus. Taip vergija tironams virto iš jų išsivaduoti trokštančių vergų vergija mitui, kuria tironai labai greitai išmoko pasinaudoti. Kas valdo mitus, tas valdo tikinčiuosius. Kol valstybė užtikrina tautos, politinės bendruomenės tęstinumą, ji tampa mitu, kuriuo netrunka pasinaudoti valdovai (tautos atstovai!?) ir kiti valstybinės bei ekonominės galios centrai. Todėl labai svarbu, kad individai burtųsi į interesais pagrįstus galios centrus ir išsikeltų bendrą tikslą - mitą ir juo patikėtų. Todėl ir sakoma, kad norėti reiškia tikėti, o tai reiškia galėti…
Kai gerovės mitu tapo pinigas, kaip universalus vertės, gerovės matas bei universalus mainų instrumentas, pasaulį užvaldė finansų magnatai ir laisvos rinkos mitas. Todėl daugelis krikščioniškų dorovės principų ir net tautiškumas bei valstybingumas tapo trukdžiais lobti ir tradicinių religijų, tautų bei nacionalinių valstybių siekiama atsikratyti. Taip informacija tapo galingesnė net už pinigus ir mitai tapo universaliu žmonijos valdymo, manipuliavimo bei išnaudojimo įrankiu, o socialiniai tinklai tampa nauja liguistos priklausomybės forma, jei viskuo, kas ten pasiekiama yra TIKIMA. Tačiau mitai ir spekuliacijos jais nieko nekuria, jie visada lieka valdymo (ir išnaudojimo) įrankiu. Išeitis tėra viena - išmaniai siekti, kad mainai (tame tarpe komunikacija, kaip mainai informacija) būtų ekvivalentiniai, kai nei viena mainuose dalyvaujančių pusių neįgauna pranašumo prieš kitą. Ar tai yra mitas? Žinoma, bet jei to aktyviai sieki bendromis su kitais pastangomis, prie to galima artėti. Kvailius ir bažnyčioj stumdo… Žydai tai anksčiau už kitus suprato. Ar reikia juos už tai kaltinti ar garbinti, kaip išrinktąją tautą? Mes patys pasirenkame, kuo tikime, kaip mąstome ir kas esame.

Medardas, tęsinys I       2016-02-2 7:47

Ginčai dėl tų aksiomų traktuotės primena scholastų ginčus apie tai, kiek velnių gali susėsti ant adatos smaigalio… Žinoma, tuos ginčus galima pakeisti ginčais, kas yra velnias ir kas yra smaigalys, bet tai nieko nekeičia - ginčuose tiesa yra skandinama. Senovės graikų filosofai puoselėjo tradiciją  diskutuoti, o ne ginčytis. Jei ginče mes siekiame įrodyti, kad kitas klysta, tai diskusijoje mes demokratiškai, bendromis jėgomis bandome užčiuopti tiesą, ją išrutuliuoti, išvystyti (išvyniojimas iš vystyklų - evoliucija), bendromis jėgomis tarp prieštaringų suvokimų užčiuopti naujas įžvalgas. Čia gludi demokratijos pamatas. Religija, gi siekia naujai, priimtiniau ir suprantamiau persakyti senas raštų tiesas (dogmas) ir jas primesti kitiems dogmatiškai ir didaktiškai. O kas, jei senieji tekstai yra pramanas ar pokštas? Toks kelias ugdo vieningus individų tarpusavio elgesio stereotipus, kuriuos vadiname tradicija ir dora, bet stereotipai trukdo įžvelgti anksčiau nematytas naujas tiesos puses, paverčia mus tų stereotipų vergais. Tiesos, kaip siekinio, o ne Absoliuto. Nes visai gali būti, kad universalios tiesos nėra. Gali būti, kad tiesa yra tik žavinga atsitiktinumo akimirka (Visatos laiko ir erdvės mastais) ir unikali, kaip individas, rytas ar saulėlydis, kaip Žemė, Saulės sistema… Tai kodėl ginčijamės ir kariaujame, o ne džiaugiamės ta akimirka, kuri mums nusišypsojo, kurią mums padovanojo mūsų tėvai ir kurią privalome perduoti savo vaikams?

Medardas       2016-02-2 7:44

Šiuose religijų enciklopedisto Leto fragmentiškuose pamąstymuose reljefiškai išryškėjo filologinio bei empirinio pažinimo tradicijų santykį. Antikoje, kai vieninteliais empirinio pažinimo instrumentas buvo mūsų kūno dalys bei ūkio padargai, o filologinio pažinimo instrumentu - kalba bei knygos, tas atotrūkis buvo milžiniškas ir reiškėsi per religiją bei filosofiją, kurios piešė bendrą Pasaulio bei jo sandaros vaizdą - modelį. Empirikai garbino atskirus (atomarinius) reiškinius ir ėjo pagonybės keliu, o žydai, anksti supratę rašto vertę, buvo prisirišę prie rašto (torų), siekė žodžiams bei pasakojimams suteikti tokias prasmes, kurios panaikintų vidinius tų raštų prieštaravimus. Toks kalbos prasmių subendravardiklimas virsta religinėmis bei filosofinėmis spekuliacijomis ir sudaro religijos bei filosofijos turinį. Kalba ir raštas gali būti suprasti tik naudojantis vieninga kodavimo bei prasmių sistema, todėl žydai pasirinko monoteistinę tradiciją, ieškodami yuose raštuose Visko pirmapradį pradą - Dievą - filologinę teoriją, kuri išsivystė iki šių dienų mokslo tradicijos visame kame ieškoti vienybės bei vienintelės priežasties. Ši tradicija evoliucionavo į teorinį mokslą, analogišką Einšteino Vieningo lauko teorijai, šiandien įgavusiai Visatos Pirmojo sprogimo pavidalą ar Visko teoriją. Šios teorijos yra anų dienų religijos analogas ir tęsinys.
Kita vertus, net ištobulintas instrumentinis empirinis pažinimas, kuriantis šiuolaikinius technikos stebuklus, ištobulintas iki lazerių ar “elementarių dalelių” greitintuvų, teleskopų ar atominės jėgos mikroskopų, kosminių robotų ir kompiuterių, sistemiškai susiduria su neapibrėžtumais, pavadintais atsitiktinumu, ir mus verčia išlikti “eretikais”, pagonių tradicijos tęsėjais. Atsitiktinumas yra tas antrasis Demonas (Velnias?), kuris šetoniškai prieštarauja Dievui ir trukdo užbaigti idealų Pasaulio vaizdą. Mūsų šių dienų politiniai, moksliniai bei filosofiniai ginčai labai primena Leto aprašytai Nikėjišką krikščionybės paradigmų raidą ir yra jos tęsinys, alegotija tik kitoje sąvokų sistemoje. Jų esmėje gludi aksiomatinis modelinis mąstymas, kai visumą bandome suprojektuoti į jos dalį - savo protą ir sukurti statinį (nekintamą) vaizdą. Jei visuomeniniuose reiškiniuose toks statinis vaizdas lėtai kinta lyginant ne tik su žmogaus gyvenimo trukme, bet ir su istorinėmis epochomis, tai mokslo nagrinėjamuose reiškiniuose tenka ieškoti dinaminių modelių - procesų, kuriuose bandome ieškoti invariantinių (universalių nekintamų) pradų - algoritmų, “elementarių dalelių”. Taip kibernetika, kaip modeliavimas procesais, tampa sekančiu modeliavimo raidos etapu, bet esminės problemos išlieka tos pačios - modelinis vaizdas visada turi nevienareikšmiškai traktuojamus pradus - aksiomas, kuriuos tenka priimti be įrodymo ir taip kurti savo religijas.

Dėl        2016-01-27 16:46

Dėl straipsnyje minimų stabmeldžių, klausimai autoriui: ar žmogus ant kryžiaus stabas ar ne stabas, ir bažnyčiose stovi stabai are ne stabai?

VaidasVDS       2016-01-27 9:14

Letai,
žmones vienija teisingai suvokti ir žmogaus neiškraipyti dogmatai, o labiausiai vienija pagrindinis Dievo įsakymas, kurį, beje, Jėzus šiek tiek patobulino.
Žmogus, būdamas netobulu, neturi jokių galimybių patobulinti tikrųjų dvasinių tiesų, jau per daug jis ribinis yra, ir nuo Dievo jį skiria neįsivaizduojama bedugnė. Žmogus gali tik sugadinti dvasines tiesas, ir bandydamas tas tiesas aiškinti ir savaip interpretuoti, tą “sėkmingai” daro daugelį metų ir per daugelį kartų ir tai būtent akivaizdžiai atsispindi visuose žmonijos šventraščiuose.
Klysti, sakydamas kad penktasis Epochinis Apreiškimas (sekantis po Jėzaus Apreiškimo) Urantijos Knyga yra dogmatų knyga. Dogma prilygsta įstatymui. Urantijos Knyga naujų įstatymų ar dogmų nepateikia - palieka vienintelį pagrindinį Dievo įsakymą, tačiau nepaprastai kruopščiai, labai atsakingai ir labai nuosekliai atskleidžia didesnę dalį dvasinės tikrovės, nuostabiai atskleidžia Dievo, Rojaus, Trejybės, didesnės dalies dvasinės hierarchijos tikrovę, atskleidžia visų pasaulyje žinomų ir nežinomų religijų vystymosi istoriją ir dar daug, daug įvairios informacijos, ko negalėtų (negalėjo) pateikti ir pati protingiausia žmonių grupė. Tai Apreiškimas ateičiai, vienam tūkstančiui metų. Per šį laikotarpį žmogus tikrai turėtų suvokti tikrąsias dvasines tiesas ir pagaliau vėl pradėti gyventi pagal dieviškąjį planą. O štai žmonių sukurti labai neprotingi dogmatai tam labai trukdo ir trukdys dar kurį laiką. Tiesa yra toks “dalykas”, kuris turi išlaukti, kad netiesa savaime sunyktų.
Galima būtų sutikti su tuo, kad Jėzus valė Toros mokymus, nes taip buvo iš tikrųjų. Bet dėl griežtinimo galima vertinti dvejopai. Teorine prasme, Jėzus labai palengvino visus dvasinius mokymus, nes paliko tik pagrindinį Dievo įsakymą. Tačiau, jei pažvelgtume į praktinę mokymų pusę, tai iš tiesų sunkiausias etapas ir pačiam Jėzui buvo kova su žmonių sukurtais dogmatais. Būtent tokia kova ir pasibaigė paties Jėzaus asmeniniu nukankinimu. Ta kova su žmonių sugalvotais dogmatais net ir šiais laikais yra pati sunkiausia ir paradoksas yra dar ir tame, kad dabar jau reikia “kariauti” ir su žmonių sukurtais dogmatais, kuriuos jie priskiria pačiam Jėzui.
Nekaišiok man to egzorcisto, kuris net nesuvokia, ką daro. Psichikos ligoniams iš tiesų kartais reikia dvasinės pagalbos, bet kartais jiems reikia ir žmonių sukurtų vaistų, jei fiziškai ar dėl paveldėjimo, ar dėl ligos yra pažeistos jų smegenys. Egzorcistai šiaip iš esmės užsiiminėja niekais…
Ateis laikas, kada Apreiškimo tiesos bus tikrai nagrinėjamos aukštame lygmenyje, bet iš pradžių reikia pradėti keisti visuomenę. Tad taip bus negreitai.
Man gaila šiek tiek tavęs, bet daug labiau gaila protingų žmonių, kuriuos klaidina tikrai gana išskirtinis tamstos intelektas ir tikrai nesuvaidintas nuoširdus, bet perdėtas pasitikėjimas savimi. Esi gana geras žmogus ir man gaila, kad nesame vienoje dvasinės kovos pusėje, bet dėl moralinių darbų aš tave tikrai palaikau…

Juozapas---Letui       2016-01-26 20:49

Kails, brangus bičiuli.
Dėkui už straipsnį.
Labai įdomu paskaityti.

Diedukas Letui       2016-01-26 19:10

Ne į temą.
Ar žinote, kad mirė (89 m.) Georgijus Mirskis?
Mėgau jo straipsnius. Padėjo man bent kiek orientuotis rytų problematikoj. Koks Jūsų požiūris į šį, manau neeilinį žmogų?

apie       2016-01-26 16:03

Manau kad staripsnyje nėra paminėta detalių atspindinčių kad J. Kristus dievu balsavimo pasekoje - Nikėjoje susirinkime kuriame dalyvavo 227 herarchai ir 225 nublasvo už ir 2 prieš:

šaltinis https://www.youtube.com/watch?v=RksADtwggyQ  2 : 11-16   - viso 227 herarkai iš jų  225 už,  2 prieš.

Nikėjoje 325 m. „Kunigo Arijaus iš Aleksandrijos mokslas neigiantis dieviškumą, buvo pasmerktas ir paskelbtas erezija, o jis pats ekskomunikuotas. Susirnkime buvo paskelbta tikėjimo tiesa, kad Kristus Amžinas, bet nesukurtas, vienos prigimties su Tėvu ir jame visame kame lygus. Susirinkime buvo suformuotas ir priimtas vadinamas Nikėjos tikėjimo išpažinimas, kuris Konstantinopolio visuotiniame susirinkime 381m. ( II susirinkime) buvo papildytas ir galutinai priimtas.“ Pusl. 55, 56 Knyga „ Angelai“ , leidykla „Aukso pieva“ Vilnius, 2013.

Letas Vaidui       2016-01-26 14:08

Brangus Vaidai, dogmatai suformuluoja tai, ką žmonės tiki, todėl, be abejo, vienija. Susiskaldymas prasideda, kai jie paneigiami, keičiami arba kuriami nauji. Ką Pats visą laiką kalbi apie meilę, irgi bandymas suformuluoti dogmatą, o Urantija, duodanti atsakymus į visus klausimus, ir yra dogmatų knyga.
Krikščionybė yra ne pamokymai, bet praktika. Išskyrus Naują Įsakymą (Jn 13, 34), JHS tik valė ir griežtino jau žinomą Toros mokymą. Jo Mokslas yra Naujasis Įsakymas praktikoje, o tai Pati Jo Išganomoji Golgotos Auka, Kurios Pats nepripažįsti, todėl ir pokalbis baigtas. Prašom nesistengti po 2000 metų keisti tai, kas yra, nes bus NE TAI. Geriau rašyk ne čia, bet tiesiai visų denominacijų vadovams bei JTO generaliniam sekretoriui, kad jie mestų klaidas ir priimtų Tavo urantijų “tiesą”. Kito kelio Pačiam nėra, nebent pas egzorcistą.

Metafizinė sritis       2016-01-26 12:07

yra tikėjimas.O šiaip laimės akmuo slepiasi tikėjime širdies balsu.Jis ,ko gero, ir yra ryšys su Kūrėju.Per daug paprasta,kad patikėti?

VaidasVDS       2016-01-26 9:32

Ganėtinai kruopštus istorijos faktų išdėstymo darbas.
Tačiau jame tikėjimo tiesos kažkaip iš viso slepiasi.
Labai teisingai paminėta: “„Kur du ar trys susirinkę Mano vardu, ten ir Aš esu tarp jų“ (Mt 18, 20). Ir, atlikus tam tikrų krikščionybė klaidų analizę, padaryta labai neteisinga išvada: “Greičiau tai pakankamai tobulas scholastinis instrumentas tikėjimui vienyti, paaiškinti ir ginti atitinkamų laikų atitinkamoje aplinkoje.”
Koks gali būti tikėjimo vienijimas, kuomet skaldomasi į sektas, kuomet koks nors požiūris ginamas klasta, kankinimais ar susidorojimais. Todėl nėra, nebuvo ir nebūna Jėzus tarp jų. Jėzus būna tik tarp tokių tikinčiųjų, kurie tiki “širdimi”, kurių tikėjimas yra tyras, be pykčio, be dogmatizmo, be nepasitikėjimo kitu, ir būtinai su meile. Tik tarp tokių tikinčiųjų yra Jėzus. O to bažnytiniai dogmatikai nemoko.
Bandymas susilieti su pasaulietine valdžia (o apie tai ir rašoma straipsnyje) baigėsi iš esmės nuopoliu, kuris tęsiasi iki šiol. Dvasinė valdžia visada bus “širdyse”, o į pasaulietinę valdžią dvasinė valdžia gali ateiti tik tada, kada į valdžią ateis tie, kurie priima dvasinę tiesą, kurie ieško ne pagoniško, bet dvasinio tobulumo. O taip bus tikrai negreitai, nes pirmiau žmones reikia tinkamai dvasiškai šviesti. Ir reikia pasitelkti ne dogmatizmą, o meilę - tai, ko iš tikrųjų mokė Jėzus. Reikia išmokyti žmones mylėti žmones taip, kaip juos mylėjo pats Jėzus. Labai sunkus darbas laukia, nes žmogui daug lengviau nekęsti, keikti, keršyti. Ir dar sunkiau dėl to, kad šias grynai pagoniškas žmogaus savybes žmonės įtraukė net ir monoteistinius šventraščius. Šioje sunkioje dvasinėje kovoje laimės dvasinė tiesa, bet taip bus negreitai…


Rekomenduojame

Agnė Širinskienė. #MeloKojosTrumpos

Andrius Švarplys. Apie rinkimų rezultatus trumpai

Audrius Bačiulis. Geras švogeris ir už giminę geresnis

Vytautas Sinica. Apie neva politizuotą Genocido ir rezistencijos tyrimų centro darbą

Andrius Švarplys. Žlunga kitas didelis mitas: kad islamas nekelia didelių problemų

Irena Vasinauskaitė. Rinkimai ar pilietinės visuomenės koma?

Ramūnas Aušrotas. Išgyvenom dar vieną dieną?

Rasa Čepaitienė. Kelios pastabos apie rinkimus ir NS pasirodymą juose

Almantas Stankūnas. Liberalusis mitas apie laisvę

Svainio džiaugsmai: „Sveiki atvykę į naują Lietuvą“, arba „Pagaliau galime tikėtis vienalyčių santuokų įteisinimo, pasipriešinimo išmokoms ir paša…“

Robertas Grigas. Ir taip dabar 4 metus?! Kaip iškęsti…

Vytautas. Radžvilas. Ir vis dėlto mes gimėme ir subręsime Laisvei ir Lietuvai!

Andrius Švarplys. Draudimas agituoti neatitinka Konstitucijos

Algimantas Rusteika. Jau galiu kalbėti

Tomas Viluckas. Kokių žingsnių vertėtų imtis, kad iškiltų NS pagrindu jėga, kuri 2024 m. peržengtų 5 proc. barjerą?

Nida Vasiliauskaitė. Už ką balsuoji, o kas iš to išeina, arba Kas vadinama „laisvai demokratiškai išrinktos valdžios legitimumu“?

Vytautas Sinica. Mintys po rinkimų

Vytautas Radžvilas. Porinkiminė Nacionalinio susivienijimo spaudos konferencija Valdovų rūmuose: kodėl vertėjo?

Rinkimų rezultatai ir porinkiminės replikos: Ramūnas Aušrotas, Audrius Bačiulis (papildyta)

Algimantas Rusteika. Tai buvo tiesioginė provaldiška agitacija už valdžios partijas

„XXI amžiaus“ klausimai kardinolui Sigitui Tamkevičiui apie artėjančius Seimo rinkimus

Geroji Naujiena: Ir mes visa galime Tame, kuris mus stiprina

Tariasi peliukai prieš rinkimus…

Liudvikas Jakimavičius. Rinkimų sufleriai

Vytautas Radžvilas. Susigrąžinkime savo Lietuvą!

Audrius Bačiulis. Vytautai – Patirtis ir Energija, arba Už ką aš balsuosiu

Smulkieji verslininkai ir Nacionalinis susivienijimas pasirašė visuomeninį susitarimą

Liudvikas Jakimavičius. Balsuokim protingai

Andrius Švarplys. Užvis svarbiausia – stabdyti valstybę, kad ši nesikištų į privačią žmogaus sferą

Vytautas Sinica. Išmesto balso mitologija

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.