Įžvalgos

Letas Palmaitis. Kodėl Komunija nėra tik paprastas prisiminimas, bet yra Sakramentas

Tiesos.lt redakcija   2017 m. kovo 11 d. 19:11

23     

    

Letas Palmaitis. Kodėl Komunija nėra tik paprastas prisiminimas, bet yra Sakramentas

Nors daugeliui Senasis Testamentas yra Sinajaus Sandoros sinonimas, ir todėl neva „netekęs reikšmės“, be ST teksto vargu ar įmanoma suvokti NT tekstą (o gal net ir pačią Naująją Sandorą, dėl kurios žr. Jer 31:31–32).

Priešistorės laikais, kada nebūta nei advokatų kontorų, nei antspaudų, sutartys vis tiek buvo sudaromos ir patvirtinamos. Sutartis per bendrą aukojimą yra galbūt seniausia. Jos pamatas – gyvybė, kurią laikome ir kurią vartojame maistui. Gyvybė tad paaukojama Sutarčiai ir ją paliudija, todėl ji yra kaip sutarties antspaudas, arba ženklas.

Sutarties pusės tais laikais aukodavo gyvūną ir pasidalydavo jo mėsą pagal sutarties dalyvių (tarkim, genčių vadų) skaičių. Paskui, šaukdamiesi savų dievų, pereidavo tarp padalytų pusių ir kiekvienas savąją dalį suvalgydavo. Praryta paaukotoji gyvybė palaikė dalyvių gyvybę tuo pačiu liudydama dievų akivaizdoje, kad sutarties privaloma laikytis. Sulaužusieji sutartį nusidėdavo savo pačių gyvybei, todėl ir patys tapdavo verti sudraskyti, nes išniekino sudraskyto gyvūno auką (dar per anksti, bet jau dabar patariu atversti Jer 34:18!)

Atspindys baltų ir slavų kalbose:
dirti, драть, дрань, daryti (pvz., žuvį daryti) ir derėti(s), derybos (= latv. Derība „sutartis, Sandora“!), darna, dermė, doras, Sandora – plg. tos pačios šaknies gr. δέρω ‘plėšiu’, vok. Zorn ‘įniršis’ (įniršio pagautas Hitleris plėšydavo dantimis kilimus – nepatikrintas juokelis).

Kai D-vas pritaikė Savo parinktai tautai šią Sutarties formą pagal anuometinį visuotinį supratimą, ji tapo šventa, t.y. sakramentali: tapo SAKRAMENTU.

Įsigilinkime į D-vo Sutarties su Abraomu aprašymą: Pr 15:7–18 (čia atkreipkime dėmesį, kad Abraomas net neklausia, ką ir kaip daryti su D-vo išvardytais gyvūnais – jam tai savaime aišku iš jo paties gyvenimo patirties – jis ne kartą yra sudaręs sutartis su partneriais panašiu būdu).

Aukojimo sutarimo (DAR-N-os, t.y. aukos plėšimo į dalis: дрань > darna) dalyviai – D-vas ir Abraomas – suvalgo savąją aukos (Sutarties!) dalį: Abraomas suvalgo kaip žmonėms įprasta, D-vas Savąją dalį „suvalgo“ ugnimi.

Sutarties mechanizmo atminimas buvo gyvas ir daug vėlesnėje epochoje, plg. Jer 34:18–19 (labai svarbu!).

Įsteigdamas Šventyklos aukas, D-vas įvedė Sutarties praktiką į kasdienio religinio gyvenimo praktiką, t.y. nusidėjimu atkritęs nuo Sutarties (Sandoros) žmogus privalėjo: 1) atgailauti; 2) paaukoti įstatyminę auką, t.y. ATNAUJINTI Sutartį.

Tuo būdu visa tauta turėjo būti nuolat palaikoma Sutartyje.

Iš šių samprotavimų lyg ir iškrinta Pauliaus pasakymas „Juk neįmanoma, kad jaučių ir ožių kraujas panaikintų nuodėmes“ (Hebr 10:4), jeigu jam pačiam nebuvo aišku (bet plg. 2 Pt 3:16), kad nuodėmes naikina ne jaučių ir ožių kraujas, bet vien tik Pats D-vas, o tai vienodai galioja tiek Mozės Sandorai per atgailą bei Sandoros atnaujinimą, tiek Golgotos Sandorai, kurioje D-vas naikina nuodėmes per Kristaus Auką, kai nusidėjėliai grąžinami D-vui per atgailą ir Sandoros atnaujinimą (dabartinimą).

Jei paaukotas kūnas parodo gyvybinę Sutarties svarbą, tai paaukotas kraujas įtvirtina Sutartį, pašventina ją ir jos dalyvius, plg. Mozės pasakymą pašlakstant žmones aukos krauju: „Tai kraujas Sandoros, kurią Viešpats sudarė su jumis pagal [Sandoros knygos] žodžius“ (Iš 24:8) ir „Ši taurė yra Naujoji Sandora Mano Kraujyje, kuris už jus išliejamas“ (Lk 22:20), taip pat plg. nesupratingus minios šūksmus „Jo Kraujas ant mūsų ir mūsų vaikų!“ (Mt 27:25 – tautos pašlakstymas).

Skirtumas tarp ST aukų ir NT Aukos ne tas, kad jaučių ir ožių kraujas negali panaikinti nuodėmės, o JHS Kraujas – gali (šitaip tvirtina Paulius), bet tas, kad čia D-vas priima ne žmonių išpirkas jų nuodėmėms atleisti, bet Pats imasi atstovauti žmonijai ir Savimi padaro Atperkamąją Auką, kad tik žmonės suvoktų savo įsūnijimą D-vo Meilei ir dalyvautų Meilės Aukoje vieni už kitus: „Aš jums duodu įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėt“ (Jn 13:34), „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15:13). Skiriasi aukojimas, tačiau Sandoros sudarymas panašus.

JHS apibūdina, ką reiškia Jis, kaip Duona iš Dangaus: „Duona, kurią Aš duosiu, yra Mano Kūnas už pasaulio gyvybę“ (Jn 6:51). Valgyti šią duoną reiškia gyventi paaukoto JHS Kūno sąskaita – tai suprato nusigręžę nuo JHS mokiniai, pajutę turintys pripažinti save Jo kraugeriais („Kieti Jo žodžiai, kas gali jų klausytis!“, Jn 6:60), t.y. nenorėję, kad Jo Kraujas būtų ant jų ir jų vaikų.

Kitas svarbus skirtumas tarp ST aukų ir NT Aukos yra pastarosios universalumas visoms nuodėmėms ir visiems žmonėms. ST auka jungė ją valgančius kunigus su tauta, kada atnašaujama už nuodėmę (Kun 6:26,29 = VaJikra 6:19,22), kitos aukos buvo individualios ir žmonių tarp savęs nejungė, išskyrus Pesacho avinėlio Šventykloje paaukojamą auką, kurią turėjo suvalgyti visi žydai, tuo atnaujindami tautos Sutartį su D-vu prie Sinajaus kalno. Atkreiptinas dėmesys, kad toks būtinai privalomas kiekvienam krikščioniui jau Naujosios Sandoros atnaujinimas yra būtent velykinė, t.y. paschalinė Komunija! Būtent pagal paschalinę Komuniją, nustatytą per Paskutiniąją Vakarienę pasitinkant Pesachą, NT Auka jungia visą D-vo Tautą su JHS Viename Kūne Bažnyčioje taip pat ir visais kitais Komunijos atvejais.

Grįždami prie Jn 6:51, matome tris Sutarties narius: duoną, paaukotą Kūną, gyvybę.

Gyvybė yra Naujosios Sutarties tikslinis turinys, o Sutarties forma, kaip ir buvo, yra Auka. Mozės judaizme auka kartu yra ir Sutarties ženklas. Naujoje Sutartyje Pats Sutarties Dalyvis negali būti ir jos formalus ženklas, ženklas yra duona: juk aukojamas vienas iš dalyvių nenustodamas būti Dalyviu. Jei Sutarties sudarymas yra aukojimas ir paaukoto padalijimas tarp dalyvių suvalgant savąją dalį, kad gyvuotų Sutartimi, tai D-vo dalis yra JHS, bet žmogaus suvalgomoji dalis yra ta pati, ji kartu yra ir šios Aukos ženklas – duona. Šios Sutarties atnaujinimas ir vyksta per Komuniją, t.y. vyksta nuolatos, todėl Bažnyčia išlieka Sutartyje: „Tai darykite Mano atminimui“ (Lk 22:19, 1 Kor 11:25).

Tas pats pasakytina apie praliejamą Kraują, kuriuo „pašlakstomi žmonės“, tik kraujas tikrai yra uždraustas gerti! Kyla klausimas, kodėl tada per Paskutiniąją Vakarienę mokiniai nepaprašė Viešpaties paaiškinti, ar jau panaikinamas D-vo draudimas gerti kraują? – Matyt todėl, kad mokiniai iš karto suprato, kad tai jų bendrumo su Viešpaties aukojamais Kūnu ir Krauju ženklai, bet ne išorinis stebuklas.

Dažnai kartojama, kad kruvinas Sinajaus Sandoros Aukas pakeitė nekruvina eucharistinė auka. Bet tai nelogiška, nes kraujas tikimas realus, tik vyno pavidalu, nors galioja Pauliaus pastaba „Kristus įžengė į patį dangų […] ne tam, kad pakartotinai atnašautų Save […] Tuomet Kristui būtų reikėję daugelį kartų kentėti nuo pasaulio sutvėrimo. Bet dabar Jis vieną kartą visiems laikams pasirodė amžių pabaigoje, kad Save aukodamas sunaikintų nuodėmę“ (Hebr 9:24–26).

Kur tiesa? Ar Kraujas realus? Ar Auka tikrai vienkartinė?

Teiginyje „Duona yra Kūnas už gyvybę“ Duona paaiškinama Kūnu, bet ne Kūnas paaiškinamas Duona. Ne Kūnas yra Duona už gyvybę! Ne duona pavirsta Kūnu, bet vieną kartą Golgotoje atiduotas už gyvybę Kūnas išlieka („pavirsta“) Kūno ženklu, būtent tai ir įgalina atkartoti (atnaujinti) Auką. Jei taip, Perkeitimas kyla iš aktyviai save nukryžiuojančių Kristaus Kūno ir Kraujo, Kurie yra visos Bažnyčios kartu su jos Galva, t.y. viso Golgotoje Aukojamojo Kristaus Kūnas ir Kraujas, pradedant nuo Eucharistiją atnašaujančio kunigo ir jo bendruomenės, kuri savo kasdieniu nusikryžiavimu kartu su Kristumi Golgotoje vėl ir vėl įtvirtina Naująją Sutartį ir joje įsitvirtina (plg. kad ir Sirijoje krikščionių praliejamą Kristaus Kūno Kristaus Kraują, jei jau mūsų pačių pastangėlės per menkos).

Toks giluminis supratimas galbūt greičiau judėjiškas, o išoriškesnis – stebuklingas duonos pavirtimas Kūnu – greičiau graikiškas, t.y. pagoniškas (primenu, kad ortodoksų liturgijoje tikrai okultiškai vartojama ritualinė „ietis“, kuria perduriama eucharistinė duona! – pravoslavijos atveju net ir Levo Tolstojaus „pasišiaušimas“ darosi teisėtas). Tačiau abiem atvejais per Švč. Komuniją Ženklas yra Tie Tikrieji Kristaus Kūnas ir Kraujas, per Kuriuos bendruomenė ir jos narys jungiasi į Sandorą ir į Bažnyčią. Čia juk visa Eucharistijos esmė. Kadangi ši esmė įvyksta, Ženklas nėra simbolinis, bet mistinė realybė.

Kam tad reikalingas Ženklas? – Pirmiausiai tam, kad dalyviai atnaujintų Sutartį suvalgydami savąją Aukos dalį, nes pats Sutarties sudarymo ir jos atnaujinimo mechanizmas nepasikeitė nuo pat Sinajaus laikų.

Kaip Mozės laikais negalima buvo valgyti aukos neapsivalius nuo nuodėmės, už kurią ji paaukota, taip negalima ir Naujosios Sandoros laikais: abiem atvejais pirma reikalingas nuodėmės išpažinimas. Po to Sutartis atnaujinama suvalgant auką.

Todėl vien tik sunkios nuodėmės išpažinimas ir atleidimo priėmimas be Švč. Komunijos yra beprasmybė: taip, tu jau nebeturi nuodėmės, bet kam tu dabar reikalingas būdamas be nuodėmės, bet nebebūdamas Kristaus Kūne? Juk per sunkią nuodėmę esi iškritęs iš Sutarties (Naujosios Sandoros su D-vu), nes išpažintis yra prašymas atleisti, ir tiek. Senovės laikais (bet ir dabar beveik simboliškai) prieš grįždamas žmogus dar turėjo atlyginti už nuodėmę pagal jam paskirtą indulgenciją, tik ją atlikus buvo įmanoma artintis prie Švč. Sakramento (Senovės Bažnyčioje paskirtas atlyginimo atgailos laikotarpis galėjo tęstis iki metų ir ne daugiau nei vieną ar du kartua!) Tai reiškia, kad Atgailos Sakramentas vienas pats automatiškai negrąžina asmens į Sandorą (į D-vo Kūną). Žmogus vėl tampa visaverčiu Bažnyčios nariu tik atnaujinęs savo santykius su D-vu per Švč. Sakramento priėmimą (bent tada jis bus visai tuo užtikrintas, nors ne žmogui žinoti, koks yra D-vo sprendimas kitu atveju).

Galbūt verta apmąstyti apie tai, kad Sinajaus „eucharistija“ įvesta į religinę praktiką aukojimams jau egzistuojant, tačiau krikščioniškoji Eucharistija įsteigta dar prieš Aukojimą, t.y. dar prieš pačios Sutarties (Sandaros) sudarymą ant Kryžiaus. Sutarties dar nesudarius Kryžiuje, Pats JHS neturėjo ir aiškinti mokiniams, kaip ją atnaujinti, nes teoriškai krikščionis yra tas, kuris priėmęs Kristų, po to NEBENUSIDEDA, jis nebevergauja nuodėmei! Negi reikėjo aiškinti: jūs vergausite nuodėmei, todėl turėsite iš naujo kalti Mane prie Kryžiaus ir vėl iš naujo nuolat grįžti į Sandorą.

Kita vertus, mokydamas JHS nuolat kreipė dėmesį į įstatymų turinį ir mažai rūpinosi jų forma (ginčai su farisiejais, plg. ypač Lk 11:42). Todėl eucharistinės aukos formai buvo parinkta tradicinė ritualinė vakarienė nesteigiant nieko naujo, tačiau ir tada buvo patikslintas turinys: išėjimo iš Egipto vergovės atminimas nuo to vakaro praplečiamas atminimu išėjimo iš vergovės nuodėmei per Kristaus Auką („Tai darykite Mano atminimui“). Tai verčia mąstyti, kad įsteigtoji Eucharistija turėjo turėti daug platesnę reikšmę nei sakralinis ritualas. Tiksliau paaiškina Paulius kalbėdamas apie savęs nukryžiavimą Kristuje (Gal 2:19).

Matome, kad komunijinė bendrystė Kristaus Kūne yra ne kas kita, kaip komunijinė bendrystė Jo Aukojamame Kūne, kuriame kiekvienas dalyvis – ne vien, arba net ir visai ne, atnaujinantysis Sutartį po nusidėjimo – ir pats yra ir dalelė Kristaus pasiaukodamas Jame su Juo Golgotos Kryžiuje. Tokiu būdu Sutarties atnaujinimo ritualas užleidžia vietą dalyvavimui turinyje vykdant Sutartį ant Kryžiaus, t.y. Kristus nuolat aukojasi visu Savo Bažnytiniu Kūnu, bet ne vieną kartą, kaip teigia Paulius, o pãskui jį šitaip teigia ir beveik visos protestantiškos ir neoprotestantiškos bangos.

Taigi ritualinė Eucharistija – ne vien Sutarties atnaujinimas nusidėjus ir atgailavus, bet, svarbiausia, kasdienio praktinio aukojamojo gyvenimo bendruomeninis paliudijimas ir pačios bendruomenės tapsmas. Tad Krikščionybė yra viso gyvenimo Komunija su Kristumi, kuri eucharistiškai paliudijama ir įtvirtinama. O kadangi toks bendruomenės gyvenimas yra ir viso Kristaus Aukojamojo Bažnyčios Kūno gyvenimas, Aukojimas tikrai nesiliauja ir visai ne vienkartinis: jis yra nuolatinis! Kraujas yra realus!

Todėl kad ir kaip suprastume eucharistinį Ženklą, arba Sakramentą (atnašaujamieji duona ir vynas pavirsta paaukotais Kūnu ir Krauju ar paaukotieji Kūnas ir Kraujas mistiškai padaro savo Ženklą iš atnašaujamųjų duonos ir vyno), jis visų pirma yra BAISUS. Negalima artėti prie jo be baimės ir su nuodėme. Todėl tai nėra joks „paprastas prisiminimas“ arba „D-vo Žodžio (Biblijos) simbolinis valgymas“ („Mes ne kanibalai!“). Nekartokime pasitraukusių mokinių klaidos („Kieti Jo žodžiai!“): krikščionys turi būti kartu ir „kanibalai“, gyvenantys paaukota JHS Gyvybe, ir patys mažieji kristai Jame (vokiškai Kristus ir krikščionis yra tas pats žodis!)

Pasekminių diskusijų su (neo)protestantais momentai

1. Eucharistinis Kristus. Neseniai išgirdau iš vieno savo nuolatinio oponento dar vieną kaltinimą pirmųjų amžių bažnyčioms (vos nepasakiau „konstantininėms bažnyčioms“, bet susigriebiau supratęs, kad ir visi „protestantininkai“ išriedėjo iš ten pat, pradedant nuo iš ten išsiritusio „išvaduotojo“ Martyno Liuterio, vos ne pirmojo pavertusio paveldėtąjį konstantininį supersesionizmą jau ir rasiniu antisemitizmu; ne iš ten tik dabartiniai sinagoginiai Izraelio mesianai!): katalikai neva garbiną kažkokį sugalvotą „eucharistinį Kristų, gyvenantį Tebernakulyje“.

Nenoriu gilintis į šimtametes tradicijas, nes aišku, kad nieko tuo nelaimėsiu. Pasakysiu tik, kodėl aš pats klaupiuosi prieš Tabernakulį: todėl, kad pagerbiu JHS Auką, Kurios sakramentinis ženklas yra eucharistinė duona. Lygiai todėl klaupiuosi priimdamas Komuniją, nes Ji man nėra vien „prisiminimas“, bet tikro jungimosi su paaukotais už mane ir už visus Kūnu ir Krauju įtvirtinimas Naujojoje Sandoroje. Graikiška „lokalizacija“, Kas kur esąs ir ypatingai kūniškai esąs (D-vas juk yra visur, ar ne? – plg. Jn 1:47–50, o Kristaus Kūnas – visa Jo Bažnyčia), ko gero, priklauso tai pačiai vertybių hierarchijai, kaip ir krikščionio apibūdinimas tikru ar netikru pagal žmogaus protui nesuvokiamojo paaiškinimus antikinės graikų filosofijos terminais (pvz., Vieno iš Trijų Asmenų D-viškosios Prigimties jungimasis su žmogiškąja prigimtimi „nesuliejamai ir neatskiriamai“ arba kaip kitaip „eretiškai“). Juk mano oponentas griebiasi tos pačios graikiškos daiktinės logikos, tik iš kito galo. Nieko antgamtiško, kas būtų ne šio pasaulio, jo pastabose nėra. Tačiau imant jau svarstytą ST ir NT paralelizmą, oponento žodžiai veda visai į kitą pusę. Mat ST aukõs mėsa negali būti ilgai laikoma: padėkos auka suvalgoma nepaliekant iki kitos dienos (Kun 22:30), kaip ir bendravimo auka, skirta padėkai (Kun 7:15), bet valgytos įžado aukos liekanos gali būti paliekamos iki ryto, o trečią dieną sudegintos (Kun 7:17–18). Be to, gal net svarbiausia – pats pirmasis įsakymas suvalgyti paaukotą avinėlį naktį prieš pat išeinant iš Egipto, vėliau išplitęs ir į Pesacho aukojimus. Užtat NT Tabernakulyje komunikantai (įdomus terminas, tapatinantis Kristaus Kūną su Jį priimančiuoju, jeigu jis kilęs ne iš reikalo paskaičiuoti žmones) laikomi ilgai. Ši praktika, be abejo, paveldėta iš dar ikinikėjiškų pirmųjų amžių bažnyčių, nes tas pats yra ir tarp ortodoksų, tik ortodoksai kažkodėl sumanė vartoti raugintą duoną. Vis dėlto fizinės neraugintosios duonos savybės leidžia laikyti ją ilgiau nei raugintą. Kaip bebūtų, Sakramentinio Kristaus sąvoka reiškia Kristų, su Kuriuo bendruomeniškai jungiamės Eucharistijoje, bet ne vien Jį bendruomeniškai prisimename. Ši sąvoka turėjo gimti dar ikikonstantininiais laikais, todėl kilusieji iš konstantininkų protestantai, evangelikai ir evangeliniai charizmatikai iš principo negali daryti čia revoliucijų. Norint atmesti visą pirmųjų amžių nežydų krikščionybės paveldą, reikės pasekti vadinamaisiais „eretikais ebionitais“ bei atmesti ir pirmųjų apaštalų Jeruzalės bažnyčioje jokio autoriteto neturėjusius Pauliaus laiškus (2 Pt 3:15–16, Apd 21:20–21, Jok 2:14–26 ypač į Rom 4:4–6, plg. taip pat konkrečiai Hebr 10:8,31), o po to jungtis prie sinagoginių žydų mesianizmo (jei priims!).

2. Esame kunigų tauta (Iš 19:6, Apr 1:6, 5:10, 1 Pt 2:9–10), todėl kiekvienas gali laužyti ir dalyti eucharistinę duoną, kaip darė pirmieji apaštalai. Keistoka ne tik konstantininkams, atmetusiems žydų tautą kaip neva D-važudžius, patiems prisiskirti sau tai, kas pasakyta žydams, bet keistoka ir tiems, kurie nesutinka su žydų atmetimu, priskirti visiems kunigams tai, kas tiek Senosios Sandoros įstatymuose, tiek Naujosios Sandoros pirmųjų amžių (ikikonstantininėje) praktikoje susiję ir su Šventyklos aukojimais, ir su jų eucharistiniu atitikmeniu. Juk tokia kompetencija tenka arba tik levitams Aharono palikuonims kohenams (nors visi levitai – kunigų gentis!), arba pirmųjų apaštalų rankų uždėjimu (hebr. semichà ir Melchicedeko tvarkos Kristaus kunigystė) įstatytiems kunigams. Tarkim, ginčytis beprasmiška, nes susipykę su katalikais protestantai yra apibendrinę 1 Pt 2:9–10 visą skirtingo pašaukimo kunigiją. Tačiau klausimas ir vėl iškyla matant analogišką protestantizmą tarp mesijinių žydų, kurie neturėtų turėti jokio konstantininio paveldo apskritai (sinagoginiai mesianai jo ir neturi). Tačiau mano oponentas nuolat kartoja kaltinimus kunigams, kurie neva dėl sunkių nuodėmių (pedofilija ir pan.) negali perteikti kitiems jokių Šventosios Dvasios dovanų.

Į tokį populiarų teiginį galbūt reikia atsakyti, kad negalima nepastebėti D-vo Apvaizdos reikalaujamos griežtos tvarkos, kuriai atsakingi tie, kurie ją vykdo. Negi Kajafas, pasmerkęs JHS mirčiai, bei jo kunigai kohenai buvo „sklidini Šventosios Dvasios“? Tačiau ne tik jie tebeliko D-vo reikalautose pareigose, bet ir patys apaštalai, įskaitant Paulių, lankėsi Šventykloje paklusdami D-vo joje nustatytai tvarkai, kuriai vadovavo būtent minėti kohenai (Apd 21:26). Kunigai tėra tik D-vo įrankiai, bendruomeniškai aptarnaujantys D-vo tvarką. Už savo veiksmus jie atsakys asmeniškai D-vui. Teisėtoje (ne iš gatvės atėjusiojo, bet per apaštalinį rankų uždėjimą pastatyto kunigo atnašaujamoje) Eucharistijoje esame pačios D-vo nustatytos tvarkos užtikrinti, kad bendruomeniškai jungiamės į JHS Kūną Jo Sandoroje. Nesvarbu net, ar toje Eucharistijoje dalyvauja netinkami ar netikri hierarchai, nes jungiamasi visų pirma su Kristumi ir per Kristų. Kitas reikalas, kad Romos katalikų bendruomenei gali priklausyti tik tas, kuris yra teisėtoje eucharistinėje bendrystėje su Popiežiumi. Tačiau dabar turime du popiežius: vieną pareigų, kitą – emeritūros. Taigi kol kas yra iš ko pasirinkti.

Švenčiantiems Purim linksmų švenčių!

messianic.lhosting.info

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

VaidasVDS       2017-03-22 8:35

Jei dar užeisi čia, tai pateikiu pradinę apreikštą tiesą, kurios nerasi nei Mormonų Knygoje, nei kur kitur:
“Žodis DIEVAS, šituose dokumentuose, yra vartojamas tokiomis prasmėmis:
    1. Dievas Tėvas – Kūrėjas, Kontrolierius, ir Rėmėjas. Visuotinis Tėvas, Dievybės Pirmasis Asmuo.
    2. Dievas Sūnus – Lygiavertis Kūrėjas, Dvasios Kontrolierius, ir Dvasinis Administratorius. Amžinasis Sūnus, Dievybės Antrasis Asmuo.
    3. Dievas Dvasia – Bendrai Veikiantysis, Visuotinis Suvienytojas, ir Proto Padovanotojas. Begalinė Dvasia, Trečiasis Dievybės Asmuo.
    4. Dievas Aukščiausiasis – besirealizuojantis arba besivystantis laiko ir erdvės Dievas. Asmenė Dievybė asociatyviai įgyvendinanti tvarinio-Kūrėjo tapatybės laiko-erdvės patirtinį pasiekimą. Aukščiausioji Būtybė asmeniškai patiria Dievybės vienybės pasiekimą kaip laiko ir erdvės evoliucinių tvarinių besivystantis ir patirtinis Dievas.
    5. Dievas Septinkartis – Dievybės asmenybė realiai veikianti bet kur laike ir erdvėje. Rojaus Asmenės Dievybės ir jų kūrybiniai pagalbininkai, veikiantys centrinės visatos ribose ir už jos ribų, ir energijos dėka įsiasmeninantys kaip Aukščiausioji Būtybė pirmajame tvarinio lygyje, suvienijant Dievybės apreiškimą laike ir erdvėje. Šitas lygis, didžioji visata, yra Rojaus asmenybių laikinė-erdvinė leidimosi sfera, esanti abipusio poveikio susivienijime su evoliucinių tvarinių kilimu laike-erdvėje.
    6. Dievas Galutinysis – viršlaikis ir pranoktos erdvės atsirandantis Dievas. Suvienijančios Dievybės pasireiškimo antrasis patirtinis lygis. Dievas Galutinysis pažymi tai, jog yra pasiektas sintezuotų absonitinių-viršasmenių, laiką-erdvę-pranoktų, ir atsiradusių-patirtinių vertybių, suderintų Dievybės tikrovės galutiniuose kuriančiuose lygiuose, įgyvendinimas.
    7. Dievas Absoliutas – empiriškai besiformuojantis pranoktų viršasmenių vertybių ir dieviškumo reikšmių Dievas, dabar yra egzistencialus kaip Dievybės Absoliutas. Tai yra trečiasis lygis, vienijantis Dievybės išraišką ir išplėtimą. Šitame virškūrybiniame lygyje, Dievybė patiria potencialo, kurį galima įasmeninti, išeikvojimą, susiduria su dieviškumo užbaigimu, ir išsemia sugebėjimą save apreikšti kitokio įasmeninimo vienas po kito einantiems progresiniams lygiams. Dabar Dievybė susiduria, susisieja, ir susitapatina su Beribiu Absoliutu.”
——
Dėl vertimo tikslumo šiek tiek abejoju. Ir tai yra tik nedidelė pradžia. Toliau apreiškiamos ir dar kitokios koncepcijos, sąvokos, keisti pavadinimai kurių jokiame kitame žmogiškame šaltinyje nerasi. Tikri Jėzaus mokymai yra tik Knygos pabaigoje…

VaidasVDS       2017-03-21 8:43

Letai,
nesi pirmas, kuris taip šaiposi.
Galima pasakyti, kad greičiausiai daugumą rimtų skaitytojų iš pradžių šiek tiek suglumina pavadinimai, pavartoti Urantijos Knygoje, kaip ir pačios Knygos pavadinimas.
Bet tie, kurie skaito vis toliau, šaiposi vis mažiau…

Puikus įvadas,       2017-03-20 17:34

sveikinu! Pavadinimai tip top kaip Mormonų knygos sufantazuoti!
Ypač linksma, kad Orvontono komisiją duoda visai Žemei sugraikinto pavidalo indoeuropietišką terminą (indoeuropiečių kalbos ėmė formuotis kažkur prieš 6000 metų). Tai vadinamas europocentrizmas. Nieko naujo.

VaidasVDS       2017-03-19 22:09

Letai,
kad nereiktų nieko gaudyti, pateikiu pačias pirmas Urantijos Knygos įvado citatas:
“URANTIJOS - toks yra jūsų pasaulio pavadinimas - mirtingųjų prote egzistuoja didžiulis susipainiojimas dėl tokių terminų, kaip Dievas, dieviškumas, ir dievybė, prasmės. Žmogiškosios būtybės dar daugiau yra susipainiojusios ir nėra tikros dėl dieviškųjų asmenybių, įvardintų šituo didžiuliu skaičiumi pavadinimų, ryšių.  Dėl šito koncepcinio skurdumo, susijusio su tokiu dideliu idėjų supainiojimu, man buvo nurodyta suformuluoti šitą įvadinį pareiškimą, paaiškinant tas prasmes, kurios turėtų būti suteiktos tam tikriems žodiniams simboliams, kaip jie gali būti vėliau vartojami tuose dokumentuose, kuriuos Orvontono tiesos apreiškėjų korpusas buvo įgaliotas išversti į Urantijos ANGLŲ kalbą.
    Nepaprastai sunku pateikti išplėstas sąvokas ir išvystytą tiesą, mums stengiantis išplėsti kosminę sąmonę ir padidinti dvasinį suvokimą, kada mus varžo šios sferos ribotas kalbos vartojimas. Bet mūsų mandatas perspėja mus, jog dėtume visas pastangas tam, kad perteiktume savo prasmes, vartodami ANGLŲ kalbos žodinius simbolius. Mums buvo nurodyta, jog naujus terminus įvestume tiktai tada, kada ta sąvoka, kurią reikia pavaizduoti, ANGLŲ kalboje neturi jokio termino, kurį galima būtų pavartoti tam, kad tokia nauja sąvoka būtų perteikta iš dalies ar net su didesniu ar mažesniu prasmės iškraipymu.
    Vildamiesi, kad palengvinsime kiekvieno mirtingojo, kuris gali atidžiai analizuoti šituos dokumentus, suvokimą ir užkirsime kelią kiekvieno mirtingojo susipainiojimui, manome, jog šitame įvadiniame pareiškime išmintinga pateikti apžvalgą tų prasmių, kurios yra priskiriamos dideliam skaičiui angliškų žodžių, kurie turi būti pavartoti, įvardijant Dievybę ir tam tikras sąvokas, susijusias su visuotinės tikrovės dalykais, prasmėmis, ir vertybėmis.
    Bet tam, kad būtų suformuluotas šitas terminijos apibrėžimų ir apribojimų Įvadas, būtina tikėtis, jog šitie terminai bus vartojami vėlesniuose perteikimuose. Dėl to šitas Įvadas pats nėra užbaigtas pareiškimas; jis tiktai yra patikimas vadovas, numatytas tam, jog padėtų tiems, kurie iš tiesų skaitys pridėtus dokumentus, aptariančius Dievybę ir visatų visatą, kuriuos suformulavo Orvontono komisija, tuo tikslu pasiųsta į Urantiją.”
——
O dabar daryk išvadas, kokias tik nori. Kažkaip jaučiau, kad apsimetinėji, nes jau antrą kartą to paties manęs prašei. Gal praeitą kartą atsakymą užmiršai perskaityt…

Letas       2017-03-19 16:15

Ačiū, kad paskyrei man laiko. Norėjau greit Patį sudoroti, bet nepavyko: paaiškėjo, kad Urantijos autoriai išmano ir tai, kad Christ reiškia “Mesijas”. Jei būtų neigę, bet rašė “Christ”, būtų reiškę, kad visai susipainioję. Dovanok už išbandymą - šįkart nieko nelaimėjau iš regztų Pačiam spąstų.
Vis dėlto, jei būtų D-vo Apreiškimas kad ir anglų kalba, vardai būtų autentiški, t.y. ne tokia tvarka, kaip Pats rašai, bet priešingai (ne originalas, bet iškraipytas Vardas skliausteliuose, bet ir tai tik vieną kartą).
Beje, jeigu jie siūlo JHS Vardą su -o-, tai neatitinka paliudytos formos su e, nors abudu variantai galimi, bet abudu yra trumpiniai.
Kas dėl Melchicedeko, tai ir mano parašymas prastas, nes ištaisiau tik vieną raidę. Iš tikrųjų yra Malkicedeq, t.y. Malkicedekas, o jei bandytume atsekti iš Abraomo laikų, kada būsimoji biblijinė hebrajų kalba dar buvo arčiau prokalbės ir turėjo linksnių galūnes, tai ir jokio -cedeko neturėjo būti, bet buvo Sidq- + linksnių galūnės” Sidqu, Sidqi, Sidqa “teisingumas”. Šis S yra vadinamas “emfatinis” - jis įtemptas ir turi L atspalvį, nes tariant veikia liežuvio šonai. Dabar taip tariama arabiškai, bet hebrajų transkripcijoje rašoma s su tašku apačioje (nėra tokio lengvai prieinamo ženklo spausdinant kompu).
Gyvuok!

VaidasVDS       2017-03-19 10:10

Urantijos Dokumentai (dar ir taip galima vadinti Urantijos Knygą) negali kažką pripažinti, o kažko nepripažinti. Jie apreiškia Tiesą - dvasinę tiesą.
Pagal Dokumentus Jėzus (Jošua) yra ne arch(k)angelas Mykolas, o vietinės Visatos Sūnus-Kūrėjas (bet ne antrasis Trejybės asmuo, kuriuo yra Amžinasis Sūnus), dvasine patikėjimo teise sukūręs ir valdantis apie 10 milijonų panašių į mūsų pasaulį planetų (mokslininkai tik dabar atranda, kad tokių planetų, kaip mūsų, gali egzistuoti nesuskaičiuojama galybė).
Taip, jis yra tas pats MESIJAS, kurį pranašavo senovės pranašai. Dokumentuose nurodoma, kad Melchisedekas (taip verčia rusai) buvo užmezgęs ryšį su jais (iš čia ir pranašystės, kurios visgi neišvengė iškraipymų, kuriuos atliko ir pranašų protas, ir vėlesnių užrašinėtojų kartais ir geranoriškos pastangos).
Šie Dokumentai sunkiai skinasi kelią tik dėl to, kad juos, kaip visumą, vienam žmogui suvokti nepaprastai sunku. Tą gali padaryti nebent labai aukšto intelekto žmonės, bet aš vis tiek abejoju, kad net ir tokie žmonės gali suvokti viską teisingai. Kadangi esu susipažinęs su tokiais (panašiais) mąstytojų (turinčių ir filosofinį, ir dvasinį, ir mokslinį išsilavinimus, Lietuvoje tokių nesutikau) darbais, pamąstymais, veikalais, tai iš dalies suvokiu, koks sunkus bus tas Apreiškimo kelias į visų žmonių širdis.
Iš dalies nestebina ir tai, kad tiek atviro šmeižto yra viešoje erdvėje, nes jį skleidžia tie, kurie arba paviršutiniškai susipažino su Dokumentais, arba pasirėmė ta netiesa, kurią aprašė Vikipedija ar šiaip kokie nors “autoritetai”, tarp kurių buvo net ir profesorių, tikrai neskaičiusių šių Dokumentų...

Vaidai,       2017-03-19 0:36

taiką tarp tiesos ir netiesos, gėrio ir blogio įveda ne Kristus, bet Antikristas.
Kol šis komentavimas dar kabo rekomenduojamųjų rubrikoje, gal atsakytum man trumpai ir aiškiai:
ar ta Tavoji Urantija pripažįsta JHS (neva “arkangelą Mykolą”) pranašų išpranašautu Mesiju, ar nelaiko Jo Mesiju?
Apie arkangelą Mykolą nerašyk, jau esu girdėjęs. Svarbu, ar pripažįsta Jį Mesiju.

VaidasVDS       2017-03-18 11:33

Letai,
Urantijos Knyga pateikta šiam pasauliui anglų kalba.
Vertime į lietuvių kalbą aš pats esu aptikęs daugybę įvairiausių klaidų, bet kol kas niekaip negaliu įtakoti, kad jų nebūtų.
Štai anglų kalboje vartojamas žodis Melchizedek, tiek Biblijoje, tiek Urantijos Knygoje. Pvz.: “We read in Hebrews 6:19-20 that Jesus Christ,  after His resurrection,  is High Priest “after the order of Melchizedek.”
Ir patikėk, Biblijoje yra visa gausybė klaidų. Apie tai ne kartą rašiau. Galiu priminti tik vieną iš jų:
—-
Lk 12 51 „Gal manote, kad esu atėjęs atnešti žemei ramybės?! Ne, sakau jums, ne ramybės, o nesantarvės.
Mt 10 34 „Nemanykite, jog aš atėjęs nešti žemei ramybės. Aš atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo.
——
Iš Biblijos teksto visiškai neaišku, kaip gi čia taip Jėzus staiga pareiškia, kad jis neatneš ramybės, o atneš, anot Luko, nesantarvę, o, anot Mato, netgi kalaviją.
O dabar perskaityk pataisymą Urantijos Knygoje:
—-
“Žiaurūs išmėginimai artinasi prie jūsų. Aš turiu gauti kitokį krikštą, ir aš budėsiu tol, kol tai įvyks. Jūs skelbiate ramybę žemėje, bet manoji misija į žmonių materialiuosius reikalus ramybės neatneš – bent jau, kuriam laikui. Toji pasekmė gali būti tiktai susiskaldymas, kur du šeimos nariai į mane tiki, o trys nariai šitą evangeliją atstumia. Nulemta yra tai, jog šitoji evangelija, kurią jūs skelbiate, draugus, gimines, ir mylimuosius, nuteiks vienus prieš kitus. Tas tiesa, kiekvienas iš šitų tikinčiųjų tikrai patirs nuostabią ir tvirtą ramybę savojoje širdyje, bet ramybė į žemę ateis tiktai tada, kada tikėti ir patekti į savo šlovingą sūnystės su Dievu paveldėjimą norės visi.”
—-
Ir visokios žmogiškos interpretacijos tiesiog atpuola. Jėzus pasisakė aiškiai, suprantamai, bet jo žodžiai Biblijoje buvo ir iškraipyti, ir ne visi atskleisti. Ir iš karto tai atvedė prie daugybės klaidingų interpretacijų netgi visoje krikščionybės istorijoje…

Vaidai,       2017-03-17 16:18

ne visažinystė svarbu. Pačiam nė į galvą neateina, kad Z atsirado per vokiečių kalbą, kurioje tai “c”. Svarbu klaidos, kurių Apreiškime negali būti. Pvz., kad ir JHS Vardas: ar Apreiškimas (t.y. D-vas) vadintų Jį per graikų ir lotynų kalbas neatpažįstamai iškreiptai? Tas pats dėl pačios Urantijos - filologui čia 2x2=4 lenda yla iš maišo, o nefilologui net mintelė nekils. Esu tikras, kad ir kitų sričių specialistai nustebtų dėl tokių keistų neva Paties D-vo tekstų.
Taigi sakau, kad su Pačiu ginčytis taip pat beprasmiška, kaip su “Lina iš Kauno”, t.y. jota Raskazova, kuri dėsto tiesas neskaičiusi Šventojo Rašto.

VaidasVDS       2017-03-16 17:50

Letai,
tu man labai primeni Urantijos Knygos vertėją Algimantą Jakubėną. Tas irgi toks pats visažinis (vaikščiojanti religijų enciklopedija, kurias gal ir visas žino ir skaitęs) ir užsispyręs bei smarkiai atsidavęs misticizmui.
Kol klausiau, ką jis kalba, tol susikalbėdavome, bet kai tik papriekaištavau (kartu su būreliu kitų žmonių), kad jo mokymai prieštarauja pačiai Urantijos Knygai, draugystė nutrūko, sutariant, kad aš jam daugiau netrukdysiu, o jis savo forumą pervadins kitu vardu…
Tad pretenzijas gali jam pareikšti. O man asmeniškai tinka bet koks Melkizedeko pavadinimas, o užrašymo forma nemanau, kad turi prasmę. Visai kitaip būtų, jei vietoje teisybės karaliaus kas nors parašytų “teisybės kūralius”...

Vikipedija       2017-03-16 15:04

pateikė originalą, susirask abėcėlę ir perskaityk!

VaidasVDS       2017-03-16 9:41

Na Vikipedija taip aprašo Melk(ch)iz(s)edeką:
“Melchizedek, Melkisetek, or Malki Tzedek (/mɛl.ˈkɪz.ə.dɪk/;[1] Hebrew: מַלְכִּי־צֶדֶֿק‎ malkī-ṣeḏeq, “my king is righteousness”; Amharic: መልከ ጼዴቅ malkī-ṣeḏeq; Armenian: Մելքիսեդեք, Melkisetek), is the king of Salem and priest of El Elyon (“God most high”) mentioned in the 14th chapter of the Book of Genesis. He brings out bread and wine and blesses Abram and El Elyon.[2]”
——
O su Apreiškimu ir nereikia diskutuoti, Jį galima priimti arba ne. Nepriimdamas tikrojo Apreiškimo, rizikuoji nevykdyti Dievo valios. Gaila, kad prisiskaitei gryno šmeižto apie Apreiškimą (kurį gana lengva paneigti, bet beveik neįmanoma išimti iš Vikipedijos) ir dar jį pats bandei skleisti nepatikrinęs. Taip jau yra buvę su Jėzaus mokymų priėmimu, taip yra ir dabar su tikrų Jėzaus mokymų atkūrimu bei naujo dvasinio kelio žmonijai atskleidimu…

Letas       2017-03-15 21:40

Matai, hebrajiškai yra “teisybės karalius” Melchicedeq ir Tu niekur nuo to nepabėgsi (gali pasitikrinti hebrajišką parašymą kad ir Vikipedijoje). O su Tavo “apreiškimu” aš seniai nediskutuoju, nes tai toks pat beprasmis darbas, kaip “diskutuoti” su jota Raskazova, kuri vis negali suprasti nei kuo rusai (ukrainiečiai) skiriasi nuo vardą iš ių pavogusių mongoloidinių ruskių, nei kad Peterburgas ne ruskijoje, bet ruskių užgrobtoje finougrų Ingrtijoje, kurioje VISI autochtonai buvo vietoje iki pat bolševikinio genocido, nei kad tos vakarietiškos metropolijos visa aukštesnioji vidurinė klasė ir aukščiau buvo arba tiesiai iš Vakarų, arba smarkiai maišyta (http://www.sanctpeter.com), nei kad mano senelė nėra mano mama. Tiek to su ta Raskazova, gaila neatsakys, ar jos Šulcas bus seniai nuo jos pabėgęs.

VaidasVDS       2017-03-15 9:20

Ui
“z” yra anglų kalbos originale, nors rusai naudoja “s”. Nelabai suprantu kodėl lietuvių kalbos vertėjas vartoja “k” vietoj ‘ch”, nes originale yra “ch”, gal todėl, kad kai kuriuose senoviniuose tekstuose vartojama “k”...
O dėl duonos ir vyno Apreiškimas gana aiškiai paaiškina:
“Salemo garbinimo ceremonijos buvo labai paprastos. Kiekvienas asmuo, kuris pasirašydavo arba pasižymėdavo Melkizedeko bažnyčios molinių lentelių sąrašuose, turėdavo prisiminti tokį tikėjimą ir įsipareigodavo jo laikytis:   
    1. Aš tikiu į El Elijoną, Patį Aukštąjį Dievą, vienintelį Visuotinį Tėvą ir visų Sukūrėją.   
    2. Aš priimu Melkizedeko susitarimą su Pačiu Aukštuoju, kuris padovanoja Dievo palankumą dėl mano įtikėjimo, o ne dėl aukojimo ir aukų sudeginimo.   
    3. Aš pasižadu laikytis Melkizedeko septynių įsakymų ir gerąją naujieną apie šitą susitarimą su Pačiais Aukštaisiais pasakoti visiems žmonėms.   
    Ir tai buvo visas Salemo bendruomenės tikėjimas. Bet net ir toks trumpas ir paprastas tikėjimo deklaravimas buvo vis tiek perdaug sudėtingas ir per daug išvystytas tų laikų žmonėms. Jie tiesiog negalėjo suvokti minties, jog palankumą galima gauti už nieką –  įtikėjimo dėka. Jie buvo per daug pasinėrę į tikėjimą, jog žmogus gimė būdamas dievams skolingas. Perdaug ilgai ir perdaug uoliai jie aukodavo ir dovanodavo dovanas žyniams, kad pajėgtų suvokti gerąją naujieną, jog išgelbėjimas, dieviškasis palankumas, buvo nemokama dovana visiems tiems, kurie tiki Melkizedeko susitarimu. Bet Abraomas tikrai iš dalies tikėjo, ir net tai jam buvo “užskaityta kaip teisumas.”
    Tie septyni įsakymai, kuriuos skelbė Melkizedekas, buvo sumodeliuoti pagal senovės Dalamatijos aukščiausiąjį įstatymą ir labai panašėjo į tuos septynis įsakymus, kurių buvo mokoma pirmajame ir antrajame Edenuose. Salemo religijos įsakymai buvo tokie:   
    1. Netarnauk jokiam kitam Dievui, išskyrus tiktai dangaus ir žemės Patį Aukštąjį Kūrėją.   
    2. Nesuabejok dėl to, jog tiktai įtikėjimas yra vienintelė sąlyga amžinajam išgelbėjimui.   
    3. Melagingai neliudyk.   
    4. Nežudyk.   
    5. Nevok.   
________________________________________
[1018]▼
    6. Nesvetimauk.   
    7. Nerodyk nepagarbos savo tėvams ir vyresniesiems.
    Nors bendruomenėje nebuvo leidžiama aukoti, bet Melkizedekas gerai žinojo, kaip sunku giliai įsišaknijusius papročius išrauti staiga, ir dėl to vietoje ankstesniojo kūno ir kraujo aukojimo šitiems žmonėms išmintingai pasiūlė duonos ir vyno sakramento pakaitalą. Yra užrašyta, “Melkizedekas, Salemo karalius, įvedė duoną ir vyną.” Bet net ir šita atsargi naujovė nebuvo visiškai pavykusi; tos visos įvairios gentys turėjo pagalbinių centrų Salemo pakraščiuose, kur jie aukodavo ir degindavo aukas. Net ir Abraomas pasinaudojo tokiu barbarišku papročiu po savo pergalės prieš Kedorlaomerą; jis tiesiog negalėjo nusiraminti tol, kol nepaaukojo įprastinės aukos. Ir Melkizedekui niekada iš tikrųjų nepavyko iš savo pasekėjų, net ir iš Abraomo, religinės praktikos iki galo išrauti šio polinkio aukoti.”

Vaidui       2017-03-15 4:47

Aukojimai nebuvo aptariami ir tarp D-vo ir Mozės, tai ir bus įdomiausia: užteko tik išvardyti reikalingus gyvūnus ir Abraomas suprato be žodžių, nes šie dalykai buvo aiškūs vos ne visame pasaulyje (tam ir mano pavyzdžiai iš baltų kalbų). Tačiau dėl Melchicedeko (nėra ten jokio “z”) aukojimo Pats praleidi įdomiausią ir svarbiausią momentą: jis buvo DUONOS ir VYNO!!! Pr 14:18.

Jota       2017-03-14 10:57

Kažkuriame komentare vienas tikrai kompetentingas komentatorius tamstai jau nustatė diagnozę, nenoriu kartoti, kažkaip nesmagu. Taigi analizuoti šį straipsnį reikia specifiškai, su tam tikra nuostata.  Gal dėl to ir pats, ponas Jekimovai, niekinantis savo tėvo tautybę ir vadinantis jį “ruskiu”, labai netaktiškai ir nekultūringai leidot sau išsiplūsti mano atžvilgiu. Neskaičiau aš to jūsų straipsnio - permečiau akimis, ir tiek. Neverta, pilnas šventvagysčių ir parašytas be nuovokos. Ar nereikėtų tamstai pailsėti?

Tiesa, seniai norėjau paklausti (keista, kad niekas to klausimo nekelia), kaip straipsnio autorius, ginantis žydų tautą ir pats save laikantis žydu, gali juo būti, jei tėvas rusas (ruskis, anot jo), o motina vokietė? Kaip rusas ir vokietė gali pagimdyti žydą? Na, nebent karo metu, ir tai dirbtinį. Panašiai kaip kiborgą su įrašytomis 613 komandų.

Dieve, būk jam gailestingas.

Letas Redakcijai       2017-03-13 14:59

Šioje mano publikacijoje, deja, per skubėjimą praleistą nuorodą į 2 Petro laiško skyrių, žr. 3 pastraipą nuo apačios, pabaigą po žodžių “Pauliaus laiškus”), pirmoji nuoroda skliausteliuose:
turi būti ne 2 Pt 15-16,
bet 2 Pt 3:15-16.
Ačiū,
lp

Letas       2017-03-13 14:53

Vienąkart net ir Klimovo gerbėja pasako sveiką mintį, nors ir klaidingai pasako.
Iš tikrųjų šis Vardas yra svarbiausias ir labai gera TARTI jį visą, bet ne iškreiptą per graikų (s)—> lotynų (z) kalbas, bet tokį, kuo Jį pavadino Jo Motina. Juo labiau, kad tai ir yra Tas Vardas, Kurio Mošė teiravosi prie degančio krūmo, nes visa ko Pamatas yra pasiekiamas tik per Savo atėjimą, bet Pats Savyje neturėtų “vardų”, išskiriančių Jį iš “kitų” “objektų”. Todėl tik JHS Asmenyje atsiskleidžia Tėvo Vardas žmonėms (TETRAGRAMA nėra Vardas, bet nuoroda į Amžinąjį buvimą anapus laiko). Štai todėl “nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti” (Apd 4:12). Be abejo, TARTI šį Vardą maldose yra būtina, bet vargu ar patartina rašyti komentaruose bet kuriam prieinančiam satanistui dėl jau ne kartą čia dėstytų priežasčių. Šventumas turi būti saugomas, jei suprantama, kas tai yra.
Širdies malda yra įprasta pravoslavų malda, nėra reikalo jos ieškoti internete. Dabar ji paplitusi tarp katalikų, tai šiuo atveju labai gerai.
Kas kita JHS aiškinimas lotynų kalba. Pirmiausiai nėra skirtumo, ar rašysi J ar I, nes eina iš laikų, kada tai buvo viena raidė (kaip ir v bei U, todėl ir radosi w). Antra, abejoju lotynišku paaiškinimu, nes tai akivaizdžiai yra pirmosios graikiškos Vardo raidės: jota-eta-sigma. Lotyniškas skaitymus galbūt pritaikytas vėliau, bet nesiimu tvirtinti.
Visa kita, deja, yra įprasta mišrainė, kai Klimovo gerbėja, pasikliaudama per Klimovo idėjų platinimą pašlijusiu (pagal Pr 12:3 pažadą) savo protu, drąsiai skaito tekstą įstrižai, bandydama nuneigti tai, kas mano paties nuneigta (dėl “kunigų tautos” - beje, eilinį kartą įrodo, kad visai neskaičiusi Šventojo Rašto ir nežino, iš kur tai imta, net nesugeba pamatyti skliausteliuose jau nurodytų vietų).
Su tokia pat pagal Pr 12:3 pažeista “logika” kažkodėl maišo sutarties ir tautos sąvokas (dramblį su fortepijonu), nieko naujo.
Šiaip atsakau ne dėl gerbėjos, bet dėl tiesos.lt lankytojų.
Galbūt ST aukos buvo simboliai, tik neaišku, kodėl tam reikėjo nuosekliai pjauti tūkstančius gyvulių ir kodėl kad ir lietuvių dirti turi sąsaja su darna, o latvių Derība net tiksliai pritaikyta Sandorai. Į tai pabandžiau atsakyti ir laukiu reakcijos iš kompetentingų žmonių. Čia tegaliu tik darkart pasiūlyti susidomėjusiems įdėmiai perskaityti Pr 15 apie D-vo Sutarties sudarymą su Abraomu, o po to palyginti su Jer 34:18
Svarbiausia, kuo ponia klaidina skaitytojus - Jono 8 skyrius. Žodelis “Jei” nieko nepakeičia, nes aiškiai parašyta, kad JHS kalbėjo “įtikėjusiems Jį judėjams”. Ką reiškia “įtikėti”? NT kontekste tai ir reiškia priimti Kristų (plg. JHS žodžius kad ir “netikinčiam” Tomui). Ir čia pat net įtikėjusiems (suprask - visai tautai) Jis sako “Jūsų tėvas velnias”. Matyt, kažkam rūpėjo, kad skaitytojas suvokti būtent jotiškai: visa tauta - velnio vaikai. Klimovui šitai visai aišku (jis net mano, kad ST daugelyje vietų, kur minimas D-vas, minimas velnias - bijau, kad Klimovas jau yra Belzebubo ordininkas, o jo gerbėja kol kas tik kandidatė). Man irgi visai aišku, kad matome tyčia sumaišytus skirtingus turinius, o kalbėta Šventykloje, kurioje būta tiek priešiškai nusiteikusių kunigų, kuriems ir mesti tie žodžiai, tiek įtikėjusių žmonių. Deja, tekstas dar nebuvo įgavęs kanonizuotos formos, I ar II amžiaus perrašinėtojai sąmoningai keitė jį antižydiška kryptimi - plg. Šabato gerbimo patvirtinimą pas Mt 24:20 bei tokio paminėjimo išmetimą Mk 13:18. Kodėl? Mano jau ne kartą aiškinta, laukiu ne ponios atsakymo, bet kompetentingų specialistų, kurie arba nuginčys, arba patvirtins.
Kad būtent vėliausia iš Evangelijų, Jono, patyrė ypatingą redagavimą, kai jau ėmė plisti Markiono išrasta “pakeitimo teorija”, galima parodyti pavyzdžiais, bet tai atskiros publikacijos tema.
Dėl 2 Pt 15-16 daug ieškoti nereikia, nes ten viso labo tik 3 skyriai. Bet kadangi turbūt net ir Apaštalų laiškų neskaičiusioji смотрит в книгу видит фигу, turiu pataisyti, kad tai 3-sis skyrius. Reikia prašyti Redakcijos įrašyti praleistą skyrių.

Jota       2017-03-12 14:53

Dar norėjau šį tą pasakyti apie JĖZAUS Vardo vartojimą. Jį nepaprastai miela ir norisi tarti VISĄ, ypač kai apima koks dėkingumas Dievui ar džiaugsmas, ar sielvartas. Yra vadinamoji “Širdies malda” (pasieškokit internete) - “Jėzau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio!”, kartojama nuolatos. Juk nesakysi “IHS”, pasigailėk manęs”. Taigi drąsiai ir pagarbiai vartokite ir rašykite VISĄ Jėzaus Vardą, o ne santrumpą Iesus Hominem Salvator,  IHS.

Jota       2017-03-12 14:39

Senojo Testamento gyvulių aukos tebuvo simboliai, raginantys nusidėjėlį gailėtis ir gręžtis į Dievą, pakaitalas   NT Dievo Avinėlio Aukos - mirties ant kryžiaus dėl žmonijos nuodėmių.

“Kai D-vas pritaikė Savo parinktai tautai šią Sutarties formą pagal anuometinį visuotinį supratimą, ji tapo šventa, t.y. sakramentali: tapo SAKRAMENTU.” Kaži kodėl tą “SAKRAMENTĄ” Jėzus vadino “kietasprande tauta” sakė, “jūsų tėvas velnias”, nuolat baudė už neklusnumą ir “gėdingus darbus”. Nieko sau sakramentas! O ir dabar tas “sakramentas” kokio mošiacho laukia? Antikristo! Bet tikiuosi, kad ne visi.

Ką reiškia 2Pt 15-16? Koks skyrius?

Toliau - “esame kunigų tauta”. Nesupratau? Tai čia gal žydų tauta? smile). Iš 19,5,6 L.P. tyčia ar netyčia (kaip visada nesuprasi) praleidžia Dievo žodžius “JEI paklusite mano balsui ir laikysitės mano sandoros”. Jei.
Toliau Apr ir 1Pt nuorodose kalbama apie krikščionis.
Kad kiekvienas gali laužyti ir dalyti eucharistinę duoną, nusišnekėta juodai, nes neapimama visumos, to, kad yra Kristaus įsteigti sakramentai, tarp jų ir kunigystės sakramentas su savo privilegijomis, kurias Palamaitis irgi neteisingai suvokia. Neteisingai suprastas ir “Jo kraujas tekrinta ant mūsų ir mūsų vaikų!”  - vadinasi, ne ant grupelės nužudžiusiųjų Kristų, bet ir ant tolesnių kartŲ (“mūsų vaikų”)! Aiškiausiai pasakyta!
Būtų dar daug ką taisyti, bet nėr laiko ir verčiau patariu atsargiai elgtis su tokiomis interpretacijomis.

VaidasVDS       2017-03-12 11:58

Straipsnis tai kaip kokio kunigų seminarijos studento diplominis ar net mokslinis darbas.
Tikras tikėjimas nėra toks sudėtingas kaip šis Leto pamokslas, persunktas klerikalizmu. Kaip visada, net ir straipsnyje Letas necituoja Biblijos, tik palieka jos nuorodas, tad ne visi gali suprasti apie ką eina kalba, o ir daug lengviau iškraipyti arba nuslėpti visą prasmę.
Paimkime Leto paminėtą Jer 31:31–32 ir šiek tiek daugiau:
„Tikėkite manimi, ateina dienos, – tai VIEŠPATIES žodis, – kada sudarysiu naują sandorą su Izraelio namais ir Judo namais. 32 Ne tokią sandorą, kokią buvau sudaręs su jų tėvais tą dieną, kada paėmęs juos už rankos išvedžiau iš Egipto žemės. Nors aš buvau jų Valdovas, o jie sulaužė manąją sandorą, – tai VIEŠPATIES žodis. 33 O šitokia yra sandora, kurią sudarysiu su Izraelio namais, atėjus toms dienoms, – tai VIEŠPATIES žodis, – ĮDIEGSIU JIEMS SAVO ĮSTATYMĄ, JĮ ĮRAŠYSIU JIEMS Į ŠIRDĮ. Tada aš būsiu jų Dievas, ir jie bus mano tauta.”
—-
O esmė yra tame, kad naujoji Sandora, nuo kurios Sanhedrinas nusisuko Jėzaus laikais, su Izraelio namais taip ir liko nesudaryta, o Sanhedrinui nuteisus Jėzų senoji Sandora buvo panaikinta. Ir būtent “kita tauta buvo pašaukta tam, jog pasauliui neštų besivystančią teologiją, mokymo sistemą, įkūnijančią graikų filosofiją, romėnų teisę, hebrajų moralę, ir asmenybės šventumo ir dvasinės laisvės evangeliją, kurią suformulavo Paulius ir kuri buvo grindžiama Jėzaus mokymais.” (citata iš Urantijos Knygos)
Gaila, kad Biblija neatspindi visų ir tikrų Jėzaus mokymų. Tos naujosios Sandoros užuomazgas būtų buvę galima rasti Mt5, bet ten ji paprasčiausiai yra neišlikusi. Apreiškimas pataiso ir tai:
—-
“Kada jis atėjo į sodą, tada surinko apaštalus aplink save ir mokė juos toliau, sakydamas: “Jums sunku suvokti mano žinią, nes naują mokymą norite kurti tiesiai ant to, kas yra sena, bet aš pareiškiu, kad jūs turite gimti iš naujo. Jūs turite viską pradėti iš naujo kaip maži vaikai ir norėti pasitikėti mano mokymu ir tikėti į Dievą. Naujoji karalystės evangelija negali būti sukurta, kad derintųsi su tuo, kas yra. Jūs laikotės klaidingų sampratų apie Žmogaus Sūnų ir jo misiją žemėje. Bet nedarykite klaidos manydami, jog aš atėjau tam, kad pašalinčiau įstatymą ir pranašus; aš neatėjau griauti, bet atėjau suteikti pasitenkinimą, išplėsti ir apšviesti. Aš atėjau ne tam, kad pažeisčiau įstatymą, bet vietoje šito aš atėjau tam, kad ŠITUOS NAUJUS ĮSAKYMUS ĮRAŠYČIAU JŪSŲ ŠIRDYSE.” Urantijos Knyga, psl. 1576
—-
Tikrovėje, kuomet Melkizedekas sudarė su Abraomu sutartį, joje nebuvo aptariami aukojimai:
“Ir Melkizedekas Saleme sudarė su Abraomu oficialią sutartį. Jis Abraomui tarė: “Pažvelk dabar aukštyn į dangų ir suskaičiuok žvaigždes, jeigu sugebėsi; tiek daug iš tikrųjų bus ir tavųjų palikuonių.” Ir Abraomas tikėjo Melkizedeku, “ir jam tai buvo užskaityta kaip teisumas.” Ir tada Melkizedekas Abraomui papasakojo istoriją apie Kanaano užėmimą, kurį ateityje įvykdys jo palikuonys po savo gyvenimo Egipte.
    Šita Makiventos sutartis su Abraomu reiškia didįjį Urantijos susitarimą tarp dieviškumo ir žmonijos, pagal kurį Dievas sutinka padaryti viską; žmogus sutinka tiktai tikėti Dievo pažadais ir laikytis jo nurodymų. Iki to laiko buvo tikima, jog išgelbėjimą gali užtikrinti tiktai darbai – aukos ir aukojimai; dabar, Melkizedekas vėl atnešė į Urantiją gerąją naujieną, jog išgelbėjimas, Dievo palankumas, turi būti gautas įtikėjimu. Bet šita paprasto įtikėjimo į Dievą evangelija buvo per daug sudėtinga; VĖLIAU SEMITŲ GENTAINIAI BEVELIJO SUGRĮŽTI PRIE ANKSTESNIŲJŲ AUKŲ IR NUODĖMĖS ATPIRKIMO KRAUJO PRALIEJIMU.” Urantijos Knyga, psl. 1020
—-
Dar daug ką galima būtų parašyti, bet komentarui vietos skiriama daug mažiau nei straipsniui…

Liberalams atrodo,kad        2017-03-11 20:05

užtenka tik valstybės žemiškų  įstatymų sukurti geram ir teisingam gyvenimui.

Būtent, nustatytos,Dievo ir       2017-03-11 20:03

bažnyčios nustatytos tvarkos mūsų gyvenime ir trūksta.Liebaraliai pasaulėžiūrai atrodo,kad laisvė,asmens laisvė yra aukščiau viskoir pats žmogus pajėgus susiorientuoti savo noruose.Dievas nustato ribas.Nes žmogus vienas per silnas atsilaikyti prieš pagundą.Bet liberalai to nepripažysta.


Rekomenduojame

Gintautas Terleckas. Reikia demokratinio termošoko

Irena Vasinauskaitė. Politinė veidmainystė

Algimantas Rusteika. Propagandozojus

Popiežiaus Velykinis sveikinimas: Taikos mūsų dienoms!

Liudvikas Jakimavičius. Skambino Dočys. Kalbėjome apie emigracijos priežastis

Lenkijos politikai prašo ES būti lankstesnę dėl „Brexit“

Vidmantė Jasukaitytė. Šventos Velykos Londone

Povilas Urbšys apie G. Landsbergio kontrolinius šūvius liberalams: tai – kerštas

Nesugebame išsivaduoti iš skurdo gniaužtų

Kun. Arnoldas Valkauskas: „Žmonės emigruoja dėl visai kitų priežasčių“

Geroji Naujiena: Kristus prisikėlė! – Jis tikrai prisikėlė! Sveikiname visus su Šventom Velykom!

215 mln. krikščionių visame pasaulyje patiria religinį persekiojimą

Lidžita Kolosauskaitė. Nauji visuomenės sluoksniai, arba Kodėl taip svarbu pirkti pas smulkiuosius

Jūratė Litvinaitė. Nukryžiuotas žmogiškumas

Lietuvos vyskupai: „Naujas gyvenimas Kristuje tikrai įmanomas!“

Migrantus Viduržemio jūroje gelbstinčios organizacijos – žemyną smaugiančios krizės priežastis?

Geroji Naujiena: Nebijokite! Jo čia nebėra – Jis prisikėlė!

Verta prisiminti. Vidmantas Valiušaitis. Kas slypi už rezonansinių bylų?

Lilijana Astra. Kaip vykdoma politinė prekyba lietuvių kalba

Donaldas Trumpas pasirašė įstatymą, leidžiantį valstijoms nebefinansuoti abortų klinikų

Geroji Naujiena: Jis parodė mums savo meilę iki galo

Išslaptino VSD dokumentus: atskleistas apgailėtinas Basčio melas

Vytautas Landsbergis. Aistros dėl pilietybės

Algis Krupavičius. Apie universitetus ir pinigus

Algimantas Rusteika. Išėjusiųjų pas kitus niekas nelaukia

Vidmantas Valiušaitis. Nustebčiau, jeigu bent vienas iš šių atvejų baigtųsi teisiniu procesu

Kotryna Kriaučiūnaitė. (Po)kolonijinės visuomenės sindromas: Lietuva

EŽTT: Rusija kalta dėl „didžiulių trūkumų“, pasibaigusių tragedija vaduojant įkaitus Beslane

Nuo bačkos. G.Landsbergis suskubo apsivalyti, R. Šimašius atsakė stiliaus pamoka

Aldona Paulauskienė. Alfabetai ir analfabetai

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.