Geroji Naujiena

Letas Palmaitis. Gyvoji duona

Tiesos.lt redakcija   2015 m. lapkričio 7 d. 17:37

35     

    

Letas Palmaitis. Gyvoji duona

„Tiesos.lt“ jautriai reaguojant į krikščionybės situaciją dabarties epochoje, drįsčiau įsiterpti dėl jau daug amžių egzistuojančių nesutarimų tarp apaštalinės nikėjiškos krikščionybės ir vėlesnių protestantiškų denominacijų. Skaitytojų komentarai rodo, kad Lietuvoje linkstama sieti krikščionybę su išorinėmis apeiginėmis apraiškomis, o esminiai dalykai dažnai net nežinomi, painiojamasi tarp katalikiškų ir nekatalikiškų požiūrių. Kalbant apie Komuniją, turimas galvoje tik Švč. Sakramentas, bet iš tikrųjų Komunija yra bendrystė JHS Išganomajai Aukai pačia plačiausia krikščionybės esmės prasme.

Jau, rodos, ne kartą esu čia komentavęs, kad per Eucharistiją priimantieji Švč. Sakramentą tuo pačiu viešai paliudija savo gyvenimo Komuniją Atperkamajai Aukai. Sakramentiškai joje dalyvaudami, jie suvienijami Kristaus Kūne Bažnyčioje, o tai yra ypatingas D-vo atsakas, JHS nuopelnais ir Tėvo Galia, į jų didesnį ar menkesnį asmeninį nusikryžiavimą kartu su Išganytoju Golgotoje (plg. Gal 2, 19) už save ir savo artimą (vokiečių kalboje „Kristus“ ir „krikščionis“ yra tas pats žodis: Christ). Todėl eucharistinis Ženklas (Sakramentas) veikia kaip išsipildantis pažadas, bet ne kaip automatinis bilietas į Dangaus Karalystę. Kurie sako, neva krikščionys yra tie, kuriems krikščionybė – tik sakramentinis dalyvavimas sekmadienio Mišiose, bet kitomis dienomis gyvena tarsi pagonys, labai klysta: ir su šamaniškai suprantama formalia išpažintimi, jei neturi bent menkiausios aukojimo pastangõs kasdienybėje, tokie yra mirę ir jų Komunija yra niekinė. Tik realiai pasistengiantys aukotis su Kristumi pačiu gyvenimu gauna Komunijoje vis didėjantį pastiprinimą ir palaimą.

Antra, jei Švč. Sakramentas, kaip ir bet kuris sakramentas, yra Ženklas (KBK 1131), tai ženklas apskritai nėra tapatus tam, ką jis ženklina. Eucharistiniai duona ir vynas yra neatsiejami nuo Išganomoje Golgotos Kančioje JHS aukojamų Kūno ir Kraujo. Šis Ženklas, iš vienos pusės, realiai mistiškai [ne „mitiškai“ – kam D-vas atėmė protą, nesuvokia skirtumo tarp mistiško ir mitiško] neatsiejamas nuo to, ką jis ženklina Kristuje, tačiau kita savo puse šis Ženklas lygiai taip yra neatsiejamas ir nuo priimančio Švč. Sakramentą paaukotos gyvenimo pastangos (didesnės ar menkesnės kartu su Kristumi ir Kristuje aukojamos gyvenimo kančiõs, tam tikro atsižadėjimo vardan Kristaus). Taigi Ženklo esmė – kad jis dvipusis, o todėl ir netapatus vienai pusei – tam, ką ženklina.

Manyčiau, kad dėstomas Švč. Sakramento suvokimas yra klasikinis katalikiškas (t.y. „visuotinis“ Bažnyčios prasme), bet jo traktuotė (aiškinimas) tikrai nėra įprasta „katalikiška“. Juk svarbu pagaliau suprasti, kodėl net pačiõs liturgijos centras įvairių krikščioniškų denominacijų suvokiamas žiauriai skirtingai.

Jei sakome, kad eucharistiniai duona ir vynas tikrai yra JHS Kūnas ir Kraujas, tai Komunijos (bet ne fizikos) prasme tai yra neginčijama tiesa. Jei net ir primityviai kanibališkai suvoktume, tarsi animalistinių kultų pagonys, jog suvalgydami dievybę įgauname jos galias, tai perkeliant šitokį mentalinį primityvizmą į Švč. Sakramentą („suvalgome D-vo gabaliuką“), gautume tą patį rezultatą: suvalgome Kristaus Kūną ir tampame tuo, ką valgome.

Deja, Paskutiniosios Vakarienės žydai šitaip negalėjo suprasti, o tai reiškia, kad ir bet kurie žydai, įtikėję JHS esant Mesiju, niekad šitaip nesuvoks Švč. Sakramento: jiems reikia arba „protestantiško“ primityvizmo (tik „prisiminimas“ arba D-vo Žodžio simbolinis „valgymas“ įsisavinant skaitomą Tekstą), arba gilesnės Ženklo traktuotės. Jei mokiniai būtų supratę Mokytojo žodžius „Mano Kraujas, gerkite“ paraidžiui, jie būtų buvę apstulbinti ir būtų ėmę teirautis, kodėl pasakomi tokie baisūs Įstatymą perbraukiantys žodžiai. Anot Šv. Rašto, kraujyje yra siela, todėl gerti kraują griežtai uždrausta. Tačiau kiek turime ir daug paprastesnių jų nesuvoktų pasakymų, dėl kurių jie klausinėjo Mokytojo, tačiau nėra nė užuominos, kad per Paskutiniąją Vakarienę kas nors bent žodeliu būtų pasiteiravęs dėl tokio negirdėto dalyko. Užtat „graikams“, gerai žinojusiems pagoniškas aukas, jokios problemos nė iš tolo nebuvo ir jokios mintelės, kad tai neįmanoma viso judaizmo kontekste, nė nekilo.

Prie Pesacho stalo buvo valgomas Šventykloje įstatymiškai paaukotas avinėlis, kurio krauju pažymėtas žydų namų duris aplenkė mirties angelas Egipte Išėjimo naktį. Anais savo žodžiais (irgi sukrečiančiais, bet suprantamais) JHS pasakė, kad nuo šiol bus prisimenamas Kitas Avinėlis, Kuris yra amžinąją gyvybę teikianti Duona, nužengusi iš Dangaus: štai jūs valgote šią duoną ne kaip anų avinėlių, bet kaip Mano Kūno Auką.

Taip Mesijas įsteigė Ženklą, susiejusį Jo Kūną su eucharistinės duonos valgytojais. Kas suvalgo tą Ženklą tikėjimu ir gyvenimu dalyvaudamas Jo Aukoje, tas maitinasi Jo Kūno Auka amžinajai gyvybei. Štai kodėl iš trijų Pesacho vyno–duonos dalijimų Viešpats neįprastai pasirinko pirma ne vyną, kaip per kiekvieną šventę, bet praleidęs bent dvi taures, pradėjo nuo Duonos-Kūno. Tai leido mokiniams pagal analogiją suvokti ir dalyvavimą Kraujo Aukoje.

Gyvas kūnas neatsiejamas nuo kraujo, o kraujo aukojimas yra itin įspūdingas: juk Šventykloje kohenai šlakstė aukotojus paaukoto gyvūno krauju kaip žyme, kad už jų nuodėmę paaukota (prisiminkime antisemitams, kaip ir patiems šaukusiems, nesuvokiamą frazę „Jo Kraujas ant mūsų ir mūsų vaikų!“ – ačiū Išganytojui: Jo Kraujas tikrai yra ant mūsų ir mūsų vaikų!).

Labai įdomu, kad ši traktuotė nuostabiai pateisina katalikišką Komunijos vienu pavidalu praktiką, kuri formaliai prieštarauja Ženklo tapatinimui su tuo, ką ženklas ženklina! Jei būtina ne dvasinį JHS Kūną ir Kraują valgyti, bet kramtyti fiziologinę JHS MĖSĄ ir gerti fiziologinį JHS Kraują, tai tokiu atveju vien tik Mėsos kramtymas neišgano, nes per Paskutiniąją Vakarienę būta ir Kraujo! Fiziologiškai galima kramtyti ir gerti tik nebegyvus mėsą ir kraują. Tačiau GYVAS kūnas negali būti be gyvo kraujo!

Transsubstanciacija reiškia, kad krikščionys tikrai fiziškai valgo dvasinį Kūną ir Kraują duonos ir vyno pavidalu, todėl savo kūnu ir krauju tikrai jungiasi FIZIŠKAI su Kristaus Kūnu ir Krauju, visi kartu paliudydami sudaromą vieną mistinį Kristaus Kūną-Bažnyčią (rizikuodami galėtume prisiminti ir dabar gyvenančio Popiežiaus Benedikto XVI dar „Įvade į krikščionybę“ priimtą de Chardino koncepciją dėl Omegos Taške – viename Kristaus Asmenyje – eschatologiškai sujungtõs visos žmonijos, viso Adomo).

Transsubstanciacija šitai reiškia todėl, kad JHS Galia ji įvyksta per nepertraukiamą apaštalinį rankų uždėjimą nuo pat Paskutiniosios Vakarienės meto. Labai abejoju transsubtsnciacijos galimybe (vadinasi, ir Švč. Sakramento tikrumu) be apaštalinio perimamumo nuo pat Kristaus, arba bent be JHS Mesiju įtikėjusio įstatymino žydų koheno (ne Melchicedeko, bet Aharono tvarka) įsikišimo. Čia neverta ginčytis, nes daugelis protestantų transsubstanciacijos ir netiki…

Tačiau primityvu, naivu ir net atgrasu tikėti, neva krikščionys kanibališkai FIZIOLOGIŠKAI kramto JHS Mėsą... Kūnas yra gyva narių visuma, bet mėsa yra paskersto gyvūno produktas. Esu girdėjęs argumentą, neva graikiškame Mt 26, 26 tekste prasme „valgykite“ yra pavartotas ne veiksmažodis ’εσθίω, bet φάγομαι. Pirma, pastarojo kamienas istoriškai tėra tik būdas supletyviam veiksmažodžio ’εσθίω aoristui sudaryti, o kaip savarankiškas, jis yra NT laikų naujadaras. Antra, graikiškas tekstas juk ne originalas! Polemikai su krikščionimis skirtame rabiniškame Mato Evangelijos tekste, priskiriamame Tudeloje Kastiliojoje XIV / XV a. gyvenusiam Šem-Tovui ben Jicchakui ben Šaprutui, abiem atvejais Mt 26, 26 vartojamas tas pats veiksmažodis „valgyti“: ’kljm [’ōkəlīm] ir ’klw [’ikəlū], o Džordžijos universiteto prof. G. Howardo studija „Hebrew Gospel of Mathiew“ (Part 2, Mercer University Press 1987, Part 1 Text 1995) pagrindžia šio neva atgalinio vertimo iš graikų kalbos teksto kilmę iš mūsų nepasiekusio seniausio hebrajiško Mato originalo! Neliesdamas didelę įrodomąją galią turinčių tekstologinių argumentų, iš savo pusės remiu Howardo išvadą tuo, kad Ben Šapruto tekstas baigiasi be Švč. Trejybės paminėjimo Mt 28, 19 (tokio nėra Eusebijaus rankraščiuose), o vėlyvo vertimo iš graikų kalbos atveju tai būtų visai nesuprantama polemine prasme, nes halachiniams rabinams Švč. Trejybė kaip tik esanti „akivaizdus pagonybės įrodymas“!

Baigdamas priminsiu Pauliaus pastabą 1 Kor 10, 16–21, kad valgantieji D-vui Šventykloje paaukotą maistą darosi aukuro bendrininkais, o valgantieji stabams paaukotą maistą sueina į bendravimą su velniais. Tai papildomai paaiškina pirminį krikščionių (ir visai priešingai – animalistų pagonių) požiūrį į aukojimą. Paulius pabrėžia, kad stabai negyvi, nieko nereiškia. Tačiau juk D-vas Gyvas ir Jis YRA. Tačiau Paulius nerašo, neva valgantieji Šventyklos aukuro auką tampa „D-vo kūnu“, nes ir paaukotas gyvūnas (tarkim, Pesacho avinėlis) juo nepavirsta, o D-vas yra Dvasia. Todėl ir pakeisdamas avinėlį Savo Kūnu Duonos pavidalu, JHS visai neturėjo galvoje fiziologinės transsubstanciacijos, greičiau – tarp Jo ir Jo mokinių atsirandančio Ženklo dvasinę ryšio transsubstanciaciją, juoba kad ir pati Naujoji Sandora dar nebuvo sudaryta Golgotoje.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

VaidasVDS       2015-11-12 20:51

Turiu šiek tiek pataisyti netiesą dėl “arkangelo Mykolo”. Urantijos Knygoje vartojamas terminas ne arkangelas Mykolas, o Rojaus Sūnus Kūrėjas Mykolas, po savo karjeros Žemėje vadinamas ir Mykolu Kristumi. Urantijos Knyga daug kartų sudėtingesnis Apreiškimas nei Biblija ir visai kitoks, nei įprasta visiems religininkams. Jėzaus mokymai iš tiesų buvo labai smarkiai iškraipyti, nes pasaulis tiesiog negalėjo jų priimti iš karto. Visi Apreiškimai, apreikšti pasauliui, pirmiausiai yra iškraipomi ir grįžtama arba bandoma grįžti prie senesnių papročių ir religinių tradicijų. Taip buvo atsitikę ir su Melchizedeko (Salemo Išminčiaus) Apreiškimu Abraomui. Po to Apreiškimo monoteizmas dar nebuvo laimėjęs, Mozė jį atgaivino, o įtvirtino tik Elijas…
Gal ir dėl to, kad žmonės linkę garbinti raštus, pasauliui buvo pateikta Urantijos Knyga, kuri aptaria visas pasaulio religijas, apreiškia visas aplinkybes, kodėl buvo padarytos šių religijų klaidos, bet kartu ir nurodo pačias didingiausias šių religijų tiesas, apreiškia daug didingesnes tiesas apie Dievą, Trejybę, Kosmologiją, nes tam civilizacija jau pribrendo. Ir nors Urantijos Knyga taip pat yra tik “Raštas”, ji labai atsakingai moko negarbinti raštų, tame tarpe ir Urantijos Knygos, nes garbinti galima tik Dievą-Tėvą. Ir nors civilizacija subrendo, bet tik labai nedaugelis dar turi noro kažką keisti. Tad laukia dar ilgas laikotarpis, kol žmonės iš tiesų norės gyventi pagal tikras dieviškas tiesas ir tikrus Jėzaus mokymus…

Letas Vaidui       2015-11-12 18:12

Jau kitur esu sakęs, kad tikroje religijoje “naują Įstatymą” gali duoti tik D-vas, bet ne “arkangelas Mykolas”, kuriuo urantai kažkodėl laiko JHS. O jei Jis nei “arkangelas Mykolas”, nei D-vas, tai ką paprastas asmuo įstengs “parodyti” milijardams žmonių? Ar trūko Izraelyje pranašų ir šventųjų, kurie rodė geriausius pavyzdžius (kai kurie ir nukentėdavo)? 2000 metų vien klaida su Atperkamąja Auka? Tai kurgi tada krikščionybė apskritai, nebuvo jos? Kodėl tada “Urantija” taip pavėlavo? Reikėjo apsireikšti na bent prieš kokius 1500 metų.
O kad žydai “nekentė pagonių”, tai visiškas kliedesys - helenizmo laikais daug žydų perėmė graikų kultūrą, o kai kurie net ir tikėjimą pakeitė. Bet ir pats judaizmas paisė kitas tautas: kasmet per Sukkot šventę buvo atnašaujama auka už pasaulio tautas.
Tiesa tačiau yra, kad ne vien tikri tradiciniai žydai, bet lygiai tikri krikščionys ir tikri musulmonai nekenčia PAGONYBĖS, stabų garbinimo TARP SAVĘS, nes to nekenčia Pats D-vas, Kuris Pats ir liepė nekęsti.
Žodžiu, bandymas su Pačiu pasišnekėti vėl neišėjo.

Pasiūlymas Vaidui VDS       2015-11-12 17:40

Nežinau. Lietuviškai šia tema beveik nieko nėra parašyta, išskyrus bernardinuose kažkokį str., kurio neradau, dar aptikau Tikėjimo žodžio trumpą straipsnelį, o kitur kol kas nežiūrėjau. Mūsų egzorcistai apie Urantiją atsiliepė vienareikšmiškai: katalikui tokių knygų skaityti neverta.

VaidasVDS       2015-11-12 13:23

Pasiūlymui,
Netgi labai norėčiau, kad kas nors parašytų kritinį straipsnį apie Urantijos Knygą iš krikščioniškų pozicijų. Esu keletą tokių skaitęs rusų kalba ir labai jais nusivyliau, nes labai jau daug grubių klaidų juose buvo padaryta ir net nebuvo galima savo nuomonės ten pareikšti.
—-
Iš jų vaisių pažinsite juos.
Nuėjusi netinkamu keliu krikščionybė (krikščioniškas pasaulis) virsta ir beveik visiškai pavirto sekuliarizmu. Nereikia niekam prie nieko prilipinėti. Reikia ieškoti tikrojo Dievo, ir ieškoti bendrai visiems, draugiškai diskutuoti, bendrauti ir neskubėti smerkti…

VaidasVDS       2015-11-12 13:15

Letai,
tu juk mano nuorodų neskaitai. Tad nenoriu labai diskutuoti dėl nuorodų.
Pagal Urantijos Knygą Jėzaus dienomis Palestinoje vyravo trys kalbos: paprasti žmonės šnekėjo aramėjų kalbos viena iš tarmių; šventikai ir rabinai vartojo hebrajų kalbą; išsilavinusios klasės ir labiau pasiturintys žydų sluoksniai apskritai šnekėjo graikiškai.
Tikrai negaliu su tavimi ginčytis dėl Biblijos teksto analizės, nes Biblijos, kaip visumos, neanalizuoju, tik nagrinėju kai kuriuos tam tikrus faktus ir nuolat randu įvairiausių neatitikimų. Be abejo, kažkas tikrai redagavo tuos tekstus ir darė tai gana profesionaliai, bet ar nuo to nenukentėjo tiesa, tai klausimas ir atviras, ir tikrai neatsakytas.
Klausi - ką naujo atnešė Jėzus? Atsakau - parodė ir gyvenimo būdą, ir gyvenimo kelią, parodė, kaip gyventi su dieviška meile, kaip mylėti ir kitus žmones, tame tarpe ir žydų nekenčiamus pagonis, kaip mylėti net savo priešus, nes jie nesuvokia, ką daro, kaip atleisti ir net pakviesti po nuoširdžios atgailos į Dangaus karalystę net ir tą, kuris dar neseniai iš Jo tyčiojosi (vienas iš plėšikų ant kryžiaus). Jėzaus gyvenimas yra Jėzaus Apreiškimas, o ne Jo aukojimasis už žmonijos ar Adominę nuodėmę. Jėzaus gyvenimas parodė ir atskleidė tikrąjį Dievo charakterį, parodė, kad Dievas yra mylintis ir kad jis gali atleisti bet kuriam, kuris tiki į tikrąjį Dievą ir renkasi tokį gyvenimą, kokį apreiškė žmonijai Jėzus.
Nesitikiu, kad suprasi, nes per daug savo protą esi nukreipęs neteisinga kryptimi…

Pasiūlymas Vaidui VDS (ir kitiems)       2015-11-12 10:31

Klausyk, ar norėtum, kad kas nors parašytų kritinį (kiek įmanoma objektyvesnį) straipsnį apie Urantiją iš krikščioniškų pozicijų? Iš krikščioniškų todėl, kad urantai bando prisiklijuoti prie krikščionybės, kuriai nereikia jokių įklijų nei prielipų, nes ji yra atbaigta, mums tik tereikia ją pažinti ir stengtis įgyvendinti?
Nors šiaip aš abejoju, ar verta. Prasidėtų begaliniai nevaisingi svarstymai, o naudos turbūt nebūtų. O gal būtų, kaip sakot?
Kiek metų jau čia vargsti su ta Urantija? Tave, matyt, kažkas padarė savo patikėtiniu, ir dabar neišeina prisipažinti, kad negali pateisinti lūkesčių?

Letas Vaidui       2015-11-11 18:46

Kodėl Pats nori būti dundukas, kad tik būtų kas skelbia urantijas? Kas yra ta menama krikščionybė be Atperkamosios Aukos, kuri sudarė tikėjimo branduolį nuo pat pirmųjų amžių, t.y. 2000 jau metų ar beveik 2000 metų? Atmesk Atperkamąją Auką, iš tikrųjų liks tik pralaimėjęs “guru” ir vis tas pats senasis judaizmas. Tuomet ką naujo ir kam atnešė JHS? - Mylėkite vienas kita? O kokią galią turėjo guru palikti šitai kaip naują Įstatymą? Tad Paties uįrantija prastesnė nei islamas, kuriame JHS bent pranašas ir tiek, nors ir islame neaišku, kas tuomet tie “tikri” pirmieji krikščionys ir jų krikščionybė. Nebent judaizmo taisytojai.
O dėl Morkaus teksto, kuris neva seniausias, galėjau iš anksto neskaitydamas urantijų pasakyti, kad ten bus būtent taip “apreikšta”, nes tokia buvo visuotinė semitologų nuomonė tarp dviejų pasaulinių karų. Naiviai manyta, kad jei JHS laikais liaudis kalbėjo aramėjiškai, tai ir visi tikybiniai dalykai turėjo būti dėstomi ne religine, bet liaudies kalba.
Bet mokslininkai žino, kad mokslas nėra neklystantis, hipotezes griauna nauji faktai. O mėgėjai, vaizduojantys “apreiškimą”, aklai tiki “modernaus mokslo laimėjimais” nesuprasdami, kad po dešimtmečio tie bus jau nebe modernūs, bet pasenę.
Kartoju darkart: Mato ir Morkaus tekstai pilni semitizmų, būtent tai rodo jų senovę. O tai, kad Morkaus tekstas trumpesnis ir atskleidžia aramėjišką pagrindą, tik remia išvadą, jog tai targumas, skaitytas liaudžiai pirminio hebrajiško Mato skaitymo metu. Būta ir graikiško targumo nežydams, kuris vėliau sudarė pamatą visam tekstui versti graikiškai, bet Morkaus tekstas buvo išverstas tiesiogiai (su nežymiais pakeitimais).
Neturiu laiko dabar duoti nuorodų. Be to, urantijų apsėstajam tai beprasmiška.
Neišmanai teksto analizės, kad Jono tekstas stilistiškai nuoseklus, “intarpai” vaidenasi tik urantijų prisiskaičiusiems. Net ir pagonys sako kraugerys apie išnaudotoją, gyvenantį kitų sąskaita. JHS pavadino Savo kraugeriais tuos, kurie tik jo Kraujo praliejimo dėka gali pasiekti Išganymą, o todėl pasipiktino dalis mokinių ir pasitraukė (Jn 6:66). Savo kūnu jungdamiesi į Jo aukojamąjį už mus Kūną ir sudarome Jo bendruomenę. Turime nusižeminti pripažinę šią tiesą. O kaip tai interpretuoja urantijos, man neįdomu, aiškink kitiems.

VaidasVDS       2015-11-11 16:24

Letai,
juk aš kalbėjau apie korekcijas. Kažkas pakoregavo Jono tekstą, kad viskas “sutaptų” su Morkaus, Luko, Mato evangelijose aprašytos paskutinės vakarienės aprašymais. Iš tiesų keista, kad Morkus, Matas ir Lukas nieko nekalba apie šį Jėzaus pasisakymą pamokslavimo metu, o Jonas nekalba apie kūną ir kraują paskutinės vakarienės metu. Jėzus tuomet iš tiesų pasisakė taip:
“Jūs manėte, kad jūsų protėviai dykumoje valgė maną – dangiškąją duoną – bet aš jums sakau, jog tai buvo žemės duona. Nors Mozė jūsų tėvams ir nedavė duonos iš dangaus, bet manasis Tėvas dabar yra pasirengęs duoti jums tikrosios gyvenimo duonos. Dangaus duona yra tai, kas kyla iš Dievo ir šio pasaulio žmonėms suteikia amžinąjį gyvenimą. Ir kada jūs man sakysite, Duok mums šitos gyvosios duonos, tada aš tikrai atsakysiu: Aš esu šitoji gyvenimo duona. Tas, kuris ateina pas mane, tikrai nebus alkanas, tuo tarpu tas, kuris tiki manimi, tikrai nebus ištroškęs. Jūs stebėjote mane, gyvenote su manimi, ir matėte manuosius darbus, bet vis tiek jūs netikite, kad aš atėjau nuo Tėvo. Bet tie, kurie tikrai tikite – nebijokite. Visi tie, kuriuos veda Tėvas, tikrai ateis pas mane, o tas, kuris ateina pas mane, tikrai jokiu būdu nebus išvarytas.
    “O dabar leiskite man jums pareikšti, kartą ir visiems laikams, jog į žemę aš nusileidau ne tam, kad vykdyčiau savo paties valią, bet valią To, kuris mane atsiuntė. Ir To, kuris mane atsiuntė, galutinė valia yra tokia, jog iš visų tų, kuriuos jis man patikėjo, aš neprarasčiau nė vieno. O Tėvo valia yra tokia: Kad kiekvienas matantis šį Sūnų ir tikintis juo tikrai turės amžinąjį gyvenimą. Tiktai vakar aš iš tiesų pamaitinau duona jūsų kūnus; šiandien aš jums siūlau gyvenimo duoną išalkusioms jūsų sieloms. Ar dabar jūs paimsite dvasinę duoną su tokiu noru, su kokiu tada valgėte šito pasaulio duoną?”
Kaip matai, Jėzus pasakė labai aiškiai, be jokios mistikos, o Jono tekstas ir neišsamus, ir gerokai paredaguotas.

Jota "Jėzusui"       2015-11-11 12:44

Uždavei daug labai gerų ir prasmingų klausimų. Iškart negaliu į viską atsakyti, neigti kategoriškai sakant “ne” nesinori.
Be jokios abejonės, amžinasis gyvenimas yra, antraip (mąstau fundamentaliai) nebūtų mūsų.
Bendrais bruožais: aukoti pradėta, manau, nuo laikų, kai žmonės (po pirmykštės katastrofos, t.y. sakralaus ryšio su Dievu nutraukimo) ėmė suvokti savo nuodėmingumą. Pamažu su Dievo pagalba prieita prie dieviškosios Aukos sampratos. Tačiau visais laikais (ir šiais) neatsisakyta s a v o jėgomis išsigelbėti, ko negali padaryti nė vienas žmogus, nes ne jis yra savo paties Kūrėjas.  Kaip sakoma, nė vienas skęsdamas pats savęs negali ištraukti už plaukų iš vandens.
Kada krikščionybė buvo kultivuojama pagal kilniausias jos deklaracijas? Gal nustebsi, bet, manau, viduramžiais. Žinoma, atmetant kai kurias negatyvias kultūrines apraiškas. O kada krikščionybė “atsirado” Lietuvoje, istoriją pats žinai, nedėstysiu, tik priminsiu, kad jei kas apkrikštijamas prievarta, toks krikštas negalioja, o nagrinėti tautos ir krikščionybės sąsajas - labai plati tema. Apskritai krikščionybė ima r a s t i s tada, kai kas nors ją priima. Elementaru. Ir išsigimsta tada, kai kas nors ima gelbėtis savo jėgomis. Laikausi nuomonės (ką pats sakei ir ką įrodo tikrovėje vykstantys pokyčiai), kad krikščionybė ilgainiui tik silps, nes pats Kristus klausė: “grįžęs Žmogaus Sūnus ar beras žemėje tikėjimą?”

Tiesa, Tavo slapyvardį rašau kabutėse, nes pasivadinai vardu to, kurį aš laikau Dievu. Nelabai gerai. Gal kaip nors pasikeistum?

Jėzusas Jotai       2015-11-10 21:18

Aukos samprata pradėta kultivuoti, kada reikėjo generuoti aukas. Aukos visų pirma reikalingos aukotojams. Krikščionybė ir tapo ideologija tam kad primityvinti bendruomenes. Krikščioniškas pasaulis nuo menamos krikščionybės pradžios dvasine prasme tik degraduoja. Klausimas - ar dar egzistuoja ir kur tas jūsų įsivaizduojamas krikščioniškas pasaulis ir kokie jo bruožai??? Ir kada atsirado krikščionybė pvz. Lietuvoj??? Apskritai kada ir kur krikščionybė buvo kultivuojama pagal jos kilniausias deklaracijas??? Auka, nusižeminimas, mirtis, kryžius, kraujas, atgaila ir kančia… O amžinas gyvenimas arba amžina tiesa yra arba nėra, čia negali būti jokių sąlygų...

Letas Vaidas       2015-11-10 18:53

Jokių spragų, remiuosi teksto tyrinėtojais semitologais, kurių išvadas ir pateikiau, ne savo. Mato graikiškas tekstas (kaip ir Morkaus) prikimštas semitizmų, o Jono visai graikiškas. Tačiau juk būtent Jonas cituoja taip:
“Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią Aš duosiu, yra Mano kūnas už pasaulio gyvybę“[...] jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! Kas valgo Mano kūną ir geria Mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir Aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną. Mano kūnas tikrai yra valgis, ir Mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo Mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame.”
Taigi mūsų Ženklas OK!

VaidasVDS       2015-11-10 17:32

Letui,
ačiū už ačiū, bet pirmas tavo sakinys visiškai neteisingas.
Šiek tiek papildysiu tavo pasakytas spragas. Morkus pirmasis užbaigė savo evangeliją 68 metais. Nuo to laiko atpasakojimas buvo žymiai pakeistas, daug fragmentų buvo išimta, o pabaigoje buvo pridėta tam tikra vėlesnioji medžiaga, kuri pakeitė pirminės Evangelijos paskutinįjį vieną penktadalį, kuris buvo prarastas iš pirmojo rankraščio, taip ir neperrašius naujos jo kopijos. O Matas savo evangelijos neužrašė, tačiau jis turėjo savo užrašus, užrašęs juos apie 40 metus, o jo evangeliją 71 metais suredagavo jo mokinys Izidorius. Pats Matas rašė aramėjiškai, tačiau jo mokinys Izidorius rašė graikiškai. Tai Izidorius, rašydamas Mato evangeliją, naudojosi 4/5 Morkaus evangelijos užrašų. Lukas naudojosi ir Mato evangelijos, ir Morkaus evangelijos užrašais bei suklastotais apaštalo Andriejaus užrašais ir savo evangeliją parašė 82 metais. Jono evangeliją pagal Jono atsiminimus užrašinėjo jo padėjėjas Natanas. Jono evangeliją tik šiek tiek vėliau kai kas paredagavo (tiesa kai kurios “korekcijos” gana rimtos), tad ji gerokai rimtesnis dokumentas, nei pirmosios trys evangelijos….
Neteisinga informacija, kad Matas dalyvavo paskutinėje vakarienėje.
Kada nors pasaulis tikrai atvirai svarstys visas šias aplinkybes, kol kas dar per daug kliūčių...

too       2015-11-10 15:58

To Vaidas VDS 2015-11-9 12:12, tai jau dabar giriesi protingas? ir iš viso ko jadu su L. P. knaisiojatės po žydų raštus ir lietuvimas brukat?  Nu garbina lietuviai Saulės sugrįžimą, nu dažo lietuviai kiaušinius kūrėjo Pradžiapačio garbrei, nu švenčia Perkūno pergalę prieš sausrą, nu garbina lietuviai mirusius
artimuosius…
Tai Urantijos knygoje vėl nauji naujo žydo apreiškimai?

Letas Palmaitis Vaidui VDS       2015-11-10 14:48

Ačiū, kad domiesi - juo mažiau urantijų, juo daugiau tiesos!
Jono Evangelijoje cituojama “Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti”. Tai puikiausiai atitinka paties 12:12 minimą JHS pasakymą, bet iš kitos pusės yra aiškus pasiaukojimo suformulavimas. Šis pasiaukojimas ir yra dalyvavimas JHS Aukoje, t.y. Komunija, o gyvenimo Komunija ir yra krikščionybė - kas ką “iškraipo”? Neišradinėkim dviračio.
Be to, Matas laikomas būtent dalyvavusiu Vakarienėje, o Jono evangelija vėlesnė už Mato, kuri (Mato) žymesnių semitologų įsitikinimu, atitinka pirminį hebrajišką variantą (Morkaus - sutrumpintas Mato vertimas į šnekamąją aramėjų kalbą, t.y. “targumas”, vertėjo vartotas pirmųjų susirinkimų metu skaitant hebrajišką Evangeliją; graikiško Mato pamatas - toks pat graikiškas targumas dalyviams “pagonims”. Vėliau viskas sujungta ir apibendrinta Mato graikiškame tekste).

Jota "Jėzusui"       2015-11-10 10:48

Tai paties dūšioje vartaliojasi visos išvardytos šiukšlės. Nesupranti, žmogau. Apversk viską antraip, tada pamatysi ne vaiduoklius, o tikrą vaizdą. Ne primityvių bendruomenių vaizdiniai darė įtaką krikščionybei, bet atvirkščiai - nuo krikščionybės nuvilnijo Aukos samprata, o jeigu ji yra iškrypusi (kaip paties), tai kas kaltas? Krikščionybė ar nesupratusieji?

O L. Palmaičio straipsnyje, manau, šįkart viskas teisingai išdėstyta, galbūt reikėtų kai ką kitaip akcentuoti, bet tai menka bėda.

VaidasVDS       2015-11-10 9:56

to 2015-11-9 15:29
Yra ne visai taip, kaip rašote. Nelabai turiu laiko domėtis vien tik šiuo puslapiu. Tad į temas kartais užsuku pavėlavęs. Temą komentuoju, jei turiu ką nors pasakyti iš esmės. Šią temą pakomentavau, kadangi joje pamačiau labai didelę dogmatizmo klaidą. Tiesiog negalėjau ramiai praeiti pro šalį.
Nesu už nieką niekuo viršesnis. Nenoriu būti kažkuo teisesnis už kitus, bet labai norėčiau, kad diskusija baigtųsi kokiu nors sutarimu ar kokios nors tiesos atskleidimu. Kaip yra Jėzus pasakęs (pagal Urantijos Knygą): “Būkime kantrūs; tiesa niekada nenukenčia dėl to, kad yra nuoširdžiai tikrinama.”...

VaidasVDS       2015-11-10 9:27

to 14:26
Jūs esate labai teisus. Nei buvau, nei mačiau. Bet tikrai skaičiau Urantijos Knygą, kuri yra Apreiškimas. Šis Apreiškimas pataiso visus Jėzaus mokymų iškraipymus, taip pat apreiškia dar didingesnes tiesas apie Dievą, Trejybę, Kosmologiją, Visatas, dvasinio pasaulio hierarchijas, mūsų pasaulio (jis danguje ir vadinamas Urantija) istoriją, visų religijų vystymąsi ir istoriją, atskirų religininkų ar pranašų padarytas klaidas.
O aš esu tikrai labai nereikšmingas. Nepriklausau jokiai organizacijai ar sektai, kaip kai kas man bando pripaišyti.
Esu viso labo savarankiškai perskaitęs Urantijos Knygą, kuri vis tik yra skirta labiau intelektualiems žmonėms, kadangi kai kurios jos vietos yra netgi labai sudėtingos, be to reikia apibendrinti labai gausią informaciją ir joje nepasimesti, o tam reikia skirti labai daug asmeninio laiko. Labai daug laiko skyriau klaidų pačioje Knygoje ieškojimui. Bet dvasinėse prasmėse niekur nesugebėjau rasti. Yra kai kurių neatitikimų su mokslininkų neva nustatytais faktais ar teorijomis, bet neypatingai ženklių. Kai kurie mokslininkų nustatyti faktai istorijos tėkmėje jau kito į Urantijos Knygoje išdėstytų faktų pusę.
Pats iš šios Knygos skaitymo ar propagavimo neturiu absoliučiai jokios materialinės naudos, tik kartais gaunu užgauliojimų dozių, o kartais kai kas ir ačiū pasako, bet išgirdę neįprastą pavadinimą dažnai ką nors negero pagalvoja. Nieko nuostabaus, nes ir aš pirmą kartą išgirdęs, panorau kuo greičiau išsiaiškinti, kas čia per “nesąmonė”. Ir įkliuvau, bet absoliučiai nesigailiu, nes su šios Knygos pagalba suradau puikių žmonių ir puikių jų minčių ir tai leidžia turėti nedidelę viltį, kad šis pasaulis tikrai gali keistis, o pagrindinė religinė kliūtis yra religinis dogmatizmas, kurį įveikti bus tikrai nepaprastai sunku. Dogmatizmas gali būti būdingas ir skaitant Urantijos Knygą, pats su tuo asmeniškai susidūriau ir dariau kai kurias klaidas, bet šis Apreiškimas gana sėkmingai gydo ir šią ligą, jei žmogus yra pakankamai protingas…

Jėzusas       2015-11-9 23:20

Laikas apibendrinti. Kūno valgymas ir kraujo gėrimas yra kanibalizmas. Kai buvo kuriami krikščionybės vaizdiniai reikėjo juk remtis kokias tai egzistuojančiais analogais. Afrikos magai praktikavo kanibalizmą, kadangi tikėjo kad tuo būdu gali pavergti kanibaluojamo sielą ir ją po to naudoti reikiamiems darbams. Apskritai pakabintas negyvas žmogus (krikščionybės simbolis)yra atėjęs iš primityvių bendruomenių kai tokiu būdu buvo žymimos savo teritorijos. Elementaru ir paprasta.
Šiais laikais visa tai bandoma maskuoti kažkokiais ezoteriniais mokslais, eucharistikomis, bahanalijomis, analinėmis transubstancijomis ir kitomis kakafonijomis.

nežinau       2015-11-9 18:16

man rašymas D-vas yra kažkas nepriimtino. Net Popiežius rašo Dievas. Kodėl skaitant man reikia taikytis prie kažkokių susigalvojimų..? Todėl po pirmųjų šio neaiškumo pasikartojimų net nesinori toliau skaityti….

Vaidas VDS diskusijoje       2015-11-9 15:29

kantriai laukia ir visada pasilieka sau teisę tarti “paskutinį” žodį, “apibendrinti”, kas teisinga, o kas ne. Taip jis “įrodo”, kad yra viršesnis ir teisus.

Too       2015-11-9 14:26

To VaidasVDS, nei tu buvai nei tu girdėjai nei tu matei tą vakarienę. Nebent paveiksle. O tą Urantijos knygą kiba pats parašei? Ar čia reklamuoji kieno nors užsakymu?

VaidasVDS       2015-11-9 12:12

Yra dvi tikėjimo rūšys: paprastas įtikėjimas ir sudėtingas tikėjimas.
Paprastas įtikėjimas remiasi pagrindine tiesa: Dievas yra vienas, Jis yra Meilė, ir per Dievą-Meilę mes galime sukurti žmonių brolystę, Dievo karalystę.
Sudėtingas tikėjimas ieško visokiausių ženklų, ypatingų ritualų, galingų religinių autoritetų, tik kurių galima klausyti, ypatingų žodžių ir ypatingų jų reikšmių, kurias išaiškinti gali tik ypatingą talentą turintys pripažinti autoritetai.
Pagal sudėtingą tikėjimą Dievas taip slapstosi nuo žmonių, kad prigalvoja visokiausių sudėtingų mechanizmų, ženklų, prasmių, kad tikėjimas būtų kuo sudėtingesnis ir kad tik “išrinktieji” sugebėtų jį suprasti ir išaiškinti įvairiems nesusipratėliams ir galėtų nesusipratėlius valdyti.
Nepaisant visko, labai teisinga yra viena straipsnio mintis, kad vien tik tikėjimas, paprastas ar sudėtingas, nėra automatiniu bilietu į Dangaus karalystę. Dvasinis įtikėjimas turi būti nuolatinis, neatidėliojantis turto kaupimui ar vaikų į pasaulį išleidimui, ir jis turi pasireikšti visose gyvenimo sferose, tiek religinėse, tiek ir pasaulietinėse, t.y. nesvarbu, ar tu atlieki religinį darbą, ar pasaulietinį tu jį turi atlikti taip, kaip, tavo manymu, jį bandytų atlikti pats Dievas. Todėl yra teisingas Jėzaus pasiūlytas posakis - “būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas”. Tik siekiant to tobulumo, nereikia persistengti, ypač ko nors gerai nesuvokiant.
Tyrinėjant Bibliją dėl paskutinės vakarienės, kuri yra aptariama straipsnyje, į akis krenta tas faktas, kad teisingiausiai paskutinės vakarienės faktai atsispindi apaštalo Jono evangelijoje, t.y. joje nėra nieko nei apie mistinio (ne mitinio) kūno valgymą, nei apie mistinį kraujo gėrimą. Tuo tarpu Mato, Luko, Morkaus (jie juk nedalyvavo paskutinėje vakarienėje) evangelijose tie tikri faktai yra ženkliai iškraipyti. Ir būtent tie labiausiai iškraipyti faktai paimti už pagrindą tiek visame dabartiniame krikščioniškame tikėjime, tiek juos taip kruopščiai tyrinėja straipsnio autorius. Taip yra gimusi religijos dalis, kuri yra labai svarbi šiandieninei krikščionybei, tačiau kuri su Jėzaus mokymais neturi beveik nieko bendro. Pagrindinė žinia, kurią perdavė Jėzus savo mokiniams paskutinės vakarienės metu atsispindi šiose Jono eilutėse:
Aš jums duodu naują įsakymą,
kad jūs vienas kitą mylėtumėte:
kaip aš jus mylėjau,
kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą!
35 Iš to visi pažins,
kad esate mano mokiniai,
jei mylėsite vieni kitus“.”
Šis naujas įsakymas net šiek tiek praplečia ir pagrindinį Dievo įsakymą - mylėti žmones taip, kaip juos iš tiesų mylėjo pats Jėzus.
Labai sunku suvokti, kaip Jėzus mylėjo žmones, kuomet jo mokymai yra gana stipriai iškraipyti, bet jų yra Kalno pamoksle, kitose Naujojo Testamento vietose, neiškraipytus Jėzaus mokymus galima surasti Apreiškime - Urantijos Knyga.
Meilės visiems.

hmm..        2015-11-9 8:28

rods vakar čia buvo daugiau komentarų?

to 0i 0i       2015-11-8 21:08

Jei kviečia ne Jus ,tai ko nusprendžiat už kitus verta ar ne? Kodėl manote esas geresnis už  kitus?

atmintis       2015-11-8 16:18

Nepamirškit kad Dievo avinėliai vilkų kalyje - inkvizitoriai negailestingai kankino kitatikius…

oi oi        2015-11-8 15:23

Gorbio reformistas, vadinantis save “sąjūdiečių”,Zaišvila jau nusitaikęs ekspertuose ir prieš ProPatria ir prieš V.Radzvilą. Vadina juos radikalais ir kviečia polemikai. Bet kokia gali būt polemika su radija, kuri kalba kaip mechaninis prisukamas automatas?

Šv. kaimo Jurgis        2015-11-8 10:42

Kartoju - didžiausia nuodėmė yra puikybė. Tai ji atskyrė pirmąją porą nuo Dievo ir paliko jai kaltės jausmą. Puikybė kyla iš šėtono ir šiandien reklamuojamos konkurencijos, kurią turėtų keisti bendradarbiavimas. Puikybė verčia Putiną konkuruot pasaulyje, siekiant vis daugiau ir daugiau. Pavojingiausiai puikybė reiškiasi žmonėse, kurie laiko save religingais ir mano, kad jie yra geresni už kitus. Panašiai kaip tas brolis, kuris visada neva buvo prie Tėvo ir žiauriai pavydėjo, kuomet tėvas iškėlė puotą sūnui Paklydėliui, iššvaisčiusiam Tėvo turtus. Išbandęs viską,gyvenimą be Tėvo, sūnus paklydėlis sugrįžo pas Tėvą su tikruoju nuolankumu ir meile Tėvui. Ir tėvas jį džiaugsmingai priėmė. Tad ar mums teisti kitus už nuodėmes?

>Jūs čia vis siūlot ...       2015-11-8 10:31

Čia siūlo ne visi, o tik naujieji istorikai konservatoriai, kurie perrašinėja Lietuvos istorija pagal savo protus, taip ir pakeitė  ROMOS katalikų Bažnyčia į Lietuvos Katalikų Bažnyčią.

hmm.. va čia tai įdomi mintis!       2015-11-8 10:06

<Gyvas kūnas neatsiejamas nuo kraujo, o kraujo aukojimas yra itin įspūdingas: juk Šventykloje kohenai šlakstė aukotojus paaukoto gyvūno krauju kaip žyme, kad už jų nuodėmę paaukota (prisiminkime antisemitams, kaip ir patiems šaukusiems, nesuvokiamą frazę „Jo Kraujas ant mūsų ir mūsų vaikų!“ – ačiū Išganytojui: Jo Kraujas tikrai yra ant mūsų ir mūsų vaikų!).>
.
Jei žydai paaukojo “avinėlį” Jėzų, kad būtų visa tauta išpirkta nuo nuodėmės visiems laikams, tai kam prireikė dar vienos “deginamosios” aukos, vadinamos “Holokaustu” Izraelio atkūrimui?

hmm..        2015-11-8 9:57

maniau, kad Letas Palmaitis paaiškins suprantamiau šios Jėzaus aukos prasmę, nei katalikų kunigai, bet nieko panašaus. Gal suprantamiausiai ritualų prasmes moka paaiškinti žydų kriksčionys, tokie kaip Aleksabdras Menis, C.S. Lewis ar kriksčioniškieji mistikai - rozenkreiceriai, kurie ritualą kažkodėl laikė ypač svarbiu.

Jūs čia vis siūlot        2015-11-8 0:54

“remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios…”.  Betgi tokios Bažnyčios nėra, yra ROMOS katalikų Bažnyčia, ta kuri visuotinė - vienintelė, su vienu popiežiumi. O gal čia irgi slypi kokia tai transcendencija kai rašoma vienaip, galvojama kitaip, o suprantama dar kitaip?

Respublikoje geras       2015-11-7 20:04

interviu su Vytautu Čepu,mokslininku,psichologu,rašytoju.Ten apie tą patį ,tik kitu kampu.

Žydų buvimas šalia       2015-11-7 20:03

pamažu keliasi ir Lietuvoje.Lietuva atgauna savo tapatybės dalį.

oprie       2015-11-7 19:54

O prie ko čia mums lietuviams žydų tradicijos ir džiaugsmas kad izraeliečiai apiplėšė Egiptą - 12: “36 ...Tokiu būdu Izraeliečiai apiplėšė egiptiečius” Išėjimo knyga, ir dabar švenčia velykas pasche-” Velykos( Pascha) ...Ji buvo švenčiama pavasarį, minint išėjimą iš Egipto…” pusl 2618 Šventas raštas
Arba džiaugsmas kad žydai nugalabijo žmogaus sūnų?

bronius.       2015-11-7 19:02

transsubstan..-nusilaužiau liežuvi ir nieko nesupratau.kraujas,mėsa ir transsubs.jei guru kristus butu kalbėjes suprantamai,tai kitaip butu ir baiges.


Rekomenduojame

„XXI amžiaus“ klausimai kardinolui Sigitui Tamkevičiui apie artėjančius Seimo rinkimus

Geroji Naujiena: Ir mes visa galime Tame, kuris mus stiprina

Tariasi peliukai prieš rinkimus…

Liudvikas Jakimavičius. Rinkimų sufleriai

Vytautas Radžvilas. Susigrąžinkime savo Lietuvą!

Audrius Bačiulis. Vytautai – Patirtis ir Energija, arba Už ką aš balsuosiu

Smulkieji verslininkai ir Nacionalinis susivienijimas pasirašė visuomeninį susitarimą

Liudvikas Jakimavičius. Balsuokim protingai

Andrius Švarplys. Užvis svarbiausia – stabdyti valstybę, kad ši nesikištų į privačią žmogaus sferą

Vytautas Sinica. Išmesto balso mitologija

Ramūnas Aušrotas. Partijų programinės nuostatos ir iniciatyvos, prieštaraujančios krikščioniškai pasaulėžiūrai

Augminas Petronis. Tokia mąstysena – ‘viskas, ką jūs apie save žinot, yra tapatybės’ – tikėjimui naikinančiai žalinga

Aleksandras Nemunaitis. Esame už žodžio laisvę ir prieš politkorektiškumą

Algimantas Rusteika. Konservatoriai nutarė reklamuotis pas savus?

Katalikiški balsavimo principai

Liudvikas Jakimavičius apie žiniasklaidą

Seimo narių balsavimų gyvybės ir šeimos klausimais apžvalga

Ar egzistuoja laisva valia? Vytauto Sinicos atsakymas

Algimantas Rusteika. Jei balsuosi už mažus, „tavo balsas prapuls“

Liudvikas Jakimavičius. Gražus rudenėlis ir rinkimų aritmetika

Ramūnas Aušrotas. Istorinės savimonės pabaiga

Neredaguota.lt. Vytautas Sinica: Kova dėl istorijos

Vytautas Radžvilas. Baltarusija: į laisvę ir demokratiją Putino glėbyje?

JT Orhuso konvencijos priežiūros komitetas pripažino: Lietuvos Respublika pažeidė Orhuso konvenciją

Mokytojai iš Kvetkų, Pandėlio, Papilio premjerui Sauliui Skverneliui: Pagal galimybes ištaisykite padarinius savo didžiosios klaidos

Spalio 6 dieną bus atidengtas antkapinis paminklas Adolfui Ramanauskui-Vanagui

Vygantas Malinauskas. Krikščioniškas pasirinkimas

Geroji Naujiena: Kad ir mes duotume vaisių

Andrius Švarplys. Cukrus, Linai

Algimantas Rusteika. Susipažinkime – naujoji, modernioji, nuostabioji, jaunoji LSDP karta

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.