Įžvalgos

Letas Palmaitis. Dėl „šeštadienio pakeitimo sekmadieniu“

Tiesos.lt redakcija   2017 m. rugpjūčio 2 d. 10:06

20     

    

Letas Palmaitis. Dėl „šeštadienio pakeitimo sekmadieniu“

Dažnai adventistų skrajutėse (nurodant pravoslavišką Dekalogo įsakymų dėstymą kaip neva pirminį, nors pirmasis iš tikrųjų yra tik teiginys „Aš esu…“) skaitome, neva blogas „Konstantinas įsakymu perkėlė šeštadienį į sekmadienį“, tarytum Romos imperijoje kada nors būta „šeštadienio“ poilsio, o 321 m. Konstantino ediktas būtų reiškęs ką nors daugiau nei krikščionių karių ir tarnautojų atleidimą nuo darbo sekmadienį, kad dalyvautų Eucharistijoje. Šios publikacijos tikslas nėra remti adventizmą prieš katalikybę arba katalikybę prieš adventizmą. Pirmiausiai reikia susigaudyti istorijoje. Net ir daugelis mesijinių žydų painiojasi tarp dviejų šventimų, nors pirmiesiems krikščionims čia jokios problemos nė būti negalėjo: abudu yra susiję, bet atskiri šventimai!

Įprasta katechetinė katalikų formulė tikrai yra „Sekmadienį švęsk“, bet tai ne citata iš Šventojo Rašto, bet derinimas prie Bažnyčios įsakymų. Oficialus Katalikų Bažnyčios katekizmas (KBK) pateikia Iš 20:2–17 bei Įst 5:6–21 vertimą, kuris atitinka hebrajiško originalo „Atmink Ramybės dieną, kad ją švęstum. Šešias dienas dirbk savo darbus, o septintoji diena – Ramybė [, skirta] tavo D-vui“. Ramybė hebrajiškai yra šabbāt (joks šab „šabas“), iš kur ir Sabbath, sabata, subata tt. visose pasaulio kalbose, išskyrus lietuvių.

Taigi reikalaujama švęsti septintąją savaitės dieną, o lietuviškai sekmas ir septintas yra tas pats žodis. Tik deja, dėl tos dienos visas dienų skaičiavimas pastumtas diena atgal: mūsų „sekmadienis“ iš tikrųjų yra pirmadienis, kaip tebėra Graikijoje bei daugelyje Rytų krikščionybės kraštų (pvz., Gruzijoje ar Armėnijoje), jau neminint šaltinio – žydų kalendoriaus. Vakarų kultūroje tokio skaičiavimo nėra, ten išliko pagoniški dienų pavadinimai (mūsų sekmadienis yra saulės diena, pirmadienis – mėnulio diena ir pan.). Jei kam naujiena, tegu paima Evangeliją ir paskaito, kad moterys nuėjo prie Kapo pirmąją savaitės dieną, bet rado Kapą tuščią. Kaip žinia, Kristus prisikėlė tos (pirmosios savaitės dienos, mūsų neteisingai vadinamos sekmadieniu) pradžioje.

Kokiu pagrindu krikščionys nebešvenčia septintosios savaitės dienos, bet švenčia pirmąją, paaiškina KBK 2174–2175, o čia noriu šiek tiek sustoti ties kanoninio dienų pakeitimo istorija. Tikrai tai buvo ne Konstantino kompetencija.

Šventimas pirmąją savaitės dieną įgavo pirmąjį įstatyminį pagrindą nuo 384 m. Laodikėjos bažnytinio sinodo, t.y. 59 metai po Pirmojo Nikėjos susirinkimo. Iki tol laikytasi dar Judėjos Bažnyčios tradicijos laužyti duoną (švęsti Eucharistiją) per Šabato hãvdalą – Ramybės dienos atskyrimą (havdalà „reiškia atskyrimą“) nuo paprastų dienų, t.y. pirmosios savaitės dienos (sekmadienio) pradžioje. Havdala vyksta po saulėlydžio, kada imama skaičiuoti naują dieną, o juk būtent tada ir prisikėlė Kristus. Etiopijos Bažnyčia ir dabar laikosi Šabato ramybės, bet kitą dieną (sekmadienį) švenčia eucharistinį susirinkimą.

Romėnų–žydų karų metu pagonių valdžia nedarė skirtumo tarp nežydų kilmės krikščionių ir žydų, todėl laikytis žydų „papročių“ darėsi vis pavojingiau (ypač pačioje Romoje ir Aleksandrijoje), o 117 m. Adrianas visai uždraudė bet kokias žydų apeigas. Nežydų kilmės krikščionims buvo saugiau laikytis nuomonės, kad Eucharistija pirmąją savaitės dieną svarbiau už Ramybės dieną, todėl „sekmadienio“ šventimas paplito vakarinėje imperijos dalyje dar karų metu (rytinėje dalyje ypatingas „šeštadienio“ statusas išlieka stačiatikybėje ir po šiai dienai). Ne vien Romos piliečiai pagonys, bet ir krikščionys laikė sukilusius žydus priešais. Kita vertus, dėl to paties karo nekrikščioniškoji žydų dauguma vis labiau suvokė žydus krikščionis kaip kolaborantus, bet jau tikrai priešus po Romoje įvestos krikščionybės, kuri tęsė tą pačią žydų persekiojimo politiką.

Kol imperija dar buvo pagoniška, o krikščionys persekiojami joje būtent už tai, dėl ko kilo ir romėnų–žydų karai (už atsisakymą aukoti pagoniškas aukas), tarp nežydų krikščionybės ir žydų religijos apskritai (krikščioniškos ar ne) dar nebuvo prarajos. Kas kita – po 325 m. Nikėjos Susirinkimo, kuriame Konstantino laišku buvo pasmerkta visa žydų tauta be jokių išimčių net neminimiems krikščionims (pamiršta net ir pirmoji Bažnyčia). Tai ir suprantama – nuo pat I amžiaus perrašinėjimu platintos Evangelijos iki IV amžiaus jau buvo stichiškai pritaikytos prie daugumos nežydų supratimo ir nuotaikų, o Jono Evangelija įgavo tikrai antižydišką pavidalą (joje beveik visi žydų paminėjimai yra apibendrinamojo neigiamo pobūdžio, pašalinis skaitytojas net ne iš karto suvoks, kad Kristus ir mokiniai galėjo būti žydai!) Todėl darėsi aktualu pagaliau ir formaliai nutraukti 325 m. Nikėjoje paskelbtos naujos imperinės religijos ryšius su imperijai pasipriešinusiu „žydiškumu“. Lemiamas žingsnis šia linkme ir padarytas Laodikėjoje.

383/384 m. Laodikėjoje sušauktas susirinkimas buvo lokalinis 37 vyskupų sinodas. Jis iš esmės sustiprino dar I a. gimusią naujos, nežydų krikščionybės raidos kryptį, įteisintą (tada dar nepakrikštyto) imperatoriaus Konstantino vadovautame Pirmajame Nikėjos Susirinkime 325 m. Du iš Laodikėjos sinodo paskelbtų kanonų turėjo nepaprastą reikšmę: 29-asis, uždraudęs tą iš 10 D-vo įsakymų, kuris naujai nežydų bažnyčiai atrodė labiausiai žydiškas (mat Evangelijose Kristus „žydų“ kaltinamas už Šabato pažeidimą), ir (jei ne vėliau pridėtas) 60-asis, apibrėžęs Šventojo Rašto kanoną.

29-asis kanonas skelbia:
Krikščionys neturi žydauti ilsėdamiesi per šabatus, bet tą dieną privalo dirbti, geriau tegu garbina Viešpaties dieną,
kurią, jei jie gali, tegu ilsisi kaip krikščionys.
Tačiau jei kurie nors išaiškės žydaujant, tebūnie tokiems anatema nuo Kristaus!

Šis sprendimas nuosekliai pratęsia Konstantino prakeikimą žydų tautai jo laiške 325 m. Nikėjos susirinkimui. Viso to tikslas – tapti visiškai atskirtiems nuo pirminės apaštalinės žydų Bažnyčios ir pakeisti ją nežydų bažnyčia (o praktiškai – „mesijine“ konstantinine Romos imperija), neva perėmusia žydų išrinktumą.

Vėliau Dekalogo pakeitimas Romos Katalikų Bažnyčios jau post factum aiškinamas kaip laikymasis D-vo įsakymo, tik perkelto iš 7-osios į 1-ąją savaitės dieną (sekmadienį) prisimenant Kristaus Prisikėlimą ir tuo pačiu – pasaulio perkūrimą naujai.

Šios traktuotės pradžia pasirodo Konstantinopolio kanauninko Teodoro Balsamono (tarta Valsamon, XII a.) raštuose, neva 29-asis kanonas įvedė poilsį kitą – 1-ąją savaitės dieną (Viešpaties dieną): „tą dieną jie TURI susilaikyti nuo fizinio darbo ir eiti į bažnyčią“.

Tai melas, to nereikalaujama, nes kanonas teigia „geriau“ ir (kaip pats Balsamonas toliau ir nurodo) „jei jie gali“, bet ne „turi“: mat anatema buvo daug svarbesnė už įsakytą poilsį. D-vo ĮSAKYMO nebėra!

Pastebėjus klaidą, po II Vatikano susirinkimo prisiminta senovinė mintis dėl Pirmosios Kūrimo dienos perėjimo į eschatologinę Aštuntąją dieną, o tai atgaivina Amžinosios Aštuntosios Poilsio dienos koncepciją, aptinkamą tiek ankstyvojoje krikščionių patristikoje (plg. Barnabo laišką, 15) ir Talmude (Sanhedrin 97a).

Teologai, kurie tebebando „taisyti“ situaciją, aiškina, kad Kristui įvykdžius Įstatymą, pastarasis neteko galios, o po Prisikėlimo viskas kuriama iš naujo. Tai savo ruožtu melas jau pagal Mt 5:17–18:

Nemanykite, jog Aš atėjau panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti. Iš tiesų sakau jums: kol [gr. héōs] dangus ir žemė nepraeis, nė viena jota ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, kol [gr. héōs, Č. Kavaliausko praleista] visa išsipildys (héōs ’àn pánta génētai). Net du kartus pabrėžta kol!

Todėl ‘visa’ čia reiškia laukiamą Kristaus atėjimą, plg. Apr 21:5: Štai aš VISĄ darau nauja! Taip pat Apr 22:7,12: Štai Aš ateinu greit! Kitaip kokią prasmę turėtų pasakymas „kol dangus ir žemė nepraeis“?

Būtent „todėl D-vo tautai dar lieka šabatavimas“ (Hebr 4:9). Tai nėra nei iš visų jėgų iškraipoma „D-vo tautõs dar laukia šabãto [liet. „šabo“] poilsis“, nei „palieka sekmadienio poilsis“: čia nieko neapgausi, nes graikiškai yra juodu ant balto σαββατισμός, lotyniškai sabbatismus, o tai ir yra „šabatavimas“.

Ir kaip gali būti kitaip, jei ne tik Mozės Įstatymas pagrindžia 7-osios dienos poilsį D-vo poilsiu visą amžinybę anksčiau už paties Abraomo, žydų ir Mozės Įstatymo atsiradimą, bet Viešpats JHS Pats aiškiai nurodo Šabato šventumą žodžiais apie laiką JAU PO ATPIRKIMO: Melskitės, kad jūsų pabėgimas nebūtų žiemą arba per Šabatą (Mt 24:20) – šį „eretinį“ žodį kažkoks „antižydaujantis“ graikas įsigudrino ištrinti iš Marko Evangelijos 13:18 tikriausiai romėnų–žydų karų bei žydų sukilimų 115–117 ir 132–135 metais, kada žydai jau tapo „visų žmonių priešais“ (1 Tes 2:15).

Pagaliau, kaip sako Ješaja (Izaijas) 40:28, „Argi tu nežinai, ar nesi girdėjęs, kad -VARDAS- yra Amžinasis D-vas? Visų žemės galų Kūrėjas nei nusilpsta, nei pavargsta.“ Tad jei kas nori atrasti D-vo poilsį „po visų darbų, kuriuos Jis buvo padaręs“ (Pr 2:2), tegu tad pamąsto apie JHS poilsį Kape Šabato Dieną po visų Atpirkimo darbų, kuriuos Jis buvo padaręs!

Laodikėjos Sinodo pasikėsinimas į vieną iš pirmos eilės, t.y. svarbiausių D-vo Įsakymų, tuo pačiu yra ir pasikėsinimas į visus 10 D-vo Įsakymų, kurie iki šiol tebėra pripažinti visuose iš begalės 325 m. įkurtos Bažnyčios dabartinių atsišakojimų. Iš tikrųjų, kada viename iš įsakymų atsiranda „geriau“ ir „jei gali“, tai tas pats galioja ir visiems: neturėk kitų dievų, jei gali, negamink stabų, jei gali, neminėk D-vo vardo be reikalo, jei gali, gerbk savo tėvą ir motiną, jei gali, nežudyk, jei gali, nepaleistuvauk, jei gali, nevok, jei gali, neliudyk melagingai, jei gali, negeisk kas ne tavo, jei gali. Kodėl būtent Šabatas turi būti išimtis? 

Tačiau Pats Viešpats JHS įtvirtina 10 D-vo Įsakymų, nors ir nemini pradinių, kurie buvo aiškūs kiekvienam žydui, be to, pridėdamas ir Kun 19:18, nes turbūt būtent į tuos įsakymus visada kreipė dėmesį Jo paklausęs turtingas jaunuolis: Jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų /.../ Nežudyk, nesvetimauk, nevok, neliudyk melagingai, gerbk savo tėvą ir motiną, mylėk savo artimą kaip pats save (Mt 19:17–19).

Nei Evangelijoje ar Apaštalų darbuose bei laiškuose niekur nepanaikinamas Ramybės dienos šventimas, kaip nei Išėjimo, nei Kunigų, nei Pakartoto Įstatymo knygose D-vo neįsakoma švęsti „sekmadienio“ (pirmosios savaitės dienos), kaip neįsakoma švęsti nei Kalėdų, nei Prisikėlimo (krikščioniškų Velykų), nes tada nei Mesijas nebuvo atėjęs, nei prisikėlęs dar nebuvo, o Velykos ir „sekmadienis“ juk yra tas pats! O jei krikščionis nešvenčia Prisikėlimo, koks jis krikščionis? Kita vertus, kuo laikymasis Ramybės Paties D-vo nustatytą ir niekur neatšauktą dieną trukdo kitą dieną kitaip švęsti Prisikėlimą, kaip Amžinosios Ramybės pažadą ir įvykdymą?

Taigi, ar KBK palaiko 29-ojo Laodikėjos kanono anatemą ar nebe? Bent joks draudimas KBK nedėstomas: 2175 pateikiama 110 m. šv. Ignoto Antiochiečio citata (be jokios anatemos), neva nebešvęsdami Šabato, bet švęsdami Viešpaties dieną žmonės sulaukė naujos vilties, nors ne vien Judėjos Bažnyčia, bet net ir pats Paulius šventė Šabatą (nekeliavo ir bent kalbėjo sinagogose) ir kitas šventes (jau bent Palapinių, nes pats siuvo palapines!).

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

VaidasVDS       2017-08-7 21:36

Letai,
nežinau, kas konkrečiai, žydai, graikai, krikščionys ar dar kas nors klastojo krikščionių naudai. Ir koks skirtumas, kas. Man tai visiškai nerūpi. Bet kuri klastotė yra bjauri ir nieko gero neduoda. Čia tas tavo aikštingumas tik dėl to, kad išvengti diskusijos?
Neatsakei į mano klausimą, nenorėjai ar nežinai atsakymo?
Kaip tavo komentaras dienas peršoko irgi nesuprantama.
Dėl “antižydiškumo” jau kartą citavau, primenu dar kartą:
“Dažnai šita neprotinga ir nepanaši-į-Kristų neapykanta šiuolaikiniams žydams ir jų persekiojimas baigdavosi tuo, kad kentėdavo ir mirdavo kai kurie nekalti ir nenusidėję atskiri žydai, kurių tie patys protėviai, Jėzaus laikais, iš širdies priėmė jo evangeliją ir neužilgo bebaimiškai mirė už tą tiesą, kuria jie taip iš visos širdies tikėjo. Siaubo drebulys pereina per stebinčias dangiškąsias būtybes, kada jos mato, kaip tariami Jėzaus pasekėjai įsitraukia į Petro, Pilypo, Motiejaus, ir kitų Palestinos žydų, kurie taip šlovingai paaukojo savo gyvybes kaip dangaus karalystės pirmieji kankiniai, vėlesniųjų laikų palikuonių persekiojimus, užpuldinėjimus, ir net žudymus!
  Kaip žiauru ir neprotinga versti nekaltus vaikus kentėti už savo protėvių nuodėmes, klaidingus poelgius, apie kuriuos jie visiškai nieko nežino ir už kuriuos jokiu būdu jie negali būti atsakingi! Ir daryti tokius nedorus darbus vardu to, kuris savo mokinius mokė mylėti net ir savo priešus!”
—-

Letas Vaidui 2017-08-5 22:49       2017-08-7 15:16

Pagal Tave išeina, neva tie baisūs žydai “klastojo” ir “šantažavo” krikščionių naudai? Ir kada, juk čia ne Abraomo laikai, vos ne kiekviena diena ir vos ne kiekvienas rašytojas ant delno! Nebent ten tupėjo “Siono išminčiai” su “protokolais”.
Pagal mane kažkodėl išeina, kad klastojo (pvz., Evangelijas) ne žydai, o būtent graikai.
Tu man patvirtinai, kad Tavo “Urantija” kilo iš to paties konstantininio antižydiško (vėliau, bent nuo Liuterio - antisemitinio) šaltinio.
Vaidai, aš baigiu bet kokias polemikas su Tavimi, kol ateisi į protą. Deja, “Urantija” tam nepadeda.

VaidasVDS       2017-08-6 9:25

Štai ką Jėzus paskelbė Sinagogoje per patį pirmąjį pasisakymą savo viešojo tarnavimo pradžioje:
“jis skaitė iš pranašo Isajo: “Šitaip sako Viešpats: ‘Dangus yra manasis sostas, o žemė yra manasis pakojis. Kur yra tas namas, kurį pastatėte man? Ir kur gi yra mano gyvenamoji buveinė? Visa tai iš tikrųjų sukūrė manosios rankos,’ sako Viešpats. ‘Bet šituo žmogumi aš tikrai pasirūpinsiu, net ir tuo, kuris yra vargšas ir turi atgailaujančią dvasią, ir kuris dreba nuo manųjų žodžių.’ Klausykitės Viešpaties žodžio jūs tie, kurie drebate ir bijote: ‘Jūsų sielos broliai neapkentė jūsų ir išvijo jus dėl manojo vardo.” Bet tegul Viešpats būna pašlovintas. Jis tikrai jums pasirodys džiaugsme, o visi kiti tikrai bus sugėdinti. Balsas iš miesto, balsas iš šventovės, balsas iš Viešpaties sako: ‘Prieš patirdama gimdymo skausmus, ji pagimdė; prieš pajusdama skausmą, ji pagimdė žmogaus vaikelį.’ Kas gi girdėjo tokį dalyką? Argi galima priversti žemę pagimdyti per vieną dieną? Arba, argi gali nacija gimti iš karto? Bet Viešpats sako šitaip: ‘Štai aš paskleisiu ramybę kaip upę, ir net pagonių šlovė tikrai bus tokia, kaip tekanti upė. Kaip ir tą, kurį guodžia motina, taip ir aš iš tiesų guosiu jus. Ir jūs tikrai būsite guodžiami net ir Jeruzalėje. Ir kada šituos dalykus jūs pamatysite, tada jūsų širdys džiūgaus.’
——
Be abejo turėtum pastebėti, kad tai iš Iz 66, bet tikrai ne viskas pažodžiui. Jėzus, pamokslaudamas niekada nevartodavo to, kas raštuose yra neteisinga ir to, kas nesusiję su jo misija. Todėl variantai visada bus du - arba raštas suklastotas, arba neteisingai pranašo suvoktas ir paskelbtas. Nedogmatiškam protui tai ne bėda, bet dogmatiškam tai katastrofa.
Bet gal ir ne visai. Galima paanalizuoti Lk 4,17-4,20 ir Iz 61

——
Dar po kiek laiko Jėzus pasakė pamokslą apie Dievo karalystę (Matas tuo metu dar nebuvo pasirinktas apaštalu), pirmą aiškų žingsnį į savo viešąją karjerą, jis perskaitė iš Raštų šitas eilutes:
“Jūs man tikrai būsite šventikų karalystė, šventoji tauta. Jahvė yra mūsų teisėjas, Jahvė yra mūsų įstatymų suteikėjas, Jahvė yra mūsų karalius; jis mus išgelbės. Jahvė yra mano karalius ir mano Dievas. Jis yra didis karalius visai žemei. Meilės kupinas gerumas šitoje karalystėje yra skirtas Izraeliui. Tebūnie palaiminta Viešpaties šlovė, nes jis yra mūsų Karalius.”

Atitinka IZ 33 (iš dalies)
——
Patį pamokslą apie Dievo karalystę esu aprašęs gana niūrioje diskusijoje su kažkokiomis “jotomis” čia: http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/angele-raudiene.-kam-uzmyne-ant-nuospaudos-tikybos-mokytoja komentare 2017-06-26 9:09

VaidasVDS       2017-08-5 22:49

Letai,
neskubėk visko vertinti.
Dauguma dar nereiškia visos.
Tau ten viskas sutampa, nes juk ne kvailiai kažką bandė suderinti, kad sutaptų.
“Praėjus daug laiko po jo gyvenimo žemėje” vyko daug įvairių dalykų. Norint ką nors suklastoti galima imtis įvairiausių priemonių. Žydai juk neturėjo savo valstybės, o tuomet galima klastoti ir kitomis priemonėmis: šantažu, prievarta, papirkimu, politinėmis priemonėmis ir t.t. Ir tuo labiausiai galėjo būti suinteresuoti tie netikri krikščioniai, kurie turėjo ir valstybinę, ir religinę valdžią.
Jau vien ką sako Izraelio valstybės atsikūrimas 20 amžiuje. Pagal kokią Biblijos pranašystę ji buvo atkurta? Pacituok, jei toks gudrus ir protingas esi.
Apaštalų darbų Urantijos Knyga beveik visiškai neanalizuoja, daug reikšmingesnis yra tikras Jėzaus gyvenimas ir mokymai.

Letas vėl Vaidui       2017-08-5 13:10

Mielas Vaidai,
tai kada gi buvo toji “Mykolo karjera” žemėje, jei
„Senojo Testamento didžioji dauguma vadinamųjų mesijiškų pranašysčių buvo sukurtos tam, kad būtų pritaikytos J-zui, praėjus daug laiko po jo gyvenimo žemėje“.
Ar “Urantija” neigia Apaštalų darbų ir laiškų istoriškumą, kurio iš smės ne tik neneigia, bet jau ir seniai patvirtino Biblijos kritika, tiek krikščioniška, tiek tradicinė judėjiška, tiek ir ateistinė?
O jei “Mykolas” gyveno žemėje būtent tada, kada niekas neabejoja, tai šųi Tavo citata yra didžiausia kvailystė, nes ir IZ 53, ir Dan 9 žodis žodin vienodi tiek pas krikščionis, tiek pas tradicinius judėjus, kurie nepriima Evangelijos. Pvz., tradiciniai judėjai paprastai teigia, kad Iz 53 ne apie kenčiantį Mesiją, bet apie visą kenčiančią tautą, kaip D-vo tarną, nors pačiame tekste aiškia pasakyta:
“Jis buvo atskirtas nuo gyvybės krašto ir pasmerktas mirti už Mano tautos nuodėmę”.
Arba Danielio knygą, kurios 9 sk. patvirtina, kad Mesijas bus nužudytas ne už Savo kaltę (26) Biblijos kritikai (“krikščionys”!) priskiria Antiocho Epifano laikui, tuo kaltindami autorių melu, nes pirmojoje eilutėje autorius sako, kad skaičiavo Darijaus sūnaus metais. Juk tie “krikščionys” mano, kad ateities pranašystė - pasaka, juk jie ateistai! Todėl ir 9 sk. stengiamasi pritempti prie Antiocho laiko (kuris “mesijas” tada buvo nužudytas ne už savo kaltę?). Vadovaujamasi ir tradicinių judėjų traktuote, 25 eilutėje pakeičiant hebrajų vavą “ir” tašku po:
Nuo to laiko, kai išėjo žodis atnaujinti ir atstatyti Jeruzalę, iki Mesijo Vado yra septynios savaitės.
It ten pradeda naują sakinį:
Per šešiasdešimt dvi savaites ji bus atstatyta.
Taip daro ir išdavikas Rubšys.
Tuo tarpu turint mesijinį suvokimą viskas sueina net ir metais (“savaitė” čia reiškia septynetą, t.y. metų, to dar niekas neneigė):
Nuo to laiko, kai išėjo žodis atnaujinti ir atstatyti Jeruzalę, iki Mesijo Vado septynios savaitės ir šešiasdešimt dvi savaitė, ji bus atstatyta”.

VaidasVDS       2017-08-5 11:43

1 dalis
Letai,
per daug nenudžiuginsiu.
Urantijos Knyga labai tiksliai apreiškia tikrus Jėzaus gyvenimą ir mokymus. Tuo tarpu ST tiesoms ir “tiesoms” skiria daug mažiau dėmesio. Bet yra tam tikros medžiagos, iš kurios galima daryti tam tikras išvadas. Pateiksiu citatas iš 2 skirtingų Knygos vietų. Gal ką ir suprasi:
“Didelė dalis to susipainiojimo, kuris egzistuoja žmogaus prote dėl to, kaip yra aiškinama istorija, yra dėl papročio į hebrajų patyrimo faktus žiūrėti kaip į šventą istoriją, o viso likusio pasaulio įvykius laikyti pasaulietine istorija. Ir šitas sunkumas iškyla dėl to, kad žydų pasaulietinės istorijos nėra. Po to, kada Babilono tremties šventikai parengė savo naują dokumentą apie Dievo tariamai stebuklingus reikalus su hebrajais, Izraelio šventą istoriją, kaip ji yra pateikiama Senajame Testamente, tada jie rūpestingai ir visiškai sunaikino egzistuojančius įrašus apie hebrajų reikalus – tokias knygas, kaip “Izraelio karalių darbai” ir “Judėjų karalių darbai,” drauge su keletu kitų daugiau ar mažiau tikslių hebrajų istorijos dokumentų.
    Tam, kad būtų galima suprasti, kaip pasaulietinės istorijos niokojantis spaudimas ir neišvengiama prievarta taip gąsdino belaisvius ir svetimų valdomus žydus, kad jie ėmė visiškai perrašinėti ir performuluoti istoriją, mes turėtume trumpai apžvelgti įrašus apie jų sujauktą nacionalinį patyrimą. Reikėtų prisiminti, jog žydams nepavyko išvystyti adekvačios neteologinės gyvenimo filosofijos. Jie kovojo prieš savo pirminę ir egiptietišką sampratą apie dieviškąjį atlygį už teisingumą, susietą su siaubingomis bausmėmis už nuodėmę. Jobo drama buvo kažkas panašaus į protestą prieš klaidingą filosofiją. Atviras Ekleziasto pesimizmas buvo žemiškai išmintinga reakcija į šituos per daug optimistiškus tikėjimus į Apvaizdą.
    Bet penkių šimtų metų svetimų valdovų viešpatavimas buvo per daug net ir kantriems ir ilgai kentėjusiems žydams. Pranašai ir šventikai ėmė šaukti: “Kiek ilgai, o Viešpatie, kiek ilgai?” Kada sąžiningas žydas atsakymo ieškodavo raštuose, tada jo pasimetimas dar labiau padidėdavo. Vienas iš senovės aiškiaregių pažadėjo, kad Dievas savo “išrinktąją tautą” saugos ir išlaisvins. Amosas gąsdino, kad Dievas apleis Izraelį, jeigu jie neatstatys savo nacionalinio teisingumo standartų. Deuteronomijos perrašinėtojas buvo pavaizdavęs Didįjį Pasirinkimą – kaip pasirinkimą tarp gėrio ir blogio, tarp palaiminimo ir prakeikimo. Pirmasis Isajas skelbė geranorišką karalių išlaisvintoją. Jeremijas skelbė vidinio teisumo erą – sutartį, parašytą ant širdies lentelių. Antrasis Isajas kalbėjo apie išgelbėjimą aukojimo ir atpirkimo dėka. Ezekylis skelbė išlaisvinimą atsidavimo tarnystės dėka, o Ezra pažadėjo suklestėjimą laikantis įstatymų. Bet nežiūrint viso šito, jie ilgą laiką buvo supančioti, ir išlaisvinimas buvo atidėtas. Tuomet Danielius pateikė artėjančios “krizės” dramą – didžiojo įvaizdžio sugriovimą ir nedelsiant amžinojo teisumo valdymo, Mesijo karalystės, sukūrimą.
    Ir visos šitos tuščios viltys vedė į tokio laipsnio rasinį nusivylimą ir vilčių žlugimą, jog žydų vadovai buvo tiek susipainioję, kad nesugebėjo suvokti ir priimti Rojaus dieviškojo Sūnaus misijos ir tarnavimo, kada neužilgo jis atvyko pas juos mirtingojo materialaus kūno pavidalu – įsikūnijęs kaip Žmogaus Sūnus.”
————

VaidasVDS       2017-08-5 11:42

2 dalis

“Senojo Testamento didžioji dauguma vadinamųjų mesijiškų pranašysčių buvo sukurtos tam, kad būtų pritaikytos Jėzui, praėjus daug laiko po jo gyvenimo žemėje. Per amžių amžius žydų pranašai buvo skelbę apie išlaisvintojo atėjimą, ir šituos pažadus viena po kitos einančios kartos aiškino kaip nurodančius į naują žydų valdovą, kuris užims Dovydo sostą ir, menamai stebuklingais Mozės metodais, padarys žydus Palestinoje galinga nacija, laisva nuo bet kokio svetimo viešpatavimo. Be to, daug metaforinių fragmentų, sutinkamų hebrajų raštuose, vėliau klaidingai buvo pritaikyta Jėzaus gyvenimo misijai. Daug Senojo Testamento teiginių buvo taip iškraipyti tam, jog atrodytų, kad atitinka Mokytojo žemiškojo gyvenimo kokius nors epizodus. Pats Jėzus vieną kartą viešai paneigė bet kokį ryšį su karališkaisiais Dovydo namais. Net ir teiginys, “mergina pagimdys sūnų,” buvo paverstas tokiu, jog būtų skaitomas “nekalta mergina pagimdys sūnų.” Taip pat tą patį galima pasakyti tiek apie Juozapo, tiek apie Marijos tą didelį skaičių genealogijų, kurios buvo sudarytos, pasibaigus Mykolo karjerai žemėje. Daug iš šitų giminystės linijų turėjo didelę dalį Mokytojo protėvių, bet iš esmės jos nėra tikros ir nereikėtų jomis pasikliauti kaip realiomis. Ankstyvieji Jėzaus pasekėjai per daug dažnai pasiduodavo tai pagundai, kad visus senovės pranašiškus pasakymus padarytų tokius, jog atrodytų, kad jie buvo įgyvendinti jų Viešpaties ir Mokytojo gyvenime.”

Letas Vaidui       2017-08-4 13:50

Šioje publikacijoje bandyta parodyti, koks prieštaringas buvo krikščionybės kelias, bet ne kokie buvo farisiejai (z čia per lotynų tarpininkavimą). Jei mano paminėti faktai klaidingi, įrodyk nepasileisdamas į laukus.
Jei per 30 metų krikščionių skaičius Judėjoje išaugo iki dešimt tūkstančių ir daugiau (skaičiuok pagal Apd duomenis), tai su kuo Europoje palyginsi tokį greitą krikščionybės plitimą? Būtent karas padarė iš pirmųjų Judėjos krikščionių “priešus” tiek kovojančiai prieš romėnus daugumai, tiek imperijos krikščionims nežydams.
O man pačiam dar ir praktiškai svarbu, ar 29-jo Kanono anatema tebegalioja, ar ne, o jei ne, tai kas atšaukė?
Beje, pasakyk, ką Paties “Urantija” rašo apie Iz 53 ir Dan 9, labai įdomu!

Vaido       2017-08-4 8:26

komentaras vertas dėmesio. Jame slypi kur kas daugiau nei Leto pastabos.

Stasys       2017-08-3 9:30

Taigi, Saulės dieną ir pagerbiam svarbiausią žvaigždę, - vieni eina bažnyčion, kiti seklyčion, dar kiti voliojasi ant sofos per visą dieną, ilsisi ... O Mėnulio dieną, kaip mažiausio dangaus kūnelio dieną, darbelin, kas jį turi ! Saturno diena, kitiems šventė, kada nevalia dirbti. Tai juos nuskriausim, panaikinę tą išeiginę. O jei tolerantiškai, tai išeiginės dienos turėtų būti Penktadienis, Šeštadienis, Sekmadienis, tada niekam nebūtų skriaudos.

Al.       2017-08-2 23:14

Germanuose Saulės diena yra pirma. Aišku, pirmiausia pagerbiama svarbiausia žvaigždė, po to - iš eilės pagal dydį. Paskutinė diena, skirta Saturnui, matyt, sieta su kūniškom pramogom (,,po darbų”) - iš čia, matyt, ir saturnalijos. Lietuviai linksmindavosi taip pat ,,subatos vakarėly”, po darbų.

įkyriam provokatoriui       2017-08-2 20:44

pabodai bukas padare.
atsiknisk.

nna        2017-08-2 20:02

ta lietuvių kalba tai tikrai mįslė. Gal galėtų autorius duoti kokį nors paaiškinimą kodėl     “Levitų knyga” Biblijoje verčiama lietuviškai “Kunigų knyga” ?

pagal        2017-08-2 19:54

pagal Bibliją : “Dievas palaimino septintąją dieną ir padarė ją šventą, nes tą dieną jis ilsėjosi nuo visų kūrimo darbų “Pradžios knyga 2 : 3

Nepasirašysiu       2017-08-2 19:15

Cituoju: “Romėnų–žydų karų metu pagonių valdžia nedarė skirtumo tarp nežydų kilmės krikščionių ir žydų, todėl laikytis žydų „papročių“ darėsi vis pavojingiau (ypač pačioje Romoje ir Aleksandrijoje), o 117 m. Adrianas visai uždraudė bet kokias žydų apeigas.”
Taip iš p. Palmaičio išgirdome, kam žydams reikalingi krikščionys.
Kokia dar jų svarba, neskaitant šios naudos ir galimybės melžti (kaip citatoje iš Tiesos - “atiduokite Jam visa, ką turite, kad įgytumėte karalystės perlą”)?

VaidasVDS       2017-08-2 16:16

“Raštininkai, fariziejai, ir šventikai žydus laikė siaubingoje ritualizmo ir įstatymo raidės vergovėje, nepalyginamai realesnėje už romėnų politinio valdymo vergovę. Jėzaus laikų žydus ne tik pavergė įstatymas, bet lygiai taip pat supančiojo ir tradicijų vergiški reikalavimai, kurie apėmė ir įsiveržė į visas asmeninio ir visuomeninio gyvenimo sferas. Šitos smulkiausios elgesio taisyklės persekiojo ir valdė kiekvieną ištikimą žydą, ir nėra nieko keisto, kad jie tuoj pat atstūmė vieną iš saviškių, kuris išdrįso ignoruoti jų šventas tradicijas, ir kuris išdrįso pažeidinėti ilgą laiką gerbtas visuomeninio elgesio taisykles. Jie vargu ar galėjo palankiai žiūrėti į mokymus to, kuris nedvejodamas susigrūmė su dogmomis, kurias jie laikė nurodytomis paties Tėvo Abraomo. Mozė jiems buvo davęs įstatymą, ir jie nedarys jokių nuolaidų.
    Iki pirmojo amžiaus po Kristaus gimimo įstatymo žodinis aiškinimas, pateikiamas pripažintų mokytojų, raštininkų, buvo tapęs aukštesniu autoritetu už patį užrašytą įstatymą. Ir visa tai kai kuriems žydų religiniams lyderiams palengvino žmones nuteikti taip, kad naujosios evangelijos jie nepriimtų.
    Dėl šitų aplinkybių žydams buvo neįmanoma įgyvendinti savo dieviškosios lemties, kad taptų religinės laisvės ir dvasinio laisvumo naujosios evangelijos žinianešiais. Jie nepajėgė sutraukyti tradicijos pančių. Jeremijas buvo sakęs apie “įstatymą, kuris turi būti užrašytas žmonių širdyse,” Ezekilis kalbėjo apie “naująją dvasią, kuri gyvens žmogaus sieloje,” o Psalmininkas meldėsi, jog Dievas “viduje sukurtų tyrą širdį ir atnaujintų teisią dvasią.” Tačiau kada žydų gerų darbų religija ir vergavimas įstatymui tapo tradicionalistinės inercijos sąstingio auka, tada religinės evoliucijos judėjimas slinko vakarų kryptimi link Europos tautų.” Šaltinis: Urantijos Knyga
——-
Koks skirtumas tikram tikėjimui yra: ar šabas, ar šabatas, ar sabata, ar sekmadienis. Kas dvasine prasme nuo to pasikeis, kada žmogus ilsėsis? Svarbu, kad pailsėtų nors vieną dieną per savaitę. Koks skirtumas, kas, kada ir kokį kanoną priėmė? Prie ko čia tikėjimas, tas tikras, geras tikėjimas iš širdies į širdį?
Kad ir kiek iškraipymų yra Mato evangelijoje, bet net ir ši vieta (Mt 9, 2 Ir štai jam atnešė paralyžiuotą žmogų, paguldytą ant neštuvų. Pamatęs jų tikėjimą, Jėzus tarė paralyžiuotajam: „Pasitikėk, sūnau, tavo nuodėmės atleistos!“) parodo, kad paralitiką išgydė jo (ir kitų, jį atnešusių) paprastas tikėjimas, o ne kažkokie įstatymai ir jų “jotos” su brūkšneliais ar pranašai ir jų pranašysčių išsipildymai…

Stasiuk       2017-08-2 13:40

Padarysi pirmadienį poilsio dieną, galva skaudės antradienį ir bus antradienis sunki diena. Mažiau lakt kaip arklys reikia ir neskaudės galva ne tik pirmadienį bet ir sekmadienį.

Stasys       2017-08-2 12:13

Gal ir gerai būtų pirmadieny turėti poilsio dieną, perkeliant iš šeštadienio, nes, kiek prisimenu, pirmadienis buvo vadinamas “sunkia diena” ir daugeliui galvą sopėdavo ir reikalaudavo “sveikatos pataisymo”. Tą dažnai ir darydavo….

griau       2017-08-2 11:33

“Dievo iliuzija” knygą griau autorius tegul pasisikaito.

Jascha       2017-08-2 11:04

ačiū, buvo įdomu ..


Rekomenduojame

Povilas Urbšys. Velniava slypi detalėse

Vytautas Vyšniauskas. Sustabdyti nacizmą gali tik nacionalizmas

Lidžita Kolosauskaitė. Pasaulinės galios tendencijos

Arnoldas Aleksandravičius. Mėgėjiškos Kremliaus klastotės

Geroji Žolinės Naujiena: Laiminga įtikėjusi

Algirdas Endriukaitis. Susidorojimo potekstė – ne demokratija ir procedūros, o Lietuvos valstybės likvidavimo judesys

Nuo bačkos. Dr. Nerijaus Mačiulio tiesa: progresą paneigti sunku – gyvename vis geriau ir geriau

Advokatas Saulius Dambrauskas Kauno merui V. Matijošaičiui: Išsaugokime unksmingąją seno miesto dvasią (papildyta)

Bronius Puzinavičius. Ar tikrai Lukiškių aikštė formuojama kaip pagrindinė reprezentacinė Lietuvos aikštė su laisvės kovų memorialiniais akcentais?

Geroji Naujiena. „Drąsos! Tai aš. Nebijokite!“

Raimondo Kuodžio „laimės išklotinė“

Vytautas Vyšniauskas. Kas laukia kairiojo liberalizmo nūdien brandinamų vaisių?

Ekskomunika korumpuotiesiems ir mafijozams

Rimas Norvaiša. Kada mokyklose pradėsime mokyti matematikos?

Lesbiečių pora tapo populiaraus „Disney“ filmuko vaikams herojėmis

Verta prisiiminti. Aras Lukšas: Neramus 1935-ųjų rugpjūtis

Lietuva – tarp mažiausiai vaikais besirūpinančių pasiturinčių pasaulio šalių

Dalius Stancikas. Kūnas ir dvasia

Vytautas Radžvilas. Premjero ekonominės įžvalgos neabejotinai vertos Nobelio premijos

Vytautas Vyšniauskas. Demokratijos išbandymas sąžiningumu ir N. Putinaitės rusenanti veidmainystė

Kuo lietuvių ir užsienio auditorijai svarbus prezidentas Kazys Grinius?

Algimantas Rusteika. Nereformų metas

Bronislovas Burgis: mokytojai – niekinami ir pažeminti

Lietuva EK įteiks kone 39 tūkst. piliečių parašų už prigimtinę šeimos ir santuokos sampratą įtvirtinančius apibrėžimus

Sovietų pastangos panaikinti santuoką

Algimantas Zolubas. „Kryptis Lietuva“ – kada valstybės galvos liausis kiršinti tautą?

Audrius Jurgelevičius. Struktūrinės švietimo reformos „iš po skverno“ – mokytojams nulis eurų ir atleidimai!

Nerija Putinaitė susirūpino diskusijų kultūra: „Vietoje diskusijos – asmeniškumais persmelkta kova be taisyklių“ (papildyta)

Tyrimas: vis daugiau amerikiečių įžvelgia Rusijos grėsmę ir pritaria teiginiui, kad JAV turėtų ginti Baltijos šalis

Tomas Viluckas. Gyvenimą supratęs kaip atvirumą

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.