Letas Palmaitis. Alfonsas Svarinskas – krikščionybės vaidmens liudijimas

Tiesos.lt redakcija   2014 m. liepos 19 d. 15:30

13     

    

Letas Palmaitis. Alfonsas Svarinskas – krikščionybės vaidmens liudijimas

Tarp Velioniui Monsinjorui Alfonsui Svarinskui skirtų straipsnių jo paties atsiminimais paremta gerb. Daliaus Stanciko publikacija atskleidžia ne vien Velionio reikšmę antisovietinėje rezistencijoje Lietuvoje, bet ir – tai svarbiau – anų metų tikinčiųjų lietuvių reakciją į kaimynų smurtą iki pat to smurto pabaigos.

D. Stanciko publikacija parodo, kas iš tikrųjų aktyviai kovojo prieš Sovietų pavergėjus Lietuvoje, kam visų pirma turi būti dėkinga Lietuvos rezistencija – juk daugelis dabartinių tarsi pagal komandą supagonėjusių (matyt pagal Dugino doktriną) patriotų įnirtingai šmeižia krikščionybę, deda visas pastangas, kad iš tautos atminties išgaruotų organizacinis Lietuvos Katalikų Bažnyčios vaidmuo (pabrėžkime – Bažnyčia – ne vien kunigai, bet visa tikinčiųjų bendruomenė).

Daugeliui nepatiks toks pasakymas: šiurpu, kad anos bolševikmečio Lietuvos nebeturime. Nebeturime ne todėl, kad išeina anapilin tokio lygio didvyriai kaip Alfonsas Svarinskas, bet todėl, kad pasikeitė patys lietuviai. Aiškėja ir pasikeitimo priežastis: krikščioniško požiūrio į gyvenimą praradimas, faktiškai – krikščionybės Lietuvoje (kaip ir visoje Vakarų Europoje) žlugimas.

Tas krikščioniškas požiūris – anaiptol ne vien išorinis apeiginis religingumas, kurio formaliai laikosi ir mūsų valdžia, tačiau jutimas savo pareigos D-vui gyventi pagal tiesą.

Kodėl taip atsitiko? Ne todėl, kad valdžioje liko tie patys brazauskai su bičkauskais – dar anuo metu patikėta, neva jie „pasikeitė“ „vardan tos Lietuvos“ (beje, čia buvo ir Velionio klaida, nes pasikeisti galima tik vardan D-vo, t.y. Absoliučios Tiesos). O taip atsitiko todėl, kad Lietuva pateko į visų prieš tai smarkiai idealizuotus Vakarus, kurių, pirma, nelabai supratome, antra, kurie ir patys maždaug tuo pačiu metu padarė galutinį vingį į elektroniškai „patobulintą“ orvelinę tikrovę su aukščiausia ateistine Savojo Kailio „vertybe“.

Kaip ir daugeliui senosios kovotojų kartos žmonių, Velioniui buvo itin sunku tai pamatyti ir suprasti. Kunigo akiratis ne tiek politinis, kiek hierarchinis, o prieš akis buvo vis tas pats nesikeičiantis Šventojo Petro sostas. Idealas susikirto su tikrove ir Velionis ėmė atkakliai vadinti persidažiusius niekšelius „komunistais“, nors jie tikrai nebebuvo jokie komunistai. Ne politine prasme (politine prasme rusiško komunizmo pabaigoje politinių komunistų buvo likę tik fanatiniai vienetai, kaip koks nors Suslovas), bet ištikimybės Maskvai prasme.

Tie „komunistai“ – gudrūs beprincipiai niekšeliai prisitaikėliai – paprasčiausiai laiku suprato, kad „dabar Maskva – tai Briuselis“. Ir tiek. O toliau tobulinkim prisitaikymo metodus ir ieškokim landų savo asmeninei karjerai nebe Maskvos, bet Briuselio koridoriuose. Jei Brazauskas dar laviravo vaidindamas draugiškumą buvusiems viršininkams (ir tikriausiai niekad ir neatmetė minties, kad geopolitikai pasikeitus, jie vėl taptų jam viršininkais), tai vėlesni partinių mokyklų auklėtojai „išdavė savo idealus“ viešai, o tai ir nenuostabu: jų ir jų vaikų elitinė ateitis finansiškai priklauso nuo sąskaitų anaiptol ne dvesiančios Maskvos bankuose. Jiems lietuvių tauta kaip buvo „laiminga“, taip ir liks (juo labiau, kad mainais į jų karjeras ir turtus tauta gavo sovietmečiu svajotą galimybę laisvai važiuoti, kur nori, ir ieškoti šiltesnės vietelės tuose pačiuose Vakaruose, kol kas dar ne taip įžūliai diferencijuotuose į vergvaldžius ir elektroninius vergus).

Deja, įtikėjusi teoriniais vakarietiškais „demokratijos idealais“ tauta nesugebėjo suvokti parlamentarizmo esmės ir iki šiol leidžiasi rinkiminio cirko mulkinama net nepastebėdama, kad „atstovaujamojoje demokratijoje“ tarp savęs rungiasi ne abstrakčios partijos, bet valstybės palaikomos „vidinės partijos“, t.y. „tarybos“, kuriose dešimtmečiams yra nusėdę vis tie patys „nepamainomieji“ veikėjai su peteliškėmis ir be jų, iš kurių pagal eilę, rinkėjams patiems pasirašius, išeina vadovauti neva rinkėjų atstovai (iš tikrųjų – atstovai tų, kurie palaiko „vidines partijas“ = politinio sporto komandas su jau beprasmėmis tradicinėmis iškabomis).

Pačiam Velioniui, D-vo, ne žmonių tarnui, šios politologinės plonybės nerūpėjo. Kaip ir daugelis, jis matė tarp vadovaujančių asmenų tuos, kurie kadaise tardė ir rašydavo nuosprendžius jam ir kitiems kovotojams. Todėl jie visi ir tebebuvo jam „komunistai“, t.y. „blogi žmonės“ (plg. dabartinę praktiką vartoti „orveliškai“ praradusius turinį žodelius „fašistai“, „ekstremistai“ = blogi, „demokratai“ = geri).

Sovietmečio pabaigoje pagrindinę energiją skirdamas mokslui, iš kunigų turėjau artimesnį ryšį tik su savo dvasios tėvu mons. Albertu Talačka, o su Velioniu tada nebuvome pažįstami asmeniškai. Tikra pažintis prasidėjo tik 2012 m. pradžioje, kai Monsinjoras atvyko į teismo posėdį Kaune, kuriame buvau teistas „apšmeižęs“ prokurorus Eglės Kusaitės byloje.

Tolesni mūsų susitikimai leido man pamatyti vis didėjantį Monsinjoro nusivylimą ne vien Lietuvos valdžia, bet ir pačių Vakarų raida. Man net atrodo, kad akstiną jam davė amerikiečių istoriko Timothy Snider knygos „Kruvinos žemės“ („Bloodlands“) publikavimas lietuvių kalba. Ši knyga dar laikosi tikėjimo neva nekintamomis „Vakarų vertybėmis“, bet apverčia aukštyn kojom vieną iš „švenčiausių“ vakarietiškų mitų, neva Hitlerio diktatūra buvusi didesnis blogis nei Rusijos bolševizmas.

Šių metų pradžioje pajutau, kad mūsų pažiūros suartėjo: esminė blogio priežastis – ne vien senõs nomenklatūros buvimas valdžioje, bet pačių Vakarų apokaliptinė antikrikščioniška raida. Bandydamas atgaivinti LKBK laikų „samizdatą“, 2013 m. Monsinjoras tarp įprastų dalykų paplatino garsaus JAV pamokslininko Billy Grahamo dukters Annės atsakymą debatuose į klausimą „Kodėl D-vas leido 911 katastrofai įvykti?“. Be abejo, netrukus daug ką paaiškino ir Šventojo Tėvo Pranciškaus 2013 metų lapkričio 28-osios homilija Šv. Mortos namuose, kurioje pirmą kartą istorijoje Bažnyčios vadovas paskelbė, kad visuotinis draudimas viešai garbinti D-vą yra „priartėjusios Pabaigos ženklas“ ir kad sąžinės laisvės pamatas – tikėjimas negali būti laikomas administruojamu „privačiu reikalu“ (apie 10 dienų prieš tai Briuselyje apsilankę Lietuvos vyskupų atstovai padėkojo Europos Sąjungai „už 50 metų darbą vienijant žmoniją“).

Nors ir neilgai man teko asmeniškai pabendrauti su Velioniu, supratau, kad jo „disidentiškumas“ – autentiška krikščioniška pozicija, kuri remiasi D-vo globoje išsaugota gryna sąžine, melo atmetimu, „ištikimybe iki galo“ (Žyd 3, 14) ir neturi nieko bendra su „išmintinga“ niekšų išvada, neva „taip ilgai disidentavo, kad nebemoka gyventi nepriklausomoje valstybėje, savo kritika griauna valstybę nesuprasdami, kad jų kovos laikas baigėsi ir Lietuva jau laisva“ (tai tokia pat tipiška išdavikiška veidmainystė, kaip ir minėtų valdžios prisitaikėlių – žodžiai apie „laisvę“ ir „nepriklausomybę“ reikalauja kabučių). Tad terminas „nepataisomas“ visai netinka Velioniui jokia „sustabarėjimo“ prasme: iki pat šio laikino gyvenimo pabaigos jis išlaikė jaunatvišką sugebėjimą adekvačiai reaguoti į gyvenimo raidą ir atitinkamai keisti savo vertinimus ir net pažiūras. D-vas neleido mums to pamatyti iki galo, nes, pirma, Monsinjoras niekad neskubėjo, antra (ir tai baisiausia), ar tai mums bepadėtų? Ar dar esame verti?

Trumpai apie autorių: Letas Palmaitis – humanitarinių mokslų daktaras, lingvistas, senosios prūsų kalbos ir kultūros tyrinėtojas.

P.S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Antanas       2014-09-1 10:15

Gerb. L.Palmaitis gerbia tai ką žino, bet pagarba “užgriebia” ir tai ko nežino. Gerbiu Jus ir neužsigaukite. Reikia ir pamušalą apžiūrėti. Tai ne apie gerb. Monsinjorą, bet tuos kurie stengėsi kaip chameleonai nors Monsinjoro šešėliu apsipudruoti arba kartu nusifotografuoti. Aišku tai bus kitų prisiminimuose. Gyvam Monsinjorui vietos Bažnyčiose nebuvo o numiręs tapo labai “reikalingu” ir geru. Rašau akivaizdoje fakto, kad Šv.Tėvas Benediktas XVI turėjo bėgti iš Vatikano ( “Dėl sveikatos”? O anas Jonas - Paulius II drebančiomis rankomis dar stengėsi išsaugoti Romos Katalikų Bažnyčią iki pat savo mirties, bet jo laidojimo dieną matėme kaip buvo užverstas knygos lapas kaip simbolizuojantis R.K. Bažnyčios “pabaigą”.) Bažnyčia nežlugs nes ji iš Dievo tik žlunga žmonija ir valstybės be Dievo.

VaidasVDS       2014-07-27 10:31

Tai, ko nepastebėjo Letas.
O Letas nepastebėjo labai svarbaus gerb. kunigo didžiojo gyvenimo pasiekimo, kurio mokė Jėzus - tai nugalėti blogį gėriu. Tai atskleidžia pats kunigas:
“Šiaip su kagėbistais stengdavausi bendrauti juokaudamas. „Ar pyksti ant mūsų? – klausdavo jie. „Ne, - sakau, jūs man padarėte gerą darbą, padarėte mane išmintingesniu. Anksčiau maniau, kad marksizmas rimta idėja, tačiau jūs įtikinote, kad marksizmas be prievartos ir KGB neapsdieina. Vadinasi, nieko verta ta idėja“.

Ir jie tylėdavo.

O vieną kartą išvedus pasivaikščioti, sargybinis ruselis, kuris stovėjo virš mūsų ant bokšto, staiga pasilenkė ir paklausė: „O kai jūs paimsite valdžią, mus sodinsite ar ne?“ „Mes esame demokratai, - atsakiau jam, o kadangi jūs esate ne lietuvis, o rusas, mes duosime jums tiek pinigų, kad užtektų parvažiuoti namo“.
Ir pati kilniausia tokio tikėjimo išraiška pasireiškė tuomet, kai jis kilniaširdiškai atleido jį tardžiusiam Bičkauskui:
“Paprastai visų epochų donkichotai būna nesuprasti bendraamžių, todėl dėl savo kovingos, bekompromisės laikysenos monsinjoras Alfonsas Svarinskas jo nepžįstantiems kartais atrodydavo piktas ar nenuolankus. Esu ne kartą girdėjęs šnabždantis, kad kunigui nederėtų būti tokiam griežtam, neatlaidžiam (tiesą sakant, man tokiais atvejais visuomet norėdavosi atkirsti: taip tvirtai atlaikykite tą 20 metų bolševikinį pragarą, su tokiu pačiu tikėjimu, viltimi ir meile iškęskit bent dalį to, tada galėsit teisti). Neteko asmeniškai gerai pažinti monsinjoro, bet pakako vieno fakto ir vieno artimesnio pabendravimo, kad suprasčiau, kaip toks paviršutiniškas vertinimas toli nuo tikrovės. Vien tai, kaip lengvai Sąjūdžio metais A. Svarinskas atleido savo budeliui – okupacinės prokuratūros tardytojui Egidijui Bičkauskui (su vienintele sąlyga – jei darys Lietuvai gerus darbus), sukurpusiam A. Svarinskui trečiąją bylą, rodo šio žmogaus širdies kilnumą. E. Bičkauskas, tik gavęs viešą A. Svarinsko atleidimą, sulaukė Sąjūdžio paramos 1990 metų rinkimuose į LSSR Aukščiausiąją tarybą ir taip tapo Nepriklausomybės akto signataru, o vėliau ir Seimo vicepirmininku. O juk jaunas komunistas E. Bičkauskas okupacinei valdžiai dirbo taip uoliai, kad dėl jo papildomai surinktų įrodymų buvo ilgesniam laikui įkalintas ne tik pats A. Svarinkskas, bet ir bandyta susodinti už grotų visą katalikiškos kovos priešakinę liniją: kunigus S. Tamkevičių, J. Kaunecką, J. Zdebskį, V. Vėlavičių, A. Keiną.”
——
Demokratija negali būti kapitalistinė, sekuliaristinė ar komunistinė. Demokratija gali tik išsigimti, kaip gali kartais susirgti ir bet kokia religija tik tuo, kiek netiesos yra tiek demokratijoje, tiek religijoje.
Alfonsas Svarinskas sugebėjo savo gyvenimu parodyti tiek vieną, tiek kitą. Gėris gali triumfuoti prieš blogį ir darant vien tik gerus darbus. Gėris triumfuoja tik tokioje demokratijoje, kuri nedaro klaidų, t.y. neleidžia siautėti blogiui. Alfonsas Svarinskas triumfavo, nugalint senąją (komunistinę) santvarką, bet nespėjo triumfuoti, nugalint dabartinės demokratijos išsigimimus. Tą reiks padaryti dar labiau dvasiškai apsišvietusiai visuomenės kartai.
Semiantis išminties, reikia visada žiūrėti į priekį ir vertinti tai, kas geriausio yra pasiekta praeityje…

Juozapas ---Diedukui       2014-07-24 23:58

Sveiks.
Maloniai prašom : )
Juk pasakyta: alkaną pamaitink, ištroškusį pagirdyk.
Įpilsim prieteliau.
Įpilsim nesiginčydami ar ta stiklinė artipilnė ar apytuštė.
Įpilsim nekeldami audros stiklinėje.
Ketiname kiek supurtyti visą šį vandens telkinį.
Ne metas štiliui.
Raitokis rankoves.
Darbų per akis.

Diedukas       2014-07-23 15:49

Sveiki, bičiuliai!
Ar įpilsit vandens stiklinę?

Letas Juozapui       2014-07-20 5:10

Atsiprašau - tikybinių.

Letas Juozapui       2014-07-20 5:07

Džiugiai sveikinu Patį prie švaresnės girdyklos! Dabar kai užeinu į “Ekspertus” ir pamatau filmuką su kalbančiu putkino snukiu, tuoj pat ir užsuku visą jų “radiją”, nebeatlaiko nervai. Yra riba, už kurios diskutavimas pavirsta ėjimu į “nedorėlių sueigą” (Ps 1, 1 ne pagal A. Rubšį). Suprantama, kad arklio nepriversi gerti, jei nenori. Tačiau tai jo, arklio, bėda. Girdančiojo užduotis - parodyti arkliui girdyklą. Krikščionio pareiga - atlikti savo pareigą taip, kaip pasako sąžinė. Tai ir yra pašaukimas. Rodos, kadais abudu sutikome, kad pradžių pradžia - adekvačiai suvokti ir įvertinti situaciją. Komentatorius, kuriam atsakiau dėl “naujo po saule”, minėjo Lietuvos kunigus ir inteligentus, kurie prieš karą neva jautė tokį pat Europos rudenį. Paradoksas, kad dabar jaučia jau visas pasaulis, ir ne tik Europos rudenį, bet lietuviai vis nenori pabusti iš praeities miego ir gyvena maždaug 1918 m. tikrovėje. Ne todėl, kad nesugeba matyti, bet todėl, kad “nemato reikalo”. Čia ankstesnis komentatorius rašo apie neva Rusijos stebuklą, kad ten hierarchai neva uždraudė tikintiesiems teikti duomenis skaitmeninei identifikacijai. Kas uždraudė? Gal “patriarchas” - valdžios ramstis? Juk Maskvos patriarchatas centralizuotas. Tiesa, yra svetainių, kuriose dėstomi blaivūs argumentai (pvz., “Za istinu”), bet jų pozicija a la “Trečioji Roma” tiesos (pvz., Ukrainos įvykių) atžvilgiu rodo, kad ten D-vu laikomas ne JHS, bet iš buvusių tautų sukalta “Didžioji Rusija”. Statistika rodo, kad Rusijoje pravoslavų sekmadienio liturgijoje dalyvauja menkas rusų procentas. Suprantama, rusų skaitlingumas paaiškina tai, kad neseniai valdžiai buvo adresuotas 100000 tikinčiųjų prašymas (ne reikalavimas, bet “čelobitnaja - kaktožemėmuša”), kad “caras” leistų vergams pakeisti tuos dokumentus alternatyviniais. Na ir kas, koks čia stebuklas? Pirma, ar 100000 parašų Rusijai tai daug? Antra, ar “caras” toks durnas, kad leistų vergams išslysti iš tokios patogios kontrolės? Taip, kažkokios išimtys buvo daromos, bet čia pat ir apeinamos gudriais keliais. Kodėl daromos? Pirmiausia todėl, kad tikrai savo tikintiesiems (ne uždraudė, bet) nerekomendavo imti tokių pasų Graikijos vyskupai, o po to didžiuliai protestai dar vyko ir stačiatikių Ukrainoje (ir dar vyks, kai vėl iškils tas klausimas ryšium su ES), o juk rusai neva irgi stačiatikiai, ir neva gina pasaulį nuo imperialistų su visomis jų blogybėmis. Tad reikia manyti, kad “caras” dar padarys iš to reikalo “antiimperialistinę” propagandą, kad “išleistų garą”, o paskui vis tiek įves “civilizuotą” visų savo vergų kontrolę. Tikybiniu protestų Lietuvoje nesulauksim, nes net vyskupai nereaguoja, tačiau negi patriotai ateistai ir pan. nesupranta, kad tie duomenys nei jiems patiems, nei Lietuvai jau nebepriklauso ir sukiojasi globaliame sekimo tinkle net ir už ES ribų? Deja, vėl niekas “nemato reikalo”, nes važinėjimai po amerikas svarbiau už laisvę.

> Juozapas --- Letui       2014-07-20 1:32

Apie: “b) krikščionybei pražūtį tveriantį reiškinį perimti iš vidaus ir paversti Gladium D. - instrumentu krikščionybės stiprinimui.” Neivardysiu dabar tiksliai, kur skaiciau, bet Neitiketinas Stebuklas skelbe: Rusijoj provoslavu baznycia uzdraude tikintiesiems teikti visokius biometrinius duomenis-kiek supratau- kalbeta apie cipus ir- galimai- lazerine tatuiruote. Biometriniai duomenys ar jau yra pas juos pase- dar neieskojau, bet pas juos visa tai- jau greitai-sveikatos (istorijos, draudimo) privalomoj kortelej. Kaip ten su biometr.duomenu atsisakymu-tai jau kazi, ku ta Dievo mukela bepasirinks savo noru (Letas Palmaitis sakesi aktyviai ieskas teiseto budo atsisakyt tokio paso del isitikinimu ir kaip nebeisvaziuosias is Lietuvos). O su lazerine tatuiruote Putinijoj “palenkite trumpam galva” nesicackins paaiskinimais. Kaip ir Lietuvoj nieksiskai slaptaibandant. Staciatikiu hierarchu valios, rodos, dar prisibijoma. Kazi kiek imanoma Lietuvoj su avangardininkais tamkeviciais? Sitie- piestu pries referenduma,kad ir sviesmeciais-pragaran.Pirmu atveju- ne butuoju laiku, antruoju- nebe ju reikalas?

Juozapas --- Letui       2014-07-19 23:33

Absoliučiai retoriški Tamstos klausimai.
Tačiau ką galėtume priešpastatyti grubiai ateitinei, sodomistinei “Naujosios Pasaulio Tvarkos”  politikai?
Konkrečiai Lietuvoje? Lietuvoje kur senieji D-vo kareiviai išeina Anapilin vienas paskui kitą? Kas juos pakeis?
Mūsų, krikščionių pareiga nešti tą deglą neužgesusį.
Pasaulyje, Lietuvos neišskiriant, vyksta kova už protus, tiksliau protų okupacija.
Gal net ne protų - sielų.
Toje kovoje, o realiai kare, labai svarbus viešas žodis.
Labai svarbu KAS tą žodį taria, svarbu KUR tas žodis tariamas.
Galima įkurti tinklalapį ir ten skelbti Tiesą, bet,... Galima priversti arklį ateiti prie girdyklos, tačiau niekas neprivers arklio gerti.
Kaip surasti patrauklias D-vo tiesų skelbimo formas jaunimui?
Kaip padaryti krikščionišką poziciją patrauklia ir trokštama idėja masėms?
Šiandien tarsi ir turime ir “Marijos radija”, yra katalikiška spauda. Tačiau auditorija kuri domisi tokio tipo žiniasklaida yra menkesnė nei katino ašaros.
Smegenėlės “musyse” išplautos nerealiai. Bilderberginiai padirbėjo iš peties.
O ir tarkim, tautiškai nusiteikusi visuomenės dalis, kukli ir neskaitlinga tautinė žiniasklaida stebėtinai plūduriuoja be apčiuopiamesnių inkarų. Kad ir tas pats “Alkas” - greta krikščioniškų vertybių, “Alke” puikuojasi ir pagoniški reikalai. Portalo redakcija praktiškai neskiria kur yra riba tarp lietuvių istorijos ir dabarties “neopagonybės” veikėjų, žaidžiainčių romantinės nostalgijos korta šulerystės.
Jeigu atvirai, man tie aukurų degintojai netrukdo.  Tačiau apmaudu, kad realiai iš nieko, tuščioje vietoje kyla banga panaši į “Tikėjimo žodžio” fenomeną prieš porą dešimtmečių.
Nesunku pastebėti ir liberastuojančių “politikų” nebylų pritarimą pagonybės kultų gaivinimui. Liberastams tinka viskas kas silpnina krikščioniškas šaknis.
Sunaikinus Jėzaus Bažnyčią, po to bus nesunku išvaikyti ir vaidilutes su kriviais, jeigu anie neatitiks Žvėries Ženklo standartų...
Galų gale: amžinas klausimas - ar verta tolinti Paskutiniojo Teismo dieną? Gal tiesiog leisti įvykti tam kas buvo numatyta pranašystėse ir apreiškimuose?
Aš nesu kapituliantas, tiesiog paryškinu klausimą kuris nebyliai kybo dienotvarkėje.
Dar prieš keliasdešimt metų pakako krikščioniui tiesiog liudyti savo Tikėjimą. Gyvenantys pagal D-vo žodį tapdavo legendomis.
Dabartinėje situacijoje, informacinis laikas kurį sukūrė paprasti mirtingieji, pradeda užimti viešpataujantį vaidmenį.
Stebėdamas šią situaciją, kaip realią de facto, misliju, jog mes krikščionys turime du pasirinkimus:
a) laikytis savo pozicijų ignoruojant situaciją.
b) krikščionybei pražūtį tveriantį reiškinį perimti iš vidaus ir paversti Gladium D. - instrumentu krikščionybės stiprinimui.
Be šiuolaikiškų instrumentų būtų sudėtinga išauginti naujųjų svarinskų, zdebskių, laurinavičių ir sadūnaičių kartą.
O jeigu tokios kartos neužauginsime - Lietuvos nebeliks…

Letas Palmaitis išminčiams apie nauja po saule ir        2014-07-19 22:47

Suprantama, nes pabaiga su pagreičiu artėjo jau nuo 1914 metų. Tačiau ar prieš karą būta Bilderbergo, skirstančio Vakarams “vadovaujančius” politikus? planuojančio pasaulio vyriausybę ir žmonijos ateitį bei jos skaičių? Ar prieš karą būta nacionalinių valstybių naikinimo ir sąmoningo kultūrų maišymo įvedant “laisvai judančių kapitalo, prekių ir [badmiriaujančios] darbo jėgos judėjimą”? ar būta iš to paties karo išgautų lėšų pasaulinei globalinių bankininkų dikrtatūrai su jos pasaulinės vyriausybės projektu (quotes.libertytree.ca/quote/david_rockefeller_quote_103d)? ar būta tarpkontinentinių korporacijų? ar būta globalinio - pirma prekių, paskui visų žmonių - elektroninio sužymėjimo? ar tai buvo panašu į Apr 13, 17? ar būta totalinės elektroninės kontrolės? supirktų spectarnybų savivalės paverčiant valstybes imitacinėmis, o jų valdžias - lokalinėmis administracijomis? Ar prieš karą “demokratijos tvirtovėse” kunigai buvo sodinami už grotų už viešą priminimą gatvėje (ne “kultui” skirtame kontroliuojamame garde), kad sodomija - D-vo prakeikta nuodėmė? ar prieš karą sodomija buvo įstatymiškai prilyginama santuokai? ar prieš karą įstaigose buvo draudžiama kabinti ar net ant savęs matomai nešioti kryžius? ar buvo draudžiama viešai garbinti D-vą? gal prieš karą mokyklose buvo privalomai mokoma idiotiško darvinizmo - DNR dešifravimo sužlugdytos ateistinės evoliucijos “teorijos”? ar prieš karą žydams ir musulmonams buvo draudžiama prekiauti rituališkai paskerstų gyvulių mėsa neva ginant “humanišką” jų nugalabijimą elektra? ar prieš karą buvo “suvienytoji Europa”, kuri ne tik išbraukė krikščionybę iš konstitucijos, bet net ir išleido įstatymą dėl D-vo Abraomui įsakyto berniukų apipjaustymo, kad jis esąs “rimtas vaiko kūno pažeidimas” ir klinikose (kol kas) leidžiamas tik suaugusiems? ar prieš karą buvo tokia “sąžinės laisvė”, kad tikimi D-vo įstatymai turėjo būti pajungti ateistų ir satanistų valstybiniams, nes neva tikėjimas - “privatus reikalas” (nelyginant Pagonių Romoje pirma paaukok įstatymo reikalaujamą auką imperatoriui, kaip dievybei)? ar prieš karą buvo tokia “sąžinės laisvė”, kad tikintieji privalėjo be jokių nacionalinių referendumų ne tik duoti apie save visus elektroninius biometrinius duomenis ne savo valstybėms, o tarptautiniam sekimo tinklui, bet dar ir privalėjo tai daryti pažeidžiant savo sąžinės įsitikinimą Apr 13 perspėjimo tiesa (juk niekas nesiteikia atskleisti užsienio gaminamos “fotografavimo” aparatūros schemų ir kas daroma su auka, kai ją “fotografuojant”, pasiūloma “truputį palenkti galvą į priekį”)? ar prieš karą buvo “asmens laisvė” iki tokio asmens paniekinimo laipsnio (nebent tik hitlerinėje Vokietijoje ir pas bolševikus)? pagaliau, kuris popiežius prieš karą skelbė apie artėjančios pabaigos ženklą? Malonėkit pasakyti, kuris!

Juozapas       2014-07-19 22:31

Sveiki gerb. Letai.
Dėkui už straipsnį. Gerai parašėte. Pritariu.

Gražūs Palmaičio žodžiai       2014-07-19 22:24

Ne su viskuo sutinku, bet pasakyta nuoširdžiai.

mat kaip...       2014-07-19 18:52

tikras katalikas-krikščionis buvo mons.A.Svarinskas - visu savo gyvenimu, elgsena, mąstysena.
Tokių tikrai labai labai reta, nekalbant apie pseudo-katalikus, pseudo-intelektualus ala palmaičius…

Nieko naujo po saule       2014-07-19 18:38

Viskas sukasi ratu. Prieš karą Lietuvos kunigai ir kiti inteligentai jautė tokį patį Europos rudenį.


Rekomenduojame

Geroji Naujiena: Kad ir mums būtų atleista

Vytautas Radžvilas. Apie „sociologinę demokratiją“, arba TS-LKD – mūsų epochos protas, garbė ir sąžinė?

Ramūnas Aušrotas. Kas yra ir ko nėra paskutinėje rudens sesijos Seimo programoje?

Audriaus Bačiulio replika: O dabar įsivaizduokime…

Nuomonė: Neringa Venckienė. Lietuva nesiskiria nuo Rusijos

Algimantas Rusteika. Jie pralaimėjo, tik dar nei jie, nei mes to nesupratom. Supraskim

Vytautas Radžvilas. „Pagal šiandien teisiančius rezistentus, turime tapti mankurtais“

Laimonas Kairiūkštis. Olimpo dievai akli: lietuviškas švietimas

Liutauras Stoškus. Keletas štrichų iš asmeninės rinkiminės patirties su pasiūlymais rinkimų sistemos tobulinimui

Vidas Rachlevičius. ES eksportuoja tai, ko britai visai nepageidauja

Gintaras Furmanavičius. Nemira Pumprickaitė įgarsino LRT svajones

Ramūnas Aušrotas. Visuomenė turi žinoti, kokia yra Lietuvos švietimo tarybos narių pozicija

Algimantas Rusteika. Iš duobagyvių gyvenimo

Liudvikas Jakimavičius. Revoliucija kaip žaidimas

Neringa Venckienė. L. Stankūnaitės advokatė Grubliauskienė jau aiškina, kad Deimantė kalba su akcentu

Ramūnas Aušrotas. Ar vienaragis priklauso gėjams?

Arvydas Anušauskas. Demonstratyvus Kremliaus noras susitapatinti su okupantais

Geroji Naujiena: „Meilė – įstatymo pilnatvė“

Neringa Venckienė. Deimantės negalima apklausti teisme, nes ji ... nebekalba lietuviškai?

Vytautas Sinica. Tylėti būtų gėda patiems prieš save

Povilas Gylys. Po rinkimų nors ir tvanas?

Andrius Švarplys. Čia ir dedam tašką kalboms apie VDU bendruomenę?

„Nacionalinis susivienijimas“ pateikė skundą Vyriausiajai rinkimų komisijai

Algimantas Rusteika. Prasideda sisteminis Nacionalinio susivienijimo puolimas

Sukurta LGGRT centro konsultacinė ekspertų komisija

Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Skųsime viską ir visus? Nuo kaukių iki šeimos ir vaiko teisių

Buvusios Suomijos ministrės žodžio laisvės byla: „Bauginimais neprivers manęs slėpti tikėjimo“

Algimantas Rusteika. Naujienos iš „demokratijos“ frontų

Andrius Švarplys. Uždaviau tris klausimus kandidatei į VDU rektoriaus postą prof. Mildai Ališauskienei

Apšmeižtą LGGRTC patarėją ginti stojo patriotinės organizacijos

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.