Demokratija ir valdymas

Lea Singh. Ar išsilavinę ateistai gali išsaugoti mūsų civilizaciją, kaip teigia R. Scrutonas?

Tiesos.lt siūlo   2016 m. spalio 2 d. 14:48

2     

    

Lea Singh. Ar išsilavinę ateistai gali išsaugoti mūsų civilizaciją, kaip teigia R. Scrutonas?

Pro Patria

Rogeris Scrutonas – britų filosofas, pelnęs konservatorių ir liberalų pripažinimą už intelektualumą ir gana neįprastas politines pažiūras. Kaip vienas iš nedaugelio konservatyvių akademikų, kairiųjų pažiūrų dominuojančioje akademinėje bendruomenėje, jis spėjo tapti Vakarų civilizacijos vėliavnešiu ar net savotišku Robinzonu Kruzu. Savo knygoje „Culture counts“, išleistoje 2007 metais, R. Scrutonas aiškina, kodėl kultūrinis Vakarų pasaulio palikimas yra nepaprastai svarbus lobis, kurį būtina išsaugoti ateities kartoms.

R. Scrutono išvados yra tokios akivaizdžios, kad net nereikia papildomų aiškinimų. Šiandien jo pastangos įrodyti „mirusių baltaodžių vyrų“ darbų reikšmę, yra herakliškas darbas, negarantuojantis sėkmės. Nemaža dalis universitetų tapo gabiais apgaulės meistrais, apkraudami studentų tėvus mokesčiais, didesniais, nei iš tikrųjų kainuoja universiteto išlaikymas metams, tačiau tuo pat metu į pasaulį išleisdami stebėtinai apsukrius studentus, kurie daug mieliau renkasi ne Šekspyrą, o feministišką literatūrą, ne Mocartą, o Jay-Z, ne Leonardo da Vincio darbus, o pisuarą.

Tokią sumaištį, teigia R. Scrutonas, sukėlė neomarksistinės filosofijos atstovo prancūzo mąstytojo Michaelio Foucault, laikomo šių dienų Aristoteliu, įtaka humanitariniams mokslams. Filosofas mirė 1984 metais nuo AIDS. Bet jo idėjos vis dar gajos universitetų miesteliuose visame pasaulyje. Jos klaidina studentų kartas, priversdamos išsižadėti klasikinės Vakarų pasaulio muzikos, literatūros, meno, architektūros ir net filosofijos kaip supuvusio seksistinio, rasistinio, elitistinio ir despotiško judėjų-krikščionių palikimo.

Foucault netikėjo tiesa, o tik galia. Jo gyvenimo moto galėtų būti: „Tu turi savo tiesą, o aš – savąją“ arba „Tiesa yra tokia, kokią ją teigia nugalėtojas“. R. Scrutonas labai taikliai apibūdina tokią santvarką: „tamsos kultas“. Foucault reliatyviame pasaulyje žmonės niekada nekreipia dėmesio į tiesą ar į kito žmogaus nuomonės pagrįstumą. Vietoj to studentai yra mokomi įžvelgti daugiau – pastebėti, ką slepia argumentai. Jie labiau koncentruojasi į teigiančiojo žmogaus aplinką ir socialinį kontekstą. Kaip aiškina R. Scrutonas, tokiu atveju svarbiausiu klausimu tampa nebe „ką tu sakai?“, bet „kur būdamas tu tai sakai?“. Aplinka, kuri supo asmenybę, tampa daug svarbesnė nei pasakyti argumentai, nes, anot Foucault, net ir loginis mąstymas turėtų kelti įtarimą, kadangi jis taip pat gali būti panaudotas kaip prievartos įrankis.

Pabandykime pritaikyti jo metodą ir pažiūrėti, koks socialinis kontekstas padarė įtaką pačiam Foucault. Šis žmogus – atviras homoseksualas,  nevengęs atsitiktinių santykių ir narkotikų. Todėl nieko stebėtino, jog heteroseksualines Vakarų kultūros normas jis vadino atgyvenusiomis ir tironiškomis. Kaip netikintis objektyvia tiesa, Foucault praleido stebėtinai daug laiko ir energijos bandymams filosofiškai sumenkinti ir sunaikinti vienpatystę ir prigimtinę santuoką. Šiam tikslui jis dedikavo „seksualumo istorijos“ studijos tritomį. Foucault taip pat kankino mintys apie savęs žalojimą ir savižudybę – pastarąją jis itin liaupsino savo vėlesniuose darbuose.

Paauglių tėvai turėtų būti atidūs: šių dienų universitetų miesteliuose, kuriuose profesoriai yra samdomi konkrečiai tam, jog menkintų „senąsias vertybes, hierarchiją ir socialinę tvarką“ ir atmestų tradicinį mokymą, kurio pagrindas – svarbiausi Vakarų kultūros pasiekimai, Foucault laikomas tėvu ir pranašu. R. Scrutonas vienoje iš savo knygų rašo, jog Foucault Europos kultūros, kaip institucionalizuoto engiančios galios darinio, vizija yra skleidžiama kaip tiesos doktrina tiems studentams, kurie neturi nei kultūrinio, nei religinio pagrindo tam atsispirti.

Ir štai, labai paprastai, R. Scrutonas atskleidžia dvi priemones, kurios, jo manymu, yra efektyvios kovojant su Foucault „tamsos kultu“: kultūra ir religija. R. Scrutonas tiki, jog šie du veiksniai suteikia svarbų suvokimą apie gyvenimo prasmę ir ugdo mūsų gebėjimus daryti teisingus sprendimus. Religija šiuo atveju daug svarbesnė, nes kultūra yra kilusi iš religijos. Bet svarbiausia – R. Scrutonas teigia, jog „kultūra gali būti perduota ir sustiprinta, net jei religija, iš kurios ji kilo, būtų mirusi“.

Atrodo, jog R. Scrutonas tiki, kad geriausia, ką mes galime padaryti, siekdami nugalėti Foucault nihilizmą, tai atkakliai perduoti mūsų tradicinę vakarietišką kultūrą nepaisant to, jog krikščioniška religija patiria agoniją. Už nykstančias tikinčiųjų gretas, ypač elito ir intelektualų tarpe, Scrutonas meta kaltinimus pačiam Foucault.

Gali pasirodyti, jog Scrutonas trokšta religinio Vakarų atgimimo pastebėdamas ir atkreipdamas dėmesį į viltį teikiančią popiežiaus Jono Pauliaus II „kūno teologiją“. Tačiau karštu tikėjimu gyvos krikščionybės sugrąžinimas nėra jo tikslas. Greičiau jis siekia įtikinti mus, jog net ir be religijos galime sustabdyti Vakarų kultūros išnykimą nuo žemės paviršiaus, tačiau tik jei atkakliai laikysimės savo kultūros. „Vakarų kultūra [...] iš tiesų yra [...] kardas, pakeltas mūsų angelo sargo, vadinamo išmintimi, ginant paprastą žmogų ir jo vertybes“.

Didžioji dalis „Culture Counts“ knygos yra skirta paaiškinimams apie tai, kodėl ir kaip kultūrinis išprusimas ugdo mūsų tiesos, grožio ir moralės supratimą ir vertinimą. Scrutonas savo ruožtu atkreipia dėmesį į kultūrinius siekius ir sustoja ties labiausiai jį dominančia kryptimi – muzika. „Vakarietiška muzika yra ne tik didžiausias mūsų kultūros pasiekimas, bet ir puiki priemonė bet kuriuo laikotarpiu nustatyti šios kultūros klestėjimo lygį“. Pavyzdžiui, Scrutonas gilinasi į moderniuosius kompozitorius ir išlavintos klausos ugdymo svarbą. Jis korektiškai pasmerkia populiariąją muziką kaip sterilią jėgą, neduodančią jokios naudos, išskyrus pamišimo pojūtį“.

Atsižvelgiant į šiandienos niūrią kultūrinio nuosmukio būklę, įspūdinga yra tai, jog Scrutonas išlieka viltingas. Jis tikisi, jog grožis klasikinėje muzikoje dar gali atgimti: „Aš vis dar įsitikinęs, jog melodijos, harmonijos ir sutartinių sugrąžinimas yra įmanomas ir jog niūrios postmodernaus orkestro garsų mašinos greitai taps praeitimi“. Scrutonas taip pat pateikia viltingų pavyzdžių apie tradicijų ir grožio sugrąžinimą mene, literatūroje ir architektūroje.

Tokie pavydžiai, kurie yra Scrutono kultūros gynimo devizai, turėtų mums suteikti daugiau optimizmo ateičiai. Bet turiu prisipažinti, jog mano tikėjimas Vakarų kultūros išlikimu greičiau išblėso, kai pabaigiau skaityti jo knygą.

Aš neturiu tokių milžiniškų smegenų kaip Rogeris Scrutonas, todėl galbūt ką nors praleidau. Bet manęs neįtikino teiginys, jog post-krikščioniška Vakarų kultūra gali būti apsaugota nuo Foucault idėjų vien tik įsikibimu į paveldą. Ar tikrai stabdant „kultūros išsižadėjimą“ Bachas, Rembrantas ir Tolstojus gali būti tokie pat veiksmingi kaip Jėzus? Jie gali šį procesą sulaikyti trumpam, bet ne ilgam. Aš netikiu, jog net labiausiai kultūriškai išprusę ateistai galėtų palaikyti vieningą pasaulėžiūrą ir atsispirti populiariausių tendencijų pagundoms.

Vienas punktas itin išsiskiria. Scrutonas Vakarų kultūros „filosofinio paveldo jėga“ įvardija čekų rašytojus Milaną Kunderą, Vaclavą Havelą ir Ivaną Klimą, kuriems Vakarų kultūra „rėmėsi ne religija, o tik Vakarų civilizacijos idealu ir „rūpesčiu siela“, kurį Platonas įvardina pagrindiniu polio uždaviniu“.

Šie pavyzdžiai mane šokiravo. Bent jau man sunku išvysti viltį Ivano Klimos, gerai žinomo donžuano, privertusio ilgai kentėti savo žmoną, kūriniuose, o prieš moteris nukreiptos niūrios Milano Kunderos novelės gali greitai nugramzdinti skaitytoją į depresiją. Taip, Vaclavas Havelas buvo įkvepiantis komunistų disidentas, o jo idėjos apie „bejėgių galią“ ir „gyvenimą tiesoje“ yra vis dar gajos tarp tų žmonių, kurie susiduria su totalitariniu režimu. Bet kas mane, kaip čekę, kuri žavėjosi Havelu komunizmo diktatūros laikais, labiausiai išmušė iš vėžių, buvo tai, kaip jo moralinis kompasas išsiblaškė vos komunizmas žlugo ir Vakarų pasaulis atėjo į Čekijos Respubliką.

Be tvirtų krikščionybės mokymo principų Havelui sunkiai sekėsi priešintis naujajai „žmogaus teisių“ sampratai, kuri įvairių interesų grupių dėka greitai buvo užkelta ant pjedestalo ir tapo kairiųjų judėjimų prieglobsčiu. 2006 metais Havelas pasveikino Čekijos Respublikoje įteisintą vienos lyties partnerystę, sakydamas:

„Aš džiaugiuosi, kad nors ir labai maža persvara, bet šis įstatymas parlamente pagaliau buvo priimtas. Vykusiuose debatuose mane labiausiai suintrigavo ideologijos, kurią gynė krikščionys demokratai ir Klausas, absurdiškumas, įrodinėjant, jog pagrindinis šeimos pranašumas prieš homoseksualias poras yra tas,  kad jos gali susilaukti vaikų. Tokią šeimos koncepciją galima pavadinti tvartu, kuriame bulius apvaisina karvę tam, kad gimtų veršiukas… Tame nėra nieko dvasingo, nieko intelektualaus. Tai grynai materialistinė šeimos koncepcija. Štai kas mane labiausiai nuliūdino debatuose.“

Jei tai geriausi kultūrinių ateistų, gebančių kovoti su barbarizmu ir laikytis mūsų Vakarų moralinio paveldo, pavyzdžiai, kokius Scrutonas gali pateikti, tai kova jau seniai pralaimėta.

Taigi, ir toliau manau, kad tik grįžtant prie tikro religingo tikėjimo galima išsaugoti mūsų civilizaciją nuo pasidavimo vienai iš dviejų antikrikščioniškų tikėjimo sistemų, kurios veržiasi pro duris: tai Facoult reliatyvistinė kova dėl galios arba islamas, kurį Scrutonas apibūdina kaip „besinešiojantį mirtį savo širdyje“. Deja, trečio kelio nėra. Arba vėl buriamės po Kristaus kryžiumi, arba užklojame vėliavą ant Vakarų civilizacijos karsto grojant Mocarto Requiem.

propatria.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Statistika       2016-10-3 22:12

Lietuvoje-80% katalikų.Bet valdo ” tolerastai, pederastai, pedofilai, KGBilai ir kitokie niekingi žmogeliukai - dėl galios, turtų parduodantys savo sielas velniui.”.
Kur šuo pakastas?

nieko naujo       2016-10-2 18:10

velnias visada veikė.
aršiausiai gal XX a. komunizmo vėliava.
dabar tolerastai, pederastai, pedofilai, KGBilai ir kitokie niekingi žmogeliukai - dėl galios, turtų parduodantys savo sielas velniui.


Rekomenduojame

Geroji Naujiena: Jis yra čia ir dabar, Jis yra su mumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos

Vitalijaus Balkaus replika „Iš savo varpinės“: Maistininkai grasina supūdyti produkciją, arba Kodėl „nematoma rinkos ranka“ taip ir lieka nematoma?

Justas Stankevičius. Ar Sorošas šeimininkauja Lietuvoje?

Neringa Venckienė: „Jie mano, kad mane žemina. Bet manęs jie nepažemins…“

Iš Tiesos.lt pašto: Edmundas Paškauskas. Pandemijos ir rizika vyresnio amžiaus žmonėms, arba Kada bus išrasti skiepai nuo nužmogėjimo? (II)

Verta paminėti. Julijonas Būtėnas: žurnalistas ir laisvės kovotojas

Algimantas Rusteika. Kai suprasit, kad turim ką turim, turėsit gerą laiką

Atmintinos datos: operacija „pavasaris“ – 1948 m. gegužės 22–24 d. iš Lietuvos ištremta apie 40 tūkst. žmonių

Nacionalinis susivienijimas reikalauja nutraukti vyresnio amžiaus asmenų diskriminaciją

Dovilas Petkus. Įtakingi veikėjai susirūpino savo tamsia praeitimi

Robertas Grigas. Šv. Jono Pauliaus II šimtmečiui

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka pristato: knyga „Lietuvos partizanų valstybė“

Andrius Švarplys. Legenda

Vytautas Radžvilas. Apie lietuviškąjį čiukčio sindromą

Skiepų karai. Ramūnas Aušrotas: Klausimas tik toks: ar bus taikoma „grubi prievarta“, ar…

8-tosios Garliavos antpuolio metinės: neabejingi piliečiai ir vėl klausė: „Ar dar gyva Deimantė?“ Papildyta Neringos Venckienės komentaru

Eligijus Dzežulskis-Duonys. Kaip atkurti pašlijusią ES reputaciją?

Per 500 žmonių pasirašė laišką Lietuvos vyskupams dėl Komunijos dalijimo būdo

Liudvikas Jakimavičius. Gyvenimo redaktorius Covidas

Kerouaco vertėja Irena Balčiūnienė – apie Mykolaitį-Putiną ir kiekviena proga jį menkinantį Tomą Venclovą

Neringa Venckienė. Valstybė laikosi ant melo pamatų

Algimantas Rusteika. Gyvename linksmiau ir laisviau

Liudvikas Jakimavičius. Prisiklausėme

Jonas Švagžlys. Apie opozicijos atstovų sekamas sėkmės istorijas

Rasa Čepaitienė. Mažumų valstybė

Vytautas Sinica. Būtina naikinti Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą

Rasa Čepaitienė. Čiukčiai prie Baltijos

Geroji Naujiena: Tiesos Dvasia – mūsų Globėjas

Algimantas Rusteika. Įtampą žūtbūt reikia išlaikyti

Povilas Urbšys. Apie opiumą liaudžiai ir Jo Ekscelenciją

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.