Kultūros, kalbos, istorijos politika

Laisvūnas Šopauskas. Mero R.Šimašiaus kitakalbių lentelių politinė prasmė

Laisvūnas Šopauskas   2016 m. rugsėjo 12 d. 7:09

21     

    

Laisvūnas Šopauskas. Mero R.Šimašiaus kitakalbių lentelių politinė prasmė

„Demokratinės“ Lietuvos „laisvoji“ žiniasklaida (delfi.lt, „Lietuvos rytas“, 15min.lt, „Lietuvos žinios“) šio straipsnio nepraleido.

Įvadas

Kaip pranešė žiniasklaida, rugsėjo 4 dieną Vilniaus meras Remigijus Šimašius Varšuvos ir Rusų gatvėse atidengė gatvės pavadinimo lenteles lenkų ir rusų kalbomis. Lentelės Varšuvos gatvėje atidengimą lydėjo protestas. Lentelė Rusų gatvėje po kelių valandų buvo užtepta dažais. Jos suniokojimą iškart pasmerkė R. Šimašius, savo facebook.com paskyroje parašęs apie savo paties gėdos jausmą:

Žmogau, kuris tai padarei – tu esi šūdžius, kurstantis tautinę nesantaiką. Kai atidengiant lenkų kalba užrašytą lentelę Varšuvos gatvėje kitoje gatvės pusėje keliolika žmonių skandavo „gėda“, man tikrai buvo gėda. Už juos, ir už tokius kaip tu. Jei manaisi esąs didis lietuvis, tai gal paklausyk mūsų tautos patriarcho Basanavičiaus, kuris barė lietuvių valdininkus, kad jie neleidžia iškabų kita kalba kabinti. Tačiau aš žinau, kad Vilnius yra draugiškų ir atvirų žmonių miestas. Ir toks bus. Neleisiu, kad būtų kitaip.

Pasipiktinimą suskubo pareikšti ir užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, pasidalijęs savo mintimis apie tikrąjį patriotizmą ir visuotinį gėdos jausmą:

Smerkiu šį chuliganizmo aktą. Tikiuosi, kad bus atliktas tyrimas, o kaltieji surasti ir deramai nubausti. Labai apmaudu ir liūdna matyti tokį elgesį. Tikrasis patriotizmas turėtų pirmiausia sietis su pakantumu ir tolerancija, o Lietuva, ir ypač Vilnius, šimtmečiais garsėjo kaip tautų ir religijų laisvės vieta. Tai, kad mums visiems vienodai gėda dėl šio veiksmo, jau ir yra didelis žingsnis į priekį.

Plačioji visuomenė mero kitakalbių lentelių akcijoje ir jos sukeltuose įvykiuose įžvelgė kur kas turtingesnį politinių prasmių ir reikšmių rinkinį negu minėti politikai. Keletą  įžvalgų verta pristatyti.

Štai imtas svarstyti klausimas, kokią žinią Vilniaus meras siunčia Lietuvos lenkams – ar tai yra žinia, kad Lietuvos lenkų sostinė yra Varšuva? Jei prisiminsime dar ir tai, kad prieš keletą dienų R. Šimašius mokyklų dėstomąja lenkų kalba klausimus aptarinėjo su Lenkijos ambasadoriumi, tektų pripažinti, kad meras tokio turinio žinią Lietuvos lenkų tautinei bendrijai siunčia jau ne pirmą kartą.

Kita įžvalga yra požiūris, pagal kurį Vilniaus meras turbūt kenčia nuo gilaus nevisavertiškumo komplekso. Meras skaudžiai išgyvenąs dėl to, kad jam teko gimti ir gyventi varganoje, provincialioje ir neturtingoje Lietuvoje, o ne kur nors pasaulio bamboje arba bent jau kokioje nors galingoje ir gausioje tautoje, kaip lenkai ar rusai. Todėl dabar sostinės meras visur, kur tik gali stumia lauk gimtąją mužikų kalbą, o vietoje jos diegia „pažangesnę“ anglų arba bet kokią kitą, svarbu tik ne lietuvių. Negalima nesutikti, kad ši interpretacija neturėtų faktinio pagrindo. Užtenka prisiminti, kad visai neseniai Vilniaus Vašingtono aikštėje buvo prikabinta angliška lentelė „Washington square“, o dar anksčiau Vilniaus meras kryžiumi gulėsi už tai, kad miesto viešajame transporte atsirastų angliškas užrašas „Airport“, o garsiniai pranešimai autobusuose ir troleibusuose būtų transliuojami anglų kalba. Ir ne tik siekė, bet ir buvo pasiekęs: važiuodavo troleibusas iš Savanorių prospekto į Pašilaičius arba iš Karoliniškių į Antakalnį, o keleiviai – moksleiviai, pensininkai, dirbantieji, visi – vietiniai, būdavo priversti po keletą kartų išklausyti tekstą „Dear guests, welcome to our city ...“. Iš tiesų sunku patikėti, kad šitokiu būdu kankinti savo miestelėnus galėtų žmogus, kuriam nebūdingas gilus nevisavertiškumo kompleksas.

Dar vieną įžvalgą perduoda žodis provokacija. Meras nesąs panašus į situacijoje visiškai nesigaudantį naivuolį, kuris nesuprastų, kad jį kankinantys kompleksai ir meilė visoms kalboms, išskyrus lietuvių, yra būdingi ne visiems. Jis taip pat neatrodo toks naivus, jog nesuprastų, kad Vilniuje tikrai atsiras žmonių, kuriems lentelės keliomis kalbomis primins sovietmečio praktiką, kada lietuvių kalba buvo stumiama iš viešosios sferos. O tai reikštų, kad meras negalėjo nesusigaudyti, jog jo atidengtas lenteles kas nors greitai nuplėš arba suniokos, o jam greitai teks pasmerkti „tautinės nesantaikos kurstytojus“. Tačiau meras tas lenteles vis tiek atidengė. Kuo ne provokacija?

Dar viena įžvalga yra svarstymas, ar meras Šimašius savo lentelėmis nepažeidinėja valstybinės kalbos įstatymo. Daugelis prisimena, kad dvikalbių gatvių pavadinių lentelių prikabinėjo Lenkų rinkimų akcijos dominuojamos Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybės, o teismas nutarė, kad savivaldybės pažeidė įstatymą ir lentelės turi būti nukabintos. Vilniaus meras tą dvikalbių lentelių istoriją, be abejo, yra girdėjęs, todėl gali tikėtis, kad ir jo akcija gali būti panašiai įvertinta. Vilniaus merui nerūpi Konstitucija, Valstybinės kalbos įstatymas ir teismų sprendimai?

Ir paskutinė girdėta įžvalga: dvikalbių lentelių kabinimas nebuvo niekaip derintas su Vilniaus Taryba, kitaip tariant, tai yra ne savivaldybės, o mero asmeninė iniciatyva. Šiaip jau lyg ir negali asmuo savo iniciatyva kur panorėjęs tvirtinti gatvių pavadinimų lentelių, net jei būtų pats Vilniaus meras. O ypač įdomus aspektas yra tai, kas už šitą mero iniciatyvą užmokėjo: juk turbūt ne pats meras sumokėjo už lentelių pagaminimą ir ne pats gręžė sienose skyles bei prisukinėjo varžtus? Turbūt visa tai buvo apmokėta iš miesto biudžeto. Čia verta prisiminti ir tai, kad ankstesnė mero kalbinė iniciatyva – skelbti anglų kalba pranešimus mesto transporte irgi nebuvo Tarybos svarstyta ir patvirtinta, ir buvo įgyvendinta iš savivaldybės įmonės, t.y. iš miesto biudžeto. Minėtų iniciatyvų išlaidos nėra didelės (bet galinčios ženkliai išaugti tuo atveju, jei lentelės būtų niokojamos nuolat ir jas tektų reguliariai keisti arba jų apsaugai įrengti stebėjimo kameras), tačiau skolose skendintis miestas gal galėtų surasti ir geresnių būdų panaudoti biudžeto pinigus? Mero filologinių užgaidų realizavimas iš miesto biudžeto be jokio Tarybos pritarimo ir kontrolės atrodo įtartinai.

Visos šios įžvalgos yra vertos dėmesio, gerai pagrįstos ir laikytinos iš esmės teisingomis, tačiau neatskleidžia reiškinio esmės pakankamai giliai. Šiame straipsnyje pabandysiu atskleisti kiek toliau nuo paviršiaus nutolusią, todėl sunkiau pastebimą, bet kur kas fundamentalesnę mero Šimašiaus kitakalbių lentelių politinę potekstę. Apie šią potekstę turiu dvi tezes. Pirmoji: Šimašiaus kitakalbių lentelių akcija liudija kryptingai diegiamą multikultūrizmą, kuris tėra komunistinio internacionalizmo „europeizuota“ versija. Antroji: Šimašiaus kitakalbių lentelių akcija liudija kryptingai vykdomą identiteto politikos plėtrą. Pristatysiu šias tezes iš eilės.

Šimašiaus kitakalbės lentelės ir multikultūrizmas

Multikultūrizmas (angl. multiculturalism) yra skirtingų kultūrų (kurių nešėjai gali būti etninės bendrijos, religinės, socialinės ir kitokios grupės) skatinimo toje pačioje valstybėje politika. Požiūris į kultūras, būdingas multikultūrizmui, yra priešingas politinio tautiškumo (nacionalizmo) požiūriui. Pagal pastarąjį požiūrį, valstybė yra erdvė tos valstybės šeimininkės – politinės tautos – kultūrai skleistis; kitos kultūros turi būti toleruojamos ir gerbiamos, bet jas skatinti nėra jokio tikslo ir pagrindo. Multikultūrizmas ir nacionalizmas neapsiriboja vien požiūrio į skirtingų kultūrų vietą valstybėje formulavimu; tai yra politinės pasaulėžiūros, visiškai skirtingai traktuojančios tautą, valstybę ir politiką.

Pirmiausia pristatysime nacionalistinį požiūrį į tautą, valstybę ir politiką, nes šis požiūris yra atsiradęs ir įsitvirtinęs anksčiau, o multikultūrizmas iš esmės visur, kur jį pavyksta paskleisti, yra įdiegiamas išstumiant nacionalizmą.

Nacionalistinį požiūrį į tautos ir valstybės santykį galima išskaidyti į du – erdvinį ir istorinį – aspektus. Erdvinis aspektas gali būti perteiktas taip: valstybės teritorija yra vienintelė vieta pasaulyje, kur tauta gali įsišaknyti ir realizuoti savo kūrybines galias; tautos santykis su šia žeme yra ypatingas, privilegijuotas, egzistencinis; tauta yra atsakinga už savo žemę, ji yra tikroji jos šeimininkė; trumpai tariant, valstybė, jos žemė yra tautos namai. Istorinis aspektas gali būti perteiktas taip: tauta yra likimo susaistyta žmonių bendrija, kuri ateina iš tolimos praeities ir turi savo žemėje ir valstybėje, t.y. savo namuose, egzistuoti amžinai; kitaip tariant, tauta, kartą tapusi politiniu subjektu, turi juo išlikti, kol tęsis
žmogiškoji istorija.

Pristatytą požiūrį į tautos ir valstybės santykį atliepia požiūris į žmogaus santykį su tauta ir valstybe. Nacionalizmas yra egalitaristinė doktrina: ji kviečia kiekvieną tapti patriotu, t.y. susivokti esant politinės tautos nariu ir aktyviai įsipareigoti politinės tautos projektui. Nereikėtų suprasti, kad toks kvietimas adresuojamas tik tautiečiams arba kad šis kvietimas reiškia implicitišką kvietimą kitų tautų atstovams nutautėti – nieko panašaus! Nacionalizmo kvietimas visiems tapti patriotais reiškia raginimą kitų tautų atstovams asimiliuotis ne kultūriškai, bet politiškai. Tarkim, tam, kad etninis rusas taptų Lietuvos patriotu, jam nereikia atsisakyti nei kalbos, nei kultūros, nei ortodoksų tikėjimo; užtenka susivokti esant lietuvių politinės tautos nariu.

Nacionalistinės pasaulėžiūros numatomas visų valstybės gyventojų susitelkimas į vieną politinę tautą turi didžiulės reikšmės demokratijos funkcionavimui. Demokratijai sėkmingai funkcionuoti reikalinga, kad piliečiai būtų susitelkę į moralinę bendriją ir tai bendrijai įsipareigoję. Tokia moraline bendrija ir tampa politinė tauta. Kitokių negu politinė tauta moralinių bendrijų, galinčių užtikrinti demokratijai reikalingą savo narių įsipareigojimą, nėra ir niekuomet nėra buvę.

Nacionalizmas yra įtakinga, nuosekli ir sveiką protą atitinkanti politinė pasaulėžiūra. Todėl nacionalizmo priešininkai retai bando nacionalizmą atakuoti atvirai ir argumentuotai; paprastai prieš nacionalizmą pasitelkiami propagandos ir agitacijos metodai. Jokios išimties nesudaro ir multikultūrizmo šalininkų kova prieš nacionalizmo pasaulėžiūrą. Turbūt dažniausiai taikomas ir efektyviausias metodas iš multikultūristų arsenalo yra akcentų sukeitimas. Šis metodas geba taip subtiliai daryti poveikį visuomenės mąstymui, jog vykstantį sąmonės formavimą aptinka tik akyliausi stebėtojai.

Multikultūristinė propaganda siekia paskleisti keletą paprastų teiginių. Vienas iš tų teiginių yra toks: šalis (Lietuva ar kokia kita šalis pagal propagandinės veiklos kontekstą) yra visų joje gyvenančių tautinių, religinių ir kitokių kultūrinių bendrijų namai ir Tėvynė. Ši mintis atrodo triviali: kas sakys, kad kažkokios piliečių grupės turėtų jaustis svetimos savai valstybei? Be to, tokios minties skleidimas atrodo moraliai pagirtinas, nes tarsi yra nukreiptas į pakantumo, santarvės, taikos, humanizmo ir vienybės skatinimą. Dėl prima facie trivialumo ir moralinio nepriekaištingumo toks diskursas gali būti plėtojamas dešimtmečiais niekam nesukeldamas nė menkiausio įtarimo. Ilgainiui toks diskursas paverčiamas ritualu, kuris atliekamas visomis įmanomomis progomis. Nuolatinis minties apie šalį, kaip apie visų joje gyvenančių bendrijų Tėvynę, kartojimas ilgainiui nustumia į antrą planą, o vėliau – ir išstumia iš žmonių sąmonės esminę nacionalistinės pasaulėžiūros poziciją, jog tarp valstybės, jos žemės ir titulinės tautos (mūsų atveju – tarp Lietuvos valstybės, Lietuvos žemės ir lietuvių tautos) egzistuoja ypatingas, egzistencinis santykis, kad valstybė ir jos žemė yra vienos politinės tautos namai ir Tėvynė, kad viena politinė tauta yra valstybės ir jos žemės šeimininkė, atsakinga už jų likimą. Praradusi tokią savimonę tauta tampa egzistenciškai atsaistyta nuo savo žemės ir valstybės, t.y. išvietinta arba deteritorizuota ir išvalstybinta. Tapusi egzistenciškai atsaistyta nuo savo žemės ir valstybės tauta save ima suvokti kaip viso labo vieną iš toje teritorijoje įsikūrusių tautinių bendrijų, t.y. tauta įgyja tautinės mažumos (nors ir gausiausios) savimonę. Šio pokyčio padariniai yra fundamentalūs: politinei tautai įpiršta tautinės mažumos savimonė padaro politinį mąstymą beviltiškai ribotu, sugriauna efektyvios politinės saviorganizacijos, valdžios kontrolės ir demokratijos prielaidas.

Kitas multikultūristinės propagandos skleidžiamas teiginys yra toks: šalies (Lietuvos ar kokios kitos šalies pagal propagandinės veiklos kontekstą) kultūra yra visų jos tautinių, religinių ir kultūrinių bendrijų sąveikos ir bendradarbiavimo rezultatas. Ši mintis atrodo triviali: tam tikroje teritorijoje gyvenančios žmonių grupės neišvengiamai bendradarbiauja, išskyrus nebent tuos laikotarpius, kai vienos prieš kitas kovoja, o šalies kultūra neišvengiamai patiria įvairių joje gyvenančių grupių įtakas. Be to, tokios minties skleidimas atrodo moraliai pagirtinas, nes tarsi yra nukreiptas į pagarbos įvairioms gyventojų grupėms ir jų pasiekimams skatinimą. Tačiau daugybę kartų kartojamas ir padarytas ritualu toks diskursas ima ištrinti esminę nacionalistinės pasaulėžiūros poziciją, jog tauta yra likimo susaistyta žmonių bendrija, kuri ateina iš tolimos praeities ir turi, įsišaknijusi savo žemėje ir joje realizuodama savo kūrybines galias, egzistuoti amžinai. Po pakankamai gausių multikultūristinės propagandos dozių tauta ima save įsivaizduoti nebe kaip savo likimo, kuriamo savo žemėje šeimininkę, bet tik kaip tam tikru momentu čia atklydusį atsitiktinį sambūrį, turintį ne daugiau teisių į šią žemę negu bet koks kitas čia įsikūręs ar įsikursiantis žmonių sambūris; tauta ima save įsivaizduoti kaip laikiną ir efemerišką, todėl neturintį ateities ir prasmės darinį. Taip įsivaizduojamos tautos nario netrikdo tautos išnykimo perspektyva dėl masinės emigracijos ar dėl masinės imigracijos ar dėl ištirpimo ES elito kuriamoje europiečių tautoje. Tokius sąmonės pokyčius patyrusi tauta tampa nuistorinta, t.y. nebematančia savo vietos ir perspektyvos istorijoje tauta.

Nors multikultūrizmo propaganda visados yra dangstoma lygybės ir demokratijos lozungais, atidesnis stebėtojas nesunkiai gali įžvelgti, kad multikultūrizmo pobūdis iš tikrųjų yra elitistinis ir paternalistinis. Įtakingi multikultūrizmo skleidėjai retai būna įvairių tautinių, kultūrinių, religinių mažumų atstovai; kone visuomet įtakingi multikultūristai priklauso dominuojančiai kultūrai ir šalies politiniam arba intelektualiniam elitui. Tai turėtų priversti suklusti: kam reikia dominuojančiai kultūrai priklausantiems šalies elito atstovams nuolatos įkyriai pabrėžti įvairiausių mažumų reikšmę ir nuopelnus, nuolatos kone pamaldžiai kalbėti apie mažumas? Kodėl elito atstovams neužtenka to kasdienio ramaus ir pagarbaus santykio su mažumų atstovais, kuris būdingas paprastiems žmonėms?

Šiuos klausimus netrukus imsime analizuoti, o dabar atkreipsime dėmesį į tai, kad mero R. Šimašiaus kitakalbių gatvių pavadinimų lentelių akcija, jo kalbos lentelių atidengimo metu ir komentarai apie lentelės suniokojimą, o taip pat ministro L. Linkevičiaus komentaras apie tą įvykį turi visus multikultūrizmo brukimo požymius. Štai jie: sostinės meras, politinio elito atstovas, tautinių bendrijų nei kviestas, nei prašytas, nei atsiklausęs, ar bendrijos pageidauja, atlieka kontroversišką veiksmą – kabina lenteles tautinių bendrijų kalbomis, kalba apie savo „gėdą“ dėl tų, kurie tokio žingsnio nesveikina, vartodamas vulgarų žodyną prakeikia piktadarius, aiškina, koks turi būti tikrasis patriotizmas, nesustodamas kalba apie tautinių bendrijų nuopelnus, pabrėžia santarvės tarp tautinių bendrijų reikšmę ir prisiekia nenuilstamai kovoti dėl šios santarvės išsaugojimo. Ar tai adekvatus aktyvumas situacijoje, kai tai branginamai santarvei niekas gresia?

Multikultūrizmas ir komunistinis internacionalizmas

Paviršutiniškai žiūrint, multikultūrizmo brukimas Lietuvos visuomenei gali atrodyti naujas, iš Europos Sąjungos importuotas reiškinys. Tačiau iš tikrųjų multikultūrizmas Lietuvos visuomenei yra puikiai pažįstamas, nes tai, kas vadinama „multikultūrizmu“, iš tiesų yra komunistinio „proletarinio internacionalizmo“ „vesternizuota“ ir „europeizuota“ versija – komunistinio internacionalizmo ir liberalistinio kosmopolitizmo mišinys.

Kiekvienas, gyvenęs sovietmečiu, puikiai atsimena multikultūrizmo propagandos analogą – „internacionalinį auklėjimą“. „Internacionalinis auklėjimas“ buvo komunistinio auklėjimo lemiamai svarbus dėmuo, o jo paskirtis buvo paruošti tautas būsimam „suartėjimui“ ir „susiliejimui“ betautėje pasaulinėje komunistinėje visuomenėje. Panašiai dabar pasitelkęs multikultūrizmo propagandą ES elitas bando perauklėti ES valstybių-narių piliečius ir paversti juos kuriamos federacinės Europos betautės visuomenės nariais.

Praktiškai „internacionalinis auklėjimas“ buvo vykdomas „stiprinant brolišką tarybinių tautų draugystę“, t. y. auklėjant sovietinius piliečius tos „draugystės“ dvasia. Viena šio auklėjimo sudedamųjų dalių buvo milžiniškos pastangos visiems SSRS piliečiams primesti rusų kalbą kaip „internacionalinio bendravimo priemonę“. Lietuvoje taip pat netrūko raginusių kuo greičiau pereiti prie „didžiojo Lenino“ kalbos.

Šios pastangos davė rezultatų – nors daugelis lietuvių atkakliai laikėsi savo kalbos ir ją gynė, vis dėlto didelei tautos daliai buvo įdiegti nevisavertiškumo kompleksas ir servilizmas. Buvo įprastas vaizdas, kad besišnekučiuojančių lietuvių būrelyje pasirodžius vietiniam ir lietuviškai mokančiam ar bent gerai suprantančiam rusui visas būrelis demonstruodavo ,,toleranciją“ – jo „patogumui“ ir „iš mandagumo“ imdavo šnekėti rusiškai. Savivertės stoka ir savinieka buvo racionalizuojami ir teisinami būtent tokiais argumentais.

Slenkant okupacijos dešimtmečiams ištautinimas ir išvalstybinimas stiprėjo – gausėjo istorinės atminties, tautinės savigarbos ir valstybinės sąmonės neturinčių mankurtų-internacionalistų. Tokiais mankurtais pirmiausia tapo vėlyvojo sovietmečio komjaunimo aktyvistų karta, kuri faktiškai buvo pasiruošusi pabaigti tautos naikinimo darbą. Sąjūdis ir Nepriklausomybės atgavimas tai sutrukdė, bet įstojimas į Europos Sąjungą suteikė galimybę sukauptus sovietizacijos įgūdžius ir entuziazmą pritaikyti ir panaudoti aptarnaujant eurointegraciją bei europeizaciją – kitą kosmopolitinį, tautas naikinantį projektą. Tarnystę sovietinio proletarinio internacionalizmo idealams pakeitė tarnystė europinio multikultūrizmo idealui.

Būtent todėl ši karta, kurios tipiški atstovai yra Vilniaus meras R. Šimašius ir užsienio reikalų ministras L. Linkevičius, tęsia tai, kas buvo daroma sovietmečiu. Lankstymąsi rusų kalbai pakeitė keliaklupsčiavimas prieš anglų kalbą. Jie sveikina multikultūrizmą ir imigraciją lygiai taip pat kaip sovietmečiu sveikino proletarinį internacionalizmą ir iš „plačiosios tėvynės“ į Lietuvą plūdusių bastūnų minias. Sovietmečiu buvo labai mėgstamos bet kokios „internacionalizmo“ apraiškos ir „internacionalumą“ liudijantys simboliniai ženklai – dabar šitaip garbstomos ,,multikultūriškumo“ apraiškos – svarbu žūtbūt parodyti, kad Vilnius yra internacionalinis / multikultūrinis miestas, į kurį lietuviai neturi jokių ypatingų istorinių ir politinių teisių.

Jokioje save gerbiančioje Europos šalyje nėra keliakalbių gatvių pavadinimų ir nesineriama iš kailio stengiantis viešojoje erdvėje įtvirtinti svetimas kalbas – tai daroma tik tiek, kiek tai iš tiesų būtina dėl grynai praktinių priežasčių. Todėl mero elgesys paprasčiausiai yra nesąmoninga sovietmečio komjaunuolio instinktų raiška – taigi ne „europinio mąstymo“ ar „plataus požiūrio“ ženklas, bet nuo nevisavertiškumo komplekso kenčiančio sovietinės imperijos vergo sąmonės recidyvas. Meilė anglų kalbai, lentelės – visa tai liudija, kad didžiausią „europietiškumą“ demonstruoja tie, kurie mentaliai tebėra įstrigę sovietinėje praeityje. Perfrazuojant garsiąją V. Putino frazę – „buvusių komjaunuolių nebūna“.

Šimašiaus kitakalbės lentelės ir identiteto politika

Multikultūrizmas brukamas ne todėl, kad jo norėtų ar jo reikėtų kokioms nors mažumoms, bet todėl, kad jis labai naudingas patiems multikultūristams. Kuo ir kaip ši ideologija naudinga, paaiškėja atkreipus dėmesį į tai, kad multikultūrizmo propaganda visuomet eina kartu su identiteto politika. Tiksliau pasakius, multikultūrizmo propaganda yra identiteto politikos dalis.

Identiteto politika (angl. identity politics) yra išskirtinių politinių aljansų formavimas, paremtas priklausomybe tam tikroms kultūrinėms grupėms (kultūrinės grupės gali būti sutelktos pagal tautinę, religinę, rasinę, regioninę priklausomybę, seksualinio elgesio preferencijas ir pan.). Šios politikos vykdymo schema yra iki primityvumo paprasta. Verta ją atskleisti išsamiau.

Visų pirma tam tikros partijos politikai nusižiūri tam tikrą žmonių grupę ar grupes (tam tikrą mažumą ar mažumas), kurias ketina padaryti savo nuolatiniais rėmėjais. Po to pradedama nuolatinė kampanija, kurią sudaro akcijos, susidedančios iš trijų žingsnių.

Pirmas žingsnis. Išpažįstamas nuoširdus rūpestis ir begalinė meilė tai visuomenės mažumai, į kurią nusitaikyta (pvz., juodaodžiams, ispanakalbiams, kinams, žydams, musulmonams, imigrantams, homoseksualams ir pan.)

Antras žingsnis. Ieškoma incidentų, kurie kaip nors paliečia „mylimą“ mažumą ar asmenis, priklausančius tai mažumai. Vos tik toks incidentas įvyksta, tikrąja ir vienintele incidento priežastimi paskelbiama visuomenės daugumos netolerancija arba neapykanta mažumai.

Trečias žingsnis. Išplatinamos trys žinios: žinia mažumai apie visuomenės daugumą, žinia visuomenės daugumai apie ją pačią, žinia daugumai ir mažumai apie politiką ir jo partiją.

Žinioje mažumai apie visuomenės daugumą yra sakoma, kad visuomenės dauguma nekentė ir išnaudojo mažumą nuo neatmenamų laikų, kad toks daugumos požiūris yra giliai įsišaknijęs ir vargu ar kada nors iš esmės pasikeis, tačiau su tokia padėtimi taikstytis negalima, už savo teises reikia kovoti, o šioje nelygioje ir sunkioje kovoje politikas ir jo partija yra ištikimi nuskriaustos mažumos šalininkai.

Žinioje visuomenės daugumai apie ją pačią yra sakoma, kad visuomenės dauguma yra atsilikusi, tamsi ir necivilizuota, netolerantiška, turi jausi kaltę prieš mažumą ir tą kaltę išpirkti radikaliai pakeisdama savo nuostatą skriaudžiamos mažumos atžvilgiu; tapti politiko ir jo partijos rėmėju ir būtų tas ženklas, kad daugumos atstovas pasikeitė ir iš tamsaus tapo civilizuotas.

Žinioje daugumai ir mažumai apie politiką ir jo partiją sakoma, kad politikas ir partija negailės jokių pastangų, kol visuomenėje neįsivyraus santarvė tarp daugumos ir visų įmanomų mažumų, kol valstybė netaps rojumi žemėje visiems.

Liaudiškai kalbant, tokio pobūdžio diskursas yra ne kas kita, kaip visuomenės kiršinimas. Tačiau atkreipkime dėmesį, kad visuomenės grupes kiršinantis politikas ir jo partija save pateikia kaip besirūpinančius santarve.

Šį trijų žingsnių ciklą identiteto politiką praktikuojantys politikai ir partijos kartoja nuolatos ir tokia permanentinė kampanija, jei yra sėkminga, duoda labai apčiuopiamus rezultatus: mažumos yra supriešinamos su visuomenės dauguma ir susitelkia apie jas „mylinčius“ politikus bei partiją, tampa tų politikų ir partijos ištikimais rėmėjais. Šitokiu būdu sutelktas mažumų ir partijos politinis aljansas yra partijai ir jos politikams ypatingai vertingas, nes balsai būna garantuoti bet kokiu atveju, t.y. visiškai nepriklausomai nuo to, kokios yra politikų charakteristikos (tampa nebesvarbu, ar politikai kompetentingi, ar korumpuoti), ir nuo to, kokią politiką partija vykdo (tampa nebesvarbu, ar partijos atstovaujamos politinės nuostatos atitinka už ją balsuojančių asmenų politines nuostatas). Sutelkti apie save ir savo partiją tokį bet kokiu atveju paremiantį balsuotojų bloką, be abejo, yra kiekvieno neprincipingo politiko svajonė.

Pasaulyje egzistuoja tikrų identiteto politikos virtuozų. Tokią politiką praktikuojančios partijos geru pavyzdžiu gali būti Demokratų partija Jungtinėse Valstijose, kuri jau senokai tapo įvairiausių mažumų koalicija. Šios partijos strategai ne kartą atvirai yra pripažinę, jog nekantriai laukia to momento, kada baltieji šalies gyventojai pagaliau taps mažuma, o Demokratų partija užsitikrins sau nuolatinę balsų daugumą. Demokratų partijos iškeltas JAV prezidentas Barackas Obama – taip pat identiteto politikos meistras. Dažnas šios šalies pilietis naiviai tikėjosi, kad išrinkus Obamą prezidentu pagaliau nutils nuolatinės kalbos apie juodaodžių diskriminaciją (kokia diskriminacija, jei prezidentas – juodaodis?), o bet kokių įtampų, kurios galėtų kilti rasiniu pagrindu, užgesinimui prezidentas panaudos visą savo autoritetą. Tačiau įtampų rasinių pagrindu ne sumažėjo, bet padaugėjo, o juodaodis prezidentas šias įtampas ne gesino, bet kurstė. Tik to, be abejo, ir galima buvo tikėtis žinant, kad tiek Demokratų partijos, tiek politiko Obamos esminis balsų šaltinis yra identiteto politika.

Identiteto politika nėra svetima ir Lietuvai. Čia taip pat yra politikų ir partijų, kurie visai sėkmingai suka savo politinį versliuką praktikuodami identiteto politiką. Iškiliausiais pasiekimais identiteto politikos bare gali pasigirti Valdemaras Tomaševskis, uoliai dirbantis, kad lenkų tautinė mažuma būtų kuo labiau susvetimėjusi Lietuvos visuomenės atžvilgiu. Reikia pripažinti, kad Tomaševskiui puikiai sekasi, ir jam pavyko suburti žmonių grupę, kuri balsuoja už jo partiją nebeatsižvelgdama į jokias tos partijos ir jos veikėjų charakteristikas. Todėl dabar Tomaševskis gali bandyti savo rėmėjų ratą išplėsti kiršindamas su Lietuvos visuomene dalį etninių rusų. Šiam tikslui Tomaševskis naudoja prosovietinę, prorusišką ir proputinišką retoriką, puošiasi Putino agresiją simbolizuojančia šv. Jurgio ordino juostele. Normaliomis sąlygomis politikas, siekiantis gauti lenkų mažumos balsus, turėtų baimintis, kad dėl prorusiškos pozicijos praras nemažai balsų. Tačiau Tomaševskis gali į tai nekreipti dėmesio. Kodėl? Tik todėl, kad jo elektoratas yra sutelktas identiteto politikos būdu ir dėl to balsai iš esmės yra garantuoti, kad ir ką jis iškrėstų.

Kitas vertas paminėti identiteto politikos Lietuvoje praktikuotojas yra Aušrinė Marija Pavilionienė. Ši politikė yra nusitaikiusi į seksualines mažumas ir karingąjį feminizmą. Pasiekimai ganėtinai kuklūs: nei sukelti galingesnio seksualinių mažumų judėjimo už jų „teises“, nei įtikinti Lietuvos moteris, kaip smarkiai jas skriaudžia ir išnaudoja nepažangūs Lietuvos vyrai, nepaisant nemenkų įdėtų pastangų, kol kas nepavyko. Galima net abejoti, ar Pavilionienė socdemams, kurie visada ją įrašo rinkiminiame sąraše į „praeinamą“ vietą, atneša daugiau balsų, negu tų balsų ji pati atbaido savąja anticharizma. Matyt, socdemų šulai įsitikinę, kad atneša daugiau.

Dabar sugrįžkime prie Vilniaus mero kitakalbių lentelių akcijos. Visi trys identiteto politikos ciklo žingsniai šioje akcijoje kaip ant delno: ir įkyrus meilės mažumoms deklaravimas, ir incidento kaip neapykantos mažumai interpretacija, ir trys žinios apie incidentą: mažumoms apie tai, kokia bloga dauguma, daugumai apie tai, kokia ji necivilizuota, ir mažumoms bei daugumai apie tai, kokia brangi santarvė merui ir jo partijai.

Sunku pasakyti, kokias viltis Vilniaus meras Šimašius sieja su identiteto politika. Mano vertinimu, jo ir liberalų partijos perspektyvos šiame bare nėra itin didelės. Labai pasistengę Šimašius ir liberalai galbūt galėtų patraukti savo pusėn seksualines mažumas ir gal dar vyrais nusivylusias moteriškes, t.y. tą kontingentą, kurį prie socialdemokratų siekia pririšti Pavilionienė. Sunku įsivaizduoti, kad Šimašius ir liberalai savo arsenale galėtų turėti kokių nors identiteto politikos triukų, kuriais galėtų patraukti etninius lenkus ar rusus. Turbūt net kitakalbių lentelių kabinimas kiekvienoje gatvėje, net jei skyles gręžtų pats Šimašius, duotų menkų rezultatų.

Bet svarbiausias dalykas, kuris riboja identiteto politikos galimybes Lietuvoje, yra ne politikų menka vaizduotė, o tai, kad joks politikas ar partija dėl dabartinio režimo pobūdžio negali pasitelkti tų instrumentų, kurie daugelyje kitų valstybių leido išplėtoti visuomenę griaunančias identiteto politikos galias. Šie instrumentai yra pašalpos ir imigracija. Iš esmės visada identiteto politiką praktikuojančios partijos tuo pat metu būna ir socialines pašalpas dosniai dalinančios partijos bei imigraciją skatinančios partijos. Pašalpų dalijimas leidžia dar tvirčiau pririšti „globojamas“ mažumas prie partijos, o imigracija leidžia nuolatos plėsti partijos šalininkų skaičių. Kitaip yra Lietuvoje. Visos įtaką turinčios partijos atstovauja stambiojo verslo („oligarchų“) interesams, todėl nė viena įtakinga partija nėra ir negali tapti „pašalpų partija“. O be dosnių pašalpų, be abejo, neįmanoma prisivilioti ir imigrantų. Taigi, be pašalpų ir imigracijos, be to, esant tik negausioms ir palyginti gerai integruotoms tautinėms mažumoms, identiteto politika Lietuvoje bent kol kas neatveria didelių perspektyvų; Tomaševskis su Pavilioniene išspaudžia tai, ką įmanoma šiame bare nuveikti esamomis sąlygomis.

Išvados

Mero R. Šimašiaus kitakalbių lentelių kabinimo akcija yra šio politiko ir jo partijos vykdomos multikultūrizmo ideologijos ir siekio plėtoti identiteto politiką apraiška. Taip pat vertintina ir ministro L. Linkevičiaus retorika.

Identiteto politika ir ypač multikultūrizmas daro milžinišką žalą Lietuvos visuomenei. Multikultūristinės pasaulėžiūros brukimo, pradėto sovietmečiu ir pratęsto įstojus į Europos Sąjungą, poveikis tautos savivokai yra viena pagrindinių priežasčių, nulemiančių tai, kad visuomenė negali susitelkti jokiam konstruktyviam politiniam veiksmui, nesugeba kontroliuoti valdžios, valstybė ir visuomenė sparčiai degraduoja. Atitinkamai, viena iš pagrindinių visų sisteminių Lietuvos politinių problemų sprendimo sąlyga reikia pripažinti priešinimąsi multikultūrizmo brukimui ir sugrįžimą prie tų nuostatų apie Tautą, valstybę, žmogų ir kultūrą, kurios išplaukia iš politinio tautiškumo (nacionalizmo) pasaulėžiūros.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Algimantas Zolubas       2016-09-17 19:34

Kaip skelbia žiniasklaida, Liberalų sąjūdžio pirmininkas, Vilniaus meras Remigijus Šimašius iškilmingai atidenginėja Rusų, Varšuvos, Islandų, Totorių ir kt. gatvių pavadinimų lenteles su tų tautų rašmenimis ir net pavadinimų vertimais iš lietuvių kalbos į atitinkamą kalbą. Kiekvienam aišku, jog taip prieš rinkimus meras sau kitataučių balsus medžioja. Kaip politikui, ir jam turėtų būti aišku, kad medžioklė nelegali – tikras brakonieriavimas.
Rusai, lenkai ir kitos kitataučių bendrijos, išskyrus karaimus ir totorius,  nėra tautinės mažumos, nes jų bendrijos turi valstybes už Lietuvos, kurioje gyvena, ribų, todėl šiomis kalbomis Lietuvoje užrašų neturi būti, nes draudžia mūsų įstatymai. Taip pat įsidėmėtina: gatvių pavadinimai yra tikriniai daiktavardžiai, todėl į kitas kalbas negali būti verčiami.
Vilniaus merui kalbamo reikalo neišmanyti ir dar pažeidžiant įstatymus savo neišmanymą demonstruoti viešai, švaistyti mokesčių mokėtojų lėšas užrašų kūrybai ir gamybai – politikui su tokiu bagažu – ne tik sarmata, negražu, bet dera susimąstyti apie atsistatydinimą. Įstatymų vykdymo priežiūros institucijoms būtina nedelsiant imtis užkardomųjų veiksmų.

> lietuvis 2016-09-12 15:49       2016-09-14 19:43

Įvertinant nuotaikas Lietuvoje, Šimašiaus lentelės - tai ne “turistinė atrakcija”, bet politinis avantiūrizmas: “gražus gestas” paraginantis tomaševskiams ir titovams Lietuvoje kabinti gatvių lenteles lenkų ir rusų kalbomis.

Pikc       2016-09-14 19:07

Komentatoriau “lietuvi”, esate teisus, sakydamas, kad Europoje yra dvikalbių lentelių - bet vis dėlto negalima 1:1 lyginti, būtina atsižvelgti į kontekstą: pirma, Vilnius nėra etninėse rusų ar lenkų žemėse; antra, lenkų ir rusų vaidmuo Vilniaus istorijoje toli gražu ne teigiamas (pvz. 1655 m., 1920 m., 1940 m.); trečia, gi egzistuoja tomaševskinė neojedinstvos “penktoji kolona” bei “Wilno nasze” šovinizmas; galiausiai, ar tikrai manote, kad šitas Šimašiaus poelgis nesusijęs su rinkimais ir yra skirtas lenkų ir rusų turistams - t.y. tai ne politinis veiksmas, o tiesiog “atrakcija turistams”? Bent jau dėl šitų priežasčių sakyti “kitur Europoje irgi yra - tai ir čia tegul būna” bei “nieko čia tokio” gal nereiktų.

G.P.       2016-09-12 21:33

Ačiū  autoriui už puikų tekstą. Tautą reikia šviesti.

na pomóc Szymczykowi       2016-09-12 21:23

“Mieras” pražiūrėjo galimybę kai kurias Rytų Lietuvos vietovių vardais pavadintas gatves užrašyti ir broliška gudų kalba. Pvz.: Gervėčių, Ašmenos, Vydžių ir t.t. gatves

Ne Pikasui pergyventi,o D.Kuoliui mokintis iš Šopa       2016-09-12 19:31

D.Kuolys paseno ir prarado darbo našumą!Šopauskas pasisako aktualiomis temomis,o D.Kuolys tyli: veidaknygėje neatsakinėja i kllausimus,nes laukia Seimo rinkimų.Jaunesnė karta ima virśų!

Arvydas       2016-09-12 19:27

Valio Šimašiui! Valio Masiuliui! Valio liberalams!
Kai kitos partijos dar vis slapukauja (šaukštai - smulkmena), liberalai atvirai pasako (žodžiais ir paskolomis), kodėl už juos tikrai NEREIKIA balsuoti.

s.m.       2016-09-12 18:46

o varge…
Remigijus, kaip buvo, taip ir liko gili Ariogala (ar Tauragė)...
Būti kosmopolitinio Vilniaus meru dar nereiškia kabinėti lenkiškas, rusiškas (kas eilėje? gi nevalia “diskriminuoti” kitų?...) tablyčias ar juolab užsiimti savipasityčiojimu iš miesto klaikia oi tikrai ne anglų, o amerikoną bandančio imituoti kniauklio “kalba” šiurpinant ne vien tautiečius, bet ir angliškai suprantančius tuos pačius užsieniečius, kurių Vilniuije gausu…
Kiekvienąkart išgirdęs tą miaukimą trolike ir n kartų matydamas santūriai kreivas keleivių užsieniečių šypsenas vis pagalvodavau, koks idiotas surado kitą idiotą, miaukiantį “a la Naujorko” tarme, kam reikėjo taip išsityčioti iš Vilniaus transporto…
Nelabai kur Europoje miesto transporte veržiasi angliškai nežinia kam įtikti. Seniai nebuvau Olandijoje, Norvegijoje, bet nepamenu, kad save civilizuotais kraštais laikantys olandai ar vikingai be muilo mėgintų sulįsti tokiu pseudoanglišku miaukimu į subinę nežinia kam… Na tikrai ne Karalystei. Bet kuris tautietis “britas” patvirtins, kad anglai taip nekniaukia, kaip Vilniaus trolikų “deagestas”... Amerikonai taip klaikiai irgi nesimaivo kalbėdami. Net getų juodukai ar prerijų indėnai, turintys atpažįstamas tarmes ir slengus, taip nekniaukia…
Va autorius ir atsakė man į vieną klausimą. Tik vis dar smalsu, kas tas kniauklys, kuriam reiktų slėptis su tokiu net ne “piggeon English” po šiukšlių baku ano matyt taip mylimo Naujorko gatvių užpakaliniuose užkaboriuose.
O meras jau palengva įeina į Vilniaus istoriją. Blogąja prasme. Laikas jau rinkti vietą hieroglifams iškabinti. Nugi lietuviams sueis už tiesiog ekstravagantiškus piešinukus. O gal laikas parsikviest “Solomoną” iš britų, katras visą Vilnių savo aerozoliniais “šedevrais” apšikdavo prieš keletą metų?...

Tiesos        2016-09-12 18:02

vis daugiau tampa Putino ruporu! Kur straipsniai rusai puola, slava ukrajine,ochmanas…??? smile

Ar jau Lietuvoje       2016-09-12 15:57

įvesta dvikalbystė - lietuviu ir lenkų? Šimašiui interpeliaciją ir tegul eina šėko pjauti.  Gaila nėra Interpeliacija Masiulio mėgėjo kiekvienam interpeliuoti , jis jau seniai būtų surietes Šimašiui interpeliacią.  Bet jis pats nusiinterpeliavo.

Dabar atėjo eilė konsrvams ruošti interpeliacijas. Lauksiu kada jie nusiinterpeliuos.

lietuvis       2016-09-12 15:49

iš esmės straipsnyje viskas teisinga, su viskuo linkęs sutikti, bet… aš vistiek už šiais Šimašiaus lenteles ir už dvikalbes lenteles apskritai. Autoriau jūs klystate teigdamas, kad Europoje nėra dvikalbių lentelių, yra reikia tik pasidomėti. O dėl Šimašiaus lentelių - tai tik gražus gestas, turistinė atrakcija ir nieko daugiau.

Dzeikas       2016-09-12 13:08

Ismintingas lietuviskos politikos zingsnis.Ta pati signala siunte ir Simasiaus bandymas drausti triju kryziu kalna apsviesti Ukrainos tautinemis spalvomis.
Kai kadru politika spres rusai, jie zinos kokius etninius kadrus turi savo kaladeje.Tomasevski skirti nominaliu Pirmuoju butu perdaug nepolitkorektiska.
Tai sita polka su raguciais Lietuvoje ne nauja.Atsimenate kaip 1991m putco metu Kaune (Vilniuj ir kituose miestuose turbut taip pat.Taciau konkreciai zinau tik apie Kauna) radosi Komitetas tarybu valdziai atstatyti? Kaip rados,taip ir pranyko be jokiu teisiniu pasekmiu. O pasekmiu nebuvo nes “apie viska pasirupinta” buvo.Tai buvo Lietuvos politikos “nepralosiama strategija”.Laimi burokevicininkai - stoguoja sajudiniu aktyva, laimi sajudiniai - stoguoja burokevicininkus.
Burokevicius tiesa buvo “ne prie ko”, nes buvo kvailelis idealistas.O “politikai” pasiliko.
Gal todel ir valstybe tokia ,kad judosiuku klijuojama buvo.
Nuo pradziu(nors tradicija atsekama nuo pat Smetonos “pasiplovimo” atostogu 1940m birzelio 15d).

pagarba šopauskui       2016-09-12 12:05

mokinkis pikasiau, kaip reikia rašyti ir kaip tobulėti - o ne užsiciklinti ir degraduoti.
——
puikus straipsnis - ir turiniu, ir forma, ir stiliumi.
nebėra kvailo intelektualizmo.

ausrinamarina       2016-09-12 11:41

mes eisim dar toliau- kai laimėsim rinkimus sostinėje atsiras gatvės ir aištės su peredastų, lezebejiečių, anonistų ir svingerių pavadininimais

yyu       2016-09-12 10:37

Beje, Povilionienę ir Purvaneckienę socdemai nugrūdo į ketvirtą dešimtuką sąraše. Į Seimą jos jau nebepateks. smile

yyu       2016-09-12 10:36

Gerai parašyta

Diskriminacija       2016-09-12 10:29

Szymaszekas diskriminuoja vokiečius ir latvius: kadangi jie nedalyvaus Seimo rinkimuose, lentelės Vokiečių ir Latvių gatvėse nereikalingos (neapsimoka).

Pikasas2 tęsinys       2016-09-12 9:06

Kai atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę buvo kurpiamas “Tiraspolio ar Šiaurės Osetijos variantas” Pietryčių Lietuvoje, jo pagrindu buvo tapę to regiono rusakalbiai arba lenkai, kalbantys savitu kalbų mišiniu. Tada jedinstvennikai pralaimėjo, nes net ir lenkų kai kurie palikuonys nesižavėjo noru vėl patekti Maskvos kontrolėn. Juos gerokai apramino gal ir Romos Katalikų bažnyčios tuometinis lenkų tautybės Popiežius. Po to, gan sudėtingo periodo, Lenkijoje valdžią įgijo dešinieji ir tai galutinai paveikė Pietryčių ekstremistų siekius. Tada sparčiais tempais pradėtas platinti lenkiškasis nacionalizmas, pradėtos dalinti Lenkijos kortos ir t.t. Šio judėjimo lyderiu tada tapo V.Tomaševskis, kuris Europarlamente bandė klaidinti apie išskirtinai sunkią lenkų padėtį tarp Lietuvos mažumų. Tuo pat metu stengiantis net neužsiminti apie lietuvių padėtį Lenkijoje. Lėktuvo katastrofa prie Smolensko, nusidešusi dešinio Lenkijos elito gyvybes, įtakojo kairiųjų sustiprėjimą Lenkijoje ir LLRA įgijo “antrą kvėpavimą”. Tuomet tomaševskininkai priglaudė į rinkiminį sąrašą “prunskinius” ir rusus, tačiau šie nieko nelaimėjo, bet padėjo LLRA surinkti 5 proc.balsų. Toks trijų politinių jėgų apsijungimas rinkimams kažkodėl nebuvo įvertintas kaip koalicija ir jam nereikėjo perlipti 7 proc. barjero. Tai, kad V.Tomaševskio LLRA ir šiandien atstovauja Lenkijos ir Rusijos kairiosioms jėgoms - vieša paslaptis.  LLRA vis tik netapo Seimo “auksinė korta”, kuria dažnai tapdavo įvairūs liberalai ir už ją, tą kortą tekdavo brangiai mokėti aukštais postais. Valdžios trijulė gali bet kada pasakyti, kad jei nesutinkate su pasiūlymais, tai ir be jūsų apsieisime. Beje, taip ir atsitiko…  Tad kaip beskaičiuotumėm ir beanalizuotumėm, Lietuvos rinkėjų dauguma po sunkios krizės metų tada pasirinko praeitį. Tautai teko ir tenka padėti daug pastangų, kad net ir tokioje sudėtingoje situacijoje politinės brandos augimas nebūtų galutinai sustabdytas.

 

Pikasas       2016-09-12 8:56

Situacija dėl Lietuvoje gyvenančių tautinių mažumų vis dar išlieęka sudėtingesnė, negu gatvių pavadinimų rašymas įvairiomis kalbomis. Šis klausimas yra valstybinės politinės reikšmės ir ne merui savarankiškai jį spręsti. Daugiausiai pretenzijų šioje srityje turi Lietuvos lenkai, tad pabandykime prisiminti lenkų valdomos Vilnijos laikotarpį, kuris gerokai atšaldė lietuvių požiūrį į šią nacionalinę mažumą,
  Lietuvos lenkų mažuma daugiausiai naudoja netaisyklingą lenkų kalbą, kurioje daug žodžių, sietinų su baltarusių ir rusų kalbomis. Bet ne tai svarbiausia. Kur kas svarbiau jų lojalumas valstybei kurioje gyvena. Tikrai negalima tvirtinti, kad daug tokių, kurie nenori Lietuvai gerovės. Problema gal tame, kad vis prasiveržia vienoks ar kitoks, didesnis ar mažesnis lenkų tautinės mažumos šovinizmas lietuvių atžvilgiu. Esu įsitikinęs, kad nei vienoje kitoje Pasaulio valstybėje, kur gyvena lenkų mažumos, jos tiek daug teisių ir lengvatų, kaip Lietuvoje neturi. Pasiremsiu pačios Lenkijos oficialiais duomenimis, kurie dar nėra labai pasenę:

COPY: Lenkijos Tautos Edukacijos ministerija parengė „Švietimo vystymo lenkų ugdomąja kalba ir mokymosi lenkų kalbos kaip dalyko 2009-2011 metais programą“ užsienio šalyse. Programoje rašoma, kad JAV gyvena 10 milijonų lenkų, Vokietijoje – 2 milijonai, Brazilijoje – 1,8 milijono, Prancūzijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje po 1 milijoną, Didžiojoje Britanijoje apie 500 tūkst., o Lietuvoje ir Rusijoje – po apie 300 tūkst. lenkų. Programoje nurodoma, kad lenkų ugdomąja kalba Lietuvoje yra 121 mokykla, Čekijoje – 36 mokyklos, Latvijoje – 5 mokyklos, Ukrainoje ir Baltarusijoje po 2 mokyklas. Visose kitose valstybėse lenkai lanko arba sekmadienines lenkų mokyklas arba mokosi lenkų kalbos kaip dalyko. Taigi, Lietuva, kurioje gyvena 40 kartų mažiau lenkų negu JAV, išlaiko didžiausią pasaulyje lenkiškų mokyklų, kuriose visi dalykai dėstomi lenkiškai, tinklą. JAV ar Vokietijos mokesčių mokėtojai tokios prabangos sau leisti negali!!! Tokių mokyklų, kur visi dalykai būtų dėstomi tautinės mažumos kalba nėra ir pačioje Lenkijoje. Reikia pabrėžti, kad visose (taip pat ir privačiose) Lenkijos mokyklose istorija ir geografija dėstoma tik LENKIŠKAI. Kiek kainuoja Lietuvai tokių, kaip sako Lenkijos URM valstybės sekretorius Jan Borovski „unikalių“, mokyklų išlaikymas? Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas paskelbė komentarus Lenkijos nevyriausybinės organizacijos „WSPOLNOTA POLSKA“ 2009 m. publikacijai apie lenkų tautinės mažumos padėtį Lietuvoje. Komentaruose rašoma, kad lenkų ugdomąja kalba šiuo metu mokosi 15064 moksleiviai. Visiems šiems moksleiviams lenkų ugdomąja kalba lenkiškų mokyklų išlaikymui Lietuva per metus sumoka 80 milijonų litų. (apie 28 mln eurų) Gal Lenkijos valdžia galvoja taip: Negi Lenkijos lietuviams būtina mokytis lietuvių kalbos, jei jie moka lenkiškai?  Niekada taip nebuvo. Net ir Vazų laikais Lietuvos bajorai ir jų aplinka kalbėdavo lenkiškai, o ne kažkokių “chalopų” kalba. Tokia kalba atsiųsti lenkų kunigai okupuotame Vilnijos krašte net išrišimo per išpažintį neduodavo. Juk negalima buvo žeisti jų ausų kažkokių čiabuvių kalba išsakytais prisipažinimais. Atseit, Dievas tokių neišgirs… Gal kai kas nesuvokia, kokį dvasinį smūgį patirdavo lietuviai katalikai išrišimo pas kunigą lenką negavę. Jiems “padėti” stengėsi Lenkijos administracija, totaliai naikindama Vilnijos krašte lietuviškas mokyklas, draugijas ir visa, kas su lietuvių kultūra susiję. Tad kam jau kam, o tokiems ir visokiems “tomaševskininkams” vertėtų būti santūresniems. Lietuvoje Konstitucija, įstatymai ir sprendimai tautinėms mažumoms laikomi pavyzdiniais demokratinėse šalyse. Niekur, jokioje šalyje lenkų tautybės mažumos tiek daug teisių ir galimybių neturi , kaip Lietuvoje. Dėl tos “w” raidės galima būtų tartis ir susitarti, tačiau argi tuo Lenkijos aršiausi nacionalistai, kurių tikrai netrūksta ir Lietuvoje, pasitenkintų? Aišku, kad ne. Raidės pavardėse tai tik pretekstas kelti nepasitenkinimui “Wilno nasze” fone.

Lenkijoje netgi paminklas žuvusiems Vilnijos krašte lietuviams apstatytas naujais “paminklais” su lenkiškais pasityčiojimais iš lietuvių. Tik per 10 metų Lenkijoje sulenkinta 20 procentų lietuvių, kurių teisės švietimo srityje kasdien pažeidinėjamos. Tad nenuostabu, kad V.Tomaševskis visada labai norėjo, kad LLRA gautų švietimo ministro postą. Tada “litvinams” parodytų…

Privalome gerbti visas Pasaulio tautas. Tos, kurios randasi kaimynystėje – to labiau. Tačiau gerbdami jas, turime teisę reikalauti, kad ir jos mus, lietuvius gerbtų. To labiau, jei kalbame apie Lietuvoje gyvenančius LR piliečius. Kitu atveju, jei tokio siekio neturėsime, nebegalėsime gerbti patys savęs.

Artėja rinkimai       2016-09-12 8:16

Kaip kitaip gali pasireikšti libderastai. Po rinkimų lentelės libderastų bus pamirštos iki kitų rinkimų. Taip buvo taip bus, nes čia libderastai.

paprasčiau, paprasčiau...       2016-09-12 7:43

paidomėkite šimašiaus kilme…
(žydai komunistai)


Rekomenduojame

Andrius Švarplys. Kas gali apginti žodžio laisvę ir laisvę apskritai?

Geroji Naujiena: Stiprūs Jo malone

Vytautas Matulevičius. „270 milijonų, kurie parklupdė Lietuvą“

Raimondas Navickas. O gal tai jokie NE vandalai? Gal tai PROTESTUOTOJAI?

Pagaliau. Vygantas Malinauskas. Katalikų jaunuoliai neleido nugriauti šv. Junipero Serra statulos Kalifornijoje

Ramūnas Aušrotas. Hipsteriai, į Seimą!

Česlovas Iškauskas. Smėlis pro pirštus. Ironiškos pastabos

Iš propagandos frontų: LRT atsiskaito visuomenei: birželio 29 d. 16 h per LRT TELEVIZIJĄ ir portale LRT.lt. rengia spec. laidą, kviečia klausti

Ne juokas. Tadas Skukas vilniečių vardu: mere Š., pasitikrink sveikatą!

Vytautas Radžvilas. Kūjo ir pjautuvo šešėlis virš šeimos (I)

Vidmantas Valiušaitis. Geopolitinė „senosios tvarkos“ griūtis ir Birželio sukilimas

Liudvikas Jakimavičius. Heraklio beieškant

Gedimino Jankaus kreipimasis į TS-LKD atstovus Vilniaus Taryboje: Kodėl jūs veidmainiaujate, kolaboruojate su mankurtais?

Algimantas Rusteika. Riba, kurią peržengus jūsų neišgelbės jokia jėga, policija ar vandens patrankos

Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Nebūkime aukos

Nida Vasiliauskaitė. Miesto valdžios akimis esate infantilūs buzzwordais valdomi pampersiniai

Arūnas Bubnys. 1941 m. birželio sukilimas Vilniuje

Seime registruotas įstatymas siekiant apsaugoti Lukiškių aikštę nuo tolesnio jos išniekinimo

Rasa Čepaitienė. Pornokratija*

Nacionalinis susivienijimas reikalauja Remigijaus Šimašiaus atsistatydinimo

Ramūnas Karbauskis. R. Šimašiaus pliažas tampa Tautos kančias menančios aikštės išniekinimo simboliu

Rasa Čepaitienė. Suklastota meilė

Liudvikas Jakimavičius. Šimašiaus vardo pliažo naujienos

Robertas Grigas. Man tai buvo skiepai nuo bet kokio sovietizmo

Tomas Baranauskas. Apie magišką smėlio galią

Prisiminkime ir atminkime. Goda Krukauskienė: Budavonės kankiniai

Algimantas Rusteika. Vienybės klausimu: tiesa išlaisvina

Vygantas Malinauskas. „Kaip ant tyčių...“

Vytautas Radžvilas. Sisteminė „opozicija“ – nomenklatūrinio režimo atrama

Nuo bačkos. Laisvės partijos pirmininkė Aušrinė Armonaitė: Šimašius būtų puikus prezidentas

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.