Įžvalgos

Laisvūnas Šopauskas. Liberalmarksistinio revoliucinio teroro pradžia Lietuvoje (II)

Tiesos.lt redakcija   2017 m. liepos 6 d. 9:55

16     

    

Laisvūnas Šopauskas. Liberalmarksistinio revoliucinio teroro pradžia Lietuvoje (II)

Pirmoji dalis – ČIA.

Katalikų Bažnyčios, tėvų ir mokinių pozicija

Į žiniasklaidos, politikų ir „nevyriausybininkų“ pučiamą skandalą reagavo Bažnyčios atstovai. Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje nusistebėjo:

Lietuvos partizanai ir visi Laisvės kovotojai gynė Lietuvos laisvę, kad galėtume gyventi pagal įsitikinimus.
Apgailėtina, kad šiandienėje Lietuvoje aukšti pareigūnai neištyrė reikalo skelbia verdiktą – mokytoją reikia atleisti iš darbo.
Suprantu, kodėl sovietinis teismas man davė 10 m. bausmę už tiesos žodį, bet tai, kas vyksta šiandien, neįmanoma suprasti, nes be teismo pasmerkiamas žmogus
.

Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas socialiniame tinkle „Facebook“ mokytojos pjudymą pakomentavo taip:

[M]an be galo sunku skaityti apie tą visą dirbtinai sukeltą isteriją. Gerai pažįstu mokytoją Loretą Raudytę. Ilgai teko kartu dirbti ateitininkų vadovavimo gretose. Ji nepaprastai taktiška, kukli, rami, jaunimas ją mėgsta. Dabar visi ją smerkia, vadina fanatike, pamatę ne jos sukurtas skaidres. Atrodo, kad ją jau tuoj kaip raganą sudegins ant laužo. Koks nusikaltimas, kad ji parodė skaidrę „Gėjų manifestas“? Tai daug kur skelbiama. Ir kituose dalykuose ji patikėjo mokslininku. Per greit patikėjo. Bet kad panašius dalykus skelbia ir kiti: Gabriele Kuby „Gender revoliucija. Buldozerinis reliatyvizmas“ arba Robert R. Reilly „Kaip gėjai tampa norma“. Be to, šiandien Seime apie neigiamą homoseksualų įtaką vaikų auklėjimui kalbėjo dr. Mark Regnerus. Man pavyko sužinoti, jog Loreta būtent nuoširdžiai skatino padiskutuoti, tokių nesmerkti, bet gailėti, melstis.

Telšių Katechetikos centro vadovas, Telšių Vyskupijos kunigas Rimantas Gudlinkis teigė:

Asmeniškai su mokytoja dar nekalbėjau, tad galiu remtis vien pranešimais spaudoje. Dešimtoje klasėje pagal programą nagrinėjamos lytiškumo, tad ir homoseksualumo temos, ir tikriausiai mokytoja ta tema kalbėjo šią savaitę. Kad įžangai pasirinko būtent tokią medžiagą – gan keista. Tai tikrai nėra jos pozicija, nėra ir Bažnyčios pozicija. Kiek teko girdėti, mokytoja per pamoką išsakė ir Bažnyčios mokymą. Kodėl pasirinko būtent šį autorių kaip vieną iš savo šaltinių, tai kelia abejonių – bendraudama šia tema su dešimtokais, galėjo rasti „švelnesnį“ priėjimą.
[...]
Žinoma, mokytojas privalo visada išdėstyti Bažnyčios poziciją įvairiais gyvenimo klausimais ir ją pagrįsti.
Kaip minėjau, dar nebendravau su mokytoja, nežinau, kaip praėjo visa pamoka – bet tikiu, kad ji tokį siekį turėjo, – pristatyti Bažnyčios poziciją, kuri apima ir pagarbą žmogui, kad ir kas jis būtų, pagarbą jo pašaukimui – tai savaime suprantama.
Manau, kad didžiausia problema yra ne tai, kad mokytoja turi tokią poziciją, o labiau, kad norėdama aktualiai pristatyti tematiką, suaktualinti klausimą, pasirinko ne pačią geriausią medžiagą. Ne pati ją sugalvojo, naudojasi psichologo Paulo Camerono medžiaga, kuri sklando internetinėje erdvėje, kai kas ją pristato seminaruose, tačiau dešimtokams mokykloje gal ji nėra tinkamiausia.
Asmeniškai šiek tiek pažįstu Loretą Raudytę, kaip labai tikinčią, pamaldžią, aktyviai bendraujančią su jaunimu. Jaunimas mielai leidžia laiką su ja – o jaunimas juk greitai atsirenka. Sakyčiau, šia tematika ji tiesiog „persistengė“.

Tačiau tokia pozicija nebuvo plačiau paskleista ir viešojoje erdvėje kur kas geriau buvo girdimas televizijos ištransliuotas katechetikos eksperčių balsas. Katechetikos ekspertės iš anksto skubėjo pripažinti kaltę, iš esmės priėmė mokytojos pjudytojų skelbiamą interpretaciją ir tuo legitimizavo mokytojos puolimą. Katechetikos eksperčių pasisakymai atskleidžia keletą svarbių dalykų, todėl juos verta išsamiai išanalizuoti.

Į Ritos Miliūtės vedamą laidą „Teisė žinoti“ pakviesta Vilniaus arkivyskupijos katechetikos centro vadovė Raimonda Kuklienė mušėsi į krūtinę, gyrė „pilietišką“ Telšių gimnazijos mokinę ir žadėjo nenuilstamai darbuotis, idant tikybos mokytojai taptų šiuolaikiškesni, lankstesni ir kritiškesni. Šiuolaikiškas, lankstus ir kritiškas mokytojas, anot ketechetikos centro vadovės, negąsdina pragaro liepsnomis ir išaiškina mokiniams, kad tikyboje teisingo atsakymo nėra, o Dievo įsakymus reikia suvokti kritiškai:

R. Kuklienė. Mokytojas turi būti lankstus, nes situacija labai greitai keičiasi, ar ne? Dorinio ugdymo mokytojai ypatingai turi būti lankstūs. Aišku, šitoj vietoj įvyko priešingas variantas. Tikrai čia nepasižymi nei korektiškumu, nei tolerancija. Mokytojai [...] turi būti tikrai kritiški, kaip kad buvo kritiška mokinė. [...] Dabar skaidrių paruošimas aišku yra irgi pedagogiškai netinkamas nei pagal amžių, nei pagal žmogaus orumą, ar ne?
R. Miliūtė. Pagal faktus jis netinkamas, pradėkim nuo to.
R. Kuklienė. Nu taip. [...] Tokių faktų, kurie buvo parodyti, tikrai negalėjo būti! Todėl ta medžiaga… nu, jinai nieko bendro neturi su tikybos mokymu.
[...]
Sakykim, jeigu Bažnyčia skelbia, kad kiekvienas žmogus turi prigimtinę ir nelygstamą vertę, ar ne, ir Dievas myli kiekvieną iš mūsų, tai šitos skaidrės tarsi skatina galvoti atvirkščiai. Tai reiškia, kad Bažnyčios mokymas ne toksai. Ir čia net nekyla diskusijos. [...] Norėčiau pastebėti taip: mūsų visuomenėje yra problema, kad mes į Bažnyčios mokymą labai siaurai žiūrime. Pavyzdžiui, mes žinome tiktai tam tikras sąvokas, pavyzdžiui nuodėmė, ar ne? Ir taip atrodo, kad mūsų mokykla, tai yra mokykloje dirbantys tikybos mokytojai tiktai gąsdina pragaro ugnimi ir ten…
R. Miliūtė. Bet žiūrėkite, ar tai yra mūsų problema, ar tų mokytojų, kurie taip gąsdina?
R. Kuklienė. Ne ne ne, gali būti, aišku, yra visokių mokytojų, kaip ir visokių profesijų atstovų žmonių, ar ne, kad yra yra labai gerai dirbančių ir yra prastai dirbančių. Aišku, kad tai yra ir ministerijos ir mūsų kaip katechetikos centrų uždavinys stebėti ir kartu kelti tą kvalifikaciją, kad mokytojai tokie nebūtų...
R. Miliūtė. Būtent dėl to Jūs čia ir esat!
R. Kuklienė. Taip! […] yra klaida, jeigu žmogus tik taip siaurai mąsto. […] Dažnai žmonės vartoja tokias sąvokas: Bažnyčia mus persekioja, Bažnyčia reikalauja iš mūsų, mes privalom būti robotai… Iš tikrųjų, pavyzdžiui, laikymasis Dievo įsakymų pirmiausia nėra kad aš privalau tiktai taip mašinaliai tą daryti, aš turiu kritiškai mąstyti ir suvokti… Tai yra kaip kelio ženklai…
R. Miliūtė. Šiandien mes kalbame apie mokytoją, kuri kritiškai nemąstė!
R. Kuklienė. Taip! Būtent! Tai ir yra…
R. Miliūtė. Kuris Dievo įsakymas gali ją priversti kritiškai mąstyti, kad jinai nekritiško mąstymo pasekmių neperkeltų ant vaikų? Jūsų centrai turėtų prisidėti, kad tokių dalykų nebūtų.
R. Kuklienė. Taip, tą turėtume daryti, ir tas turės būti, ir darysim dar daugiau. Bet iš tikrųjų, gal būt gerai, kad mūsų visuomenė dabar tokia pilietiška, kad pamačius tokią problemą mes ją iškeliam į viešumą ir sprendžiam, ar ne? Ne tai, kad turėtume tylėti visi užspaudę ir galvoti, kad, nu, geriau patylėkime, praeis ta karta, gal kitur bus geriau, ar ne? Užaugs kitokie mokytojai…
R. Miliūtė. Ar teisingai suprantu, Jūs ketinate padėkoti moksleivei, kuri iškėlė visą šitą?
R. Kuklienė. Žinoma, kodėl gi ne?
[...]
Aš pati savo mokinius skatinu kritiškai mąstyti, diskutuoti, ir visą laiką sakau: matematikoje du plius du bus keturi, tikyboj teisingo atsakymo nėra! Reikia svarstyti ir galvoti, kaip man kaip žmogui prieiti prie to teisingumo, kad mano sprendimas nebus problema jums ar jums. Tai reiškia, kad mes turime išmokyti vaikus tai, ką šiuolaikinė mokykla ir sako, apie ką kalba, kad mes turim būti atsakingi, mes turim būti pilietiški ir kritiškai mąstantys asmenybės.

Mokslų daktarė, katechetikos ekspertė, buvusi Vilniaus arkivyskupijos katechetikos centro vadovė, buvusi LEU Katalikų tikybos katedros dėstytoja Giedrė Rugevičiūtė žurnalistės Daivos Žeimytės vestoje laidoje „Lietuva tiesiogiai“ taip pat pripažino didžiules mokytojos kaltes ir mokytojų rengimo sistemos trūkumus. Anot katechetikos ekspertės, mokytojas turi tik supažindinti su reiškiniu, bet negali išreikšti pozicijos ir vertinimo. Mokytojas esą turi ugdyti mąstymą ir leisti mokiniui pačiam susiformuoti savo pasaulėžiūrą, o svarbiausias dalykas dorinio ugdymo ir tikybos pamokose yra… mokinio laisvė pasirinkti:

D. Žeimytė. O Jūs matote šiame konkrečiame atvejyje žmogaus teisių pažeidimus?
G. Rugevičiūtė. Aš manau, kad pirmiausia mokytoja labai neatsakingai parinko mokymo medžiagą, kurią pateikė mokiniams, nes…
D. Žeimytė. Ar gali, Jūsų manymu, tokia mokytoja dėstyti šitą dalyką?
G. Rugevičiūtė. Pirmiausia, matote, ištraukta medžiaga iš konteksto. Aš manau, kad reikia atlikti platesnį tyrimą, nes, taip, tokia medžiaga, kurią konkrečiai pateikė, yra tikrai negerbianti kito žmogaus, mes turime skaitytis su žodžiais, su faktais…
D. Žeimytė. O, tarkim, yra klasėje homoseksualus vaikas?
G. Rugevičiūtė. Taip, išvis mes nevertiname ir mes turime labai neutraliai pateikti medžiagą, nes visada paliekama laisvė pasirinkti: čia yra informacija, analizuojama, ir žiūrima, kaip jie su medžiaga naudojasi, bet nėra primetami dalykai. Mokytoja net negali primesti savo požiūrio. Jinai gali tik pateikti kaip mokomąją medžiagą, nes viskas nukreipta į mąstymo ugdymą, į informacijos, tos sudėtingos visuomenės pateikimą, bet ne primetimą vienokio ar kitokio požiūrio, nes kiekvienas mokinys pats pasirenka, reiškia, ugdosi savo pasaulėžiūrą. Neprimetama pasaulėžiūra, neprimetamas požiūris mokytojo, tiktai parodoma, kad galimas toks požiūris į gyvenimą, bet gerbiant kiekvieną gyvenimo būdą.
D. Žeimytė. Bet pažiūrėkim, kaip ji pati pasiaiškino. Ji sako, kad krikščionišku požiūriu tiesiog norėjo pasižiūrėti į tuos žmones. [...] Tai lyg ir viskas tvarkoj: mokytoja pateikė tam tikrą požiūrį, na, gal kiek per savo asmenį, bet tą krikščionišką požiūrį, taip, kaip jinai ir teigia?
G. Rugevičiūtė. Faktiškai Bažnyčia pasisako už žmogaus prigimties vertę, kiekvieno žmogaus prigimties vertę. [...] Mes, suprantat, nevertinam, ką žmogus pasirinko, kokiu gyvenimo būdu jis nori nugyventi tą gyvenimą. [...] Ir mokytojams: kaip ir visi atsinaujina, taip ir Katalikų Bažnyčia permąsto tuos skaudžius įvairius klausimus, ir lyties klausimus, lytiškumo klausimus ir pateikia… [...] švietimo metodikoje ir mūsų Katalikų Bažnyčios mokyme taip pat yra permąstoma, žiūrima, kuria linkme einama. Sakykim, dabartinis popiežius Pranciškus labai pozityviai atsiliepia, kad mes turim gerbti, priimti kiekvieno žmogaus pasirinkimą, kaip jis gyvena, kokiu būdu… jis vis tiek vertas gero gyvenimo ir pripažinimo. [...] Tai yra mano kaip pedagogo nuolatinis švietimasis, analizavimas, žiūrėjimas, nes jisai tik pristato šiandieninę Bažnyčios nuostatą, o ne ten prieš šimtą ar du šimtus…
[...]
D. Žeimytė. [...] Ar turi teisę mokytojas reikšti savo poziciją pamokose? Tarkim, jis turi kažkokį įsitikinimą vienu ar kitu klausimu. Ar jis gali mokiniams pasakyti?
G. Rugevičiūtė. Pirmiausiai jis turi laikytis neutraliai, nes jis kviečia… jis gali subtiliai tik paliudyti, bet jis negali savo pozicijos, savo labai, priverstinai demonstruoti arba įtakoti. Nes pirmiausia šitas dalykas yra pasirinkimas. Ir tikybos pamokos… toliau… tos nuostatos, kurias skleidžia Katalikų Bažnyčia, irgi yra pasirenkamos. Reiškia, mūsų tikslas yra informuoti, sudaryti sąlygas parodyti, kaip Katalikų Bažnyčia kviečia kokia gyvenimo kryptimi gyventi. Kad gyvenimas su Dievu ir jo meilėje daro mus laimingus. Tai yra kvietimas, siūlymas, parodymas krypties, analizavimas. Ne taip, kad primetama, nes tai tu pasirenki, nes tai nėra spaudimas, nėra kad aš pasiimu kažkokį, nes visi taip daro ir mes taip darom, ne. Mes norim, kad mokiniai būtų sąmoningi, laisvi, apsisprendę pasirinkti. Parodai tai kaip gėrį, jiems gėrį, visuomenei gėrį, nes mes būsim visi laimingi, jeigu tuos, suprantate… Tai yra pasirinkimas ir mokytojai žinodami, žinote, kai mes, mes negalime primesti. Gal jums ir gerai, mokytojui gali pasakyti koks nors dvyliktokas, bet aš galbūt noriu pasirinkti kitą. Jūs man nepakankamai įrodėt arba aš per mažai turiu argumentų arba aš neturiu tos patirties, aš nematau to. Suprantat? Turim vadovautis visiškai kitokia laikysena būdami dorinio ugdymo specialistai. Ir tikybos mokyme yra labai jautrus klausimas, nes stumiama į pakraštį arba tos realybės nepažįstama. [...]
D. Žeimytė. Ponia Rugevičiūte, kada nutinka šitokie dalykai, na, turbūt ne vienam kyla pagrįstos abejonės, kad prisidengdami tomis dorovinėmis, moralinėmis nuostatomis asmenys nori pateikti tą savo poziciją, kurią jie turi pakankamai kraštutinę, ar ne, tai irgi yra jų įsitikinimas, jų religija, jų toks tikėjimas… Ir, sakykim, savotiškai įtikinti, kad tai ir yra ta tikroji tiesa šiuo atveju. Nors dengiamasi lygtai viskas daroma standartuose, viskas pagal taisykles ir taip toliau.
G. Rugevičiūtė. Manau, kad dar neįsigilinama vien dėl to, kad katalikų tikybos programose ir rekomendacijose siūlomas toks platesnis požiūris. Negalima tiktai parodyti, sakykime, Katalikų Bažnyčios mokymo aspektų, bet visą laiką mokslo požiūriu…
D. Žeimytė. Gal programos yra pasenusios?
G. Rugevičiūtė. Ne, programos nepasenusios, jų dar neįgyvendina, nes jos per daug šiuolaikiškos, suprantate, nes prie jų priaugti taip pat reikia.
D. Žeimytė. Tada mokytojų kompetenciją reikia kelti?
G. Rugevičiūtė. Manau, kad mokytojų kompetencija čia yra tas parklupimo akmuo, nes programos, gan, nu, keitėsi metų iš metai ir mokytojai galbūt įsiskaitė nepakankamai, nes keitėsi ir turinio požiūriu, keitėsi ir metodikos požiūriu, ir mokytojo pozicijos požiūriu. Suprantat, labai daug uždavinių iškilo.

Kiek nerišliuose, bet nuosekliuose ir nepaprastai iškalbinguose katechetikos eksperčių pasisakymuose randame idėjas, kylančias iš dviejų šaltinių. Pirmas idėjų šaltinis yra „progresyvioji“ pedagogika. Išaiškinti, kuo skiriasi „progesyvioji“ pedagogika nuo tradicinės, t.y. tos pedagogikos, kuria vadovavosi mūsų senelių, tėvų ir mūsų mokytojai bei tebesivadovauja daugelis dabartinių mokytojų, galima palyginus šioms pakraipoms būdingą požiūrį į mokytojo darbo visuomeninę reikšmę. Tradicinės pedagogikos požiūriu mokytojo indėlis į bendrąjį gėrį pasireiškia tuo, kad mokytojas mokinius išugdo išsilavinusiais ir dorybingais žmonėmis; „progresyviosios“ pedagogikos požiūriu mokytojo indėlis pasireiškia tuo, kad mokytojas paskatina visuomenės progresą įdiegdamas mokiniams „progresyvias“ idėjas ir nuostatas. Anot daktarės G. Rugevičiūtės, Lietuvoje dorovinio ugdymo ir tikybos mokymas tvirtai žengia teisingu „progresyviosios“ pedagogikos keliu: mokymo programos „keitėsi ir turinio požiūriu, keitėsi ir metodikos požiūriu, ir mokytojo pozicijos požiūriu“ ir yra net „per daug šiuolaikiškos“. Tačiau pasistūmėta dar nepakankamai: „mokytojų kompetencija čia yra tas parklupimo akmuo“, „nes prie jų [šiuolaikiškų programų] priaugti taip pat reikia“, o „mokytojai galbūt įsiskaitė nepakankamai“. „Progresyvioji“ pedagogika „progresyvias“ idėjas ir nuostatas diegia suteikdama mokytojui ir mokiniui kitokį, negu įprasta tradicinėje pedagogikoje, statusą ir nustatydama tarp jų kitokį santykį. Pagal dr. G. Rugevičiūtę, „turim vadovautis visiškai kitokia laikysena“. Katechetikos ekspertės pateikia netrumpą sąrašą bruožų, kuriais turi pasižymėti mokytojas. Mokytojas turįs būti „lankstus“ ir net „ypatingai lankstus“, „kritiškai mąstantis“, jis neturi mąstyti „siaurai“, turi „labai neutraliai pateikti medžiagą“, „negali primesti savo požiūrio“, turi gerbti „kiekvieną gyvenimo būdą“ ir „nevertin[ti], ką žmogus pasirinko“, jo „tikslas yra informuoti“, mokytojo darbas esąs subtilus „kvietimas, siūlymas, parodymas krypties“. Lankstaus, tolerantiško, tik informuojančio, bet nevertinančio ir jokio požiūrio neprimetančio mokytojo sampratą atitinka specifinė mokinio samprata. Šios mokinio sampratos esminis bruožas yra tai, kad jis pats pasirenka: „kiekvienas mokinys pats pasirenka, reiškia, ugdosi savo pasaulėžiūrą“. Prerogatyva pačiam pasirinkti padaro mokinį lygų mokytojui ir suteikia mokiniui galimybę atmesti mokytojo autoritetą: „Gal jums ir gerai, mokytojui gali pasakyti koks nors dvyliktokas, bet aš galbūt noriu pasirinkti kitą. Jūs man nepakankamai įrodėt arba aš per mažai turiu argumentų, arba aš neturiu tos patirties, aš nematau to.“ Požiūris į mokytojo ir mokinio santykį, pagal kurį mokytojas tik informuoja, subtiliai siūlo, nevertina ir neprimeta, o mokinys pats pasirenka ir pats ugdosi pasaulėžiūrą, suponuoja pasirinkimų įvairovę. Pasirinkimų įvairovė, kurią mokytojas turi priimti, bet negali vertinti, veda prie nuostatos, jog „tikyboj teisingo atsakymo nėra“. Be abejo, tai galioja ne tik tikybai. Nuosekliai mąstant iš „progresyviosios“ pedagogikos pozicijų tenka pripažinti, kad teisingo atsakymo taip pat nėra nei doriniame ugdyme, nei istorijoje, nei fizikoje ar matematikoje. Apibendrinti šias pastabas apie katechetikos eksperčių entuziastingai diegiamą „progresyviąją“ pedagogiką galima taip: „progresyvi“ pedagogika postuluoja, kad mokytojo ir mokinio statusas bei santykis turi atitikti radikalaus individualizmo ir radikalaus egalitarizmo principus, ir teigia, kad radikalaus individualizmo ir radikalaus egalitarizmo principų įdiegimas reikalauja reliatyvistinės mokymo turinio traktuotės.

Nesunku pastebėti, kad katechetikos eksperčių entuziastingai palaikoma „pozityviosios“ pedagogikos koncepcija susiduria su rimtais keblumais. Tradiciniu požiūriu mokytojo pažiūrų vertinimas ir kvestionavimas turi būti atidėtas tol, kol mokinys taps tiek pat išsilavinęs kaip mokytojas, nes būtent išsiauklėjimas ir išsimokslinimas suteikia pagrindą tinkamai vertinti ir tinkamai pasirinkti; kol asmuo neišauklėtas ir neišmokslintas, už jį vertina bei renkasi tėvas ir, in loco parentis, – mokytojas. Tuo tarpu „progresyviosios“ pedagogikos požiūriu, mokinys vertina ir pasirenka pats. Kyla esminis klausimas: kokiu pagrindu vertina ir renkasi neišauklėtas ir neišmokslintas mokinys – savo subjektyvių preferencijų pagrindu? Ar toks pagrindas pakankamas? Į šį klausimą „progresyviosios“ pedagogikos šalininkai atsakymo paprastai nepateikia; apie jį tyli ir katechetikos ekspertės. Sunkumai, kylantys „progresyviajai“ pedagogikai, nėra tik teoriniai. „Progresyviosios“ pedagogikos įdiegimas atneša kuo rimčiausių praktinių pasekmių. Individualistinės ir egalitaristinės nuostatos sugriauna mokytojo autoritetą, o reliatyvistinė mokomojo turinio traktuotė iš esmės pakeičia mokomųjų dalykų pobūdį. Tikybos pamokos tik tuomet yra tikybos pamokos, jei religinė doktrina yra dėstoma kaip objektyvi tiesa; jei religinė doktrina netraktuojama kaip objektyvi tiesa, tada tikybos pamokos tampa religijotyros pamokomis. Analogiškai yra su dorovinio ugdymo pamokomis. Dorovinio ugdymo pamokos tik tada yra dorovinio ugdymo pamokos, jei etinė doktrina yra dėstoma kaip objektyvi tiesa; jei etinė doktrina nėra traktuojama kaip objektyvi tiesa, tada dorovinio ugdymo pamokos tampa supažindinimu su etinių idėjų įvairove. Moralinė ar religinė doktrina, kuri nėra dėstoma kaip objektyviai galiojanti, negali įpareigoti. Greičiau atvirkščiai: „progresyvios“ pedagogikos skatinamas individualizmas, egalitarizmas ir reliatyvistinė mokymo turinio traktuotė skatina mokinį manyti, kad jo neįpareigoja jokie etiniai ir religiniai principai, taip pat ir tie, kuriuos jam įdiegė šeima. Tokiu būdu „progresyvus“ dorinio ugdymo ir tikybos dėstymas dėsningai tampa tvirkinimo, nukrikščioninimo ir išvalstybinimo instrumentu, o visa „progresyvioji“ pedagogika – vienu svarbiausių visos švietimo sistemos nuosmukio ir neefektyvumo faktorių. Tolesnis „progresyvios“ pedagogikos diegimas gali atnešti tik tolesnį standartų, pasiekimų, drausmės ir moralės nuosmukį.

„Progresyviąją“ pedagogiką katechetikos ekspertės pristato kaip neutralią įvairių pasaulėžiūrų atžvilgiu: esą mokytojo tikslas yra tik „informuoti“, mokytojas „negali primesti savo požiūrio“, turi gerbti „kiekvieną gyvenimo būdą“ ir „nevertin[ti], ką žmogus pasirinko“. Šis neutralumas, be abejo, yra gryniausias blefas, nes „progresyvioji“ pedagogika formuoja apibrėžtos pasaulėžiūros žmogų – radikalų individualistą, egalitaristą ir reliatyvistą. Mūsų analizei ypač svarbu yra tai, kad šios trys charakteristikos tobulai atitinka liberalmarksistinę ideologiją. Iš esmės reikalingas tik nedidelis žingsnelis, kad radikalus individualistas, egalitaristas ir reliatyvistas taptų liberalmarksistu. Tai reiškia nepaprastai svarbų dalyką: „progresyvioji“ pedagogika mokymą paverčia indoktrinacija, iš mokytojo daro liberalmarksizmo propagandistą, o iš mokyklos – liberalmarksistinio judėjimo šalininkų kalvę.

Antrasis katechetikos eksperčių idėjų šaltinis yra neoliberalioji krikščionybė. Su neoliberaliąja krikščionybe susiję keturi katechetikos eksperčių pasisakymų bruožai. Pirmas. Katechetikos ekspertės pasididžiuodamos kalba apie tai, kad jų rekomenduojama krikščioniško mokymo traktuotė yra nauja ir atitinka laiko dvasią: „kaip ir visi atsinaujina, taip ir Katalikų Bažnyčia permąsto tuos skaudžius įvairius klausimus, ir lyties klausimus, lytiškumo klausimus“, „mūsų Katalikų Bažnyčios mokyme taip pat yra permąstoma, žiūrima, kuria linkme einama“, pedagogas „tik pristato šiandieninę Bažnyčios nuostatą, o ne ten prieš šimtą ar du šimtus [metų]“. Katechetikos ekspertės turbūt negirdėjo, kad Bažnyčia savo doktriną laiko amžina ir nekintama. Antras. Naujai ir laiko dvasią atitinkančiai krikščioniško mokymo traktuotei būdingas reliatyvizmas: „tikyboj teisingo atsakymo nėra“. Trečias. Katechetikos ekspertės entuziastingai kalba apie nelygstamą žmogaus vertę ir Dievo meilę žmonėms: „Bažnyčia skelbia, kad kiekvienas žmogus turi prigimtinę ir nelygstamą vertę, ar ne, ir Dievas myli kiekvieną iš mūsų“, „gyvenimas su Dievu ir jo meilėje daro mus laimingus“. Tačiau kitas esminis krikščioniškojo mokymo aspektas – Dievo teisingumas – traktuojamas visiškai kitaip. Apie nuodėmę ir Dievo bausmę („pragaro ugnį“) esą kalba tik „prastai dirbantys“ mokytojai; auditorija, matyt, turi suprasti, kad „gerai dirbantys“ ir „plačiai mąstantys“ tikybos mokytojai tyli apie tokius krikščioniško mokymo aspektus kaip nuodėmė, atgaila, būtinybė pasikeisti, atpildas už nuodėmingą gyvenimą. Kitaip tariant, katechetikos ekspertės rekomenduoja Dievo meilės ir gailestingumo principą akcentuoti, o Dievo teisingumo principą – marginalizuoti ir eliminuoti. Ketvirtas. Anot katechetikos eksperčių, tikybos pamokose „kritiškai“ mąstantis mokinys „pats pasirenka, reiškia, ugdosi savo pasaulėžiūrą“ suvokdamas, kad „tikyboj teisingo atsakymo nėra“, mokinio pasirinkimus riboja nebent tai, kad „mano sprendimas nebus problema jums ar jums“, o „gerbiant kiekvieną gyvenimo būdą“ turi būti „nevertinam[a], ką žmogus pasirinko“. Tokioje traktuotėje asmenys laikomi vienas kitam svetimais individais, kurių nevienija jokia bendrojo gėrio samprata ir kurie dėl to priversti tarpusavyje sąveikauti pagal sutartas neutralias taisykles. Kitaip tariant, katechetėms būdingas požiūris į visuomenę, kuriame katalikiškam mokymui būdingas bendrojo gėrio principas yra pakeistas katalikiškajam mokymui svetimu individualizmo principu.

Atkreiptinas dėmesys, kad neoliberalioji krikščionybė puikiai dera su „progresyviąja“ pedagogika, nes abi remiasi tomis pačiomis radikalaus individualizmo, egalitarizmo ir reliatyvizmo nuostatomis. Dėl šių nuostatų neoliberalioji krikščionybė puikiai dera ir su liberalmarksizmo ideologija. Nenuostabu, kad neoliberaliąją krikščionybę Lietuvoje konstruoja ir propaguoja būtent liberalmarksistinių pažiūrų viešieji intelektualai (žr. ČIA ir ČIA). 

Abi katechetikos ekspertės savo pasisakymais nesiekė prisidėti prie mokytojos L. Raudytės „sudorojimo“, tačiau žvelgdamos į mokytojos vestą tikybos pamoką iš „progresyviosios“ pedagogikos ir neoliberaliosios krikščionybės perspektyvos mokytoją turėjo griežtai pasmerkti, nes mokytojos požiūris į mokymo turinį ir santykį su mokiniu yra „senoviškas“, t.y. paremtas mokytojo autoritetu, objektyvios tiesos ir objektyvios gėrio ir blogio perskyros pripažinimu – principais, kurie nesuderinami su „progresyviosios“ pedagogikos ir neoliberaliosios krikščionybės individualizmu, egalitarizmu ir reliatyvizmu. Pasmerkdamos mokytoją L. Raudytę katechetikos ekspertės legitimavo mokytojos persekiojimą ir atliko liberalmarksistinio ir seksualinių mažumų judėjimo „naudingo idioto“ vaidmenį. Nenuostabu, kad „pažangios“ masinės informacijos priemonės ketechečių pasisakymus uoliai platino ir isterijos kurstymo metu padarė jas beveik Bažnyčios „veidu“. Kadangi katechetikos ekspertės galima sakyti viešojoje erdvėje pristatė Bažnyčios poziciją (Bažnyčios autoritetai arba tylėjo, arba jų balsas nebuvo girdimas), toks jų kalbėjimas leido ištransliuoti vaizdinį, kad „naudingo idioto“ vaidmenį atlieka visa Bažnyčia.

Katechečių pasisakymai rodo, kad „progresyviosios“ pedagogikos ir neoliberaliosios krikščionybės pozicijų artumas neomarksistinės ideologijos pozicijoms lemia visišką politinį nenuovokumą ir pilną nusiginklavimą liberalmarksistinio judėjimo atakos metu. Ekspertės turbūt net patikėjo, kad politikai, žurnalistai ir „nevisuomenininkai“ nuoširdžiai piktinasi mokytojos nepedagogišku elgesiu, o viešojoje erdvėje sukeltas triukšmas yra proporcingas „pražangos“ rimtumui! Tai, be abejo, liečia ne tik katechetikos ekspertes. Kaip rodo katechetikos eksperčių užimamo ir anksčiau užimtos formalios pareigybės, joms būdingos pažiūros Bažnyčioje yra plačiai paplitusios ir aprobuotos aukščiausiame lygmenyje. Tai reiškia, kad Bažnyčia yra labai pažeidžiama šios dar nesibaigusios ir būsimų liberalmarksistinio judėjimo atakų metu. Liberaliosios katalikybės ir „progresyviosios“ pedagogikos nuostatos neleis perprasti liberalmarksistinio ir seksualinių mažumų judėjimo kėslų ir skatins nuolaidžiauti šiems mirtiniems krikščionybės priešams.

Tenka konstatuoti, kad Bažnyčia parodė politinį nenuovokumą, ir neužsistojo savo uolios talkininkės mokytojos L. Raudytės. Bažnyčia tebestovi nuošalyje ir dabar, kai mokytoją „nuteisė“ Lygių galimybių kontrolierė, kuri ne tik pripažino mokytoją kalta dėl diskriminacijos ir skatinimo diskriminuoti, bet ir ėmė diktuoti, koks turi būti tikybos pamokų turinys.

Reikia pažymėti, kad tokia Bažnyčios laikysena tikybos mokytojos pjudymo atveju yra tipiška nerimą keliančios tendencijos apraiška. Jau ne pirmas dešimtmetis pagrindiniai ar net vieninteliai Bažnyčios pozicijos reiškėjai viešojoje erdvėje yra tarpusavyje nesutariantys tikinčiųjų sambūriai – tokie kaip portalo bernardinai.lt, žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ autoriai, minėtos katechetės bei kitos liberalkatalikiškas „pažangias“ pažiūras ginančios grupelės ir joms idėjiškai oponuojančios grupės. Tačiau visais laikais buvo įprasta, kad Bažnyčios poziciją svarbiais klausimais išsako autoritetingi ir teisę bei įgaliojimus tai daryti turintys jos atstovai, pirmiausia vyskupai. Tad ir šiuo atveju Lietuvos tikintieji pagrįstai laukia, kada visuomenei bus aiškiai, atvirai ir tvirtai išsakytos Bažnyčios hierarchų nuostatos jau prievarta bei naudojant valstybės institucijų galią brukamos genderistinės ideologijos atžvilgiu, tai yra bus be nutylėjimų ir dviprasmybių pasakyta – atitinka ši ideologija katalikišką lytiškumo, santuokos ir šeimos sampratą, ar ne. Vengimas aiškiai kalbėti šiais klausimais griauna tiek Bažnyčios autoritetą tarp tikinčiųjų, tiek skaldo ir demoralizuoja pastarųjų bendruomenę.

Skirtingai nuo katechetikos eksperčių, Telšių gimnazijos mokiniai ir jų tėvai nepanoro tapti „naudingais idiotais“ ir gerokai sujaukė mokytojos pjudytojų planus. Telšių ateitininkai išplatino pranešimą, kuriame mokiniai šiltai atsiliepė apie savo mokytoją ir paneigė mokytojos persekiotojų interpretacijas. Verta pacituoti keleto „progresyviosios“ pedagogikos nesužalotų mokinių mintis:

Viktorija Sadauskaitė: Pažįstu mokytoją Loretą Raudytę ir galiu garantuoti, kad jokia paskleista informacija ši mokytoja nenorėjo nieko įžeisti. Labiau tikinčio, gerbiančio ir toleruojančio žmogaus už ją nepažįstu. Ši mokytoja yra labai atsidavusi savo darbui ne tik kaip mokytoja, bet ir kaip ateitininkų kuopos vadovė. Tad būtų tikra neteisybė, jeigu per nesusipratimą ši nuostabi pedagogė prarastų darbą.
Jeigu atvirai, aš nesuprantu, kodėl iš vis iškilo ši problema. Visų pirma, aš nesu už ar prieš homoseksualius žmones, stengiuosi tai ignoruoti, nes tai manęs neliečia. Bet nesuprantu, kodėl jie taip sureikšminti (jokiu būdu, neturiu nieko asmeniško). Turiu omeny, kad jeigu būtų pateiktos statistikos nusikaltėlių, kurie buvo įprastos orientacijos, niekas nebūtų atkreipęs net dėmesio. Bet jeigu gerbiama mokytoja, remdamasi statistiniais duomenimis, pateikė informaciją, susijusią su homoseksualais – siaubinga mokytoja, nustatinėjanti vaikus prieš kitokios orientacijos asmenis. Argi tai ne absurdas?
Informacija buvo skleidžiama tikybos pamokoje, tad, manau, mokiniai turėtų žinoti, kad krikščionybė dar nepripažino homoseksualų. Religija skatina mylėti visas asmenybes, bet juk mokytoja sakė, kad skaidrių išvada tokia ir buvo.
Galų gale, paviešintose skaidrėse aš net nematau nieko, kas būtų pasakyta prieš homoseksualus. „Dalis gėjų praktikuoja kankinimus seksualinio pasilinksminimo vardan“. Bet ar tai ne tiesa? Juk yra tokių homoseksualų, kurie tikrai tai praktikuoja. Bet yra ir ne homoseksualų su tokiais pomėgiais. Mano manymu, sadomazochizmas yra psichinis nukrypimas, nesusijęs su orientacija. „Nustatyta, kad beveik visi serijiniai žudikai, kurie savo aukas nužudė ir po to suvalgė jų kūno dalis, buvo gėjai.“ Šis teiginys sako, kad beveik visi serijiniai žudikai buvo gėjai, o ne beveik visi gėjai yra serijiniai žudikai. Manau, čia yra skirtumas.
Apibendrindama noriu pasakyti, kad, mano nuomone, čia yra išpūstas burbulas iš nieko, nes, asmeniškai aš, nematau nieko, kas būtų pasakyta prieš homoseksualus.

Lukas Bieliauskas: Sunku patikėti, jog Telšių Žemaitės gimnazijos bendruomenė gali greitu metu prarasti mokytoją Loretą Raudytę. Ši moteris, visada su šypsena veide bei pasiruošusi padėti ir išklausyti, nėra nuvylusi mokinių, kurie ja pasitiki.
Mokytoja kokybiškai pasiruošia pamokoms, yra kompetentinga savo dėstomo dalyko srityje, o, svarbiausia, kiekvienam mokiniui yra skiriama pakankamai dėmesio, jie yra vertinami atsižvelgiant į jų individualumą. Tad Loreta Raudytė yra veiklus, savo vertybėms ištikimas asmuo, kuris yra tapęs įkvėpimu ir kitiems. Mokytoja padarė klaidą, iš kurios gali pasimokyti visi, todėl su krikščionišku gailesčiu ir viltimi ją palaikome ir tikime, jog žmogiškumas laimės ir šįkart.

Gabija: Manau, kad Loreta Raudytė yra labai atsakingas, nuoširdus ir labai malonus žmogus. Į savo pamokas įdeda labai daug širdies, net į dienyną gautos pastabos ar pagyrimai yra labai nuoširdūs, ir skatina labiau stengtis. Manau, kad L.Raudytė yra puiki mokytoja.

Klaidas Kauneckas: Aš kaip Telšių Ateitininkų pirmininkas, drįstu teigti, kad tokių žmonių kaip Loreta yra vienetai. Tai asmenybė kuri siekia „Visa atnaujinti Kristuje“. Tai žmogus kuris myli kiekvieną žmogų, koks jis bebūtų.
Taip pat mokytoja Loreta yra žmogus be kurio nebūčiau toks, koks esu: be jos ir jos sesers (mokytojos Jurgitos Raudytės) nebūčiau pamatęs užsienio, nebūčiau pažinęs Lietuvos. Esu dėkingas jai už tai, kokia asmenybė dabar esu. Be jos nebūčiau atradęs Bažnyčios.
Mokytoja Loreta moko, kad kiekvieną žmogų koks jis bebūtų reikia mylėti ir gerbti, saugoti ir branginti, suprasti ir padėti. Ji visados su šypsena. Ji nei vieno nepalieka nuošaliai. Tai inteligentė, nuoširdi katalikė. Ji man yra tarsi antra mama, ja didžiuojuosi ir ji man yra tikras autoritetas.

Viktorija Bagdonaitė: Mokytoją Loretą pažįstų daugiau nei 10 metų. Per tą laiką antro tokio žmogaus, kuris tiek aukotųsi dėl jauno žmogaus, nesutikau (išskyrus jos seserį mokytoją Jurgitą Raudytę).
Kiek pamenu, Loreta visą savo gyvenimą atidavė vien jaunimui, ateitininkams. Visos išvykos, renginiai – be jos nebūčiau pamačiusi tiek įvairių šalių, nebūčiau pažinusi net Lietuvos. Be jos nebūčiau atradusi savęs. Šis žmogus man yra tikras autoritetas.

Koks kontrastas, palyginti su intelektualiai ir moraliai beviltiškais ketechetikos eksperčių išvedžiojimais!

Mokiniai taip pat ėmėsi organizuoti piketą mokytojai apginti, kolegos, tėvai ir mokiniai ėmė rinkti parašus po peticija, kurioje reikalaujama, kad mokytoja nebūtų atleista iš darbo. Kolegų, tėvų ir mokinių palaikymo fone drąsiau pasijuto ir paramą mokytojai išreiškė prieš tai svyravę mokyklos direktorius ir Telšių meras. Iškilus viešumon informacijai apie paramą mokytojos pjudytojų intensyviai pūstas skandalo burbulas pradėjo bliukšti ir netrukus viešojoje erdvėje triukšmas dėl mokytojos nutilo.

Mokytojos pjudytojams nepavyko iškart įgyvendinti savo sumanymo – pasiekti, kad mokytoja būtų skubiai atleista su „vilko bilietu“, o liberalmarksistinio ir seksualinių mažumų judėjimo politiniai tikslai – „didysis valymas“ švietimo įstaigose, „neapykantos kalbos“ režimo įvedimas, privaloma genderizmo ir lytinių iškrypimų propaganda mokyklose, viešojoje erdvėje dominuojančio normalumo supratimo apvertimas – būtų greitai ir sklandžiai įgyvendinti. Tačiau tai nereiškia, kad mokytoja buvo sėkmingai apginta, o mokytojos pjudytojai patyrė nesėkmę. Kaip rodo Lygių galimybių kontrolierės sprendimas, virš mokytojos tebekabo susidorojimo grėsmė, o pjudymo kampanijos, nukreiptos į naujus taikinius, gali įvykti labai greitai. Tuo pat metu liberalmarksistai genderizmo ideologiją ir iš jos išplaukiančius politinius tikslus bando prastumti ir kitu būdu – ratifikuojant Stambulo konvenciją.

Tai verčia giliau pasidomėti liberalmarksistinio judėjimo ir jo vykdomų ideologinių persekiojimo kampanijų pobūdžiu.

Bus daugiau

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Komunizmas buvo šiukštus       2017-07-7 8:37

o liberalizmas glitus.Lybermarksistus galima suimti tik ranką pasūdžius į smėlį.

Lėninas       2017-07-7 8:34

Uj,Tamstos kru škitės per visas landas.Taip buvo po revoliucijos kol sifilis visus išguldė tolerantiškai.

VaidasVDS       2017-07-6 15:40

Gal ir ne veltui mano žvilgsnis straipsnyje užstrigo ties autoriaus paminėtu neva “katalikiškajam mokymui svetimu individualizmo principu”.
Būtent, iš tiesų katalikų Bažnyčia savo mokymus grindžia ne Jėzaus evangelija, o Pauliaus evangelija. O Pauliaus mokymai, kuriais remiasi ir katalikų Bažnyčia, iš tiesų “amžinojo gyvenimo klausimus iš dalies perkėlė iš individo į bažnyčią”.
Kaip tai atsitiko? Tas, lyg ir Jotos keikiamas, Apreiškimas trumpai nurodo taip:
“Karalystės, apie kurią mokė Jėzus, dvasinis individualaus teisumo idealas ir samprata apie žmogaus dieviškąją bičiulystę su Dievu, palaipsniui nugrimzdo į Jėzaus asmens kaip Atpirkėjo-Kūrėjo ir suvisuomenintos religinės bendruomenės dvasinio vadovo mistinę sampratą. Šitokiu būdu formali ir institucinė bažnyčia tapo pakaitalu tokiai karalystės brolystei, kurios kiekvieną narį dvasia veda individualiai.
    Bažnyčia buvo neišvengiama ir naudinga Jėzaus gyvenimo ir mokymų visuomeninė pasekmė; tragediją sudarė tas faktas, kad šitoji visuomeninė reakcija į karalystės mokymus taip visiškai pakeitė dvasinę sampratą apie tokią realią karalystę, kokios mokė Jėzus ir kokia jis gyveno.”
—-
Savo ankstesniame komentare 2017-07-3 17:20 nurodžiau, kad individualizmo principas vis tik yra išlikęs ir tuose Jėzaus mokymuose, kurie nėra iškraipyti Naujajame Testamente, ir juos citavau.
Ir, būtent, tie individualumo tikrieji principai leidžia atskiriems Bažnyčios nariams (šiuo atveju vyskupams) užimti individualią ir daug teisingesnę poziciją, negu užėmė Bažnyčios katechetės ar užiminėja Bažnyčia kitais svarbiais klausimais.
Taip ir gaunasi tikrovėje, kad individualiai mes galime būti labai stiprūs dvasiškai, bet kuomet susikuria visuomeninis darinys, tai jis nebūtinai teisingai arba tvirtai atstovauja stipriems individams, ar tai būtų Seimas, ar tai būtų materiali (visuomeninė) Bažnyčia…

Kartezijaus "įtarumo dvasia"       2017-07-5 16:56

Citata iš lrytas (tikybos mokytojos Loretos Raudytės persekiojimo kontekstas):
““Gėjų manifestą” anuomet citavo Bažnyčia ir Amerikos valdžia kaip įrodymą,
kad gėjai kėsinasi užvaldyti pasaulį. Nors esė plinta iki šiol, pats autorius pareiškime buvo įrašęs, kad
TAI TIK FANTAZIJA, KAIP PRISPAUSTIEJI SVAJOJA TAPTI ENGĖJAIS.”
Tai puikus pavyzdys, kaip, įrašius preambulėje -
“tai tik tik f a n t a z i j a, kaip prispaustieji s v a j o j a tapti engėjais”,
ir galima viešai paskelbti programą ir apsidrausti nuo kaltinimų totalitarinės ideologijos diegimu, jos įteisinimu, šliaužiančio perversmo rengimu,
ir kartu neutralizuoti prigimtinį tautos, laisvų žmonių pasipriešinimą
(kas gi kovoja prieš menininkų literatūrines fantazijas?).
Ta pati programa vieniems gali būti tik literatūrinė fikcija, 
kitiems - juos apjungianti ideologija bei veikimo gairės, bendrosios nuostatos.
Dar daugiau, pastaruoju atveju - tai programa-chameleonas,
dvigubai paskiepyta nuo greito demaskavimo - ir viešu jos paskelbimu,
ir paskelbimu meno kūriniu (distopija).
Todėl apie tokius dalykus NT liepia spręsti pagal vaisių - ne pagal žodžius,
pagal tai, kas daroma daiktiškoje tikrovėje, kas regima akimis ir sveiku protu.
Ir tampa aišku. Prie vartų jau atstumtas ir daugeliui gerai matomas Trojos arklys.
Tik ar yra noro ir drąsos pilį ginti, o jo neįsileisti? NK

VaidasVDS       2017-07-5 10:35

to 2017-07-4 22:32
Aš per daug nesiplėsiu. Su jumis diskusija vyko temoje http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/angele-raudiene.-kam-uzmyne-ant-nuospaudos-tikybos-mokytoja#komentarai , kur pateikiau išsamius atsakymus į jūsų pateiktus įvairiausius kaltinimus (ir dėl sektantizmo).
Dėl jūsų pasibaisėjimo Satanijos (pačios Sistemos pavadinimas nėra kažkuo kaltas, kad kažkokio blogiečio vardas iš esmės sutampa su sistemos pavadinimu) 606 planeta.
Mūsų planetos pavadinimas dvasiniame pasaulyje yra Urantija, o ne Satanija-606. Na mums skamba gana keistai, ypač girdint pirmą kartą, bet argi dėl to galime ką nors pakeisti, juk žmonių kalba kalbėdami savo planetą vadiname vis kitokiais pavadinimais - Žeme, Miru, Šviatu, Ezsu, Erde, Tere…
Jūsų žiniai, Satanijos sistemoje (dvasiniame administraciniame suskirstyme) yra 613 planetų ir tik 37 (realiai 36) iš jų nuklydo ir prisijungė prie Liuciferio (kartu su Šėtonu) maišto. Pati sistema yra ganėtinai švari. Judas buvo iš Judėjos, bet nuo to pačios Judėjos buvimo faktas istorijoje nebuvo kvestionuojamas.
Rašykite geriau ką nors į temą. Inkvizicijos laikai jau praeityje…

Adminui: akivaizdžius neadekvãtus - trinti!       2017-07-4 22:32

Sektantiškus tekstus-inkliūzus, kaip daugelį VaidoVDS “komentarų”, 
adminui siūlau trinti iškart, kad būtų įmanoma dalykinė diskusija straipsnių temomis.
VaidasVDS nėra net Žemės gyventojas - jis nurodo,
kad yra “urantijietis” - Satanijos-606 gyventojas:
“Biologinė evoliucija dar kartą pasiekė valios orumo žmogiškuosius lygius;
Žmogus atvyko į SATANIJOS 606-ąją planetą” 
http://www.urantija.lt/files/Urantijos_Knyga._III_dalis.pdf

reikia atsakyti       2017-07-4 13:05

Kodėl tyli Bažnyčios hierarchai? Ar Jie neturi ką pasakyti? Juk šis nuožmus puolimas yra ne tik prieš L. Raudytę, tai puolimas prieš visus tikinčius katalikus, prieš katalikybę. Jei mūsų Bažnyčia nepabus iš letargo miego liberalmarksistai eis toliau. O gal Katalikų Bažnyčia grįš į pogrindį?

padėka       2017-07-4 10:23

P. Laisvūnai, tai ką Jūs rašote, yra be galo labai svarbu, kiekvienam Lietuvos žmogui reikia gerai įsiskaityti ir būti budriam. Esame išgyvenę sovietmetį, tačiau šiandien atrodo, kad tada buvo daug paprasčiau priešintis, nes priešas buvo akivaizdus, atviras, todėl lengviau apeinamas. Dabar esame kur kas didesniame pavojuje, nes rafinuotas blogis pasireiškia visur, išlenda įvairiais atspalviais ir vis kitokiomis formomis tad nežinai kur tyko pavojus. Šios, Jūsų cituojamos ekspertės ir mokytoja L. Raudytė, yra aukos. Joms stiprybės ir užuojautos. Manau. kad ateistinis buldozeris važiuos toliau.

VaidasVDS       2017-07-4 7:30

Trov,
ne kiekvienas “kaimietis” gali tapti kilmingu žmogumi (aš, beje, irgi faktiškai iš kaimiečių gretų, nors augau mieste).
Ir tą gali parodyti tikroji Dovydo, kurį taip aukštinate, istorija. Jos dalį (apie pusę) pateiksiu iš Apreiškimo:
“Pretenzinga hebrajų istorija prasideda Sauliui sutelkus šiaurinius klanus, kad atlaikytų amonitų puolimą prieš savo bičiulius gentainius – gileaditus – į rytus nuo Jordano upės. Su armija, turinčia šiek tiek daugiau kaip tris tūkstančius karių, jis priešus sumušė, ir būtent dėl šitos pergalės kalvose gyvenusios gentys jį vainikavo savo karaliumi. Kada ištremti šventikai šitą istoriją perrašinėjo, tada Sauliaus armiją jie padidino iki 330.000, o mūšyje dalyvavusių genčių sąrašą papildė “Judahu.”
    Tuoj pat, kai tik buvo sumušti amonitai, Saulių jo kariuomenė išrinko karaliumi. Šitame reikale nedalyvavo nė vienas šventikas ar pranašas. Bet vėliau šventikai užrašė, jog Saulių karaliumi vainikavo pranašas Samuelis sutinkamai su dieviškaisiais nurodymais. Jie šitą padarė tam, kad Dovydo karaliavimui Judėjoje sukurtų “dieviškąją kilmės liniją.”
    Didžiausias iš visų žydų istorijos iškraipymų yra susijęs su Dovydu. Po Sauliaus pergalės prieš amonitus (kurią jis priskyrė Jahvei) filistiniečiai sunerimo ir ėmė pulti šiaurinius klanus. Dovydas ir Saulius niekada negalėjo sutarti. Dovydas su šešiais šimtais vyrų sudarė sąjungą su filistiniečiais ir žygiavo pakrante aukštyn į Esdreolono slėnį. Prie Gato filistiniečiai Dovydui davė įsakymą palikti lauką; jie baiminosi, kad jis gali pereiti pas Saulių. Dovydas pasitraukė; filistiniečiai puolė ir sumušė Saulių. Jie šito nebūtų galėję padaryti, jeigu Dovydas būtų buvęs ištikimas Izraeliui. Dovydo armiją sudarė nepatenkintų žmonių daugiakalbis rinkinys, didžiąja dalimi ji susidėjo iš nepritapėlių visuomenėje ir besislapstančiųjų nuo teisingumo.
    Sauliaus tragiškas pralaimėjimas filistiniečiams prie Gilbojos aplinkinių kanaanitų akyse požiūrį į Jahvę, lyginant su kitais dievais, nusmukdė iki žemo lygio. Šiaip jau, Sauliaus pralaimėjimas būtų buvęs priskirtas visiškam atsiribojimui nuo Jahvės, bet šį kartą judėjų redaktoriai šitą priskyrė ritualo klaidoms. Jiems pasakojimas apie Saulių ir Samuelį buvo reikalingas kaip pagrindas Dovydo karaliavimui.
    Dovydas su nedidele kariuomene savo būstinę įsirengė nehebrajiškame Hebrono mieste. Netrukus jo tėvynainiai paskelbė jį naujosios Judėjos karalystės karaliumi. Judėją sudarė daugiausia nehebrajiški elementai – kenitai, kalebitai, jebusitai, ir kiti kanaanitai. Jie buvo klajokliai – kerdžiai – ir tokiu būdu buvo atsidavę hebrajų idėjai dėl žemės nuosavybės. Jie laikėsi dykumoje gyvenusių klanų ideologijos.   
    Skirtumą tarp šventos ir pasaulietinės istorijos gerai iliustruoja dvi skirtingos istorijos apie tai, kaip Dovydas tapo karaliumi, pasakojamos Senajame Testamente. Dalį pasaulietinio pasakojimo, apie tai, kaip tiesioginių jo pasekėjų (jo armijos) dėka jis tapo karaliumi, per neapsižiūrėjimą šventikai paliko užrašytą, vėliau jie parengė ilgą ir nuobodų šventos istorijos dėstymą, kur yra pavaizduojama, kaip pranašas Samuelis, dievišku vadovavimu, iš savo sielos brolių pasirinko Dovydą ir oficialiai atliko procedūrą tam, kad įmantrių ir iškilmingų ritualų metu pateptų jį hebrajų karaliumi, o tada jį paskelbtų Sauliaus perėmėju.”
—-
Štai kodėl Jėzus, anot “pranašysčių”, taip ir “nesėdo į Dovydo sostą”. Nes juk tiesa parašyta, kuomet sakoma; nėra to paslėpto, kas nebus atidengta.
Reikia labai atsargiai vertinti žmonių užrašinėtas neva šventas istorijas ir neva visiškai šventus raštus. Žmogus daro klaidas, Dievas klaidų nedaro. Tiesą galima pažinti ir analizuojant žmonių padarytas klaidas, tame tarpe ir neva visiškai šventuose raštuose…

Trov       2017-07-3 19:24

Kaip purvinas kaimietis gali tapti kilmingu žmogumi?
?

Yra trys skirtingi matymo ir aplinkos suvokimo būdai.

Pirmas tai pagoniškas (paganus lot. kaimietiškas) „realu yra tai ką matau“. Traktorius, karvutė, žolytė, bambalis, mergos (berno) pasturgalis ir pan.

Antras matymas yra pagoniškas informuotas. Kuomet vyžoti „lomonosovai“ metę šakes, atropoja į miestus ir gauna tam tikrų pasaulietinių autoritetų gyvenimo matymą ir savivoka (išsilavinimą). Tai kopijuotojai amatininkai, pagonys zombiai kuriems įdiegiama tam tikra programa.

Ir pagaliau trečias yra Dvasiškas. „Dievas mato ir man atveria akis“. Būtent tai ir yra Dievo dovana. Jei tik žmogus atsiverčia ir patiki Kristumi, jis gauna realų pasaulio suvokimą, nesvarbu kokiame socialiniame sluoksnyje jis yra. Tik šis suvokimas pakelia žmogų nuo žemės ir padaro jį žmogumi sukurtu pagal Dievo atvaizdą ir panašumą. Tik su Dievu žmogus tampa kilmingas. Mylimiausias Dievo karalius Dovydas, iki susitikimo su Dievu (Pranašui Samueliui tarpininkaujant) buvo paprastas piemuo.

Ar pastebėjote, kad du žmonės žiūri į ta patį daiktą ir mato jį skirtingai.

Pav. Suranda artojas savo lauke auksinę monetą. Apsidžiaugia valstietis ir nunešęs į lombardą priduoda už aukso laužo kainą.

Laimingas puikiu uždarbiu žmogelis nusiperka daug geros valstybinės degtinės, užkandos ir mėnesiui pasineria i svaiginamu rūku aptrauktą rojų. Kitas žmogelis lombarde pasižiūri, kad moneta yra dvylikto amžiaus raritetas, tokiu tik kelios monetos visame pasaulyje, jis išperka iš lombardo ir gauna už ją pora šimtų tūkstančių litų.

Kaimietis žiūrėdamas į monetą nematė joje nieko išskyrus auksą. Jis nekaltas tiesiog jo prasčiokiškas protas netraukia toliau.

Tas pats ir dėl dvasinių dalykų.

Kristus atveria protą ir žmogus pamato tai ko ankščiau net negalėjo įsivaizduoti. Čia panašiai kaip su tuo kaimiečiu, jei jis žinotų, kad ta moneta vertinga ne vien savo auksu, bet ir savo esme, jis tikrai jos ne parduotu už kelis šimtus litu.
.
Tik Kristus tau gali atverti protą suvokimui. Tik Jis tave gali padaryti kilmingu, turtingu ir sėkmingu. Biblija moko, kad žmonių mokslas ir pagalba vertės ne turi. Sekiodamas pasaulio autoritetus ir pasaulietinį išsilavinimą tu užsidirbsi tik rūpesčius ir iliuziją, kuri pavers tave vergu nešančiu naudą svetimiems.

Lietuvą jau daugiau nei 20 metų administruoja išlavinti amatininkai kopijuotojai, būtent todėl jie trumparegiškai įsivaizduoja, kad valstybės turtas tai bankų sąskaitos, spalvoti popierėliai (pinigai), žemės, pastatai, miškai ir ežerai. Nors realybėje tikras valstybės turtas yra žmonės. Tik žmonės suteikia vertę kitiems dalykams.
  .Dabar bandoma prisikviesti tarptautinį kapitalą, negalvojant apie tai, kad tai nėra prioritetas, tai tik dar labiau sunaikins savistovę Lietuvos bendruomenę. Būtent tarptautinis kapitalas verčia žmones besmegeniais gyvuliais einančiais ten kur tas kapitalas veda. JAV Detroite, namai su žeme parduodami už kelis šimtus dolerių ir niekas jų neperka, nes ten nebėra žmonių. Kapitalas išėjo, sustojo autopramonė ir miestas numirė. Ir žemės ir namai ir ežerai dabar nieko nebekainuoja.
p.s. Tik Dievo palaiminti kilmingi žmonės gali mylėti savo artimą taip kaip Jėzus juos myli, net jei ankščiau jie buvo baisūs nusidėjėliai ar purvini kaimiečiai/pagonys. Ir tik tokių kilmingų žmonių valdoma bendruomenė gali būti laiminga, turtinga ir sėkminga.

VaidasVDS       2017-07-3 17:20

Laikas ir minusų pasirinkti smile
Dėl autoriaus pasakymo:
“Kitaip tariant, katechetėms būdingas požiūris į visuomenę, kuriame katalikiškam mokymui būdingas bendrojo gėrio principas yra pakeistas katalikiškajam mokymui svetimu individualizmo principu.”
—-
Nors aš nepritariu katechečių išreikštam požiūriui į aktualiją, tačiau tikrai suabejojau, ar iš tiesų katalikybei yra visiškai svetimas individualizmo principas. Dogmatiniam tikėjimui, kurį formuoja kokia nors žmonių grupė (šiuo atveju oficiali katalikų Bažnyčia) iš tiesų gana svarbu, kad individas paklustų grupei. Bet tuomet iškyla kitas klausimas, o kas jei grupė klysta, o individas yra teisus. Viduramžiais individų iš tiesų nelabai galėjo būti, nes jie atsidurdavo arba ant laužo, arba inkvizicijoje, arba visuomenės paraštėse. Senovės pranašai (individualistai) buvo žudomi, tik vėliau jų tiesos buvo priimamos. Šventus raštus kūrė žmonės, bet ar jie tikrai gerai prisiminė, ką sakė Jėzus, ar gerai užrašė. Mokslininkai yra nustatę, kad jau po kelių metų žmonės tą patį, savo akimis matytą ar girdėtą faktą, nupasakoja jau kiek kitaip. O dar kaip parašyti tikrą tiesos žodį, kuris netiks “ciesoriui” ir už kurį numirti pats gali ar bus persekiojami tavo artimiausi draugai? Šiandieninė Bažnyčios būklė rodo, kad su tuo raštų tikrumu nėra viskas taip gerai. Jei raštas būtų tik nuo Dievo, jis nekeltų žmonių konfliktų ir žmogus neišgalėtų jo nepriimti.
Bet ar pačiame NT visiškai neigiamas individualizmas?
Manyčiau, kad ne.
Žiūrim:
8 Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma.  Mt 7;
21 „Ne kiekvienas, kuris man šaukia: ‘Viešpatie, Viešpatie!’, įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią. Mt 7
44 Kiekvienas medis pažįstamas iš vaisių. Lk 6
11 Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“ Lk 14 ir t.t.
Na ir svarbiausia vieta:
2 Kor 5 10 Juk mums visiems reikės stoti prieš Kristaus teismo krasę, kad kiekvienas atsiimtų, ką jis, gyvendamas kūne, yra daręs – gera ar bloga.[i2] - Kalbama apie asmeninį teismą kiekvienam žmogui tuojau pat po mirties.
——-
Kiekvienas - tai individualus tikintysis.
Ir atsakomybė taikoma ne bažnyčiai, o individualiam tikinčiajam.
Taip, kad bet kokiai grupei nereikėtų uzurpuoti dvasinių tiesų, o individualiam tikinčiajam nereikėtų tapti laisvamaniu (tikiu tik į tai, kas man patinka) ir savanaudžiu.
Mano, buvusio kataliko, religija yra asmeninė. Bet kartu aš mokausi Jėzaus religijos ir bandau ja gyventi. O ją man padėjo surasti tik Apreiškimas - Urantijos Knyga. Tikroji Jėzaus religija (Jo gyvenimas ir nepakartojami tikri mokymai) iš tiesų labai sukilnina gyvenimą ir jį pripildo tikrosios dvasinės gyvenimo prasmės. Pats sau keliu daug didesnius dvasinius reikalavimus nei kitiems. Bet labai gerbiu žmones, kurie tikrus dvasinius idealus suranda ir kituose religiniuose šaltiniuose, bet tie šaltiniai turi būti monoteistiniai ir iš jų reiktų semtis tik geriausias (tikras) dvasines tiesas. Iš nemonoteistinių šaltinių reiktų pasiimti tas tiesas, kurios sukilnina jausmus ir skatina daryti gerus darbus…
Apie individualią religiją (ne pagal Urantijos Knygą) galima paskaityti ir čia: http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB-0001:J.04~2002~1367158854782/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content Man visai patiko.

VaidasVDS       2017-07-3 16:14

Pirmiausiai apie straipsnį
Patiko arkivyskupo Tamkevičiaus ir vyskupo Kaunecko požiūriai. Tiesūs ir atviri.
Kunigo Gudlinkio požiūris jau bando prisitaikyti ir darosi nei šioks, nei toks.
Katechetikių požiūris iš tiesų siaubingas. Mokytojas neva negali skleisti savo požiūrio ir netgi vertinti tam tikrų faktų. Grynas totalitarizmas. Be abejo, jauniems mokiniams reiktų tokius dalykus dėstyti subtiliai, atsižvelgiant ir į “ciesoriaus” nustatytą tvarką. Bet ar reikėtų pataikauti “ciesoriaus” tvarkai, tai priklauso nuo mokytojo asmenybės tiek brandumo, tiek asmeninės drąsos.
Aš tikriausiai šiandien niekaip negalėčiau būti mokytoju “ciesoriaus” mokykloje, nes mano požiūris būtų pateikti ne tik sušvelnintas ir nugludintas “tiesas”, bet ir tas tiesas, kurios yra nemalonios kažkam, bet tik ne tiesai.
Ar gali mokinys peraugti mokytoją? Gali, bet tik gavęs geresnes žinias už mokytoją arba geriau nei mokytojas suvokęs esamas žinias. Be abejo diskusija tarp mokytojo ir mokinio yra sveikintina. Na o mokytojo skundimas dėl mokytojo pažiūrų yra tik vaikiškumas, už kurį atleistina, nes ne kiekvienas vaikas suvokia, ką daro.

ruta       2017-07-3 11:53

Gerb Autoriui didziulis -‘dekui’ uz aktualia publicistika . p.s. Taip , kontrastas stulbinamas , kai kalba suauge veidmainiai su lanksciais stuburais , ‘naudingi idiotai - ekspertai ’ ir normalus krikscioniskas jaunimas .  Delsti , matant i ka virsta valstybe , jau butu nusikaltimas ..

tarp kitko       2017-07-3 11:04

Tik drąsi ir pasitikinti savimi Bažnyčia gali pasisakyti aiškiai. Mane pribloškė tas dviprasmiškumas, kurį stebėjome Palaimintojo benefikacijos iškilmėse. Ar nebuvo galima diplomatiškai kai ko išvengti prie kankinio karsto? 
Manau, kad ta Stambulo konvencija Seime praplauks su vėjeliu, nes mes jau tapome politkorektiški bet kam, kas ateina iš viršaus.

blogio atmosfera - iš rusijos       2017-07-3 10:09

blogio atmosfera Lietuvoje: korupcija, atskirtis, teisingumo nebuvo, panieka silpnesniam ir t.t.
visas blogis tiesiogiai plaukia iš putinistinės rusijos per kolaborantus: kgbistus, komunistus ir kitus tarybukus.
——-
todėl lietuviai, emigravę į krikščioniškas šalis: UK,Airiją, Norvegiją - kaip košmarą prisimena moralinę atmosferą Lietuvoje.
——-
blogiausia, kad neteisingumo ir blogio priekyje: “teisingumo” atstovai: teisėjai, prokurorai, antstoliai, TM bei VRM klerkai…

Į Lietuvą žengia       2017-07-3 9:07

baimės atmosfera.Katechetikos ekspertės-puikus to pavyzdys.Primena pionierijos laikus:“Visada pasiryžę”.Ta pati panelė,tik kita suknelė,-byloja tėvų išmintis.Tik gaila žuvusių sausio 13 aukų.Todėl tėvas,daug matęs karų ir pokarių,sausio 13 metu mus tramdė ir sakė,kad jūs čia per daug nešokinėkit.


Rekomenduojame

Vincentas Vobolevičius. Tiesa ar Komjaunimo tiesa?

Irena Vasinauskaitė. Raseinių politikai prieš atostogas išsiaiškino, kas cituoja Adolfą Hitlerį, o kas – Vytautą Landsbergį

Laimutė ir Vytautas Kedžiai: Vaiko saugojimas nuo nežinia ko neturi virsti izoliacija – norime savo akimis išvysti, kad anūkėlei viskas gerai

Andrius Švarplys. Tai, kas Vakaruose yra laisvė į religiją, Lietuvos Konstituciniam Teismui yra socialinės privilegijos ir lygybės pažeidimas

Vytautas Sinica. Aukos ant populizmo altoriaus

Kova su korupcija. Algimantas Rusteika: kam griauti, jei galima nacionalizuoti?

Kurioje šalyje mokytojai uždirba 11 820 EUR per mėn.?

Vygantas Malinauskas. Galimybė laisvai praktikuoti savo tikėjimą Lietuvoje yra naikintina privilegija?

VU TSPMI baigęs Lietuvos diplomatas V. Radžvilą išplūdo necenzūriniais žodžiais

#tapinizmas ir sveika visuomenė: Raimondo Navicko replika Eglei Samoškaitei

Irena Vasinauskaitė. Ant rezonansinių bylų „siuvimo“ konvejerio – Garliavos byla

Irena Vasinauskaitė. Premjere, ar Jūsų komanda dirba PRIEŠ Jus?

Mokytojos kritika lietuvių kalbos egzaminui: nesuprantu, kodėl žmogus turi baigti mokyklą nubaustas

LVŽS frakcija apie savo inicijuotą Seimo narių teisių, pareigų ir veiklos garantijų įstatymą: „Mažiau privilegijų, daugiau atsakomybės“

Dalia Grybauskaitė: Lietuvoje kova su korupcija įsibėgėja ir jau duoda konkrečių rezultatų

Vytautas Rubavičius. Civilizacinės savipratos svarba šių dienų geopolitikoje

Eurostatas: iš visų ES šalių būtent Lietuva praėjusiais metais neteko daugiausia gyventojų

Prezidentūra: Dalios Grybauskaitės darbai – Lietuvai stiprinti

VU politikos mokslų institute: kova su prof. V. Radžvilo „reakcingomis pažiūromis“

Vygaudas Ušackas: iš diplomatinės tarnybos traukiuosi, ar dalyvausiu prezidento rinkimuose 2019 m., dar nenusprendžiau

Geroji Naujiena: „Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies“

Raimondas Navickas. FAKE NEWS jau ir Lietuvoje

Kaip kurti teisingesnes, broliškesnes ir taikesnes visuomenes? Popiežiaus Pranciškaus laiškas G20 susitikimui Hamburge

Liudvikas Jakimavičius: Ar tokios ir yra naujosios ES vertybės?

Algimantas Rusteika. Konservatoriai be priešų – konservatoriai be ateities

Linas Kojala apie Donaldo Trumpo kalbą Varšuvoje

Kęstutis Girnius. Kada išnyks lietuvių tauta?

Laisvūnas Šopauskas. Liberalmarksistinio revoliucinio teroro pradžia Lietuvoje (II)

Jūratė Sofija Laučiūtė. Kokią valstybę kuriame?

Vidmantas Valiušaitis. Ką rašė spauda 1940 m. liepos 6 d.?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.