Įžvalgos

Laisvūnas Šopauskas. Ledkalnio viršūnė, arba Rūtos Vanagaitės ir viešųjų intelektualų dvasinė giminystė (I)

Tiesos.lt redakcija   2017 m. lapkričio 6 d. 8:09

25     

    

Laisvūnas Šopauskas. Ledkalnio viršūnė, arba Rūtos Vanagaitės ir viešųjų intelektualų dvasinė giminystė (I)

Pradžia

Įvadas

Spalio 29 dieną, sekmadienį, žymus liberaliųjų viešųjų intelektualų lyderis ir autoritetas Tomas Venclova nutraukė savo poilsį, idant surašytų ir išplatintų viešą laišką-kreipimąsi į Rūtos Vanagaitės „pjudytojus“. Laiške rašoma:

Nebūdamas profesionalus istorikas ir nesusipažinęs su visais Adolfo Ramanausko-Vanago bylos duomenimis, nesiimu spręsti jo biografijos klausimų. Galimas daiktas, kai kurie Rūtos Vanagaitės tvirtinimai klaidingi.
Tačiau jos pjudymas man labai primena sovietinius laikus. Beje, jis daug sėkmingiau pasitarnauja Vladimiro Putino propagandai, negu bet kokie Rūtos Vanagaitės teiginiai.
Mėgstama vartoti posakį „naudingi idiotai“, kalbant apie asmenis, kurie patys to nesuprasdami veikia Lietuvos priešininkų naudai. Asmenys, kurie viešai ir negailestingai puola Rūtą Vanagaitę, naikina jos knygas ir taip toliau, teikia puikios medžiagos Putinui, bandančiam įtikinti pasaulio viešąją nuomonę, jog Lietuvoje reiškiasi fašistinės nuotaikos. Deja, jie to nepajėgia ar nenori suprasti.
Man ypač nepriimtina, kada garbingas asmuo viešai išvadina Rūtą Vanagaitę „Dušanskiene“. Beje, kodėl ne „Martavičiene“, „Urboniene“ ar „Liaudiene“? (Tokie pravardžiavimai, tiesa, irgi peržengtų padorios diskusijos ribas).
Nors ir neturiu didelių vilčių, kad būsiu išgirstas, kreipiuosi į pjudytojus: nebūkite „naudingi idiotai“ ir nepadėkite Putinui.

Į R. Vanagaitės teiginius taip pat sureagavo kitas viešasis intelektualas, portalo Bernardinai.lt redaktorius, Atviros Lietuvos fondo valdybos narys, 2014 metų Tolerancijos žmogus Donatas Puslys, paskelbęs straipsnį „Vanagai ir Vanagaitė“.

Šie tekstai, kurių vienas priklauso įtakingam laicistinės viešųjų intelektualų pakraipos, kitas – katalikiškosios viešųjų intelektualų pakraipos atstovui, yra reikšmingi ir labai iškalbingi dokumentai. Šių dokumentų ir jų konteksto analizei skirtas mūsų straipsnis. Straipsnyje nebus analizuojama T. Venclovos literatūrinė kūryba.

Viešojo laiško manipuliacijos

a) Tomas Venclova apie Rūtos Vanagaitės teiginius

Pati paprasčiausia Rūtos Vanagaitės sukelto skandalo analizė leidžia išskirti du šio įvykio aspektus: R. Vanagaitės teiginius apie partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą ir visuomenės reakciją į šiuos teiginius. Norėdami teisingai apibūdinti ir įvertinti, kas įvyko, turime skirti deramą dėmesį abiem aspektams.

O ką gi savo kreipimesi daro T. Venclova? Nesunku pastebėti, kad jis labai nenori kalbėti apie Rūtos Vanagaitės išsakytus teiginius. Užuot pasidomėjęs tais teiginiais ir juos įvertinęs (tai šiomis dienomis nepatingėjo padaryti tūkstančiai paprastų Lietuvos žmonių), autorius nusprendė deklaruoti savo nežinojimą ir intelektualinį kuklumą:

Nebūdamas profesionalus istorikas ir nesusipažinęs su visais Adolfo Ramanausko-Vanago bylos duomenimis, nesiimu spręsti jo biografijos klausimų. Galimas daiktas, kai kurie Rūtos Vanagaitės tvirtinimai klaidingi.

Šiuose trumpuose sakiniuose slypi net keletas manipuliacijų.

Pirma. T. Venclova paniekina legendinį partizanų vadą jo daugiau kaip dešimtmetį trukusią ginkluotą kovą su okupantu ir kankinystę dėl Lietuvos laisvės pavadindamas „biografijos klausimais“.

Antra. Autorius sugestionuoja, kad R. Vanagaitės skelbiamas požiūris į partizanų vadą iš esmės teisingas: jei „[g]alimas daiktas, kai kurie Rūtos Vanagaitės tvirtinimai klaidingi“, tai daugelis, dauguma, o gal ir visi tvirtinimai, matyt, yra teisingi?

Trečia ir svarbiausia. T. Venclovos nežinojimas ir intelektualinis kuklumas yra apsimestinis. Jeilio profesorius yra keleto knygų apie istoriją autorius, o Lietuvos gyventojų dalyvavimas holokauste yra viena pagrindinių jį dominančių temų. Be to, T. Venclova neabejotinai žino, kad pareiga pagrįsti teiginius atitenka proponentui ir kad tai reiškia, jog R. Vanagaitės teiginiai apie Adolfą Ramanauską-Vanagą gali būti vertinami palyginus juos su jos pateiktu pagrindimu. Ir galiausiai, esminiai dokumentai jau seniai yra publikuoti, plačiai žinomi ir nesunkiai prieinami – tereikia perskaityti ir palyginti su R. Vanagaitės teiginiais.

Kokio masto ir pobūdžio manipuliacija yra Tomo Venclovos apsimestinis nežinojimas ir intelektualinis kuklumas bei sugestija, jog skaitytojas turėtų priimti panašią nuostatą, paaiškėja palyginus R. Vanagaitės teiginius su jos pateiktu pagrindimu ir esminiais dokumentais.

Viešųjų ryšių specialistė apie Adolfą Ramanauską-Vanagą išsakė penkis teiginius ir apibendrinimą.

Pirmasis yra teiginys apie partizanų vado buvimą NKVD agentu:

Kai dar rašiau knygą „Mūsiškiai“, peržiūrėjau A. Ramanausko-Vanago bylą. Ne visą 20 tomų, bet dalį jos, ir radau labai įdomių dalykų. Vienas iš jų – 1940 metais, atėjus rusams į Lietuvą, per pirmą sovietinę okupaciją, A. Ramanauskas-Vanagas pasirašė bendradarbiavimo sutartį su NKVD. Jis tapo NKVD agentu ir jis pats tą pripažįsta. Toliau nedirbo, bet yra užfiksuota, kad jį įtikino ir jis pasirašė su KGB sutartį.
[...]
Nežinau, ar 2018 metus galima pavadinti KGB agento vardu.

Pasireikšti kaip NKVD agentas būsimasis partizanų vadas neva paprasčiausiai nespėjęs:

[A. Ramanauskas-Vanagas] prisipažino ir KGB bylose yra tai, kad jis 1940 m. pasirašė bendradarbiavimą su saugumu, tačiau nedirbo to darbo, kadangi 1941 m. atėjo vokiečiai.

R. Vanagaitės traktuotė yra prieštaringa: „tapo NKVD agentu“, bet NKVD naudai „nedirbo“. Asmuo, niekada neužsiėmęs agento veikla, negali būti laikomas agentu. Įtartinai skamba, kad tapęs NKVD agentu 1940 metais mažiausiai pusmetį iki vokiečių kariuomenės įsiveržimo galėjo būti paliktas „nedirbantis“. Be to, A. Ramanauskas-Vanagas savo atsiminimuose rašo apie NKVD bandymą jį verbuoti, įvykusį ne prieš, o po nacistinės okupacijos; R. Vanagaitės teiginiai nedera su Vanago atsiminimais, kuriuos ji ignoruoja. Galiausiai, R. Vanagaitė nepateikia jokių dokumentų savo teiginiui pagrįsti.

Teiginį tenka pripažinti nepagrįstu, o viešųjų ryšių specialistės retorika liudija ne bandymą išsiaiškinti klausimą, o pastangas partizanų vadui prilipdyti NKVD agento etiketę.

Antrasis yra teiginys apie partizanų vado liaupses komunizmui ir Sovietų Sąjungos šlovinimą jo paskutinėje kalboje Aukščiausiame teisme:

[J]ei pažiūrėsite į jo paskutines kalbas prieš jį nuteisiant, tai yra ištisos liaupsės komunizmui. [...] Kai sakė teisme paskutinę kalbą apie tai, kaip buvo suklaidintas, nors ir tikėjo komunizmo idealais, [kalbėjo, kad] jį suklaidino metodai, kokiais tie idealai yra įgyvendinami, ir jis labai apgailestauja. Jei jo bausmė bus sumažinta, jis ištaisys klaidas ir dirbs komunizmo idealui ir tarybų valdžios labui. [...] Nežinau, ar 2018 metus galima pavadinti KGB agento vardu. Žmogaus, kuris šlovina Tarybų Sąjungą.

R.Vanagaitė nenorinti, kad „metai būtų pavadinti KGB agento ir Tarybų Sąjungos apologeto vardu“.

Tai yra tiesiog neįtikėtinu cinizmu persmelktos eilutės. Pasakyti apie laisvės karį, kuris buvo sadistiškai kankintas ir nužudytas, kurio žmona ir dukra buvo NKVD budelių rankose, kad jis „liaupsino komunizmą“, „šlovino Tarybų Sąjungą“ ir buvo „Tarybų Sąjungos apologetas“, t.y. vartoti žodžius, kuriais apibūdinami parsidavėliai propagandistai, yra taip niekinga, kad sunku rasti žodžių tokiam niekingumo laipsniui nusakyti. Adolfas Ramanauskas-Vanagas sovietiniame „teisme“ turėjo pilną pagrindą sakyti tai, kas jam atrodė paranku jo ir jo šeimos situacijoje, ir jeigu jis iš tikrųjų apsisprendė pasakyti, ką iš jo pageidavo išgirsti „teisėjai“, toks apsisprendimas nemeta ant jo nė mažiausio šešėlio.

Trečiasis yra teiginys, kad Adolfas Ramanauskas-Vanagas išdavė visus bendražygius, ryšininkus ir rėmėjus:

Dar vienas įdomus dalykas – jis išdavė visus savo bendražygius, visus ryšininkus ir rėmėjus, jų pavardes ir adresus. Mačiau sąrašą po jo tardymo – yra 27 žmonės, pas kuriuos jis slapstėsi, ir visi tie žmonės paskui buvo suimti.

Šis teiginys vertintinas kaip nepagrįstas, nes jokie dokumentai nepateikti, jokie nukentėję žmonės neįvardinti, ryšys tarp to, ką pasakė partizanų vadas per tardymą, ir represijų nenustatytas. Tokio teiginio išsakymas neišsiaiškinus ir nepristačius minėtų aspektų laikytinas pastangomis partizanų vadą apšmeižti.

Ketvirtasis yra teiginys, esą legendinis partizanas dalyvavo holokauste, jei ne kaip žydšaudys, tai bent jau kaip „tų procesų dalyvis“:

Nežinau, ar jis dalyvavo žydų žudynėse. Apie jas duomenų neradau. Radau, kad vadovavo baltaraiščių būriui, bet jie tik saugojo objektus. Taigi tokių duomenų neturiu, bet radau dokumentus, kurie, manau, taip pat skandalingi. Tuo pat metu vyko žydų žudynės. Jei buvo baltaraiščių būrio vadas, bent jau tikrai žinojo, gal pats nešaudė ir neorganizavo, tačiau buvo tų procesų dalyvis.

Pati R. Vanagaitė ir Lietuvos istorikai duomenų apie Adolfo Ramanausko-Vanago dalyvavimą žydų žudynėse duomenų neturintys, bet tokių duomenų neva turį E. Zuroffas ir Izraelio istorikai:

Izraelio istorikai sakė, kad jis yra kaltas dėl Druskininkų žydų žūties. Aš ieškojau, bet neradau. Nei jis tą pripažino, nei jis bus KGB’istų tuo kaltinamas. [...]  Aš žinojau tą, kad Vanagas yra garsiajame Melamedo sąraše, kuriame surašyti visi žydšaudžiai. Tiek ir žinojau. Bet po to istorikų klausiau, Lietuvos istorikai neturi. Aš nežinau, ką jis [E. Zuroffas] turi.

R. Vanagaitės bendražygis, įkvėpėjas ir globėjas E. Zuroffas spalio 27 dieną, penktadienį apsilankė Seime ir parodė, ką jis turi. Anot E. Zuroffo,

[Adolfas Ramanauskas-Vanagas] dalyvavo Druskininkų žydų persekiojime nacių okupacijos pirmomis savaitėmis. Jis buvo vienas iš sukilėlių grupių vadų, jo būrys aktyviai persekiojo žydus, šaudė komunistus, o tie komunistai dažnai buvo žydai.
[...]
Mes nežinome, ar jis pats asmeniškai šaudė. Tačiau jis vadovavo daliniui, kuris šaudė. Tai ką, už tai jį reikia apdovanoti? Pasakykite tai šeimoms, kurių artimuosius jie nužudė.

Ką ir besakyti, originali traktuotė: sukilėlių sunaikinti žydų tautybės enkavedistai, okupacinės valdžios pareigūnai ir komunistų aktyvistai automatiškai yra holokausto aukos. Belieka šioms „holokausto aukoms“ pastatyti paminklą.

E. Zuroffas Seime sakė, kad jo teiginiai remiasi policijos archyviniais dokumentais, tačiau jokių dokumentų nepateikė. Pakalbintas žurnalistų E. Zuroffas jiems pateikė „svarų“ savo teiginių įrodymą – Evaldo Balčiūno straipsnį anglų kalba iš Dovido Katzo svetainės defendinghistory.com. Straipsnyje randame tuos pačius pasvarstymus, jog dalyvaudamas birželio sukilime A. Ramanauskas-Vanagas kažkaip turėjo sudalyvauti žydų genocide.

Matome, kad R. Vanagaitė ir E. Zuroffas turi didelį norą pavaizduoti partizanų vadą kaip žydų genocido dalyvį, bet neturi jokių nors kiek vertų dėmesio argumentų, paremiančių jų traktuotę. Jų pastangos pavaizduoti legendinį partizaną kaip žydšaudį traktuotinos kaip šmeižtas.

Penktasis yra teiginys, kad partizanų vadas po arešto nebuvo kankinamas:

Ir gali sakyti, kad kankino ar ką, bet niekas jo nekankino.

NKVD nelaisvėje A. Ramanauskas-Vanagas susižalojęs pats:

[K]ai jį pagaliau sugavo 1956 m. spalio 12 d., jis bandė nusižudyti. Taip parašyta byloje ir tą jis pats prisipažįsta. Nebuvo kankinamas, bet jis bandė nusižudyti, jam nepavyko, jį atgaivino, operavo.
[...]
Jis buvo suimtas 1956 m. spalio 12 d., KGB protokoluose parašyta – už kelių valandų kameroje jį rado visiškai be sąmonės, mirštantį. Saugumiečiai paprastai nedarydavo tokių dalykų, jiems neverta žmogaus užmušti ir iš to nieko negauti.

Viešųjų ryšių specialistės teiginys, jog partizanų vadas nebuvo kankinamas, o susižalojo pats, Lietuvos visuomenę pribloškė viešojoje erdvėje dar neregėtu ciniškumu. Teigti, kad partizanų vadą NKVD tardytojai, tarp jų – pagarsėję sadistai ir Rainių budeliai N. Dušanskis ir P. Raslanas, nekankino, nes neva „saugumiečiai paprastai nedarydavo tokių dalykų“, o jis esą susižalojo pats, t.y. išsidūrė sau akį, nuplėšė sau sėklides ir primušė save iki sąmonės netekimo, iki šiol niekas Lietuvoje nedrįso. Labiau ciniško okupanto nusikaltimų teisinimo ir aukų paniekinimo turbūt neįmanoma išgalvoti.

Įvertinome R. Vanagaitės teiginius apie Adolfą Ramanauską-Vanagą. Galima konstatuoti, kad teiginių vertė ir pobūdis yra iš esmės akivaizdūs, o įvertinimui specialios žinios nebūtinos; užtenka bendro supratimo apie okupacinį režimą (čia T. Venclovos išmanymas kur kas gilesnis, negu eilinio piliečio) ir… nors truputėlio sąžinės.

Tenka manyti, kad būtent sąžinės neturėjimas leidžia Tomui Venclovai apsimetinėti nežinančiu ir „nepastebėti“ pritrenkiančio viešųjų ryšių specialistės cinizmo.

b) Tomas Venclova apie visuomenės reakciją į Rūtos Vanagaitės teiginius

Nė kiek ne mažiau manipuliatyvus yra T. Venclovos kalbėjimas apie visuomenės reakciją.

Kalbėdamas apie visuomenės reakciją žymusis intelektualas vartoja emociškai įkrautus, neigiamą vertinimą perteikiančius ir aukos nekaltumą implikuojančius pasakymus „pjudymas“, „negailestingai puola“. Įtikinamumo tokiems apibūdinimams viešo laiško autorius bando suteikti paminėdamas parinktas atskiras reakcijos į R. Vanagaitės pasisakymus apraiškas: „garbingas asmuo viešai išvadina Rūtą Vanagaitę „Dušanskiene““, „naikina knygas ir taip toliau“. Nereikia nė sakyti, kad emociškai įkrautų žodžių vartojimas ir tendencingai parinktų pavyzdžių eksponavimas yra visų laikų sofistų ir manipuliatorių standartinis metodas.

Tomas Venclova tyčia ignoruoja tai, kad Rūta Vanagaitė susidūrė ne vien su V. Landsbergio straipsniu ir leidyklos sprendimu visiškai nuo jos atsiriboti bei išimti iš prekybos knygas, bet su masine visuomenės reakcija. Jeigu Jeilio profesorius siektų ne manipuliuoti, o kalbėti apie įvykį sąžiningai, jis turėtų kelti klausimą: koks visuomenės reakcijos į R. Vanagaitės teiginius pobūdis?

Atsakyti į minėtą esminį klausimą visai nesunku: visuomenės reakcija išreiškia neigiamą moralinį vertinimą, o kalbant visiškai tiksliai, R. Vanagaitė dėl savo ciniško išpuolio prieš Adolfą Ramanauską-Vanagą tapo kone visuotinio moralinio pasibjaurėjimo ir paniekos objektu. Visuomenė masiškai suvokė, kad buvo peržengta „raudona linija“, kad įvyko tai, ko visuomenė negali toleruoti.

Atsižvelgus į jau pristatytą R. Vanagaitės teiginių vertinimą, jos atžvilgiu reiškiamą moralinį pasibjaurėjimą ir panieką tenka pripažinti adekvačia ir pelnyta reakcija. Ši reakcija turėtų būti traktuojama kaip atstatomasis teisingumas, kurį R. Vanagaitė patiria už savo moralines transgresijas.

Įvykis atskleidė tai, ko viešieji liberalai, turbūt, visiškai nesitikėjo: kad politika tebeturi ryšį su morale; kad moralė ne privati, bet vieša, todėl R. Vanagaitės išpuolis nėra tik jos sąžinės reikalas; kad visuomenė nėra tiek moraliai degradavusi, jog joje nebegalėtų kilti daugmaž vieninga moralinė reakcija.

Specialiai parinkti žodžiai „pjudymas“, „pjudytojai“, „negailestingai puola“ ir specialiai parinkti visuomenės reakcijos atvejai „naikina knygas ir taip toliau“, „viešai išvadina Rūtą Vanagaitę „Dušanskiene““ kartu su anksčiau suvaidintu nežinojimu tarnauja viešųjų ryšių specialistės kaip nekaltai nukentėjusios aukos pavaizdavimui.

Pavaizdavęs R. Vanagaitę kaip auką žymusis intelektualas pereina prie jos specialiai atrinktų skriaudėjų. Pastarųjų veiksmai, pritaikius standartinį propagandos triuką, apibūdinami neigiamą konotaciją turinčiomis frazėmis: „labai primena sovietinius laikus“, „pasitarnauja Vladimiro Putino propagandai“, o jie patys – kaip „naudingi idiotai [...], kurie patys to nesuprasdami veikia Lietuvos priešininkų naudai“. Šių skriaudėjų veiklos tikėtinas rezultatas būsiąs tas, kad „pasaulio viešoji nuomonė“ (t.y. tokie pat liberalūs viešieji intelektualai, kaip T. Venclova) įtikės, kad (tikras siaubas!) „Lietuvoje reiškiasi fašistinės nuotaikos“. Visi šitie R. Vanagaitės skriaudėjų sėjami dalykai esą blogesni „negu bet kokie Rūtos Vanagaitės teiginiai“. Gąsdindamas, jog R. Vanagaitės skriaudėjai teikia naudą V.Putinui, iškilusis intelektualas „nepastebi“ intensyvios viešųjų ryšių specialistės veiklos Rusijoje ir to, kad jos gaminamas turinys yra intensyviai naudojamas tos pačios V. Putino propagandos. Jeigu iškilusis intelektualas būtų nors kiek nuoseklus, „naudinga idiote“ pirmiausiai turėtų vadinti R. Vanagaitę.

Pasitelkęs šias manipuliacijas viešųjų intelektualų šviesulys apverčia įvykio moralinę traktuotę aukštyn kojomis: ne R. Vanagaitė turėtų jausti kaltę dėl išskirtinai ciniško išpuolio, bet „pjudytojai“ ir jų reprezentuojama visuomenė; R. Vanagaitė gali tęsti toliau, o „pjudytojai“ ir visuomenė turi elgtis kitaip. Tokį apvertimą gali atlikti tik žmogus, kuris yra ne mažiau moraliai degradavęs už pačią R. Vanagaitę.

Laiško pabaigoje randame „padorios diskusijos“ paminėjimą. Tai yra dar viena manipuliacija. Jeilio profesorius sugestionuoja, kad su Rūta Vanagaite reikėtų diskutuoti. Tačiau padori diskusija implikuoja… padorumą, kitaip tariant, tai, kad moralės principų laikosi visos diskusijos šalys. Padori diskusija su bet kokius padorumo principus pamynusia ciniška melage yra neįmanoma. Moraliai sveikoje visuomenėje su tokiais asmenimis nėra diskutuojama; jiems rodoma panieka ir jie į viešą erdvę, kurioje vyksta padorios diskusijos, nėra įsileidžiami, nebent atliktų viešą ir nuoširdžią atgailą, kuria visuomenė patikėtų.

Manipuliacijos Donato Puslio straipsnyje

a) Donatas Puslys apie Rūtos Vanagaitės teiginius

Donato Puslio straipsnis „Vanagai ir Vanagaitė“ sukonstruotas pagal tą pačią schemą, kaip ir T. Venclovos kreipimasis.

Kaip rašėme, Jeilio profesorius nenori kalbėti apie R. Vanagaitės teiginius ir jų vertinti. Tą patį daro ir D. Puslys. Skirtumas tik tas, kad T. Venclova kalba, jog nežinojimas būdingas jam pačiam, todėl jis nesiimąs nieko spręsti, o D. Puslys kalba apie tai, kad neaiškiuose klausimuose nieko neturėjusi spręsti R. Vanagaitė. Abiem atvejais viešieji intelektualai išsisuka nuo R. Vanagaitės teiginių vertinimo, jų melagingumo ir cinizmo atskleidimo. D. Puslio manipuliacija yra gudresnė negu T. Venclovos, nes leidžia imituojant „subalansuotą požiūrį“ švelniai pabarti viešųjų ryšių specialistę už „nepatikrint[ų] teigin[ių]“ skleidimą, už rūpinimąsi „tik vieš[aisiais] ryš[iais] ir skandal[u]“, už neprofesionalumą. Tokį „subalansuotą požiūrį“ autorius palydi atitinkamomis rekomendacijomis:

Nuoširdžiai linkiu, kad šią pamoką išmoktų ir pati R. Vanagaitė, nes mokytis iš savo klaidų, atsiprašyti ir pakilti yra ne gėda, o stipraus žmogaus požymis.

Pavaizdavęs R. Vanagaitės cinišką išpuolį kaip švelnaus pabarimo vertas klaideles D. Puslys imasi aiškinti, kad šis išpuolis išvis nevertas didesnio dėmesio. Esą „kai kurie R. Vanagaitės teiginiai galimai yra klaidingi“ ir būtent „čia ir slypi visa problema“. Anot D. Puslio, „[s]varbiausia yra tiesa“, o viešųjų ryšių specialistei, kuriai skleidžiamų teiginių teisingumas ne itin rūpėjęs, „dabar skiriama pernelyg daug dėmesio, kurio ji nėra verta“. Taip kalbėdamas jis pasitelkia tą pačią manipuliaciją kaip T. Venclova: R. Vanagaitės išpuolis nureikšminamas akcentuojant intelektualinį įvykio aspektą, o moralinį aspektą eliminuojant tiek, kiek įmanoma neprarandant įtikinamumo.

Nureikšminęs R. Vanagaitės išpuolį, D. Puslys duoda ir patarimų, į ką vietoje tokio „nereikšmingo“ įvykio galima būtų nukreipti dėmesį:

Savo socialiniame tinkle savaitgalį mačiau ne vieną įrašą, kaip žmonės į R. Vanagaitės žodžius atsakė ne burnodami ant jos, o keliaudami susitikti su dar gyvais Laisvės kovų dalyviais, tvarkydami partizanų kapus ir atminimo vietas. Tai puikiausias pavyzdys, kaip dera atsakyti, nes juodintoja nėra verta dėmesio. Dėmesio yra verti tie, kurių atminimą norime puoselėti. Dėmesio verta mūsų istorija, kurią turime stengtis kuo geriau pažinti.

Matome, kad T. Venclova ir D. Puslys R. Vanagaitės teiginius traktuoja panašiai: abu išsisuka nuo vertinimo, abu akcentuoja intelektualinį ir maksimaliai eliminuoja moralinį įvykio aspektą tokiu būdu nureikšmindami viešųjų ryšių specialistės išpuolį.

b) Donatas Puslys apie visuomenės reakciją į Rūtos Vanagaitės teiginius

Aptardamas visuomenės reakciją D. Puslys, kaip ir Jeilio profesorius, nenori nors kiek tikslesne kalba įvardinti tos reakcijos pobūdį. Jis pareiškia ketinąs kalbėti apie tai, „ką T. Venclova įvardijo kaip R. Vanagaitės pjudymą“. Čia slypi dviguba manipuliacija. Pirma, žodis „pjudymas“ paverčia ciniškąją viešųjų ryšių specialistę nepelnytai nukentėjusia auka. Antra, skaitytojas kviečiamas pasitikėti Jeilio profesoriaus autoritetu ir pritarti jo pateiktai traktuotei, tačiau šio kreipimasis yra ištisai melagingas ir manipuliatyvus.

Pristatęs R. Vanagaitę kaip pjudymo auką, D. Puslys panaudoja triuką, neprieinamą T. Venclovai. D. Puslys, būdamas ne laicistinės, o katalikiškos pakraipos viešasis intelektualas, gali pasitelkti simuliakrinės arba neoliberaliosios krikščionybės šalininkų sofistines gudrybes. „Bernardinų“ redaktorius rašo:

[P]risiminiau brolio Arūno Peškaičio mintis, kaip Jėzus kalbėjo miniai, norinčiai akmenimis užmėtyti moterį. Jis kalbėjo taip, kad įsiaudrinusi minia virto asmenimis, kuriems ėmė veikti ne bandos instinktas, o savirefleksija. Ką ir kodėl darome? Juk šiuo atveju svarbiausia yra ne sugalvoti kuo daugiau etikečių R. Vanagaitei, ne iškeikti ją ir amžiams atriboti.
[...]
[J]ei jau kalbama apie kažkuo nusidėjusį, prasikaltusį asmenį, tai ši biblinė istorija mus moko vieno – krikščionis turi siekti ne užmėtyti akmenimis, kad ir simboliniais, o siekti to asmens pasikeitimo, atsivertimo. Tik tai būtų tikra mūsų pergalė.

Čia yra naudojamasi programiniu simuliakrinės krikščionybės šalininkų triuku – Dievo meilės ir gailestingumo principo akcentavimu, „pamirštant“ ir iš esmės eliminuojant kitą, ne mažiau svarbų principą – Dievo teisingumą. Šitaip išdėliojus akcentus mintis kreipiama tokia linkme: gailestingas Dievas esą viską supras ir pasigailės, o žmonės, sekdami Dievu, irgi turi viską suprasti ir būti gailestingi, todėl kiekvienas asmuo yra geras tiesiog toks, koks jis yra. Neigiamas kito asmens poelgių vertinimas ima atrodyti gailestingumo trūkumu. Netenka prasmės krikščioniškas principas „mylėti asmenį, bet nekęsti jo nuodėmės“ – žmogus laikomas geru su visomis jo nuodėmėmis.

Taip ir D. Puslys šioje citatoje mums siūlo mylėti R. Vanagaitę su visomis jos nuodėmėmis – esą neigiamas kalbėjimas apie jos cinišką išpuolį yra krikščioniškos meilės ir gailestingumo trūkumas.

Ne mažiau vertos dėmesio ir „Bernardinų“ redaktoriaus sugestijos: tie, kurie neigiamai vertina R. Vanagaitės išpuolį, esantys įsiaudrinusi minia, besivadovaujanti bandos instinktu, o ne savirefleksija. R. Vanagaitė esanti auka, o visuomenė – jos skriaudikai. Įvykio moraliniai santykiai tokiomis sugestijomis apverčiami aukštyn kojomis: neigiamai vertinantys R. Vanagaitės išpuolį tampa blogesni už ciniškąją melagę.

Kaip ir T. Venclova, D. Puslys nepamiršta paraginti kultūringai diskutuoti neva nepastebėdamas, kad ciniškas melagis negali būti kultūringos diskusijos dalyviu.

Matome, kad T. Venclova ir D. Puslys visuomenės reakciją traktuoja panašiai: nieku gyvu nenori bent kiek tiksliau įvardinti reakcijos pobūdį ir apverčia įvykio moralę pavaizduodami viešųjų ryšių specialistę kaip auką, o pasipiktinusią visuomenę – kaip skriaudikus.

Abiejų dokumentų reikšmė

T. Venclovos viešo laiško ir D. Puslio straipsnio analizę apibendrinsime taip: šie tekstai melagingi ir manipuliatyvūs nuo pradžios iki pabaigos. Šiuo požiūriu viešas laiškas ir straipsnis yra tipiški – panašaus melagingumo tekstai ir pasisakymai yra įprasta viešųjų intelektualų produkcija (žr. ČIA, ČIA ir ČIA).

Šie tekstai reikšmingi tuo, kad jie yra liudijimas neabejotinai nuoširdaus autorių susirūpinimo. Susirūpinimą dviem iškiliems viešiesiems intelektualams kelia, be abejo, ne galimi V. Putino propagandinės mašinos laimėjimai ir ne krikščioniško gailestingumo stoka visuomenėje. Abu autoriai gerai supranta, kad viešųjų ryšių specialistės fiasko yra fundamentalios reikšmės įvykis, iš esmės keičiantis viešųjų intelektualų veiklos sąlygas ir perspektyvas. Visuomenė, vienoje situacijoje parodžiusi, kad netoleruoja melo ir cinizmo, gali panašiai reaguoti ir kitose, neleidusi peržengti vienos „raudonos linijos“, gali stoti ginti ir kitų. Visuomenės nuostatos pasikeitimas gali atvesti prie politikos kurso pasikeitimo tokiose srityse kaip istorijos politika ir ugdymo politika. Komforto era, kada galima buvo užsiiminėti sovietmetį primenančiu ideologiniu ir politiniu indoktrinavimu tylinčiai visuomenei primetinėjant bet ką, kas patinka liberaliesiems intelektualams arba ko pageidauja jų paslaugų užsakovai, gali pasibaigti.

Trumpai kalbant, autoriai yra ne juokais susirūpinę dėl to, kad R. Vanagaitės išpuolis apnuogino per daug ir gali apnuoginti dar daugiau, o kalbant metaforiškai, jie baiminasi, kad visiems pamačius ledkalnio viršūnę, gali atsirasti supratimas ir apie visą ledkalnį.

Apie tai – kitose straipsnio dalyse.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Raigerdas       2017-11-10 16:10

Tai ir pasižiūrėkite dabar pagal kokius principus dirba prokuratūra: pagal G.Orwel’o “Gyvulių ūkyje” parašytus principus ar pagal Lietuvoje galiojančius įstatymus. “Gyvulių ūkyje” yra rašoma, kad “visi gyvuliai yra lygūs, bet kiti yra lygesni”. Štai prokuratūros sprendimas:”„Šiuo konkrečiu atveju įvertinus R. V. pasisakymų šia tema visumą pripažinta, jog duomenų, kurie leistų įrodyti, kad asmuo veikė tiesiogine tyčia, nėra“, – rašoma prokuratūros pranešime spaudai. Prokuratūros vertinimu, R. Vanagaitės teiginiai turi būti vertinami etikos ir moralės aspektais”(delfi.lt). Pažiūrime dabar LR Įstatymus:“154 straipsnis. Šmeižimas
1. Tas, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo,
baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.
2. Tas, kas šmeižė asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje,
baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų”.
GERBIAMI PONIOS IR PONAI, AR JŪS MATOTE ČIA ĮSTATYME KUR NORS KALBANT APIE KAŽKOKIAS TYČIAS AR NETYČIAS? KAS LEIDO PROKURATŪRAI IŠKRAIPYTI FAKTUS APIE MŪSŲ ĮSTATYMUS? AR JIE TEN GIRTI SKAITO, KAIP IR TAS PARLAMENTARAS L.BALSYS? Taigi, po tokių pareiškimų, prokuratūroje turėtų būti paskelbtas karantinas, kad išaiškinti, kaip prokuratūroje atsirado toks virusas, kai įstatymus gali vartyti kaip nori ir traktuoti vienu metu taip, o kitu metu kitaip? Prašau atkreipti dėmesį, kad žemiau esančius komentarus parašiau iki prokūratūros sprendimo ir ten kalba eina apie teisinį nihilizmą. Rusijoje sovietmečiu buvo toks posakis: “Zakon, kak dyshlo, kuda dunul tuda i vyshlo”. Prokuratūra dar kartą pademonstravo, kad mes gyvename pagal tuos pačius sovietinius principus. Tarp kitko, KGB instrukcijoje taip pat yra punktas, kur sakoma, kad “įstatymai turi būti sukurti dviprasmiškai, kad mes galėtume juos pakreipti reikiama linkme”. Tai, kur gi yra ta Lietuvos valstybė? Nėra, kas ją apgintų ir prokuroras pas mus yra aukščiau įstatymų. O tai reiškia, kad ten dirba žmonės, kurie yra paprasčiausiai nekvalifikuoti. Jie negali dirbti prokuratūroje iš vis, nebent rūbinėje. Mūsų valstybė nefunkcionuoja kaip valstybė, nes įstatymai gali būti ir sabotuojami, jų esmė iškraipoma, vienu žodžiu, prokuratūra yra atskira valstybė, kuriai nusispjaut į tokią valstybę, kaip Lietuva. 

pasimatė dar daugiau       2017-11-10 2:48

Už “viešųjų liberalų” kyšo ekonominio liberalo( jo aplinkos žmonės taip teigia) V.Putino ausys. Kas ir buvo seniai sakyta. Dėsningumai ir visi “neįtikėtini sutapimai” verčia manyti, kad ir už LGBT radikalų išpuolių taip pat kyšo Putino ausys.

Raigerdas        2017-11-8 14:25

Štai daugybė žmonių pas mus eina į bažnyčia ir bučiuoja nukryžiuotam Kristui kojas. Klaikuma yra tame, kad šitie žmonės visiškai nereaguoja štai į tokį pat tipą, kuris buvo ir prieš 2000 metų. Tai būtent šitų žmonių dėka jis buvo nukryžiuotas ir ten ne vienas sakė štai tokius žodžius:“Tas 2017-11-7 21:09
Vanagas kaip koks angelas nesumindė nė vienos skruzdėlės”. Taigi, praėjo 2000 metų, o mes vis dar gyvename kartu su velniais. Ir jie, kaip prieš 2000 metų, šneka vos ne žodis į žodį kaip ir tuo metu:“Tas 2017-11-7 21:09
Vanagas kaip koks angelas nesumindė nė vienos skruzdėlės”. Žinokite, jie mus pražudys, kaip ir buvo pražudytas Kristus. Šmeižikas jau nebėra normalus žmogus, nes jis peržengė ribą tarp normos, kuri yra įstatyme, ir kur prasideda nenormalūs dalykai. Vienas iš jų yra šmeižtas. Kadangi šmeižikai sulindo į žiniasklaidą, tai pati žiniasklaida tapo pavojingu dalyku. Visa TSRS buvo pastatyta ant melo iš šmeižtų-pramanų. Norėjai būti rašytojų, privalėjai meluoti ir t.t. Melas tapo kasdienine duona. Todėl ji negalėjo nesugriūti. Rusijoje verkšlena dėl TSRS tik tie, kurie be melo ir šmeižto gyventi negali. R.Vanagaitę aukštinti pradėjo tike tie, kurie patys yra linkę apšmeižti arba linkę į manipuliacijas. Atėjo laikas išsiaiškinti ir suprasti, kad dalis žmonių yra linkę į narkotikus, dalis turi polinkį į vaistus, dalis turi polinkį į nusikaltimus, jų tarpe dalis turi polinkį į vagystes, dalis į šmeižtą, dalis į melą ir t.t. Religijų pašaukimas ir buvo išspręsti šitas problemas moralės pagalba, tačiau įvairaus plauko šmeižikai, melagiai ir kitokie išsigimėliai apsimetė ir tapo tose religijose įtakingais asmenimis, tokiu būdu diskredituodami tą religiją, kuriai jie atstovavo. Reikia suprasti, kad mes esame padalinti ne tik į moteris ir vyrus natūraliu būdu, bet ir į sveiko proto žmones, kuriems jokių problemų nesudaro laikytis įstatymų ir moralės normų, ir į tuos žmonių antipodus, kurie save laiko aukščiau įstatymų ir aukščiau kitų žmonių. Moralumo visuomenėje nepaisymas sukelia būtent tokias pasekmes, t.y. įvairios rūšies apsigimimus. Kova už moralumą visuomenėje turi būti negailestinga. Jeigu pafantazuoti, kad mūsų šalyje yra tik koks 1000 šmeižikų, tai mes būtume viena iš civilizuočiausių tautų Europoje. Bet dabar mes jų turime daugiau nei 300 000, o gal net daugiau. Vokietija, pvz., turi apie 5 milijonus, o gal net daugiau, Rusija gal net daugiau nei pusė jos gyventojų. Čia ir yra tas blogis, su kuriuo nepajėgia susitvarkyti visuomenės. Ir tos visuomenės, kurios pradeda tvarkytis su melagiais, jas neišvengiamai lydi ir lydės sėkmė per amžių amžius. Kito kelio mes neturime, tiksliau pasirinkimo neturime.

Raigerdas        2017-11-8 13:06

Kodėl lietuvių elgesys yra dažnai panašus į rusų? Rusai buvo Sovietų Sąjungoje daugiau nei 73 metus. Lietuviai apie 50 metų. Atitinkamai 23 metai, tai jau yra kita karta. Koks yra pagrindinis požymis šitų Sovietijoje gyvenusių žmonių? Sovietijoje gyvenę žmonės buvo išdresiruoti reaguoti į tai, ką pasakė AUTORITETAS. Todėl įstatymai neturėjo jokios įtakos tiems žmonėms, nes viską sprendė partijos. nebuvo jokio pasitikėjimo nei teismais, nei milicija. Maža to, visi jie buvo laikomi “priešais” ir apie juos buvo prikurta nemaža anekdotų. Taigi, Sovietijoje egzistavo teisinis nihilizmas. Ar kažkas pasikeitė dabar? Rusijoje niekas nepakito, nors milicija buvo pervadinta policija. Lietuvoje šiek tiek įvyko pasikeitimų, bet teisinis nihilizmas išlieka tik jis įgavo kitas formas. Kas labiausiai ignoruoja įstatymus? Tai pirmoje eilėje žiniasklaida, toliau politikai ir šešėlinės ekonomikos veikėjai. Jeigu Lietuvoje nebūtų toleruojamas šmeižtas, kuris pas mus tapatinamas su “kitokia nuomone” arba “kritika’, tai šitokio atvejo nebūtų įvykę. Mes turime Žurnalistų etikos inspektorių, kurio funkcijos niekaip nesutampa su ten atliekamu darbu. Turime Žurnalistų Etikos kodeksą, Visuomenės informavimo etikos komisijas ir turime įstatymus, ir netgi tokį dalyką kaip LR Konstituciją. Ir esame vieni iš pirmųjų Europoje įkūrę Konstituciją. Ir ką? Atleiskite, turint tokią armiją visokių tarnybų ir valstybės tarnautojų, jūs nesugebate sutramdyti keletą šmeižikų? Atleiskite, bet į žurnalistų fakultetus priimamas bet kas, netgi psichiškai nesveiki žmonės, kuriuos aš pažįstu ne vieną asmeniškai. Ne vienas iš jų yra linkęs į paranoją, ne vienas iš jų turi maniakalinių idėjų ir t.t. Vilniaus Universitete į tai užmerkiama akis, nes jie apie tai nieko neišmano. Dabar rašoma apie Viešųjų ryšių specialistę. Gerbiami ponios ir ponai, ar jūs suprantate, kad tai nesuderinami dalykai, nes melas ir Viešieji ryšiai yra du nesuderinami dalykai. Bet Lietuvoje MANIPULIAVIMAI ir įvairios manipuliavimo kontoros pasivadina VR Kontoromis. O dabar pažiūrime į tą mūsų “niekieno nežinomą” ir “nematomą” Konstituciją. Štai jos 25 straipsnis:“Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija”. Tai, kas čia neaišku? Čia viskas aišku. Tai, kodėl nėra vykdoma? Todėl, kad mes vis dar gyvename Sovietijoje, nes tebėra tie seni įpročiai, kurie jau buvo perduoti naujoms kartoms. Todėl mūsų valstybė vis dar klampoja tame pačiame G.Orwel’o “Gyvulių ūkyje”, kur “Visi gyvuliai yra lygūs, bet kiti yra lygesni”. Išvada viena - mes vis dar kenčiame nuo kiauliškų poelgių tik todėl, kad valstybė mūsų NEFUNKCIONUOJA kaip valstybė, nes ten dirbantys gali sabotuoti LR konstitucijos nuostatas, ignoruoti jas, ir demonstruoti nepagarbą ĮSTATYMUI. R. Vanagaitė pasielgė ne tik amoraliai, bet peržengė įstatymų nustatytas ribas. Tačiau pas mus, vis dar gyvuojant tai pačiai Sovietijos dvasiai, yra painiojama KLAIDA, MORALINIO KODEKSO NUSIŽENGIMAS ir NUSIKALTIMAS. Mes klystame visi ir per dieną tai pasitaiko ne kartą. Už klaidas niekas nėra baudžiamas, nes klysti yra žmogiška, nes mes ne robotai. Tačiau AMORALUS ELGESYS jau yra smerktinas, o už nusikaltimą, kadangi yra padaryta žala, žmogus jau privalo būti baudžiamas. Bet iki tokių ABC-ėlinių dalykų mūsų tarnyboms “tobulėti” gali prireikti net 100 metų, nes bukumas yra jau labai įsišaknijęs ir sunkiai išraunamas dalykas.

Tas       2017-11-7 21:09

Vanagas kaip koks angelas nesumindė nė vienos skruzdėlės.

Rimantas       2017-11-7 14:44

Venslovo motina, žmona ir vaikai žydai.Tad jis tiesiog negali būti nešališkas.Nors, atvirai sakant, niekad nekreipiau dėmesio į tautybę,o štai su šiuo komentaru jis parodė savo tikrąjį veidą.

Kodėl taip skirtingai?       2017-11-7 13:24

Kai Rūta Janutienė parašė knygas “Raudonoji Dalia” apie Grybauskaitę ir “Dinastija” apie patriarxsą Landsbergį nebuvo tokio triukšmo, kaip dabar dėl R. Vanagaitės knygos “Mūsiškiai” sukilo šunauja iš delfių, alfų, TV ir dar velniai žino iš kur?

Stasys       2017-11-7 10:39

A, apie tuos “mėšlavabalius” nesinori nei girdėt, anei matyt jų. Geriau tegu jie verdasi savo tose sultyse .....

Jules       2017-11-7 10:38

Istoriją, kaip visuotinai žinoma, geriausiai išmano, Jūsų žiniai, buvę kolchozų traktoristai, mechanizatoriai ir, žinoma, diletantai bei elektrikai. VU absolventai toli nuo istorijos mokslo. Iki Gorbio jos kaip ir nebūta. Liūdna, kai VU absolventai nesugeba atmokti tai, ko juos išmokė pseudo docentai, pseudo mokslininkai. Jie, baigę VU, paprastai neišmano matematikos, fizikos, chemijos, nemoka elementarios aritmetikos ir negeba, geriausiu atveju, iš šešių atimti tris. Jie ir Neosovietinės Oligarchijos sąlygomis atėmę  tebegauna šešis, o kas nesutinka, tuos įskundžia ir gali pasodinti net iki 12 metų cypės, geriausiu atveju išmesti iš darbo be nerašytos, konspiracinės teisės įsidarbinti. Diletantai mano, kad skirtingai nuo kitų mokslų, istoriją galima gan lengvai, savarankiškai įvaldyti, turint galvą, mokant skaityti ir mąstyti, o ne turint tik subinę kaip ne vienas iš mūsų šiandien, kad turi, žodžiu, greitai susipažinus su dominančiomis sriritimis, faktais, dokumentais ir archyvais, kai pasiseka kaip prie Gorbio ir Jelcino. Londono archyvai uždaryti. Pavyzdžiui, galima, mokant anglų ir prancūzų kalbas, galima laisvai perskaityti visas Niurnbergo proceso popierkas, bylas, dokumentus, sprendimus ir liudijimus. Susipažinti su pasaulio konspiracija ir agresija. Visa Niurnbergo medžiaga išleista atskiromis knygomis su raudonais, žaliais ir mėlynais viršeliais – skaitykit, draugai VU absolventai, ir žvenkit. O šiaip bepigu VU absolventams su docentais vaidint erelius, žinant, kad prasčiokams pažinimo laisvė ribojama – sodinama už tiesą, nes tiesa turi „Anti“ dedamąją. Yra gi, draugai, paskelbtas ir Žydų perkėlimo į Palestiną paktas, kitaip angliškai – The Transfer Agreement arba Haavara Agreement, pasirašytas tarp Vokietijos vyriausybės ir ko, patys susižinokite, netingėkite, kas supranta angliškai ir…, taigi, laikas ir mokslų daktarams atmokti ir nebeengti, nebekvailinti runkeliukų. Na, bet yra kaip yra – istoriją išmano kol kas tik diletantai ir buvę kolchozų traktoritai. Kolchozų milijonieriai neišmano kartu su Seimo Prezidentu.

pagaliau       2017-11-6 23:11

Ledai pajudėjo. Tiesa pasakyta. Atgal kelio nėra. Koks malonumas skaityti tokį šaunų straipsnį. Nepalikta akmens ant akmens iš tų melagių, šmeižikų manipuliacijų. Atsibodo, kiek galima kentėti jų karaliavimą.

Jules       2017-11-6 21:53

Kas tie profesionalūs istorikai? Diplomuoti dezistai, mitomaniakai, mitomanai ar kas tokie?

De fakto       2017-11-6 21:42

Venclova autoritetu gali būti tik litvakams ir ne daugiau.

>klausimų klausimas       2017-11-6 20:28

sadistų-budelių dušanskių. raslanų ir aibės kitų enkavedistų nusikaltimai ir jų “hobis” - traiškyti aukoms genitalijas, varyti į panages adatas ir dar daugybė kitų kankinimo būdų  tau, matyt, yra priimtini. Tarybiniais laikais nusikaltėliu negalėjo būti rusas, dabar - žydas, o lietuvis pagal tave visada nusikaltėlis.

Lietuvis       2017-11-6 20:23

Labai teisinga autoriaus išvada kad T.Vencova yra” žmogus ne mažiau moraliai degradavęs nei pati R.Vanagaitė”. Man teko matyti kaip Amerikos išeiviai   (“Dipukai”)  dar praeito amžiaus 8-9 dešimtmetyje vengė bendravimo su šiuo Jeilio profesoriumi, nes matyt per savo vargus buvo įgiję refleksą jausti žmogaus prigimtį  ir vidines nuostatas.  Beje, ir kitos autoriaus įžvalgos yra pagrïstos, giliai ir teisingai atspindinčios nuomonę, kad politika be principu veda prie blogio , kaip teigė M.Gandi.

 

 

 

 

 

 


S

 

Verdiktas       2017-11-6 19:57

Žydai,kurie bijo analizuoti JUDENRAT veiklą ,yra BAILIAI.

16 -oji divizija nahrsiai kovėsi       2017-11-6 19:52

bet daugiausia priešai sutrukdydavo kautis ,pataikydami į dešinės rankos smilių...

Misteris       2017-11-6 19:49

Sulyginęs sadisto dušlanskio ar jastrebaitės akis ,radau bendrą protėvį.

Rom       2017-11-6 11:54

Labai dėkoju autoriui. Negalima palikti “profesoriaus” ramybėje, kaip rašo Vladas Vilimas. “Profesorių” reikia visur nušvilpti, kad į Lietuvą nebenorėtų kojos įkelti.Dar kartą - siūlyti atimti medalį.

$+$       2017-11-6 10:58

“...o tie komunistai dažnai buvo žydai” (R. Vanagaitė).

Klausimas retorinis! O kas tada buvo ta komunistų partiją?! Jei, pavyzdžiui, 16-oji lietuvišką diviziją atvirai vadinama “Žydų divizija”, tai kodėl komunistų partiją nėra vadinama tikruoju vardu?

nėra atsakingų už valstybę       2017-11-6 10:49

Labai gerbiu ir visada atidžiai skaitau p. Laisvūno straipsnius. Ačiū Jums.
Tačiau šis Vanagaitės išpuolis prieš iškilųjį Lietuvos partizaną atskleidė ir kitą didelę mūsų valstybės problemą - užsienio politikos lygį, arba tiksliau - tik jos imitavimą. Vakar “Savaitės” laidoje labai akivaizdžiai parodyta, kaip R. Vanagaitė šmeižė Lietuvą Baltarusijoje, pasinaudodama Lietuvos ambasados patalpomis, šmeižė Latvijoje, St. Peterburge, Izraelyje, davė interviu per įvairias radijo stotis. Ir jokios reakcijos iš atsakingų ambasadų darbuotojų, iš užsienio reikalų ministerijos, pagaliau iš prezidentūros, kuri atsakinga už užsienio politikos formavimą. O tai reiškia, kad atsakingos institucijos, išlaikomos iš mūsų pinigų, nieko nedirba, tik simuliuoja darbą. Didžiulė politologų armija taip pat liko šio skandalo šešėlyje.
Tada norom nenorom prisimename buvusią seimo narę G. Kildišienę ir aplink ją sukeltus skandalus: Gretos kailiniai, automobilis, jos knyga…Ir šiais, tariamai, dideliais skandalais buvome maitinami gal pusę metų. Kai tuo tarpu Vanagaitės “Mūsiškiai”, kaip didžiausias šedevras, buvo plačiai pristatinėjama net A. Tapino.
Grįžtant prie Vanagaitės skandalo atsiskleidžia didžiulis Lietuvos valstybės supuvimo mastas. Nuo pat viršūnės. Tada pradedi nesuprasti - iš kur tie aukšti tų ponų ir ponių reitingai? Prezidentų, kurie išbūna(tik išbūna) po dvi kadencijas? Ir iš mūsų gyvenimų pavagia po dešimt metų...

Patiko pradžia       2017-11-6 10:17

“Straipsnyje nebus analizuojama T. Venclovos literatūrinė kūryba.” Iš tikrųjų tai ten ir nėra ką “analizuoti”.

Klausimų klausimas       2017-11-6 10:02

Yra labai įdomi knyga: PARTIZANŲ AUKŲ TERORO ATMINIMŲ KNYGA, kurioje išvardintos apie 10 tūkstančių aukų pavardžių, kuriuos nužudė taip vadinami “miško broliai”. Nors, kaip rašo vieno straipsnio autorius Gintaras Vaičiųnas, kad P. Masilionio sudarytame vardyne pateikta daug pavardžių ir kitos informacijos, bet įvelta nemažai klaidų ir netikslumų. Sutinku su Vaičiūnu, kad sudarant tokį ilgą aukų sąrašą galėjo įsivelti kai kurių klaidu, bet, kiek man žinoma, dar ne visos “miško brolių” aukos išvardintos ir įrašytos šioje P. Masiulionio knygoje. Nors Vaičiūnas surašė, sakysime, apie šimtą netiksliai įrašytų aukų pavardžių, bet dar lieka apie 9900 aukų, tai reiškia, kad po visą Lietuvos teritoriją išžiudytą tiek žmonių, pavieniais ir šeimomis,tai kas gali paneigti, kad tas “miško brolis” Ramanauskas vanagas neprisidėjo prie tų, nors keletą, žudimo? Dabar jau išsiaiškinti manau nėra įmanoma. Nors vieni, mažuma, teigia kad tas Vanagas yra didvyris, o tie, dauguma, pasakis kad jis yra budelis (teroristas).

ruta       2017-11-6 9:38

Puiki   liberastinio ‘ledkalnio ’ analize , aciu Gerb. Autoriui .

Laikas eiti       2017-11-6 9:20

į politiką.Tačiau Vanagaitė čia smulki žuvelė,palyginus,kas užsako muziką.

Hau       2017-11-6 9:09

Apie didvyrišką Vanago gyvenimą žinau iš man artimų žmonių pasakojimų. Todėl,kai išgirdau viešą vanagaitės išpuolį,pasilutau asmeniškai įžeista. Àčiū L. Šopauskui už nuoseklią ir išsamią analizę.


Rekomenduojame

Seimas aiškinsis, kokia jo pozicija dėl ES ateities vizijos: parengti trys skirtingi projektai

Vienas iš šiuolaikinės dvasininkijos veidų..., arba Kai politinis korektiškumas svarbiau negu krikščionybė!

Gintaras Karosas. Vytis

Kavarskas pagerbs laisvės kovotojų, šios parapijos ganytojų mons. Alfonso Svarinsko ir Algimanto Keinos atminimą

Rimantas Jonas Dagys. Kaip gyvensime ratifikavę Stambulo konvenciją, arba Ką reiškia „gender blender“ (video)

Lietuvos medikų sąjūdis kviečia pasirašyti nacionalinį susitarimą

2017-ųjų Laisvės premija skirta laisvės gynėjai, politinei kalinei s. Nijolei Sadūnaitei. Sveikiname!

Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Ar laisvoje visuomenėje reikalingi draudimai? Atsakymas A. Tereškinui

Andrius Narbekovas. Transseksualizmas – medicininiai ir etiniai aspektai

Dešimtmetį skurdinami aukštųjų mokyklų dėstytojai: padėtis katastrofiška

EP reakcija į „Rojaus popierius“: raudona kortelė padedantiems slėpti mokesčius

Vytautas Radžvilas. Nekalti žaidimai?

Algimantas Rusteika. Apie pasaulį anapus ekrano

Europos Parlamentas griežtina poziciją dėl Lenkijos

Pirmoji pasaulyje „gyvybės vizas“ žydams išdavė Lietuva, bet pasaulis to nežino

Pirmą kartą Danijos teismas už teroristinius nusikaltimus atėmė pilietybę

Kviečiame paremti Andriaus Švarplio peticiją – apginkime ir krikščioniškų pažiūrų Seimo nario žodžio laisvę

Karolis Kaupinis. Viešas laiškas tiems, kuriems rūpi

1863–1864 m. sukilimo dalyvių palaikus siūloma palaidoti Rasų arba Bernardinų kapinėse

Vytautas Radžvilas. Prigimties pabaiga

Dr. Ignas Kalpokas. Kodėl socialiniai tinklai tapo politikos technologijų dalimi?

Povilas Urbšys. Esu seksistas ir mužikas

Žilvinas Nečiūnas. Kas „gelbėja“ Gedimino kalną

Andrius Navickas. Sutrikusio žmogaus žalojimas nėra rūpestis jo teisėmis ir laisve

Apie Dainiaus Kepenio „lengvatikystę“, arba Kokia argumento „atsimena iš pasakojimų“ vertė?

Savo parašu paremkime Aldonos Jankevičienės peticiją: apginkime tuos, kurie žuvo vardan Tėvynės, pareikalaukime teisingumo

Rita Miliūnaitė. Ar požiūris į kalbą reiškia požiūrį į valstybę?

Mihailas Neamţu. Sorosas ar Tocquevilleʾis?

Kas pagimdė medikų bruzdėjimus?

Giulio Meotti. Naujoji oficiali Europos istorija: krikščionybė trinama, islamas propaguojamas

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.