Laisvūnas Šopauskas. Kaip Mantas Adomėnas idiotų ieškojo

Laisvūnas Šopauskas   2014 m. vasario 12 d. 8:15

63     

    

Laisvūnas Šopauskas. Kaip Mantas Adomėnas idiotų ieškojo

Adomėno straipsnis „Putinas naudingų idiotų ieško dešinėje“ vertas atidaus dėmesio dėl keleto dalykų. Vienas jų – pats autorius. Mantas Adomėnas ne šiaip politikas ir Seimo narys, bet konservatorių partijos vedlio Andriaus Kubiliaus ginklanešys, konservatorių šešėlinėje vyriausybėje jam pavesta rūpintis „konservatyviąja modernizacija“, akivaizdžiai pretendentuojantis į svarbiausio konservatorių intelektualo statusą.

Antra, straipsnis svarbus dėl platumo, išsamumo ir reprezentatyvumo. Jame artikuliuojamas, galime neabejoti, oficialiai aprobuotas konservatorių partijos požiūris ir į užsienio politikoje, ir Lietuvoje vykstančius politinius procesus. Iš šio teksto galime susipažinti ne tik su oficialiai deklaruojama pozicija, bet ir sužinoti tikrąsias, nedeklaruojamas konservatorių pažiūras, ne taip jau sunkiai įskaitomas „tarp eilučių.“ Straipsnis puikiai atspindi konservatorių elito, pristatančio savo partiją kaip patriotinę ir konservatyvią politinę jėgą, tikrąją būklę.

Adomėno straipsnį sudaro dvi dalys ir išvados. Pirmojoje dalyje (I–II sk.) autorius aptaria Putino Rusijos propagandines akcijas Vakarų valstybėse, antrojoje dalyje (III sk.) – tai, ką jis pristato kaip analogišką Rusijos veiklą Lietuvoje – ir išvadose (IV sk.) – formuluoja, kokias pamokas turėtų įsisąmoninti ir Lietuvos, ir viso pasaulio konservatoriai. Nesunku pastebėti, kad nors Lietuvos reikalams skirta mažesnioji straipsnio dalis, būtent ji yra pati svarbiausia, o apie Putino propagandines akcijas Vakaruose Adomėnas rašo ir trivialias pamokas pasauliniam konservatyviajam judėjimui formuluoja tik tam, kad dalis, skirta Lietuvai ir joje pateikta viso straipsnio pagrindinė – „radikalizuojančių“ tinklų – tezė, įgytų reikiamą kontekstą ir atrodytų įtikinamesnė.

Aptarsime iš eilės minėtas straipsnio dalis.

Adomėnas apie Putino Rusijos intrigas Vakarų valstybėse

Dalyje, skirtoje Putino Rusijos propagandinėms akcijoms, galime išskirti tris tezes:

a) Vakaruose Putinas ieško „naudingų idiotų“ tarp konservatyvių pažiūrų politikų ir visuomenininkų;

b) Putinui puikiai sekasi tokių „naudingų idiotų“ rasti;

c) Vakarų valstybėse vyksta plataus masto politinės dešinės radikalizacija: stiprėja radikalioji kraštutinė dešinė, silpnėja nuosaikioji, racionalioji; šį procesą Kremlius bando visomis išgalėmis skatinti.

Su (a) teze galima sutikti. Putino režimas iš tiesų ir Rusijos viduje, ir užsienyje save pristato kaip tradicinių vertybių – patriotizmo, šeimos, moralės ir religijos – gynėjus, o Rusiją – kaip šalį, kuri šio režimo dėka atsilaikė prieš moralinės ir socialinės degradacijos tendencijas, kurioms pasidavė Vakarų visuomenės, ir kuri dabar yra tapusi tradicinių vertybių gynybos forpostu, atsakingu už visos europietiškosios civilizacijos likimą. Tokią propagandą, kai ji nukreipiama į Vakarų visuomenes, galima lyginti su Sovietų Sąjungos vykdytomis propagandinėmis akcijomis, ir teigti, jog panašiai, kaip komunistinis režimas kadaise ieškojo „naudingų idiotų“ politinėje kairėje, taip dabar Putino režimas panašių naivuolių ieško dešinėje – tarp konservatyvių politikų ir visuomenininkų.

Dėl (b) tezės – Putinui puikiai sekasi „naudingų idiotų“ rasti – tenka rimtai suabejoti. M. Adomėnas uoliai pluša rankiodamas pavyzdžius ir bandydamas per tuos pavyzdžius parodyti stulbinamą rusiškosios propagandos sėkmę Vakarų valstybėse ir pavaizduoti, jog dešiniųjų pažiūrų politikų, kuriuos Putinas apmulkino, yra gausu kone visose dešiniųjų partijose ir organizacijose. Adomėnas pasitelkia politikų Marine’os Le Pen, Nicko Griffino, Andrejo Mölzerio, Gáboro Vonos ir Béla Kovácso, Nikolajaus Michaloliako ir, be abejo, aktoriaus Gérardo Depardieu pavyzdžius. Pavyzdžiai patys savaime ir jų gausa mažai ką duoda; svarbus yra pavyzdžių reprezentatyvumas – tai, ar jie atspindi reikšmingas tendencijas, ar tik atskirus, mažareikšmius epizodus.

Pavyzdžių reprezentatyvumu, o kartu ir autoriaus apibendrinimais tenka rimtai suabejoti. Kokie yra tikrieji rusiškosios propagandos Vakarų valstybėse sėkmės mastai, galima įvertinti palyginus šios propagandos rezultatus su ankstesnės sovietinės propagandos rezultatais. Sovietiniams propagandistams pavyko suvilioti ir apmulkinti gausius kairiuosius intelektualus ir politikus, palaikyti pastarųjų nuoseklų ir nuoširdų daugelį dešimtmečių trukusį atsidavimą, taip susukti jiems galvas, kad šie nekreiptų dėmesio į plačiau žinomus milžiniško masto komunistinio režimo nusikaltimus. Putino propagandinių žaidimų rezultatai, palyginti su įspūdingais sovietinių propagandistų „laimėjimais“, atrodo itin kuklūs. Nieko sistemiškai reikšmingo dabartinei rusiškajai propagandai Vakarų valstybėse nuveikti nepavyko: „laimėjimai“ apsiriboja atskirais apmulkintais konservatyviais politikais ir visuomenininkais, atskiromis simpatijų Rusijai deklaracijomis, dešiniųjų publicistikoje kartkartėmis pasirodančia mintimi „nors Putinas brutalus diktatorius, bet homoseksualų propagandos draudimui aš pritariu“. Nors kiek gausesnio ir įtakingesnio aktyvių asmenų sluoksnio ir organizacijų tinklo, kuris simpatizuotų Rusijai ir ją nuosekliai remtų, Putino propagandai sutelkti Vakarų valstybėse nepavyko. Konservatyvūs asmenys, turbūt, yra kur kas atsparesni rusiškajai propagandai negu kairiųjų pažiūrų šalininkai.

Dar prastesni reikalai su Adomėno (c) teze – Vakarų valstybėse vyksta plataus masto politinės dešinės radikalizacija: stiprėja radikalioji kraštutinė dešinė, silpnėja nuosaikioji, racionalioji.

Adomėnas nuolatos pravardžiuoja „radikalais“ ir „kraštutiniais“ visas organizacijas ir judėjimus, kurios skelbiasi priklausančios politinei dešinei ir oponuoja politikos erdvėje įsitvirtinusioms „centro dešinės“ partijoms. Suprask skaitytojau: jei kas nors yra dešinysis ir oponuoja „centro dešinės“ partijoms, tai jis yra radikalas ir ekstremistas, nes politinio spektro dešinėje, be „centro dešinės“, gali būti tik kraštutinė dešinė, ar ne taip?

Suprantama, tokios sugestijos yra gryniausia sofistika, kurią kažin ar gali padaryti įtikinamesnę žodžių „radikalus“ ir „kraštutinis“ kartojimas ad nauseam* visame straipsnyje. Oponavimas įsitvirtinusioms „centro dešinės“ partijoms visiškai nerodo „radikalizmo“ ir „kraštutinumo“. Norint parodyti politiko ar organizacijos „radikalizmą“ ir „kraštutinumą“ derėtų parodyti, ką gi tokio „radikalaus“ ir „kraštutinio“ tas politikas ar organizacija siūlė ar nuveikė. To Adomėnas nepadaro ir todėl skaitytojas neturi jokio pagrindo pasitikėti Adomėno vertinimais.

Adomėnas į tai galėtų atšauti, jog jis rašė labiau išprususiam skaitytojui, kuriam relevantiški faktai yra puikiai žinomi. Tačiau tam labiau apsišvietusiam skaitytojui bus žinomi ir tam tikri dalykai, kuriuos aptardamas (c) tezę neišvengiamai aptartų bet kuris politologas, bet apie kuriuos kažkodėl tyli Adomėnas.

Vienas iš jų yra visuotinai žinomas „centro dešinės“ partijų oportunizmas, pasiekęs tokį lygį, jog daugelio Vakarų šalių rinkėjai įžvelgia rimtą pagrindą abejoti, ar tos partijos vis dar tebėra dešiniosios, vis dar tebėra konservatyvios, ar joms rūpi valstybė, ar jos tebesilaiko nors kokių principų ir tebeturi nors kokių idėjų? O gal iš šių partijų teliko sambūriai asmenų, kurie nebeturi jokių idėjų ir principų, jokios atsakomybės, gal vienintelis juos telkiantis principas yra noras būti valdžioje? Oportunizmo ir idėjinio tuštumo simboliu galėtų būti Didžiosios Britanijos konservatorių partija, kuriai valdant buvo priimtas homoseksualų „santuokas“ įteisinantis įstatymas. Ką toks įstatymas ir tokia partija gali bendro turėti su konservatizmu? Nusivylimas „centro dešinės“ partijomis ir naujų, joms oponuojančių konservatyvių partijų ir organizacijų iškilimas yra žymia dalimi reakcija į minėtąjį oportunizmą.

Tarp šių naujųjų partijų, organizacijų ir judėjimų yra keletas tokių, kurie susilaukė tikro pasaulinio žinomumo. Jas Adomėnas, be abejo, žino, bet net nepamini. Viena jų yra Didžiojoje Britanijoje įsisteigusi partija UKIP (United Kingdom Independence Party), jau spėjusi iš Britanijos konservatorių partijos paveržti daug rėmėjų ir balsų. Kita yra vadinamoji „arbatėlės partija“ – konservatyvus sąjūdis, sukilęs prieš JAV Respublikonų partijos oportunizmą ir dabar darantis reikšmingą įtaką šios partijos politikai nuo vietinio iki nacionalinio lygmens.

Plačiai žinomą „centro dešinės“ partijų oportunizmą ir plačiai žinomus UKIP bei „arbatėlės partijos“ pavyzdžius Adomėnas nutyli neatsitiktinai. Vos apie šiuos dalykus užsiminus susvyruoja jo (c) tezė – paaiškėja, kad „centro dešinei“ oponuoja ne kokie radikalai ir ekstremistai, o visiškai normalūs konservatyvių pažiūrų piliečiai, neabejingi savo šalių ir vaikų likimui, o „centro dešinės“ nuosmukis yra ne kažin kokių radikalų veiklos ir ne Putino intrigų, bet pačios „centro dešinės“ degradavimo pasekmė.

Adomėnas puikiai supranta, kad iš (a)–(c) tezių yra teisinga tik (a), o kitos dvi – melagingos ir tyčia sukonstruoja tariamą šių tezių pagrindimą siekdamas skaitytoją apgauti. Ši apgavystė Adomėnui yra labai svarbi, nes nuo jos sėkmės priklauso dalies apie Lietuvą įtikinamumas. Juk jei Putino intrigos stulbinamai sekasi Vakaruose, argi nuostabu, kad Lietuvoje jam sekasi dar geriau? Jei Putinas sugeba suskaldyti Vakarų dešiniuosius, argi nuostabu, kad dar efektyviau tai jis daro Lietuvoje?

Adomėnas apie „radikalizuojančius tinklus“ Lietuvoje

Lietuvos tendencijoms skirtoje dalyje Adomėnas pateikia ir „grindžia“ jau girdėtą (d) tezę apie „radikalizuojančius tinklus/bendruomenes“:

(d) Rusija veikia Lietuvos politinę sistemą per radikalių bendruomenių kūrimą, kurio siekiamas galutinis rezultatas yra dešiniųjų jėgų, vienintelių galinčių pasipriešinti Rusijos užmačioms, susiskaldymas ir nusilpimas.

Tezė jau girdėta, straipsnio naujumą garantuoja tezės plėtotė – Adomėnas aiškina, kaip „radikalizuojančios bendruomenės“ atsiranda ir funkcionuoja, kokie žmonės į jas įsitraukia, ir svarbiausia – įvardija, kurie Lietuvoje veikiantys sambūriai laikytini „radikalizuojančiomis bendruomenėmis“ ir kaip tos bendruomenės kenkia Lietuvai.

Adomėnas rašo:

Tokios radikalios bendruomenės suburiamos apie skandalingą, visuomenėje kontroversijas keliantį įvykį, tokį, kaip Garliavos istorija ar Eglės Kusaitės byla.
Pats pirminis įvykis, be abejo, nutinka savaime. Tačiau jam paaiškinti sukuriama sąmokslo teorija, su didžiule energija, išmone bei ištekliais brukama per visus įmanomus informacinės įtakos kanalus.
[…]
Aplink sąmokslo teoriją buriasi „įtikėjusių“ būrys, sudarantis būsimos radikalios bendruomenės branduolį. Visi su įvykiu susiję veiksmai ir poslinkiai nušviečiami sąmokslo teorijos šviesoje; naudojama paprasta, bet efektinga schema „(paprasti) žmonės prieš (korumpuotą, susimokiusį) elitą“. Apeliuojama į paplitusią resentimento jauseną ir realų juntamą teisingumo stygių; jiems prilipdomas prieš valstybę ar jos gyvybiškai svarbias institucijas (teisėsaugą, VSD) nukreiptas paaiškinimas. Bendruomenė kuriasi tiek realiai, tiek kaip virtualus informacijos sklaidos ir koordinavimo tinklas internete. Prie nusivylusių, sąmokslo teorijoms imlių, kardinalių naujovių ieškančių žmonių šliejasi „visuomeninio intereso gynėjai“, ieškantys žinomumo ar patogių progų politinei karjerai, kažkada svarbūs buvę žmogaus teisių gynėjai, visuomenės gyvenimo šalikelėje pasilikę autoritetai, pajutę šiuose procesuose sau politinio „antrojo kvėpavimo“ galimybę.

Vis dėlto įstabiausias šio proceso momentas yra pirminio skandalingo įvykio „išsukimas“ viešojoje erdvėje – jame matyti ir nemenki finansiniai bei organizaciniai resursai, ir PR-iniai bei kūrybiniai gebėjimai, kuriuos sunku būtų įtarti esant tarp ganėtinai paprastų radikalios bendruomenės narių.
[…]
iš pradžių paskiriama palyginti nedaug resursų „išsukti“ viešiesiems įvykiams, galintiems turėti visuomenėje skaldantį, radikalizuojantį poveikį, tuomet stebima, kurie iš jų įgis potencialą sukrėsti Lietuvos valstybę iš pamatų, ir tada ten sukoncentruojami ženkliai didesni resursai. Jie tarsi sodinukai, kurie laistomi ir tręšiami, laukiant, kuris iš jų suvešės ir praaugs visus kitus.

Skaitant šį pasažą krenta į akis tai, kad Adomėnas stengiasi išsiversti neveikiamosios rūšies veiksmažodžiais ir veiksmo nominalizacijomis: „bendruomenės suburiamos“ (kas suburia?), „įvykis, be abejo, nutinka savaime“ (kas padaro ką?), „sukuriama sąmokslo teorija“ (kas sukuria?), „brukama“ (kas bruka?), „veiksmai ir poslinkiai nušviečiami“ (kas nušviečia?), „naudojama paprasta, bet efektinga schema“ (kas naudoja?), „apeliuojama į … teisingumo stygių“ (kas apeliuoja?), „prilipdomas … paaiškinimas“ (kas prilipdo?), „įvykio „išsukimas“ viešojoje erdvėje“ (kas „išsuka“?), „stebima“ (kas stebi?), „sukoncentruojami resursai“ (kas skiria resursus?).

Adomėnas, norėdamas parodyti, kad „radikalių bendruomenių“ steigimąsi inspiruoja Rusijos žvalgyba, turėtų dėstyti faktus apie tai, ką ir kur rusų šnipai padarė. Tačiau autorius visomis priemonėmis bando to išvengti. Suprantama, kodėl – faktų apie šnipų dalyvavimą steigiant „radikalias bendruomenes“ sunku būtų surasti, o prisipažinus, jog jų nėra, visa šita graži schema tėra tuščias svaičiojimas. 

Anot Adomėno, „pirminių įvykių“, kurie „nutinka savaime“ ir iš kuriais vykusiai manipuliuojant galima inspiruoti „radikalių bendruomenių“ atsiradimą, Lietuvoje įvyksta gausiai. Prie tokių įvykių priskirtinas pedofilijos skandalas, Kusaitės teismų procesas, Gatajevų teismas, CŽV kalėjimų istorija, „Snoro“ bankrotas, kontroversijos dėl atominės energetikos ir dėl skalūnų dujų gavybos, kova prieš juvenalinę justiciją ir, suprantama, žemės referendumo iniciatyva.

Visas šitas „pirminių įvykių“ sąrašas yra melagingas. Pasistengę į bet kurį iš jų pažvelgti objektyviai pamatysime rimtas, be to, sistemines, ne epizodines, valstybės ir teisėsaugos problemas, o ne „radikalių tinklų“ steigimą vadovaujant Latvių gatvėje įsikūrusiems šnipams.

Pasak autoriaus, 2012 metai nužymėję „radikalių tinklų kūrimo“ kokybinio virsmo tašką – per sėkmingai ir koordinuotai veikiančius informacinius tinklus radikalizuota visuomenės dalis susitelkė. Informacinius tinklus Adomėnas aiškiai įvardija ir charakterizuoja nieko „nevyniodamas į vatą“:

Tai beveik išskirtinai internetiniai portalai ir socialinių tinklų iniciatyvos: nuo „Tiesos.lt“, FB veikiančių profilių „Matrica Lietuvoje“ ir „Magdalena Šventoji“ iki „Ekspertai.eu“, „Alkas.lt“ ar net „Propatria.lt“, nuo egzotiškojo „Versijos.com“ iki įvairių iniciatyvų, nukreiptų prieš skalūnų dujas ir atominę elektrinę, nuo „Žemės vardu“ iki „Būkime vieningi“, skelbiančio: „Lietuva nėra laisva, Lietuva yra vakarų kolonija“.

Ta internetinė scena nuolat keičiasi, tačiau ją vienija bendros temos ir pasikartojantys motyvai: pirmiausia, klasikinė populistinė priešprieša „žmonės“ vs. „korumpuotas elitas“; prieš establishmentą ir valstybę nukreiptos ideologijos skleidimas […]

Negana to, jiems būdingas programiškas antivakarietiškumas, nuolatinė agitacija prieš ES, NATO ir JAV, pasikartojančios temos – etnocentrizmas ir antisemitizmas, agitacija prieš kapitalizmą, rinkos ekonomiką ir parlamentinę demokratiją.

Galiausiai, juose nuolat skleidžiamos tos temos, kurios tiesiogiai palankios didžiajai Lietuvos kaimynei ir tiesiogiai priešiškos Lietuvos strateginiams interesams: prieš skalūnų dujas, prieš branduolinę energetiką, už referendumą, paneigiantį Lietuvos stojimo į ES metu priimtus įsipareigojimus ir – be abejo – už referendumų kvotos sumažinimą. Turbūt nereikia nė sakyti, kad absoliuti dauguma nelietuviškos kilmės medžiagos šiuose šaltiniuose turi rusiškus informacijos ir ypač interpretacijos šaltinius.

Vėl nuosekliai melagingas pasažas. Adomėnas suplaka skirtingos prigimties reiškinius – tokius kaip veidaknygės paskyra „Matrica Lietuvoje“ ir portalas ekspertai.eu, ir tai, kas tam tikru mastu būdinga pirmiesiems, priskiria visiems. Dar galėtume Adomėno paklausti: o kodėl „radikalių tinklų“ sąraše neatsirado vietos portalui Bernardinai.lt? Pakenktų paties stropiai kuriamam krikščioniškos orientacijos politiko įvaizdžiui? Juk temų ir autorių sutapimas akivaizdus. Štai Bernardinai.lt apžvalgininko Daliaus Stanciko straipsniai beveik visada tą pačią dieną pasirodo ir Alkas.lt, ir Tiesos.lt, ir Ekspertai.eu, ir ProPatria.lt. Ir atvirkščiai – Bernardinai.lt skelbia ir šių portalų parengtas publikacijas.

Kaip rašėme, faktų apie rusų šnipų dalyvavimą kuriant„radikalias bendruomenes“ Adomėnas nepateikė. Be abejo, tokių faktų stygius ambicingam sofistui nėra jokia kliūtis. Jei nėra faktų, pagrindžiančių kokio nors dalyko egzistavimą, galima pasinaudoti vadinamuoju „geriausio paaiškinimo išvedimo“ (angl. inference to the best explanation) metodu, t. y. teigti, kad geriausias arba vienintelis įmanomas aiškinimas negali apsieiti be to dalyko egzistavimo. Būtent taip elgiasi Adomėnas: sukonstruoja samprotavimą, neva parodantį, jog „radikalių bendruomenių“ egzistavimo geriausias ar net vienintelis galimas paaiškinimas yra nurodymas į Rusijos žvalgybos įsikišimą.

Adomėnas rašo:

Kas leidžia teigti, kad šie radikalų tinklai yra iš išorės valdomo proceso dalis, o nėra tik spontaniškai internete susibūrę keistuolių, sąmokslo teorijomis tikinčių žmonių bendruomenės – tokių juk knibždėte knibžda visas internetas?

[…] išvardyti informaciniai kanalai sudaro vieningą sklaidos tinklą, kuriuo naudojamasi, kai reikia vykdyti Lietuvos strateginiams interesams priešišką informacinę kampaniją. Kaip kitaip paaiškinti tai, kad „mergaitės ieškotojai“ staiga ima platinti informaciją prieš VAE, besipriešinantieji „vaikų grobimui“ – agituoti prieš skalūnų dujas, o visi kartu skleidžia rusiškus „memus“ apie grobikiškus JAV interesus Artimuosiuose Rytuose ir piktus Europos Sąjungos kėslus Ukrainoje? Tų pačių žinių, kryptingos – Rusijai palankios, prieš ES ir prieš JAV nukreiptos, Lietuvos interesams priešiškos – tematikos skleidimas, tų pačių veidų ir autorių kartojimasis leidžia daryti prielaidą, kad susiduriame ne su paskiromis, fragmentiškomis radikaliomis iniciatyvomis, bet su koordinuotomis pastangomis telkti radikalias bendruomenes, suburti iš jų vieningą informacijos sklaidos tinklą ir pasinaudoti juo keliant antisistemines politines iniciatyvas ir destabilizuojant Lietuvos politinius procesus.

Kitaip tariant, jeigu tai būtų spontaniškos iniciatyvos, jos kiekviena ir pasiliktų fragmentiškai virti savo sultyse, bendras jų paveikslas turėtų priminti Browno judėjimą.
Tačiau dabar matome, kad jos apsivienija bendra kryptimi, kai tik iškyla svarbi Rusijai parankios, o Lietuvai nepalankios politinės iniciatyvos banga – jų veikimas greičiau primena kryptingą srautą. Parafrazuojant klasikinį indukcinio mąstymo principą, vadinamąjį „anties testą“ (beje, plačiai taikytą būtent komunistų simpatikams atpažinti Šaltojo karo metais) – If it looks like a duck, swims like a duck, and quacks like a duck, then it probably is a duck – galime teigti, kad jeigu radikalieji tinklai skleidžia Rusijai palankią informaciją ir vertybes, trikdo Lietuvos demokratinius procesus ir trukdo jos strateginiams interesams, yra vis dosniai pamaitinami iš neaiškių finansinių šaltinių, juose šmėžuoja su Rusijos interesų skleidimu siejamos figūros – tai veikiausiai ir Latvių gatvės šeimininkai yra kažkur ne per toliausiai.

Adomėno sukonstruotas paaiškinimas nėra nei geriausias, nei vienintelis įmanomas, todėl tenka pripažinti, kad autorius geriausio paaiškinimo metodą naudoja netinkamai. Žymiai paprastesnis, nes apsieina be paslaptingų jėgų postulavimo ir dėl to įtikinamesnis bei geresnis yra toks paaiškinimas: išvardintų sambūrių dalyviai yra ne marginalai ir keistuoliai, o normalūs savo valstybe ir jos realiomis problemomis susirūpinę piliečiai, kurie yra patriotiški ir konservatyvūs, o pažiūrų ir interesų panašumas skatina atskirus sambūrius telktis į platesnį judėjimą; tariama jų prorusiška pozicija tėra konservatorių demagogija.

Tariamas konservatizmas, tikrieji tikslai ir idiotų paieška

Straipsnį Adomėnas užbaigia trivialiomis pamokomis viso pasaulio konservatoriams: Putinas ne konservatorius, tikras konservatorius turi stengtis išlaikyti sveiką protą, konservatyvias vertybes galima puoselėti negarbinant Rusiją valdančio režimo ir Putino.

Be abejo, šioms „pamokoms“ galima tik pritarti. Straipsnio pradžioje nušvietęs tarptautinius konservatizmo reikalus, o straipsnio gale – suformulavęs pamokas viso pasaulio konservatoriams, Adomėnas save pristato kaip mąstytoją, kuriam rūpi ne vien lokalios politinės intrigos, bet ir viso konservatyviojo judėjimo būklė ir likimas. Tačiau nemažas kiekis pasažų ir prasitarimų bei nutylėjimų liudija, kad šis kruopščiai kuriamas įvaizdis tėra apgaulė, slepianti visiškai kitokias pažiūras, tikslus ir rūpesčius.

Vos išdėstęs pamokas pasaulio konservatoriams, Adomėnas rašo:

[...] konservatyvu yra balsuoti už šią savaitę Europos Parlamente priimtą rezoliuciją dėl seksualinių mažumų žmogaus teisių apsaugos, kuri gina homoseksualių asmenų žmogaus teises, tačiau neprimeta valstybėms jokių nuostatų, susijusių su jų pripažįstama šeimos forma.

Su tokia traktuote, beje, nesutinka ir EP nariai nuo Lietuvos, Adomėno partijos bendražygiai (gal jie jau įsitraukė į „radikalizuojančius tinklus“?), kaip ir daugelis pasaulinio konservatyviojo judėjimo, kurio likimas Adomėnui neva taip rūpi, aktyvistų. Tai Adomėnui nedaro jokio įspūdžio; konservatyvios nuostatos etalonu balsavimas už minėtą rezoliuciją gali būti laikomas vien dėl to, kad už ją balsavo konservatorių garbės pirmininkas Vytautas Landsbergis. Matome nemažą Adomėno „lankstumą“ šios rezoliucijos klausimu, neaišku tik, ar šis lankstumas prilygsta britų konservatorių partijos lankstumui.

Daug ką atskleidžia Adomėno pasisakymai apie ES ir „laisvąją rinką“. Europos Sąjunga, anot Adomėno, yra tiesiog „laisvės ir demokratijos erdvė“ be jokių išlygų, ES ir „laisvoji rinka“ yra tiesiog gėris, kritiniai pasisakymai ES ir kapitalizmo atžvilgiu Adomėno yra prilyginami ir vardijami greta tokių „nuodėmių“, kaip antisemitizmas ir išpuoliai prieš parlamentinę demokratiją.

Be abejo, tokia mąstysena turi maža ką bendro su konservatizmu. Ar Adomėnas niekada negirdėjo, kad konservatoriai netiki jokių radikalių socialinių eksperimentų sėkme ir kad „laisvosios rinkos“ bei ES kaip federacinės valstybės projektai yra ne kas kita, kaip radikalūs socialiniai eksperimentai?

Šie pastebėjimai leidžia daryti išvadą, kad Adomėnui konservatizmas nėra nei pažiūros, nei „gyvenimo būdas ir norma“, bet greičiau tik jokio turinio neturintis prekinis ženklas, kurį kažkaip reikia įpiršti „elektoratui“. Beje, pastarasis žodis straipsnyje pavartotas daug kartų, ir frazės, kuriose jis pasirodo, puikiai atskleidžia tikrąjį Adomėno rūpestį: Adomėnui rūpi ne konservatizmo būklė ir likimas, ne Rusijos intrigos Vakarų šalyse ir Lietuvoje, bet tai, kad visokie nelemti aktyvistai jau atėmė nemažą ir kėsinasi atimti dar didesnį „tradicinės dešinės“ partijoms turintį priklausyti elektorato gabalą:

Tradicinių dešinės partijų elektoratas Lietuvoje (o taip pat ir Baltijos šalyse bei Gruzijoje, jei tikėsime šiose srityse dirbančių kolegų atsiliepimais) skaldomas per ypatingą poveikio formą: radikalių tinklų kūrimą.

[…] tamsi, paslaptinga Garliavos istorija, sukrėtusi Lietuvos politinį gyvenimą kaip kažkoks iš gelmių iškilęs monstras: ji per metus pagimdė politinę partiją, gavusią 100 tūkstančių balsų Seimo rinkimuose (netoli pusės jų – iš TS-LKD elektorato)

Panašu, kad ne tik Putinas, bet ir Mantas Adomėnas su visa konservatorių grietinėle ieško idiotų. Tik neaišku, kur pastarasis tikisi tokių surasti, ką tikisi apgauti. Adomėno „politologinėmis teorijomis“ apie Lietuvoje neva aktyviai veikiančius ir rusų šnipų valdomus „radikalizuojančius tinklus“ gali patikėti tik tie, kas visiškai nesigaudo Lietuvos realybėje. Ir Adomėno, ir konservatorių partijos, ir kitų sisteminių partijų cinizmas ir oportunizmas yra toks akivaizdus, kad jo niekaip nepavyks paslėpti nei rūpestingai puoselėjant įvaizdį, nei konstruojant sofistines koncepcijas, nei gąsdinant tariamomis grėsmėmis. Daugelio Vakarų valstybių „centro dešinės“ partijos jau spėjo įsitikinti labai paprastu dalyku: jei nenori, kad piliečiai politikų nelaikytų cinikais, oportunistais ir sukčiais, reikia tiesiog tokiems nebūti; priešingu atveju visuomenė iškels kitus politikus.

* Iki koktumo (lot.)

Autorius – humanitarinių mokslų daktaras, filosofas.

P.S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Sukanya Samriddhi Yojana       2020-02-19 6:00

About SSY Scheme: Sukanya Samriddhi Yojana is a small deposit scheme of the Government of India mean exclusively for a girl child and is launched as a part of Beti Bachao Beti Padhao Campaign. https://www.digitalindiagov.in/sukanya-samriddhi-yojana/CHECK IT. usually i never comment in site but your article is so convincing me to say something about it It’s really a nice and helpful piece of info. I’m happy that you simply shared this useful information with us. Thanks for sharing. I posted some helpful link can you check it for a second ???
Hamdard Franchise
Haldiram Franchise
Dabur Franchise
Amul Franchise Contact Number
Online Shopping Lucky Draw
Online Shopping Lucky Draw
Shopclues Lucky Draw
Snapdeal Lucky Draw
Homeshop 18 Lucky Draw
Flipkart Lucky Draw
hmnt…

CSC Registration       2020-02-6 10:13

Nice post,Thanks for this information. I really appreciate the kind of topics you post here. Thanks for sharing us a great information that is actually helpful. I posted some helpful links can you check it for a second ?
Ayushman Bharat Yojana PMJAY
Sukanya Samriddhi Yojana
NSDC
Pradhan Mantri Kaushal Vikash Yojana PMKVY
Swachh bharat Abhiyan
PMAY Pradhan Mantri Awas Yojana
Digitize India Platform
Pradhan Mantri Mudra Yojana
Digital Seva
Beti Bacho Beti Padhao
Avishek

Hannah Baker       2019-12-30 12:10
contact call support        2019-12-20 7:24
panistefanin       2019-01-30 20:38

Os doy las gracias por la información! Yo estaba buscando y no podía encontrar. Usted me ayudó!
192.168.1.254

HELLO.        2014-10-25 20:05

Where is viagra? Nowhere… Abu rašiniai - pompastiški vapaliojimai apie nieką. No viagra, no cialis, no sildenafil, no kamagra… May be it is bull shit?

cialis_dosage       2014-10-17 23:06
viagra       2014-10-15 16:48
cheap       2014-10-15 15:51
does       2014-10-12 3:35
cialis       2014-09-27 8:42

Hello!
cialis , cialis , cialis , cialis ,

sildenafil       2014-09-27 2:31
cialis       2014-09-26 19:47
without       2014-09-18 21:47
payday       2014-09-11 11:06
cialis       2014-09-1 20:49
cialis       2014-08-27 20:57
cheap       2014-08-27 0:10
online       2014-08-25 10:44
cheap_cialis       2014-08-20 0:51
generic_cialis       2014-08-19 1:46
generic       2014-08-15 11:13
cialis       2014-08-11 19:01
generic_viagra       2014-08-8 3:25
online       2014-08-7 14:44
online       2014-08-7 12:15
cialis       2014-07-18 17:18
cheap_viagra       2014-07-18 15:21
cialis       2014-07-17 12:18
buy_cialis       2014-07-17 10:42
generic       2014-07-15 18:50
viagra       2014-07-6 16:05
buy_cialis       2014-07-5 15:30
generic_viagra       2014-07-5 11:21
online_cialis       2014-07-4 15:21
cialis_online       2014-07-3 4:25
generic       2014-06-22 20:24
generic       2014-06-18 18:48
cialis       2014-06-6 13:11

Hello!
cialis , viagra , cialis , viagra , cialis ,

dysfunction       2014-06-5 10:44
viagra       2014-06-4 18:02

Hello!
cialis , cialis , viagra , viagra , cialis ,

patrijotas       2014-05-5 23:06

konservų tiek šis peniukšlis prisivalgęs ,kad iš užpakalio kaip boba atrodo o iš priekio lig ir ne,ant Rusų tautos tiktai loti temoka o nuo jo lojimo tiktai užpakalis jam pačiam storėja .kad jankiai napalmu Vietnamo gyventojus degino,kad ant Hirosimos ir Negasakio atomines bombas numetė ,kad ant Jugoslavijos bombas mėtė per 740žuvusiu,dar galima tęsti.Tiek ne viena pasaulio šalis nėra žvanginusi ginklais po antro pasaulinio karo kaip jankiai.Taip,kad Adomėnai lok tiktai jau savo užpakali pasisiaurykit,nes labai jau per geras taikinys karo atveju

Adomėnas,       2014-03-1 18:11

ir du Masiuliai.tai pagrindiniai seimo šviesuoliai.

puškinas       2014-02-18 14:21

Autorius piktnaudžiauja logine konstrukcija “nepagautas - ne vagis”. Faktiškai ant vien to ir sulipdytas straipsnis. Adomėno straipsnis - propaganda, duodanti peno pamąstymams, tačiau autorius praleido progą išpūsti tą burbulą. Vietoj konkrečių atsakymų, tezė a) nėra tiesa, nes yra taip ir taip (+informacijos šaltinis), jis teigia a) nėra tiesa, nes Adomėnas to negali pagrįsti.

Turint omenyje švaistūnišką žodyno naudojimą, norėjosi rimtesnio turinio. Iššvaistytas laikas skaitant.

gintas       2014-02-13 21:11

Adomėnas yra trafaretinis liberalas, kosmopolitas, bet politiškai nuovokus - kad galima pasinaudoti konservatyvia elektorato dalimi, jai postringaujant apie tradicijos vertybes ir kartu apie būtinybę jų atsisakyti. Kad neatsilktume nuo ES nešamos “pažangos”.

arvydas       2014-02-13 20:26

lenkiu galvą,Laisvūnai…argumentuota,logiška Adomėno pliurpalų analizė...gavo kembridžo vaikinas į ragus…

Tiesiog       2014-02-13 13:23

If it looks like a duck, swims like a duck, and quacks like a duck, then it probably is adomenas

Kritikas Pikčiurna       2014-02-13 12:53

Valstybė be piliečių yra tuščia abstrakcija. Demokratinės valstybės paradigma remiasi pilietinės visuomenės, kaip suvereno supratimu, o valstybė yra tik piliečius turinti ATSTOVAUTI institucija politinei piliečių valiai bei jų interesams reikšti bei įgyvendinti. Priešingai, totalitarinės valstybės paradigma iškelia valstybės valdžios galias užgrobusios menkos grupelės - gaujos - valią virš visuomenės ir jų santykį traktuoja, kaip šeimininko santykį su jo gyvulių banda, su kuria jis gali elgtis, kaip nori - gali ganyti, kirpti vilną arba paskersti mėsai, panaudoti patrankų mėsai ar kitaip ja manipuliuoti. Pasakymas, kad yra stiprinama valstybė reiškia, kad valstybės aparatas siekia stiprinti savo galias ir taip uzurpuoja pilietinės visuomenės suvereno galias. Tai vienareikšmiai yra kelias į diktatūrą, į visuomenės suskaldymą į “elitą” ir “idiotus”, ką nuolat pabrėžia savo darbais sisteminės partijos, o konservatoriai, su Mantu Adomėnu priešakyje, net atvirai ir žodžiais. Kuo jie skiriasi nuo Putino ar Stalino? Štai kodėl jiems Dalia Grybauskaitė yra ir jų parinkta Lietuvos “dalia”.
Tas pats vertybinis modelis vis ryškiau matomas ir ES, kai ne demokratinė institucija Komisija rengia sprendimus Europos Tarybai ar net Parlamentui, jau nekalbant apie šalių - narių visuomenes. Iš ten jis ir ateina į Lietuvą. Todėl visuomenėja kylančias pasipriešinimo diktatui jėgas jie ir vaizduoja, kaip Putino Rusijos įrankį. Pagal žemaitišką patarlę: “Kuo pats kvep, tuo ir kitus tep…”
Kas neskaitėte ar pamiršote, paskaitykite George’o Orwell’o “Gyvulių ūkis”.
Tai knyga, pagal kurią bandomas kurti “naujasis” Pasaulis.
Tai mes kalti, kad tokius išsirenkame į atstovaujamąją valdžią ir lošiame politinius žaidimus pagal jų primestas taisykles, kurių tikslas mus piliečius skaldyti ir neleisti vienytis.
Būtent todėl teisus komentatorius, pasakęs, kad mes per daug dėmesio skiriame tokiems, kaip Mantas Adomėnas.
Pagrindinį dėmesį reikia skirti ne tokių miglapūčių plepalynėms, bet stiprinti vienybę ir aktyviai ginti savo suverenias teises.
Niekas už mus mūsų neapgins ir geriau už mus nepasakys ko mums reikia. Tereikia susitarti.

Pats       2014-02-12 21:04

Adomėnas, būdamas fariziejumi ir damagogu, nepajėgia įsivaizduoti, ka d gali būti sąžiningų, teisingų ir mylinčių Tėvynę žmonių. O kas dėl “naudingųidiotų”, tai, manau,  Putinas juos be didelio vargo surado konservatorių grietinėlės tarpe. Visas triukšmas “rusai puola” tai tik konservatorių skleidžiama dumų uždanga.

Nuomonė       2014-02-12 20:54

ponas Laisvūnas ieško idiotų kuriuos ponas Mantas rado.
čia atsakymas apie kryptį į apple.

pasiūlyčiau       2014-02-12 18:38

O aš pasiūlyčiau ponui Adomėnui savo intelektą (kuriuo jis taip puikuojasi) panaudoti produktyviau. jei jau ponaitis konservatorius toks įžvalgus, tai tegul pradeda nuo savo daržo.Apsižvagęs turėtų pamatyti, kad tai jo atstovaujamai partijai, kaip ir daugumai partijų, beje, iš esmės visiškai nusispjauti į tai, kas bus po 10 metų. Kai galvoje kirba vienintelė mintis - kaip išlikti valdžioje kuo ilgiau, bet kokia kaina, niekam kitam jūsų galvose, ponai “elitiniai”, vietos nebelieka. jei būtų bent trupučiukas ervės, tai dirbtumėte Lietuvos labui, ne sau. Ir nereikėtų raudonuoti prieš visą pasaulį dėl katastrofiško atsilikimo, skurdo, emigracijos, savižudybių. jei Lietuva taptų gerovės šalimi, niekas iš jos nebėgtų, visi būtų laimingi ir patenkinti - jokia Rusija nei su savo šnipais, nei su propagandom, net su tankais ir lėktuvais neįveiktų. Bet, deja, yra kaip yra - politikeriams mielos tik jų kėdės ir ta vieta, kuri ant kėdės dedama

RaiN       2014-02-12 16:33

Viskas,ka cia parase ponas Laisvunas yra tiesa.taciau ji labiau skirta paciam Adomenui ,o ne placiajai visuomenei.Noreta pasakyti-“vaikine,ne tu vienas cia “gudrus”,mes irgi galime pasisaudyti tavo paties kulkomis”.Taciau placiajai visuomenei daug artimesne yra Apple ikurejo
Steve Jobso koncepsija-viskas turi buti paprasta ir aisku,o visos technines detales tegul pasilieka profesionalu galvose.Na ,o jo neapkaltinsi intelekto stoka,tuo labiau,jog vadovaudamasis sita teorija,jis per desimt metu sukure geriausia pasaulio kompanija.
Lietuvos intelektualu beda ir yra tame,jog jie turedami paciu geriausiu tikslu,niekaip nesugeba paskui save patraukti platesniu visuomenes sluoksniu.Tuo puikiai pasinaudoja tokios partijos,kaip Darbo(uspsx) ar Mazuronio(pax).Sitai suvokdami,neokonservatoriai(Rzma+Admns)  stengiasi ivelti patriotines jegas i tusciazodziavimo nuobodybes,kad tik tauta nepradetu masiskai judeti paskui juos.Nepadarykime si karta klaidos-nesivelkime i pseudokarus su pseudo “intelektulalais”.Geriau aiskinkimes kokie yra tikrieji ju tikslai ir kas tikrieji ju seimininkai. Tik nenustebkime suzinoje,jog ju gali buti ne vienas,ir net ne du. Is ten kur saule teka, is ten ,kur ji leidziasi,is ten,kur jos ziema truksta ir is ten,kur jos visada per daug.“Nothing personal-just business” jums pasakytu ir vieni ir kiti.
Todel mums reikia daugiau Apple OX ir maziau Windows 95 musu gyvenime ,na ir,zinoma Steve Jobs uzsispyrimo siekiant savo tikslo.Ir tada viskas bus gerai,Lietuva.

Šis       2014-02-12 14:21

rašinys - rimta peržvalga ir tiesiog verčia dulkėmis pretenzingus konservatorių vedlių sapaliojimus. Tik apmaudu, kad autorius net kelis kart įkyriai pavartoja prieveiksmį “puikiai”, kuris šiaip jau įgrisęs iki koktumo ir kelia sunkoką fiziologinę reakciją. Kita vertus, ar verta aukoti laiką analizuojant visokias rašliavas, kuriose nei minties, nei prasmės, nei tiesos. Tų rašliavų kalnus prikurpė bemaž visų politikos vertelgų grupių rašeivos. Tų rašliavų tikslai žinomi, nereikalauja nei “atskleidimo”, nei analizavimo. Smagiau priminti toks lietuviškas sakymas: “Ant savo mėšlyno ir gaidys - filosofas”.

Tomas       2014-02-12 12:43

Ne,negalima nei M.Adomėnui nei kokiam kitam politikui leisti sau ramiai plaukti,ar skalyti,ar nesamones postringauti.Traukti reikia juos visus į šviesą per tokį aiškų ir tikslų jų pasisakymų nagrinėjimą,parodant tautai kokie jie yra cinikai,oportunistai ir sukčiai ir kad rinkėjai žinotų,kad už tokius politikus ir už tokią konservatorių partiją balsuoti,tai tas pats kas sau kilpą ant kaklo nertis.Autorius gerai ir taikliai parašė,jei jie nenori,kad apie konservatorius ir kitus,save laikančius dešiniais,nebūtų kalbama ir galvojama,kad jie cinikai,oportunistai ir sukčiai,tai tegul taip ir nesielgia visos tautos akyse.

A. N.       2014-02-12 12:40

O štai vienas kairysis intelektualas Adomėno rašinį komentuoja taip:
“Pperskaičiau Manto Adomėno straipsnius apie Rusijos konservatyvią propagandą. Reikia pripažinti, kad tai yra politinės beletristikos reiškinys. Vis dėlto mane asmeniškai stebina intelektualo Adomėno filosofinės ir politologinės klaidos:
a) naivu manyti, kad sąvoka ‘naudingas idiotas’ vartotina taip pat, kaip ir prieš šimtą metų. Anuomet vis dar tikėta, kad esama protų, kurie gali permanyti visą situaciją. Gi dabar aišku, jog mes visi esame nepermatomumo įkaitai. Šitai ypač pabrėžia kovingasis konservatyvizmas, tad A.M. prisiima vaidmenį, kuris jam visai netinka. Mūsų bendra problema, kad mes nežinome daiktų padėties ir tam tikra prasme esam idiotai;
b) per šimtą metų sąvoka ‘naudingas idiotas’ iš tiesų pakeitė savo turinį, bet klaidinga manyti, kad kairieji visada ir visur buvo maustomi bolševikinės ideologijos. Nuo menševikų ir eserų iki socialdemokratų bei moderniųjų situacionistų kairieji aršiausiai neigė ir kovojo su sovietine propaganda. Šitai negalima taip visiškai ignoruoti kaip A.M., nes istorinė tiesa yra kitokia ir daug aukų pareikalavusi.. Be to autorius ignoruoja visą eilę akademinių debatų bei tekstų, pvz. Gintauto Mažeikio paskutines knygas;
c) pliekdamas nesusivokiančią EU radikalią dešinę autorius nesiteikia bent užsiminti apie mūsų gerbiamą valstybės Prezidentę, kuri geriausiai įkūnyja rusiškojo konservatyvizmo programą, nes iš komunistės pasivertė į kategorišką konservatyvią Ledy ir savo elgesiu iš esmės tik didina visuomenės nepasitenkinimą eurovertybėm. Keista, kad autorius linkęs tikėti politikės metamorfoze, o tuo tarpu šiukštu neprileidžia galimybės, kad Rusijoj ne tik dėl vaizdo, bet iš tikrųjų stiprėja nacionalistinės tendencijos ir didelė dalis tenykštės visuomenės galvoja kaip Adomėnas, t.y. sąmokslo teorijų rėmuose. Tokiu būdu autorius bandydamas sufokusuoti priešą politinės retorikos rytiniame horizonte, praleidžia progą pamatyti pavojų šalia savo partijos būstinės bei akademiškai apmąstyti vakarietiško konservatyvizmo krizę konkuruojančių konservatyvizmų rinkoje. Manau, kad tai verta būtų padaryti, bet šiuo aspektu praverstų kairiųjų ideologijų istorija, nuosekli jos analizė.
Paradoksalu, bet brandi konservatyvios mąstysenos kritika negali apsieiti be kairiosios patirties, kuri turi sukaupusi daugiau ideologinių prieštarų refleksijos…”

Arnė       2014-02-12 12:37

„...išvardintų sambūrių dalyviai yra ne marginalai ir keistuoliai, o normalūs savo valstybe ir jos realiomis problemomis susirūpinę piliečiai, kurie yra patriotiški ir konservatyvūs, o pažiūrų ir interesų panašumas skatina atskirus sambūrius telktis į platesnį judėjimą; tariama jų prorusiška pozicija tėra konservatorių demagogija“. Kodėl konservatoriai nesupranta, kad tokiomis ir kt. pseudoteorijomis jie save naikina?

Aistė       2014-02-12 12:30

Kaip visuomet, puiki analizė. Ji reikalinga, nes analizuoja ne žmogų (kuris šiuo atveju nėra kažkuo reikšmingas), o reiškinį, atspindintį tendencijas

reakcija       2014-02-12 11:31

Yra geras posakis - leisk sudui ramiai plaukti.

Anikė       2014-02-12 10:48

Labai jau panašiai elgiasi Mopsas,lodamas ant Dramblio,norėdamas parodyti,koks
jis drąsus,sargus…Tik karavanas toliau eina,nekreipdamas dėmesio į išsišokėlio konservatorių augintinio skalijimą.Daug toje partijoje gerklingų Mopsų,lojančių reikia ar nereikia…

ar verta?       2014-02-12 10:43

Pridirbo landsbergmasonas krūvelę, o mes dvi savaites tapojam.

Tadas       2014-02-12 10:13

Manau per didelė garbė,analizuoti kiekvieno susireikšminusio kvailelio postringavimus,yra svarbesnių Lietuvai darbų.

viskas paprasčiau       2014-02-12 9:12

balsavo prieš N.Venckienę?

remia Grybauskaitę?

toliau jau net neverta skaityti ką rašo toks niekšelis kaip Adomėnas smile

Mantas Adomėnas ne šiaip politikas ir Seimo narys       2014-02-12 9:00

jis yra konservatorių gaujos niekšelis.


Rekomenduojame

Agnė Širinskienė. #MeloKojosTrumpos

Andrius Švarplys. Apie rinkimų rezultatus trumpai

Audrius Bačiulis. Geras švogeris ir už giminę geresnis

Vytautas Sinica. Apie neva politizuotą Genocido ir rezistencijos tyrimų centro darbą

Andrius Švarplys. Žlunga kitas didelis mitas: kad islamas nekelia didelių problemų

Irena Vasinauskaitė. Rinkimai ar pilietinės visuomenės koma?

Ramūnas Aušrotas. Išgyvenom dar vieną dieną?

Rasa Čepaitienė. Kelios pastabos apie rinkimus ir NS pasirodymą juose

Almantas Stankūnas. Liberalusis mitas apie laisvę

Svainio džiaugsmai: „Sveiki atvykę į naują Lietuvą“, arba „Pagaliau galime tikėtis vienalyčių santuokų įteisinimo, pasipriešinimo išmokoms ir paša…“

Robertas Grigas. Ir taip dabar 4 metus?! Kaip iškęsti…

Vytautas. Radžvilas. Ir vis dėlto mes gimėme ir subręsime Laisvei ir Lietuvai!

Andrius Švarplys. Draudimas agituoti neatitinka Konstitucijos

Algimantas Rusteika. Jau galiu kalbėti

Tomas Viluckas. Kokių žingsnių vertėtų imtis, kad iškiltų NS pagrindu jėga, kuri 2024 m. peržengtų 5 proc. barjerą?

Nida Vasiliauskaitė. Už ką balsuoji, o kas iš to išeina, arba Kas vadinama „laisvai demokratiškai išrinktos valdžios legitimumu“?

Vytautas Sinica. Mintys po rinkimų

Vytautas Radžvilas. Porinkiminė Nacionalinio susivienijimo spaudos konferencija Valdovų rūmuose: kodėl vertėjo?

Rinkimų rezultatai ir porinkiminės replikos: Ramūnas Aušrotas, Audrius Bačiulis (papildyta)

Algimantas Rusteika. Tai buvo tiesioginė provaldiška agitacija už valdžios partijas

„XXI amžiaus“ klausimai kardinolui Sigitui Tamkevičiui apie artėjančius Seimo rinkimus

Geroji Naujiena: Ir mes visa galime Tame, kuris mus stiprina

Tariasi peliukai prieš rinkimus…

Liudvikas Jakimavičius. Rinkimų sufleriai

Vytautas Radžvilas. Susigrąžinkime savo Lietuvą!

Audrius Bačiulis. Vytautai – Patirtis ir Energija, arba Už ką aš balsuosiu

Smulkieji verslininkai ir Nacionalinis susivienijimas pasirašė visuomeninį susitarimą

Liudvikas Jakimavičius. Balsuokim protingai

Andrius Švarplys. Užvis svarbiausia – stabdyti valstybę, kad ši nesikištų į privačią žmogaus sferą

Vytautas Sinica. Išmesto balso mitologija

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.