Bažnyčios socialinis mokymas

Laisvūnas Šopauskas. Atsakymas Tomui Viluckui: Nebe tie laikai? (II)

Laisvūnas Šopauskas   2015 m. lapkričio 16 d. 3:19

14     

    

Laisvūnas Šopauskas. Atsakymas Tomui Viluckui: Nebe tie laikai? (II)

Tęsinys. Pirmąją dalį skaitykite ČIA.

T. Vilucko argumentacija kaip „Dabar nebe tie laikai, kad…“ argumentacijos atvejis

Pirmoje straipsnio dalyje padarius išvadą, jog visi devyni T. Vilucko argumentai yra atmestini, atrodytų, galima būtų kritikos uždavinį laikyti atliktu. Vis dėlto analizę derėtų pratęsti, nes T. Vilucko argumentai pasižymi tam tikru vieningumu ir atspindi tam tikrą mąstymo tendenciją, vertą atidaus dėmesio.

Pirmiausia atkreipkime dėmesį į penktąjį, šeštąjį ir aštuntąjį argumentus. Šie trys argumentai remiasi pažiūra, jog tam tikras principas, kurio praeityje buvo laikomasi, dabar dėl tam tikrų priežasčių yra tapęs nebesvarbus ar nebeteisingas – pažiūra, jog dabar dėl tam tikrų priežasčių nebebūtina rimtai vertinti tai, kas anksčiau buvo vertinama rimtai. Tai leidžia T. Vilucko samprotavimą laikyti argumentacijos „Dabar nebe tie laikai, kad…“ atveju.

Su tokia argumentacija susiduriame gana dažnai, nes ji tam tikrose auditorijose yra paveiki ir ją sukonstruoti labai lengva. Šiai argumentacijai inicijuoti tereikia ištarti frazę „Dabar nebe tie laikai, kad…“ (variantas – „Dabar nebe viduramžiai, kad…“) ir prie jos, jau pagal savo skonį, prikabinti sakinį, nusakantį kokį nors reiškinį, kurio atžvilgiu dominuojantis požiūris kadaise buvęs kitoks negu dabar. Pavyzdžiui, pasakome „Dabar nebe tie laikai, kad…“ ir tęsiame toliau kaip mums patinka:
- draustume pornografiją;
- smerktume sugyventinius;
- smerktume atsitiktinius lytinius santykius;
- draustume abortus;
- laikytume, kad homoseksualizmas – nuodėmė;
- laikytume, kad vienalytės santuokos yra nevisavertės;
- auklėtume merginas taip, kad jos taptų geromis žmonomis ir motinomis;
- neleistume jaunimui rūkyti kanapių;
- būtume patriotai;
- tarnautume kariuomenėje;
- nepriimtume į kariuomenę moterų;
- bijotume nuodėmės;
- bijotume pragaro;
- tikėtume religiniais prietarais…

Argumentacijos „Dabar nebe tie laikai, kad…“ paveikumas remiasi dviem retai kada eksplicitiškai suformuluojamomis prielaidomis:
a) žmogaus prigimties kintamumo teze;
b) visuomenės progreso teze.

Pagal (a) tezę žmogaus prigimtis yra plastiška, nuolatos kintanti ir prisitaikanti prie kaskart kintančių visuomeninių aplinkybių. Pagal (b) tezę visuomenė nuolatos tobulėja, o kartu su visuomene tobulėja ir joje gyvenantys žmonės. Pritarimas (a) tezei verčia manyti, kad tam tikros pažiūros ir praktikos laikui bėgant tampa nebepriimtinos, nes nebeatitinka pakitusios žmogaus prigimties. Pritarimas (b) tezei leidžia iš esmės bet kokias naujoves vertinti teigiamai, nes tos naujovės atitinkančios aukštesnę visuomenės ir žmogaus raidos pakopą.

Žmogaus prigimties kintamumo ir visuomenės progreso tezės, nors ir neartikuliuotos, suteikia T.Vilucko argumentacijai vieningumo ir tam tikro įtikinamumo.

Štai pirmasis T. Vilucko argumentas viso labo yra jo nuomonės ar intuicijos išsakymas. Tokį argumentą pripažinome neformalia logine klaida. Bet žvelgiant iš žmogaus prigimties kintamumo ir visuomenės progreso tezių perspektyvos, šis argumentas gali atrodyti netgi svarus. Juk jei žmogaus prigimtis kinta, o visuomenė bei žmogus – tobulėja, tada T. Vilucko, kuris yra apsišvietęs šiuolaikinis žmogus, nuomonė ar intuicija gali atrodyti svarbesnė negu prieš daugelį šimtmečių gyvenusių Kristaus, Bažnyčios tėvų ir popiežių pozicija.

Antrąjį argumentą atmetėme kaip oponento pozicijos apibūdinimą emociškai įkrautais žodžiais. Bet žvelgiant iš žmogaus prigimties kintamumo ir visuomenės progreso tezių perspektyvos šis argumentas gali būti suprantamas kaip tinkamas. Pažengusioje visuomenėje pažengę žmonės nerūšiuoja kitų pagal etiketes ir nestigmatizuoja, tai kodėl taip turėtų daryti Katalikų bažnyčia?

Formuluodamas trečiąjį argumentą T.Viluckas siūlo laikyti skyrybas mažesniu blogiu už tam tikrą didesnį blogį. Teigėme, kad priėmę T. Vilucko požiūrį gauname prieštaravimą. Taip pat sakėme, kad jokios aplinkybės nepriverčia rinktis skyrybų kaip mažesnio blogio. Bet žvelgiant iš žmogaus prigimties kintamumo ir visuomenės progreso tezių perspektyvos, šis argumentas gali atrodyti priimtinas: pažengusios visuomenės ar pažengusio ir apsišvietusio žmogaus požiūris, jog skyrybos yra mažesnis blogis už tam tikrą didesnį blogį ir yra tinkamas šeimos problemų sprendimo būdas, yra priimtinesnis už senąją poziciją, jog sakramentinė santuoka yra neišardoma, ir už seniau gyvavusias praktikas, leidusias sakramentinę santuoką išsaugoti. Taigi, jei esama prieštaravimo tarp naujosios ir senosios pozicijos, senąją poziciją reikia tiesiog pakeisti.

Ketvirtąjį argumentą atmetėme kaip neformaliąją loginę klaidą argumentum ad misericordiam. Bet žvelgiant iš žmogaus prigimties kintamumo ir visuomenės progreso tezių perspektyvos, šis argumentas gali atrodyti priimtinas. Juk gailestis, į kurį apeliuoja T. Viluckas, yra emocija, būdinga pažengusiai visuomenei ar pažengusiam ir apsišvietusiam žmogui. Iš šios perspektyvos žvelgiant, pažengusios visuomenės ar pažengusio ir apsišvietusio žmogaus emocijos turi prioritetą senų beširdiškų požiūrių ir praktikų atžvilgiu.

Kritikuodami penktąjį T. Vilucko argumentą sakėme, kad visuomenėje dominuojančių pažiūrų kitimas (šiuo atveju – pokyčiai, susiję su sekuliarizacija) nėra joks pagrindas Bažnyčiai keisti kokias nors pažiūras ir praktikas. Bet žvelgiant iš žmogaus prigimties kintamumo ir visuomenės progreso tezių perspektyvos, visiškai natūralu manyti, kad pasikeitus visuomenėje dominuojančioms pažiūroms pasikeičia pati visuomenė ir pasikeičia žmogus, o senosios doktrinos ir praktikos nebeatliepia pasikeitusios žmogaus prigimties bei pasikeitusių praktikų ir todėl turi būti keičiamos.

Kritikuodami šeštąjį argumentą sakėme, kad T.Viluckas apjungia dviejų tarpusavyje nederančių požiūrių centrinius elementus: Kristaus mokymą apie santuoką ir šiuolaikines pažiūras apie romantinę meilę kaip santuokos pagrindą bei romantinės meilės ryšio svarbą žmogaus gyvenime. Žvelgiant iš žmogaus prigimties kintamumo ir visuomenės progreso tezių perspektyvos, prieštaravimas gali būti nesunkiai išspręstas: pažiūros apie romantinę meilę kaip santuokos pagrindą bei romantinės meilės ryšio svarbą žmogaus gyvenime gali būti laikomos pažengusios visuomenės tendencija, nemenkas civilizacijos pasiekimas, kuris turi prioritetą prieš pasenusias, tegul ir Kristaus autoritetu paremtas pažiūras.

Aštuntajame argumente dabar galiojančius reikalavimus asmenims, kurie išsiskyrė, sudarė civilinę santuoką ir norėtų dalyvauti Eucharistijoje, T. Viluckas laiko utopiškais ir negerbiančiais Dievo sukurto žmogaus lytiškumo. Mūsų kritika rėmėsi tuo, kad T. Vilucko požiūris kyla iš šiuolaikinių pažiūrų apie romantinę meilę kaip santuokos pagrindą ir nerimto požiūrio į Kristaus mokymą apie santuoką. Žvelgiant iš žmogaus prigimties kintamumo ir visuomenės progreso tezių perspektyvos šis argumentas gali atrodyti priimtinas: kodėl gi pažengusios visuomenės pažengęs žmogus turėtų rimtai žiūrėti į kokias nors pasenusias pažiūras, trukdančias jam vadovautis šiuolaikiniu požiūriu į santuokos esmę ir būdą pasiekti asmeninę laimę?

Kritikuodami devintąjį argumentą sakėme, kad T. Vilucko siūlomas Eucharistijos sakramento teikimo praktikos pakeitimas reikštų fundamentalius Bažnyčios doktrinos pokyčius. Žvelgiant iš žmogaus prigimties kintamumo ir visuomenės progreso tezių perspektyvos, prioritetas teiktinas, žinoma, ne pasenusiai doktrinai, nebeatspindinčiai pažengusios visuomenės ir pažengusio žmogaus poreikių, bet tiems pokyčiams, kurių tokiai visuomenei ir tokiam žmogui reikia.

Taigi šios dvi neartikuliuotos tezės – žmogaus prigimties kintamumas ir visuomenės progresas – suteikia T. Vilucko argumentacijai kryptį, leidžia ją suprasti kaip priimtiną ir laikyti įtikinama.

Tačiau abi šios tezės yra abejotini modernios nekrikščioniškos filosofijos teiginiai, kurie – ir tai šioje diskusijoje svarbiausia – yra nesuderinami su Bažnyčios mokymu. Katalikų bažnyčia visada laikėsi pozicijos, jog egzistuoja nekintama žmogaus prigimtis ir šią prigimtį atitinkanti objektyvi moralinė tvarka, o teiginiai apie ją yra objektyviai teisingi arba klaidingi. Žmogaus prigimties kintamumo tezė implikuoja, kad objektyvios moralinės tvarkos nėra ir būti negali. Atitinkamai, negali būti objektyviai teisingų arba klaidingų moralės teiginių. Progreso koncepcija turi nurodyti progreso kriterijų. Vienintelis su Bažnyčios mokymu suderinamas visos visuomenės – visuomenės kaip visumos, o ne atskirų visuomenės aspektų – progreso kriterijus galėtų būti mažėjantis nuodėmingumas. Bet nuodėmė yra asmeninio apsisprendimo, o ne visuomeninių dėsningumų rezultatas, todėl jokio visuomenės progreso Bažnyčia pripažinti negali. Taigi, dėl abiejų tezių principinio nesuderinamumo su fundamentaliomis Bažnyčios doktrinos prielaidomis argumentacija „Dabar nebe tie laikai, kad…“ katalikų ginče dėl Bažnyčios doktrinos ir praktikos negali būti naudojama.

Čia vertėtų pasidomėti, kaip argumentaciją „Dabar nebe tie laikai, kad…“ taiko mąstytojai nekatalikai, nes jie šį argumentacijos būdą taiko nuosekliau ir drąsiau.

Prancūzų mąstytojas Ogiustas Kontas (Auguste Comte, 1798–1857) teigė, kad žmogaus protas visoje visuomenėje ir atskiruose moksluose vystosi dėsningai pereidamas tris etapus: teologinį arba fiktyvųjį, metafizinį arba abstraktųjį ir mokslinį arba pozityvųjį. Teologiniame etape konstruojami aiškinimai nurodo į asmens bruožais pasižyminčias dievybes, metafiziniame etape – į beasmenes abstrakčias sąvokas, moksliniame etape – į stebėjimo ir eksperimento rezultatus ir remiasi moksliniu metodu. Perėjimas nuo vieno prie kito etapo reiškia žmogaus proto ir visos visuomenės progresą. O. Kontas buvo įsitikinęs, kad gyvename moksliniu žmogaus proto raidos etapu, o bet kokios pažiūros, nepriklausančios mokslui, tėra liekanos iš ankstesnių teologinio ir metafizinio etapų, kurioms dėsningai lemta išnykti („Nebe tie laikai, kad…“) – ir kuo greičiau, tuo geriau. Tradicinių religijų atliekamą visuomenę integruojančią ir moralę formuojančią funkciją, anot O. Konto, ateityje turėtų perimti „Žmonijos religija“, kurios dogmatiką ir liturgiją jis pats ir ėmėsi kurti.

Vokiečių mąstytojas Karlas Marksas (Karl Marx, 1818–1883) teigė, kad kalbant apie visuomenę reikia skirti visuomenės bazę (gamybinės jėgos ir gamybiniai santykiai) ir antstatą (socialiniai santykiai, teisiniai ir politiniai institutai, ideologija, t.y. religija, moralė, pasaulėžiūra). Gamybinėms jėgoms ir gamybiniams santykiams pasiekus tam tikrą išsivystymo lygį, susiformuoja išnaudotojų ir išnaudojamųjų klasės. Pagrindinis visuomenės raidą nulemiantis faktorius yra gamybinės jėgos ir gamybiniai santykiai (bazė); jie nulemia, koks bus antstatas. Antstato poveikis bazei taip pat egzistuoja, bet kur kas silpnesnis. Todėl visuomenės progreso kriterijus yra gamybinių jėgų ir gamybinių santykių raida. Pagal tai, kokios egzistuoja gamybinės jėgos ir santykiai, ar egzistuoja, ir jei egzistuoja – kokios yra išnaudojamųjų ir išnaudotojų klasės, visuomenės raida gali būti suskirstyta į tokius etapus (nuo primityviausio iki pažangiausio): neklasinė pirmykštė bendruomeninė santvarka, azijinė santvarka, vergovinė santvarka, feodalinė santvarka, kapitalistinė santvarka ir būsima neklasinė komunistinė santvarka. Anot K. Markso, ideologija, t.y. religija, moralė ir pasaulėžiūra, visada išreiškia tam tikros klasės interesus ir todėl objektyvaus turinio neturi ir yra beprasmiška ją vertinti teisingumo požiūriu. Tačiau klasė, kuri yra tam tikros ideologijos nešėja, tam tikru istoriniu laikotarpiu gali būti pažangi klasė (nes jos įsitvirtinimas padeda plėtotis gamybinėms jėgoms ir santykiams), vėlesniu laikotarpiu ta pati klasė gali būti reakcinga (nes jos dominavimas ima stabdyti gamybinių jėgų ir santykių raidą). Štai buržuazijos klasės ideologija, kol 16–18 a. ji kovojo su kapitalistinės ekonomikos raidai trukdžiusia feodalų klase, buvo pažangi, o feodalų klasės ideologija, atitinkamai, reakcinga (feodalų klasės idėjoms atėjo „Nebe tie laikai, kad…“). 19 a. viduryje buržuazinė ideologija tapo reakcinga, nes ėmė trukdyti tolesnei gamybinių jėgų ir santykių raidai, vedančiai prie neklasinės komunistinės visuomenės susiformavimo (buržuazijos klasės idėjoms atėjo „Nebe tie laikai, kad…“). Religijos pagrindinė funkcija, anot Markso, yra ideologinė – puoselėti išnaudojamųjų klasės narių tarpe iliuzijas apie anapusinį teisingumą ir susitaikymą su esama padėtimi šioje žemėje, kad tik jie neimtų kovoti prieš savo išnaudotojus ir ginti savo materialiųjų interesų. Proletariato klasė, kuri kovoja prieš kapitalistų klasę ir kurios dėsninga pergalė ateityje atves prie beklasės komunistinės visuomenės susiformavimo, turi vadovautis ideologija, kuri religiją atmeta (religinėms idėjoms atėjo „Nebe tie laikai, kad…“). 

O. Konto ir K. Markso koncepcijos parodo tam tikrą svarbų dalyką. Jeigu mes remiamės žmogaus prigimties kintamumo ir visuomenės progreso tezėmis, tada mes negalime pripažinti, kad egzistuoja objektyvi moralinė tvarka ir ją atspindinčios objektyvios moralinės tiesos. Moralinę tvarką esame priversti įsivaizduoti kaip kintančią, moralinių pažiūrų negalime vertinti teisingumo požiūriu – jos vertintinos tik kaip adekvačios arba ne laikmečiui, kaip pažangios ar reakcingos. Ir mąstant šitokiu būdu jokios pažiūros negali būti padarytos išimtimi, taip pat išimtimi negali būti padaryta ir religija (ir atskiros religinės pažiūros, ir visa religija). Jei mes, mąstydami pagal schemą „Dabar nebe tie laikai, kad…“, galime atskiras religines pažiūras atmesti kaip pasenusias, nebeaktualias, nebetinkančias pažengusiai visuomenei ir pažengusiam žmogui, tai kodėl reikėtų kur nors sustoti ir, mąstant pagal tą pačią schemą, neatmesti visos religijos? Juk visuomenės ir žmogaus progresui ribų nėra? Mąstydami pagal šią schemą mes neturime jokių argumentų, kurie leistų atmesti galimybę, jog visuomenės ir žmogaus progresui pasiekus tam tikrą etapą krikščionybė tampa atgyvena. O. Kontas ir K. Marksas būtent taip ir daro – jie konstatuoja, kad toks žmonijos raidos etapas jau atėjo ir atmeta ne atskiras religines pažiūras, o visą religiją. Ir jie tam tikra prasme teisūs. Jie mąsto nuosekliau už T. Vilucką ir drįsta pasakyti tai, kas seka iš jų prielaidų. T. Viluckas, jei pasisakytų nuosekliai ir eksplicitiškai, turėtų sakyti, kad jau pasiektas visuomenės ir žmogaus raidos etapas, kada reikia peržiūrėti Bažnyčios nuostatas į išsiskyrusius ir vėl susituokusius asmenis, tačiau tas laikas, kada reikėtų religijos atsisakyti visiškai, kol kas dar neatėjo.

Ligos, pacientai ir gydymo būdai

Savo antrąjį tekstą – „Sunki liga. Atsakymas Laisvūnui Šopauskui“ – T. Viluckas skiria atsakyti į du klausimus:

a) ką T. Viluckas mano apie Kristaus mokymo ir jo paties turimos Bažnyčios vizijos suderinamumą.
b) ar T. Viluckas siūlo Bažnyčiai svetimavimą ir ištvirkavimą nebelaikyti nuodėmėmis, ar tiesiog nustoti rūpintis sielų išganymu?

Kaip atsakymus į šiuos klausimus T. Viluckas pateikia po citatą be jokių komentarų ir paaiškinimų. Nežinodamas, ką tomis citatomis norėta pasakyti, turiu konstatuoti, kad į šiuos klausimus T. Viluckas neatsakė.

T. Viluckas toliau rašo:

Buvau pažadėjęs plačiau atsakyt į dar du dr. Laisvūno Šopausko iškeltus man klausimus. Pirmoje savo atsakymo dalyje planavau paanalizuoti lyties etikos klausimus, o kitoje išdėstyti savotišką credo, bet nusprendžiau sustoti.
Kodėl? Tikrai neišsigandau. Šiame gyvenime beveik neturiu ko prarasti, kad bijočiau. Paprasčiausiai susidūręs su reakcijomis į savo pirmąjį tekstą supratau, kad gaišiu laiką, ir tiek. Fundamentalizmas yra sunki liga, kad būtų išgydoma vienu tekstu.

Šis pasažas nusipelno komentarų keliais aspektas.

Pirmiausia jis stokoja nuoseklumo. Jei, T. Vilucko supratimu, kas nors netikusiai reagavo į jo pirmąjį tekstą, tai kodėl jis atsisako toliau dalyvauti diskusijoje su kol kas dar nespėjusiu reaguoti oponentu? Ar aš taip pat priskiriamas fundamentalistams?

Antra, ir svarbiausia – aiškumo stokoja esminis terminas. Kas yra sunkia liga pavadintas fundamentalizmas ir kas tie sunkia liga sergantys asmenys?

Fundamentalizmo apibrėžimas ir šio termino referento nusakymas tikrai praverstų. Iki šiol nieko neteko girdėti apie katalikų fundamentalistus ir katalikiškąjį fundamentalizmą. Ligos gydymo sėkmė žymiu mastu priklauso nuo diagnozės tikslumo, o diagnozė, deja, tuo nepasižymi.

Pastebėtina, kad terminas „fundamentalizmas“ yra emociškai įkrautas – jis ne tik įvardina tam tikrą objektą, bet ir perteikia neigiamą vertinimą. Diskutuojant asmenų, kurių pozicijai nepritariama, atžvilgiu nedera vartoti neaiškios prasmės, bet neigiamą konotaciją perteikiančių žodžių – tai vadinama „etikečių klijavimu“.

Trečia, siūloma išeitis yra abejotina. Anot T. Vilucko, fundamentalizmo neįmanoma išgydyti vienu tekstu. Ar tai reiškia, kad paslaptinga fundamentalizmo liga gali būti pagydyta keliais ar daug tekstų? O ar nepaūmės kai kurių katalikų fundamentalizmas dėl to, kad T. Viluckas pasitraukė iš diskusijos? Galų gale, gal geriausias būdas fundamentalistus pagydyti – juos intelektualiai sutriuškinti? Ir ar fundamentalizmo atveju netinka tas pats vaistas, kaip ir nuo kitų intelektualinių paklydimų – aiškus mąstymas, mąstymas iš esmės?

Galiu tik spėti, kad emociškai įkrautą terminą „fundamentalizmas“ T. Viluckas taiko konservatyvių katalikų atžvilgiu. Skaitytojas turi suprasti, kad konservatyvūs katalikai yra radikalai, o liberaliuosius reikėtų laikyti nuosaikiaisiais. Tačiau su nuosaikumu ir radikalumu yra kiek kitaip. Liberalieji katalikai yra tie katalikai, kurie yra paveikti kultūrinio liberalizmo pasaulėžiūros. O kultūrinis liberalizmas – tai anaiptol ne kokia nors taiki ir nuosaiki koncepcija. Kultūrinis liberalizmas yra socialinės inžinerijos projektas, kurio galutinis tikslas – revoliucinis visų visuomenės institutų pertvarkymas, visiškas esamos socialinės ir moralinės tvarkos sugriovimas. Nė kiek nesuklysime pasakę, kad kultūrinis liberalizmas yra radikali ir pavojinga pasaulėžiūra. (Apie kultūrinio liberalizmo pasaulėžiūros radikalizmą ir šios pasaulėžiūros keliamą pavojų Vakarų civilizacijai siūlome pasiskaityti prof. Algirdo Degučio straipsniuose). Išeitų, kad būtent liberalieji katalikai yra radikalų draugai ir pakeleiviai.

Tad dar kartą kreipiuosi į T. Vilucką ir kviečiu sukritikuoti mano analizę ir argumentus visur, kur jo manymu, esu neteisus. Taip pat tikiuosi, kad T. Viluckas pakeis savo nuomonę dėl diskusijos dviem klausimais, kuriems turėjo būti skirtas antrasis jo straipsnis, prasmingumo. Šie klausimai mums, kaip katalikams, yra pernelyg svarbūs, kad apgalvotas ir argumentuotas pozicijas pasilaikytume tik sau arba tik siauram draugų ratui, o viešumoje leistume tarpti sujauktam mąstymui ir propagandai.

* * *

Primename diskusijos istoriją:

Laisvūnas Šopauskas. Kviečiu diskusijon Tomą Vilucką: Ar tikrai Jūs pasisakote už Bažnyčią, kuriai neberūpėtų sielų išganymas?

Tomas Viluckas. Bažnyčios skelbiama išlaisvinimo žinia yra klampinama teologinėje kazuistikoje. Atsakymas Laisvūnui Šopauskui

Tomas Viluckas. Sunki liga. Atsakymas Laisvūnui Šopauskui (tęsinys)

Laisvūnas Šopauskas. Atsakymas Tomui Viluckui: Nebe tie laikai? (I)

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

VaidasVDS       2015-11-16 11:44

to 2015-11-15 12:54
Pats Jėzus iš tiesų neatgailavo už savo ar kitų nuodėmes tuomet, kai Jį pakrikštijo Jonas. Jėzaus krikštas buvo svarbus kita prasme. Nuo savojo krikšto jis pradėjo oficialią tarnystę šiam pasauliui. Po krikšto jis buvo pasišalinęs 40-čiai dienų apmąstymams. Jo “gundymai” buvo įvykę kiek anksčiau per ankstesnes 40 dienų. Ir visai nenuostabu, kad tai buvo vėliau supainiota.
Krikštas yra iš tiesų labai svarbus ritualas. Tačiau, jei manęs paklausite, ar gali išlikti žmogus be šio ritualo, aš atsakyčiau, kad gali, jei tiki Jėzaus nurodytu tikru keliu pas Dievą. Jei paklausite, ar gali žmogus pakrikštytas išlikti, jei jis krikšto neatsižadėjo, tačiau neina Jėzaus nurodytu tikru keliu. Atsakyčiau. Manau, kad negali.
Kaip ten bebūtų ritualas dar ilgai išliks religininkų gyvenimo dalimi. Geras ritualas nėra joks blogis, tačiau blogis gali kilti dėl ritualo perdėto sureikšminimo.
Jonas berods nekrikštijo vaikų. Jis krikštijo iš tiesų atgailaujančius žydus, gal ir pagonis. Dabar iš tiesų krikštijami ir kūdikiai, kurie apie jokias religijas neturi jokio supratimo. Tai yra kiek keista, bet manoma, kad taip vaikai bus apsaugoti nuo nelabojo. Protestantai juk kėlė šį jūsų klausimą, bet čia yra tik ritualo klausimas, o ne tikėjimo. Tikras įtikėjimas iš tiesų su ritualu turi tik tiek bendro, kiek žmoguje yra tikro įtikėjimo, o ne tai, ar jis laiku atliko bet kokį ritualą. Tai daugiau svarbu būna religiniams dogmatikams…

to Vaidas VD       2015-11-15 12:54

je je.. ““Jonas iš tikrųjų jus krikštijo kaip atgailavimo ženklą ir dėl jūsų nuodėmių atleidimo, bet kada jūs įžengsite į dangaus karalystę, tada jūs būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia.”
.
Ar ne malonėtumėte paaiškinti, už kokias nuodėmes atgailavo Jėzus, kai jį Jonas krikštijo Jordane?  O jei krikštas atgailos ženklas, - už ką turėtų atgailauti kriksštijami kūdikai?

je je..        2015-11-15 12:38

“Kultūrinis liberalizmas yra socialinės inžinerijos projektas, kurio galutinis tikslas – revoliucinis visų visuomenės institutų pertvarkymas, visiškas esamos socialinės ir moralinės tvarkos sugriovimas.”
Tai jau tikrai. Manau, kad ir pabėgėliai yra gerai suplanuoto socialinės inžinerijos plano dalis.

Jau       2015-11-15 12:25

vemti verčia ta Uranija.

VaidasVDS       2015-11-15 11:33

2dalis
——
    “Ir šitoji karalystė, kurią aš jums skelbiu, nėra valdžios ir gausos valda. Dangaus karalystė nėra valgis ir gėrimas, bet vietoje šito ji yra augančio teisumo ir didėjančio džiaugsmo gyvenimas tobulėjančioje manojo Tėvo, kuris yra danguje, tarnystėje. Nes, argi Tėvas nesakė apie savo vaikus pasaulyje: ‘Būtent tokia yra manoji valia, kad jie tikrai galiausiai turėtų būti tobuli, net ir tokie, koks tobulas esu aš.’
    “Aš atėjau skelbti karalystės gerąją naujieną. Aš neatėjau tam, kad apsunkinčiau sunkią naštą tų, kurie įeis į šitą karalystę. Aš skelbiu naują ir geresnį kelią, ir tie, kurie sugebės patekti į ateinančią karalystę, džiaugsis dieviškąja ramybe. Ir kad ir kiek jums tai kainuotų šito pasaulio daiktais, nesvarbu, kokią kainą jūs turėtumėte sumokėti tam, kad patektumėte į dangaus karalystę, bet jūs patirsite daug kartų didesnį džiaugsmą ir dvasinį vystymąsi šitame pasaulyje, ir toje epochoje, kuri bus amžinajame gyvenime.
    “Įėjimo į Tėvo karalystę nelydi žygiuojančios armijos, nelydi šito pasaulio karalysčių nugalėjimas, taip pat nelydi ir nelaisvės jungo nusimetimas. Dangaus karalystė yra šalia, ir visi tie, kurie įžengs į ją, tikrai patirs didžiulę laisvę ir džiaugsmingą išgelbėjimą.
    “Šitoji karalystė yra amžinasis viešpatavimas. Tie, kurie įeis į šią karalystę, tikrai pakils pas mano Tėvą; jie tikrai pasieks jo šlovės dešiniąją ranką Rojuje. Ir visi tie, kurie įeis į dangaus karalystę, tikrai taps Dievo sūnumis, ir ateities amžiuje šitaip iš tiesų jie pakils pas Tėvą. Ir aš neatėjau tam, kad kviesčiau būsimus teisiuosius, bet atėjau kviesti nusidėjėlių ir visų tų, kurie yra išalkę ir ištroškę dieviškojo tobulumo teisumo.
    “Jonas atėjo skelbdamas atgailavimą, kad jus karalystei paruoštų; dabar atėjau aš, kad skelbčiau įtikėjimą, Dievo dovaną, kaip tą kainą už patekimą į dangaus karalystę. Jeigu tiktai jūs tikrai tikite, jog manasis Tėvas jus myli begaline meile, tuomet jūs esate Dievo karalystėje.”
    Šitaip pakalbėjęs, jis atsisėdo. Visus, kurie klausėsi, jo žodžiai pritrenkė. Jo mokiniai buvo sužavėti. Bet gerosios naujienos žmonės nebuvo pasirengę priimti iš šito Dievo-žmogaus lūpų. Maždaug vienas trečdalis iš tų, kurie jo klausėsi, šia žinia tikėjo, nors jie ir negalėjo iki galo jos suprasti; maždaug vienas trečdalis tokią grynai dvasinę lauktos karalystės sampratą savo širdyse pasiruošė atmesti, tuo tarpu likęs vienas trečdalis jo mokymo negalėjo suvokti, didelė dalis tikrai buvo įsitikinusi, kad jis “yra pamišęs.”

VaidasVDS       2015-11-15 11:32

Nėra labai gerai, kad tokius straipsnius pagrinde skaito beveik tik dogmatikai ar jiems prijaučiantys. Dievo suteikta laisva valia turi skatinti visus sveiko proto turėtojus laisvai dalyvauti religinėse diskusijose. Ir didžiausias kliuvinys yra baimė. Baimė prieš tuos pačius dogmatikus, kurie yra neva religiškai išprusę ir neva gal geriau žino. Ne, kiekvienas žmogus prieš Dievą stovi ant tokio paties laiptelio. Tačiau dogmatikai net nesuvokia, kokią karalystę norėjo įkurti Jėzus. Paskelbsiu tai (iš baisiausios dogmatikams Urantijos Knygos, nes nėra nieko baisiau už tiesą), kadangi to nėra Naujojo Testamento evangelijose. Tai buvo pats pirmasis Jėzaus viešas pamokslas Jis gana ilgas. Tad bus iš 2 dalių:
——
1 dalis
——
    Prieš tai, kada Jėzus pasakė šitą įsimintiną pamokslą apie Dievo karalystę, pirmą aiškų žingsnį į savo viešąją karjerą, jis perskaitė iš Raštų šitas eilutes: “Jūs man tikrai būsite šventikų karalystė, šventoji tauta. Jahvė yra mūsų teisėjas, Jahvė yra mūsų įstatymų suteikėjas, Jahvė yra mūsų karalius; jis mus išgelbės. Jahvė yra mano karalius ir mano Dievas. Jis yra didis karalius visai žemei. Meilės kupinas gerumas šitoje karalystėje yra skirtas Izraeliui. Tebūnie palaiminta Viešpaties šlovė, nes jis yra mūsų Karalius.”
    Užbaigęs skaityti, Jėzus pasakė:   
    “Aš atėjau, kad paskelbčiau Tėvo karalystės įkūrimą. Ir šitą karalystę tikrai sudarys žydų ir pagonių, turtingų ir beturčių, laisvųjų ir pavergtųjų garbinančios sielos, nes manasis Tėvas nėra asmenų gerbėjas; jo meilė ir jo gailestingumas yra skirtas visiems.
    “Tėvas danguje siunčia savo dvasią tam, jog apsigyventų žmonių prote, ir kada žemėje savąjį darbą aš būsiu užbaigęs, tada lygiai taip visiems materialiems kūnams tikrai bus išlieta Tiesos Dvasia. Ir manojo Tėvo dvasia ir Tiesos Dvasia tikrai įkurdins jus dvasinio supratimo ir dieviškojo teisumo ateinančioje karalystėje. Manoji karalystė nėra iš šito pasaulio. Žmogaus Sūnus neves kariuomenių į mūšį tam, kad įtvirtintų valdžios sostą ar pasaulinės šlovės karalystę. Kada manoji karalystė bus tikrai atėjusi, tada Žmogaus Sūnų jūs tikrai pažinsite kaip Ramybės Princą, kaip amžinojo Tėvo atskleidimą. Šito pasaulio vaikai kariauja dėl šito pasaulio karalysčių įkūrimo ir išplėtimo, bet manieji mokiniai į dangaus karalystę tikrai įžengs savo moralių sprendimų ir savo dvasinių pergalių dėka; ir kada jie kartą įžengs į ją, tada jie tikrai suras džiaugsmą, teisumą, ir amžinąjį gyvenimą.
    “Tie, kurie pirmiausia stengiasi įeiti į šią karalystę, šitokiu būdu pradėdami ugdyti charakterio kilnumą, tokį, kaip ir manojo Tėvo, neužilgo tikrai turės ir visa kita, kas yra reikalinga. Bet jums aš labai nuoširdžiai sakau: Jeigu į šią karalystę nesistengsite patekti turėdami mažo vaiko tikėjimą ir pasitikėjimą, rodomą kitam, tai jūs tikrai jokiu būdu nebūsite į ją įleisti.
    “Tegu neapgauna jūsų tie, kurie ateina sakydami, jog čia yra ta karalystė arba ten yra ta karalystė, nes manojo Tėvo karalystė nėra susijusi su matomais ir materialiais dalykais. Ir šitoji karalystė yra net ir dabar tarp jūsų, nes ten, kur Dievo dvasia moko ir veda žmogaus sielą, ten tikrovėje ir yra dangaus karalystė. Ir šitoji Dievo karalystė yra teisumas, ramybė, ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje.
    “Jonas iš tikrųjų jus krikštijo kaip atgailavimo ženklą ir dėl jūsų nuodėmių atleidimo, bet kada jūs įžengsite į dangaus karalystę, tada jūs būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia.
    “Manojo Tėvo karalystėje tikrai nebus nei žydų, nei pagonių, tiktai tie, kurie tarnystės pagalba siekia tobulumo, nes aš pareiškiu, jog tas, kuris manojo Tėvo karalystėje nori būti didis, pirmiausia turi tapti tarnu visiems. Jeigu savo bičiuliams jūs norite tarnauti, tuomet jūs tikrai sėdėsite su manimi mano karalystėje, net ir taip, kaip tarnaudamas tvarinio pavidalu, aš netrukus sėdėsiu su savo Tėvu jo karalystėje.
    “Šita naujoji karalystė yra kaip sėkla, auganti geroje lauko dirvoje. Ji vaisių iki galo sunokina pamažu. Nuo tos akimirkos, kai karalystė bus įkurta žmogaus širdyje, iki tos valandos, kada ši karalystė visiškai sunoks į visą laiką trunkančio teisumo ir amžinojo išgelbėjimo vaisių, praeis laiko.

Antanas       2015-11-13 22:40

Vykstant kardinolų Sinodui Vatikane šeimų klausimais, parašiau kreipimąsi - prašymą i sekretoriatą, kad sprendimuose vadovautūsi Šv. Dvasia, bet ne žmogiškai susipaniojusių šiuose reikaluose kardinolų, vyskupų. Gavau atsakymą -padėką, kad mes meldžiamės, kad Šv.Dvasia vadovautų  Sinodui. Nepavyko Vokietijos suprotestantėjusiems kardinolams ir vyskupams “prakišti” savo žmogiškų sprendimų.Prie jų nuomonės prisijungęs buvo ir Lietuvos kardinolas.

Antanas       2015-11-13 22:31

Tomas Viluckas manau kaip būdamas dėmesingas religijai “pasigriebė” naujo vyskupo posakį “nebe tie laikai, nežiūrėkime kas buvo.”  viluckams aš pasakyčiau tokį pavyzdį. Sovietinėje gamykloje visi prie kasos langelio eilėje laukia avanso. Braunasi vienas be eilės. Eilė suūžia, kaip čia su pravaikštom, su retai matomu darbe skverbiasi?  Besibraunantis atsako: “jūs tai broką  gaminote, tai už ką jums mokėti? Aš tai nors broko nedariau”?  Manau kad geriau “broko” negaminti.

Tomas Viluckas vis rankioja        2015-11-13 21:05

(šįkart irgi nesėkmingai), kas pateisintų jo anksčiau išsakytą revoliucinių permainų Bažnyčios gyvenime troškimą:
“Jei Sinodo tėvai pritars siūlymams dėl Komunijos ANTRĄ kartą susituokusiems, tai reikš, kad KATALIKYBĖJE ATSIRAS ERDVĖ LYTINIAMS SANTYKIAMS UŽ SANTUOKOS SAKRAMENTŲ RIBŲ. Tuo būdu įvyktų savotiška EROSO REABILITACIJA, LŪŽIS svarstant lytiškumo klausimus”
ir savo facebooke šį kartą pasitelkia Romaną Guardinį (1885–1968):
“Bažnyčia nėra sugalvota ar prie stalo suplanuota institucija, bet gyva tikrovė, gyvenanti vis kintančiame laike. Bažnyčia keičiasi kaip kiekviena gyva būtybė, BET JOS ESMĖ LIEKA VIS TA PATI, NES JOS ŠIRDIS YRA KRISTUS”.
Kas nesutiktų su šia dialektiškai tikslia mintimi?
Tačiau Tomas Viluckas vargiai suprato (nes kalbėjo apie eroso reabilitaciją ir LŪŽĮ svarstant lytiškumo klausimus),
kad R. Guardini akcentuoja tai, kas pasakyta antroje cituojamos pastraipėlės dalyje (šio komentaro autorius tai išskyrė didžiosiomis raidėmis).
Akivaizdu, kad Bažnyčia, kaip ir augančio žmogaus organizmas, kinta laike,
tačiau, kaip ir besivystančio sveiko organizmo GENOMAS NEKINTA,
taip turi nekisti ir Bažnyčios “genomas” - Dievo žodžiu paremtas Bažnyčios Mokymas, tikėjimo tiesos.
Antraip, pratęsiant šią analogiją,
jeigu genomas pakinta, iškyla grėsmė visam organizmui:
kritinė masė genetiškai pakitusių ląstelių sąlygoja “LŪŽĮ”, 
tik jo vardas - “Vėžys”. Kiekvienas vėžys pradžioje vystosi be simptomų.
Katalikų Bažnyčia atnaujino egzorcistų rengimą, bet apie biblinės ar magisterinės genų inžinerijos specialistų rengimą neteko girdėti.
Tai iš kur tiek jų (Eroto emancipacijos vardan ir su virpuliu norinčių patį BAŽNYČIOS KODĄ NULAUŽTI)?

Jeigu nera zmogaus kurejo       2015-11-13 20:04

Tai kodel Biblijoje surasyti visi isakymai,principai,pamokymai tobulai tinka zmogaus prigimciai?Paciam zmogui kurejas nedave tiek proto,kad sugebetu visur tobulai ir teisingai apsispresti.Yra vienas kurejas,viena tiesa ir tinka visai zmonijai.Bet….zmonija Adomo palikuonys nusprende nebeklausyti savo kurejo ir viska spresti patys.Todel ir gyvename netobulu zmoniu,kvailu sprendimu makalyneje!Pasaulis galu gale zlugs,ne del ekonomikos o del morales.Siandiena Lietuva jau morales pozemyje,nes tiesa padaroma melu o melas tiesa.

Vienas iskrypelis       2015-11-13 19:54

Nori iskraipyti visu zmoniu is prigimties idiegtas vertybes.Keista?kai vieno pliurpalus kaip bezdalus reikia laikyti svariais ir patinkanciais visiems!

Citata       2015-11-13 12:24

“...Bažnyčios gyvenime pasitaikančių blogybių ar problemų akivaizdoje nevalia sprendimo ieškoti konservatizme ir fundamentalizme, seniai atgyvenusių formų restauravime. Krikščioniškasis mokymas nėra uždara sistema, nesugebanti kelti klausimų, abejonių, bet yra gyvas, neleidžiantis nurimti, įkvepiantis. Bažnyčia yra „semper reformanda“...”

Popiežius Pranciškus

paprasčiau - tebūnie fundamentalizmas       2015-11-13 12:15

VISUS protingus žmones gyvenimas įtikina, kad pasaulyje veikia Dievas ir velnias.
čia yra klasikinis, neužmušamas fundamentalizmas.
O kaip gyventi Dieve, kovoti su piktuoju - tam yra fundamentalus Šv.Raštas (evangelijos).
Toje plotmėje, deja, nėra - ir negali būti - jokio progreso.
(įrodymas: popiežiaus Pranciškaus pamokslai)

VaidasVDS       2015-11-13 10:10

Straipsnis labai ilgas. Tad pradžiai apie kelias “smulkmenas”.
Ar autorius ne vienas rašė šiuos argumentus, ar čia kažkokia susireikšminimo forma: atmetėme… sakėme… sakėme…?
Ne tie laikai, kad… Civilizacijai, tiek vystantis į priekį, tiek sukant į šoną, tiek žengiant atgal, išlieka tik tikrosios vertybės, tiek dvasinės, tiek visuomeninės (apimančios ir materialines (moralines), o kartais ir tuo pačiu ir dvasines vertybes). Tam, kad netikros vertybės atkristų, reikia laiko, kartais net kelių žmonijos kartų gyvenimo. Jei žmonės nesugeba suvokti Dievo, tai yra ir religininkų arba bažnyčių kaltė, o šią kaltę pripažinti bet kuri bažnyčia labai nenori…
Ateistiniai mąstytojai paskatino sekuliarizmo įsigalėjimą ir eksperimentą su klasių išnaikinimu. Tai, kas netikra, anksčiau ar vėliau atpuola. Tikroji Jėzaus religija iš tiesų yra daug didingesnė, negu likusi katalikiškame mokyme. Ir tai visai nėra susiję su protestantizmu, kuris kilo iš gana sveikų Liuterio, Zvinglio bei Kalvino abejonių. Nesveika buvo tai, kad tiek protestantai, tiek katalikai pradėjo neva Dievo vardu vieni su kitais kovoti, kariauti ir net žudyti. Tai buvo krikščioniškojo tikėjimo kracho pradžia, kas ir atvedė krikščioniško pasaulio virsmą į sekuliaristinį pasaulį.
Ir būtent fundamentalizmas, kaip dogmatizmo atšaka, labai didele dalimi prisideda prie bet kokios religijos silpninimo. Senus Jėzaus laikų fariziejus pakeitė naujesnių ir naujausių laikų fariziejai. Žmonės neieškojo tikrųjų ir neginčytinų dvasinių vertybių apie tikrąją Dievo meilę (sveikasis fundamentalizmas, suprantamas visiems ir pateisinamas), bet ir buvo nepasirengę atsisakyti netikrųjų dvasinių vertybių, priskiriančių Dievui pykčio, prakeikinėjimo, žiauraus baudimo net ir pragarais funkcijas (nesveikas fundamentalizmas). Net ir atidžiai studijuojant Bibliją, galima pamatyti, kad nesveikojo fundamentalizmo Jėzus tikrai nemokė, tačiau pabandžius sujungti, be pakeitimų, Senąjį ir Naująjį Testamentus, gavosi nei šis, nei tas. Jėzaus nuostabius mokymus buvo bandoma visiškai pateisinti visomis Senojo Testamento tiesomis. Toks bandymas teturėjo vienintelę naudą (gal net buvo nulemtas iš Viršaus) - žmonija iki šių laikų Jėzaus mokymų neprarado visiškai ir, atsikratę nesveikojo fundamentalizmo, pažangūs mąstytojai tuos mokymus, gali rasti ir Biblijoje…


Rekomenduojame

Geroji Naujiena: Jis yra čia ir dabar, Jis yra su mumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos

Vitalijaus Balkaus replika „Iš savo varpinės“: Maistininkai grasina supūdyti produkciją, arba Kodėl „nematoma rinkos ranka“ taip ir lieka nematoma?

Justas Stankevičius. Ar Sorošas šeimininkauja Lietuvoje?

Neringa Venckienė: „Jie mano, kad mane žemina. Bet manęs jie nepažemins…“

Iš Tiesos.lt pašto: Edmundas Paškauskas. Pandemijos ir rizika vyresnio amžiaus žmonėms, arba Kada bus išrasti skiepai nuo nužmogėjimo? (II)

Verta paminėti. Julijonas Būtėnas: žurnalistas ir laisvės kovotojas

Algimantas Rusteika. Kai suprasit, kad turim ką turim, turėsit gerą laiką

Atmintinos datos: operacija „pavasaris“ – 1948 m. gegužės 22–24 d. iš Lietuvos ištremta apie 40 tūkst. žmonių

Nacionalinis susivienijimas reikalauja nutraukti vyresnio amžiaus asmenų diskriminaciją

Dovilas Petkus. Įtakingi veikėjai susirūpino savo tamsia praeitimi

Robertas Grigas. Šv. Jono Pauliaus II šimtmečiui

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka pristato: knyga „Lietuvos partizanų valstybė“

Andrius Švarplys. Legenda

Vytautas Radžvilas. Apie lietuviškąjį čiukčio sindromą

Skiepų karai. Ramūnas Aušrotas: Klausimas tik toks: ar bus taikoma „grubi prievarta“, ar…

8-tosios Garliavos antpuolio metinės: neabejingi piliečiai ir vėl klausė: „Ar dar gyva Deimantė?“ Papildyta Neringos Venckienės komentaru

Eligijus Dzežulskis-Duonys. Kaip atkurti pašlijusią ES reputaciją?

Per 500 žmonių pasirašė laišką Lietuvos vyskupams dėl Komunijos dalijimo būdo

Liudvikas Jakimavičius. Gyvenimo redaktorius Covidas

Kerouaco vertėja Irena Balčiūnienė – apie Mykolaitį-Putiną ir kiekviena proga jį menkinantį Tomą Venclovą

Neringa Venckienė. Valstybė laikosi ant melo pamatų

Algimantas Rusteika. Gyvename linksmiau ir laisviau

Liudvikas Jakimavičius. Prisiklausėme

Jonas Švagžlys. Apie opozicijos atstovų sekamas sėkmės istorijas

Rasa Čepaitienė. Mažumų valstybė

Vytautas Sinica. Būtina naikinti Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą

Rasa Čepaitienė. Čiukčiai prie Baltijos

Geroji Naujiena: Tiesos Dvasia – mūsų Globėjas

Algimantas Rusteika. Įtampą žūtbūt reikia išlaikyti

Povilas Urbšys. Apie opiumą liaudžiai ir Jo Ekscelenciją

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.