Bažnyčios socialinis mokymas

Laisvūnas Šopauskas. Atsakymas Tomui Viluckui: Nebe tie laikai? (I)

Laisvūnas Šopauskas   2015 m. lapkričio 9 d. 14:22

30     

    

Laisvūnas Šopauskas. Atsakymas Tomui Viluckui: Nebe tie laikai? (I)

Antrąją dalį skaitykite ČIA.

Į kritinį straipsnį, kuriame buvo išreikštos abejonės Tomo Vilucko bažnyčios vizijos suderinamumu su Kristaus ir Katalikų bažnyčios mokymu, o pats autorius pakviestas diskutuoti, Tomas Viluckas atsiliepė dviem straipsniais.

Pirmajame jų – „Bažnyčios skelbiama išlaisvinimo žinia yra klampinama teologinėje kazuistikoje“ – Tomas Viluckas atsakė į šią kritinę pastabą ir klausimą:

Kvietimas su antrą kartą susituokusiais ir toliau ketinančiais gyventi civilinėje santuokoje asmenimis būti „bendrystėje už vaišių stalo“, t.y. teikti jiems Eucharistijos sakramentą, yra ne kas kita, kaip kvietimas šių asmenų atžvilgiu, kurie pagal paties Kristaus mokymą svetimauja, atsisakyti reikalavimo atgailauti ir pasikeisti.
[…]
Taigi būtų įdomu sužinoti, kaip, T.Vilucko supratimu, yra suderinamas Eucharistijos sakramento teikimas svetimaujantiems ir neketinantiems to nutraukti asmenimis su bendra Bažnyčios nuostata nusidėjėlių atžvilgiu, jog jie turi atgailauti ir pasikeisti?

T. Vilucko argumentai

Su traktuote, kad Eucharistijos sakramento teikimas išsiskyrusiems ir civilinę santuoką sudariusiems katalikams reikštų atsisakymą iš svetimautojų reikalauti, jog jie atgailautų ir pasikeistų, Tomas Viluckas nesutiko ir pateikė keletą argumentų. Trumpai išanalizuosiu šiuos argumentus.

Pirmasis argumentas. Anot T. Vilucko, „žmones, sudariusius kad ir civilinę, bet patvarią santuoką, joje auginančius vaikus, gyvenančius maldos gyvenimą, liežuvis neapsiverčia vadinti svetimautojais ir nusidėjėliais.“ 

Akivaizdu: šis argumentas viso labo yra T.Vilucko nuomonė arba intuicija. Ją galima performuluoti ir kitaip: tam tikra pozicija yra nepriimtina vien dėl to, kad jos nepriima T.Viluckas. Tai yra ne kas kita, kai neformalioji loginė klaida argumentum ad verecundiam (apeliacija į autoritetą).

Kadangi diskutuojame kaip katalikai, o klausimas liečia tai, kas reikalinga tam tikros kategorijos katalikų sielų išganymui, tai tinkamų argumentų savo pozicijai pagrįsti galime tikėtis rasti Šventajame Rašte ir Bažnyčios tradicijoje – subjektyvios nuomonės ir intuicijos čia niekuo padėti negali. Kitaip tariant, tai, kad T. Viluckui neapsiverčia liežuvis vadinti antroje, trečioje ir t.t. santuokose gyvenančius asmenis svetimautojais, neturi jokios reikšmės. Reikšminga yra tai, kad tokius asmenis svetimautojais laikė pats Kristus:

Namie mokiniai vėl klausė Jėzų apie tą dalyką. Jis atsakė: „Kas atleidžia savo žmoną ir veda kitą, tas nusikalsta pirmajai svetimavimu. Ir jei moteris palieka savo vyrą ir išteka už kito, ji svetimauja“ (Mk 10, 10–12)

Kiekvienas, kas atleidžia žmoną ir veda kitą – svetimauja. Ir kas veda vyro atleistąją, taip pat svetimauja“ (Lk 16, 18)

Kuo katalikas turėtų vadovautis: Kristaus ar T. Vilucko žodžiais?

Antrasis argumentas. T. Viluckas rašo, „[b]ažnyčia būdama surinkta iš nusidėjėlių negali savo narių rūšiuoti pagal etiketes ir tuo labiau kažką stigmatizuoti.“

Tai yra ne kas kita, bet oponento pozicijos apibūdinimas neigiamą konotaciją turinčiomis frazėmis „rūšiuoti pagal etiketes“ ir „stigmatizuoti“ tikintis, kad emociškai įkrautas kalbėjimas paveiks skaitytojo vertinimus.

Ganytojai turėtų išdrįsti avelėms pasakyti tiesą, kartais – skaudžią, karčią, o avelės turėtų būti tiek brandžios, kad sugebėtų tą tiesą priimti, nuo jos nebėgtų. Tiesos vengimas – ar būtų būdingas ganytojams, ar avelėms – negali būti laikomas tinkama nuostata siekti sielų išganymo. O tiesa yra paprasta: iš Kristaus žodžių (Mk 10, 10–12; Lk 16, 18) ir teiginio, jog asmuo sudarė sakramentinę santuoką, išsiskyrė ir sudarė civilinę santuoką, deduktyviai išplaukia, kad tas asmuo yra svetimautojas. Egzistuojant deduktyvios sekos santykiui prielaidų teisingumas užtikrina išvados teisingumą. Todėl, jei esame katalikai ir pripažįstame Kristaus žodžių tiesą, mes negalime neigti, kad toks asmuo yra svetimautojas; mes privalome tokį teiginį pripažinti teisingu. Taigi, jokio rūšiavimo pagal etiketes čia nėra; tik Kristaus žodžių pritaikymas laikantis formaliosios logikos reikalavimų.

Dar labiau nepriimtinas yra žodis „stigmatizuoti“. Jis atkeliavęs iš socialinės inžinerijos projektų propagandinio arsenalo. Šį žodį vartoja „politinio korektiškumo“ šalininkai siekdami iš viešosios erdvės pašalinti jiems nepatinkančius teiginius apie mažumas, tapusias socialinių eksperimentų objektais ir priemonėmis. Pavyzdžiui, visiškai teisingi teiginiai apie tam tikrų etninių, rasinių ar socialinių grupių didesnį nusikalstamumą arba asocialumą skelbiami neva tas grupes stigmatizuojančiais arba atspindinčiais visuomenei įprastą tų grupių stigmatizavimą ir todėl nepriimtinais viešojoje erdvėje. Kitaip tariant, žodis „stigmatizavimas“ yra tapęs vėzdu, kuriuo mojuojama tildant oponentus. Su tokiomis diskusijos žlugdymo praktikomis taikstytis negalima, todėl šio žodžio dalykinėje diskusijoje reikėtų vengti.

Trečiasis argumentas. T. Viluckas rašo: „kaip ir kiekvienas blogis, taip ir skyrybos, deja, būna neišvengiamos. Bažnyčia negali pritarti skyryboms, nes ji, bendrai paėmus, negali pritarti jokiam blogiui. Vis dėlto, skyrybos nėra didžiausias blogis ir žmonėms tenka rinktis tarp blogos išeities ir blogesnės aklavietės. Lieka tik apgailestauti, kad kai kuriems toks pasirinkimas išpuola. Bažnyčios ir kiekvieno krikščionio pareiga yra daryti viską, kad blogio būtų mažiau.“

Čia T.Viluckas yra tiesiog nenuoseklus: sakydamas, kad Bažnyčia „negali pritarti skyryboms“, jis pasako ir tai, jog skyrybos tam tikrais atvejais yra mažesnis blogis už „aklavietės“ blogį, o „Bažnyčios ir kiekvieno krikščionio pareiga yra daryti viską, kad blogio būtų mažiau“. Iš to išplaukia, kad tokiais atvejais ir Bažnyčia, ir kiekvienas krikščionis skyryboms turėtų pritarti. Gauname prieštaravimą: Bažnyčia negali pritarti skyryboms, bet tam tikrais atvejais turi joms pritarti.

T.Viluckas pamiršta, kad katalikiškose šalyse buvo laikai, kada į santuoką buvo žiūrima rimtai, skyrybų instituto nebuvo, o tie reti atvejai, kai bendras sutuoktinių gyvenimas tapdavo sunkiai įmanomas dėl smurto ar kitų priežasčių, buvo sprendžiami be skyrybų – nustatant laikiną sutuoktinių gyvenimą atskirai (separaciją). Santuoka nebūdavo nutraukiama, sudaryti naujos santuokos tokie asmenys negalėjo ir buvo tikimasi, kad ilgainiui jie susitaikys ir toliau gyvens kartu. Taigi, T. Vilucko minimam blogiui šalinti skyrybų institutas nėra būtinas, kaip nėra būtina rinktis skyrybas kaip „mažesnį blogį“.

Ketvirtasis argumentas. T.Viluckas rašo: „Kai bažnyčioje komunijos metu matau kupinas ilgesio ir užverktas akis, šių laikų „viešuosius nusidėjėlius“, kurie sukryžiavę rankas eina pas kunigą palaiminimo, kai antroje santuokoje auga vaikai nematę savo tėvų, einančių komunijos, kai žmonės jaučia nuoskaudą savo buvusiam sutuoktiniui, kuris tampa kliūtimi praktikuoti sakramentus, – esu tikras, kad blogio nemažėja, net drįsčiau teigti, kad jis tarpsta.“

Tai yra ne kas kita, kaip paplitusi neformalioji loginė klaida argumentum ad misericordiam (apeliavimas į gailestingumą). Tai, kad tam tikros būklės asmens gaila, nepagrindžia to, kad to asmens atžvilgiu reikėtų elgtis kaip nors kitaip. Pavyzdžiui, gali būti gaila neturtingo studento, kuris blogai išlaikęs egzaminą negaus stipendijos, tačiau tas gailestis nėra pagrindas parašyti gerą pažymį. Arba gali būti gaila nusikaltėlio, kuris neturi darbo ir kuriuo vaikystėje nesirūpino tėvai, bet tai nėra pagrindas pripažinti jį nekaltu. Analogiškai ir su antrą, trečią ir t.t. santuoką sudariusių asmenų situacija Katalikų bažnyčioje: jų galima gailėti, bet gailestis nėra joks argumentas už tai, kad jų atžvilgiu Bažnyčia turėtų keisti poziciją ir elgtis kažkaip kitaip.

Penktasis argumentas. T.Viluckas rašo: „eucharistinė sankcija yra disciplinarinio pobūdžio. Seniau (kai civilinė ir bažnytinė teisės buvo artimai susijusios) ji atskirdavo išsiskyrusįjį nuo bendruomenės, todėl turėjo preventyvų charakterį. Sekuliarioje visuomenėje ši sankcija netenka prasmės, nes dažnai baudžia tuos, kurie trokšta priimti Kristaus kūną, o vadinamiesiems „šiaudiniams katalikams“ eucharistinė praktika ir taip nėra svarbi.“

T. Viluckas teisus sakydamas, kad Eucharistijos sakramento neteikimas išsiskyrusiems ir sudariusiems civilinę santuoką gali turėti preventyvų poveikį, t.y. mažinti skyrybų, kaip „priimtino“ šeimos problemų sprendimo būdo, patrauklumą. Tačiau atkreipęs dėmesį į šį aspektą T. Viluckas suklysta laikydamas Eucharistijos sakramento neteikimą bausme. Tai nėra bausmė. Tie, kas sudaro sakramentinę santuoką, išsiskiria ir sudaro civilinę santuoką, savo veiksmais sulaužo santuokos sakramentą ir patenka į būklę, kurioje Eucharistijos sakramentas negali būti teikiamas. Bausmės sampratos aspektų – prievartos, teisių ir laisvių apribojimo – čia nėra.

Keista atrodo ir nuoroda į visuomenės sekuliarumą, kuris Eucharistijos sakramento neteikimą civilinę santuoką sudariusiems asmenims neva padaro beprasmį – tai, kad keičiasi visuomenėje dominuojančios pažiūros, nėra joks pagrindas Katalikų bažnyčiai keisti savo pažiūras ar praktikas, tam tikras praktikas pripažinti beprasmėmis ar imti žiūrėti į jas nerimtai. Žinoma, visuomenėje paplitusios pažiūros veikia Katalikų bažnyčios narių mąstyseną, bet juk tam ir yra ganytojai – kad avelės apie klaidas būtų įspėtos, perprastų Bažnyčios mokymo esmę ir būtų paskatintos į Bažnyčios mokymą žiūrėti rimtai. Pirmieji krikščionys gyveno pagoniškoje visuomenėje – negi dėl to Bažnyčios doktrina ir praktika buvo tapusios beprasmės? Kaip ta pati istorija liudija, atvirkščiai.

Šeštasis argumentas. Laikydamas Eucharistijos sakramento neteikimą bausme, T. Viluckas teigia, jog tos bausmės pritaikymas reiškia neteisingumą – taip esą baudžiami nekalti žmonės: „esama akivaizdžios neteisybės situacijų. Kuo kalti jauni vyrai ir moterys, savo antrų pusių paprasčiausiai palikti gyventi vieni ir auginti vaikus, kuo kaltos smurtininkų, alkoholikų ar narkomanų antrosios pusės, negalinčios leisti trypti savo orumo, kuo kalti tie, kurie pamilo paliktus, išduotus, pažemintus žmones? Jų vienintelė kaltė – jie viešai dalinasi gyvenimu ir guoliu su kitu žmogumi. […] viešai prisiimdami atsakomybę [šie žmonės] yra baudžiami eucharistine sankcija, kuri pagal idėją turėtų grąžinti nusidėjėlį į doros kelią.“

Kaip jau rašėme, Eucharistijos sakramento neteikimas nėra bausmė, todėl teigti, kad kas nors aprašytoje situacijoje yra neteisingai baudžiamas, negalima. Kiek kitaip yra su kaltėmis. Dėl santuokos išardymo paprastai kalti būna abu sutuoktiniai, nors kaltė gali būti ir labai nevienoda. Ir turbūt tik itin retais atvejais išsiskyrusio asmens negalima būtų peikti bent už tai, kad sprendimą tuoktis jis priėmė neatsakingai. Taigi, dažniausiai už nesugebėjimo laikytis santuokos įžadų slypi tam tikros kaltės. Dėl antros, trečios ir t.t. santuokos (-ų) sudarymo galima teigti dar apibrėžčiau: nepaisant didesnės ar mažesnės vieno ar kito sutuoktinio kaltės, nepaisant to, kas inicijavo skyrybas, santuokos sakramentas tebegalioja, ir, pagal paties Kristaus žodžius, susituokęs dar kartą asmuo svetimauja. Taigi, čia kaltė visai apibrėžta – svetimavimo nuodėmė. Tariamai naivus retorinis klausimas – kuo gi kalti sakramentinę santuoką išardę asmenys, kurie „viešai dalinasi gyvenimu ir guoliu su kitu žmogumi“? – parodo tik paties autoriaus nerimtą požiūrį į santuokos sakramentą ir Kristaus žodžius.

Galima arba (1) rimtai žiūrėti į Kristaus mokymą ir santuokos sakramentą, ir tada teks pripažinti reikšmingą santuokos įžadus sulaužiusių ir dar kartą susituokusių kaltę, o romantinės meilės (apie kurią Naujasis Testamentas nieko nekalba) ir noro būti laimingam su kitu sutuoktiniu neišeis laikyti svarbiausiu dalyku; arba (2) remtis nieko bendro su krikščionybe neturinčiu šiuolaikiniu požiūriu, jog santuokos pagrindas yra romantinė meilė, svarbiausiu dalyku laikyti siekį būti laimingam su kitu žmogumi, nesvarbu, ar jis būtų pirmas, antras, trečias ir t.t. sutuoktinis, „nesėkmių“, patiriamų tokioje paieškoje, per daug nesureikšminti, o Kristaus ir Bažnyčios poziciją, jog skyrybos negalimos, o kita santuoka esant gyvam sutuoktiniui yra svetimavimas – laikyti keistu nesusipratimu. T.Viluckas bando apjungti abi pozicijas iš jų paimdamas centrinius elementus – Kristaus mokymą apie santuokos neišardomumą ir šiuolaikinę pažiūrą, kad santuokos pagrindas yra romantinė meilė ir kad siekis būti laimingam su kitu žmogumi yra labai svarbus. Deja, šios pozicijos nedera: jei rimtai žiūrime į Kristaus mokymą apie santuoką, tada negalime asmeninės laimės siekio laikyti svarbiausiu dalyku, o jei asmeninės laimės siekį laikome visų svarbiausiu dalyku, tada negalime rimtai žiūrėti į Kristaus mokymą. T. Viluckas renkasi pastarąjį kelią, o žodinė painiava leidžia imituoti, jog rado vidurio kelią. 

Šio argumento formuluotėje slypi dar viena verta dėmesio pažiūra: T. Viluckas laiko, kad išsiskyrusių katalikų sudarytą civilinę santuoką galima pateisinti apeliuojant į tam tikrus teigiamus jos aspektus, į tam tikrą naudą, kurią civilinė santuoka gali atnešti santuoką sudariusiems asmenims arba vaikams. Išeina, kad išsiskyrusio kataliko civilinė santuoka yra geras dalykas, tik kiek mažiau geras už sakramentinę santuoką. Tačiau panašių teigiamų aspektų galima rasti ne tik santuokose, sakramentinėse ar civilinėse. Panašių teigiamų bruožų ar naudos galima aptikti (bent tam tikrais atvejais) taip pat kohabitacijoje (sociologai ją vadina „faktine santuoka“), daugpatystėje, vienalytėse „santuokose“. Ir jeigu teigiami dalykai ar nauda gali pateisinti išsiskyrusių katalikų sudarytą civilinę santuoką, kodėl tokiu pat būdu negalima būtų pateisinti kohabitacijos ar daugpatystės, ar vienalyčių „santuokų“, ar net „poliamorijos“? Jei civilinė santuoka kiek mažiau gera už sakramentinę, tada gal kohabitacija etc. irgi yra geri, bet už sakramentinę santuoką kiek mažiau geri dalykai? Ir jei Bažnyčia turėtų koreguoti požiūrį į išsiskyrusius ir civilines santuokas sudariusius katalikus, tai ar neturėtų būti keičiamas Bažnyčios požiūris ir į likusį seksualinio pobūdžio santykių spektrą?

Septintasis argumentas. T.Viluckas rašo: „Atgailos požymis – viltis. Atgaila Bažnyčios išmintyje vyksta trim etapais – atsiprašymo, atleidimo ir sutaikinimo. Išsiskyrėliams taikoma eucharistinė sankcija iškraipo pačią atgailos esmę, nes eliminuoja atleidimo ir sutaikinimo etapus. Jokia atgaila negali tęstis keliasdešimt metų ar visą gyvenimą, nes taip taptų beprasme.“

Sulaužiusio sakramentinės santuokos įžadus svetimautojo, kuris nesugeba pasikeisti ir kurio atgailavimas tęsiasi ilgai, sampratoje nėra nieko keisto ar absurdiško. Kitas dalykas būtų iš tikrųjų keistas. Įsivaizduokime, kad išsiskyrusiam ir civilinę santuoką sudariusiam asmeniui po tam tikrą laiką trunkančios atgailos būtų teikiama Eucharistija. Tada išeitų, kad svetimaujantis asmuo turi atgailauti tik tam tikrą laiką, o po to gali svetimauti nebeatgailaudamas. Tokiu būdu svetimavimo nuodėmė taptų vienintele nuodėme, kurią, įvykdžius tam tikras sąlygas, galima daryti ir už ją nebeatgailauti. Nuodėmės, už kurią nebūtina atgailauti, samprata yra absurdiška.

Aštuntasis argumentas. T.Viluckas rašo: „Vadinamasis „pasitaisymas“ iš esmės reiškia, kad Bažnyčia iš antrą sykį susituokusių reikalauja… naujų skyrybų. Kita „išeitis“ – permanentinis lytinis susilaikymas po vienu stogu gyvenančiai porai yra utopinis reikalavimas negerbiantis Dievo sukurto žmogaus lytiškumo.“

Susilaikymas nuo lytinių santykių nėra nei utopinis, nei „Dievo sukurto žmogaus lytiškumo“ negerbiantis reikalavimas. Šis reikalavimas yra keliamas kunigams ir vienuoliams. Čia vėl susiduriame su ta pačia alternatyva, kaip ir šeštajame argumente: arba rimtai žiūrime į santuokos sakramentą ir Kristaus mokymą apie santuoką, arba santuokos pagrindu pripažįstame romantinę meilę ir svarbiausiu dalyku laikome asmeninę dviejų žmonių laimę. Jei rimtai žiūrime į Kristaus mokymą ir santuokos sakramentą, tada susilaikymas nuo lytinių santykių nėra nei absurdiškas, nei utopiškas, o jei prioritetą suteikiame romantinei meilei ir asmeninei laimei, tada Kristaus mokymas gali atrodyti keistas ir absurdiškas, o iš jo kylantys reikalavimai – neracionalūs, utopiški ir prieštaraujantys žmogaus prigimčiai.

Šitas argumentas remiasi dėmesio verta pozicija, jog lytinius santykius gali pateisinti jų natūralumas. O kas gali būti natūraliau už tai, kas atitinka instinktą? Tačiau nuosekliai mąstydami šia kryptimi gausime įdomius rezultatus. Jei lytiškumas yra natūralus, o kas natūralu – pateisinama, gal net girtina ir skatintina, kas nenatūralu – peiktina, tada iš esmės bet kokia lytiškumo frustracija yra blogas dalykas, o bet kokia jo išraiška – iš esmės geras ir skatintinas dalykas. Prie taip pateisinamų lytiškumo apraiškų teks priskirti iš esmės bet kokius heteroseksualius lytinius santykius: ne tik civilinę santuoką sudariusios ir „po vienu stogu gyvenančios“ katalikų poros, bet taip pat ir nesusituokusios „po vienu stogu gyvenančios“ poros, ir nesusituokusios bei neketinančios kartu gyventi poros. T.y. prie „pateisinamų“ lytiškumo apraiškų teks priskirti bet kokį palaidumą.

Devintasis argumentas. T. Viluckas rašo: „Kadangi eucharistinė sankcija yra disciplinarinio, o ne dogmatinio pobūdžio, tai eventualūs pokyčiai pastoracinėje praktikoje nėra dialektiniai doktrinos atžvilgiu.“

Tai, kad Eucharistijos sakramento teikimas išardžiusiems sakramentinę ir sudariusiems civilinę santuoką asmenims reikštų tik pastoracinius, o ne doktrinos pokyčius, nuolatos tvirtina šio pokyčio šalininkai. Tačiau tai yra netiesa. Šis žingsnis reikštų fundamentalius Bažnyčios mokymo pokyčius.

Pastoracinė praktika remiasi Bažnyčios doktrina. Todėl pasiūlymas keisti pastoracinę praktiką gali atitikti arba būti nesuderinamas su Bažnyčios doktrina. Jei būtų įtvirtinta pastoracinė praktika, nesuderinama su Bažnyčios doktrina, tai reikštų faktinį doktrinos pakeitimą, nes išdėstyti doktriną aiškiai, nuosekliai, logiškai, su visomis jos implikacijomis taptų nebeįmanoma; tam tikrus doktrinos aspektus tektų nureikšminti, nustumti į antrąjį planą, o prieštaravimus – slėpti naudojant sofistines gudrybes.

Taigi paanalizavę pasiūlymą teikti Eucharistijos sakramentą išardžiusiems sakramentinę ir sudariusiems civilinę santuoką asmenims iš karto pamatome, kad šis pasiūlymas liečia Bažnyčios doktriną dėl Santuokos, Eucharistijos ir Išpažinties sakramentų. Pagal kanonų teisę, kiekviena sakramentinė santuoka yra galiojanti, kol nėra įrodytas jos negaliojimas. Civilinės skyrybos nepanaikina Santuokos sakramento – sakramentas tebegalioja. Todėl Bažnyčia laiko, kad išsiskyręs ir civilinę santuoką sudaręs katalikas gyvena nuolatinėje svetimavimo būklėje – jis yra įsitraukęs į seksualinio pobūdžio santykius su asmeniu, kuris nėra jo sutuoktinis. Kadangi svetimavimas yra sunkioji nuodėmė, asmuo, priimantis Eucharistiją būdamas sunkios nuodėmės būklėje, padarytų naują – šventvagystės – nuodėmę, todėl pagal Bažnyčios mokymą išsiskyrę ir civilinę santuoką sudarę katalikai negali priimti Eucharistijos sakramento. Kad tokie asmenys galėtų šį sakramentą priimti, per Išpažinties sakramentą jiems turi būti atleista svetimavimo nuodėmė. Bet Išpažinties sakramentas negali būti suteiktas tol, kol tokie asmenys nepakeičia savo gyvenimo ir nenutraukia svetimavimo.

Toliau skelbti šį mokymą, jei būtų priimtas pasiūlymas teikti Eucharistijos sakramentą išardžiusiems sakramentinę ir sudariusiems civilinę santuoką asmenims, be abejo, taptų nebeįmanoma. Tektų faktiškai atsisakyti bent vienos (arba dviejų, o gal ir visų trijų) iš šių pozicijų:

a) Bažnyčia kiekvieną sakramentinę santuoką laiko galiojančia tol, kol neįrodyta, jog ji negalioja;
b) Bažnyčia moko, kad žmonės, esantys sunkiosios nuodėmės būklėje, neturi priimti Eucharistijos sakramento;
c) Bažnyčia moko, kad nuodėmės atleidimui reikalinga, jog asmuo ištaisytų savo gyvenimą ir pasiryžtų nebenusidėti.

Bet kurios iš šių pozicijų atsisakymas reikštų ne pastoracinės praktikos, o būtent Bažnyčios doktrinos keitimą. Pozicijos (a) atsisakymas reikštų, kad kunigai daugeliu atvejų nesugeba užtikrinti galiojančio sakramento suteikimo, o tokią neva egzistuojančią apgailėtiną padėtį tektų aiškinti pasakant, kad sakramento galiojimą lemia subjektyvios sakramente dalyvaujančiųjų būklės; tai, be abejo, reiškia fundamentalų sakramentų doktrinos pakeitimą. Pozicijų (b) ir (c) atsisakymas kertasi su Naujuoju Testamentu – atitinkamai su 1 Kor 11, 27–29 ir Jn 8, 11.

Apibendrinant galima pasakyti, kad T. Vilucko argumentai pasižymi rimtais trūkumais: neformaliosiomis loginėmis klaidomis, prieštaravimais, klaidingais teiginiais ir prielaidomis. Visi devyni argumentai yra atmestini ir todėl tenka pripažinti, kad T. Viluckui nepavyko pagrįsti, jog Eucharistijos teikimas išsiskyrusiems ir civilinę santuoką sudariusiems katalikams reiškia ką nors kita, o ne atsisakymą iš svetimautojų reikalauti, jog jie atgailautų ir pasikeistų.

Bus daugiau

* * *

Primename diskusijos istoriją:

Laisvūnas Šopauskas. Kviečiu diskusijon Tomą Vilucką: Ar tikrai Jūs pasisakote už Bažnyčią, kuriai neberūpėtų sielų išganymas?

Tomas Viluckas. Bažnyčios skelbiama išlaisvinimo žinia yra klampinama teologinėje kazuistikoje. Atsakymas Laisvūnui Šopauskui

Tomas Viluckas. Sunki liga. Atsakymas Laisvūnui Šopauskui (tęsinys)

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Dėl islamo       2015-11-13 9:34

Ne.

Letas Vaidui       2015-11-12 17:20

Ilgai manęs nemokyk, nes neturiu laiko. Kas kada atsirado žinau ir be Paties. Jei “sekimas JHS” tai sekimas patarimu “Mylėti vienam kitą”, bet ne Atperkamąja Auka, tai gerų patarimų gali būti milijonai (mylėkite peteliškes, mylėkite viršininką, mylėkite žirnių sriubą), o Įstatymą gali duoti tik Pats D-vas, o ne “arkangelas Mykolas” savo vardu (“Duodu jums”), jau neminint paprastų asmenų, kad ir pranašų. Pagal Patį išeina, kad 2000 metų vien klaida, t.y. jokios krikščionybės (išskyrus paiką sekimą nežinia kieno duotų “įstatymu”) iš viso nebuvo. Tai visai atitinka neoprotestantiškas sroves, kurios teigia panašiai, tik “Urantijai” toloka net ir iki jų, nes visai baltais siūlais siūtos žmogiško proto kompiliacijos. Panašu, kad tuo mūsų dialogai vis dėlto baigiasi, nes išsivaduoti iš apsėdimo nenori, o diskutuoti su apsėstaisiais - laiko gaišimas.
PS “Kas Dievo - Dievui, kas Cezario - cezariui, visai nereiškia, kad visa valdžia nuo Dievo” - TEISINGAI! Bet JHS šitaip ir nesakė! Jis sakė monetos su cezario atvaizdu tema: “ATIDUOKITE”. Juk ir pats Cezaris yra D-vo. JHS negalėjo mokyti garbinti Cezario, nes tada teisus Lombardis, kad Pranciškus nepritaria pirmiesiems kankiniams, pažeidusiems antikrikščionišką valstybės įstatymą pagarbinti cezarį pagoniška auka kaip dievybę. Minėta frazė yra krikščionybėje išprievartauta išnaudotojų naudai išmetant ją iš konteksto, kuris reiškė: “Išmeskite tą šlamštą tiems, iš kurių gavote, ir garbinkite D-vą!”. Kitaip išeitų, kad D-vas prilyginamas Mamonai, dėl kurios Pats JHS sakė, jog negalima vienu metu TARNAUTI [“atiduokite kas (priklauso)]” dviem šeimininkams.
Seniai patariu krikščionims mokytis klasikinio sunitų islamo, kad suvoktų, kaip atskirti D-vo Viešpatystę nuo stabų garbinimo.
“Krikščionys” su šia išnaudotojų iškreipta traktuote pavertė krikščionybę ištisa nusikaltimų istorija apiplėšdami silpnesniuosius “brolius” ir juos išnaudodami iki visiško pavergimo, bet vis citavo šiuos žodžius. Dabar ateina atsiskaitymo metas, garbė D-vui, Kurio ir visa valdžia!

VaidasVDS       2015-11-12 12:11

Letai,
bendrinis sekančių Kristumi, ar tikinčių Jėzumi pavadinimas vis tik yra krikščionys, kuris kilo iš sekimo Kristumi. Katalikybės terminas atsirado nuo antro amžiaus pradžios. Formaliai ji yra krikščionybės tęsinys, vėliau susiskaldęs į kelias dideles sroves ir mažesnes sektas. Šėtonas neturi bažnyčių, net ir laisvės šiuo metu. Velnias (nušalintas kunigaikštis) visgi vis dar yra laisvas ir gali, tačiau netiesiogiai, valdyti tik visiškai nuo Dievo nusigręžusius asmenis. Nuklydimas nuo Dievo yra būdingas labai daugeliui visokiausių tikėjimų žmonių, o labiausiai jis pasireiškia tuose asmenyse, kurie trokšta ir pasaulietinės valdžios. Bet kuris religininkas, nesvarbu kokio dvasinio lygio jis yra, turi sekti Dievu arba Jėzumi (nes Jis apreiškė dievišką gyvenimo būdą). Didžiausia bet kokio religininko kvailybė yra pataikauti pasaulietiniam va(l)dovui arba bandyti tapti ir pasaulietiniu va(l)dovu. Kas Dievo - Dievui, kas Cezario - cezariui, visai nereiškia, kad visa valdžia nuo Dievo. Šita kvailybė jau tapo daugelio karų ir nelaimių priežastimi. Daugiausiai nusikaltimų, tiek pasaulietinių, tiek religinių, yra padaryta, naudojant Dievo vardą, o tai yra mirtina nuodėmė tiek pasauliečiams, tiek ir religininkams. Ir visai nesvarbu, kad religininkas nesuvokia, ką daro. Dievas iš tiesų duodą protą per dvasią, Jis neatiminėja proto, kaip neteisingai čia kažkas nuolat nurodinėja, bet pats žmogus, nusigręždamas nuo Dievo, praranda ir Dievo pagalbą ir net tam tikras protines galimybes…

unitas        2015-11-12 11:06

kruopsčiausia evangelijų analizę šiuo klausimu pateikė Valdas.
Nors galima buvo panrplioti ir Jėzaus žodžių reikšmę, kad Dangaus Karalystėje niekas nei ves, nei tekės…  O mes siekiame dangaus karalystės, ar ne?
O ir Paulius sakė, kad tie, kurie nori tuoktis, turės kūno kančių. Gal jo žodžiai paskatin vienuolynų bendrijas? Nors nemanau, kad nesusituokusiems mažiau tų kančių. Seksualinis instinktas galinga, sunkiai valdoma jėga. Tik nukreipt ją reikia tinkama kryptim. Pavyzdžiui kūrybai.

Letas Vaidui       2015-11-11 17:44

Kad Matas ir Lukas po Morkaus - tai Tavo Urantijos “tiesa”.
O dėl katalikų, pirmiausiai, Autorius sakė apie save ir Vilucką, nes tai jų diskusija, o mes tik pašaliniai komentatoriai.
Antra, bandau praskaidrinti patį terminą “katalikas”, kuris reiškia visuotinumą, ne konkrečią bendruomenę, kuri tą visuotinumą, pagrįstai ar ne, sau priskiria. Jau esu rašęs, kad pravoslavai oficialiai irgi vadina save katalikais, o Romos katalikų iš viso nelaiko katalikais (neteigiu, neva tai būtų tiesa - bent kremliaus šėtono bažnyčia tikrai nei katalikai, nei pravoslavai; pravoslavai Graikijoje, Ukrainoje, Gruzijoje, kt.)

VaidasVDS       2015-11-11 14:20

Gaila, kad tik pirmą kartą nuskambėjo, kad diskusija vyksta tarp katalikų. Tai gerokai susiaurina galimybę visapusiškai nagrinėti temą, kuri yra aktuali visiems, ne tik išimtinai katalikams. Todėl komentaras bus skirtas tik katalikybės rėmuose.
Panagrinėkime pirmiau Morkaus pasisakymą:
„Kas atleidžia savo žmoną ir veda kitą, tas nusikalsta pirmajai svetimavimu. Ir jei moteris palieka savo vyrą ir išteka už kito, ji svetimauja“. Visų pirma,  čia juk svarstomas ne sakramento, bet nuodėmės klausimas. Kitas klausimas, ar nebuvo ko nors pašalinta iš Jėzaus pasisakymo ir ar nuo to negalėjo pasikeisti sakinių kontekstas. O jeigu Jėzus pasakė taip: Kas dėl savanaudiškų paskatų, geidulio ir pan. atleidžia savo žmoną ir veda kitą, tas nusikalsta pirmajai svetimavimu. Juk Jeruzalės žydams vyrams tuo metu jų įstatymas leido išsiskirti su savo žmona dėl pačių menkiausių priežasčių, pavyzdžiui, dėl to, kad žmona yra prasta virėja, menka namų prižiūrėtoja, arba kad vyras įsimylėjo geriau atrodančią moterį. Antras sakinys pagal analogiją jau taikomas ir moteriai.
O dabar panagrinėkime Luko pasisakymą: “Kiekvienas, kas atleidžia žmoną ir veda kitą – svetimauja. Ir kas veda vyro atleistąją, taip pat svetimauja“.
Čia atsiranda nelabai logiška naujiena, kad vedus ir taip nelaimingą paliktąją, kad ir esi šiaip doras, vis tiek neva svetimauji. Logikos pradeda trūkti. Gal kiek aiškiau pasidaro, kuomet paskaitai Mt 19 “Taigi aš jums sakau: kas atleidžia žmoną, – jei ne dėl ištvirkavimo, – ir veda kitą, svetimauja“ ir Mt 5 “O aš jums sakau: kiekvienas, kuris atleidžia žmoną, – jei ne ištvirkavimo atveju, – skatina ją svetimauti; ir jeigu kas atleistąją veda – svetimauja“. Visų pirma, tiek Mato, tiek Luko evangelijos buvo parašytos jau po Morkaus evangelijos, todėl kažkaip “pasikeitė” antrasis Morkaus evangelijoje pasakytas sakinys. Bet šiek tiek įdomiau pasidaro tai, kad Morkus vis tik galėjo praleisti Jėzaus posakį “jei ne dėl ištvirkavimo”. Tai vadinasi, jei vyras žmoną atleidžia dėl jos ištvirkavimo, tai jis ją lyg ir gali atleisti. O analogiškai moteris? Šopauskas savo straipsnyje kažkaip apėjo šiuos neatitikimus…

tokie išlukštenimai edukuoja       2015-11-11 12:08

O svarbiausia - nėra to šmaikštavimo/šaipymosi/tyčiojimosi, sukiojimosi į pašalius, klubų kraipymo, skaitytojo smaginimo.
Retas atvejis, kai smagu skaityti dėl pačios minties.
Dėkui. Laukiame tęsinio.

L. Palmaitis: VILUCKAS, PRANCIŠKUS ir LOMBARDI       2015-11-10 18:42

Dabartinė diskusija kilo iš p. Vilucko bandymo nuskandinti per klaidą prasprūdusią savo tikrąją poziciją [“Jei sinodo tėvai pritars siūlymams dėl Komunijos antrą kartą susituokusiems, tai reikš, kad katalikybėje atsiras erdvė lytiniams santykiams už Santuokos sakramento ribų. Tuo būdu įvyktų savotiška eroso reabilitacija, lūžis svarstant lytiškumo klausimus”] argumentacijos jūroje ir nustumti į teorinius klausimus.
Laikas grįžti prie daug rimtesnio nei p. Viluckio argumentai klausimo - paties katalikybės termino. Tai nėra kažkurios denominacijos pavadinimas, bet Bažnyčios visuotinumo apibūdinimas. Romos katalikai visada pretendavo į išimtinį visuotinumą (tą patį kitaip daro pravoslavai), tačiau tą visuotinumą gali įrodyti ne teorija, bet tik reali krikščioniška gyvenimo praktika.
Jei Popiežiaus Benedikto XVI pareigas einantis “Romos vyskupas” (jis pats taip save pabrėžtinai apibūdino per pirmąjį viešąjį pasirodymą Vatikane) nepaneigė (ir jei nepaneigs - jis dar turi tokią galimybę!) savo formalaus pavaldinio (pasigrožėti čia: https://en.wikipedia.org/wiki/Federico_Lombardi) pareiškimo (http://www.cbsnews.com/news/vatican-popes-encounter-with-kim-davis-not-a-sign-of-support/), kad jo susitikimas JAV su Kim Davis nereiškia pritarimo pirmiesiems krikščionių kankiniams, atsisakiusiems vykdyti privalomą antikrikščionišką valstybės įstatymą, tai apie jokią šio Romos vyskupo vadovaujamos hierarchijos (“bažnyčios”) katalikybę (visuotinumą Mistiniame Aukojamame Kristaus Kūne Bažnyčioje) NEBEGALI BŪTI KALBOS!
PS Lietuviai papildomai painiojasi dar barbariškoje rusų kilmės terminijoje, kaip, pvz., божница (dar plg. kūčias iš кутья), Velykos (vietoj Paschos) iš Великий День, plg. latvių “Lieldienas” kt.). Ta божница labiau tiktų nebent pastatui apibūdinti (karaimai ir pastatą, ir turbūt, nesu žinovas, bendruomenę irgi apibūdina vienu žodžiu, užtat hebrajiškos kilmės - kenisa, plg. Izraelio Knesetą). Iš tikrųjų graikų Ecclesia reiškia narių surinkimą, bendruomenę, hebrajiškai - qehilā).
Beje, visi “graikai” pritaikė vienam D-vui savo pagoniškus žodžius parodydami musulmonų praktikos pranašumą, kada šis Žodis paliekamas visose kalbose neišverstas toks, koks buvo Muhamadui apreikštas (AL). Analogiškai tie, kurie gavo apreiškimą iš hebrajų kalbos, visi turėtų vartoti tik hebrajišką (tos pačios semitų šaknies, kaip ir AL) - EL-HIM.

išvada        2015-11-10 17:34

svetimautojai sukuria gėjus. Ir būtent vaikų priisėję ir jais nesirūpinantys, svetimautojai labiausiai smerkia gėjus.
Tad arba nesvetimaujam, arba nesmerkiam.

TO <To "taip, ir aš...".       2015-11-10 15:23

sakome “viešųjų ryšių akcija”, o turime omeny “juodosios technologijos”?

To "taip, ir aš pastebėjau"       2015-11-10 14:20

Labai panašu į tai - dar viena viešųjų ryšių akcija

hmm.. pritariu Jotai       2015-11-10 12:44

jei kas pasiilgo primityvių straipsnių prieš Prezidentę ar Landsbergį, tas savo troškulį gali numalšinti ekspertuose.smile
O padiskutuot laisvai filosofijos ar religijos temomis Lietuvoje, vargu ar išvis rasi bent vieną portalą. Nors matosi, kad ir katalikais save laikančius skaitytojus šios temos nelabai domina, nors jos esminės. Be jų ir politikos neįkirsi.

Gerai, kad portalas įkelia aktualiausius straipsnius ir kas nori, tas gali pareikšti savo nuomonę. Nors gal ir tiesa tai, ką sako “problemos”, kad straipsniai per gret nučiuožia ir nebepalieka laiko diskusijoms.  Artėja seimo rinkimai, yra ką aptarti. Peržvelgiau “Lietuvos sąrašo” programą. Nepasakyčiau, kad labai sužavėjo. Nepaliestos nei aktualiausios problemos, nei jų sprendimo būdai.

Jota iš šono       2015-11-10 10:31

Ar ne per daug įtarumo? Kažkas čia arba tyčia perdėtai kabinėjasi, arba tikrai yra liguistas. Manau, su portalu viskas gerai, jis ima užgriebti platesnes apsukas, o ne vien smaugtis ties garsiąja byla. Nežinau, aš čia nebuvau nuo pat pradžių ir neketinu užsibūti, ypač jei sektantai ims kliedėti dar įkyriau. O šiaip turėti stogą, sveiką krikščionišką pasaulėžiūrą šiais dvasinio šiukšlyno laikais yra prabanga. Galų gale juk diskusijoje sprendžiamos š e i m o s problemos, nejau jums nerūpi?

Amen       2015-11-10 10:06

Nebeliko ir portalo

>>>viskas gerai su portalu TIESOS        2015-11-10 9:25

Varganas tu, žmogeli, su debilo šypsenėle…

viskas gerai su portalu TIESOS       2015-11-10 8:57

labiausiai džiugina, kad nebeliko visažinio Juozapo ir jo šaikos komentarų smile

Liudvikui       2015-11-10 7:25

Malonu, kad po ilgos pertraukos pasirodėte. Draugai nebesutikdami tamstos įprastose vietose, nebegaudami nuo tamstos laiškų, nerimauja dėl Jūsų.
Užeitumėt kada nors į senąją taverną, arbatos išgertumėte su bičiuliais.
Pasikalbėjus nereikėtų spėlioti.

taip, ir aš pastebėjau       2015-11-10 2:29

Visą pavasarį ir vasarą portalas buvo visokių p. ir Co puolamas ir laidojamas, bet jis išliko, atsilaikė ir ieško savo vietos.
Džiaugiuos, kad čia atsirado daugiau pasaulėžiūrinių, analitinių tekstų, ypač dabar, kai taip pasikeitė Bernardinai. Jei Tiesos.lt užimtų šią nišą, reikėtų tik pasidžiaugti, o ne virkauti - programuoti, kaip blogai.
Beje, o kur LS didieji darbai? Kuolio tekstai? Vis pasižiūriu LS puslapį - nieko. Kodėl? o gal čia jie ir rašinėja?

Liudvikas komentatoriui       2015-11-10 1:40

Be laiko nelaidokit, gerbiamasis. Lukterėkit. Dalykai kur kas rimtesni, nei jums gali pasirodyti. Neturiu nei prabangos, nei įpročio nepasvėręs ir nesusidėliojęs tos kafkiškos mozaikos (“mrakobiesijos”), kuri vyksta mūsų akyse, imti putoti kur reikia ir nereikia į visas pašales. Jei esat protingas ir įžvalgus žmogus, turėtumėt suprasti, kad rimti dalykai reikalauja rimto ir nuodugnaus įsižiūrėjimo bei analizės, o ne momentinio purkštavimo, kaip daro kai kurie įsijautę į didelius vaidmenis buvę herojai.

Laisvūnui Š.       2015-11-10 0:19

Malonu, kad atsakėte. Džiugu, kad po gerų dviejų mėnesių tylos kažkas parašo komentarą L.S. vardu. Gal tai ir Jūs, gal ir…
Glumina, kad neatsakėte iš esmės. Juk suvokiate, kad ne Jūsų autorystė buvo svarbiausias klausimas.
O ar Jūs esate Jūs, patikrinti nesunku. Pakanka užduoti keletą klausimų.
Sakant “Jūs ar ne Jūs”, skatytojui kyla klausimas nebūtinai apie fizinį tapatumą. Būna, kad iš išorės žmogus kaip ir tas pats, bet viduje- nebe.
Kartais žmonės pasikeičia savanoriškai. Kartais “gavę pasiülymą nuo kurio negalėjo atsisakyti”. Portalas praradinėja skaitytojus. Labai sparčiai. Žiauriai. Visas įdirbis velniop, skaitytojų netrukus nebebus net dviženklis.
Tai akivaizdu.
Atostogų šis portalas išėjo vienoks, o vasaros pabaigoje jis jau buvo kitoks.
Ir Jūs nenorite mums nieko papasakoti?
Klausimų labai daug. Atsakymų- jokių. Na bet noeatsakytus klausimus mes taip pat mokam skaityti. Kaip atsakymus. O ką manėte - kad niekas nepaklaus? Stebina tik tai kad atvirai dar neklausė. Bet šnabždasi daugkas. Ir galvas nesuprasdami kas vyksta, kraipo.
Kur Liudvikas? Serga?
Tai kad ne. Spalį buvbo Paryžiuje, rytoj Kaune. O čia trečias mėnesis neužsuka. Budavo kasdien, rengdavo diskusijas, puikiai moderuodavo.
Sakė kad kartu su tamsta rudenį dar pkeletą naujų projektų paleis.
Ir… tyla. Nenorite nieko papasakoti? Juk jeigu patį Poną Dievą stojotės ginti, skaitytojams teisybės nesakyti būtų kaip ir nelabai gražu.
Avansu tamstos nekaltinu. Mes, skaitytojai, norime aiškumo. Drįstu teigti, teisėtai. Pasitikėjimas buvo išugdytas. Tai tik pusě darbo. Išlaikyti pasitikėjimą- gal dar sunkiau. Laukiame atsakymų. (daugiskaita, daugiskaita… vienaskaitą laikytume kai nenorą atsakyti.) Nenuvilkite mūsų.

 

Laisvūnas Šopauskas       2015-11-9 23:45

Nerimaujančiam skaitytojui patvirtinu, kad šitą straipsnį parašiau aš. Deja, skirtingai, nei kai kurių Seimo narių atveju, už mane pagalbininkai kol kas tekstų nerašo. smile

Šiaip tai niekas neprašo įrodymų, “kad neatsitiko blogų dalykų”, o atvirkščiai, tas kas mano, jog blogi dalykai yra atsitikę, pats turi dėstyti įrodymus.

Problemos       2015-11-9 22:55

Problemos ne teologijoje. Problemos su nepaaiškinamu šio portalo pokyčiu po vasaros.
1
Realiai, spėjusios itin išpopuliarėti diskusijų rubrikos iš esmės nebeliko. Nei Laisvūnas, nei Liudvikas realiai nebedalyvauja komentaruose.
2
Itin pagausėjo filosofinio-teologinio pobūdžio straipsnių kurių komentaruose dalyvauja saujelė  žinovų ir keletas juos kurstančių specų.
Kurstymas jaučiamas. Vienareikšmiškai. Susidaro įspūdis, kad kąžkas turi tikslą kuo greičiau susiaurinti šio portalo skaitytojų auditoriją nuo keliasdešimties tūkstančių iki keliolikos vienetų.
Nuo kada taip radikaliai pasikeitė portalo tikslai- tapti ne kuo platesnės laisvo žodžio sklaidos priemone, o nuoboďžiuko sienlaikraščiu keletui asmenų?
3
Prieš atostogas nebuvo jokių požymių, jog portalas ketintų keistis taip radikaliai suprastėjimo link. Atvirkščiai, yra żinoma, kad tiek Laisvūnas, tiek Liudvikas turėjo nemažai puikių idėjų ir sumanymų, kaip dar geriau suaktyvinti ir kokybiškasi pagerinti piliečių disputus rūpimomis temomis.
Nes buvo aišku- šis portalas liko bene vienintele vieta kur piliečiai galėjo drąsiai reikšti kritiką valdžios adresu ir svarbiausia kvietė daintis idējomis. Ne tik rypuoti, kaip blogai, bet buvo skatinama galvoti, kartu ieškoti išeičių. Akivaizdu, tas erzino reiżimo šulus.Šulų dobermanai atėjo ir suleido iltis?
5
Beveik neliko redakcijos paruoštų straipsnių. Tačiau bendras kiekis įkeliamų naujų straipsnių , ženkliai išaugo. Straipsniai žaibiškai keičiami vis naujesniasis ir naujesniais. Komentarų po vienu statistiniu straipsniu kiekis sumažėjo kelis, keliolika kartų. Skaitytojai nebespėja sekti eigos, todėl akivaizdžiai praradinėja motyvaciją komentuoti. Diskusijų nebeliko. Liko tik nuomonių sikelbimų lenta. Kol kas. Kol visi galutinai išsivaikščios?
5
Kam buvo ir yra naudinga, kad šio portalo jau spėjusio tapti Reiškiniu, nebeliktų?
6
Kas realiai vadovauja portalui, kieno rankose de fakto jis atsidūrė po vasaros?
8
Kol kas nėra įrodymų kad neatsitiko blogų dalykų. Peršasi mintis, kad kažkas, kas seniai svajojo sunaikinti Tiesos žodį, tie jau yra de facto perėmę portalą ir šiuo metu imituoja senos komandos darbą.
Nėra įrodymų kad šį straipsnį parašė L. Šopauskas. Tai jau ne pirmas toks atseit “šopausko” straipsnis. Bet ar kas atkreipė dėmesį- nera Laisvūno komentarų, nėra atsakymų į replikas. Normalu?
To anksčiau nebūdavo. Laisvūnas mėgo ir mokėjo bedrauti. Kaip ir “dingęs” Liudvikas.
Yra dar visa eilė požymių kurie verčia labai rimtai sunerimti, bet kol kas palauksime, pażiūrėsime kas bus toliau.
Ne visi žiopli.

oi, paskubėjau       2015-11-9 22:50

Komentaras “teologinėms problemoms” skirtas “paradyzei”

teologinėms problemoms       2015-11-9 22:47

Tai, deja, susiję - visos ekonominės-aocialinės-politinės problemos yra tik išvestinės.
Kol nepradėsim statyti savo / valstybės gyvenimo ant uolos, tol viskas tebus tik tuštybių tuštybė ir… dantų griežimas.
Autoriui dėkui - kad randa laiko, nenumoja ranka

Teologinės problemos        2015-11-9 21:45

nėra tai, kas atlieka nuo teisingos santvarkos, teisingumo, socialinės atskirties ar eurofederalizavimo pavojų. Atvirkščiai - kaip tik labai su viskuo susiję ir persmelkia viską. Bus daug blogiau, jei mes šito nepastebėsim.

Paradyzė       2015-11-9 20:54

Nebeliko jokių problemų, tik teologinės. Kaip gerai kad nebeliko diskusijų kityomis temomis! Apie ką nebediskutuojame, reiškia toj ir nebėra. Ačiū Dievui, Liertuvoje įsivyravo teisinga santvarka, pagaliau įsigalėjo Teisdingumas, nebeliko valdżioje melagių ir vagių. Nebėra socialinės atskirties problemų, dingo eurofederaslizavimo pavojai, o išdavikai ir vagys seniausiai plauna tupyuklas kalėjimuose. Valiooooo! Tauta sveika ir laiminga kaip niekada. Galime atsidėti gi!iems teologiniams apmastymams.
Gerb. Autorius žada, kad “bus daugiau”. Nuostabu! Nekantriai lauksime.

Apuokiukui        2015-11-9 19:04

“4. Jūs su vienmate logika dvasiniuose reikaluose per daug nesiplėskite. O tai gausis, kaip su kalambūru apie Dievo sukurtą ( arba ne ) labai sunkų akmenį...”
Mielas Apuokiuk, tai ne joks “kalambūras”, bet tiesiog loginiu požiūriu nekorektiškai suformuluotas klausimas, todėl diskvalifikuojantis klausiantįjį, o ne paneigiantis Dievo buvimą.
[Nekorektiškas, nes klausimas yra logiškai prieštaringas: klausiama, ar Dievas gali tai, ko Jis negali. Tai nėra akivaizdu, bet nesunkiai parodoma loginės analizės būdu.]
Dėl (1) klausimo: Negi nesuvokiate esminio skirtumo tarp šių dviejų padėčių?
A. Duodu priesaiką, bet po to išduodu (tai, dėl ko buvau davęs priesaiką).
B. Išduodu, bet po to duodu priesaiką (dėl to, ką buvau išdavęs).
Analogijos apskritai yra silpnas argumentas, o Apuokiuko atveju matematinė analogija dar ir nerelevantiška aptariamam - sakramentinės santuokos - dalykui.

Apuokiukas       2015-11-9 16:20

1. Na jūs man paaiškinkit, koks skirtumas, jei žmogus tuokiasi antrą kartą, kur kokia santuoka buvo sudaryta: pirmoji – santuokų rūmuose, antroji – bažnyčioje, ar bažnyčioje pirmoji, o santuokų rūmuose antroji. Juk ir matematikoje nėra skirtumo: prie 2 pridėsi 3 ar prie 3 pridėsi 2. Rezultatas tas pats.
2. Galim pabandyti panagrinėti tikėjimo brolių pravoslavų praktiką. Kiek žinau, pas juos antroji santuoka leidžiama, tiktai ne iškilminga, o atgailos dvasioje.
3. Kiek tenka pastebėti, katalikų bažnyčioje vis labiau ima plėstis bažnytinės santuokos anuliavimo praktika…
4. Jūs su vienmate logika dvasiniuose reikaluose per daug nesiplėskite. O tai gausis, kaip su kalambūru apie Dievo sukurtą ( arba ne ) labai sunkų akmenį...

kažin, kažin       2015-11-9 16:06

ar eucharistija skirta tik šventiesiems, savo gyvenimą teisingai sutvarkiusiems.
Juk ir Paskutinę vakarienę valgę apaštalai nebuvo šventi. Judas už skatikus išdavė Jėzų, o Petras net tris kartus jo išsižadėjo.

teisus Šopauskas       2015-11-9 15:48

teks jam kryžių nešti - eiti Kristaus keliu
o Vilucką aprūpins kūniškais malonumais ir materialinėmis gėrybėmis šios žemės kunigaikštis.
(velnio nurodymų tą realizuos mūsų brangioji valdančioji Komunistų partija)


Rekomenduojame

Eligijus Dzežulskis-Duonys. Kaip atkurti pašlijusią ES reputaciją?

Per 500 žmonių pasirašė laišką Lietuvos vyskupams dėl Komunijos dalijimo būdo

Liudvikas Jakimavičius. Gyvenimo redaktorius Covidas

Kerouaco vertėja Irena Balčiūnienė – apie Mykolaitį-Putiną ir kiekviena proga jį menkinantį Tomą Venclovą

Neringa Venckienė. Valstybė laikosi ant melo pamatų

Algimantas Rusteika. Gyvename linksmiau ir laisviau

Liudvikas Jakimavičius. Prisiklausėme

Jonas Švagžlys. Apie opozicijos atstovų sekamas sėkmės istorijas

Rasa Čepaitienė. Mažumų valstybė

Vytautas Sinica. Būtina naikinti Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą

Rasa Čepaitienė. Čiukčiai prie Baltijos

Geroji Naujiena: Tiesos Dvasia – mūsų Globėjas

Algimantas Rusteika. Įtampą žūtbūt reikia išlaikyti

Povilas Urbšys. Apie opiumą liaudžiai ir Jo Ekscelenciją

Arūnas Gumuliauskas. Minint Steigiamojo Seimo šimtmetį

Povilas Gylys rekomenduoja. Apie zuikius ir valstybę

Istorikas Artūras Svarauskas apie Steigiamojo Seimo šimtmetį

Vytautas Sinica. Ironiška – nemirtinga neteisingai mąstančiųjų persekiojimo dvasia atgimsta sovietmetį tyrinėjančių galvose

Lietuvos Respublikai – 100! Gabrielės Petkevičaitės-Bitės žodis pirmajame Steigiamojo Seimo posėdyje

Vytautas Sinica. „Ne, vaikas nėra kolektyvinė mūsų visų atsakomybė“

Kaip iš Neringos Venckienės namų buvo pagrobta Deimantė Kedytė – dalijamės vaizdo įrašu ir Karolio Venckaus komentarais (video)

Algimantas Rusteika. Pasislėpti nepavyks niekam

Marijos radijas: Ar esama realių priežasčių pilietiniam judėjimui laisvoje šalyje, demokratinėje santvarkoje?

Rasa Čepaitienė. Kito žvilgsnyje

1972-ųjų gegužės 14-oji, Kaunas: Romas Kalanta ir kalantinės

Algimantas Rusteika. Kelios pastabos „vaiko ėmimo“ įrašo paraštėje

Aštuntosioms Garliavos antpuolio metinėms artėjant Neringa Venckienė klausia: Kodėl? Už ką?..

Fatima – pasaulinė Marijos sostinė, arba Popiežiaus Jono Pauliaus II galybės paslaptis

Kardinolas Joseph Ratzinger. Fatimos žinios teologiniai komentarai

Liudvikas Jakimavičius. Politinės stumdynės

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.