Dienos aktualija, Visuomenės pokyčių analizė

Laisvės premijos laureato Albino Kentros kalba iškilmingame Laisvės gynėjų dienos minėjime

Tiesos.lt redakcija   2020 m. sausio 13 d. 15:05

3     

    

Laisvės premijos laureato Albino Kentros kalba iškilmingame Laisvės gynėjų dienos minėjime

Ekscelencijos Lietuvos Respublikos Prezidente, gerbiamieji Seimo nariai, Vyriausybės nariai, Laisvės gynėjai, Lietuvos bažnyčios hierarchai ir taip pat visi, kurie atsilankė iš kitų šalių. I would like to say some words and thank you to those, who came to their embassies in Lithuania from different countries. Congratulations to you. Your contribution to Lithuania is very important, thank you.

Dėkoju už tą gražią premiją, ją skiriu seserims, broliams, šeimai, Šilalei, Vilniui, Vilniaus universitetui, Žemaitijai, na, ir visai Lietuvai. Noriu, kad ji taip ir subyrėtų visur.

Šiandieną mes švenčiame Laisvės dieną todėl, kad mūsų laisvės kova visuomet buvo sąskambyje su Tautos giesme, todėl mes laimėjo tą laisvės dieną. Šiandieną noriu, žinau, kad daug prikalbėta, noriu trumpinti. Dėl laisvės aukojosi daug kilnių žmonių, ypač kaimo žmonių, kurie visomis išgalėmis rėmė Lietuvos laisvės kovotojus. Dėl to jiems teko patirti tardymus, kalėjimus, Laisvės kovotojai gynė kiekvieną Lietuvos žemės pėdą. Už ją paaukota daug gyvybių. Ir šiandien, kur mes beriam pavasarį ar rudenį sėjamą grūdą, už tą, kad mes tai galime daryti, jiems gyviems numirti reikėjo. Iš mano patirties matyti, kad Lietuva kovėsi dėl savo Laisvės vienui viena, be jokios paramos iš svetur.

Truputį tarsiu keletą žodžių apie mūsų šeimos kovą už laisvę.

Mūsų šeimos kova už laisvę prasidėjo tada, kai brolis Jonas per savo sukonstruotą radiją išgirdo žinią, jog sovietai okupuoja Lietuvą ir graudžiai pasakė: „Albinuk, nebėra Lietuvos“.

Tuomet atėjo kitos dienos ir reikėjo apsispręsti – trauktis į Vakarus ar pasilikti Lietuvoje ir ginti ją nuo priešų žodžiu, raštu, o prireikus – ir ginklu. Mūsų šeima apsisprendė pasilikti Tėvynėje ir po sodybos namu iškasė savo pirmąjį gynybinį bunkerį.

Toliau mąstome – mes užaugome tarp Žemaitijos piliakalnių. Tuomet supratome, kad tautinė valstybė yra didelė vertybė. Ją neigė okupantai ir visaip įrodinėjo, kad Leninas į Lietuvą atėjo visiems laikams. Tie, kurie netikėjo, priešinosi, buvo persekiojami.

Lietuva tuomet laukė karo – baisiausių dalykų, nors per amžius meldėsi: „Viešpatie, apsaugok nuo karo, maro ir bado“. Tiktai pokaryje, tarp didžiųjų valstybių konfliktų, mes matėme spragą, plyšį išsivaduoti.

Prieš Sausio įvykius kreipiausi į pasaulio vyriausybes. Iš visur gaudavau atsakymus. Priminėme Krymo konferencijų pasekmes. Tuomet lietuvio sveikas protas negalėjo suvokti, kad nacizmą  buvo nuspręsta išrauti su šaknimis visiems laikams, o totalitarinis režimas Sovietų Sąjungoje, kurio nusikaltimų sąrašas buvo pradėtas anksčiau nei Antrojo Pasaulinio karo, bus toleruojamas, paremtas, kad sustiprėtų, ir išgelbėtas nuo griūties. Tuomet matėme, kad klaida buvo pragaištinga. Dėl to sovietiniai režimai buvo prievarta primesti ne tiktai Europai, bet praktiškai kiekvienam kontinentui. Tuomet ginklavimosi varžybos tapo būtinomis, kurios tęsiasi iki šios dienos visame pasaulyje.

1954 metais grįžau iš lagerio su dokumentuose iškreipta pavarde. Vietoj Kentra pavardės buvo įrašyta Klentva – pagal rusiškas raides. Tuomet patekau į universitetą. Dėl iškreiptos pavardės buvau nesusektas, nes Laisvės kovotojams į aukštąsias mokyklas nebuvo galima patekti – būdavo užrakintos keliomis spynomis.

Tuomet pradėjau kitą veiklą. Kadangi studijuodamas anglų kalbą universitete pamačiau, supratau, kad moko tokios kalbos, kad žmonės negalėtų suprasti radijo laidų ir laisvojo pasaulio. Kiekvienas žodis buvo tariamas atskirai, ne jungtyje. Tuomet pasiryžome Vilniaus universitete steigti audiovizualinį centrą, kad žmonės išmoktų ne tik rašytinės kalbos, bet taip pat ir šnekamosios. Ir tas eksperimentas buvo sėkmingas. Audiovizualinio centro projektavimui reikėjo Sovietų Sąjungoje negaminamos elektroninės aparatūros. Inžinieriai, projektuotojai padėjo, ir tas centras tapo geriausias net tik Sovietų Sąjungoje. Kada buvo švenčiamas universiteto jubiliejus, jis buvo apdovanotas aukso medaliu.

Tokiu būdu partizaninę Laisvės kovą pratęsiau kitu būdu. Dabar paminėsiu dar vieną darbą, atliktą Lietuvai. Buvo suplanuota ir buvo pradėję jau vykdyti, kad Vilniaus universitetą iš senųjų rūmų iškeltų į Saulėtekį. Tam pasipriešinimui, statant audiovizualinį centrą, ruošėme erdves būsimiems menams. Tuomet dailininkai padėjo įgyvendinti šį projektą. Tai buvo mūsų žinomi, garsūs dailininkai: Stasys Eidrigevičius, Rimtautas Gibavičius, Šarūnas Šimulynas, Antanas Kmieliauskas, Petras Repšys, Ramutė Jasudytė, Vytautas Valius, Vitolis Trušys, Stanislovas Kuzma, Konstantinas Bogdanas, Romas Kazlauskas, Paulius Lantuchas, Simas Navakas, Gediminas Pranckūnas. Jie atliko darbus tautine dvasia ir tyliosios rezistencijos vaidmenį niūrioje okupacijos padėtyje.

Šiuos meno kūrinius universitete, salėse, vestibiuliuose ir auditorijose galima laikyti istorine įžanga į dainuojančią revoliuciją. Metų metais juos lankė moksleiviai ir svečiai iš įvairių šalių. Jie klausydavosi dailininkų ir mano pasakojimų apie tautiškumą, pilietiškumą ir skatino pasitikėti savo dvasia.

Dabar norėčiau paminėti vieną epizodą iš 1991 m. sausio 11 d. Apie įvykius Vilniuje išgirdau, jog link televizijos važiuoja tankai. Rankose turiu videokamerą, bet neturiu transporto. Pamatęs Antaną Buroką, paprašau jo pasivyti tankus. Suspėjome ir juos pralenkėme. Filmuodamas sutikau Spaudos rūmus puolančius tankus. Iš pravažiuojančių troleibusų ir autobusų išlipę žmonės užpildė Spaudos rūmų aikštę. Bėgo žmonės, virš jų galvų zvimbiant kulkoms, užstoti kelią. Žmonės bėgo sustabdyti įėjimą į Spaudos rūmus kareiviams, išsirikiavusiems prieš sustojusius ant laiptų Spaudos rūmų gynėjus…

Šiandien labai blogai jaučiuosi.

Tuo metu vaizdas buvo toks, epizodas. Aš stoviu prieš Pskovo divizijos karius, atstumas pora metrų. Kitoje pusėje – pastato gynėjai, dainuojantys žmonės, į juos nukreipti ginklai, aš tarp jų. Pavyko. Tai buvo toks mūsų istorijos reiškinys, kad žmonės bėgo, o tuo tarpu kovinės kulkos skrido, zvimbė virš jų galvų. Pasaulyje to paprastai nebūna, ten kur sprogdina ir šaudo, žmonės išsilaksto, o Lietuvoje buvo kitaip. Ta akimirka yra jaudinanti ir, kada aš rodžiau Spaudos rūmų puolimą, Šiauliuose mūsų sienų saugotojai lakūnai net…  tas įspūdis sudrėkino jų veidus – mačiau ašaras.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Donatas iš Palangos       2020-01-17 13:59

Aš taip pat dažnai su Albinu filmuodavau sovietinius banditus. Prie OMON būstinės 1991-08-23 buvau sužeistas, sudaužyta kamera. Palangoje 1988 m. birželio spalio mėnesiais bandžiau neleisti Palangos KGB-ynui deleguoti į Steigiamąjį Sąjūdžio suvažiavimą savo agentų, kad pasipriešinti Nepriklausomybės siekiui. Komunisto, eks teisėjo Narcizo Rasimavičiaus buvau apšauktas teroristinės grupės organizavimu (mano iniciatyva 1988 m. liepos 18 d. buvo įregistruota LPS rėmimo iniciatyvinė grupė viso miesto mitinge Požėlos, dabar Ganyklų gatvė). Tik pamatę KGB-istų organizuotą konferenciją Suvažiavimo mandatinė komisija anuliavo (Sąjūdžio žinios NR.44). Aš kaip ir Albinas jaučiuosi labai blogai nes kol gyvi KGB-istai - mes esame jiems pavojingi, jų nusikalstamos veikos liudytojai ir persekiojami labiau nei sovietiniais laikais.

Garbingo amžiaus žmonės       2020-01-13 20:58

labai meniški.Ir visi be išimties.

Pagarba laisvės kovotojui        2020-01-13 19:12

Bet kalba padrika ir sunkiai suprantama. O gal išcenzuruota?


Rekomenduojame

Vytautas Sinica. „Ne, vaikas nėra kolektyvinė mūsų visų atsakomybė“

Kaip iš Neringos Venckienės namų buvo pagrobta Deimantė Kedytė – dalijamės vaizdo įrašu ir Karolio Venckaus komentarais (video)

Algimantas Rusteika. Pasislėpti nepavyks niekam

Marijos radijas: Ar esama realių priežasčių pilietiniam judėjimui laisvoje šalyje, demokratinėje santvarkoje?

Rasa Čepaitienė. Kito žvilgsnyje

1972-ųjų gegužės 14-oji, Kaunas: Romas Kalanta ir kalantinės

Algimantas Rusteika. Kelios pastabos „vaiko ėmimo“ įrašo paraštėje

Aštuntosioms Garliavos antpuolio metinėms artėjant Neringa Venckienė klausia: Kodėl? Už ką?..

Fatima – pasaulinė Marijos sostinė, arba Popiežiaus Jono Pauliaus II galybės paslaptis

Kardinolas Joseph Ratzinger. Fatimos žinios teologiniai komentarai

Liudvikas Jakimavičius. Politinės stumdynės

Ramūnas Aušrotas. Ar nebus apribota tėvų teisė skųsti institucijų veiksmus?

Liudvikas Jakimavičius. „Amicus est Girnius, set magis amicus veritas“

Valdas Vasiliauskas. Lietuviško parlamentarizmo aukštumos

Nuo bačkos: „Freedom House“ politologas: Lietuva pagal demokratijos reitingą lieka stabilumo sala Vidurio Europoje

Andrius Švarplys. Apie politinę (ne partinę) kovą tarp laisvės ir karantino Amerikoje

Algirdas Endriukaitis. Retorinis klausimas: esame istoriniame kelyje ar dykumoje?

2020-ieji – Lietuvos Steigiamojo Seimo šimtmečio metai

Liudvikas Jakimavičius. Visų atsiprašau, kad negaliu nieko pakeisti

Tomas Čyvas „Iš savo varpinės“: „Prasidėjo rinkiminė ruja“

Ramūnas Aušrotas. Atsitiktinumas? Abejoju

Audrius Bačiulis. Pamenat, kaip kaltinot ministrą Verygą dėl pirkimų?

Liudvikas Jakimavičius. „Reikia lietuviams išmokti mąstyti švediškai“

Tomas Baranauskas. Ar Tapinas padarys skandalą ant visos Lietuvos?

Kas yra geriausias neteisingumo ir privilegijuotos nomenklatūros Lietuvoje simbolis? Vytautas Sinica klausia ir atsako

Nida Vasiliauskaitė. Apie senus lietuviškus posakius ir naujuosius kultūrininkus

Vytautas Sinica. Mariui Ivaškevičiui reikia skirti Nacionalinę demagogijos premiją

Algimantas Rusteika. Čia visada šilta, jauku, kvepia artimų kūnų prakaitu –  ko dar reikia?

Iš Tiesos.lt skaitytojų pašto: Edmundas Paškauskas. Apie pandemijas, socialinį liftą ir savaime besidiferencijuojančias bazines pajamas

Liudvikas Jakimavičius. Lietuvos Poilsio Partija informuoja

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.