Naujienos

Laisvės kovotojas Adolfas Ramanauskas-Vanagas

Tiesos.lt siūlo   2018 m. balandžio 5 d. 9:32

4     

    

Laisvės kovotojas Adolfas Ramanauskas-Vanagas

Dalius Žygelis | žurnalas „Karys“

2018 m. Lietuva mini savo sūnaus, laisvės kovotojo – partizano Adolfo Ramanausko-Vanago 100-ąsias gimimo metines.

1918 m. kovo 6 d. Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), Niu Britene, Konektikute (angl. New Britain, Con-necticut) gimė Adolfas Ramanauskas.

1921 m. su tėvais Liudviku Ramanausku ir Elena Jovaišyte-Ramanauskiene sugrįžo į Lietuvą; įsikūrė tėvo tėviškėje – Seinų apskrities Rudaminos valsčiaus Bielėnų kaime. A. Ramanauskas mokėsi Galinių pradžios mokykloje, buvo gabus ir darbštus mokinys.


Adolfo Ramanausko vaikystės nuotrauka iš Amerikos. Iš kairės: tėvas Liudvikas Ramanauskas, mama Elena Jovaišytė-Ramanauskienė, Adolfukas Ramanauskas, pusseserė Aldona Valenčiūtė, teta Onutė Jovaišytė-Valenčiuvienė ir tetos vyras Andrius Valenčius. Fotografuota 1920 m. JAV.

1930 m. baigęs pradžios mokyklą savarankiškai pasiruošė stojamiesiems egzaminams ir įstojo iškart į antrąją Lazdijų „Žiburio“ gimnazijos klasę. Už labai gerą mokymąsi buvo atleistas nuo mokslo mokesčio. Neturtingai šeimai tai buvo didelis palengvinimas.

1937 m. sėkmingai baigęs gimnaziją A. Ramanauskas išvyko studijuoti į Klaipėdos pedagoginį institutą. Mokslas sekėsi labai gerai, užteko laiko ir saviveiklai, ir teatro būreliui, ir domėtis Lietuvos bei pasaulio politiniais įvykiais.

1939 m. Klaipėdos pedagoginis institutas, kuriame mokėsi A. Ramanauskas, buvo perkeltas į Panevėžį, todėl 1939 m. jis baigė jau Panevėžio pedagoginį institutą. Veikiausiai 1939 m. kovo 20 d. nacistinės Vokietijos ultimatumas Lietuvai, kuriuo pareikalauta atiduoti Klaipėdą ir Mažosios Lietuvos kraštą, paskatino ką tik pedagogo kvalifikaciją įgijusį A. Ramanauską siekti karinių žinių Kauno karo mokykloje. Tačiau atsargos jaunesniajam leitenantui A. Ramanauskui tuomet neteko ginklu ginti savo šalies…

1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjunga be pasipriešinimo aneksavo Lietuvą. A. Ramanauskas pradėjo dirbti mokytoju netoli Druskininkų esančioje Krivonių mokykloje.

1941 m. prasidėjus II pasauliniam karui A. Ramanauskas prisijungė prie sukilėlių, tačiau Druskininkų apylinkėse nesiplėtojo aktyvūs kovos veiksmai prieš Raudonąją armiją, vėliau vokiečių okupacinių pajėgų vadovybė privertė sukilėlių būrius išsiskirstyti. A. Ramanauskas persikėlė dirbti į Alytaus mokytojų seminariją. Mokytojo darbą vertino ir mėgo, kolegų, auklėtinių buvo mylimas ir gerbiamas už kompetenciją, principingumą, draugiškumą, mokėjimą bendrauti. Mokytojų seminarijoje A. Ramanauskas mokė lietuvių kalbos ir matematikos dėstymo metodikos, buvo fizinio lavinimo ir pedagoginės praktikos vadovas, dėstė karinį parengimą. Pasirinkta mokytojo profesija buvo labai patenkintas, bet visus darbus ir planus sugriovė antroji sovietinė okupacija. Būsimo partizanų vado A. Ramanausko gyvenime Alytus tapo itin reikšmingu miestu – čia prabėgo paskutiniai jo legalaus gyvenimo metai, čia 1945 m. balandį buvo priimtas ryžtingas ir lemtingas sprendimas tapti Lietuvos partizanu. Tokį apsisprendimą lėmė daugelis veiksnių: kiekvieną dieną matomos tautiečių kančios, jau veikiančių partizanų platinami atsišaukimai, pagaliau tėvų įskiepyta meilė Tėvynei ir troškimas gyventi nepriklausomoje valstybėje.

1945 m. pavasarį A. Ramanauskas užmezgė ryšius su Alovės miškuose veikusiais partizanais ir netrukus įstojo į Nemunaičio apylinkėje veikusį partizanų būrį. Jau pirmąją dieną buvo išrinktas partizanų būrio vadu. Pasirinko slapyvardį Vanagas. Partizaninis judėjimas stiprėjo. Būdamas puikus organizatorius A. Ramanauskas-Vanagas subūrė Merkinės ir Alovės valsčiuje išsibarsčiusius nedidelius partizanų būrius į kuopą – ją sudarė 140 vyrų. 1945 m. rudenį kuopa, kuriai vadovavo A. Ramanauskas-Vanagas, buvo įtraukta į Dzūkų grupę, vėliau – performuota į batalioną (įėjo 8 būriai), o A. Ramanauskas-Vanagas buvo paskirtas jo vadu. 1945 m. liepos 1 d. jis pakeltas į Merkio rinktinės, kuriai dar priklausė Marcinkonių ir Druskininkų batalionai, vado pareigas. Būdamas Merkinės bataliono ir Merkio rinktinės vadu A. Ramanauskas aktyviai dirbo ginkluoto pogrindžio centralizavimo darbą Dzūkijoje.

1946 m. balandžio 23 d. buvo paskirtas Dainavos apygardos vado pirmuoju pavaduotoju. Nuo 1947 m. rugpjūčio laikinai ėjo Dainavos apygardos vado pareigas.

1947 m. rugsėjo 24–25 d. Dainavos apygardos vadų sąskrydyje per surengtus slaptus rinkimus Vanagas buvo išrinktas Dainavos apygardos partizanų vadu. Tapęs kovojančios Dzūkijos vadovaujančiu asmeniu A. Ramanauskas pradėjo vizituoti visus Dainavos apygardos kovojančius vienetus, stengėsi susitikti ir atvirai pakalbėti su visais kovotojais, sužinoti ir įvertinti eilinių karių, jų vadų veiksmus ir tik tada priimti reikalingus sprendimus. Partizanai gerbė Vanagą už kuklumą, draugiškumą, nuoširdumą, visišką atsidavimą laisvės kovai. Savo darbštumu ir principingumu jis rodė gerą pavyzdį kitiems kovotojams, buvo tikras idealistas. Jo veikloje atsispindėjo ir pedagogo, ir karininko savybės. A. Ramanauskas gerai suprato, kad norint išlaikyti tautos sąmonėje valstybingumo atkūrimo siekius, be ginkluoto pasipriešinimo, reikalinga ir politinė idėjinė kova. Jis daug dėmesio skyrė Dainavos apygardos partizanų vadovybė. Vaclovas Voveris-Žaibas (sėdi). Iš kairės stovi: Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, Viktoras Kazlauskas-Vanagas, Jonas Jakubavičius-Rugys ir Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Fotografuota 1948 m. liepos 6 d. pogrindžio spaudai – organizavo jos leidybą, redagavo ir pats rašė straipsnius į įvairius partizanų laikraščius: 1945 m. rudenį – į Merkio bataliono laikraštį „Trečias skambutis“, 1946–1947 m. – į Merkio rinktinės laikraštį „Mylėk Tėvynę“, 1947–1949 m. – į Dainavos apygardos laikraštį „Laisvės Varpas“, 1947–1949 m. – į laikraštį „Svobodnoje slovo“ (skirtą okupacinės kariuomenės kariams), 1949–1950 m. – į Pietų Lietuvos partizanų srities laikraštį „Partizanas“, 1951–1952 m. – į laikraštį „Miško Brolis“, 1948–1952 m. leido informacinius užsienio politinių žinių biuletenius.


Pietų Lietuvos partizanų srities atstovai pakeliui į suvažiavimą. Pirmos eilės viduryje priklaupęs Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Antroje eilėje pirmas iš dešinės Vakarų Lietuvos partizanų srities štabo viršininkas Vytautas Gužas-Kardas, trečias iš dešinės – Tauro apygardos vadas Aleksandras Grybinas -Faustas. Juos lydi Kęstučio apygardos partizanai. Fotografuota 1949 m. sausį.

1948 m. spalio 20 d. Tauro apygardoje, Geležinio Vilko rinktinės vadavietėje, įvyko Tauro apygardos vado Aleksandro Grybino-Fausto ir Dainavos apygardos vado įgaliotinio, Dzūkų rinktinės vado Sergijaus Staniškio-Lito susitikimas. Svarstant vadovybės klausimą, buvo nutarta: „Iki naujai sudarytos Lietuvos Vyr. Vadovybės paskyrimo, laikinai eiti Pietų Lietuvos srities vado pareigas pavesti Dainavos apyg. vadui p. Vanagui

<...>

Vadovybei kuo artimiausiu metu sueiti į sąlytį su kitų Lietuvos sričių vadovybėmis, tikslu išsiaiškinti esamą padėtį ir su A. Ramanauskas nesikratė nei pareigų, nei atsakomybės, nei rizikos – nusprendė keliauti į Vakarų Lietuvą ir su jos partizanų vadovybe tiesiogiai išsiaiškinti esamą padėtį, aptarti vieningos vadovybės sudarymo klausimus. Ši Vanago kelionė per Tauro, Kęstučio ir Prisikėlimo apygardų teritoriją, kaip vėliau paaiškėjo, į visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą truko nuo 1948 m. lapkričio iki 1949 m. balandžio – beveik pusę metų.

1948 m. lapkritį Vanagas iškeliavo iš Dzūkijos. Ėjo lankydamas partizanų dalinius ir gruodžio pradžioje jau buvo Tauro apygardoje. Čia prie jo prisijungė Tauro apygardos vadas Aleksandras Grybinas-Faustas. Dėl ypač padažnėjusių MGB provokatorių – agentų smogi-kų akcijų keliauti jiems teko pėsčiomis ir tik naktimis. Keliauti buvo labai pavojinga: teko eiti nežinomomis vietovėmis, nuolat bendrauti su nepažįstamais žmonėmis. Buvo būtina vietinių partizanų pagalba, turėjo būti suderinti ryšių punktai, sutarti slaptažodžiai, susitikimo vietos, palydovai.

Apie šią kelionę galima būtų parašyti ne tik atskirą straipsnį, bet, ko gero, ir knygą, juolab visa tai A. Ramanauskas-Vanagas praėjus nedaug laiko po žygio detaliai aprašė dokumente „Pietų Lietuvos srities štabo darbas 1948.10.20– 950.01.25“. Iš šio rankraščio aiškėja, kad 1948 m. gruodžio 23 d. A. Ramanauskas-Vanagas ir A. Grybinas-Faustas, lydimi dviejų partizanų – Juozo Jankausko-Demono ir Urbono Dailidės-Tauro, persikėlė per Nemuną ties Gelgaudiškiu ir atsidūrė Vakarų Lietuvos partizanų srities teritorijoje. Lydimi vietinių partizanų, 1949 m. sausio 3 d. pasiekė Kęstučio apygardos štabą, sausio 10 d. – Vakarų Lietuvos srities štabą. Kadangi partizanų vadai vieni kitų nepažinojo, abiem atvejais iš pradžių susitikimai vyko labai įtemptai. Apie tai dokumente rašoma:

<...>

susitikus su Kęstučio apygardos vadu Vidmantu (Henriku Danilevičiumi – aut. past.) vos neįvyko ginkluotas konfliktas. To buvo išvengta tik todėl, kad Vanagas ir Faustas žinojo, kad susitinka su tikrais partizanais ir laikėsi pasyviai. Vakariečiai pietiečių nenuginklavo, bet jie valandą laiko buvo visi pasiruošę pradėti kautynes. Vidmantas su užvestu automatiniu pistoletu, apsaugotas tokioje pat padėtyje esančių dviejų partizanų, atskirai tardė Vanagą. Pagaliau Vanagui pavyko įtikinti, kad jie tikrai yra Pietų Lietuvos partizanų vadai. Padėtis atslūgo, bet vakariečiai, atsargumo dėlei, visą naktį nenuleido akių nuo svečių ir buvo ypatingoje pasiruošimo padėtyje. Susitikimas su Vakarų Lietuvos partizanų srities vadu Vairu (Aleksandru Milaševičiumi – aut. past.) ir štabo pareigūnais jau vyko švelnesnėje formoje, nors Vanago ir Fausto tardymas ir čia užtruko apie valandą. Vakariečių toks atsargumas visiškai pateisinamas, nes jokių ryšių tarp sričių nebuvo, partizanai vieni kitų nepažinojo. Be to neseniai vakariečiai buvo sunaikinę tris provokatorius, kurie panašių ryšių ieškojo. Tenka pažymėti, kad panašiais atsitikimais įrodyti save esant tikru partizanu yra labai sunkus rizikingas dalykas. Tai pilnai suprasti gali tik partizanas, ypač tas, kuriam betarpiai visa išgyventi yra tekę.“

1949 m. vasario 4 d. A. Ramanauskas ir A. Grybinas, lydimi vietinių partizanų, pasiekė Prisikėlimo apygardos vadavietę Mėnaičiuose. Jonas Žemaitis, gavęs Prisikėlimo apygardos vado Leonardo Grigonio-Užpalio pranešimą apie svečių atvykimą, nutarė pats su jais susitikti. Ilgai lauktas susitikimas įvyko vasario 6 d. Jaugelių kaime. Tačiau ir šio susitikimo pradžia buvo kupina įtampos. J. Žemaitis taip pat įtarė turįs reikalų su provokatoriais. Apie tai byloja partizanų dokumentai: „Vytautas po šešias valandas trukusio pasitarimo Vanagui ir Faustui pareiškė: „Arba jūs esate pasišventę partizanai, arba labai gerai parinkti ir apmokyti provokatoriai!“ Susidarė nejauki padėtis, tačiau kokia nors išeitis turėjo būti rasta. Pasiūlymai buvo tokie: Vanagą arba Faustą pasilikti kaip įkaitą, o kitą etapo keliu grąžinti per Nemuną; arba pasitikėti. Šalia viso kito nulėmė Kardo (Vytauto Gužo – aut. past.) garantavimas savo gyvybe, kad Vanagas ir Faustas tikrai yra Pietų Lietuvos partizanų srities vadai.“

Papildomo aiškumo suteikia L. Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštis, kuriame aprašoma Vanago jam papasakota istorija: „Vanagas, nuvykęs į Žemaitiją, iš karto irgi buvo palaikytas provokatoriumi.

<...>

Susitikęs su Vanagu, Žaltys (J. Žemaitis-Vytautas – aut. past.) netikėjo (juo) ir patarė Vanagui geriau grįžti atgal. Taip tardė tris dienas, kol pagaliau patikėjo. Būdinga to „tardymo“ viena smulkmena. Vienas partizanas, pamatęs, kad Vanagas turi naują desantinį automatą, patikrino apkaboje esančius šovinius. Radus 1947 metų gamybos šovinių, kilo įtarimas, iš kur partizanas tokiu metu gali gauti šovinių. Nežinau kaip Vanagas pasiteisino ir kaip juo patikėjo. Tą desantinį automatą Vanagas mainais buvo gavęs iš Šermukšnio (Jono Kazlausko – aut. past.), kuris jį kaip trofėjų paėmė iš sunkvežimio, Žaibo susprogdinto prie Onuškio 1948 m. rudenį.“


1950 m. lapkritį vykusio Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities vadų pasitarimo dalyviai. Iš kairės: Adolfas Ramanauskas-Vanagas, iš Vakarų grįžę partizanai-desantininkai: Benediktas Trumpys-Rytis ir Juozas Lukša-Mykolaitis. Pirmas iš dešinės Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities vadas Sergijus Staniškis-Litas. Fotografuota 1950 m. lapkričio 14 d.

2004 m. Radviliškio rajone, Mėnaičių kaime, Stanislovo Mikniaus sodyboje, kurioje 1949 m. vasarį vyko visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, buvo surastas partizanų archyvas. Tarp daugybės Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS), Kęstučio ir Prisikėlimo apygardų partizanų dokumentų buvo rastas paprastas, iš sąsiuvinio išplėštas lapelis, kuriame ranka buvo aprašytas V. Voverio-Žaibo įvykdytas puolimas. Sugretinus rašysenos pavyzdžius, tapo aišku, kad tekstą rašė Dainavos apygardos vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Iškyla klausimas, kodėl Vanagas tai rašė? Spėtina, kad tai buvo jo raštiškas paaiškinimas dėl jo turimo naujo sovietų gamybos ginklo.

Galų gale visi nepasitikėjimo ledai ištirpo. „Pabaigoje pasitarimų buvo nugalėtos ir kitos žymios kliūtys. 1949 m. vasario mėn. 8 d. vakaro metu visų lūpose jau skambėjo daina. Visų anksčiau išvardintų pasitarimų galutinėje išvadoje įvyko tai, kad nuo 1949 m. vasario mėn. 10 d. iki vasario 20 d. vyko LLKS Tarybos posėdžiai“, – rašė A. Ramanauskas-Vanagas. Vasario 10 d. Vakarų, Rytų ir Pietų Lietuvos partizanų vadų jungtiniame posėdyje ginkluotas pogrindžio sąjūdis buvo pavadintas LLKS, sudaryta LLKS Taryba ir Prezidiumas; vasario 16 d. buvo priimta LLKS Tarybos deklaracija. Nuo tada Pietų Lietuvos partizanų sritis jau veikė ne kaip atskiras organizacinis vienetas, o kaip LLKS sudėtinė dalis.

Suvažiavime A. Ramanauskas buvo ne tik patvirtintas Pietų Lietuvos srities vadu, bet ir paskirtas LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininko J. Žemaičio-Vy-tauto pavaduotoju, jam buvo suteiktas partizanų pulkininko laipsnis.

Po suvažiavimo grįžęs į savo veiklos teritoriją, Vanagas energingai ėjo srities vado pareigas: sušaukė Tauro ir Dainavos apygardų vadų susirinkimus; juose Pietų Lietuvos partizanus informavo apie LLKS organizacijos įkūrimą ir jos Tarybos priimtus sprendimus. Dainavos apygardos vado pareigas per-davė Lionginui Baliukevičiui-Dzūkui. Srities štabo darbas vyko puikiai – Vanagui gerai sekėsi palaikyti ryšį su Tauro apygardos vadovybe, o per ją – ir su LLKS vadu J. Žemaičiu-Vytautu, iš kurio gaudavo įvairių nurodymų. Tačiau, nepaisant partizanų vadovybės pastangų, situacija srityje per 1949 m. labai komplikavosi. Per 1949 m. žuvo apie trečdalis partizanų. Tik dėl laimingai susiklosčiusių aplinkybių MGB pinklių išvengė ir Vanagas. 1949 m. rugsėjo 23 d., išdavus šnipui, kariuomenė apsupo Pietų Lietuvos partizanų srities štabo vadavietę Kalesnykų miške, netoli Būdos kaimo. Tuo metu Vanagas su kitais štabo darbuotojais buvo trumpam išvykę. Vadavietėje didvyriškai kaudamiesi žuvo neseniai iš Vakarų sugrįžęs LLKS įgaliotinis užsieniui Kazimieras Pyplys-Mažytis ir štabo darbuotojas Juozas Makarevičius-Žilvitis.

1949 m. antroje pusėje Pietų Lietuvos partizanų srities pavadinimas buvo pakeistas į Nemuno. Tų pačių metų rudenį LLKS Prezidiumo pirmininkas J. Žemaitis-Vytautas paskyrė Vanagą LLKS Gynybos pajėgų vadu, o srities vado pareigas įsakė perduoti kitam pareigūnui. Tačiau Vanagas neskubėjo perduoti savo pareigų ir net keliuose raštuose įtikinėjo Vytautą, kad šis atšauktų savo nutarimą. 1949 m. gruodžio 10 d. Vanagas laiške Vytautui rašė: „Šios pareigos man per sunkios ir prašau manęs jokiu būdu į jas neskirti. Tą postą siūlau pasiimti sau arba jį pavesti p. Litui (Sergijui Staniškiui – aut. past.) ar p. Vairui (Aleksandrui Milaševičiui – aut. past.).“ Nesulaukęs iš Vytauto atsakymo, Vanagas 1950 m. sausio 19 d. sušaukė Nemuno srities Tarybos posėdį, kuriame srities vado pareigas perdavė kpt. S. Staniškiui-Litui, Vilčiai.

1950 m. rudenį LLKS Gynybos pajėgų vado A. Ramanausko-Vanago pavedimu buvo sušauktas Nemuno srities vadų susirinkimas. Buvo aptarti organizaciniai, spaudos-propagandos, ryšių reikalai, parengti pasiūlymai Vyriausiajai vadovybei dėl kai kurių LLKS Statuto punktų pakeitimo, pritaikant juos esamoms partizaninio karo sąlygoms.

1950 m. lapkričio 14 d. Nemuno srities vadavietėje įvyko pasitarimas, kuriame Vanagas susitiko su grįžusiu iš Vakarų LLKS įgaliotiniu Juozu Lukša-Mykolaičiu ir Tauro apygardos vadu Viktoru Vitkausku-Karijotu. Per pasitarimą J. Lukša informavo apie Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) ir savo veiklą Vakaruose, buvo aptartos partizaninio karo ateities veiklos gairės.

Nors visuose vadų susirinkimuose buvo akcentuojamas pasiryžimas tęsti partizaninę kovą, tačiau, žūstant paskutiniams vadams ir patyrusiems kovotojams, partizanų kontroliuojama teritorija ir tarpusavio ryšiai mažėjo. Dėl šios priežasties 1951 m. jau nepavyko sukviesti bendro srities vadų susirinkimo. Vanagas iš srities vado tegavo tokį pranešimą, kad „sritis turėjo skaudžių ir skaitlingų nuostolių, tačiau organizaciją pasisekė išlaikyti“.

1952 m. pabaigoje, galutinai nutrūkus visiems ryšiams su Vyriausiąja vadovybe, A. Ramanauskas-Vanagas slapstėsi su šeima – gyveno pas patikimus ryšininkus ir rėmėjus. Dar partizanavimo pradžioje, 1945 m. rudenį, A. Ramanauskas-Vanagas susituokė su Birute Mažeikaite, Alytus mokytojų seminarijos absolvente. Toliau abu ėjo partizaninės kovos keliu. Ji buvo jo bendražygė ir bendramintė – partizanė, slapyvardžiu Vanda. 1948 m. jiems gimė dukra Auksutė. Rūpindamasis laisvės kovų įamžinimu, A. Ramanauskas-Vanagas rašė atsiminimus, slėpė juos pas patiki-mus žmones. Tuo metu jis parašė trijų dalių atsiminimus „Partizanų gretose“. Juose Dainavos apygardos ir Pietų Lietuvos srities istorija. Tai, kad juos partizanų vadas rašė, liudija nepalaužiamą jo tikėjimą, kad Lietuva ateityje vis tiek bus laisva ir tikroji laisvės kovų istorija bus reikalinga. Simboliška, kad A. Ramanausko-Vanago prisiminimai pirmą kartą išleisti atskira knyga pavadinimu „Daugel krito sūnų“ 1991 m. – iš karto, kai Lietuva atkūrė Nepriklausomybę.


Adolfas ir Birutė Ramanauskai kartu su dukrele Auksute. Fotografuota apie 1953 m.

1953 m. gegužę suėmusi sunkiai sergantį J. Žemaitį-Vytautą, KGB ypač daug dėmesio skyrė A. Ramanausko-Vanago paieškai ir likvidavimui. Iš kvalifikuočiausių KGB darbuotojų buvo sudaryta nuolatinė operatyvinė grupė. Vien 1956 m. užverbuota 30 agentų, vėl užmegztas ryšys su 20 agentų, jau iš-brauktų iš agentūrinių sąrašų. A. Ramanausko paieškoms vadovavo Rainių budelis, KGB 4-osios valdybos viršininkas Petras Raslanas ir tos pačios valdybos 2-ojo skyriaus viršininkas Nachmanas Dušanskis. Adolfą ir Birutę Ramanauskus išdavė KGB agentas Antanas Urbonas-Žinomas. 1956 m. spalio 12 d. A. Ramanauskas ir jo žmona B. Mažeikaitė-Ramanauskienė buvo išduoti ir suimti Kaune, Kampo gatvėje, ir iš karto išvežti į KGB būstinę Vilniuje. Nuo pat pirmųjų tardymo valandų partizanų vadas buvo žiauriai kankinamas. Po kelių kankinimo valandų itin sunkios būklės A. Ramanauskas buvo nugabentas į kalėjimo ligoninę – saugumiečiai bijojo, kad tardomasis neišgyvens. Kalėjimo gydytojų pateiktame akte rašoma: „Į klausimus neatsakinėja, be sąmonės, periodiški veido, viso kūno galūnių raumenų traukuliai; pulsas vos juntamas, minkštas, kraujospūdis 60/40. Ligonis visas kruvinas…“ A. Ramanauskas buvo kankinamas fiziškai ir morališkai beveik metus. 1957 m. rugsėjo 24–25 d. Vilniuje posėdžiavęs LSSR aukščiausiasis teismas jam skyrė mirties bausmę. Nuosprendis buvo įvykdytas tų pačių metų lapkričio 29 dieną. Ilgą laiką nebuvo jokių žinių, kur sovietai paslėpė sušaudyto partizano kūną. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras 2017 m. atliko istorinius ir archeologinius tyrimus, kurių metu paaiškėjo, kad po 1956-ųjų sušaudytų rezistentų palaikai būdavo užkasami Našlaičių kapinėse Vilniuje. 2018 m. tęsiant archeologinius tyrimus minėtų kapinių teritorijoje, tikimasi, bus surasti ir A. Ramanausko-Vanago palaikai.

***

Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, Adolfo Ramanausko-Vanago vardu Kaune buvo pavadinta gatvė, 1994 m. Alytuje – vidurinė mokykla, Merkinėje pastatytas kryžius ir skulptoriaus Alberto Donato Belevičiaus paminklas-koplytstulpis, 1999 m. kovo 9 d. partizanų vado vardas suteiktas Karių profesinio tobulinimo centrui (nuo 2003 m. – Kovinio rengimo centras), 2006 m. lapkričio 24 d. prie šio centro atidengtas skulptoriaus Tado Gutausko sukurtas paminklas A. Ramanauskui-Vanagui. Taip pat Lietuvos partizanų vado atminimui sukurti filmai „Partizanai“ (režisierius Edmundas Zubavičius) ir „Už laisvę žuvusiems mirties nėra“ (režisierė Vilma Garlinskienė). 2007 m. gruodžio 22 d. brigados generolui A. Ramanauskui-Vanagui suteiktas Lazdijų rajono, taip pat Alytaus miesto garbės piliečio vardas.


Paminklas partizanų vadui generolui Adolfui Ramanauskui-Vanagui Lietuvos kariuomenės Generolo Adolfo Ramanausko kovinio rengimo centre Nemenčinėje (Vilniaus r.). Skulptorius Tadas Gutauskas.

1997 m. A. Ramanauskui-Vanagui pripažintas (po mirties) kario savanorio statusas. Lietuvos Respublikos Prezidento 1998 m. sausio 26 d. dekretu jam (po mirties) suteiktas dimisijos brigados generolo laipsnis, taip pat buvo įteisinti dar 1949 m. ir 1950 m. Lietuvos partizanų aukščiausiosios vadovybės apdovanojimai – 2-ojo ir 1-ojo laipsnio Laisvės Kovos Kryžiai su kardais: Lietuvos Respublikos Prezidento 1998 m. kovo 6 d. dekretu A. Ramanauskui-Vanagui suteiktas (po mirties) 2-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinas (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didysis kryžius), o 1999 m. vasario 1 d. dekretu – (po mirties) 1-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinas (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius).

 

***

A. Ramanauskas-Vanagas savo prisiminimuose rašė: „

<...>

Labiausiai man įstrigo žodžiai: „…tik į darbą greičiau, tik mylėkim karščiau, tik, vyrai, pajudinkim žemę…“ Parašas – „Lietuvos partizanai“. Šie žodžiai geriausiai paaiškina Lietuvos partizanų vado apsisprendimą – idealisto veiksmų negali riboti nei mirties baimė, nei suvokimas, kad ji yra greita ir, deja, neišvengiama. Šiandien, įvertinus visą žinomą A. Ramanausko-Vanago veiklą, galima vienareikšmiškai teigti, kad tai buvo partizanas idealistas, viena šviesiausių pokario ginkluotos rezistencijos asmenybių.

Genocido aukų muziejaus, Lietuvos ypatingojo archyvo fondų ir Auksutės Ramanauskaitės-Skokauskienės šeimos archyvo nuotr.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

nuomonė       2018-04-9 13:47

Didvyris jis ar ne,bet jis yra Lietuvos kankinys. Gal kai kurie šlovina budelius,mano nuomonė priešinga. Manau,kad šito žmogaus begalinė kančia nebuvo beprasmė.

Pikc       2018-04-6 19:41

Oho, net šeši “pliusai” kacapinei šiukšlei. Antra vertus, gal tas padaras pats iš skirtingų IP prisijungęs sau “pliusus” sudėjo? smile

E951       2018-04-5 11:04

šiandien delfi komentaruose liejamas purvas ant partizanų. net keista , kad čia tie patys kur glėbiais pirko vėliavas per 100-metį. kažkokia tautinė šizofrenija, nepadės nei 40 metų, tikriausiai jau niekas nepadės.

Kiek jūs berašytūm       2018-04-5 10:30

Man jis nėra didvyris.


Rekomenduojame

Vytautas Rubavičius. Kas ta „Kremliaus ranka“ ir kodėl ji „verčia“ Vyriausybę?

Kaip imigrantai išjuokia dirbančius vokiečius (video)

Reikalaujama panaikinti vaiko atėmimo įstatymą

Geroji Naujiena: Taisykite Viešpačiui kelią, ištiesinkite jam takus; visi žmonės išvys Dievo išgelbėjimą (Lk 3, 4. 6)

Vytautas Radžvilas. Uroboru paversta Lietuva

Bronius Puzinavičius. Dar vienas Vilniaus savivaldybės akibrokštas – šįkart Kalėdų proga

Povilo Urbšio kalba Seimui svarstant, pritarti ar nepritarti JT migracijos paktui

Valdas Vižinis. Norite skiepų nuo propagandos? Šis ŽURNALISTINIŲ TYRIMŲ SKYRIAUS išpuolis prieš A. Gaidamavičių puikiai tiks

Po 30 metų konservatoriai atgavo klausą ir „išgirdo“ mokytojus

Jūratė Sofija Laučiūtė. Eligijaus Masiulio rauda-giesmė sau pačiam

Rasa Čepaitienė. Gyvatė ryjanti savo uodegą, arba Parazitinę sistemą belieka tik pakeisti, tik ar visuomenė tam pasirengusi?

„Nustokite meluoti!“ – per antrąjį 2019 m. biudžeto projekto pristatymą Saulius Skvernelis konservatorius ir socdemus apkaltino melu

Vygantas Malinauskas. Konservatorių prezidiumas uždraudė savo nariams „iškraipyti“ galiojantį Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą

Gediminas Merkys. Valdžios bandymai kriminalizuoti taikų streiką – autoritarinė atgyvena

Arvydas Daunys. Kam žurnalistui Andriui Tapinui imtis politikos?

Sistema ginasi: vaikai paimti teisėtai, bet ar pagal Konstituciją?

Arvydas Juozaitis. Latvijos parlamentas nepritarė Globalios migracijos paktui

Raimondas Kuodis R. Karbauskiui: Nustokit kraupinę visuomenę kosmine suma – pakėlus mokytojų vidutinę algą 150 €, per metus reiktų 50 mln.

Valdas Vižinis profsąjungiečiams: Gal esate akli, kurti? Nematote, kad jus įvelia į politinę priešpriešą?

Laisvės kovotojų sąjungos protestas dėl Nacionalinės kultūros ir meno premijos skyrimo Mariui Ivaškevičiui (papildyta)

Grėsmės vaikams pagal Vaikų teisių apsaugos pagrindų įstatymą

Stasys Jakeliūnas. Dar kartą apie Švedijos ekonomiką ir jos bankus

Valdas Vasiliauskas. Vyriausieji etikos juokdariai

Degėsys Liutauras. Du biznio planai: vienas – mokytojams, o kitas – premjer-ministrui…

Andrius Švarplys. Jei tai nėra žiniasklaidos paskelbtas karas demokratijai ir piliečių atstovavimui, tai kas tuomet tai yra?

Algimantas Rusteika. Lapinas, kuriam visada reikia taip, kaip reikia

Vytautas Daujotis. Aukštasis mokslas – viltys ir realijos

Kauno Forumas: Raginame visuomenę ir mokytojus kritiškai vertinti politinio elito statytinių bandymus „tarpininkauti“ dialogui su valdžia

A. Juozaičio pareiškimas dėl Seimo priimtos rezoliucijos „Dėl Jungtinių Tautų Visuotinio susitarimo dėl saugios, tvarkingos ir reguliarios migracijos“

Saulius Dambrauskas. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas neatitinka Konstitucijos

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.