Laisvės kovos už spygliuotų vielų

Tiesos.lt siūlo   2018 m. birželio 2 d. 11:00

4     

    

Laisvės kovos už spygliuotų vielų

lzinios.lt

Prieš 60 metų, pirmomis 1953-iųjų birželio dienomis, prasidėjo Norilsko politinių kalinių streikas, tapęs visos sovietinės gulago sistemos pabaigos pradžia.

1953-iųjų pavasarį mirus Josifui Stalinui, milijonams sovietinių lagerių politinių kalinių nušvito laisvės viltis. Nebelikus tirono, į valdžią beatodairiškai veržėsi sovietinio saugumo vadovas Lavrentijus Berija, kuriam ir buvo pavaldi visa gulagu vadinama lagerių sistema. Sujungęs Vidaus reikalų ir Saugumo ministerijas bei tapęs naujos žinybos vadu, vyriausiasis saugumietis sutelkė savo rankose milžinišką jėgą ir nedelsdamas ėmėsi reformų.

Apie tai gulago kaliniai žinojo nedaug, tačiau pro spygliuotų vielų užtvaras vis dėlto prasiskverbdavo žinių apie naująją L.Berijos „nacionalinę politiką“, numatančią, jog respublikose vadovaujamus postus turį užimti ne iš Maskvos atsiųsti emisarai, o „nacionaliniai kadrai“. Lubiankos šeimininkas, einantis dar ir SSRS Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojo pareigas, prabilo ir apie žmogaus teises. Kadangi naujosios nacionalinės politikos „poligonu“ pirmiausia tapo Ukraina ir Lietuva, gulage kalinami lietuviai – ginkluoto antisovietinio pogrindžio dalyviai, partizanų rėmėjai ir kiti politiniai kaliniai tikėjosi sulaukti amnestijos arba bausmės sumažinimo.

Kaliniai negalėjo žinoti, kad šiomis reformomis L.Berija visų pirma siekia savo asmeninių tikslų, kurių svarbiausias – nušluoti nuo kelio senąją stalininę gvardiją, ir kad gulago sistemos, ant kurios laikėsi visa sovietinės imperijos ekonomika, jis nė neketina keisti. Tad kovo pabaigoje paskelbta amnestija palietė tik nedidelę nuteistųjų dalį – į laisvę išėjo dalis kriminalinių nusikaltėlių ir nubaustieji nedidelėmis laisvės atėmimo bausmėmis. Tuo tarpu ypatingojo režimo lageriuose laikomų politinių kalinių padėtis visiškai nepasikeitė.

Ypač daug tokių kalinių buvo 1948 metais įkurtame Gorlage. Norilsko srityje veikusiuose lageriuose daugiausia buvo laikomi nuteistieji pagal Rusijos baudžiamojo kodekso 58 straipsnį, numatantį iki 25 metų laisvės atėmimo už „antisovietinę veiklą“.

Kriminalinių nusikaltėlių Gorlage buvo nedaug, tačiau visi jie buvo išimtinai „sunkiasvoriai“ – žudikai, banditai, recidyvistai. Jiems lagerių vadovybė suteikdavo daug vargo nereikalaujančias pareigas, iš kurių buvo galima neblogai pasipelnyti. Tačiau įvesti nuo seno galiojusios ir neoficialiai įteisintos tvarkos Norilsko lageriuose nepavyko – laiko išbandyta sistema netruko susidurti su organizuotu politinių kalinių pasipriešinimu, kuris greitai virto kova ne tik su kriminalinių nusikaltėlių savavaliavimu, bet ir su pačia Gulago vergija. Ši kova įėjo į istoriją kaip garsusis Norilsko sukilimas, davęs impulsą organizuotam kalinių pasipriešinimui ir kituose lageriuose.

Atmosfera kaista

Kadangi apie įvykius Norilske išsamiai pasakojome praėjusių metų birželį, šiandien apsistokime ties svarbiausiais jo momentais.

„Maišto virusą“ į Norilską atvežė Karagandos kaliniai, etapu atvežti iš Steplago ir Pesčianlago ypatingojo režimo lagerių. 1952 metais numalšinus bruzdėjimus Karagandoje, atrinkti aktyvūs jų dalyviai, susirėmimų su kriminaliniais nusikaltėliais ir pabėgimų organizatoriai – iš viso 1200 žmonių. „Šiame etape buvo daug ukrainiečių, nacionalinio pasipriešinimo okupantams dalyvių, vadinamųjų banderininkų. Iš Pabaltijo šalių daugiausia atvežta lietuvių, jaunų, drąsių, nenulenkusių galvos“, – prisimena vienas iš sukilimo dalyvių ir organizatorių Bronius Zlatkus.


Vienas Norilsko sukilimo organizatorių kunigas Česlovas Kavaliauskas apie 1965 m. / moletuparapija.lt nuotrauka
Šie vyrai netruko užmegzti ryšius su lietuviais senbuviais, kurių tarp šešių tūkstančių Gorlago kalinių buvo gana nemažai. Pirmieji 359 lietuviai į Norilską atvežti dar 1941 metais drauge su sovietų suimtų Baltijos šalių karininkų grupe, dar maždaug 1000 kalinių, kurių daugumą sudarė lietuviai, buvo perkelti iš Archangelsko srities 1945-ųjų rudenį. Vėliau Norilsko kontingentą kasmet papildydavo mažiausiai šimtu lietuvių. Taip iš 1952-aisiais atvykusių karagandiečių ir vietinių susiformavo pasipriešinimo lietuvių branduolys.

Be jungtinės ukrainiečių ir lietuvių pasipriešinimo grupės, lageryje veikė dar dvi tokios pat gausios organizacijos – rusų bei musulmonų grupės. Svarbiausi grupių uždaviniai buvo išaiškinti lagerio operatyvinės dalies agentūrą – vadinamuosius „beldikus“, rinkti žinias apie administracijos bei jos parankinių kalinių smurtą ir žiaurų elgesį kitų kalinių atžvilgiu bei, esant reikalui, duoti jiems tinkamą atkirtį. Kaip rašo sukilimo istorikė Ala Makarova, ypač uolūs administracijos talkininkai paprastai „nežinomų asmenų“ ar „nežinomomis aplinkybėmis“ būdavo sumušami, o kai kada – net nužudomi. Grupių veikla netruko duoti vaisių – 1953 metų pradžioje norinčiųjų šnipinėti ir skųsti Gorlage beveik nebeliko.

Tačiau tai nereiškia, kad Gorlago administracija apie pasipriešinimo grupes nieko nežinojo. To, kad atmosfera Norilsko lageriuose kaista, buvo juntama jau 1953-iųjų pavasarį. Norėdami užkirsti kelią organizuotam pasipriešinimui, čekistai nutarė griebtis seno išbandyto metodo – „skaldyk ir valdyk“. Operatyvininkai sumanė patys išprovokuoti nedidelio masto neramumus, supriešinti kalinių grupes, kad nuteistieji imtų žudyti vieni kitus. Tikėtasi, kad taip bus izoliuoti ir sunaikinti pasipriešinimo lyderiai bei aktyvistai.

Ir štai gegužės 26 dieną 5-ojo skyriaus sargybos viršininkas be jokios aiškios priežasties apšaudė grupę ramiai stovinčių nuteistųjų. Du iš jų žuvo, penki buvo sužeisti. Niekas nė nenujautė, kad po tokio mėginimo sukelti „nedidelius neramumus“ padėtis Gorlage taps nevaldoma.

Pasipiktinusių kalinių grupė patraukė į lagerio administracijos pastatą. Administracijos karininkai ir civiliai darbuotojai skubiai pasišalino – išbėgo už sargybos vartų. Miesto statybos gamybinėje zonoje sukaukė kompresorių sirenos: ilgais signalais pranešė apie ypatingą įvykį. Ten dirbanti pamaina ant bokštinių kranų iškėlė juodas vėliavas. (...) Draudžiamojoje zonoje – koridoriuje tarp miesto statybos ir lagerio zonų – stoviniavo būreliai kareivių. (...) Ant štabo pastato stogo ir sargybos bokštuose skubiai statomi kulkosvaidžiai. Tai ir buvo Norilsko sukilimo pradžia. Gegužės 27 – birželio 4 d. sukilimo liepsna apėmė visus Gorlago skyrius“, – prisimena B.Zlatkus.

Sukilimą paskandino kraujyje


Norilskiečiai Telšiuose 1991 m. / „Laisvės kovų archyvo“ nuotrauka

Po gegužės 26-osios incidento dauguma nuteistųjų atsisakė vykti į darbą, prasidėjo masinė bado akcija. Ketvirtojo skyriaus kaliniai, dirbę naktinėje pamainoje pačiame Norilsko centre vykstančiose statybose, atsisakė sugrįžti į lagerį. Trijuose lageriuose pradėti sudarinėti streiko komitetai.

Straipsnio tęsinį skaitykite portale lzinios.lt ČIA.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Neskaičiau       2018-06-4 19:20

Ar čia iš to saito versta?
https://rusidea.org/25052612

Pikasas       2018-06-2 21:11

BE KOMENTARŲ...
Antanas Terleckas: (Cituoju)„Darbe nutariau parašyti apie J.Tuminauskienę tai, ko reikalavo J.Česnavičius ir tas pulkininkas(N. Dušanskis). Pulkininkas norėjo priversti mane rašyti pas juos, bet kai paklausiau: „Čto eto? Ultimatum?“ („Kas tai? Ultimatumas?“) Jis greitai nusileido ir liepė atnešti trečiadienį 14 val.“Perskaitęs pranešimą J.Česnavičius paklausė, kodėl neparašiau apie E.Buroką.“ J.Česnavičius: (cituoju) „paprašė papasakoti apie santykius su Edvardu (Buroku). „Ar žinote , kur jis dabar? Atsakiau, kad žinau ir papasakojau viską, ką žinojau apie jo bylą(žinoma, kiek maniau žinantis apie ją)(...) daugiau neigiamai charakterizavau.“

Pikasas       2018-06-2 18:50

SIŪLAU PRISIMINTI
Edvardas Burokas gimė 1933 m. Ukmergėje. 1950 metais, besimokydamas Ukmergės berniukų gimnazijoje, jis drauge su bendraminčiais subūrė pogrindinę antisovietinę organizaciją “Keršytojai už Tėvynę”, kuri vėliau buvo pavadinta “Lietuvos patriotas” ir jai vadovavo. Palaikė ryšius su partizanais. 1951 metais, mokydamasis Kaune, įkūrė “Lietuvos patrioto” pogrindinės organizacijos grupę “Tėvynės patriotas”, kuriai priklausė 24 nariai. Jie spausdino ir platino antisovietinius atsišaukimus, teikė žinias partizanams apie kariuomenės judėjimą, aprūpindavo juos spausdinimo popieriumi bei vaistais. Už šią veiklą Edvardui Burokui LGGRT centro generalinio direktoriaus 2003 m. spalio 1 d. įsakymu Nr.1V-129 yra pripažintas laisvės kovų dalyvio teisinis statusas.

              1952 m. kovo mėn. Edvardas Burokas buvo paimtas į sovietinę armiją. 1952 m. spalio 4 d. Vladivostoke jis buvo suimtas ir 1953 m. sausio 21 d. nuteistas 25 m. griežto režimo kalėjimo. Edvardas Burokas buvo atvežtas į Vorkutos lagerį, šachtą Nr. 1. Jis iškart įsitraukė į kalinių pogrindinę veiklą. Kovojo su skundikais ir parsidavėliais. Už tai buvo kalinamas karceriuose, o 1953 m. rudenį išvežtas į Vorkutos šachtą Nr.7 (lagerio antrasis skyrius), kurioje dirbo iki 1954 m. sausio mėn. Čia jis tampa J.Žilinsko ir Z.Paldavičiaus vadovaujamos pogrindinės grupės nariu. Vasario mėn. buvo įtartas prisidėjęs prie diversijų, susprogdinant šachtos elektros pastotę, todėl 6-7 mėnesiams buvo uždarytas į baudos izoliatorių, iš kurio grąžintas atgal į šachtą Nr.7 (antrąjį skyrių).

              1954 m. rudenį iš Ajač Jagos šachtos atkeliami du aktyvūs lietuviai – Vl.Šiška ir Vyt.Vaineikis, kurie pasiūlo E.Burokui įsijungti į Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungą ir pamėginti pabėgti iš lagerio arba surengti Vorkutoje dar vieną streiką. Bandant įgyvendinti šiuos planus, buvo kasamas tunelis, buriami aktyvistai į LLKS organizaciją, ruošiamasi ateities kovoms. Buvo bandoma susisiekti su kitomis šachtomis. Tokie ryšiai užmezgami per laisvai samdomus tremtinius. Pradedami leisti atsišaukimai ir laikraštėliai rusų kalba. Šį darbą atlieka Edvardas Burokas su bendraminčiais.

              Įskundus apie tunelio kasimą, bet nepavykus įrodyti kaltės Edvardas Burokas buvo perkeltas į šachtą Nr.4, o jo bendražygis Vytautas Vaineikis – į šachtą Nr.12.

              Šachtoje Nr.4 Edvardas Burokas sustiprina pogrindinę organizaciją, sukuria naujas grupes, numato būsimas diversijas šachtoje, demaskuoja skundikus. Išdavus Edvardą Buroką, jis po kalinimo karceryje 1955 m. kovo mėn. išvežamas į spec. ypatingojo režimo lagerį Nr.62. Čia jis susitinka su 1953 m. politinių kalinių sukilimo organizatoriais ir kitais aktyvistais.

              Per pasigamintą detektorinį radio imtuvą buvo sužinota apie Jaltos konferencijos 1945 m. nutarimus ir nutarta organizuoti visuotinį Vorkutos sukilimą. Su 1953 m. politinių kalinių sukilimo vadais ir dalyviais buvo ruošiamasi 1955 m. visuotiniam Vorkutos sukilimui. E.Burokas buvo atsakingas už saugumą ir ryšius su kitais lageriais bei kitų tautybių atstovais. Stasys Laskauskas palaikė ryšius tarp lagerio Nr.62, kur kalėjo E.Burokas (ir buvo pagrindinis štabas) ir kitų lagerių. Buvo organizuotas laikraštėlių “Severnoje sijanije”, “Protėvių takais” spausdinimas, ruoštas “Varpo” rankraštinis leidimas, atspausdinta daug atsišaukimų.

Pikasas2       2018-06-2 18:49

              Sukilimą organizavo “Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga”. Buvo parengtas planas, įsteigtas komitetas. Sukilimui vadovavo visos Vorkutos politinių kalinių komitetas (pirmininkas - Stasys Ignatavičius). Edvardas Burokas buvo komiteto narys, atsakingas už saugumą ir ryšius. Buvo numatyta veiksmus pradėti 1955 m. liepos 21 d. Šią datą žinojo tik Centrinis komitetas ir kitų lagerių komitetų pirmininkai. Tačiau 4-ojoje šachtoje įvyksta priešlaikinis streikas. Kaliniai dėl nesutarimo su konvojumi negrįžta į gyvenamąją zoną, o čia, nesulaukdami grįžtančiųjų, neišeina į darbą kiti. Delsti nebuvo laiko. Reikėjo ankstinti sukilimą. Auštanti 1955 m. liepos 19-oji diena ir tapo visuotinio Vorkutos sukilimo diena, čekistų pavadinta “Pabaltijiečių streiku”.

              Tą pačią dieną iš įkalinimo buvo išleisti šachtos Nr.7 kaliniai. Po 2 savaičių paleisti šachtų Nr.3 ir 4 kaliniai, o kitose šachtose į darbą leista eiti be sargybos. Aktyviausi dalyviai (ir Edvardas Burokas) buvo išgabenti į Vladimiro uždarąjį kalėjimą, kiti aktyvesni dalyviai – į Taišeto lagerius.

              Po neramumų Vladimiro kalėjime, kuriuos surengė iš Vorkutos atvežti kaliniai, kaliniams buvo leista pasirinkti kameros draugus. E.Burokas su kameros draugais parašė LLKS manifestą ir statutą, iš rusų kalbos išvertė Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją. 1956 m. rugpjūčio 25 d. komisijos Vladimiro kalėjime Nr.2 sprendimu Edvardui Burokui bausmė sumažinta iki 5 m. lagerio, kaip teistam nepilnamečiui.

              Iš Vladimiro kalėjimo Edvardas Burokas grąžintas į Vorkutos lagerį. Po mėnesio, už šv. Kalėdų šventimo organizavimą, jis buvo perkeltas į Intos baudžiamąjį lagerį. Čia jis kartu su kitais kaliniais organizuoja pogrindinę veiklą, leidžia laikraštį “Varpas”.

              1957 m. KGB išsiaiškino, kad Vorkutlage veikė pogrindinės organizacijos: “Pabaltijo komitetas”, “Lietuvių komitetas”, “Laisvės kovotojų sąjunga” ir kad E.Burokas, būdamas aktyviu organizacijos nariu, dalyvavo lageryje Nr.62 kas savaitę rengiant susirinkimus, kuriuose aptardavo Lietuvos, tarptautinę padėtį, reikalus lageriuose organizuojant laikraščio “Varpas” leidimą, lapelių perrašinėjimą, kviečiant streikuoti, sabotuoti, Vladimiro kalėjime parašė LLKS manifestą ir statutą. Todėl iš Intos lagerio Edvardas Burokas buvo atvežtas tardyti į Vilnių.
Pritrūkus įkalčių, Edvardas Burokas grąžintas į Vorkutą, o po 2 savaičių 1957 m. rugsėjo 17 d. jis iš įkalinimo paleistas be teisės grįžti į Lietuvą, turėjo vykti į Černiachovskio m. Kaliningrado srityje.
Atvykęs slaptai į Lietuvą jis per pažįstamus prisiregistravo ir įsidarbino Ukmergėje, tačiau SSSR ATP panaikinus sprendimą dėl pirmalaikio Edvardo Buroko paleidimo iš įkalinimo, jis buvo suimtas. Jam buvo palikta sena bausmė ir jis vėl sugrąžintas į Vorkutlagą. Čia jis organizuoja pogrindinę kovos prieš bolševikus mokyklą ir pats mokosi. Mokykla veikė iki 1958 m. pavasario, kol buvo likviduotas lageris, o kaliniai išvežti į Taišeto lagerius.

              1958 m. Edvardas Burokas buvo pervežtas į Taišeto lagerį. Jis aktyviai dalyvauja pogrindžio veikloje, baudžia skundikus, spausdina atsišaukimus kareiviams, gamina pistoletus, planuoja pabėgimą. Po išdavystės uždaromas vieneriems metams uždarame Vichorevkos kalėjime.

              1960 m. likviduojamas Taišeto lageris ir Edvardas Burokas pervežamas į Mordovijos lagerį, uždaromas kalėjime Nr.14. 1961 m. perkeliamas į Sosnovkos lagerį. Su kitais organizuoja laikraščio “Nepriklausoma Lietuva” (ar “Laisva Lietuva”) leidimą, dalyvauja išaiškinant skundikus ir už tai perkeliamas į Javas lagerį, iš kurio 1962 m. gruodžio 21 d. paleidžiamas į laisvę.

              E.Burokas, grįžęs į Lietuvą, stiprina LLKS veiklą, leidžia pogrindinį laikraštį “Varpas”, kaupia ginklus.

              KGB 1973 m. jam užvedė operatyvinio stebėjimo bylą. Jis buvo nuolat stebimas darbovietėje, lagerio draugų laidotuvėse, lagerio draugų susirinkimuose.


Rekomenduojame

Ramūnas Aušrotas. Išlaikyti LRT gyventojams kainuoja triskart brangiau nei Vyriausybę

Nida Vasiliauskaitė. Mokslas yra dalykas didis

Vytautas Radžvilas. Kūjo ir pjautuvo šešėlis virš šeimos (II)

Liudvikas Jakimavičius. Dočys politikuoja

Atgimstantys paminklai. Kun. Robertas Gedvydas Skrinskas: Atkurkime Gumbių kaimo koplystulpį –  išgelbėkime istorinį paminklą

Povilas Urbšys: „Vytis yra tai, kas mus gali suvienyti“

Rasa Čepaitienė. Atsisakantys keistis

Nida Vasiliauskaitė. Apie Linos Žigelytės versiją iš serijos „Kas atsitiko Nidai Vasiliauskaitei?“

Iš propagandos frontų: Dainius Pūras. Apie smėlį ir paplūdimį Lukiškių aikštėje kaip laimingoje erdvėje

Povilas Urbšys: Jei bus priimta tai, ką siūlo valdantieji, Lukiškių aikštėje stovės ne Vytis. Argi tai ne dar viena išdavystė?

Ne juokas. Politinis kompasas pagal liberalus

Andrius Švarplys. Kas gali apginti žodžio laisvę ir laisvę apskritai?

Geroji Naujiena: Stiprūs Jo malone

Vytautas Matulevičius. „270 milijonų, kurie parklupdė Lietuvą“

Raimondas Navickas. O gal tai jokie NE vandalai? Gal tai PROTESTUOTOJAI?

Pagaliau. Vygantas Malinauskas. Katalikų jaunuoliai neleido nugriauti šv. Junipero Serra statulos Kalifornijoje

Ramūnas Aušrotas. Hipsteriai, į Seimą!

Česlovas Iškauskas. Smėlis pro pirštus. Ironiškos pastabos

Iš propagandos frontų: LRT atsiskaito visuomenei: birželio 29 d. 16 h per LRT TELEVIZIJĄ ir portale LRT.lt. rengia spec. laidą, kviečia klausti

Ne juokas. Tadas Skukas vilniečių vardu: mere Š., pasitikrink sveikatą!

Vytautas Radžvilas. Kūjo ir pjautuvo šešėlis virš šeimos (I)

Vidmantas Valiušaitis. Geopolitinė „senosios tvarkos“ griūtis ir Birželio sukilimas

Liudvikas Jakimavičius. Heraklio beieškant

Gedimino Jankaus kreipimasis į TS-LKD atstovus Vilniaus Taryboje: Kodėl jūs veidmainiaujate, kolaboruojate su mankurtais?

Algimantas Rusteika. Riba, kurią peržengus jūsų neišgelbės jokia jėga, policija ar vandens patrankos

Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Nebūkime aukos

Nida Vasiliauskaitė. Miesto valdžios akimis esate infantilūs buzzwordais valdomi pampersiniai

Arūnas Bubnys. 1941 m. birželio sukilimas Vilniuje

Seime registruotas įstatymas siekiant apsaugoti Lukiškių aikštę nuo tolesnio jos išniekinimo

Rasa Čepaitienė. Pornokratija*

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.