Dienos aktualija, Geroji Naujiena

Geroji Naujiena: Silpnatikiai, neabejokime! Jis su mumis iki pasaulio pabaigos

Tiesos.lt redakcija   2020 m. rugpjūčio 9 d. 1:17

10     

    

Stok ant kalno prieš Viešpatį

Atėjęs ligi Dievo kalno Horebo, Elijas užsuko į urvą nakvynės.
Į jį štai prabilo Viešpats: „Išeik ir stokis ant kalno prieš Viešpatį!“
Ir štai praėjo Viešpats. Pirm Viešpaties ėjo stiprus, smarkus vėjas, draskydamas kalnus ir daužydamas uolynus. Bet Viešpats nebuvo vėtroje. Po vėtros pakilo žemės drebėjimas. Bet Viešpats nebuvo žemės drebėjime. Po drebėjimo užėjo ugnis. Bet Viešpats nebuvo ugnyje. Praėjus ugniai, prasidėjo švelnus, ramus šlamėjimas.
Tatai išgirdęs, Elijas apsiaustu užsidengė veidą išėjo iš urvo ir atsistojo prie jo angos (1 Kar 19, 9a. 11–13a).

* * *

Parodyk mums, Viešpatie, savo gerumą, suteik išganingą pagalbą

Noriu išgirsti, ką Viešpats Dievas byloja:

jis skelbia ramybę savo žmonėms – savo bičiuliams.
Tikrai jis tuos netrukus išgelbės, kurie jo šventai bijo,
ir Dievo garbė sugrįš į mūs šalį. –
Susitiks ten Gailestingumas ir Ištikimybė,

pasibučiuos Taika su Teisybe.
Žemėje dygs Ištikimybė,
iš dangaus pažvelgs meiliai Teisybė. –
Visokių gėrybių duos Viešpats,

derlinga bus mūsų žemė.
Teisybė jo akivaizdoj vaikščios,
o josios pėdom seks Dievo palaima.

* * *

Man mieliau būtų pačiam būti atmestam vietoj savo brolių

Broliai! Sakau tiesą Kristuje, nemeluoju, – tai liudija ir mano sąžinė Šventojoje Dvasioje, kad labai liūdžiu ir nuolat širdį man skauda. Man mieliau būtų pačiam būti prakeiktam ir atskirtam nuo Kristaus vietoj savo brolių, tautiečių pagal kūną. Jie yra izraelitai, turintys įsūnystę, garbę, sandoras, įstatymų leidybą, Dievo garbinimą ir pažadus; jiems priklauso protėviai, ir iš jų kūno atžvilgiu yra kilęs Kristus – visiems viešpataujantis Dievas, šlovingas per amžius. Amen! (Rom 9, 1–5)

* * *
* * *

Liepk man ateiti pas tave vandeniu

Tuojau po minios pavalgydinimo Jėzus prispyrė mokinius sėsti į valtį ir plaukti pirma jo kitapus ežero, kol jis atleisiąs minią. Atleidęs minią, jis užkopė nuošaliai į kalną melstis. Ir atėjus vakarui, jis buvo ten vienas.
Tuo tarpu valtis jau toli toli nuplaukė nuo kranto, blaškoma bangų, nes pūtė priešingas vėjas.
Ketvirtos nakties sargybos metu Jėzus atėjo pas juos, žengdamas ežero paviršiumi.
Pamatę jį einantį virš vandens, mokiniai nusigando ir, manydami, jog tai šmėkla, iš baimės ėmė šaukti.
Jėzus tuojau juos prakalbino: „Nusiraminkite, tai aš, nebijokite!“
Petras atsiliepė: „Viešpatie, jei čia tu, liepk man ateiti pas tave vandeniu“.
Jis atsakė: „Eik!“
Petras, išlipęs iš valties, ėmė eiti vandens paviršiumi ir nuėjo prie Jėzaus. Bet, pamatęs vėjo smarkumą, jis nusigando ir, pradėjęs skęsti, sušuko: „Viešpatie, gelbėk mane!“
Tuojau ištiesęs ranką, Jėzus sugriebė jį ir tarė: „Silpnatiki, ko suabejojai?!“
Jiems įlipus į valtį, vėjas nurimo.
Tie, kurie buvo valtyje, pagarbino jį, sakydami: „Tikrai tu Dievo Sūnus!“ (Mt 14, 22–33)

* * *

Apmąstydami šio sekmadienio Gerąją Naujieną apie Dievo gelbstinčiąją ranką kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: kad išbandymų audrose ar baimės skandinami išgirstume ir Jo suraminimą, ir padrąsinimą, kad tikėjimui susvyravus būtume išvaduoti iš abejonių ir nusivylimų.

Dieve, duok atmesti visa, kas žemina Tavo vaikų vardą, suteik drąsos liudyti savo krikščioniškąjį tikėjimą veiklia artimo meile, kad įsišakniję Tavo Tiesoje neišsigąstume galios tų, kurie negali nužudyti sielos, kad net ir tamsybių ar priešiškumų slegiami su pasitikėjimu ištiestume Tau ranką ir atgavę viltį stiprintume vieni kitus ir drąsintume.

Dieve, išklausyk mūsų, Tiesos.lt bendruomenės, užtarimo maldą ir už tuos, kurie yra persekiojami dėl tikėjimo ir įsitikinimų, sloginami netikėjimo nakties, vienatvės ar skurdo atskirti, piktojo puolami ar Tavęs nepažindami jaučiasi apleisti – tegul juos sustiprina palaimintojo ir kankinio Teofiliaus Matulionio nepalaužiama dvasia ir ryžtas patikėti viltimi net ir tada, kai, atrodo, nėra jokios vilties.

Viešpatie, duok mūsų Tautai išmintingų lyderių – kad vadovautųsi jie ne šio pasaulio galios logika ir siektų ne valdyti, o Tau ir artimui tarnauti. Kad rastųsi tvirto tikėjimo ganytojų, kurie palaimintojo Teofiliaus Matulionio įkvėpti, eitų savo gerojo ganytojo pareigas drąsiai skelbdami Dievo žodį ir ieškodami Jo Tiesos.

Duok, kad ir mes, Tiesos.lt bendruomenė, brangintume savo, Dievo vaikų, laisvę ir augtume Tikėjimo, Vilties ir Meilės darbais. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

 

* * *

Sigitas Tamkevičius. Dievas budi
19 eilinis sekmadienis

Evangelijoje pagal Matą randame du pasakojimus apie Jėzų ir jo mokinius, plaukiančius per audringą Genezareto ežerą. Kartą, kai aplinkui šėlo audra ir mokiniai bijojo nuskęsti, pavargęs Jėzus valtyje miegojo (plg. Mt 8, 23–27). Kitą kartą naktį mokinių laivelį blaškė bangos, o Jėzaus valtyje nebuvo. Kai jis prisiartino, mokiniai Jėzaus neatpažino ir, palaikę šmėkla, labai išsigando (plg. Mt 14, 22–33).

Kai mūsų gyvenime šėlsta audros – ištinka didelė nelaimė, sunkiai sergame, netenkame gero darbo, miršta mums brangūs žmonės, – dažniausiai taip pat išsigąstame, kaip anuomet Jėzaus mokiniai. Atrodo, tarsi Dievo nėra su mumis arba kad mes jam nerūpime.

Kasmet rugpjūčio pirmąjį šeštadienį į sąskrydį Ariogalos slėnyje susirenka tremtiniai, politiniai kaliniai su savo vaikais ir vaikaičiais. Susirenka prisiminti dienų, kai jų gyvenime šėlo didelės audros, ir pasidžiaugti, kad didžiausi vargai jau likę tolimoje praeityje. Be jokios kaltės išplėšti iš gimtųjų namų ir gyvuliniuose vagonuose nuboginti į tolimą Sibirą, jie turėjo sunkiai dirbti, šalti, net badauti ir išgyventi mirtis artimiausių asmenų, nepajėgusių atsilaikyti prieš Sibiro negandas.

Sunkias tremties dienas ištvermingiausiai pakėlė tie, kurie tikėjo, kad jų gyvenimo laivelyje yra Dievas ir jis neleis jiems nuskęsti. Anuomet neturėti vilties buvo beveik tolygu mirčiai.

Tačiau gyventi be tikėjimo ir vilties buvo sunku ne tik Sibire, yra sunku ir laisvoje Lietuvoje. Šitai liudija aimanos mūsų tautiečių, išsigandusių dabarties audrų. Žmones daug kas gąsdina: ir atominis monstras Vilniaus pašonėje, ir COVID virusas, ir prarastas darbas, ir politinių bangų mėtomas Lietuvos laivelis, – dažniausiai net neaišku, į ką galima atsiremti.

Daugelis žmonių svarbiausią atramą yra praradę. Nors išsilaisvinome nuo sovietinės propagandos, skelbusios, kad Dievo nėra, o mūsų rojumi taps kuriama komunistinė visuomenė, tačiau per trisdešimt laisvės metų mes buvome maitinami panašia materialistine propaganda, kad žmogaus laimės viršūnė tėra sėkminga karjera ir dideli pinigai. Tame komunikavimo priemonių žinių ir nuomonių sraute daugelis negirdėjo arba net nenorėjo girdėti skelbimo, kad „žmogus yra gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“ (Mt 4, 4).

Todėl šiandien ir matome daugybę susvetimėjusių, piktų ir vieni kitus kaltinančių žmonių. Neatsitiktinai yra išsikerojęs alkoholizmas; kai serga žmogaus dvasia, o nerimas neleidžia jausti gyvenimo skonio, nusiraminimo ieškoma net narkotikuose.

Mišių Evangelijos žodis šį sekmadienį primena, kad Dievas visuomet yra šalia mūsų, kad jis mus labai myli ir lydi net tuomet, kai apie jį negalvojame arba abejojame jo buvimu bei veikimu. Psalmininkas primena: „Pagalba man ateina iš Viešpaties, kuris padarė dangų ir žemę. Tavo kojai suklupti jis neleis, – tas, kuris tave globoja, budi“ (Ps 121, 2–3).

Viešpatie, leisk mums sunkiomis valandomis visuomet girdėti tavo padrąsinančius žodžius: „Drąsos! Tai aš. Nebijokite!“

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

AČIŪ REDAKCIJAI       2020-08-9 20:15

UŽ prasmingus maldavimus:
Už Lietuvą  Tiesoje: kad išbandymų audrose ar baimės skandinami išgirstume ir Jo suraminimą, ir padrąsinimą, kad tikėjimui susvyravus būtume išvaduoti iš abejonių ir nusivylimų.

Dieve, duok atmesti visa, kas žemina Tavo vaikų vardą, suteik drąsos liudyti savo krikščioniškąjį tikėjimą veiklia artimo meile, kad įsišakniję Tavo Tiesoje neišsigąstume galios tų, kurie negali nužudyti sielos, kad net ir tamsybių ar priešiškumų slegiami su pasitikėjimu ištiestume Tau ranką ir atgavę viltį stiprintume vieni kitus ir drąsintume.

Dieve, išklausyk mūsų, Tiesos.lt bendruomenės, užtarimo maldą ir už tuos, kurie yra persekiojami dėl tikėjimo ir įsitikinimų, sloginami netikėjimo nakties, vienatvės ar skurdo atskirti, piktojo puolami ar Tavęs nepažindami jaučiasi apleisti – tegul juos sustiprina palaimintojo ir kankinio Teofiliaus Matulionio nepalaužiama dvasia ir ryžtas patikėti viltimi net ir tada, kai, atrodo, nėra jokios vilties.

Viešpatie, duok mūsų Tautai išmintingų lyderių – kad vadovautųsi jie ne šio pasaulio galios logika ir siektų ne valdyti, o Tau ir artimui tarnauti. Kad rastųsi tvirto tikėjimo ganytojų, kurie palaimintojo Teofiliaus Matulionio įkvėpti, eitų savo gerojo ganytojo pareigas drąsiai skelbdami Dievo žodį ir ieškodami Jo Tiesos.

Duok, kad ir mes, Tiesos.lt bendruomenė, brangintume savo, Dievo vaikų, laisvę ir augtume Tikėjimo, Vilties ir Meilės darbais. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Kaip visada       2020-08-9 20:08

taiklūs ir labai reikalingi palaikymo žodžiai: ”„Viešpatie, gelbėk!“, sakė Pranciškus. Šie žodžiai – tai labai graži malda. Jėzus ištiesia ranką savo bičiuliui. Turime kontempliuoti šį Jėzaus gestą. Dievas visada mums ištiesia ranką, niekada mūsų nepalieka. Dievas yra ištikimas ir galingas gelbėtojas. Jis mums linki tik gera.”

Popiežius Pranciškus       2020-08-9 19:56

Gyvenimo audrose Dievas yra su mumis.
Šios dienos Evangelija – tai raginimas pasitikėti Dievu kiekvieną gyvenimo akimirką, ypač tuomet, kai prislegia sunkumai ar susiduriame su išbandymais, sakė popiežius Pranciškus sekmadienio vidudienį komentuodamas evangelisto Mato pasakojimą apie ežere audros užkluptų mokinių išgąstį.

Pamatę vandeniu ateinantį Jėzų mokiniai dar labiau išsigando. Iš pradžių jie jo neatpažino, manė, kad tai vaiduoklis. Tačiau Jėzus juos nuramino. Petras, vis dar abejodamas, paprašė leisti ir jam eiti vandeniu. Jis išlipo iš valties, tačiau, išsigandęs vėjo ir bangų, ėmė skęsti. Jėzus ištiesė jam ranką, ištraukė iš vandens ir tarė:  „Silpnatiki, ko suabejojai?“

Kai mus slegia abejonės ir baimė, kai jaučiamės tarsi skęstantys, turime drąsiai, nesigėdydami šaukti kaip Petras: „Viešpatie, gelbėk!“, sakė Pranciškus. Šie žodžiai – tai labai graži malda. Jėzus ištiesia ranką savo bičiuliui. Turime kontempliuoti šį Jėzaus gestą. Dievas visada mums ištiesia ranką, niekada mūsų nepalieka. Dievas yra ištikimas ir galingas gelbėtojas. Jis mums linki tik gera.

Tikėti – tai ir audrose širdies akimis visada matyti Dievą, jo meilę ir tėvišką gerumą. Šito Jėzus moko Petrą ir kitus mokinius, šito jis šiandien moko ir mus. Jis puikiai žino, kad mūsų tikėjimas silpnas, kad mūsų gyvenimo kelionė sunki, kad įvairios priešiškos jėgos neleidžia mums eiti pirmyn. Tačiau jis yra Prisikėlusysis. Jis yra Viešpats, kuris perėjo per mirtį, kad mus išgelbėtų. Mums dar nepradėjus jo šauktis, jis jau yra šalia mūsų. Padėdamas mums atsikelti, jis stiprina mūsų tikėjimą.

Popiežius atkreipė dėmesį ir į kitą šio sekmadienio Evangelijos ženklą: valtis – tai Bažnyčios simbolis. Visais laikais jai tenka plaukti prieš vėją, pakelti sunkius išbandymus, sakė Pranciškus, primindamas ilgus ir žiaurius praėjusio šimtmečio persekiojimus. Kai slegia persekiojimai, kyla pagunda manyti, kad Dievas apleido. Tačiau iš tiesų tokiomis akimirkomis dar labiau suspindi tikėjimo, meilės ir vilties liudijimai. Prisikėlęs Kristus suteikia Bažnyčiai malonę liudyti iki gyvybės aukos. Kankinystė yra naujų krikščionių sėkla. Ji subrandina susitaikinimo ir taikos vaisius visam pasauliui.

Popiežius meldė Mergelę Mariją, kad ji padėtų krikščionims ištvermingai saugoti tikėjimą ir brolišką meilę ypač tuo metu, kai tamsoje ir gyvenimo audrose imame prarasti pasitikėjimą Dievu. (JM / Vatican News)

ah1       2020-08-9 16:49

nebūkite su tuo su kuriuo bus pasaulio pabaiga. Rinkitės gyvenimą.

Jan       2020-08-9 9:05

Aš, kaip tik dabar turiu bėdų bėdą. Viskas lyg ne nuo manęs priklauso, nežinau, kaip pakreipti įvykius gerąją linkme į savo pusę.  O šios dienos skaitinys kaip tik man, lyg ir atsakė į man iškilusią problemą. Turiu ieškoti Dievo pagalbos,  Jo buvimo ten kur yra ramybė. Manau, kad reikia iškilusią man problemą spręsti taikoje, be grasinimo, be nuoskaudų vartaliojimo, bet taikiai ieškant sąlyčio taškų, o svarbiausia priešingoje pusėje matyti ne blogio įsikūnijimą, bet Dievą.  Juk labai daug kas priklauso nuo to, ką mes matome priešais ir su kuo bendraujame. Jei aš matysiu ir susitiksiu su Juo, vadinasi su Dievu ir bendrausiu, tai Jis ir galės man padėti. Na, o jei atvirkščiai, matysiu tik blogį - šėtona, vadinasi reikės su juo ir spręsti iškilusias problemas, o ar jis padarys ką nors gero dėl manęs? Man labai patinka mūsų palaimintojo Jurgio Matulaičio šūkis - “Nugalėk blogį gerumu”. Štai kur yra geros kaimynystės paslaptis.

Prašalietis       2020-08-9 8:39

Geroji Naujiena: Silpnatikiai, neabejokime! Jis su mumis iki pasaulio pabaigos….
  Būdamas silpnatikiu supratau - “Geroji naujiena” “silpnatikiams” optimistiškai paskelbė apie Lansbergių (jis-snelis V.Lansbergis, jis-jo anūkas, jis-jo proanūkis…)buvimą Lietuvos žemelėje iki pasaulio pabaigos. Už tokią šaunią žinią “Gerai Naujienai” esame dėkingi ir būsime “dėkingi” iki grabo lentos…

Horebo kalnas       2020-08-9 7:31

Šios dienos pirmasis skaitinys mums atskleidžia kur ir kaip mes galime sutikti Dievo Karalystę.

Elijas ėjo keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų iki pat Dievo kalno Horebo. Ten, įlindęs į olą, praleido naktį. Tada jį pasiekė Viešpaties žodis: „Išeik laukan ir stovėk ant kalno prieš Viešpatį, nes Viešpats praeis.“
Pūtė didelis vėjas ir buvo toks stiprus, kad skaldė kalnus ir trupino į gabalus uolas prieš Viešpatį, bet Viešpats nebuvo vėjyje. Po vėjo – žemės drebėjimas, bet Viešpaties nebuvo žemės drebėjime. Po žemės drebėjimo – ugnis, bet Viešpaties nebuvo ugnyje. O po ugnies – švelnus tylus dvelksmas. Išgirdęs jį, Elijas apsigaubė veidą skraiste ir išėjęs atsistojo prie olos angos. (1 Kar 19, 8–9. 11–13)

Dievas ateina tyliai ir diskretiškai, nesibrukdamas į mūsų laisvę. Tad gali nutikti, kad jo balsą nustelbia gausybė rūpesčių ir reikalų, užpildžiusių mūsų protą ir širdį. Todėl būtina nusiteikti atidžiai įsiklausyti į jo žodį ir savo gyvenimą, būti dėmesingiems mūsų kasdienybės smulkmenoms, mokytis skaityti įvykius tikėjimo akimis, likti atviriems Dvasios netikėtumams. Tokia nuostata šiandien darosi vis sunkesnė, nes esame panirę į triukšmingą visuomenę, karštligišką dirgiklių ir informacijos apstybę, ženklinančią mūsų dienas.
Išorinį triukšmą, kurio kartais taip kupini mūsų miestai ir gyvenamieji kvartalai, dažnai atitinka vidinis išsibarstymas bei vidinė sumaištis, neleidžiantys stabtelėti, pajusti tylos skonio, blaiviai apmąstyti mūsų gyvenimo bei veiklos įvykių ir, pasitikint Dievo planu mums, vaisingai pažinti.
Tačiau, kaip žinome, Dievo Karalystė ateina be triukšmo ir nepatraukdama dėmesio (Lk 17, 20–21); jos pradmenis išvysti galime vien tada, kai, kaip pranašas Elijas, mokame įžengti į savo dvasios gelmę, leisdami jai atsiverti vos girdimam švelnaus dieviškojo dvelksmo šnabždesiui (1 Kar 19, 12).
Kun. Ramūnas Mizgiris OFM

Kun. Vytenis Vaškelis       2020-08-9 7:13

I Išklausytas šauksmas
Kai Jėzus stebuklingai padauginta duona pasotino didžiulę minią, „tuojau pat prispyrė mokinius sėsti į valtį ir pirma Jo irtis į kitą krantą, kol Jis atleisiąs minią“ (Mt 14, 22).
Kodėl Jėzus net įsakmiai mokiniams liepė kuo greičiau atsiskirti nuo minios? Matyt, kad jų slapti troškimai galėjo sutapti su minios, kuri rengėsi pasigriebti Jį ir paskelbti karaliumi, norais.
Atsivėrė puiki galimybė Tą, kurį fariziejai iš pavydo persekiojo, pasodinti į teisėtą Dovydo įpėdinio – Izraelio – sostą, kad nuo šiol, užuot ketindami su Juo susidoroti, bus priversti Jį garbinti. Garbinimas iš prievartos? Tai „kvepėjo“ maištu ir kraujo praliejimu, kuris būtų vėjais paleidęs nesmurtinės Karalystės įgyvendinimą. Jėzus atėjo ne revoliucijos kelti ir žmonių širdis vergiška baime apraizgyti, bet buvo pasirengęs „sėstis“ į Kryžiaus sostą, nes tikrasis Dievo valdoviškumas pasireiškia ne naudojant prievartą, bet „grobiant“ žmonių širdis „beprotiška“ meile, kuri pasauliui, atmetančiam malonę, yra terra incognita ir papiktinimas. Taigi Jėzus atėjimas mūsų išganyti būtų niekinis, jei Jis būtų labiau klausęs žmonių, o ne Tėvo.
Atleidęs minią, Jis užkopė nuošaliai į kalną melstis. Jėzus maldoje išliejo savo širdį Tėvui… Tačiau, būdamas žmogus, galėjo jausti tam tikrą gėlą, kad, pavyzdžiui, įtikėję žydai, matydami Jo stebuklingus ženklus, nors Jį jau laiko Mesiju, bet tikrais Jo mokiniais taps tik po Sekminių, kai palaimingai leisis užvaldomi Šventosios Dvasios vedimo ir net trokš dėl Jo gyvybę paaukoti. Didysis Jėzaus rūpestis – antgamtiškai ugdyti savo mokinius, kad jie visais Jo numatytais būdais bręstų kilniausiai sielų dangui laimėjimo misijai… Todėl Jėzus meldėsi už savo mokinius, kurie, užuot gėrėjęsi savo Mokytojo įsodinimu į karaliaus sostą, turėjo nakties metu plaukti valtimi audringame ežere ir patirti net tam tikrą nusivylimą, nes šį kartą juos bėda užklupo vienus, be Jo.
Viešpats nebuvimas su apaštalais valtyje – kantrybės pamoka ir besąlygiškas pasitikėjimo Juo stiprinimas, kad iš tiesų Kristus taptų jų gyvenimo esmine ašimi, ypač tada, kai, Jam įžengus į dangų, svarbius sprendimus turės priimti, vadovaudamiesi vien tikėjimu. Didžiausias išbandymas mokiniams – Mokytojo pasirodymas ant ežero bangų, taip juos išgąsdinęs, kad jiems atrodė, jog mato vaiduoklį. Nesulaikomai iš baimės prasiveržęs apaštalų šauksmas buvo beviltiškumo ženklas, paskatinęs Jėzų bematant juos nuraminti ir dvasiškai sustiprinti: „Drąsos! Aš Esu. Nebijokite! (Mt 14, 27). Kai kūrinys išgirsta dangaus galybe alsuojantį Dievo balsą, nukreiptą į jį, negali likti toks, koks buvo. Tai – iššūkis, kurį kiekvienas mokinys priėmė skirtingai.
Bernardinai.lt

Kun. Vytenis Vaškelis       2020-08-9 7:12

II Išklausytas šauksmas
Pirmasis Jėzų atpažino Petras, kuriam buvo suteikta malonė kreiptis į Esantįjį, nes būtent jis yra išskirtinis mokinys, kuriam bus patikėta aukščiausia Bažnyčios tarnystės valdžia. Kai Petras tarė Viešpačiui, kad Jis lieptų jam eiti pas Jį per banguojantį ežerą, pripažino Kristaus dieviškumą ir tikėjo, jog, jei Jis sutiks su šiuo ketinimu, klusnus mokinys žengs vandens paviršiumi ir neskęs. Šv. Jonas Auksaburnis apie šį įvykį bylojo: „Niekas taip nemylėjo Jėzaus. Petras tai įrodė, Kristui prisikėlus. Tada jis nelaukė, kad su kitais eitų drauge, bet bėgo pirmyn. Beje, jis atranda savyje ne tik meilę, bet ir tikėjimą. Petras buvo įsitikinęs, kad Jėzus gali ne tik Pats vaikščioti jūra, bet gali vesti ir kitus, ir nori kuo greičiau būti prie Jo.“ Petras, kaip būsimasis Bažnyčios vadovas, simbolizuoja ir visus jos narius, kurie panašiai kaip jis keliaujame per banguotą gyvenimo jūrą Jėzaus link ir kartais galime pradėti skęsti, užklupus bei įsismarkavus rūpesčių bei kitų išbandymų bangoms…
Kai Petras, labiau džiaugdamasis dėl to, kad artėja prie Mylimojo, o ne todėl, kad stebuklingai eina vandeniu, jau būdamas prie pat Jo, pakliuvo į smarkų vėjo gūsį, išsigando, ir, ėmęs skęsti, šaukėsi Viešpaties ir netrukus buvo Jo ištrauktas iš vandens. Taigi Jėzus niekada nenulauš palaužtos nendrės (Iz 42, 3), bet ištrauks mus iš visų blogybių (žr. 2 Tim 4, 18), nes kiekvienas, kuris šauksis Viešpaties vardo, bus išgelbėtas. Čarlzas Sperdženas rašė: „Iš skęstančio Petro gerklės išsiveržė tik trys maldavimo žodžiai, tačiau jų užteko. Reikia ne ilgų, bet stiprių maldų. Nelaimė yra didi trumpumo mokytoja. Būtų kur kas geriau, jei mažiau plunksnų būtų puošnioje mūsų maldos uodegoje, o daugiau – sparnuose. Daugiažodžiavimas ir pasišventimas yra kaip pelai ir grūdai. Brangūs daiktai yra maži, taip pat tikros maldos esmė daugelio ilgų kreipinių atveju galėjo būti išsakyta trumpa malda kaip Petro.“
Šiandien Baltarusijos – kaimyninės šalies – piliečiai renka prezidentą. Galime numanyti, kokie šioje diktatoriškai valdomoje valstybėje bus paskelbti rinkimų rezultatai… Tačiau šįmet šie rinkimai ypatingi, nes daugelis baltarusių, neseniai dalyvavusių tūkstantiniuose mintinguose, paliudijo, kad teisėtai tikisi bent minimalių demokratinių-socialinių visuomenės transformacijų. Maldoje solidarizuokimės ypač su tais tikinčiais baltarusiais, kurie ir taikiai dalyvavo demonstracijose, ir nuoširdžiai prašo Aukščiausiąjį pagalbos savo tėvynei bei jos žmonėms.
Kai atrodo, kad nieko patys negalime padaryti, Jėzus gali padaryti viską. Šaukimės Viešpaties, kaip tai darė Petras, ir mūsų vieninga malda tikrai bus išklausyta. Širdimi pritariu šiems vieno autoriaus žodžiams: „Mes kreipiamės į savo Viešpatį paskutinę akimirką, tačiau Jo ranka nedelsdama ima veikti ir paveja mūsų uždelstą laiką.“

Evangelijos mąstymas       2020-08-9 7:08

Prašyti gilaus tikėjimo, kad Jėzus niekada neleis man pražūti, malonės

Po duonos padauginimo Jėzus liepė mokiniams persikelti į kitą krantą, o pats pasitraukė nuošaliai į kalną melstis. Jis nenori pripažinimo, nes visame, ką daro, ieško tik Tėvo garbės. Dabar taip pat pasitraukia į šoną.

*

Kontempliuosiu tylų ir nuolankų, visiškai atsidavusį Tėvui Jėzų. Ar aš savo apaštališkoje veikloje sugebu pasitraukti į šoną? Ar ieškau visų pirma Dievo garbės? Ar neužstoju Jo savimi?

*

Kartu su Jėzumi lipsiu į kalną melstis. Žvelgsiu į Jo besimeldžiantį veidą, klausysiuosi Jo pokalbio su Tėvu. Jėzus kasdien žvelgia į Tėvą ir meldžiasi už mane. Ar tikiu į Jėzų, kuris paveda mane Tėvui?

*

Atkreipsiu dėmesį į mokinius, kurie kovoja su bangomis, kad pasiektų kitą ežero krantą. Įsijausiu į jų nuovargį. Jie neatpažįsta pas juos ateinančio Jėzaus. Ar nuovargis, kylantis iš aktyvaus gyvenimo būdo, neuždengia man Jėzaus?

*

Įsijausiu į Petro, einančio vandeniu pas Jėzų, išgyvenimus. Pabandysiu kartu su juo patirti skendimo momentą. Kiek kartų gyvenime pradedu skęsti, tiek kartų Jėzus mane gelbėja, jeigu tik atsiveriu Jo pagalbai.

*

Prisiminsiu tuos momentus, kuriuose atrodė, kad niekas negali man padėti. Ar atsimenu sunkią situaciją, kai ypatingu būdu pajutau gelbstinčią Jėzaus ranką? Pašlovinsiu Jį už tas akimirkas. Prašysiu gilaus Jo buvimo pajutimo kritinėse situacijose.

*

Sąmoningai prisiartinsiu prie Jėzaus su visu savo silpnumu, kad paliesčiau Jo „apsiausto apvadą“. Su tikėjimu kartosiu:

„Gelbėk mane skęstantį“.


Kasdienapmastau.lt

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.