Propagandos ir ideologijos analizė, Demokratija ir valdymas, Krikščionių pilietinis veikimas

Kunigas Robertas Grigas: „Dalis tikinčių žmonių šiandien jau nebeturi už ką balsuoti“

Tiesos.lt siūlo   2019 m. kovo 25 d. 3:02

9     

    

Kunigas Robertas Grigas: „Dalis tikinčių žmonių šiandien jau nebeturi už ką balsuoti“

Linas Jegelvičius | „Palangos tiltas“

Lietuva įžengė į 30-uosius nepriklausomybės metus, ir jaunoji karta tik iš tėvų ar senelių pasakojimų ar senų juodai baltų vaizdo juostų tegirdi, koks buvo kelias į laisvę. Kas tą baisiąją sausio naktį gynė Aukščiausią Tarybą (dabar – Seimą), ko gero, iki šiol prisimena sodrų, išskirtinį joje mišias laikiusį ir, sovietų tankams džeržgiant netoliese, miniai prie Parlamento palaiminimą suteikusį kunigą Robertą Grigą.

Šiandien šis kunigas disidentas Dievo žodį skelbia Kauno arkikatedroje bazilikoje, yra Lietuvos „Caritas“ federacijos generalinis direktorius. R. Grigas su „Palangos tilto“ redaktoriumi kalbėjosi apie šios dienos civilizacijos ir Bažnyčios iššūkius, istorinius įvykius.

Daugeliui jūs žinomas ir įėjote į istoriją kaip 1990 m. sausio 13-osios naktį mišias Aukščiausioje Taryboje (Atkuriamajame Seime) laikęs kunigas. Ar ryškiai prisimenate tos nakties įvykius? Ar nebuvo baisu?

1991 m. sausio 13-osios ir vėlesnių dienų išgyvenimus (buvau tuometėje AT apie savaitę) prisimenu labai ryškiai. Turbūt yra patirčių, kurias žmonės prisimena visą gyvenimą. Tikiu, kad ir kiti ten buvusieji – pirmieji dar neformalūs, bet realūs savanoriai gynėjai, politikai, prie Parlamento budėję civiliai patriotai – panašiai prisimins šią taikiąją kovą ir pergalę kaip vieną aukščiausių savo gyvenimo skrydžių, išeivijos kunigo ir psichologo Kęstučio Trimako (1930–2013) žodžiais tariant. Žinoma, žmonėms visada baugu, atsidūrus galimos mirties akivaizdoje. Bet tomis dienomis baimę nusvėrė pareiga ten būti ir ištverti, atlaikyti. Ir, be abejo, labai stiprino nepaprastai gyvai jaučiama dvasinė Lietuvos vienybė.

Beje, kam esate dėkingas už tokį savo raiškų, įtaigų balsą? Iki šiol ausyse man, tąnakt buvusiam aikštėje prie AT, skamba jūsų balsas…

Kas ten gali atrinkti, kam ir už kokias prigimties dovanas turėtum būti dėkingas? Mano mama, kilusi „iš Suvalkijos lygumų“, turėjo gražų balsą, nuo vaikystės gerte gėriau jos dainuojamas partizanų dainas ir nepriklausomoje Lietuvoje skambėjusius romansus. Ir dabar dar, o jai 85 m., vis kviečiama giedoti bažnyčios chore, kaimynų šermenyse. Tėvelis, dzūkas nuo Veisiejų, mokytojas, man ir broliui augant, raiškiai skaitė mums nuotykinę literatūrą (Karl May, „Winnetou“), vėliau, jaunystėje, atidžiai klausiausi kun. Tamkevičiaus, kun. Zdebskio pamokslų – dabar pagaunu save, kai tenka viešai kalbėti, nejučia pakartojantį jų intonacijas. Taip turbūt ir formuojasi tas balsas.

Atleiskite už įžūlų klausimą: jeigu Dievas toks gailestingas ir teisingas, kodėl leido pasiglemžti nekaltų žmonių gyvybes prie Televizijos bokšto? Ar moderniame, logika ir mokslu pagrįstame pasaulyje, netampa sunkiau paaiškinti Dievo „nelogiškumo“: sukčiams, prisitaikėliams, išnaudotojams gali ir sektis, ir jie gyvena labai gerai, o doram žmogui gali būti sunku net prasimaitinti?

Nemanau, kad jūsų klausimas dėl Dievo „nelogiškumo“ įžūlus, jis priskirtinas prie vadinamų amžinųjų žmonijos klausimų. Ir pati Biblija daugelyje vietų, ypač Jobo knygoje, jį pakartoja, gvildena – ir neduoda galutinių, mūsų žmogiškąją patirtį tenkinančių atsakymų. Įvairios religijos ir filosofijos, žinome, pateikia skirtingus Dievo ir būties pateisinimus ar pasmerkimus. Būdamas nuoširdus, turiu pripažinti, kad matematinio aiškumo šiuo, kaip ir daugeliu kitų egzistencinių klausimų, neturime ir vargiai ar kada turėsime.

Kodėl blogis? Kodėl kančia? Kodėl žmonės, apdovanoti mąstymu ir nepaprasta kūrybos galia, niekada nepasimoko iš istorijos ir tūkstantmečiais sprendžia konfliktus, naikindami savo rūšies brolius ir seseris karais, genocidais? Krikščionybė kalba apie žmogaus prigimties sužeistumą, apie būtyje veikiančią ne vien Kūrybos, bet ir destrukcijos, neigimo galią. Ir apie žmogaus laisvę pasirinkti vieną ar kitą pusę. Stengiuosi, kiek sugebu, rinktis Kūrybos, Meilės pusę.

Lietuva atšventė 29-ąsias Nepriklausomybės metines. Kas jus džiugina, o kas kelia susirūpinimą šiandien Lietuvoje?

Džiugina, kad Lietuva vis dėlto jau tris dešimtmečius yra nepriklausoma valstybė, kad užaugo jaunoji karta, gimusi laisvoje Lietuvoje, nekalbanti buvusio okupanto kalba, o toje kartoje yra tam tikra kritinė masė Dievą ir Tėvynę mylinčio, padorumo ir žmoniškumo idealais gyvenančio jaunimo. Tai teikia vilties ateičiai. Neramina globalizacijos ir agresyvaus kairuoliško liberalizmo, kaip medikai pasakytų, neigiami „šalutiniai efektai“. Tai – ir fiziškai Lietuvos gyventojus „išsiurbianti“ į didesnio ekonominio būvio šalis emigracija, ir kultūroje pasireiškianti tam tikra dvasinė apatija, panieka ar abejonė savo valstybės prasme, tautiškumu, tradicinėmis vertybėmis. Esu iš tų buvusių antisovietinių rezistentų, kurie vienareikšmiškai sveikina Lietuvos narystę NATO ir draugystę su JAV, kaip vienintelę rimtą saugumo nuo agresijos iš Rytų garantiją. Ir kurie rezervuotai vertina ES įtaką, ypač kai ši pasireiškia Briuselio valdančiųjų sluoksnių neomarksistiniais recidyvais, pastangomis kištis į valstybių narių kultūros, šeimos, religijos vaidmens sampratas, riboti jų suverenias galias. Vaizdžiai sakant, mane erzina savo niūriomis sovietmečio asociacijomis tai, ką pavadinčiau „dvigubinimu“: kaip okupacijos metais prie visų įstaigų plevėsavo SSRS raudonoji vėliava, o greta antroji, „nacionalinė“ LSSR, taip dabar greta Trispalvės privalomai keliama ES vėliava tarsi primena atiduotą suverenumo dalį, pavaldumą kitam, viršnacionaliniam, dariniui. Mano idealas – Trispalvė ir Vytis, kaip nekvestionuojami šeimininkai Lietuvos žemėje, be jokių priedėlių. Be jokio išorinio diktato. Šia prasme, neneigiant buvimo ES politinių ir ekonominių teigiamybių mūsų geopolitinėje situacijoje, linkėčiau Lietuvos vadovybei tvirtesnio stuburo, ginant nacionalinius interesus. Politikos, labiau orientuotos į Vyšegrado šalių bloką, jeigu pavyktų neutralizuoti kai kurių iš jų (Vengrijos) mums nepriimtiną rusofiliją.

Ar manote, kad kilus pavojui, lietuviai vėl, kaip ir 1990-aisiais, susivienytų į Sąjūdį ir gintų Tėvynę?

Neabejoju, kad rimtas išorinis pavojus ar agresija vėl suvienytų įvairių pažiūrų ir socialinių grupių lietuvius bendrai gynybai – kaip jau ne kartą istorijoje yra buvę. Aišku, tautai ir valstybei būtų sveika, jei gebėtume Sausio 13-sios brolybe gyventi ir ramios kūrybos laikotarpiais, ne vien ištikus didelėms nelaimėms.

Ką jūs manote apie bandymus atkurti Sąjūdį? Ar to reikia?

Gerai, kai žmonės buriasi draugėn ir stengiasi nesavanaudiškai pasidarbuoti dėl bendrojo gėrio, katalikų socialinio mokymo terminu sakant. Tačiau pakartoti tai, kas buvo Sąjūdis Lietuvoje 1988–1991 metais, tikriausiai neįmanoma, nes tam reikia ir specifinių, tik tuo ypatingu laiku buvusių sąlygų. Taip, kaip neįmanoma pakartoti 1919 m. savanorių ar 1944–1953 m. partizanų entuziazmo. Jei ateityje mums reikės – o tikriausiai reikės – naujo tautinio atgimimo, jis įvyks, bet bus jau kitoks, su savais unikaliais bruožais, kaip ir mano aukščiau paminėtieji dvasinio Lietuvos prisikėlimo sąjūdžiai.

Ar šiandien didelė požiūrių įvairovė ir laisvės modifikacijos, žmogaus teisių platus spektras ir jų taikymas nekelia grėsmės lietuvių identitetui, jo krikščioniškam pamatui?

Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Klausimas,       2019-04-2 17:03

ar ik tolei tikintieji turėjo už ką balsuoti?

dr. Jonas Ramanauskas joramlt@yahoo.com       2019-03-26 17:28

tiesos.lt šio straipsnio net neatspausdino, gal kgb neleido, nes galimas kandidatas nenumatytas:
*


Lietuvos tikėjimo kunigą – į PREZIDENTUS

Girdžiu, kažkas šaukia, gelbėk, padėk, o nesimato. Kas galėtų būti? LIETUVA.

Reikia galvoti apie Lietuvos būsimą prezidentą. Turėjome šansą, Lietuvos tikėjimo diplomatą, gyvenimą paaukojusį Lietuvai, vilties prezidentą Stasį Lozoratį. Priešas buvo stiprus, o gal dabar net stipresnis. Taigi 40 procentų balsų aiškiai nepakanka pergalei. Reikia 60 procentų balsų mažiausiai. Todėl apie tai reikia galvoti ir spręsti jau dabar. Kviečiu kas gali Lietuvoje ir Pasaulyje jungtis į grupeles ir grupes, organizuotis, ir surasti Lietuvos tikėjimo prezidentą.

Iš toli man auksu net pelenuose žiba dvasios aristokratas, patikrintas gyvenimu Lietuvos tikėjimo kunigas Robertas Grigas. Atsiklauskime vienuolės, dvasios aristokratės, Laisvės premijos laureatės, bendražygės Nijolės Felicijos Sadūnaitės. Jos TIESOS žodis turi įtikinti. Tikiu, kad pritars šiam nepaprastai sunkiam pasirinkimui. Paprašykime Lietuvos tikėjimo kunigo Roberto Grigo sutikti dalyvauti mūšyje į Lietuvos prezidentus.

Tegu Lietuvos tikėjimo kunigo Roberto Grigo, kunigaikščio pergalingą žygį palydi Bernardo Brazdžionio eilėraščio De Profundis posmas:

Iš gilumos šaukiuos Tavęs, o Viešpatie,
iš gilumos susopusios širdies,
einu Tavęs, Paguodos Žodžio, ieškoti,
einu tavęs, vidurnakčio Žvaigždės!…

Pagarbiai dr. Jonas Ramanauskas .(JavaScript must be enabled to view this email address)
2018-02-01

Deja       2019-03-26 14:32

Dievas ten kur yra išmintis.Išmintis ten kur yra Dievas.Neieškosime Dievo ten,kur tinginystė,naudos siekimas,moraliniai nuosmukiai.

Nesuprantu       2019-03-26 14:18

Lietuvos valstybę sukūrė Lietuvių Tauta.Jei gyveni toje valstybėje,tai jos kūrėjai Tautai ir rodoma pagarba.Valstybė rūpinasi savo žmonėmis,kad toje valstybėje jiems būtų gyventi jauku ir oru.
A.Juozaičio vertybės sutampa su krikščioniškom,Klaipėdoje susitikimė jos buvo deklaruotos,aiškiai.A.Juozaičio tautinė atsakomybė rodo,kad jis stiprus Lietuvos sūnus ir valstybės kūrėja Tauta yra mylima ir dėmesio centre.
Pasakymas,kad krikščionių dalis neturės už ką balsuoti,nesuprantamas. Krikščionys su vertybiniu pamatu -turi,ir neatpažinę savęs dvasiniam lygmenyje-turi.Jausti atsakomybę už valstybėje gyvenančių savo tėvynainių tautinę,dvasinę ramybę kiekvieno mūsų pareiga.Daryti bele kaip,tai daryti kitam bloga,nes toje valstybėje vienas negyveni,gyvena tie žmonės ir kurie žiūri į viską ir elgias atsakingai,o ar pagalvoja kas ,kad savo neatsakingu balsavimu įtakoja ir jo gyvenimą?Jei nematoma A.Juozaityje išminties,atviro ir tikslaus žodžio jo galimam Prezidentiniam kelyje, išdėstyto sąžiningai dabar,prieš rinkimus,jo stipraus vertybinio pamato,tai ką tada matome?

Teisingai       2019-03-25 20:30

Nebėra trejybės, Vardan Dievo tėvo ir šventosios dvasios, tai už ką balsuoti?, lieka už LGBT, gender, ir nei tėvo, nei motinos,todėl artėja pabaiga.

Na ir tegu       2019-03-25 18:29

viskam ateina galas. O paskui vėl viskas prasideda iš naujo.

>>> ..nestabiliam.       2019-03-25 16:18

Visų pirma Dievas žmogui davė laisvą valią ar jis turi vienokį, ar kitokį pašaukimą. Žemėje karaliauja šėtonas, tad jo įtaka yra be galo stipri. Šėtono sukurstyta minia nukryžiavo savo Atpirkėją, savo Išganytoją. O kunigus šėtonas puola dar inirtingiau, nes nekenčia Kristaus ir Jo mokinių, nei eilinį žmogų ir tai yra tiesa. Ne be reikalo rytų vienuoliai išeidavo į dykumą, kad ten susikautų su šėtono gundymais. Šėtonas tris kartus gundė net Jėzų, tai kunigui kas dieną tenka susidurti su visokiais gundymais ir jo niekas neapsaugo, tik jei jis yra maldos žmogus, tai Dievas suteikia dvasinės stiprybės.

Nusivylęs katalikas       2019-03-25 10:32

Ačiū kunigui už gilius ir prasmingus žodžius. Net stebiuosi, kad ,,Delfis” išspausdino šį straipsnį. Vis dėlto norėčiau atkreipti dėmesį į keletą dalykų.
Pirmasis - pedofilija. Negalima lyginti pedofilų kunigų ir pedofilų mokytojų. Nes kunigas yra priėmęs kunigystės sakramentą, o mokytojas - tai tik profesija, bet ne sakramentas.
Antras aspektas - XX amžiuje įvykęs lūžis žmonių ir Dievo santykiuose, kurį ir mes puikiai matome. Iki to lūžio žmogaus ir Dievo santykiai rėmėsi keturiais aspektais: Dievo baime, tikėjimu, tarp žmogaus ir Dievo tarpininkaujančios institucijos autoritetu ir principais ,,visi taip daro” ar ,,taip radom, taip paliksim”. Po šio lūžio visi šie principai nustojo veikti. Žmogus iš savo tėvų gavęs tikėjimą, Dievo baimę, bažnyčios autoritetą, juos lygai taip pat bando perduoti savo vaikams( arba anūkams ) ir nesugeba perduoti, jie to tiesiog nepriima.
Ir, sakyčiau, taip ir privalo būti. Nes tiek baimė, tiek tikėjimas yra nestabilios būsenos, ir jos turi ir netgi privalo pasikeisti į kažką tikresnio. Dėl bažnyčios autoriteto. Jeigu Dievas yra toli, aukštai danguje, tada taip - tarpinės institucijos yra būtinos. Bet jeigu Dievas yra visur ir netgi pačiame žmoguje, tai tarpinės institucijos tiesiog atpuola. Ir į bažnyčia vaikštantys tie 8 % ir yra tie, kurie dar yra tos ikilūžinės pasaulėvokos…

skaitytoja       2019-03-25 10:28

Ačiū už tiesų ir teisingą žodį.


Rekomenduojame

„Iš savo varpinės“: Vitalijaus Balkaus pasvarstymai naujųjų mokesčių tema

Darius Kuolys. Petro Cvirkos skaitymai

Vladimiras Laučius. Tėvynės sąjungos G taškas

Agnė Širinskienė. Bankai ir prekybos centrai stokoja socialinės atsakomybės ir solidarumo su visuomene

Vincentas Vobolevičius. Rinkimai Lenkijoje: ar ekonominiai „lūzeriai“ kelia PiS reitingus?

Arnoldas Aleksandravičius. Tai Lietuva negali turėti savo Raudų sienos?

Andrius Švarplys. Jeigu ateityje nenorime „turėti galimybių išgirsti įvairių nuomonių“, turime pasakyti „God bless America“

Jonas Burokas. Rezistencijos įamžinimas

NE eksperimentams Žemaitijos gelmėse! Atviras Lietuvos visuomenės kreipimasis dėl Vyriausybės planų statyti anglies dvideginio saugyklą

Liutauras Stoškus. Seimo komitete svarstytas Žemės gelmių įstatymas

Jungtinių Tautų rezoliucija dėl smurto akušerijoje

Vidas Rachlevičius. Kai vyrauja sveikas protas ir padorumas

Neringa Venckienė: „Tai, kad esu grąžinama, nepadaro Lietuvos teisine valstybe“

Kauno forumo pareiškimas: Dėl įstatymo pažeidimų LRT veikloje

Povilas Urbšys: „Turi būti aiški takoskyra tarp lobistinės ir advokacinės veiklos“

Ramūnas Aušrotas. Apie NVO oligarchiją

Kun. Andrius Narbekovas. „Mums reikalinga nauja krikščionių apologetų karta“

Irena Vasinauskaitė. Puiki bendruomeninė rudens šventė Šiauliuose

Algis Avižienis „Iš savo varpinės“: Vietnamo pelkėse nuskendo amerikiečių iliuzijos

Žino, ką sako. Masiulis: jeigu kas iš senos partijos vadovybės galvoja, kad byloje bus galima visus šunis sukarti ant Masiulio, tai taip nebus

Irena Vasinauskaitė. Meras Artūras Visockas – žmogus, pasmerkęs Šiaulių liepas myriop?

Algimantas Rusteika. Juos atpažinsite iš jų vaisių

Atviras laiškas LR Prezidentui: Skubiai stabdykite masines miesto medžių žudynes (signataro A.Sėjūno spaudos konferencijos vaizdo įrašas)

Vytautas Radžvilas. Lietuvos politikos atnaujinimo klausimu

Kas čia pas mus tikrų tikriausi „vatnikai“?

Vytautas Sinica. Telkianti istorinės atminties politika

Geroji Naujiena: Jei tik turėtume tikėjimą...

Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga: švietimo problemos ne tik kad nebuvo išspręstos, bet dar ir pagilėjo

Valdas Vižinis. Lietuvos valdžios elito karas prieš visuomenę tęsiasi

Verta prisiminti. Kun. Marius Talutis. Daugiau negu sutapimai…

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.